Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą

by Artūras Tereškinas

Vyriško intymumo kronika. Pirmasis lietuviškas romanas apie vyrų meilę ir seksą.
Praėjusios meilės gedintis pasakotojas ieško vis naujo švelnumo, o skaitytojas gali vujaristiškai stebėti jo meilės scenas, suprasti poelgius ir emocijas. Ši knyga – tai būdas patekti į iki šiol neleistinai demonizuojamą, užsispyrėliškai neigiamą, bet iki skausmo tikrą vyrų homoseksualių santykių pasaulį, jį tyrinėti ir pažinti. Romane peržengiamos tradicinio supratimo apie įsimylėjimą, meilę, intymumą ribos ir kviečiama permąstyti mūsų pačių erotines fantazijas ir seksualines biografijas.

Genres: LGBT, Fiction, Gender

236 pages, Paperback

First published October 19, 2017

About the author

Artūras Tereškinas (g. 1965) – kultūros tyrinėtojas, poetas. Vilniaus universitete 1990 m. baigė lituanistikos studijas. Nuo 1991 m. studijavo Ilinojaus ir Harvardo universitetuose, 2000-aisiais Harvardo universitete apgynė daktaratą. Nuo 2000 m. dėsto Vytauto Didžiojo universitete, nuo 2003 m. – ir Vilniaus universiteto lyčių studijų centre. Buvo žurnalo „Metmenys“ kolegijos narys, yra V. Kavolio tarpdisciplininių studijų centro direktorius. Mokslinių interesų sritys: lyčių ir seksualumo studijos, kultūros sociologija, populiari kultūra ir mažumos.

Aktyvus įvairių vyriausybinių ir nevyriausybinių projektų dalyvis, keletos monografijų ir daugybės straipsnių anglų, lietuvių ir rusų kalbomis autorius. Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Grindinio žuvys“ (1991). 1995-aisiais Čikagoje, A. Mackaus knygų leidimo fonde, išleido antrąjį poezijos rinkinį „Absonia“. Parengė keletą kultūrologinių studijų: „Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje“ (2001), „Esė apie skirtingus kūnus: kultūra, lytis, seksualumas“ (2007).

„A. Tereškinas kalba ne tik apie seksualines mažumas, bet ir apie visas mažumas par excellence, galiausiai sudarančias daugumą, įkalintą normalumo standartų gete ir užsklęstą visuotinio pripažinimo rėmuose. Kalba apie studentus ir dėstytojus, rašytojus ir kritikus, namų šeimininkes ir mokslininkus, kurie „jaučiasi viktimizuoti galingų viešumo vergvaldžių akivaizdoje“. Dabartinė Lietuvoje vyraujanti kultūra – tai pažeminimo ir gėdinimo kultūra. Ir, šios oficialiosios kultūros terorizuojami, mes esame priversti užsidėti jai suprantamas kaukes, nuolat persirenginėti ir nevykusiai vaidinti piliečius ir valdininkus, rašytojus ir literatūros kritikus“ (Castor&Pollux).

Reviews

[cypt · Rating 4 out of 5]

Skaičiau ilgai, be galo NUOBODŽIAI (turiu įtarimą, kad tokia ir buvo intencija), bet į galą visas nesibaigiantis, net neįmanomai tolydus ir vienodas atsitiktinio sekso registras vis dėlto sugulė į vieną istoriją - tuo ir apsidžiaugiau. Kažkur buvau užtikusi, kad tai neva pornografinis kūrinys, - bet jei pornografija vadinam kažką, kas ne šiaip kad yra apie seksą, bet ir turi tikslą sujaudint, iššaukt atitinkamas (kūno, psichikos) reakcijas, tai - nu net iš tolo nepanašu. Ir tai man pasirodė gal net labiau knygos stiprybė. Kaip padaryt seksą, o tuo labiau - tokį tabuizuotą kaip homoseksualų, tema, bet nujautrint ją iki kažkokios visiškos banalybės, nuovargio, nuobodybės - kasdienybės! - etc - nu taip dar reikia mokėti. Cosmopolitanizuotoj kultūroj, kur belenkokia grietinės ar valiklio reklama neapsieina be merginų su papais, man toks nuvarginimas atrodo net visai fainas dalykas. NES NU IR NUOBODI KNYGA, SEKSAS NE SEKSAS, EINA ŠIKT.

Kitas dalykas, kas visai sužavėjo (ta prasme, NUOBODŽIAI sužavėjo), - tie moksliniai intarpai, visas romano "sociologiškumas", kuris susideda iš teoretik(i)ų citatų su visais jų teoriniais veikalais, metais, puslapių nuorodom. Iš pradžių atrodo kaip parodija, bet staiga supratau - juk čia LT literatūroj kone vienintelis tikras mokslininko vaizdas - vaizdas žmogaus, kuris daug skaito, ne tik kokia nuobodžia teorine tema, bet ir apie tai, kas jam ar jai aktualu, tą ką skaito - permąsto ir savo gyvenime pamato. Nu tai čia mokslininko idealas! Ir, tiesą sakant, aš juo kaip mokslininku tikiu daug labiau nei mėme Stouneriu ar kaip ten tas diedas iš Houllebecque'o "Submission". Nes aniems mokslas - tik darbas, su vienokiu ar kitokiu prestižu (ar su būdais susirast merginų su papais), o šitas - mokslu net gyvena. Aprašinėja savo partnerius, katalogizuoja juos. Ir iš tikrųjų yra intelektualus, be jokių papieviškų ten apmąstymų ar žiūrėjimo į vieną tašką, kurie tą intelektualumą tipo turėtų parodyt. Tai faina irgi.

NU BET IR NUOBODI KNYGA, NEGALIU. Pirmai daviau jai 3*, UŽTAI KAD TOKIA NUOBODI, bet dabar, bandydama suformuluot, ką man davė jos skaitymas, supratau, kad minčių taigi kilo, net daugiau nei visokius ten super meniškus romanus skaitant. Tai pakėliau viena žvaigždute - dėl tų savo minčių, hehe. IR DĖL TO KAD SMAGU ŽINOT JOG JAU JĄ PERSKAIČIAU IR DAUGIAU GYVENIME TURBŪT NEREIKS ATSIVERSTI, IR NEBUS TAIP NUOBODU.

[Rimantė :) · Rating 3 out of 5]

ARTŪRAS TEREŠKINAS "NESIBAIGIANTI VASARA"

Pirmasis lietuviškas sociologinis romanas apie vyrų meilę kitiems vyrams ir seksą.

Žiūriu į tas lūpas viršelyje ir suvokiu, jog knygoje nebuvo nė vienos mane sujaudinusios scenos. Melancholiškas, snobiškas, savo seksualinius (dažniausiai - nevykusius) nuotykius su vyrais registruojantis pagrindinis veikėjas, tik liūdina ir kelia nuobodulį. Ypač artėjant link romano pabaigos, kai eilinio susitikimo eiga jau tampa mintinai žinoma, nors ir bandoma vienu įvykiu pačioje pabaigoje nustebinti - nepavyko. Pasakojime daug nuorodų į kitas knygas, filmus, net muzika, ką matyti nemoksliniame darbe man dar neįprasta. Gal net per daug, atrodo, kad užpildo vietą, kur turėtų būti veikėjo vidinės jausenos, bet apsiribojama kone bejausmais mechaninio sekso aprašymais ir trumpais pamąstymais. Romane nebuvo meilės, o gal ne merginai suprasti? Gal taip myli vyrai, mylintis kitus vyrus?

Geras pirmasis bandymas, gera pradžia tokio pobūdžio ir tematikos knygoms, kurių tikrai trūksta lietuviškai lietuviams.

3/5

[Patricija || book.duo · Rating 4 out of 5]

4/5

S-E-K-S-A-S. Ir dar daugiau sekso. Ir dar truputį. Nereikšmingo, kasdienio, atsitiktinio. Kai net nepameni veido, ką jau bekalbėti apie vardą. O kartais švelnaus, beveik romantiško. Būna ir tokio, po kurio užsibaigi ligoninėje. Arba celofaniniame maiše. Viso šito atsitiktinio sekso su atsitiktiniais partneriais fone, meilė tampa beveik alibi. Tarsi pateisinimu, kad visame šitame nereikšmingumo, nerūpestingumo chaose, vis dar sugebi jausti giliau, patirti stipriau, matyti toliau, nei artimiausia lova. Ar artimiausia tarpuvartė. Nes nesvarbu – kur, svarbu, kad širdis imtų plakti tankiau.

Nors knyga iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti tiesiog vulgari, be jokių papildomų atspalvių, skaitytojas negali nejausti Tereškino išsilavinimo – tokio įvairialypio, kad net gyvuliškiausi kūniški veiksmai įgauna intelektualias formas. Ar bent intelektualesnes. Tereškinas svarsto apie vienišumą visuomenėje, Pasaulyje, santykiuose su kitais ar pačiu savimi, kalba apie (ne)buvimą poroje, pasitelkdamas sociologines teorijas, kalbėdamas apie tai, kas mums priimta ir įprasta, bet daugiau apie tai, apie ką galvoti nemalonu – santykių panoptikoną, įsipareigojimą iš vienatvės, desperacijos, noro valdyti ir kontroliuoti ar būti valdomiems. Nes galios santykis – irgi santykis. O tarp tų, kurie sakosi mylintis, dar ir ne rečiausia jo atmaina. Tereškino kuriamas pagrindinis veikėjas nesvarsto apie savo padėtį visuomenėje, (ne)toleranciją, neapykantą. Neįkalina savęs įsitikinime mėgti tik tai, kas stereotipiškai priklausytų gėjų kultūrai ar jo, kaip homoseksualo, tapatybei. Jis siekia išsilaisvinimo, bet ne todėl, kad visuomenė būtų jį kaip nors įkalinusi – griežčiausias kalėjimas vis tiek yra tas, kurį susikuri pats. Net jei manaisi sau leidžiantis bene viską. Net jei taip mano ir visi kiti.

Tai, ką daro veikėjas ir pats Tereškinas, autorius vadina seksualumo etnografija – kiekvienas seksualinis nuotykis, nesibaiginti įvairiausių rūšių sekso, skirtingų formų ir dydžių penių epopėja jam prilygsta moksliniam darbui, o ir, atmetus sekso scenas, per daug nenuklysta nuo to Tereškino, kuris gali būti pažįstamas jo negrožinių tekstų gerbėjui. Net ir Nesibaigiančioje Vasaroje Tereškinas yra pirmiausia sociologas, o ne kūrėjas. Jis žino – tirti gali tik stebėdamas iš šono arba pats dalyvaudamas. Veikėjas daro viena. Skaitytojas – kita. Tačiau tyrimą atlieka abu. Ir tai ne visada malonu, patrauklu ar net įdomu. Moksliniai objektai kartojasi. Situacijos – irgi. Kol galiausiai kiekvienas nuotykis virsta statistine visuma, kurioje net begėdiškiausi dalykai nebedaro įspūdžio. Ir tai, kas kito rankose atrodytų kaip pigi pornografija, Tereškinui lupant sluoksnį po sluoksnio, persimaino ir keičiasi, vulgarumuo susijungiant su autoriaus intelektui. Keičiasi tol, kol nuogumas tampa šiuo tuo daugiau, nei tik sąvoka, skirta apibūdinti kūną.

[Dorian Jandreau · Rating 4 out of 5]

Kai sužinojau apie šitą knygą, apėmė pavydas. Kodėl jo knygos neatmetė apie gėjų seksą, o man nepasisekė? Prisiekiau sau nepirkti ir neskaityti šitos knygos. Iki tos akimirkos kai užtikau ją „Pegaso“ knygyne, atsiverčiau ir permečiau akimis. Pavydas išgaravo kaip dūmas. Keli sakiniai mane taip sudomino, kad kikenau knygyne ją skaitydamas, o kai atėjo laikas susimokėti- padaviau „Maximos“ kortelę, vietoj „Pegaso". Taip sujaudino mane... Tuomet supratau, kad A. Tereškinas bus garbingas mano konkurentas. Ir užsigeidžiau gauti jo autografą, jei jis dalyvaus Vilniaus Knygų Mugėje. Pavydas pavirto pagarba ir susižavėjimu. Vienaip ar kitaip mes rašome skirtingo žanro knygas: A. Tereškinas plėtoja socialinius šių laikų aspektus homoseksualių vyrų gyvenime, kai tuo tarpu aš esu egzistencialistinis gotikinės homoerotinės fantastikos rašytojas. Tad pradėjęs skaityti jo knygą suvokiau, kad mano pavydas ir pyktis buvo beprasmis.

Taigi... Autorius savo knygoje LABAI ATVIRAI ir BE UŽUOLANKŲ aprašo pagrindinio veikėjo Raimundo (Dieve, mano tėvo vardas) seksualinius nuotykius. O jų knygoje tikrai daug. Įvairiausio plauko vyrai: tautybių, socialinio statuso, pomėgių, išvaizdos ir t.t. Visa vaivorykštė vienoje knygoje. Pagrindinis veikėjas karštai įsimylėjęs savo buvusįjį Dmitrijų, bet užsiiminėja seksu su vyrukais, kuriuos dažniausiai randa internete. (Grindr irgi paminėtas.) Tačiau jis ne šiaip užsiiminėja seksu, jis nuolat apmąsto savo potyrius ir viso šito prasmę. Bet ar geismo objektų gali būti daug?- štai taip jis analizuoja savo seksualinius nuotykius. Be to dar ir labai šmaikščiai bei įdomiai aprašydamas kai kuriuos vyrukus. (Manau dauguma mūsų, gėjų, taip kalbam apie kitus vaikinus) Man labai patiko, kad skyriai labai trumpi todėl visiškai nenusibodo skaityti ir knyga skaitėsi labai greitai. Autoriaus fantazija ir žodynas- PLATUS. Tikrų tikriausia pornografija. Būtent dėl jo leksikono ir pirkau šitą knygą, nes privertė raudonuoti knygyne. (Aš ir pats tokių žodžių nevartoju rašydamas. Cha cha)

Įvertinti knygą buvo sunkoka. (Kas man nebūdinga). Dėl žodyno, atvirumo, fantazijos- 5. Dėl mano rašytojo pavydo- 3. Dėl apsimetėlio transseksualo 158-tame puslapyje- 1. Tokių, kurie teršia mano bendruomenės vardą negaliu pakęsti ir mane tai itin supykdė. Tai nebuvo transfobiškas paragrafas, bet tiesiog mane siutina tokie žmonės, kurie apsimetinėja translyčiais vyrais, kad suviliotų kitus vyrus. Tai šlykštu ir daro blogą įvaizdį. Mes niekada nekibsim prie kito vyro ir nesakysim „Andersas, nors dar neseniai buvau Anetė“. Realybėje taip nebūna, o kas tokius „bajerius“ laido- tai bjaurūs žmonės. Be to translytis vyras niekada nekalbins cislyčio vyro nežinodamas ar jį traukia tokie vyrai kaip jis. Tad tas paragrafas ir numažina vieną žvaigždutę, nes tai mane įžeidė. (Būčiau buvęs labai laimingas jeigu pagrindinis veikėjas būtų iš tikrųjų permiegojęs su translyčiu vyru. Laukiau šito, bet knyga baigėsi ir nieko nepešiau).

Na, o knygos pabaiga labai liūdna. Ir pamokanti, kad ieškant partnerio seksui internete reikia būti itin atsargiam. Tie paskutiniai skyriai privertė mane apgalvoti savo pačio gyvenimą. Tad duodu 4 žvaigždutes už pamokančią istoriją, gyvenimo apmąstymus, blevyzgas ir už tai, kad dabar ėmiau gerti autorių.

[Eglė Pikalavičiūtė · Rating 4 out of 5]

Visą laiką labai skeptiškai žiūrėdavau į tokias knygas. Tiesą sakant, negalvojau, jog kada nors tokio turinio knyga mane patrauks, nes pripažinkim, tai nėra labai garsiai išnarstyta tema. Visi apie homoseksualumą kalba patyliukais, o kai kurie net bijo apie tai kalbėti. Vis dėlto, pasiėmusi šitą knygą, mane užkabino ne tai, kas joje aprašyta, o kaip. Rašytojas labai atvirai perteikia pagrindinio veikėjo santykį su vyrais. Jis naudoja labai daug citatų iš įvairiausių psichologinių veikalų, dainų bei kitų romanų. Matosi, jog šioje vietoje jis tikrai "pasikaustęs".
Nors kelis kartus buvau atsitraukusi nuo šios knygos ir susimąstydavau, kokio velnio ją skaitau, tiesiog negalėjau atsitraukti. Ir tai buvo keisčiausia. Tam tikrais etapais mėgavausi ją skaitydama, kas retai man pasitaiko.

[inkedblues · Rating 5 out of 5]

“Kartais jaučiuosi, tarsi niekada nebūčiau turėjęs man pačiam reikšmingo gyvenimo. Visa mano biografija - neišreikštų gestų, neištartų frazių, poelgių, kuriems nepasiryžau, nuolatinių pertrūkių, lūžių ir atokvėpių sankaupa.”

Žaviuosi, kiek autoriui reikėjo drąsos - ne vien tam, kad išleistum kūrinį - lietuviškai! - apie vyrus, kurie miega su vyrais, bet taipogi tam, kad būtų atsispirta spaudimui sukurti queer tapatybės versiją, kuri būtų priimtina ar suvirškinama konservatyvios ir agresyviai heteroseksualios visuomenės.

Autoriui px ant to, ką pagalvos davatkos. Ne, net ne tai - ka pagalvos patys skaitytojai. Nors sekso daug, jis visai ne tittillating, o tiesiog nepatogus. Nepatogumo jausmas persmelkęs knygą ir jos protagonistą, tad skaitosi knyga gana nuobodžiai ir 'nugesintai'. Tyčia. Su veikėjais kaži, ar norėtum būti draugais... Kantriems skaitytojams atpildo autorius nežada. Gavai minčių mišrainei, tai ir nesiskųsk. Nu ir nesiskundžiu.

[Dovilė · Rating 1 out of 5]

Pradžioje atrodė viskas kaip ir neblogai, bet gan greitai viskas pernelyg monotoniška pasirodė, rašymo stilius nepatrauklus, per daug koncentravimosi į aplinką ir veiksmų aprašymą, per mažai veikėjo vidaus. Net ir tuomet, kai pagaliau būdavo prieinama prie kažkokio požiūrio, nuomonės plėtojimo (tuomet tekstas bent kažkuriam laikui prikaustydavo dėmesį, tad gaila, kad viso to buvo tiek mažai), veikėjas dažniausiai kažkur pasislėpdavo, likdavo tik kitų žmonių mintys, kurios cituojamos/perfrazuojamos.

[Viktorija · Rating 4 out of 5]

Savo žanrui, knyga nebloga. Įvertinimas -- labiau paskatinimas. Populiaraus žurnalo skaitymo greitis, konkreti aliuzija į "pliažo romaną", puikiai dera su Tereškino halberstramiška metodologija, kurioje yra peržengiama akademijos kaip aukštosios kultūros ir popso riba. Nieko labai naujo, tačiau nuoširdus savireflektiškumas, kuris autoriui reiškiasi per sociologines ir antropologines kategorijas, leidžia pamatyti disciplinišką, analitiniais pjūviais išreikštą mąstymą, kuris dažnam akademikui būdingas. Kasdienybės ir diskursyvumo mikstūra padaro skaitymą dar paprastesniu. Ši knyga, mano "pliažo romanui", tinkamas objektas .

[Širšė Širšė · Rating 4 out of 5]

Kas yra vasara? Turtingas, sodrus nokimo ir brendimo laikotarpis, užsibaigiantis visuotiniu dauginimosi aktu - sėklos išbarstymu (žinomu bulvių, obuolių, baravykų, kukurūzų ir kitais pavidalais). Šiuo gi atveju vasara nesibaigia. Ji vis putoja, svyla saviplakos saulėje, varva kūno skysčiais, apsipila syvais, įsipina kibiuose santykių avietynuose, išsiverkia perkūnijomis, bet taip ir nesubręsta ir į kitą būties lygmenį neperkopia. Knygos centre - intelektualus, bet tragiškai save pametęs žmogus, žinantis tik vieną būdą save matyti ir būti. Čia sąmoningai neakcentuoju veikėjo lyties, nes pagrindinė emocija yra visiškai bendražmogiška - asmens pripažinimo ir priėmimo poreikis (pradžioje sau, vėliau - kitiems).

Knyga parašyta puikiu, sklandžiu stiliumi, todėl labai lengvai skaitosi. Veikėjas - tobulai ir iki skausmo realus, leidžiantis labai intymiai panarplioti visus asmenybės raizgalynus. Vienintelis minusas yra nuolatos besikartojantis veiksmo ciklas, nuo tam tikros vietos įklampinantis skaitymą, nes tekstui pristinga traukos ir to klausimo: o kas gi nutiks toliau (nes po keliasdešimties puslapių jau žinai, kad nieko naujo nenutiks). Ir vis dėlto, galiausiai tenka pripažinti, kad tie pasikartojimai buvo neišvengiami ir net vieninteliai galimi, nes juk ši vasara - nesibaigianti.

O dabar, trumpas testukas, kuris galbūt padės apsispręsti, ar norite užmegzti su šia knyga neįpareigojantį vasaros romaną:

20 proc. - “Mąstydamas apie Dimitrijų..."
10 proc. - “Kartais jaučiuosi, tarsi niekada nebūčiau turėjęs sau pačiam reikšmingo gyvenimo”
30 proc. - “Juozo liežuvis virtuoziškai laižo man išangę, suėmęs rankomis man už čiurnų pakelia sėdmenis ir panardina juose savo veidą”
10 proc. - “Aš pats sprendžiu, kokius geidulius ir malonumus noriu pasirinkti. Ir jūs galite tai padaryti. Šis politinis mano pareiškimas nukreiptas prieš gėdą”
10 proc. - “Sociologai Pierre’as Bourdieu ir Eva Illouz (2007, p. 100) teigia, kad mūsų kūnai sukaupia socialinę patirtį, kuri kūnu ir perduodama”
10 proc. - kelionės nuo vieno sekso partnerio iki kito.
10 proc. - kas liko.

[Lina Ožeraitytė · Rating 2 out of 5]

Homoseksualų (sub)kultūrai tai - neabejotinai reikšminga knyga. Reikšminga ji ir visai Lietuvai - kaip itin drąsi, kalbanti apie seksą tarp vyrų, mūsuose esantį tabu. Rodanti, kad pokyčiai vyksta ir vaduojamės iš tam tikrų suvaržymų.

Kita vertus, literatūriniu požiūriu - ganėtinai skurdus romanas, besislepiantis po sociologinio romano kauke. Siužetas sukasi aplink pagrindinio veikėjo Raimundo seksualinį gyvenimą - kasdien vis naujas meilužis, aprašomas jo penis, kaip dulkinasi ir t.t. Vyrai keičiasi, tačiau vienodumas visoje knygoje atkartojant tuos pačius scenarijus verčia nuobodžiauti. Po 100 - ojo puslapio nuostabos nebekelia nei penio didumas, nei storis, nei grubus analinis seksas.

Autorius mini visą gausybę šaltinių (literatūrinių, muzikinių, kinematografinių), jais remdamasis aiškina protagonisto asmenybę. Jie nepadeda, protagonisto psichologinis portretas taip ir lieka neatskleistas.

Ambicingas romanas, kuris, deja, nepasiekė savo užsibrėžtų ambicijų. Tai tik gausybė seksualinių patirčių refleksijų, kurios, beskaitant, atrodo visiškai vienodos ir nuobodžios, nieko daugiau neatskleidžiančios apie veikėjus, tik jų seksualinius prioritetus.

[Dmitrijus Andrušanecas · Rating 5 out of 5]

Likau nustebintas. Gaila, jog knyga nebuvo išleista anksčiau - 2016 m. vasarą.

[Laima Vaigė · Rating 4 out of 5]

Romantinė meilės ir sekso satyra.
Man labai patiko ši citata, kuri atspindi bendrą knygos įspūdį: "seksualinė gėda - grynai politinis dalykas. [...] Aš pats sprendžiu, kokius geidulius ir malonumus noriu pasirinkti. Ir jūs galite tai padaryti.
Šis politinis mano pareiškimas nukreiptas prieš gėdą, kuria remiasi visa mūsų politinė, socialinė ir kultūrinė sistema."
Bravo!
Lietuvoje sistema išties labai susijusi su gėda & gėdinimu. Jaučiame gėdą dėl savo nesėkmių, negebėjimo "prasimušti" ir klestėti (kaip siūlo visokių knygelių ir seminarų guru), gėdą dėl absurdiško politinio cirko vietoje valstybės valdymo, svetimą gėdą dėl demaskuoto idiotizmo, kyšininkavimo, davatkiškumo, provincialumo ir t.t. Aš jaučiu gėdą šių dalykų. Kiti gi gal turi kitus akcentus, gėdina už nacionalinių vertybių "išniekinimą". Jau nekalbu apie seksualinį gėdinimą. Ir LGBTQ gėdinimą, kuris net oficialiai įtvirtinta teisėje.
Ta gėda kaip luobas, mes jį apsirengę, net kai nusirengiame ar "sprogdiname seksualumo bombas". Ji neleidžia būti kūrybingiems, varžo polėkį. Matau, kad kitose kultūrose to mažiau, ir man patinka, kad kūrinys meta iššūkį gėdos ir gėdinimo sistemai.

Kai kurie rašo (arba kalba) maždaug taip: "ką žmonės pagalvos dabar apie LGBT?" Man tai nelabai svarbu, ką žmonės pagalvos. Gal dėl to, kad aš toli nuo Lietuvos dabar. O gal dėl to, kad tai ta pati nykioji gėda. Jei esat LGBTQ, tai rašykite savo istorijas, jei norisi, o ši yra apie tai, ir būtent tokia - ji neturi būti suderinta su jokia bendra PR strategija, manau... Tokios nėra ir nereikia. Kai hetero-žmonės sunerimsta dėl LGBTQ strategijos, tai juolab keista- ar norėtumėte matyti mus kaip "draugų" poreles, norėtumėte sterilumo, kažko tinkamo salonui? Bet apie hetero-santykius rašoma visaip.

Nors žinoma, kai kam gali pasirodyti, kad štai, vava, tik tokia ta gėjų kultūra ir yra - bet iš tiesų joje daug visko. Ir šito. Ir sekso.

Į knygos pabaigą jautėsi, kad personažui to tarsi nebesinori ir ta nesibaigianti vasara jo nedžiugina. Manau, autoriui čia puikiai pavyko perteikti cinizmo-romantizmo mišinį skaitytojams. O pabaigoje atsiradęs liūdesys - tarsi užuomina, kad vasaros beatodairiškumas ir linksmybės vis dėlto turi pabaigą. Ir seksas. Ir gyvenimas. Bet tai nereiškia, kad negalima mėgautis vasara, gyvenimu, seksu, ir trapiais kontaktais su žmonėmis, meile, kol tai čia yra. Bandyti užtęsti tą akimirką, įsijausti į ją.


Review updatinau, nes pirmasis buvo per daug persmelktas su knyga nesusijusių įspūdžių.

[Gediminas Kontrimas · Rating 4 out of 5]

"Kita vertus, ar norėtum kartoti kitų gyvenimus? Kalbėti kitų žodziais, vaikščioti kitų ištryptais keliais, trokšti patogumo, kurio visi geidžia? Ar norėtum prisitaikyti, pateisinti tuos, kurie vadina tavo gyvenimą nepavykusiu ir nepakenčiamu, klausytis kasdienės kartotės: tu keistas, nenuspėjamas, nesuplanuotas, išblaškytas, netikras. Tu nesimeldi už mus, neaugini vaikų, nedegtinės (žodį blogai mobilka nuskanavo) šeštadieniais, nepriekabiauji prie merginų, nežaidi kortomis, nežiūri krepšinio rungtynių. Dėl to tave persmelkęs nuolatinis nepatogumo jausmas. Visu savo kūnu jį skleidi. I love you, discomfort. Prisijaukinęs nepatogumo jausmą žinau, kad jis man padeda ne tik išgyventį bet ir rašyti gyvenimo scenarijų, aklai nesekantį nei mano tėvų, nei senelių, nei seserų, nei bendraamžių gyvenimais."...Ir taip visą tekstą panaši perdėm lietuviška literaturščina.

Neblogai aprašyti homoseksualų lytinio akto metu į sėdmenis besidauzantys partnerio kiaušiniai ir spermos skonio niuansai. Kitų literatūrinių privalumų nepastebėjau. Tekstas vertingas kaip pirmas lietuvių autoriaus gėjų pornoromanas.

[Laurynas · Rating 3 out of 5]

Literatūra, kurią skaityti man visiškai nebūdinga ir greičiausiai reikės eiti išpažinties po tokių skaitinių.

Iš esmės knygos pagrindinis veikėjas yra tarytum visiška ku*va, kiekvieną dieną su kažkuo permiega, o kartais ir kelis kartus per parą. Kone kiekviename puslapyje yra sekso lytinių santykių arba kažkokių nešvankybių scenų. Nepasakyčiau, kad tai labai badė akis, kiek suprantu, toks buvo knygos tikslas: apnuoginti dalies homoseksualių vyrų gyvenimo būdą. Neblogai apnuoginama lgbt bendruomenės visuomenė: paskalos, apkalbos, vieni pasislėpę, nes bijo arba užima aukštas pareigas, kiti tvatinasi tiesiog parke ar prekybos centrų tualetuose, biseksualūs vyrai išdavinėja savo žmonas. Tiesa, gal reikėtų pabrėžti, kad centruojamasi būtent į tuos pasileidusius. Galbūt autorius galėjo šiek tiek dėmesio paskirti doriems, savo partnerius mylintiems asmenims.

Labai prastas vietovių aprašymas. Minima daug skirtingų vietų, ypač sostinėje, jeigu ketverius metus negyvenčiau Vilniuje visai nesigaudyčiau kuo tos vietos išskirtinės, kur jos randasi, kaip atrodo. Dėmesio vietovių vaizdingumui tikrai pritrūko.

Žvelgiant į bendrą vaizdą, ko gero vertinčiau Lietuvių liaudies patarle: nei į tvorą, nei į mietą.

[Paulina · Rating 4 out of 5]

"... tamsoje tik salsvas pieno ir medaus kūno kvapas, nebijok, kol kas neužmigsiu, skaičiuooju iki penkiolikos, klevų ošimas už lango, niekada nesibaigianti vasara, dar vienas bučinys prieš sapnuojant."

Oi, viskas čia nuostabu, labai ryški sociologinio tyrimo linija, the personal is the political , čia galvoju, aišku, apie I Love Dick, ir negaliu šito traktuoti kaip tiesiog dar vienos knygos - ji išėjo tam tikru momentu, tam tikrame kontekste; šiuo atveju ji yra pirmoji. Tad ir nereikia traktuoti to, kaip dar vienos knygos.
Kadangi pati dirbu su afekto teorija ir lyčių studijomis, nuostabu maudytis visų pažįstamų - Ahmed, Berlant, Halberstam, Kosofsky Sedgwick, Ehrenreich - varduose, kultūrinėse aliuzijose. Viskas yra hot ir heartbreaking tuo pačiu metu.

[Gabriele Kazlauskaite · Rating 5 out of 5]

Apie šią knygą žinojau gan ilgą laiką, bet tik šiais metais įsigijau Knygų mugėje. Geriausiai išleisti pinigai!

Siužeto laikas – platus, knygos herojus Raimundas devynerius metus ilgisi mylimojo Dmitrijaus. Užtat veiksmas čia intensyvus. Istorijos keičia vieną kitą, jos trumpos, grafiškai nupasakotos, bet tuo pačiu metu labai žavios. Na, bent jau man. Kaip skaitytoja, mėgstu knygose realizmą, nes penis yra penis, ne tik vyriškumas ar kažkas panašaus. Žavėjo Raimundo drąsa, meilės/gyvenimo/prasmės paieškos, kuriose netrūko įvairaus dydžio kapšelių ir nuogų kūnų.
Sužavėjo pabaiga, nors tikėjausi (na, gal 2%), kad viskas baigsis daug saldžiau. Visgi, gyvenimas yra gyvenimas.

[Sigita Krunglevičienė · Rating 3 out of 5]

Knyga su S ženkliuku. Gėjų seksualinis gyvenimas be tabu.
Daugybė atsitiktinio sekso, čia seksas kaip sportas, jokios romantikos. Tik skaitant kažkaip man peršasi mintis, kad toks gyvenimo būdas vyrui laimės neatneša. Pagrindinis herojus niekaip negali pamiršti mylėto žmogaus, kad ir kiek naujų sekso partnerių pakeistų.
Nerekomenduoju siaurų pažiūrų ir netolerantiškiems skaitytojams 😅
P.s. na, bent jau sužinojau, kas yra popersai 😂

[Daiva · Rating 3 out of 5]

“Šioje išvargusioje šalyje su pertraukomis gyvenu virš trisdešimties metų. Žinau, kad čia apskritai sunku tokiems, kaip aš. Jų gyvenimai dažniausiai nelaikomi gyvenimais, nes neatitinka visuotinai primtinų įsivaizdavimų apie tai, kas yra „tikrasis" gyvenimas. Bet vis tiek įsikibęs laikausi jo - neteisėto, daug kam nesuprantamo, bauginančio ir netikro.”

[Akvile · Rating 4 out of 5]

Knyga netikėtai pakliuvo į rankas ir labai maloniai nustebino. Gaivališka, bet ir be galo poetiška, įtraukianti į ne visiems pažįstamą pasaulį - vyrų meilės. Kuris, kaip pasirodo, nelabai kuo ir skiriasi nuo bet kokios kitos meilės.

[Renata Zigmantiene · Rating 1 out of 5]

Tokių ligonio kliedesių neesu dar skaičiusi. Purvinas seksas, kiekvienam puslapyje tik sekso aprašymai ir kaip norisi kasdien "kruštis" vis su nauju vyru (-ais). Aprašymai žargono kalba, bjauri tiesa apie vyrus gėjus ir jų ištvirkimus.

[Sandra · Rating 4 out of 5]

Nors galvojau, kad bus trys žvaigždutės (nes trijų su puse duoti negalima, tad...), vis dėlto užžiebiau keturias , nes visumoje paliko gerą įspūdį.

[Paulius Jevsejevas · Rating 5 out of 5]

Romanas turi daugybę trūkumų ir vis dėlto yra gana gerai skaitomas, todėl vietos kontekste ir esamu laiku – nepaprastai vertingas

[Monika Vaičekauskaitė · Rating 4 out of 5]

Keturios žvaigždutės už atvirumą, už taip reikalingą temą ir nevyniojimą į vatą. Sekso mano skoniui gal kiek ir per daug, bet nepaisant to, skaitant turėjau apie ką pamąstyt..

[Rimantė Stankevičiūtė · Rating 2 out of 5]

Gan nuobodi knyga, tikėjausi tikrai kažko daugiau. Viršelis labai patraukė akį, tačiau turinys nuvylė.

[Kristina Pažėra · Rating 4 out of 5]

Pirma kilusi mintis praėjus skaityti - tokius tekstus parašyti reikia daug drąsos, ypač konservatyvioje Lietuvos visuomenėje.
Pirmas trečdalis itin patiko, būtent minėtoji drąsa ir intriguojantis atvirumas.
Knygoje patiko skaityti nelaimingos meilės išgyvenimus, švelnumo paieškas, cinizmą ir filosofinius svarstymus. Detalus kiekvienos meilės scenos aprašymas, anot autoriaus, - "kruopščiai dokumentuotų erotinių patirčių katalogas", kurio, mano akimis, buvo per daug.

[Kristina Štaupaitė · Rating 4 out of 5]

Lietuvos homofobams spaudimą kelianti knyga. Tokios ant mūsų svieto tikrai reikėjo, bet ne visiems toks atvirumas tiks.