Poetas ir eseistas Gintaras Bleizgys pateikia skaitytojams netikėtą kūrinį – atvirą, dienoraščio formos pasakojimą, savotišką autobiografinį romaną „Karmelio kalno papėdėje“. Pretekstas pavadinimui, gal ir pačiam kūriniui atsirasti buvo šv. Kryžiaus Jono veikalas „Kopimas į Karmelio kalną“. Stovint Karmelio kalno papėdėje, šviesa nušviečia ir žmogaus dvasios aukštumas, ir tamsybes.
Pasakotoją matome namų aplinkoje, kelionėse, bendraujantį su šeima, bičiuliais, pakeleiviais. Graži žiedinė kompozicija: kūrinys prasideda pasakojimu apie budėjimą baptistų maldos namuose, ir baigiasi pasakotojo pasiryžimu tarnauti diakonu.
Knyga paliko stiprų įspūdį. Pasakotojas - unikali asmenybė: šeimos žmogus, poetas, krikščionis, buvęs kalinys ir rytų kovos menų kovotojas. Jeigu to dar nepakanka, kad apsispręstumėte, ar ši knyga jums, galiu pridėti, kad tai labai atvirai parašyta knyga. Tai nereiškia, kad autorius pasakoja apie visą savo gyvenimą ar atskleidžia krūvą intymių detalių. Dėl kai kurių dalykų būtų galima diskutuoti, ar tai nėra pernelyg atvira, tačiau iš esmės autoriaus atvirumas provokuoja ne dėl pačios provokacijos, o dėl aukštesnių tikslų. Autorius turi ką mums papasakoti. Manau, vienintelis sunkumas, kuris gali iškilti, tai - ko tikisi skaitytojas, imantis knygą į rankas. Ar tai romanas, ar esė, ar dienoraštis?.. Manau, tai tam tikras viso to derinys. Todėl nereiktų tikėtis aiškaus žanro: čia yra ir įdomių pasakojimų, ir pamąstymų, pamokymų ir paprastų dienoraštinių pastebėjimų su pasikartojimais.
Stipri knyga daug pasakanti apie patį autorių dėl ko ne veltui vadinama savotišku dienoraščiu. Pats Gintaras Bleizgys yra labai įdomi asmenybė su ne eilinėmis patirtimis bei unikalia mąstysena. Verta dėmesio ne tik ilgalaikiams Gintaro Bleizgio gerbėjams, bet ir pradedantiesiems autoriaus skaitytojams.
"Jau daug kartų kartojau, bet šiandien dar kartą noriu pasakyti: gaila man tų žmonių, kurie sureikšmina savo kūrybą, įsijaučia, jog "kažką tokio" sukūrė, gaila žmonių, kurie nugrimzdo į trupinius."