Stilinga ir elegantiška Indrės Valantinaitės poezija įtraukia į kasdienį, bet nekasdienišką moters ir jos išgyvenimų pasaulį. Šie išgyvenimai – tarsi krištole sustingdytos istorijos, per kurias atsiskleidžia intensyviausi jausmai: meilė, baimė, nerimas, viltis. Jie spalvingi ir įspūdingi. Lyg maži kino filmai, turintys savo siužetus, pristatantys savo herojus. Užbaigęs vieną, nori akimirką patylėti. Ir tik tada gali imtis kito. Ši knyga tiks akimirkai prie kavos, dešimčiai minučių laukiant draugo ir ilgam rudens vakarui, susisupus plede. Net jei manote, kad poezija – ne jums, trečioji TV laidų vedėjos, dainininkės I. Valantinaitės knyga „Trumpametražiai“ gali būti kaip tik jums.
Gimė 1984 m. balandžio 5 d. Kaune. Baigė Kauno jėzuitų gimnaziją. Vėliau mokėsi kultūros vadybą Vilniaus universitete ir Vilniaus dailės akademijoje. Rašė savo kūrybą į įvairius laikraščius ir žurnalus, 2006 m. išleido eilėraščių rinkinį Žuvim ir lelijom. Tais pačiais metais festivalio „Poezijos pavasaris“ metu ji tapo naktinių skaitymo konkurso „Eilėraščiai per naktį“ nugalėtoja. Jos poezijoje paliečiamos intymios temos. Dainavo roko operose „Ugnies medžioklė su varovais“, „Saulės žemė“. Veda TV laidas.
asmeninis favoritas ☆☆☆ Toks ilgas grafitas mediniam pieštuko kūnely, paviršiuje – menkutė sniego pusnis – tiek nedaug teleista padaryti klaidų. Šiapus lango dar tik gimsta pasaulis po nutirpusiais meistro pirštais. ☆☆☆
Ufff, seniai beskaičiau poeziją. Vis dairiausi, ką čia prigriebus iš šiuolaikinės, neverstinės. Likau maloniai nustebinta. Kiekvienas I. Valantinaitės eilėraštis - gurmaniškas, stilingas, estetiškas, sudėtas iš atsitiktinumų ar kasdienybės dalykėlių, kurių kartais, o gal ir niekad, nepastebime. Jaučiuosi pakylėta šiek tiek nuo žemės, geras jausmas :)
Skaitant šią knygą, lydėjo jausmas, analogiškas tam, kuris buvo apėmęs kine, žiūrint A. Blaževičiaus „Šventąjį“ – skaitai ir nė akimirką nepasijunti maustomas, nes viskas atrodo taip tikra. Kaip pati autorė teigia, „Būtų nuodėmė nešlovinti gyvenimo“ – ir, kad nepasirodytų maža, šlovina kiekvieną, net pačią nereikšmingiausią jo akimirką: žmogų su šautuvu, senelių namų biblioteką ar prakąstą obuolį. G. Norvilas su „Grimzdimu“ atskleidė, kad tamsa gražiausia nugrimzdus į dugną, tuo tarpu I. Valantinaitė sugeba atrasti šviesą tose akimirkose, kurias kiti jau seniai būtų nurašę kaip nereikšmingas kasdienybės detales.
Ne veltui K. Navakas rašė, kad “Valantinaitė yra visiškas svetimkūnis šiandieninės poezijos kontekste”. Jie tokie minkšti ir švelnūs, lyg tas aksominis knygos viršelis! Tikra atgaiva! Surijau jos eilėraščius lyg vitaminus darganotą rudens dieną:)
Poezijos skaitymas ir rašymas man nėra svetimas, laisvalaikiu ją studijuoju savarankiškai. "Trumpametražiai" į mano rankas pakliuvo iš draugo, kuris visiškai nieko neraukia apie poeziją. Nusipirko, nes patiko aksominis viršelis ir šriftas. Perskaitęs atidavė man. Paėmus į rankas iškart ėmiau baimintis, kad šis rinkinys - tik viršelis ir nieko daugiau. Ji išties labai plona ir įveikiama per pora valandų. Mano pirmoji pažintis su Indrės Valantinaitės kūryba. Dalinai vykusi. Radau keletą patikusių eilėraščių, kurių pavadinimus išsirašiau, kad esant reikalui vėl surasčiau. Visgi didžioji dalis šio lieso rinkinio man nepadarė įspūdžio. Neatmetu varianto perskaityti ankstesnius šios poetės rinkinius, nes jau yra taip nutikę su kitais poetais - antrąjį rinkinį dievini, o pirmasis toks nelabai ir pan. Galbūt su Valantinaite irgi kažkas tokio bus, o gal ir ne. Nežinau, vertinu pagal patikimą, poezijos mėgėjos širdimi.
Kaip pavadinimas tiksliai nusako, eilarščiai primena trumpo metro filmus. Sužadina fantaziją kas buvo prieš, kas bus po. Taip ir norisi taupytis, kad ilgiau skaityti, nors ir vienu prisėdimu lengvai įveiktum.