Išėjusiems negrįžti

by Marius Katiliškis

Romanas „Išėjusiems negrįžti“ (1958) daug kuo primena dienoraštį ar dokumentą, kur aprašyti tragiškiausi 1944 m. vasaros ir rudens mėnesiai. Rašytojas fiksuoja besitraukiančiųjų iš gimtojo krašto realybę – pavojus, badą, išgyvenamą baimę. Šis kone dokumentinis autentiškumas yra viena iš didžiausių kūrinio vertybių.

536 pages, Hardcover

Published January 1, 1958

About the author

Albinas Marius Vaitkus (1949 m. pasivadinęs Marium Katiliškiu) — Lietuvos išeivijos rašytojas.

Mokėsi Žagarėje, dirbo bibliotekoje ir įvairius fizinius darbus. Apsakymus pradėjo spausdinti dar Lietuvoje, 1932 m. žurnaluose „Karys“, „Trimitas“, „Naujoji Romuva“. Dirbo Pasvalio bibliotekininku, kur plačiau susipažino su pasauline literatūra.

1944 m. M. Katiliškis pasitraukė į Vokietiją. Čia kurį laiką studijavo meną Freiburge. Tais pačiais metais buvo paruošęs spaudai rinkinį „Seno kareivio sugrįžimas“, tačiau karo sąmyšyje šis mašinraštis žuvo.

1948 m. Vokietijoje išleido pirmąjį novelių rinkinį „Prasilenkimo valanda“.

1949m. rašytojas emigravo į JAV ir įsikūrė Čikagoje, kur dirbo įvairiuose fabrikuose. Čikagoje, V. Civinsko vadovaujamoje „Terros“ leidykloje išleistos visos M. Katiliškio knygos: romanai „Užuovėja“ (1952), „Miškais ateina ruduo“ (1957), novelės „Išėjusiems negrįžti“ (1958).

M. Katiliškis laimėjo Lietuvių Enciklopedijos leidyklos, Lietuvių rašytojų draugijos ir Santaros-Šviesos kūrybinę premijas.

Po ilgų ir varginančių ligų mirė Čikagoje 1980 m. gruodžio 17d.

Reviews

[Gerda · Rating 3 out of 5]

Nuo pat “Miškais ateina ruduo” - romano, kurį teko skaityti mokykloje - nebuvau didelė Katiliškio gerbėja. Man jo rašymas buvo toks paprastas, siužetas irgi, tad kažko užkabinančio taip ir neradau. O “Miškais ateina ruduo” dar buvo ir apie meilės trikampį bei neištikimybę. Double homicide. “Išėjusiems negrįžti” bent jau apie karą, tad iškart darosi dvigubai įdomiau. Nors be moterų objektyvizavimo ir fetišizavimo čia nepasieita. Buvo labai įdomių vietų, bet buvo ir tokių epizodų, kai ištisus puslapius teko nuobodžiauti ir laukti, kol įvyks kas nors įdomaus, tų “beveiksmių” epizodų negelbėjo nė gilesni apmąstymai ar psichologizavimai, nes tokių nelabai buvo. Stilius vietomis komiškas, kartais atsiribojęs, retkarčiais graudulingas, bet dažniausiai - labai paprastas. Kažko daugiau pasakyti apie tai ir nėra. Susidaro dviejų pasakotojų įspūdis - vienas stebi ir pasakoja, kitas pasakoja ir veikia. Išėjo ir negrįžo - tie, kurie žuvo, ir tie, kurie pasitraukė.

2,75.