ANNE BOLLER “MANO VAIKAS PRADEDA LANKYTI DARŽELĮ” (Mein Kind Kommt in den Kindergarten, 2008).
Anne Boller, diplomuota vokiečių pedagogė, knygoje besiremianti savo ilgamete patirtimi ir psichoanalitinės pedagogikos žiniomis, pateikia savitą, prieraišiajai tėvystei artimą požiūrį į vaiko įvedimą į kolektyvą ir saugumo jausmo užtikrinimą. Knygoje į pripratimo prie darželio situaciją daugiausia žvelgiama iš psichologinės ir psichoanalitinės perspektyvos. Gvildenamos skirtingos vaikų adaptacijos darželyje situacijos ir pateikiamos trumpos rekomendacijos, kaip tėvai ir pedagogai galėtų elgtis, kad palengvintų vaikui, o kartu ir sau, šį svarbų kiekvienai šeimai etapą. A. Boller kalba, kaip svarbiausia yra pagarbiai reaguoti į vaiko emocijas ir į jas, kiek įmanoma, atsižvelgti. Pateikia praktinių patarimų sėkmingai adaptacijos darželyje pradžiai. Kartu, kas man labai patiko, autorė, nors trumpai, bet kalba ir apie tai, kad natūrali yra būsena tėvų, o ypač mamų, jausti prieštaringumą: “norą paleisti” ir “norą sulaikyti.” Ir ką tuomet daryti?
Kas knygoje MAN pasirodė naudinga/ reikšminga?
Pirma, noras tikėti, kad kuo daugiau Lietuvos pedagogų, ir ypač ikimokyklinio amžiaus vaikų specialistų, darželių direktorių, auklėtojų SKAITĖ ar SKAITO tokio pobūdžio knygas. Ir, žinoma, TĖVAI. Tai nėra kažkoks DARŽELIO TEMOS almanachas, kurį perskaitę jau visapusiškai žinosime, kaip elgtis per vaikučio pradėjimo lankyti darželį adaptacinį laikotarpį, tačiau ši knyga suteikia subtilų pasitikėjimo savimi jausmą, pateikdama keletą praktinių patarimų, rekomendacijų, bei nagrinėja kelis skirtingus darželio adaptacijos scenarijus. Man patiko, kad yra ir konkrečių patarimų, remiantis Berlyno modeliu, kur naudojamasi prieraišumo teorijos išvadomis siekiant sukurti lopšelinukų adaptacijos planą (p. 35). Pvz.: knygoje kelis kartus pabrėžiama, jog PIRMĄ KARTĄ pabandyti išsiskirti, bet ne ilgiau nei pusvalandžiui su 3 m. vaiku galima anksčiausiai TREČIĄ DIENĄ. Prieš tai aiškiai vaikučio paties paklausus, “ar galėčiau trumpam išeiti į koridorių?”/ “ar galiu nubėgti nusipirkti kavos?” ir t.t. Išeinant REIKIA atsisveikinti, nereikia pabėgti slapčia, nes tai kelią vaikams absoliutų nesaugumo jausmą ir ypač iš savo artimiausio žmogaus. Taip, dabar COVID-19 virusas koreguoja tuos buvimus su vaikučiais pirmąsias dienas. Su daugeliu mamų kalbame, kad kai kur net negalės vaikučių ir pirmas dienas darželyje palydėti. Tad lieka atviras klausimas, kaip viskas vyks. Tas ir kelia nerimą. Nes ir mes, suaugusieji, atvykę į naują svetimą vietą, tikrai nesijuntame kaip žuvys vandeny, jaučiame nerimą, stresą. Pagalvokite, kaip mažieji mūsų turėtų jaustis.
Antra, knyga išties yra it humanistinės ugdymo pedagogikos dienoraštis, jame tokia pagarba vaikui pulsuoja. Ir atvirumas. Ir pripažinimas, priėmimas. Nuostabu. Kaip puikiai pedagogės komunikuoja su darželio vaikučiais. Pvz.: nesako “neverk, mama tuoj ateis.” Nes tai yra dvigubos klaidos sakinys. Pirma, vaikas turi teisę verkti ir taip išreikšti savo nusivylimą ar savijautą. Antra, maži vaikai nesupranta dar laiko tėkmės, tad kas mums greit yra viena, bet “greit” mažam vaikui yra neapibrėžtas žodis, keliantis menka nusiraminimą. Autorė net konkrečiai aprašo, kaip pedagogės turėtų bendrauti su vaikučiu, bandydamos nuraminti ir rodydamos, kad priima jį su visomis jo emocijomis: “Gali verkti, jei Tau liūdna. Aš būsiu su Tavim, kol Tavo mama ateis. Mamytė Tave myli ir vėliau Tave pasiims.” ir pan. (p. 92) Arba, kaip mama turėtų draugiškai, bet aiškiai atsisveikinti (kai vaikučio verkimas arba įsikibimas į mamą yra būdas pasitikrinti savo galias, bet kai tai NĖRA verksmas iš nusivylimo, baimės): “Tu įniršęs, nes aš noriu išeiti, ir tu manai, kad gali mane sulaikyti. Bet aš nesileisiu sulaikoma. Dabar eisiu. Dvyliktą valandą tave pasiimsiu.” (p. 27). Autorė kai kur labai skrupulingai aprašo dialogus, už kuriuos, esu tikrai jai dėkinga. Nes yra ko išmokti, norint tiek sau, tiek vaikučiui situacijos aiškumą parodyti. Ypač, kai teks jau išsiskirti darželyje pirmosiomis dienomis. Iki darželis taps natūrali būveinė.
Trečia, kiekvienas mūsų turime suvokti, kad vaikai yra skirtingi, ir vienodo kurpalio, pagal kurį TURI vykti adaptacija NĖRA. Labai šaunu, kad autorė pabrėžia ir drąsių, gan savarankiškų vaikų situaciją. “Vaikai, atrodantys stiprūs ir iškart leidžiantys mamai išeiti, paprastai yra silpnesni už vaikus, atvirai rodančius savo liūdesį. Norint deramai atsiliepti į nebylų pagalbos šauksmą, reikia skirti daug dėmesio” (p. 34).
Galiausia, tikiu ne viena mama jaučiame prieštaraujančius jausmus, “norą paleisti” ir “ norą sulaikyti.” Noras sulaikyti, aišku, kyla iš jaudulio, kaip bus tame darželyje, ar svetimi žmonės atsilieps į visus mažylio poreikius, prašymus ir t.t., kaip ten bus elgiamasi su vaikučiu, ir dar tuzinas trilijonų klausimų. Kas mane nuramino šioje knygoje, linkiu, kad ir Jus, kam aktualu, nuramintų, kad svarbu neslėpti savo šio rūpesčio nei nuo kitų, nei nuo savęs. “Todėl labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ir mamoms išsiskyrimo skausmas ir naujumo baimė yra VISIŠKAI NATŪRALU” (p. 91). Niekam - nei vaikučiui, nei šeimai, nei pačiai Mamytei- nebus nuo to lengviau, jei šis “paleidimo” rūpestis bus slepiamas. Ir, kulminacija, kuri man buvo labai žavinga, yra skyrelyje “Vaiko prieraišumo mamai perkėlimas auklėtojai”- kalbama apie LABAI svarbų momentą, kurį KIEKVIENA mama supratusi, pasijus ramesnė. Kas neskaitė, nenoriu spoil’inti. Tad kviečiu paskaityti. Ačiū už dėmesį ir gražaus šeštadienio. Ir lengvų adaptacijos periodų mums visiems. Sudie.