Vokiečiams rengiantis likviduoti Kauno getą, lietuvis Jonas Paulavičius ėmėsi ieškoti gabaus smuikininko Jochanano Faino, ketindamas jį paslėpti savo namuose. Be šio keturiolikmečio, Paulavičių šeima iš mirties gniaužtų tada ištraukė dar 15 žmonių: žydų, lietuvių, rusų. Šančių geležinkelio dirbtuvių stalius Jonas, Lietuvos kariuomenės savanoris, buvo apsisprendęs su nacizmu kovoti be ginklo – gelbėdamas žmones. Visų pirma planavo padėti žydų inteligentams, kad po karo kada nors atsikursianti Lietuvos žydų bendruomenė turėtų kuo daugiau išsilavinusių žmonių.
1947-aisiais Jochananas Fainas nelegaliai perėjo sieną – jo laukė ilga kelionė į Izraelį. Tačiau jis iki šiol prisimena lietuviškų dainų ir atmintinai deklamuoja „Anykščių šilelį". „Berniuką su smuiku" parašė jau būdamas garbaus amžiaus, kai suvokė turįs palikti savo liudijimą.
Autorius atvirai pasakoja ypatingą Paulavičių namuose priglaustų žmonių išgelbėjimo ir savo klajonių istoriją. Ši knyga ne tik apie gyvenimą gete ir slėptuvėse, ji puikiai perteikia Kauno peizažą karo bei pokario metais. Taip pat – pirmą kartą lietuviškai – prabyla apie žydų išvykimą iš Lietuvos po 1944-ųjų.
“Berniukas su smuiku” - istorija apie berniuką, kuriam pavyko išgyventi Antrąjį pasaulinį karą. Tai tikriausiai nei pirmas nei paskutinis pasakojimas apie žydų išgyvenimus, bet šįkart pasakojimas išties sujaudino. Istorijoje minimas lietuvis Jonas Paulavičius, kuris savo kovai su nacizmu pasirinko ne ginklą, o žmonių gelbėjimą. Kartu su mažuoju smuikininku Jochananu šis drąsus žmogus ir jo šeima išsaugojo gyvybes šešiolikai žmonių.
Norėčiau akcentuoti tai, kad autoriui pavyko puikiai sukurti intymumo atmosferą. Atrodo, kad sėdite vienas priešais kitą ir tas mažas berniukas, o vėliau jau suaugęs vyras, tau pasakoja savo nelengvus išgyvenimus. Tas atstumas tarp skaitytojo ir pasakotojo dar suditraukia, kai minimos kinkrečios Kauno gatvės ir vietos, kuriose vyko visa istorija. Man, žinant šias vietas, tiesiog kūnas eina pagaugais kaip arti visa ši protu nesuvokiama istorija. Mano mieste! Man puikiai žinomose vietose. Eina sau! O be to aptinkame nemažai nuotraukų, kuriose vaizduojami knygoje veikiantys žmonės. Atstumas tarp tavęs ir istorijos lieka absuliučiai minimalus.
Pasakojimo stilius neapkarstytas jokiom įmantrybėm. Paprastumas - štai kad žavi kalbėjime. Neprimetamas kažkokio visažinio tonas. Smerkimo čia irgi nėra. Čia mes nerasime ir rėksmingos kalbėsenos. Kalba tyli išmintis. Jeigu esi atvira širdi ir pasiruošęs - išgirsi šį pasakojimą, o jei ne - na, tuomet ši istorija ne tau.
Vertinant visą pasakojimą, gal net reiktų sakyti, kad tai ne tik berniuko išsigelbėjimo istorija. Tai pasakojimas ką daro su žmonėmis išgyvenimo instinktas. Vieni neatlaiko išbandymo ir išsižada ne tik artimiausių žmonių, bet ir savęs, o kiti lieka ištikimi savo vertybėms iki paskutinės minutės ir gelbėja sau svetimus žmones iš žydų naikinimo mašinos nagų. Kartu tai žmogiškumo, bendrystės triumfas.
Pasiilgusiems jautraus ir tikrai širdį paliečiančio pasakojimo ši knyga patiks. Žydo berniuko pasakojimas taip arti mūsų, o jo įgyta išmintis kartais net gniaužia kvapą ir gumulas gerklėje įstringa ilgam.
Labai patiko! Vietomis verkiau, vietomis šypsojausi. Autorius aprašė savo, savo artimųjų ir sutiktų žmonių likimus Kauno gete. Tai ne tik liudijimas apie jo išgyvenimus, bet ir liudijimas tų, kurie, deja, gyvi neišliko. Nors tema ir be galo skaudi ir tragiška, tačiau autorius rašo labai optimistiškai. Šypsojausi skaitydama apie jo sutiktus nuostabius žmones, kurie padėjo tiek jam, tiek kitiems žydams. Per istorijos pamokas mokykloje išmokau sausus faktus apie pasaulinius karus, holokaustą, niekas nesigilina į žmonių išgyvenimus, jų skaudulius. Tad skaitant tokią literatūrą, persmelktą be galinio netekties skausmo ir beprasmybės, jokia logika nepaaiškinamų žudynių, atrodo lyg skaityčiau knygą ne apie istorinius įvykius, o distopišką kūrinį.
Tai išties jautri ir atvira autobiografija. Atsiminimai ir išgyvenimai įtraukia. Ir nors tai ne pirmoji apie šį tamsų periodą skaityta knyga, nors tai tik vieno žmogaus istorija, ir nors joje pilna to, kas labai gerai žinoma, bet tai vistiek sukelia neigiamas emocijas. Sunku suvokti, kokia trapi šios tautos lemtis, laikoma svetimose rankose. __________________________________ Sensitive and sincere autobiography. The memories and experiences are simply riveting. And although this is not the first book about this dark period, although it is the story of only one person, and although it is full of something that is very well known to everyone, but - it still shocks. It is difficult to understand how fragile was the fate of this nation, being held in a very alien hands.
,,Prisimenu, kaip motina mus maitino iš nieko pagamintais patiekalais, kaip jiedu su tėvu ginčijosi dėl bulvių dalijimo. Motina buvo teisi. Kiekviena bulvė, atiduota svetimiems žmonėms, sakydavo ji, priartins badą mūsų namuose. Taip, ji buvo teisi, taip iš tikrųjų ir atsitiko. Tačiau dabar, savo gyvenimo rudenį, aš be galo ilgiuosi to nuostabaus žmogaus, kuris buvo neteisus.“ ••• ,,Nieko neklausinėjau, bet jis papasakojo, kad vakar amžiams atsisveikino su mergina, kurią labai mylėjo ir apie kurią svajojo apkasuose. „Neatitikau jos reikalavimų“, – pasakė jis. Čia aš išdrįsau paklausti: „O kokie tie jos reikalavimai?“ – „Tiesą sakant, reikalavimas buvo tik vienas, – karčiai tarė Miša. – Ji norėjo, kad stovėčiau ant dviejų kojų, ne ant vienos! O antrąją aš palikau Vitebsko laukuose ir negrįšiu ten jos ieškoti.“
This entire review has been hidden because of spoilers.
Paskutiniu metu labai pamėgau autobiografines ir remiantis tikrais faktais parašytas knygas, kuriose istorija kalba pati už save. Niekada nebuvau didelė gerbėja tų knygų, kurios kalba apie karą, žydus, genocidą ar kitus to laikmečio įvykius. Paprasčiausiai tai buvo man neįdomu ir nesulaukė mano dėmesio. Tačiau gyvenime vienokiuose ar kitokiuose dalykuose visuomet įvyksta lūžis ir tuomet tai, kas buvo nemiela ar nepatiko, staiga ima patikti. Tam lūžiui įvykti paskatino neseniai perskaityta labai gerą literatūrinį braižą turinti knyga "Aušvico tatuiruotojas". Nuo jos tarsi prasidėjo kažkoks virsmas, kuris sužadino norą domėtis bei skaityti literatūrą, susijusią su žydais, koncentracijos stovyklomis. Jaučiu ne tik potencialą daugiau sužinoti, bet ir užpildyti žinių trūkumo ta tema spragas. Aš nesu "sausų" faktų ir datų mėgėja. Man patinka knygos, kurios istoriją pasakoja liudininkų lūpomis. Todėl Jochanano Faino knyga "Berniukas su smuiku" jau seniai buvo norimų perskaityti knygų sąraše. Iškart noriu įspėti tuos, kurie jos dar neskaitė. Tai nebus lengvo pobūdžio pramoginė knyga. Tai gyva, tikra, rimta istorija, kuria autorius dalijasi su skaitytojais. Nesu priešiškai nusiteikusi prieš žydų tautą, tačiau didelio žavesio man ji niekada nesukeldavo, todėl kitų pasakojimai ar skaitytos istorijos mane nuteikdavo skeptiškai, o galbūt netgi priešiškai žydų istorijai. Tačiau knyga "Berniukas su smuiku" man nepaprastai patiko žydų istorijos liudijimu, jos buvimu, jos tragiška lemtimi. Bet apie viską nuo pradžių. Vokiečiams rengiantis likviduoti Kauno getą, lietuvis Jonas Paulavičius ėmėsi ieškoti gabaus smuikininko, žydų berniuko Jochanano Faino, ketindamas paslėpti jį savo namuose. Be šio keturiolikmečio, Paulavičių šeima iš mirties gniaužtų ištraukė dar 15 žmonių: žydų, rusų ir lietuvių. Šančių geležinkelio dirbtuvių stalius Jonas, Lietuvos kariuomenės savanoris, buvo apsisprendęs su nacizmu kovoti be ginklo-gelbėdamas žmones. Visų pirma planavo padėti žydų inteligentams, kad kada nors atsikursianti Lietuvos žydų bendruomenė turėtų kuo daugiau išsilavinusių žmonių. Tačiau sprendimas buvo priimtas visiškai kitoks ir Jono namuose atsirado Jochananas Fainas. Ši istorija ne tik žmonių išgelbėjimo istorija, bet tuo pačiu ir klajonių istorija, kurioje autorius pasakoja apie nelegalų sienos perėjimą ir ilgą kelionę į Izraelį. Tuo pačiu tai gyvas pasakojimas kaip žydų vaikas virsta suaugusiu žmogumi ir savo gyvenimo kelio ieško svetur, kokius sunkumus jis patiria keliaudamas iš vienos vietos į kitą, ko turi atsisakyti, kad jo gyvybei negrėstų pavojus, su kokiais nacių demonais turi kovoti vaikas, kad liktų gyvas. Tai žmogus išgyvenęs Antrąjį pasaulinį karą, tai žmogus matęs daugiau nei kad kitas per savo visą gyvenimą. Nors tai kitos tautybės žmogus, bet pripažinkime, kaip yra gražu, kai kažkas iš svetur atmintinai deklamuoja "Anykščių šilelį", prisimena lietuviškų dainų tekstus. Toks yra kadaise buvęs berniukas su smuiku, užrašęs ir palikęs gyvą to meto liudijimą. Skaitant supranti, kad čia ne kokia sugalvota istorija, o kalbantys faktai ne tik apie gyvenimą gete ir slėptuvėse, bet pavaizduotas ir pats Kauno miesto peizažas karo bei pokario metais. Net negali patikėti, kad gatvėmis, kuriomis šiuo metu vaikštome Kaune, anksčiau ėjo ne tik nacių kareiviai, bet ir didžiulės žydų vilkstinės vedamos tremtin; kad Nemunas buvo lyg išsigelbėjimo upė, kurios kitame krante galėjai sulaukti pagalbos arba tai-upė, kurioje pėdsakai dingdavo amžiams, atsiskyrus nuo vedamos virtinės ir bandant bėgti. Tokia buvo to meto mirtis: bėgti rizikuojant, kad galbūt būsi nušautas arba tiesiog keliauti su žmonių grupe ir būti išvežtam pas baltąsias meškas. Visą šios nepamirštamos istorijos liudijimą pagyvina autoriaus išsaugotos nuotraukos ne tik artimųjų, bet ir žmonių, kurie jam padėjo, o rašyti laiškai liudija, kad viskas buvo tikra ir netgi labai baisu į viską žiūrint dabartinio žmogaus akimis. Skaitant šią knygą laikas neprailgo nė minutės, nes įvykis veja įvykį, kad nėra kada ir nuobodžiauti. Ne tik daug skausmo bei išgyvenimų nugulė į šios knygos puslapius, bet ir daug gražių prisiminimų, kuriais autorius mielai dalijasi su skaitytojais. Knyga turėtų patikti tiems, kurie mėgsta liūdnas karo laikmečio istorijas su daug druskos, kuri degina žaizdas ir kurioms užsitraukus visuomet lieka randas. Tie randai yra mūsų istorija, galbūt ne visuomet teisinga, bet visuomet gyva, kalbanti ne tik mūsų tautiečių lūpomis, bet ir tų, kurie kentėjo nuo priešo rankos ir paaukojo savo gyvenimą tam, kad liktų gyvi ar išgelbėtų savo artimuosius. Nuoširdžiai rekomenduoju skaityti tiems, kurie nori ne tik sužinoti berniuko su smuiku istoriją, bet ir pasiklausyti karo romanso, kuris nugulęs į šios knygos puslapius. Ir pabaigai norisi pasakyti šiuos prasmingus žodžius: "Mums dažnai atrodo, kad nieko nėra lengviau, kaip atskirti gėrį ir blogį, tai, kas leidžiama ir kas draudžiama, moralu ir amoralu, teisėta ir neteisėta. Tačiau gyvenime mes laikome sudėtingus egzaminus ir kartais atsiduriame situacijose, kai tai, kas uždrausta, yra leistina, o tai, kas neteisėta, tampa aukščiausiu moralės įstatymu"
„Mums dažnai atrodo, kad nieko nėra lengviau, kaip atskirti gėrį ir blogį, tai, kas leidžiama ir kas draudžiama, moralu ir amoralu, teisėta ir neteisėta. Tačiau gyvenime mes laikome sudėtingus egzaminus ir kartais atsiduriame situacijose, kai tai, kas uždrausta, yra leistina, o tai kas neteisėta, tampa aukščiausiu moralės įsakymu.”
Tai pasakojimas – Jochanano Faino liudijimas, kuriame aprašyti devyni sunkiausi jo gyvenimo metai, iš kurių tris, pačius baisiausius, jis praleido gete. Dvylikametis berniukas žydas per vieną dieną buvo priverstas suaugti ir šioje knygoje atvirai pasakoja apie tikrą, savo išsigelbėjimo nuo mirties istoriją.
Ši knyga, man kaip kaunietei, daug papasakojo apie mažai žinomus, tragiškus mano miesto faktus. Sekiau autoriaus pėdsakais į Panemunės kareivines, Vaidoto gatvę, žydų getą Vilijampolėje, Aleksoto aerodromą, kuriame vyko priverstiniai darbai, IX ir IV fortus, Garliavą, prie Vilijos (Neries) upės. Kaip viskas pažįstama ir kartu nepažįstama, kiek kraujo ir kančių šis miestas matė.
Ironiška, jog žydų žudynes naciai vadino akcijomis, iš jų knygoje aprašyta Didžioji akcija (1941 m. spalio 29 d.) ir Vaikų akcija (1944 m. kovo 27 d.). Ir, žinoma, daug rašoma apie neeilinių žmonių, lietuvių Paulavičių šeimą, kurie kovojo prieš nacizmą be ginklo.
Labai paprastai, tačiau šviesiai ir jautriai aprašytą, J. Fainas paliko savo liudijimą mums, kad prisimintume praktiškai išnaikintą žydų tautą. Bet, pirmiausia, tai jo padėka žmonėms, nesvarbu, ar tai būtų vokiečiai, žydai, rusai, lenkai ar lietuviai – sugebėjusiems, neapsakomo siaubo akivaizdoje, išsaugoti žmogiškumą.
„Vakar jie buvo priešai, – aiškino jis, – bet šiandien patys yra ujami ir alkani, kaip kad buvome mes.”
i read this for school but i also wanted to read this book for AGES. i really liked it but the only thing I hated was that he was just jumping between periods. one time he's there then somehow he's there and then the other chapter is how again he's back at that old house(example), so it was confusing but overall it didn't disappoint me. ALSO it was my first book that I flagged!!! Loved it, I want to do this all the time, but I usually get the books from the library so...
Jautri istorija. Įdomus karo ir pokario liudijimas apie Kauną ir žydų likimus. Vertinga perskaityti, kad suvoktum tragedijos masta ir to laikmečio kontekstą.
Prachtig boek, ondanks het pijnlijke onderwerp, omdat de schrijver oog blijft houden voor het goede in de mensen. Dit boek is als manuscript in Nederland terecht gekomen en hier als eerste uitgekomen. Het was een 'cadeau' van Philo Bregstein aan Jochanan Fein, die elkaar bij toeval ontmoetten in Litauwen, toen ze tegelijkertijd op bezoek gingen naar waar hun families voor de oorlog gewoond hadden. Philo Bregstein had banden met de uitgeverij en heeft Jochanan Fein, zijn boek en de uitgever met elkaar in contact gebracht. De Hebreeuwse editie is twee jaar later in Israël verschenen.
Pavardžių rašymas knygoje nesuvienodintas (minusas redaktorei). Vienur lietuvintos, kitur originalios, dar kitur - dalinai originalios su lietuviškomis galūnėmis. Ta pati pavardė viename puslapyje parašyta vienaip, kitame jau kitaip. Apmaudu.
Skaityti kiekvienam ir kiekviena ląstele išjausti žmogiškumo dilemą sudėtingiausiuose gyvenimo blyksniuose. Nuostabi, sukrečianti, tauri, jaudinanti TIKRA istorija apie tai, kokie galime būti ir kokie galime nebūti.
Ak, dar viena perskaityta knyga Antrojo pasaulinio karo tema. Geto aplinka, siaubingas elgesys su žydais, smurtas, geraširdžių žmonių pagalba kenčiantiems... Atrodo, kad viskas, ką buvo galima papasakoti apie tą laikotarpį, jau pasakyta, užrašyta ir perskaityta, tačiau vis atsiranda dar daugiau informacijos, pasakojimų, iš naujo ir vis stipriau perveriančių širdį. Būtent tokia knyga atsirado mano rankose šįkart.
Jochanano Faino memuaruose „Berniukas su smuiku“ pasakojama istorija apie dideles širdis turinčių Paulavičių šeimą, gelbėjusius ir savo pačių namuose slėpusius likimo nuskriaustuosius, ir pačio Jochanano likimą. Aprašyti įvykiai tragiški, daug žmonių poelgių, verčiančių susimąstyti, ar tikrai ŽMOGUS galėtų taip pasielgti? Atsiminimų knygoje gausu jautrių akimirkų, autorius geba puikiai perteikti įvykių aplinką, pačius įvykius, tad kad ir kaip esu toli nuo to išgyvenimų laikotarpio, jaučiausi stovinti ten pat, šalia Faino, stebinti viską iš šalies. Skaitydama net jutau keistą artumą.
Įdomiausia knygos dalis man - Jochanano nelegalus sienos kirtimas 1947 metais ir siekio nukeliauti į Izraelį rutuliojimasis. Labai įsiminė ir Gretos, pas Jochananą namų šeimininkės darbus dirbusios moters, asmenybė. Jos charakteris, nuoširdus ir net pasakyčiau motiniškas rūpinimasis vaikinu žiebė veide šypsena. Kad ir kiek puslapių buvau pasistūmėjusi į priekį, su kiekvienu žodžiu nenustojo stebinti žmonių gerumo, dosnumo ir atjautos gausa. Tiesa, tuo pasižymėjo ne visi knygoje paminėtieji, tačiau žymiai daugiau nei tikėjosi. Tai džiugino, buvo gera skaityti apie negęstančią gėrio ir pagalbos kitiems ugnį.
Labai sukrėtė smurtas prieš Jochananą mokykloje iš jo bendraklasių. Muštynių scena man pasirodė tokia... nežmogiška. Nesupratau, kaip VAIKAI gali iš kitų išskirti ir tyčiotis iš žydų tautos BERNIUKO. O širdį palietė kiti Jochanano klasiokai - tie, kurie priėmė jį į savo draugų ratą šiltai ir draugiškai su juo elgėsi.
Jochanano Faino atsiminimų knyga „Berniukas su smuiku“ man labai patiko. Greitai ją perskaičiau, istorija buvo įdomi, unikali ir stebinanti, nors panašiomis temomis knygų esu daug skaičiusi. Šis pasakojimas savaip išsiskyrė iš kitų, stebino jausmingumu, žavėjo Paulavičių šeimos aukojimasis dėl gero tikslo, kitų padėjusių žmonių neabejingumas. Kaip ir minėjau, man labai patinka tikros istorijos ar tikromis istorijomis paremti pasakojimai, tad ši knyga manęs visiškai nenuvylė. Fainas puikiai ir aiškiai perteikė savo gyvenimą, tų laikų atmosferą, suprantamai aprašė kiekvieną detalę bei įvykį. Trumpai tariant, dar viena knyga Antrojo pasaulinio karo išgyvenimų tema, keliaujanti tiesiai į mano mėgstamiausiųjų sąrašą. Rekomenduoju visiems, besidomintiems tuo laikotarpiu ir tikrų istorijų mėgėjams.
Man, kaip lietuvei, vis pasireikšdavo vidinė atmetimo reakcija dėl komunizmo ankštinimo šiuose memuaruose. Viena vertus, suprantu, kad išgyvenus holokausto siaubus - bet kas, kas išgelbėjo nuo nacių, turėtų atrodyti kaip gėrio įsikūnijimas. Kita vertus - kaip patiems ką tik patyrusiems genocidą, galima likti aklais prieš žiaurumus kitų tautų atžvilgiu? Net paties autoriaus šeimos narius ištrėmus sovietiniam režimui - jis vis tiek toliau liaupsina sovietus ir jų filosofiją. Nors knygos pabaigoje daugiausiai pozityvumo suteikiama tautinio judėjimo veikloms, lyg ir aptariami komunizmo vykdomi žiaurumai, bet jie priimami lyg savaime suprantamas, neišvengiamas dalykas.
Man labai užkliuvo ši detalė ir trukdė pilnai įsitraukti ir empatiškai išbūti pasakojime. Nors tai nenuneigia paties žanro ir šios knygos prasmės, tačiau pasirodė keista ir sunkiai suvokiama.
A very interesting story of a persons personal experience in Kaunas, Lithuania and also Moscow, Poland during volatile times in the early 20th century. Recommended for history fans especially Kaunas related.
lengvai skaitosi ir labai įdomi istorija. Dar įdomiau žinant, jog visas veiksmas vyko tuo metu okupuotoja Lietuvoje. Autorius veda ir pasakoja apie vokiečių ir rusų okupacijų baisumus ir skirtumus. Sužinojau daug faktų, kurių istorijos pamokose nesužinosi.
visų pirma knyga patraukia savo paprastu pasakojimo stiliumi, jokios pompastikos, perdėtų emocijų, tik kiek išeina, sąžiningas santykis su pasauliu ir savimi.
Apart pagrindinės pasakojimo linijos, labiausiai įsiminė, autoriaus aprašomas, tuometinės visuomenės socialinis portretas: pokario Lietuva, pamažu įsitvirtinanti socialistinė santvarka, kyšininkavimas, miškinių paminėjimas, gyvenimą gadinantys berniūkščiai Kauno mokykloje, į kurią autorius ėjo pėsčiomis nuo Panemunės, mokytoja Gražina, padėjusi pasivyti klasiokus bei daug kitų įdomių asmenybių bei įvykių.
Vis galvoju apie tuos žmonės iš šios knygos, kurie nepaisant sunkių gyvenimo sąlygų, baimės, nepatogumo vis dėl to sutikdavo padėti Jochananui ir tuo pačiu jo šeimui. Ir tai buvo ne vien lietuvis Jonas, bet ir visi kiti veikėjai, suvaidinę antraeilį, bet taip pat labai svarbų savo vaidmenį. Kažoks didelis betarpiškumas, drąsa prašyti pagalbos ir drąsa padėti.
šachmatų partijos, smuikas, grojimas kaimo vakarūškose, paprastas gyvenimas, bet kartu labai intensyvus, greitai besikeičiantis, pilnas pavojų.
Autoriui puikiai pavyko suderinti šias dvi pasakojimo linijas, ne vien savo išsigelbėjimo istoriją, bet ir perduoti bent trupinėlį įsivaizdavimo, kokį gyvenimą gyveno tuometiniai žmonės.
perskaičius lieka jausmas - knygą parašė doras žmogus, kurį būtum norėjęs sutikti savo gyvenime.