3.5/5
Žinot, kas man yra baisiau už bet kokius trilerius ir detektyvus, už geriausiai sukaltus ir įtampos pilnus pasakojimus apie serijinius žudikus, keršytojus, psichopatus, sociopatus ir panašaus plauko smaguolius? Va tokios vat knygos kaip „Tylios širdis“. Oda vyniojasi, pirštai atgal riečiasi, prakaitas muša ir drebulys krečia skaitant apie į medžiagų sluoksnius vyniojamas moteris, prievartavimus, užmėtymus akmenimis, pjaustymus ir kitus žalojimus, nuosavybės teises į žmogų. Gerklę gniaužia skaitant kaip moterys prievartą gali patirti tiesiog viduryje turgaus, kaip bijo pažvelgti vyrui į akis, o ką jau kalbėti apie lipimą į taksi, jei esi be palydos, kaip patiria kasdienį pažeminimą, kaip yra pardavinėjamos tarsi daiktai – savo tėvų, brolių, vyrų, sugulovų. Čia man yra tikrasis siaubas. Ir paskaičius imu galvoti su kuo mieliau būčiau uždaryta viename kambaryje – Hanibalu Lekteriu ar tuo, kurį „Tyliųjų širdžių“ veikėjos vadina sutuoktiniu.
Sakau iš karto ir nuoširdžiai: ne, literatūrinių gelmių čia tikrai nėra. Veikėjai plėtojami labai pusėtinai ir vidutiniškai, ne visada įtikinamai – truputį per greitai, truputį per staigiai, per dramatiškai, truputį melodramatiškai. Daug kur praplaukiama paviršiumi, ypač kai kalba pasisuka apie žmonių psichologiją, subtilesnį istorijos pasakojimo būdą, nepateikiant skaitytojui visko ant lėkštutės, nenutėškiant prieš nosį visų faktų ir jų nesukramtant iki minkščiausios košės. Bet, bet, BET: autorė akivaizdžiai atliko namų darbus. O kas mano apžvalgas skaito, tas žino – prie seksualinės orientacijos man praktiškai reikėtų prirašyti „netingiai parašytos knygos“. Todėl „Tylios širdys“ be jokios abejonės krenta į kategoriją knygų, prie kurių buvo padirbėta – politinis, istorinis, ekonominis, socialinis kontekstas, veiksmas vejantis veiksmą, jokių nereikalingų gelmių ir prasmių ieškojimų, kuriems autorė galbūt neturi literatūrinių galimybių. Bet ji neapsimeta turinti, situacijas pateikia greitai, aiškiai ir konkrečiai, o man to pakanka. Pakanka, kad nenorėčiau knygos paleisti iš rankų, o beveik 400 psl.sudoročiau per dieną – nes tiesiog noriu žinoti, kas dar gali nutikti, kad naktį galėčiau sapnuoti baisiausius įmanomus košmarus. „Tik su dukra“ aš vis dar kartais sapnuoju. Bus proga paįvairinti savo „siaubingas elgesys su žmonėmis (moterimis)“ sapnų kategoriją. Tai ačiū.
Turbūt esu truputį mazochistė, bet šią knygą priskirčiau prie tobulo greito vasariško skaitinio kiekvienam, kuris neturi kantrybės skaityti visokių myli-nemyli, nužudė-nenužudė tipo tralialiuškų. Truputį intelektualiau, vos vos giliau, kažką naujo sužinai, truputį pasibaisi, savo gyvenimo kokybę įvertini, galva palinguoji, su lengvai įbaiminama močiute/teta/mama turėsi ką aptarti. Ar tokios knygos pakeičia gyvenimą? Na jau. Bet išjungusi galvą pakankamai, kad nesitikėčiau iš knygos to, ko ji man niekada ir nežadėjo, mėgavausi nuoširdžiai. Ir rekomenduoti negaila.