Diena, kai sugriūva pasaulis, niekuo nesiskiria nuo kitų.
Beatričė nė nepastebėjo, kaip virto pilka pele, pareigingai besirūpinančia sutuoktiniu ir dukrelėmis, kas rytą pėdinančia į bulvarinio laikraščio redakciją sukurpti dar kelių niekam nereikalingų straipsnių. Tačiau vieną dieną jos vyras Kristijonas pareiškia, kad išeina pas kitą moterį. O tada ir prasideda...
Būna, širsti, net keiki likimą, kad jis toks neteisingas. Bet, žiūrėk, staiga ima ir paaiškėja: ogi smarkiai klysti tu pats.
Romane aprašomas skausmingas kelias į suvokimą, kad didžiausia gyvenimo vertybė – tai šeima, o jos išsaugojimas priklauso nuo dviejų žmonių pastangų.
Istorija tikrai labai paprasta, nuspėjama. Santuokoje įsivyrauja monotonija, rutina. Vyras susiranda meilužę, pasako žmonai. Žmona kenčia, vyras jaučiasi teisus. Dėl visko kaip ir kaltina žmoną, neva ji pasikeitė per tuos metus. Niekas neperspausta, labai viskas gyvenimiška. Lengvai skaitosi. Nors ir buvo viskas labai nuspėjama, nebuvo kažkokio didelio vau efekto. Bet knygą perskaičiau su malonumu. Tiesiog priverčia susimąstyti kad "žolė kitapus tvoros ne visada tokia jau ir žalesnė". Nors ir sutariame puikiai bet pati galvoje perkraciau santykius su vyru ir pagalvojau ką mes galėtume daryti kitaip kad niekada netektų atsidurti tokioje situacijoje.