Da Imperfeição é um livro particular na construção da semiótica de Algirdas Julien Greimas. Uma revisitação ao projeto teórico de tratamento da significação construído ao longo de quatro décadas. O livro que chega às mãos dos leitores assume que somo s todos semioticistas e que a tarefa de construção do sentido é a busca que nos reúne. O encontro com a “imperfeição” enquanto dimensão subjacente do mundo arrebata os sentidos e, sinestesicamente, reencanta a vida. Greimas nos propõe uma leitura do cotidiano e das suas fraturas com o propósito de neles entreabrir novas possibilidades de significação. Quem de nós não almeja o advir de um outro sentido? Pela experiência, o sujeito se sente explorando-se e desenvolve-se estesicamente. Assim, encontra meios para se inventar e manter-se como um modulador de significantes capazes de, com mínimas reordenações de arranjos velhos e até usurados, descobrir sentidos inusitados que o renovam e à própria vida. Eis um dos modos de aprender a tirar partido da componente estética que está nos arranjos das manifestações várias e possibilita a cada um poder empenhar-se na própria modulação de sua competência sensível. O detalhe, o minúsculo, o fragmento, o insignificante, a imperfeição é sobre esses quase nadas que cabe a cada um se concentrar a fim de edificar as relações entre estética, estesia e semiótica que não deixam de trazer em si uma ética nos modos, gestos, comportamentos e atos assumidos no viver.
Greimas Algirdas Julius [1917 III 9 Tuloje (Rusija) – 1992 II 27 Paryžiuje, palaidotas Kaune], kalbininkas, semiotikas, mitologijos tyrinėtojas, eseistas. Baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, studijavo teisę VDU (1934-1935) ir kalbotyrą Grenoblio (1936-1939) universitete.
II pasaulinio karo metais gyvendamas Lietuvoje įsitraukė į antinacinį sąjūdį. Karo metų patirtį po daugiau nei keturiasdešimties metų Greimas apibūdins kaip nulėmusią ir jo intelektualinę biografiją. Interviu Paryžiaus dienraščiui Le Quotidien de Paris jis teigė: „Mano intelektualinis kelias iš dalies paaiškinamas mano kilme ir tais įvykiais, kuriems atsivėrė mano jaunystės Lietuva; būti semiotiku – tai kelti prasmės klausimą. Karas, jo absurdiškumas skatino susirūpinti prasme tų baisybių, kurios vyko prieš jūsų akis. Tai ir buvo manasis psichologinis fonas“.
1944 m. Greimas grįžo į Prancūziją. 1948 m. Sorbonoje apgynė daktaro disertaciją Mada 1830-aisiais (išspausdinta 2000). Dėstė Aleksandrijos, Ankaros, Stambulo, Poitiers universitetuose. Nuo 1965 m. Paryžiuje vadovavo semiolingvistinių tyrimų seminarui, kurio pagrindu susiformavo Paryžiaus semiotikos mokykla. Daugumą kalbinių bei semiotinių darbų parašė prancūziškai, o mitologijos studijas ir eseistiką lietuviškai.
Stambiausi leksikografiniai darbai – Senosios prancūzų kalbos žodynas (1968), Viduriniosios prancūzų kalbos žodynas: Renesansas (1992, su T. M. Keane). Sukūrė bendrąją reikšmės teoriją, kurią išdėstė prancūzų k. rašytose knygose Struktūrinė semantika (1966), Apie prasmę (1970),Maupassant’as. Teksto semiotika: Praktinės pratybos (1976), Semiotika ir visuomenės mokslai (1976), Semiotika: Aiškinamasis kalbos teorijos žodynas(1, 1979, su J. Courtés, 2, 1986, kartu su kitais autoriais), Apie prasmę II (1983), Apie netobulumą (1987), Pasijų semiotika (1991, su J. Fontanille). Elementariųjų reikšmės sistemų aprašymą Greimas susiejo su naratyvine sintakse, tinkančia įvairioms “kalboms” analizuoti. Pagal jo teoriją, sąmoninga ir nesąmoninga žmogaus veikla yra nuolatinis jam vertingų objektų įgijimas ar netekimas, vertės objektų mainai sąlygoja pažintinio, etinio ir estetinio prado sąryšį gyvenime.
Nuo naratyvumo teorijos tyrinėtojas ėjo prie modalumų, vėliau prie intersubjektyvumo problemų, nuo kategorinėmis priešpriešomis grindžiamų struktūrų – prie aspektualumo, tensyvumo, tapsmo analizės. Semiotiškai interpretavo pasijų apraiškas ir estetinį žmogaus santykį su pasauliu, analizavo įvairių tautų rašytojų kūrinius, Evangelijos paraboles, moralinę laikyseną, tikėjimo nuostatas. Naudodamasis prancūzų mitologų G. Dumézilio, C. Lévi-Strausso, M. Detienne’o tyrinėjimais, Greimas sukūrė lietuvių mitologijos rekonstrukcijos metodą, taikytą studijose Apie dievus ir žmones (1979), Tautos atminties beieškant (1990), rankraštyje likusiuose Gedimino sapno ir Palemono mitų nagrinėjimuose.
Mitą Greimas laiko figūratyvine visuomenės ideologijos forma, pasakojimu, atsakančiu į esminius žmogaus būties klausimus. Sudarė antologiją Mitologija šiandien (kartu su Keane, 1996). Lietuvių išeivijos spaudoje, o nuo 1989 m. ir Lietuvoje Greimas spausdino publicistiką ir literatūrinę eseistiką, kartu su S. Žuku parašė knygą Lietuva Pabaltijy: Istorijos ir kultūros bruožai (liet. ir pranc. k., 1993). Greimo semiotika plėtojama daugelyje Europos šalių, Lotynų Amerikoje, Kanadoje.
Smalsiai išklausiau šią trumputę knygą ir likau sužavėta. Tai buvo puiki proga daugiau sužinoti apie semiotiką ir naujai pažvelgti į mus supančius ženklus. Man tai - viena įdomesnių filosofinių knygų, skatinanti stabtelėti ir pajusti kasdienybės magiją per netobulas, bet tikras akimirkas. Labai rekomenduoju ieškantiems gilaus turinio trumpame formate.
کتاب به جایگاه نقصان معنا در ادبیات مدرن و با نگاهی پسا ساختارگرایی میپردازد. اینکه نقص معنا خود موجب زیبایی می شود و اینکه اصلا گاهی برای رسیدن به زیبایی نیاز به نرسیدن است و گاه رسیدن زیبایی و معنا را از بین میبرد. تفکری که شاید مقابل تفکر کلاسیک قرار میگیرد، که هدف غایی را برابر با رسیدن به مقصود پس از گذر از مراحل گوناگون میداند. اما نگاه مدرن به دنبال فتح کنش مندانه جهان نیست، بلکه به دنبال تمزیج شوش مندانه با جهان است. دیگر فتح جهان موضوعیت ندارد که درک و شهود جهان مسئله است. اما بنظرم این کتاب علیرقم نگاه جدید و جالبی که نسبت به روایت شناسی مدرن به مخاطب میدهد، کتاب گیرایی نیست. شاید کمی ترجمه موجب این اتفاق شده است و کمی هم اصراری که نشانه شناسان به ثقیل گویی مطالب دارند، که البته این ثقیل گویی همیشه بواسطه ثقیل بودن مباحث نیست و گاها تبدیل به پزی روشنفکری هم شده است. حال اگر نویسنده و مترجم هر دو نشانه شناس باشند دیگر قوز بالا قوز است. با همه اینها اما خواندن کتاب خالی از لطف نبود...
گزیده از کتاب:
- هنر میگفت وظیفه من این است که تو را غرق لذت کنم. دنبال آگاهی نباش. اینکه من آگاهی میخواهم یعنی روایتِ مدرن. روایت کلاسیک هنر، مخاطب را بیننده غیرفعالی میدانست که وظیفه اش لذت بردن از زیبایی هاست.
- نظام کنشی به دنبال ایجاب است نظام باید یا نباید است. در زبان از شیوه و الگوی تأییدی استفاده میکند: همان نظام تصدیق با «بله» و یا «آری» است. روایت کنشی میخواهد داشته های جهان را با داشته های خود منطبق کند. نظام کنشی به دنبال این است تا قهرمانی داشته باشد که نقش ناجی را عهده دار شود. در این حالت ناجی میخواهد با فتح جهان بیرون قهرمان بودن خود را اثبات کند. به این ترتیب ما در نظام اثبات قرار داریم چیزی باید به اثبات برسد یا تثبیت شود.
- در روایت مدرن معنا تابع تغییر عینی و مادی نیست. تغییر تابع برنامه تعینی هم نیست. سوژه سوار بر اسب نمیشود تا برای فتح جهان حرکت کند. چیزی در بیرون برای فتح وجود ندارد. همه چیز در رابطه بین سوژه و جهان هستی شکل می گیرد.
- زیبا در مفهوم امروزی و پست مدرن را میتوان در سه واژه کلیدی خلاصه نمود: ضد فرم، بی فرم و ناچیز یا دون.
- در نشانه معناشناسی کلاسیک، زمانی که تغییر معنا رخ دهد، قهرمان پیروز است و به کمال رسیده است. در نظام نشانه معناشناسی حسی-ادراکی، درست در آنجایی که گمان وصال معنا میرود، معنا تهدیدآمیز و پس زدنی است. گویا که لحظه وصال معنا لحظه توبه معنا نیز هست.
- در روایت شناسی کلاسیک ارتباط سوژه و ابژه با فاصله است و سوژه به دنبال فتح ابژه است ولی در این جا (روایتشناسی پساکلاسیک) سوژه و ابژه نظام هم آمیخته را شکل می دهند.
هر صورتی ناقص است: صورتها وجود را میپوشانند؛ بر اساس همین صورت است که خواستن (میخواهم دست بیابم) و بایستن (باید دست بیابم) شکل میگیرد. و این چیزی جز انحراف معنا نیست. صورت فقط به عنوان آنچه که میتواند این باشد _ یا شاید این باشد_ قابل تحمل است. با این وجود همین صورت است که تعیین کننده شرایط حضور انسانی ماست. به این ترتیب، آیا میتوان ادعا نمود که صورتها قابل استفاده و قابل ارتقاء هستند؟ و در نهایت، آیا میتوان امیدوار بود که روزنهای هرچند کوچک روی این پرده دوداندود ایجاد شده و راهی به سوی زندگی و یا مرگ، چه فرقی دارد، گشوده شود؟
ترجمه فارسی این کتاب رو نتونستم اینجا پیدا کنم: نقصان معنا "عبور از روایتشناسی ساختارگرا: زیباییشناسی حضور" ترجمه و شرح: حمیدرضا شعیری