What do you think?
Rate this book
Besielė
Sakoma, kad yra žmonių, kurie gimsta su puse sielos. Jie yra prakeikti ir kartu apdovanoti. Šie žmonės nėra įkalinti viename pavidale ir gali pakeisti pasaulį taip, kaip jiems patogu, suklaidindami ir apgaudami savo priešus. Taip pat sakoma, kad kitą jų sielos pusę likimas pasilieka kaip užstatą – kad įvyktų tai, kas lemta.
Likimas Leilą apdovanojo (o gal nuskriaudė?) suteikdamas išskirtinių savybių: ji gali keisti pavidalus ir jaučia tik pusę baimės, skausmo, šalčio ir... meilės. Kajus ieško Leilos, nes tiki, kad tik ji gali sustabdyti paslaptingas skerdynes, kurios vis nesiliauja aplinkinėse vietovėse. Bendro tikslo ir abipusės traukos suartinti Leila ir Kajus leidžiasi į pavojingą priešo medžioklę, nė nenumanydami, kad jie tėra kažkieno žiauraus žaidimo įkaitai.
Tik apgavusi likimą ir išsižadėjusi savo paslaptingos prigimties, Leila gali būti laiminga ir nusikratyti daugelį metų ją slėgusios praeities naštos...
Likimas Leilą apdovanojo (o gal nuskriaudė?) suteikdamas išskirtinių savybių: ji gali keisti pavidalus ir jaučia tik pusę baimės, skausmo, šalčio ir... meilės. Kajus ieško Leilos, nes tiki, kad tik ji gali sustabdyti paslaptingas skerdynes, kurios vis nesiliauja aplinkinėse vietovėse. Bendro tikslo ir abipusės traukos suartinti Leila ir Kajus leidžiasi į pavojingą priešo medžioklę, nė nenumanydami, kad jie tėra kažkieno žiauraus žaidimo įkaitai.
Tik apgavusi likimą ir išsižadėjusi savo paslaptingos prigimties, Leila gali būti laiminga ir nusikratyti daugelį metų ją slėgusios praeities naštos...
- GenresFantasy
416 pages, Paperback
First published December 1, 2017
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 27 of 27 reviews
October 20, 2020
Nėra nieko klampesnio už „vidutiniškai“. Tai toks daiktas, kuris iš pažiūros niekingai paprastas ir lengvas, bet toks pat neįveikiamas kaip iš ritinėlio nuplėštas maišelis prie obuolių maximoje, kai jį reikia atidaryti. Tai čia apie tą „vidutiniškai“, kad geriau suprasti jausmus, kuriuos sukėlė knyga. Skaitant Besielę man taip norėjosi sakyti, kad štai atradau dar vieną lietuvių autorių, kurį man smagu skaityti, tačiau tas „smagu“ taip ir užstrigo tarp dantų ir nei galiu jį išspjauti-įgarsinti, nei pavyksta nuryti-užmiršti.
Pradėkime nuo malonesnių dalykų.
Žodynas, stilius ir kalbos sklandumas veikė gana pozityviai ir suteikė vilčių. Knygos pradžia buvo lėta, tačiau pakankamai sklandžiai supažindino su moters istorija, neįkyriai derinant dabartį su praeities prisiminimais. Man patiko veikėjos turima magiška(?) galia – kiekvienam atrodyti vis kitaip. Ji buvo panaudota ir labai tiko veikėjo profesijai.
Aprašomi įvykiai dėliojosi pakankamai nuosekliai, logiškai ir gal net sakyčiau, kad pagal klasikinį scenarijų. Nors ir lėtai siūbavosi, galiausiai istorija įsivažiavo ir apie vidurį buvo suskurta visai nebloga intriga, kelianti susidomėjimą ir norą skaityti toliau.
Kas neleido išlipti iš to „vidutiniškai“
Jau sukasi mintis galvoje, kad sekanti mano tyrimų kryptis galėtų būti „pagrindinis veikėjas – blogietis“, nes paskutiniu metu vis pasitaiko tokios istorijos, kur veikėjas vaizduojamas kaip neigiamas personažas (šiuo atveju – samdoma žudikė), bet tuo pačiu jis vis pateisinamas, kol galiausiai virsta baltu ir pūkuotu, taip paliekant tik pačią banaliausią blogiečio kaukę, kuri nesiremia jokiais būdo bruožais ir/ar personažo veiksmais.
Taip pat „užbuksavo“ ir veikėjos magiškos galios. Vieną savo gebėjimą ji gan plačiai naudojo ir jis labai gerai lipo tiek prie jos charakterio, tiek prie istorijos. Tačiau vėliau pasirodė, kad ji turi ir papildomų galių, pvz. susikurti vilkę, kuri tiesiog bėgioja aplink ir gražiai atrodo. Jei tai būtų filmas, būtų efektinga, tačiau knygoje tas vilkas-vaiduoklis niekaip neįprasminamas. Taip pat antroje knygos pusėje paaiškėja, kad veikėja galėtų sukurti ir daug platesnių iliuzijų, pakeičiančių žmonių supratimą apie aplinką, tačiau tai vėlgi niekur nepanaudojama ir lieka kaip papildomas balastas.
Sunkiai įsisiūbavęs veiksmas atomazgą pasiekė kažkur antrame knygos trečdalyje. Pati atomazga panašesnė ne į kalno viršūnę, o į plokščiakalnį, mat pagrindinė kova su antagonistu įvyko pakankamai anksti (ir buvo neįdomi, greita ir nepateisinamai lengva), o po to tiesiog vyko ilga ir vėlgi neįdomi, nelogiška (buvo daug paprastesnis, lengvesnis ir visiškai nepavojingas sprendimas jų problemai) kova su „blogio“ likučiais. Bendrai vertinant visa antagonisto linija pakankamai silpna. Jis neįdomus kaip personažas, bet kartu nelabai aiški ir jo motyvacija, grėsmės priežastis ir veikėjos reakcijos į patį antagonistą. Iš čia kyla ir dar vienas neaiškumas – deklaruojama (net knygos anotacijoje), kad veikėja turi tik pusę sielos ir jaučia tik pusę jausmų, tačiau tai tėra legenda, kurios pačios veikėjos reakcijos niekaip nepatvirtina, nes yra masė vietų, kur sunku būtų teigti, kad vaizduojama tik pusė motyvacijos, pykčio, skausmo ar kitų emocijų.
Nei gerai, nei blogai, tiesiog – vidutiniškai
Pasaulis fantastinę knygą gali arba pasmerkti, arba išteisinti. Šiuo atveju jis niekaip nesuveikia, mat pasaulio beveik nėra. Žinome tik tiek, kad jame žmonės dėvi šarvus ir jodinėja ant arklių, šalį valdo imperatorius, voniose iš krano bėga vanduo, o dalykus galima susipilti į stiklainius. Veikėjų požiūris į magiją (magiškus elementus) taip pat nesuprantamas – t.y. nežinia, ar to pasaulio gyventojams tai yra visiškai neįprasta, ar toks labiau „ai jo būna tų raganų kartais pasitaiko“ variantas.
Pradėkime nuo malonesnių dalykų.
Žodynas, stilius ir kalbos sklandumas veikė gana pozityviai ir suteikė vilčių. Knygos pradžia buvo lėta, tačiau pakankamai sklandžiai supažindino su moters istorija, neįkyriai derinant dabartį su praeities prisiminimais. Man patiko veikėjos turima magiška(?) galia – kiekvienam atrodyti vis kitaip. Ji buvo panaudota ir labai tiko veikėjo profesijai.
Aprašomi įvykiai dėliojosi pakankamai nuosekliai, logiškai ir gal net sakyčiau, kad pagal klasikinį scenarijų. Nors ir lėtai siūbavosi, galiausiai istorija įsivažiavo ir apie vidurį buvo suskurta visai nebloga intriga, kelianti susidomėjimą ir norą skaityti toliau.
Kas neleido išlipti iš to „vidutiniškai“
Jau sukasi mintis galvoje, kad sekanti mano tyrimų kryptis galėtų būti „pagrindinis veikėjas – blogietis“, nes paskutiniu metu vis pasitaiko tokios istorijos, kur veikėjas vaizduojamas kaip neigiamas personažas (šiuo atveju – samdoma žudikė), bet tuo pačiu jis vis pateisinamas, kol galiausiai virsta baltu ir pūkuotu, taip paliekant tik pačią banaliausią blogiečio kaukę, kuri nesiremia jokiais būdo bruožais ir/ar personažo veiksmais.
Taip pat „užbuksavo“ ir veikėjos magiškos galios. Vieną savo gebėjimą ji gan plačiai naudojo ir jis labai gerai lipo tiek prie jos charakterio, tiek prie istorijos. Tačiau vėliau pasirodė, kad ji turi ir papildomų galių, pvz. susikurti vilkę, kuri tiesiog bėgioja aplink ir gražiai atrodo. Jei tai būtų filmas, būtų efektinga, tačiau knygoje tas vilkas-vaiduoklis niekaip neįprasminamas. Taip pat antroje knygos pusėje paaiškėja, kad veikėja galėtų sukurti ir daug platesnių iliuzijų, pakeičiančių žmonių supratimą apie aplinką, tačiau tai vėlgi niekur nepanaudojama ir lieka kaip papildomas balastas.
Sunkiai įsisiūbavęs veiksmas atomazgą pasiekė kažkur antrame knygos trečdalyje. Pati atomazga panašesnė ne į kalno viršūnę, o į plokščiakalnį, mat pagrindinė kova su antagonistu įvyko pakankamai anksti (ir buvo neįdomi, greita ir nepateisinamai lengva), o po to tiesiog vyko ilga ir vėlgi neįdomi, nelogiška (buvo daug paprastesnis, lengvesnis ir visiškai nepavojingas sprendimas jų problemai) kova su „blogio“ likučiais. Bendrai vertinant visa antagonisto linija pakankamai silpna. Jis neįdomus kaip personažas, bet kartu nelabai aiški ir jo motyvacija, grėsmės priežastis ir veikėjos reakcijos į patį antagonistą. Iš čia kyla ir dar vienas neaiškumas – deklaruojama (net knygos anotacijoje), kad veikėja turi tik pusę sielos ir jaučia tik pusę jausmų, tačiau tai tėra legenda, kurios pačios veikėjos reakcijos niekaip nepatvirtina, nes yra masė vietų, kur sunku būtų teigti, kad vaizduojama tik pusė motyvacijos, pykčio, skausmo ar kitų emocijų.
Nei gerai, nei blogai, tiesiog – vidutiniškai
Pasaulis fantastinę knygą gali arba pasmerkti, arba išteisinti. Šiuo atveju jis niekaip nesuveikia, mat pasaulio beveik nėra. Žinome tik tiek, kad jame žmonės dėvi šarvus ir jodinėja ant arklių, šalį valdo imperatorius, voniose iš krano bėga vanduo, o dalykus galima susipilti į stiklainius. Veikėjų požiūris į magiją (magiškus elementus) taip pat nesuprantamas – t.y. nežinia, ar to pasaulio gyventojams tai yra visiškai neįprasta, ar toks labiau „ai jo būna tų raganų kartais pasitaiko“ variantas.
December 11, 2017
Susidomėjau šia knyga vos tik pamačiau, kad bus išleista, bet kažkodėl neplanavau jos nei pirkti, nei skaityti.... Iki vieno vakaro kai su draugu ėmėme ginčytis dėl leidyklos. Tuomet sugalvojau ją perskaityti. Kaip lažybas- kas greičiau ją gaus. Atėjo Juodojo Penktadienio diena ir kai jam parodžiau, kad ją nusipirkau- dar labiau susiginčijom. Tada galutinai nusprendžiau ją perskaityti. (Nors ant stalo jau pakankamai nemažas kalnas laukė savo progos).
Grįžęs namo ėmiau skaityti. (Be instagram‘o nuotraukos viskas taip neprasidėjo). Kai po kelių dienų įkėliau tą nuotrauką, sulaukiau pačios autorės komentaro kodėl užvirė ginčas dėl jos knygos. Nespėjau aš atrašyti autorei, kai draugas jai parašė... Tad mūsų ginčas dėl leidyklos pasiekė pačią autorę. Ir lažybas kas greičiau perskaitys šią knygą laimėjau aš.
Tad pradėsiu nuo pačio knygos aprašymo. „Saulėlydžio“ ir „Bado žaidynių“ gerbėjams. Na, į "Saulėlydį“ ši knyga tikrai niekuo nepanaši, o iki „Bado žaidynių“ nė iš tolo netraukia. (Tad kas aplamai tą aprašymą ant viršelio darė?...) Aš skaitydamas pamačiau „Assassin‘s Creed“ stilių. Leilą ėmiau įsivaizduoti kaip asasinę merginą, kurias žaidime buvo galima samdytis lengviau vykdyti užduotis. Tokią Leilą aš mačiau. Tad ši knyga man lyg lietuviškas Assassin‘s Creed su fantastikos elementais. O fantastikos elementai buvo: neegzistuojantis pasaulis, iliuzijų kūrimas realybėje pasitelkiant vidines galias, kareiviai-vaiduokliai ir daug vietos skirtos likimo tematikai. Asmeniškai man tai nebuvo nuspėjama istorija, nes iki šiol nebuvau nieko skaitęs apie „žmones su puse sielos“, kurie gali kurti savo pačio iliuzinius pavidalus. Kažkas naujo mano fantastikos pasaulyje. (Thumbs up!) Man tai kažkiek priminė „tulpos fenomeną“ apie kurį daug domiuosi.
Romantinė istorijos pusė nustebino, nes pradžioje galvojau, jog Leila mylės Einarą... bet istorijoje pasirodė naujas veikėjas- Kajus. (Autorė sukūrė gerus vardus veikėjams. Tikrai originalūs ir nenuvalkioti). Kajus ir Leila. Jie abu priminė mano santykius su vienu žmogumi.... ir leidausi gilyn į jų romantinę draugystę.
Iš literatūrinės pusės: labai nepatiko keistas skirstymas skyriais... Pagrindiniai skyriai per visą knygą tėra tik šeši ir suskirstyti į daugybę poskyrių. Mane, kaip žmogų su ADHD, tai itin erzino ir buvo labai sunku skaityti ir susikaupti. Būtent tie keisti skyriai ir lėtino skaitymą, nors pats autorės rašymo stilius gan paprastas ir nesudėtingas. (Pabandžiau keletą paragrafų išversti į anglų kalbą ir pasirodė, kad galėtų gautis nesudėtingas vertimas. Jau ir pavadinimą sugalvojau: „Souless“) Knygoje yra taip-sakant „sukurta dirbtinė kalba“, bet... nepavadinčiau to „kalba“, nes tai tik vienas vienintelis sakinys pasikartojantis per visą knygą... Tikėjausi daug daugiau iš šitos pusės ir nusivyliau. Asmeniškai man buvo sunku įsijausti į knygą, nes visa istorija sukosi apie merginą.... man lengviau pajausti knygas, kurių pagrindinis veikėjas yra vyras. Tad sutelkiau visą dėmesį į Kajų ir Jorį, kurie abu man itin patiko.
Pabaiga: Taip ir turėjo būti. Laiminga pabaiga kaip visada. Paskutiniai du skyriai priminė „Žiedų valdovą“. Jau beskaitydamas paskutinius puslapius įsivaizdavau Mordoro armiją, o Viktarą kaip Gendalfą. :D Bet rekomenduočiau paskaityti visiems, kuriems patinka fantastika ir norisi lietuvių rašytojų kūrybos. Nors ir jaučiasi įžymių rašytojų influence‘as, bet dėl to knyga neprivalo būti bloga.
Grįžęs namo ėmiau skaityti. (Be instagram‘o nuotraukos viskas taip neprasidėjo). Kai po kelių dienų įkėliau tą nuotrauką, sulaukiau pačios autorės komentaro kodėl užvirė ginčas dėl jos knygos. Nespėjau aš atrašyti autorei, kai draugas jai parašė... Tad mūsų ginčas dėl leidyklos pasiekė pačią autorę. Ir lažybas kas greičiau perskaitys šią knygą laimėjau aš.
Tad pradėsiu nuo pačio knygos aprašymo. „Saulėlydžio“ ir „Bado žaidynių“ gerbėjams. Na, į "Saulėlydį“ ši knyga tikrai niekuo nepanaši, o iki „Bado žaidynių“ nė iš tolo netraukia. (Tad kas aplamai tą aprašymą ant viršelio darė?...) Aš skaitydamas pamačiau „Assassin‘s Creed“ stilių. Leilą ėmiau įsivaizduoti kaip asasinę merginą, kurias žaidime buvo galima samdytis lengviau vykdyti užduotis. Tokią Leilą aš mačiau. Tad ši knyga man lyg lietuviškas Assassin‘s Creed su fantastikos elementais. O fantastikos elementai buvo: neegzistuojantis pasaulis, iliuzijų kūrimas realybėje pasitelkiant vidines galias, kareiviai-vaiduokliai ir daug vietos skirtos likimo tematikai. Asmeniškai man tai nebuvo nuspėjama istorija, nes iki šiol nebuvau nieko skaitęs apie „žmones su puse sielos“, kurie gali kurti savo pačio iliuzinius pavidalus. Kažkas naujo mano fantastikos pasaulyje. (Thumbs up!) Man tai kažkiek priminė „tulpos fenomeną“ apie kurį daug domiuosi.
Romantinė istorijos pusė nustebino, nes pradžioje galvojau, jog Leila mylės Einarą... bet istorijoje pasirodė naujas veikėjas- Kajus. (Autorė sukūrė gerus vardus veikėjams. Tikrai originalūs ir nenuvalkioti). Kajus ir Leila. Jie abu priminė mano santykius su vienu žmogumi.... ir leidausi gilyn į jų romantinę draugystę.
Iš literatūrinės pusės: labai nepatiko keistas skirstymas skyriais... Pagrindiniai skyriai per visą knygą tėra tik šeši ir suskirstyti į daugybę poskyrių. Mane, kaip žmogų su ADHD, tai itin erzino ir buvo labai sunku skaityti ir susikaupti. Būtent tie keisti skyriai ir lėtino skaitymą, nors pats autorės rašymo stilius gan paprastas ir nesudėtingas. (Pabandžiau keletą paragrafų išversti į anglų kalbą ir pasirodė, kad galėtų gautis nesudėtingas vertimas. Jau ir pavadinimą sugalvojau: „Souless“) Knygoje yra taip-sakant „sukurta dirbtinė kalba“, bet... nepavadinčiau to „kalba“, nes tai tik vienas vienintelis sakinys pasikartojantis per visą knygą... Tikėjausi daug daugiau iš šitos pusės ir nusivyliau. Asmeniškai man buvo sunku įsijausti į knygą, nes visa istorija sukosi apie merginą.... man lengviau pajausti knygas, kurių pagrindinis veikėjas yra vyras. Tad sutelkiau visą dėmesį į Kajų ir Jorį, kurie abu man itin patiko.
Pabaiga: Taip ir turėjo būti. Laiminga pabaiga kaip visada. Paskutiniai du skyriai priminė „Žiedų valdovą“. Jau beskaitydamas paskutinius puslapius įsivaizdavau Mordoro armiją, o Viktarą kaip Gendalfą. :D Bet rekomenduočiau paskaityti visiems, kuriems patinka fantastika ir norisi lietuvių rašytojų kūrybos. Nors ir jaučiasi įžymių rašytojų influence‘as, bet dėl to knyga neprivalo būti bloga.
October 30, 2018
„Ji nejautė nieko. Atrodė, kad Viktaro žodžiai nuo jos atsimuša garsiai kaukštelėję, lyg nuo tuščios statinės.“ [318 psl.] – nesitikėjau, kad knyga pati apibūdins mano jausmus jai. Nei aš jaudinausi dėl veikėjų, nei man labai rūpėjo, kas galų gale su jais nutiks.
Taip ir nesupratau, kodėl Leila turėjo tik pusę sielos (o knyga vadinasi „Besielė“). Vyrų akyse Leila įgyja jų idealios (svajonių) moters pavidalą. O kuo yra paremtas jos pavidalas moterų akyse?
Kai kur man keistas pasirodė jungtukų vartojimas – turėdavau skaityti po kelis kartus, kol suprasdavau, kas iš tiesų čia norėta pasakyti (ir tada mintyse įrašydavau labiau tinkamą jungtuką). Trūksta aiškesnio suskirstymo: dažniausiai, kai pasakojimas peršoka laike ar erdvėje, dedamas didesnis tarpas ar kitaip atskiriama nauja pastraipa, o čia ne visada tas buvo padaroma, todėl kartais tik po kelinto sakinio suprasdavau, kad Leila čia prisimena kažką iš savo praeities, o ne šiuo metu tas vyksta.
Būdavo įvedami nauji veikėjai, apie kuriuos pasisuka dalis istorijos, bet tai daliai pasibaigus, prie jų daugiau niekada negrįžtama. Tiesa, prie kai kurių buvo grįžtama, bet kažkaip nenatūraliai. Net nežinau, kaip aiškiai tai apibūdinti. Kažkas vyksta, bet man visiškai nerūpi, kas.
Nebuvo visiškai neįdomu, bet pilna elementų, kurie jau kažkur lyg ir girdėti. Smagu, kad tokį kūrinį parašė lietuvių autorė, bet jis tiesiog buvo ne man skirtas.
Taip ir nesupratau, kodėl Leila turėjo tik pusę sielos (o knyga vadinasi „Besielė“). Vyrų akyse Leila įgyja jų idealios (svajonių) moters pavidalą. O kuo yra paremtas jos pavidalas moterų akyse?
Kai kur man keistas pasirodė jungtukų vartojimas – turėdavau skaityti po kelis kartus, kol suprasdavau, kas iš tiesų čia norėta pasakyti (ir tada mintyse įrašydavau labiau tinkamą jungtuką). Trūksta aiškesnio suskirstymo: dažniausiai, kai pasakojimas peršoka laike ar erdvėje, dedamas didesnis tarpas ar kitaip atskiriama nauja pastraipa, o čia ne visada tas buvo padaroma, todėl kartais tik po kelinto sakinio suprasdavau, kad Leila čia prisimena kažką iš savo praeities, o ne šiuo metu tas vyksta.
Būdavo įvedami nauji veikėjai, apie kuriuos pasisuka dalis istorijos, bet tai daliai pasibaigus, prie jų daugiau niekada negrįžtama. Tiesa, prie kai kurių buvo grįžtama, bet kažkaip nenatūraliai. Net nežinau, kaip aiškiai tai apibūdinti. Kažkas vyksta, bet man visiškai nerūpi, kas.
Nebuvo visiškai neįdomu, bet pilna elementų, kurie jau kažkur lyg ir girdėti. Smagu, kad tokį kūrinį parašė lietuvių autorė, bet jis tiesiog buvo ne man skirtas.
March 20, 2024
Wow! Tai yra pirmasis 5 – as šiais metais ir manau ši knyga to verta. Pradėjusi skaityti net nesitikėjau, kad tiek įsitrauksiu į patį pasakojimą. Knyga keista, bet tuo pačiu ir įdomi, puslapiai tiesiog tirpte ištirpo. Patiko viskas - tiek pati istorija, tiek veikėjai, tiek puikiai perteikta fantastika. Taip. Lietuvių autorės knyga – fantastikos žanru. O viršelis! Kiek pamenu vien dėl jo ir pirkau kažkada knygą. Jei patiko @lavisaspell knygos - patiks ir šios autorės knyga. Tik geriausi žodžiai šiai knygai.
March 25, 2018
Pragulėjusi nepaliesta ant mano stalo gerus du mėnesius, susiskaitė per 24 valandų laikotarpį. Nežinau ko tikėjaus, bet mane nustebino visomis prasmėmis. Leila man žiauriai patiko, dievinu tokias badass pagrindines veikėjas, o jos istorija irgi tokia įvairi ir stebinanti kiekviename puslapyje. Manau nuostabiai sugalvota idėja su besikeičiančiu pavidalu, kiekvienam žmogui vis skirtingu, kažkas man neskaityto, nematyto ir naujo. Nebuvo daug romantikos, ko man dažnai trūksta knygose, tuo labiau paskaičius aprašymą, bet šiuo atveju buvo pakankamai skoningai, nei per daug, nei per mažai. Miškas, kuris tiek daug minimas visoje istorijoje, irgi turi savitą aprašymą ir tiesiog gali jausti Leilos ryšį su gamta. Veikėjai irgi įvairiapusiai, įdomūs, su netikėtomis istorijomis.
Su lietuvių autoriais mano santykis dažnai būna nekoks, vien dėl rašymo stiliaus būna lengva prisikabinti, bet šita knyga nustebino. Skaitydama net apie anglišką variantą pagalvojau, ir šiaip, rekomenduoju.
Su lietuvių autoriais mano santykis dažnai būna nekoks, vien dėl rašymo stiliaus būna lengva prisikabinti, bet šita knyga nustebino. Skaitydama net apie anglišką variantą pagalvojau, ir šiaip, rekomenduoju.
April 5, 2019
Perskaityti Aistės Vilkaitės "Besielė" buvo visiškai impulsyvus sprendimas. Pagriebiau iš savo lentynos ir iškart ėmiau skaityti. Su ja norėjau pabėgti nuo asmeninės realybės į fantastišką pasaulį ar bent į visiškai nepanašų į realų gyvenimą.
Dalinai pavyko. Pradžia man tikrai patiko: istorijos erdvė, primenanti viduramžius, pagrindinė veikėja tikra badass kovotoja moteris, pakankamai veiksmo, paslapčių, kraujo liejimo. Bet...
Kuo labiau artėjo paskutiniai puslapiai tuo aiškiau supratau, kodėl istorija eina nuobodyn, užuot ėjus įdomyn, kas šioje istorijoje negerai, kas galėjo būti geriau parašyta. Trūkumai ėmė skleistis man prieš akis lyg vėduoklė. Kokie?
Na tam tikros knygos vietos trikdo, nes perspausta su viliojimo motyvais, bereikalingomis erotiškomis detalėmis. Jau nekalbu apie vienintele sekso sceną, kuri buvo tragiška ir išvis geriau būtų buvusi išimta iš knygos. Kitas dalykas, kad pasakojimas neįtraukė kaip galėjo, neiššaukė emocinių reakcijų, kaip galėjo. Kai kurios scenos galėjo būti labiau išvystytos, įtaigesnės, kitos - ne tokios banalios, perkrautos detalėmis. Mano nuomone, pasakojimas truputi perdaug ištęstas.
Pabaigoje nuoširdžiai manau, kad ši istorija gera, tikrai gera kaip autorės antroji knyga po debiuto prieš daugiau nei 10 metų. Visgi, ši istorija priminė, kaip svarbu turėti gerą turinio redaktorių (ko beveik nėra LT) arba krūvą gerai pasikausčiusių beta skaitytojų, kurie duotų vertingų pastabų rašytojui prieš knygai pasiekiant skaitytojus.
Kas būtų, jeigu būtų... Vertinu 3,5*, bet nešykštėsiu šįkart ir 4 žvaigždutes užžiebsiu ;)
Dalinai pavyko. Pradžia man tikrai patiko: istorijos erdvė, primenanti viduramžius, pagrindinė veikėja tikra badass kovotoja moteris, pakankamai veiksmo, paslapčių, kraujo liejimo. Bet...
Kuo labiau artėjo paskutiniai puslapiai tuo aiškiau supratau, kodėl istorija eina nuobodyn, užuot ėjus įdomyn, kas šioje istorijoje negerai, kas galėjo būti geriau parašyta. Trūkumai ėmė skleistis man prieš akis lyg vėduoklė. Kokie?
Na tam tikros knygos vietos trikdo, nes perspausta su viliojimo motyvais, bereikalingomis erotiškomis detalėmis. Jau nekalbu apie vienintele sekso sceną, kuri buvo tragiška ir išvis geriau būtų buvusi išimta iš knygos. Kitas dalykas, kad pasakojimas neįtraukė kaip galėjo, neiššaukė emocinių reakcijų, kaip galėjo. Kai kurios scenos galėjo būti labiau išvystytos, įtaigesnės, kitos - ne tokios banalios, perkrautos detalėmis. Mano nuomone, pasakojimas truputi perdaug ištęstas.
Pabaigoje nuoširdžiai manau, kad ši istorija gera, tikrai gera kaip autorės antroji knyga po debiuto prieš daugiau nei 10 metų. Visgi, ši istorija priminė, kaip svarbu turėti gerą turinio redaktorių (ko beveik nėra LT) arba krūvą gerai pasikausčiusių beta skaitytojų, kurie duotų vertingų pastabų rašytojui prieš knygai pasiekiant skaitytojus.
Kas būtų, jeigu būtų... Vertinu 3,5*, bet nešykštėsiu šįkart ir 4 žvaigždutes užžiebsiu ;)
This entire review has been hidden because of spoilers.
November 30, 2017
Štai ką aš vadinu geru viršeliu! Vien dėl jo aš ėmiau ir nusipirkau šią knygą. Nemeluosiu, dažnai knygą renkuosi akimis ir vien gražus paveiksliukas mane gali taip sugundyti, kad nusipirksiu ir tai, ko nesitikėjau. Ir atvirkščiai... Šįkart aš ne tik grožėjausi nuostabia knygos išore, bet ir penkias valandas neatsiplėšdama ją skaičiau, kol galiausiai užverčiau paskutinį puslapį. Ir „Besielė“ mane labai nustebino ir nudžiugino :D
Paprastai aš lietuvių autorių knygas perku, jei jos išpildo tam tikrus reikalavimus - tai fantastinė knyga arba ją labai kažkas rekomendavo. „Besielė“ man iškart krito į akį dar prieš oficialiai pasirodant prekyboje, ploju atsistojusi Audriui Arlauskui už viršelį, kuris nori nenori patraukia žvilgsnį. Ši istorija mane labai maloniai nustebino, nes išsiplėtė už mano lūkesčių ribų - tiesiog negalėjau atsiplėšti, kol neperskaičiau visko iki pabaigos. Nors pradžia pasirodė lyg ir nesudėtinga ar kažkur girdėta, tačiau pagrindinės knygos minties niekaip nebūčiau galėjusi atspėti, taigi baigusi knygą, nepaisant smulkių minusų, negalėjau duoti kito įvertinimo kaip penkis iš penkių. Patinka fantastika - bėkit ieškoti Aistės Vilkaitės „Besielės“.
https://wp.me/p4xWZK-77S
Paprastai aš lietuvių autorių knygas perku, jei jos išpildo tam tikrus reikalavimus - tai fantastinė knyga arba ją labai kažkas rekomendavo. „Besielė“ man iškart krito į akį dar prieš oficialiai pasirodant prekyboje, ploju atsistojusi Audriui Arlauskui už viršelį, kuris nori nenori patraukia žvilgsnį. Ši istorija mane labai maloniai nustebino, nes išsiplėtė už mano lūkesčių ribų - tiesiog negalėjau atsiplėšti, kol neperskaičiau visko iki pabaigos. Nors pradžia pasirodė lyg ir nesudėtinga ar kažkur girdėta, tačiau pagrindinės knygos minties niekaip nebūčiau galėjusi atspėti, taigi baigusi knygą, nepaisant smulkių minusų, negalėjau duoti kito įvertinimo kaip penkis iš penkių. Patinka fantastika - bėkit ieškoti Aistės Vilkaitės „Besielės“.
https://wp.me/p4xWZK-77S
January 29, 2018
Apžvalgą pradėsiu iš kiek toliau.
Kažkiek pažįstų autorę asmeniškai ir jos blogą - nergyvenimo.com - seku jau kurį laiką (turbūt kokius 4-5 metus, jeigu ne daugiau). Šiame bloge dažnai yra gan įdomus naratyvas, tačiau pats tekstas dažniausiai būna paprastas, skubiai sumestas "greitukas" apie ką nors, dažniausiai tai - savi-refleksija apie grafomaniją ir vidinius demonus.
Kai sužinojau, kad Aistė išleidžia knygą, feisbuko komentaruose paklausiau kaip neprarasti motyvacijos, nes pačiam berašant dažnai apima egzistencinis nerimas ir liūdnas suvokimas, kad nebūsiu kitas A. Camus ar A. Škėma. Aistė davė du patarimus: būti savimi ir kartais paskaityti prastos literatūros, kad suprastum, jog nesi beviltiškas.
Spalio pabaigoje Kaune, Laisvės alėjos knygyne-kavinėje kaip tik buvo Obuolio knygų išpardavimas, tad nusipirkau "Besielę" dėl dviejų priežasčių: pagarbos autorei, nes žinau kaip sunku yra rašyti ir, būsiu atviras, dėl to, kad tikėjausi perskaityti kažką, geriausiu atvėju, vidutinio, realistiškiau - kažką prastesnio. Tokia viltis neapleido manęs dėl to, kad autorės sugebėjimą rašyti tapatinau su tais trupiniais, kuriuos pavykdavo surinkti nuo jos blogo.
Visi išankstiniai nusistatymai ir viltys apie kūrinio kokybę išnyko pradėjus skaityti knygą. Jokiu būdu nesu fantastikos mėgėjas, tačiau esu susipažinęs su žanru ir galiu pasakyti, kad nei pasaulis, nei pagrindinės veikėjos kovos su demonais - tiek tikrais, tiek išgalvotais - leitmotyvas nėra labai inovatyvus ar stebuklingas, tačiau kai turime tiek daug kūrinių apie išgalvotus viduržemius, viduramžius ir panašius pasaulius, čia nelabai bėra ką naujo sugalvoti. Knygos siužetas iš esmės yra chronologinis istorijos atpasakojimas apie vienos merginos, kuri turi tik pusę sielos, todėl ne tik jaučia pusę visų jausmų, bet ir sugeba sukurti savo kūno iliuziją (kas smarkiai padeda kovoje su blogiečiais), gyvenimo kelionę, pilną savidestrukcijos, jautimosi auka ir perteklinio nihilizmo, kuris tiesiog skverbte skverbiasi iš pačios autorės gyvenimo perteikimo jos socialinių tinklų ar blogo įrašų. Suprantama, po visu kietu, beveik nepramušamu kiautu, slypi gležnumas ir noras pasijausti saugiai, tačiau pagrindinė kūrinio veikėja Leila leidžia prieiti tik per ištiesto kardo atstumą ir nenori niekam pasakoti apie save, kadangi jos istorija yra labai ypatinga ir pilna išgyvenimų. Jokia femme fatale nenori pasakoti apie tai, kas yra jos viduje, todėl pusę knygos dažniau koncentruojamasi į veikėjos išorę, kartais su lengvos erotikos elementais (beje, aprašymas tikrai puikiai pavykęs, čia nėra jokių klausimų).
Mane labai nustebino veikėjų gyvumas, charakteriai, istorijos ir pokalbių realistiškumas. Rašant lietuvių kalba tubūt sunkiausiai yra sugalvoti veikėjų vardus, kad šie neatrodytų mediniai ir, suprantama, realistiškai aprašyti pokalbius, nes dėl kažkokių, tik dievams suprantamų, priežasčių pokalbiai dažniausiai skamba labiau juokingai ir dėl to tampa tik dar sunkiau susitapatinti su knygų veikėjais. "Besielėje" dialogai, skamba realitiškai. Vardai atitinka fantastinio pasaulio reikalavimus ir nėra rėžiantys ausį ar akį - autorė tikrai padirbėjo ties didžiausiomis kliūtimis.
Knyga tikrai įtraukianti: skaičiau ją keliaudamas aplink Lietuvą, važiuodamas į darbą, lovoje vakarais ir net tualete (čia nieko gėdingo ar nepagarbaus, tualete praleidžiant 5 minutes per metus galima perskaityti dešimtis knygų). Istorija vystoma lėtai, kartais nukrypstant į antro plano veikėjų gyvenimų aprašymus, kas tik papildo knygos pasaulį ir padaro jį gyvesnį. Leilos uber-moteriškumas ir seksualumas liejasi per kraštus, nors tai gan subtiliai paslėpta visoje istorijoje ir nėra perspausta.
Nuo pat vaikystės mane tėvai išmokė skaitant knygas nebijoti įsitraukti į siužetą ir išvgyventi kartu su knygų veikėjais. Taip pat išmokė, kad nėra blogai verkti, jei tau liūdna dėl veikėjų ar juoktis, jei juokinga. Dėl "Besielės" veikėjų realistiškumo man buvo visiškai nesunku juoktis, graudintis ar kartas nuo karto pajusti šaltuką stubure, kai įvyksta kas nors super įdomaus.
Vienintelis dalykas, dėl ko šiai knygai skiriu keturias žvaigždes, yra sekso scenos. Tai yra turbūt trečias sunkiausias dalykas rašant lietuvių kalba (po vardų ir dialogų) ir šioje knygoje labai trumpos sekso scenos privertė pajausti tokią svetimą gėda, kurią galėčiau palyginti su įėjimu į besimylinčių tėvų kambarį, kuomet esi paauglys - labai nemalonus vaizdinys, įsideginantis galvoje visam likusiam gyvenimui.
Bendrai, knyga tikriausiai nebus mokyklos literatūros sąrašuose kaip labai svarbus kultūrinis reiškinys, tačiau "Besielę" skaityti tikrai verta, kadangi seniai buvau skaitęs tokį įtraukiantį kūrinį. Ir, suprantama, labai reikia palaikyti lietuvių autorius. Ne todėl, kad jie yra blogesni už nelietuvių autorius ir jiems reikia specialaus palaikymo, o todėl, kad jie yra labiau savi ir artimi.
Kažkiek pažįstų autorę asmeniškai ir jos blogą - nergyvenimo.com - seku jau kurį laiką (turbūt kokius 4-5 metus, jeigu ne daugiau). Šiame bloge dažnai yra gan įdomus naratyvas, tačiau pats tekstas dažniausiai būna paprastas, skubiai sumestas "greitukas" apie ką nors, dažniausiai tai - savi-refleksija apie grafomaniją ir vidinius demonus.
Kai sužinojau, kad Aistė išleidžia knygą, feisbuko komentaruose paklausiau kaip neprarasti motyvacijos, nes pačiam berašant dažnai apima egzistencinis nerimas ir liūdnas suvokimas, kad nebūsiu kitas A. Camus ar A. Škėma. Aistė davė du patarimus: būti savimi ir kartais paskaityti prastos literatūros, kad suprastum, jog nesi beviltiškas.
Spalio pabaigoje Kaune, Laisvės alėjos knygyne-kavinėje kaip tik buvo Obuolio knygų išpardavimas, tad nusipirkau "Besielę" dėl dviejų priežasčių: pagarbos autorei, nes žinau kaip sunku yra rašyti ir, būsiu atviras, dėl to, kad tikėjausi perskaityti kažką, geriausiu atvėju, vidutinio, realistiškiau - kažką prastesnio. Tokia viltis neapleido manęs dėl to, kad autorės sugebėjimą rašyti tapatinau su tais trupiniais, kuriuos pavykdavo surinkti nuo jos blogo.
Visi išankstiniai nusistatymai ir viltys apie kūrinio kokybę išnyko pradėjus skaityti knygą. Jokiu būdu nesu fantastikos mėgėjas, tačiau esu susipažinęs su žanru ir galiu pasakyti, kad nei pasaulis, nei pagrindinės veikėjos kovos su demonais - tiek tikrais, tiek išgalvotais - leitmotyvas nėra labai inovatyvus ar stebuklingas, tačiau kai turime tiek daug kūrinių apie išgalvotus viduržemius, viduramžius ir panašius pasaulius, čia nelabai bėra ką naujo sugalvoti. Knygos siužetas iš esmės yra chronologinis istorijos atpasakojimas apie vienos merginos, kuri turi tik pusę sielos, todėl ne tik jaučia pusę visų jausmų, bet ir sugeba sukurti savo kūno iliuziją (kas smarkiai padeda kovoje su blogiečiais), gyvenimo kelionę, pilną savidestrukcijos, jautimosi auka ir perteklinio nihilizmo, kuris tiesiog skverbte skverbiasi iš pačios autorės gyvenimo perteikimo jos socialinių tinklų ar blogo įrašų. Suprantama, po visu kietu, beveik nepramušamu kiautu, slypi gležnumas ir noras pasijausti saugiai, tačiau pagrindinė kūrinio veikėja Leila leidžia prieiti tik per ištiesto kardo atstumą ir nenori niekam pasakoti apie save, kadangi jos istorija yra labai ypatinga ir pilna išgyvenimų. Jokia femme fatale nenori pasakoti apie tai, kas yra jos viduje, todėl pusę knygos dažniau koncentruojamasi į veikėjos išorę, kartais su lengvos erotikos elementais (beje, aprašymas tikrai puikiai pavykęs, čia nėra jokių klausimų).
Mane labai nustebino veikėjų gyvumas, charakteriai, istorijos ir pokalbių realistiškumas. Rašant lietuvių kalba tubūt sunkiausiai yra sugalvoti veikėjų vardus, kad šie neatrodytų mediniai ir, suprantama, realistiškai aprašyti pokalbius, nes dėl kažkokių, tik dievams suprantamų, priežasčių pokalbiai dažniausiai skamba labiau juokingai ir dėl to tampa tik dar sunkiau susitapatinti su knygų veikėjais. "Besielėje" dialogai, skamba realitiškai. Vardai atitinka fantastinio pasaulio reikalavimus ir nėra rėžiantys ausį ar akį - autorė tikrai padirbėjo ties didžiausiomis kliūtimis.
Knyga tikrai įtraukianti: skaičiau ją keliaudamas aplink Lietuvą, važiuodamas į darbą, lovoje vakarais ir net tualete (čia nieko gėdingo ar nepagarbaus, tualete praleidžiant 5 minutes per metus galima perskaityti dešimtis knygų). Istorija vystoma lėtai, kartais nukrypstant į antro plano veikėjų gyvenimų aprašymus, kas tik papildo knygos pasaulį ir padaro jį gyvesnį. Leilos uber-moteriškumas ir seksualumas liejasi per kraštus, nors tai gan subtiliai paslėpta visoje istorijoje ir nėra perspausta.
Nuo pat vaikystės mane tėvai išmokė skaitant knygas nebijoti įsitraukti į siužetą ir išvgyventi kartu su knygų veikėjais. Taip pat išmokė, kad nėra blogai verkti, jei tau liūdna dėl veikėjų ar juoktis, jei juokinga. Dėl "Besielės" veikėjų realistiškumo man buvo visiškai nesunku juoktis, graudintis ar kartas nuo karto pajusti šaltuką stubure, kai įvyksta kas nors super įdomaus.
Vienintelis dalykas, dėl ko šiai knygai skiriu keturias žvaigždes, yra sekso scenos. Tai yra turbūt trečias sunkiausias dalykas rašant lietuvių kalba (po vardų ir dialogų) ir šioje knygoje labai trumpos sekso scenos privertė pajausti tokią svetimą gėda, kurią galėčiau palyginti su įėjimu į besimylinčių tėvų kambarį, kuomet esi paauglys - labai nemalonus vaizdinys, įsideginantis galvoje visam likusiam gyvenimui.
Bendrai, knyga tikriausiai nebus mokyklos literatūros sąrašuose kaip labai svarbus kultūrinis reiškinys, tačiau "Besielę" skaityti tikrai verta, kadangi seniai buvau skaitęs tokį įtraukiantį kūrinį. Ir, suprantama, labai reikia palaikyti lietuvių autorius. Ne todėl, kad jie yra blogesni už nelietuvių autorius ir jiems reikia specialaus palaikymo, o todėl, kad jie yra labiau savi ir artimi.
March 10, 2024
Sesuo taip ją išgyrė, kad tikėjausi kažkokios bombos.
Leila, kurią visi mato skirtingai, tokia buvo ne visada. Kiek nuspėjama jos praeitis, kiek nuspėjama knygos pabaiga sumažino tos tikėtosios bombos sprogimo.
Nesigailiu skaičiusi, bet negaliu drąsiai teigti, kad rekomenduoju kitiems. Yapč jei svetimi yra magiški dalykai ir smurtas.
Leila, kurią visi mato skirtingai, tokia buvo ne visada. Kiek nuspėjama jos praeitis, kiek nuspėjama knygos pabaiga sumažino tos tikėtosios bombos sprogimo.
Nesigailiu skaičiusi, bet negaliu drąsiai teigti, kad rekomenduoju kitiems. Yapč jei svetimi yra magiški dalykai ir smurtas.
July 28, 2022
Labai įdomus ir įtraukiantis fantastinis romanas. Nuostabūs personažai, gili mintis ir apibūdinimai. Skausmingos patirtys ir tas fantastikos lobynas, kuris nuveda tave į netikrą žemę. Esu sužavėta ir pakilėta, džiaugiuosi, kad tai lietuvių kūryba ;) Noriu tokį filmą ar serialą pamatyti.
Read
July 31, 2021Nebaigiau, tai žvaigždutėmis nevertinsiu.
Šiaip parašyta neblogai. Vietomis palyginimai man atrodė tokie gražūs, kad norėjosi pasibraukti. Ir veikėjai kai kurie sukalti tikrai šauniai, pavyzdžiui Viktaras. Ir siužetui priekaištų kaip ir neturėjau. Viskas logiška, visai įdomu, bent man nenuspėjama. Bet kuo toliau tuo labiau mane erzino pagrindinė veikėja. Tiesiog atrodo, kad autorė labai stengėsi ją išaukštinti. Nuolat primenama, kaip visi jos bijojo, kokia ji buvo graži, galinga, stipri, tvirta ir visokia kokia. Ir dar vardas Leila. Meh. Taip, tikriausiai čia yra visiškai subjektyvu ir tikriausiai čia ne kokia kritika tik asmeninės antipatijos (veikėjai, autorės nepažįstu :)) bet galų gale ties knygos viduriu Leila ir aplinkinių elgesys aplink ją mane tiek suerzino, kad smalsumas sužinoti kuo viskas baigsis pralaimėjo ir galų gale padėjau knygą į šalį.
Šiaip parašyta neblogai. Vietomis palyginimai man atrodė tokie gražūs, kad norėjosi pasibraukti. Ir veikėjai kai kurie sukalti tikrai šauniai, pavyzdžiui Viktaras. Ir siužetui priekaištų kaip ir neturėjau. Viskas logiška, visai įdomu, bent man nenuspėjama. Bet kuo toliau tuo labiau mane erzino pagrindinė veikėja. Tiesiog atrodo, kad autorė labai stengėsi ją išaukštinti. Nuolat primenama, kaip visi jos bijojo, kokia ji buvo graži, galinga, stipri, tvirta ir visokia kokia. Ir dar vardas Leila. Meh. Taip, tikriausiai čia yra visiškai subjektyvu ir tikriausiai čia ne kokia kritika tik asmeninės antipatijos (veikėjai, autorės nepažįstu :)) bet galų gale ties knygos viduriu Leila ir aplinkinių elgesys aplink ją mane tiek suerzino, kad smalsumas sužinoti kuo viskas baigsis pralaimėjo ir galų gale padėjau knygą į šalį.
May 18, 2024
⭐️⭐️⭐️⭐️⭐️
Tęsiu lietuvių fantastikos rašytojų paieškas, ir be galo džiaugiuosi atradusi Aistę Vilkaitę. Tiesa, nežinojau nesėkmingos istorijos su leidykla, knygą pirkau skaitytą.
Labai tikiuosi, kad sulauksiu naujų autorės knygų!
PLIUSAI
* Autorė meistriškai valdo tekstą, ypač palyginimus. Rašymo stilius man labai artimas.
* Mažos nuoseklios detalės, pasikartojančios visame pasakojime, pvz, tabako dūmai, eglės spygliai. Juslės grakščiai pasitelkiamos emocijai sukurti.
* Įtikino pagrindinės veikėjos Leilos transformacija, patiko simboliški atsisveikinimai su buvusiomis savęs versijomis.
MINUSAI
* Kai kur pametama pusės sielos istorijos gija. Leila turėtų jausti tik pusę baimės, skausmo, šalčio, ir t.t., bet pasakojime kartais praleistos progos tai išryškinti. Klaustukų paliko ir pabaiga. Jeigu tikima, kad įvykdžius savo likimą, visi ligi tol neišjausti jausmai grįžta su trenksmu, kodėl taip nenutiko Leilai?
Tęsiu lietuvių fantastikos rašytojų paieškas, ir be galo džiaugiuosi atradusi Aistę Vilkaitę. Tiesa, nežinojau nesėkmingos istorijos su leidykla, knygą pirkau skaitytą.
Labai tikiuosi, kad sulauksiu naujų autorės knygų!
PLIUSAI
* Autorė meistriškai valdo tekstą, ypač palyginimus. Rašymo stilius man labai artimas.
* Mažos nuoseklios detalės, pasikartojančios visame pasakojime, pvz, tabako dūmai, eglės spygliai. Juslės grakščiai pasitelkiamos emocijai sukurti.
* Įtikino pagrindinės veikėjos Leilos transformacija, patiko simboliški atsisveikinimai su buvusiomis savęs versijomis.
MINUSAI
* Kai kur pametama pusės sielos istorijos gija. Leila turėtų jausti tik pusę baimės, skausmo, šalčio, ir t.t., bet pasakojime kartais praleistos progos tai išryškinti. Klaustukų paliko ir pabaiga. Jeigu tikima, kad įvykdžius savo likimą, visi ligi tol neišjausti jausmai grįžta su trenksmu, kodėl taip nenutiko Leilai?
January 25, 2021
Kokia netikėtai gera knyga. Netikėtai, nes neskaitau fantastikos, tai tik antra knyga to žanro mano bibliotekoje, ne dėl to, kad abejočiau autore :)
Labai įdomi istorija, bent jau man pasirodė labai originali, tokia kaip filmas, kurio siužeto negali nuspėti.
Labai patiko ir rekomenduoju. Būtų Amerikos autorė, jau ir filmas pakeliui eitų garantuotai Haha
Labai įdomi istorija, bent jau man pasirodė labai originali, tokia kaip filmas, kurio siužeto negali nuspėti.
Labai patiko ir rekomenduoju. Būtų Amerikos autorė, jau ir filmas pakeliui eitų garantuotai Haha
August 7, 2023
Duodu 6 ⭐!
Teigiau, jog nemėgstu fantastikos. Bet vasaros skaitymo iššūkiui reikėjo tokio žanro knygą perskaityti. Iš dukros bibliotekėlės išsirinkau "Besielė". Romanas sužavėjo dinamiškumu, labai įtraukė. Ir labai nudžiugino tuo, kad tai lietuvių autorės kūryba. Bravo!
Teigiau, jog nemėgstu fantastikos. Bet vasaros skaitymo iššūkiui reikėjo tokio žanro knygą perskaityti. Iš dukros bibliotekėlės išsirinkau "Besielė". Romanas sužavėjo dinamiškumu, labai įtraukė. Ir labai nudžiugino tuo, kad tai lietuvių autorės kūryba. Bravo!
December 27, 2022
Aistė Vilkaitė - "Besielė". #vasarasuknyga2022 viena iš užduočių - Baltijos šalių autoriaus knyga. Kadangi skaitau iš savo lentynų, turėjau tik lietuvių autorės, tačiau šią senokai norėjau perskaityti, tad, manau, buvo labai puiki proga tam.
Galiu pridurti tik tiek, kad nenusivyliau, net nustebau kaip gerai skaitėsi. Buvo ir įdomu, ir tikrai nevarginančiai parašyta. Labai gražiai dėstomos mintys, kūrybiškos, žodžiai lengvai kaip sviestu slydo ir įtraukė į istoriją. Pati istorija taip pat intriguojanti, sukelianti mistiškų jausmų, noro sužinoti kuo viskas baigsis.
Žinoma, romano motyvų tikrai yra, tas nesutramdomosios sutramdymas, meilė, aistra... man visai patiko, nebuvo perdėta, bet labiausiai mėgavausi ta mistika, kurios man čia tikrai pakako ir naktį skaitant su skaitymo lempute šiurpo oda net vietom iš šiokio tokio siaubo. Man tai tikrai labai tinka ir patinka. Kuo daugiau mistikos, please....
O mistika nemenka. Kas nutinka, kai tu turi tik pusę sielos? Jauti tik pusę baimės, pusę džiaugsmo, pusę laimės... Esi pusiau žmogus. Galintis kurti iliuzijas ir tik tiems, kuriems nori, parodyti savo tikrąjį pavidalą. Bet tai turi kainą... Pagrindinė veikėja savo likimo nekūrė, jis buvo jai sukurtas, ji buvo ne tik samdoma žudikė... O koks jis - spoilinti tikrai nenoriu, bet skatinu paskaityti, verta.
Galiu pridurti tik tiek, kad nenusivyliau, net nustebau kaip gerai skaitėsi. Buvo ir įdomu, ir tikrai nevarginančiai parašyta. Labai gražiai dėstomos mintys, kūrybiškos, žodžiai lengvai kaip sviestu slydo ir įtraukė į istoriją. Pati istorija taip pat intriguojanti, sukelianti mistiškų jausmų, noro sužinoti kuo viskas baigsis.
Žinoma, romano motyvų tikrai yra, tas nesutramdomosios sutramdymas, meilė, aistra... man visai patiko, nebuvo perdėta, bet labiausiai mėgavausi ta mistika, kurios man čia tikrai pakako ir naktį skaitant su skaitymo lempute šiurpo oda net vietom iš šiokio tokio siaubo. Man tai tikrai labai tinka ir patinka. Kuo daugiau mistikos, please....
O mistika nemenka. Kas nutinka, kai tu turi tik pusę sielos? Jauti tik pusę baimės, pusę džiaugsmo, pusę laimės... Esi pusiau žmogus. Galintis kurti iliuzijas ir tik tiems, kuriems nori, parodyti savo tikrąjį pavidalą. Bet tai turi kainą... Pagrindinė veikėja savo likimo nekūrė, jis buvo jai sukurtas, ji buvo ne tik samdoma žudikė... O koks jis - spoilinti tikrai nenoriu, bet skatinu paskaityti, verta.
March 21, 2021
„Yra legenda, kad kartais žmonės gimsta tik su puse sielos, todėl jie nėra įkalinti viename pavidale. Jie gali išlenkti pasaulį taip, kaip jiems patogu, taip apgauti ir suklaidinti. Sako, kitą jų sielos pusę pasilieka likimas kaip užstatą, kaip garantiją, kad įvyks tai, kas lemta.“
Tikriausiai ši citata labiausiai atskleidžia knygos siužetą. Tai istorija apie kažką magiško, fantastinio, bet tuo pačiu ir labai žemiško ir artimo, apie tai, ką reiškia nesijausti pilnu ir pakankamu, nuolatos kažko ieškoti. Leila - profesionali žudikė, turinti magiškų galių, galinti keisti savo pavidalą, prisitaikyti prie aplinkos, susilieti su ja, išnykti. Pasirinkti tokiam šiek tiek atgrasiam vaidmeniui moterį - drąsu, bet labai pasiteisino. Nemeluosiu, kad nedažnai tenka skaityti knygas apie tokias stiprias moteris (nepabijosiu pasakyti, kad Leila iš pirmo žvilgsnio yra netgi vyriška), todėl meilės linijos mažiausiai tikėjausi, o ji buvo – tokia tikra, vietoje ir laiku.
Pačios Leilos istorija yra be proto sunki ir skaudi, apie jos praeitį skaičiau sulaikiusi kvėpavimą, tų kelių puslapių istorijoje sutilpo per daug, pabaigoje spaudė širdį. Labai. Kiekvieną jausmą tikriausiai išgyvenau bent jau dvigubai. Ir ašarų buvo. Jaučiausi taip, tarsi žiūrėdama filmą, visi vaizdai iš vaizduotės persikėlė į realybę, jausmas toks, lyg būtum pabudęs iš skaudaus sapno ir kelias dienas mintyse matai tuos skaudžius vaizdus. Žemai lenkiu galvą Aistei už tokį tobulą minčių dėstymą, tinkamų žodžių parinkimą. Nežinau, ar tai galima pavadinti komplimentu, tačiau jeigu autorė būtų pasirinkusi pseudonimą, nebūčiau pagalvojusi, kad tokias istorijas gali kurti lietuvių autoriai. Dažnai, skaitydama mūsų šalies autorių parašytas knygas, jaučiu dirbtinumą, siekį prisigretinti prie amerikiečių rašytojų, jų minčių, žodžių, tačiau šios istorijos pagrindas yra visiškai natūralus, knygą drąsiai galima versti į kitas kalbas ir nujaučiu, jog tiražai būtų nemaži.
Šią knygą pasirinkau beveik atitiktinai, po ganėtinai sudėtingos prieš tai skaitytos knygos norint kažko ypatingai lengvo, ypatingai greitai susiskaitančio, visiško "atostogų" romano. Pasirodo, ne visos jaunųjų lietuvių autorių knygos yra "svajonių romanai", iš tiesų, šią istoriją kažkodėl pavadinčiau "Raganiaus" moteriškąja versija, gal todėl ji man labiau ir patiko (brutalumo, veiksmo ir romantikos po lygiai). Penkios žvaigždutės, nes to, ką gavau, visiškai nesitikėjau.
Tikriausiai ši citata labiausiai atskleidžia knygos siužetą. Tai istorija apie kažką magiško, fantastinio, bet tuo pačiu ir labai žemiško ir artimo, apie tai, ką reiškia nesijausti pilnu ir pakankamu, nuolatos kažko ieškoti. Leila - profesionali žudikė, turinti magiškų galių, galinti keisti savo pavidalą, prisitaikyti prie aplinkos, susilieti su ja, išnykti. Pasirinkti tokiam šiek tiek atgrasiam vaidmeniui moterį - drąsu, bet labai pasiteisino. Nemeluosiu, kad nedažnai tenka skaityti knygas apie tokias stiprias moteris (nepabijosiu pasakyti, kad Leila iš pirmo žvilgsnio yra netgi vyriška), todėl meilės linijos mažiausiai tikėjausi, o ji buvo – tokia tikra, vietoje ir laiku.
Pačios Leilos istorija yra be proto sunki ir skaudi, apie jos praeitį skaičiau sulaikiusi kvėpavimą, tų kelių puslapių istorijoje sutilpo per daug, pabaigoje spaudė širdį. Labai. Kiekvieną jausmą tikriausiai išgyvenau bent jau dvigubai. Ir ašarų buvo. Jaučiausi taip, tarsi žiūrėdama filmą, visi vaizdai iš vaizduotės persikėlė į realybę, jausmas toks, lyg būtum pabudęs iš skaudaus sapno ir kelias dienas mintyse matai tuos skaudžius vaizdus. Žemai lenkiu galvą Aistei už tokį tobulą minčių dėstymą, tinkamų žodžių parinkimą. Nežinau, ar tai galima pavadinti komplimentu, tačiau jeigu autorė būtų pasirinkusi pseudonimą, nebūčiau pagalvojusi, kad tokias istorijas gali kurti lietuvių autoriai. Dažnai, skaitydama mūsų šalies autorių parašytas knygas, jaučiu dirbtinumą, siekį prisigretinti prie amerikiečių rašytojų, jų minčių, žodžių, tačiau šios istorijos pagrindas yra visiškai natūralus, knygą drąsiai galima versti į kitas kalbas ir nujaučiu, jog tiražai būtų nemaži.
Šią knygą pasirinkau beveik atitiktinai, po ganėtinai sudėtingos prieš tai skaitytos knygos norint kažko ypatingai lengvo, ypatingai greitai susiskaitančio, visiško "atostogų" romano. Pasirodo, ne visos jaunųjų lietuvių autorių knygos yra "svajonių romanai", iš tiesų, šią istoriją kažkodėl pavadinčiau "Raganiaus" moteriškąja versija, gal todėl ji man labiau ir patiko (brutalumo, veiksmo ir romantikos po lygiai). Penkios žvaigždutės, nes to, ką gavau, visiškai nesitikėjau.
April 10, 2021
Su lietuvių fantasy esu susidūrusi ne daug. Pirma sąmoninga pažintis su G. Karaliūnės Emos sala – uiiiii, koks prastas reikalas buvo.
Šita knyga mane visai pradžiugino. Tikrai nėra tobula, prie ko prisknist irgi yra – ypač į galą viskas kiek paskydo ir vidury knygos jaustas excitementas gerokai krito, bet vis tiek savaip patiko.
Svarbu pastebėti, kad tai nėra tik veiksmas – galima pakapstyt gilesnių minčių apie santykį su savim, su pasauliu.
Įdomi idėja, apgalvotos detalės – pvz. veikėją sekantis sausų eglės spyglių kvapas, žolelės kemšamos į pypkę ir pan. Patiko ir kalba, vaizdingi aprašymai, ir dabar rašydama suvokiu, damn, jeigu ji išleis dar vieną knygą – tikrai pirksiu ir skaitysiu.
Šita knyga mane visai pradžiugino. Tikrai nėra tobula, prie ko prisknist irgi yra – ypač į galą viskas kiek paskydo ir vidury knygos jaustas excitementas gerokai krito, bet vis tiek savaip patiko.
Svarbu pastebėti, kad tai nėra tik veiksmas – galima pakapstyt gilesnių minčių apie santykį su savim, su pasauliu.
Įdomi idėja, apgalvotos detalės – pvz. veikėją sekantis sausų eglės spyglių kvapas, žolelės kemšamos į pypkę ir pan. Patiko ir kalba, vaizdingi aprašymai, ir dabar rašydama suvokiu, damn, jeigu ji išleis dar vieną knygą – tikrai pirksiu ir skaitysiu.
March 3, 2021
Maloniai nustebino! Jau maniau, kad bus tipiskas YA urban fantasy su kokiu high school setting.
Taciau radau unikalu world building, ir aciu dievui, be jokiu lietuvisku, sunkiai istariamu vietovardziu 😂
Siuzetas taip pat unikalus, ir visiskai nenuspejamas.
Veikejai subrende, o ne saldus paaugliai.
Taciau radau unikalu world building, ir aciu dievui, be jokiu lietuvisku, sunkiai istariamu vietovardziu 😂
Siuzetas taip pat unikalus, ir visiskai nenuspejamas.
Veikejai subrende, o ne saldus paaugliai.
January 22, 2018
Love, Love and Love!!!! It is really nice book, I read maybe in 2 days. I LOVE BOOK! 10/10
August 11, 2022
Aleliuja, baigiau, prailgo į pabaigą ši istorija. Pritrūko įtampos, pritrūko pasakojimo tempo, jau taip lėtai plaukė pasakojimas, nors veiksmo nemažai - kardai, kovos, pagrobimai, išlaisvinimai, bet slenka viskas sraigės greičiu. Kalba graži, daug įdomių palyginimų, metaforų, vaizdinių, bet pradžioje kėlę susižavėjimą ilgainiui jie ėmė badyti akis, atrodyti ne organiški, o išspausti per jėgą. Ir kaip viskas hiperbolizuojama, jėzausujėzusiukais, pavyzdžiui, jei prisikando veikėja sau lūpą, tai pilna burna kraujo, ir t.t.
Pati idėja apie pusę sielos turinčius asmenis įdomi, bet potencialas neišnaudotas; meilės linija silpna, neįtikinanti; pagrindinė mintis apie tai, ar likimas valdo tave, ar tu likimą - faina, kad ir nenauja, bet didžiausias tvistas man sugadino visą istoriją - ji neteko prasmės: meh. Tikėjausi, kad už tų auksiniais šarvais apsidangsčiusių karių slypi kažkas įdomesnio.
Pati idėja apie pusę sielos turinčius asmenis įdomi, bet potencialas neišnaudotas; meilės linija silpna, neįtikinanti; pagrindinė mintis apie tai, ar likimas valdo tave, ar tu likimą - faina, kad ir nenauja, bet didžiausias tvistas man sugadino visą istoriją - ji neteko prasmės: meh. Tikėjausi, kad už tų auksiniais šarvais apsidangsčiusių karių slypi kažkas įdomesnio.
April 8, 2022
Tikėjausi silpnesnio kūrinio, bet lietuvaitės knyga nustebino savo siužetu, fantastinės magijos kūriniu, persmelktu viduramžių atmosferos, karybos, maginių triukų, savojo likimo paieškų gausa. Knyga įtraukė, lengvai skaitėsi. Aišku, obuolio leidykla paliko keletą stiliaus, loginių klaidų. 😀
Nepaisant to, vienu metu jaučiasi lyg skaityčiau vieną iš Sapkowskio kūrinių ar net "Vėjo vardą"... Aišku, jiems neprilygo, bet...yra kur tobulėti. Galbūt šie rašytojai buvo autorės "mokytojai".
Gera kūrinio idėja, tik norėjosi platesnio paaiškinimo, dėl pagrindinės herojės šaknų ir tokių gebėjimų atsiradimo.
Vietomis į pabaigą kiek migdė... uždelsė, nors finalas išbaigtas.
4⭐/5
Nepaisant to, vienu metu jaučiasi lyg skaityčiau vieną iš Sapkowskio kūrinių ar net "Vėjo vardą"... Aišku, jiems neprilygo, bet...yra kur tobulėti. Galbūt šie rašytojai buvo autorės "mokytojai".
Gera kūrinio idėja, tik norėjosi platesnio paaiškinimo, dėl pagrindinės herojės šaknų ir tokių gebėjimų atsiradimo.
Vietomis į pabaigą kiek migdė... uždelsė, nors finalas išbaigtas.
4⭐/5
November 30, 2024
Patiko. Fantastikos žanras, kurio knygų, neskaitau, bet ši patiko. Labai stiprus pagrindinės herojės, Leilos, charakteris, emocijos, tiesiog susigyveni su ja. Tai veiksmo knyga, kovinė knyga su daug žiaurių vaizdų, bet jie skaitosi lengvai, visiems žiaurumams randamas pateisinimas. Labai gražus santykis su mišku, miško reikšmė ir požiūris į mišką labai artimas. Ir gerai, kad knyga baigiasi laimingai, net visai kita kryptimi nukreipiamas Leilos gyvenimas...Skaitant knyga, net kilo kai kurios asosijacijos į ,,Sostų karus"...O gebėjimo kurti iliuzijas labai pavydžiu...
August 19, 2019
Gan neblogas bandymas, tačiau gan dažnai atrode, jog skaitau skirtingas istorijas vienu metu, trūko vientisumo, tarkim: magijos, kurią atrodė lyg Leila kartais pamiršdavo turinti... Likau nepatenkinta ir dėl pabaigos, manau, kad viską galima buvo padaryti mažiau banaliai, nes gerų idėjų tikrai buvo, tačiau jas užgožė skubota įvykių tėkmė ir banalumas (pvz.: atminties praradimas pačioje istorijos pabaigoje).
This entire review has been hidden because of spoilers.
April 26, 2020
Siužetas įdomus, tačiau per greitai išsirutuliojusi kulminacija ir per daug nuspėjama. Įtraukė, tačiau neprivertė aikčioti iš nuostabos, "susiskaitė" ganėtinai ramiai ir lengvai.
November 25, 2023
Gera pradžia, bet pabaiga nuvylė, užskubėta ir paliko daug neatsakytų klausimų.
Įdomus pasakojimo stilius, pradžioje kiek painu, bet paskui visai patiko, padėjo sukurti greitą tempą.
Įdomus pasakojimo stilius, pradžioje kiek painu, bet paskui visai patiko, padėjo sukurti greitą tempą.
Displaying 1 - 27 of 27 reviews