What do you think?
Rate this book
Виното на мъртвите
Този първи роман, макар и неопитен, макар и плод на един все още търсещ себе си автор, в никакъв случай не е лишен от качества. Представлява поредица от трийсет и седем истории, но текстът е монолитен, а разделянето на двайсет и две глави е извършено от френското издателство. В него личат множество литературни влияния. Зловещата история за перипетиите на главния герой Тюлип, случайно попаднал в подземния лабиринт на едно гробище, съдържаща фантастичен елемент и безмилостна критика на френското общество между двете световни войни, напомня за разказите на Едгар По, „Нос“ на Николай Гогол, приключенията на Барон Мюнхаузен, героите на Балзак, „Гаргантюа и Пантагрюел“ на Франсоа Рабле, пиесите за Татко Юбю от Алфред Жари и дори текстовете на Маркиз дьо Сад. В стилистичен аспект пък влиянието на Луи-Фердинан Селин е определящо.
„Виното на мъртвите“ излиза във Франция едва през 2014 година, в чест на стогодишнината от раждането на писателя. Гари не успява да я публикува като млад, въпреки че в романа се съдържа в зародиш целият талант, който писателят ще разгърне в следващите си творби, до такава степен, че това първо произведение с основание може да се смята за ключ към цялото творчество на този автор с множество литературни самоличности. Той не само никога не се отказва от него, но и вплита цели пасажи в последващите си романи.
Гари, тази комплексна, уникална с присъствието си в литературата на ХХ век фигура за пореден път след смъртта си изумява читателя. „Виното на мъртвите“ е своеобразен пример за това как един автор може да остане верен на младежкия си глас през целия си творчески път. Заложеното в първото му произведение богатство се оказва умножено в следващите му романи и прочитайки „Виното на мъртвите“, любителите на творчеството на Гари с изненада, но и с удоволствие ще открият първоизточника на последвалото творческо избуяване на този забележителен творец.
„Виното на мъртвите“ излиза във Франция едва през 2014 година, в чест на стогодишнината от раждането на писателя. Гари не успява да я публикува като млад, въпреки че в романа се съдържа в зародиш целият талант, който писателят ще разгърне в следващите си творби, до такава степен, че това първо произведение с основание може да се смята за ключ към цялото творчество на този автор с множество литературни самоличности. Той не само никога не се отказва от него, но и вплита цели пасажи в последващите си романи.
Гари, тази комплексна, уникална с присъствието си в литературата на ХХ век фигура за пореден път след смъртта си изумява читателя. „Виното на мъртвите“ е своеобразен пример за това как един автор може да остане верен на младежкия си глас през целия си творчески път. Заложеното в първото му произведение богатство се оказва умножено в следващите му романи и прочитайки „Виното на мъртвите“, любителите на творчеството на Гари с изненада, но и с удоволствие ще открият първоизточника на последвалото творческо избуяване на този забележителен творец.
194 pages, Paperback
First published May 1, 2014
6 people are currently reading
161 people want to read
About the author
Romain Gary
167 books1,924 followersRomain Gary was a Jewish-French novelist, film director, World War II aviator and diplomat. He also wrote under the pen name
Émile Ajar
.
Born Roman Kacew (Yiddish: קצב, Russian: Кацев), Romain Gary grew up in Vilnius to a family of Lithuanian Jews. He changed his name to Romain Gary when he escaped occupied France to fight with Great Britain against Germany in WWII. His father, Arieh-Leib Kacew, abandoned his family in 1925 and remarried. From this time Gary was raised by his mother, Nina Owczinski. When he was fourteen, he and his mother moved to Nice, France. In his books and interviews, he presented many different versions of his father's origin, parents, occupation and childhood.
He later studied law, first in Aix-en-Provence and then in Paris. He learned to pilot an aircraft in the French Air Force in Salon-de-Provence and in Avord Air Base, near Bourges. Following the Nazi occupation of France in World War II, he fled to England and under Charles de Gaulle served with the Free French Forces in Europe and North Africa. As a pilot, he took part in over 25 successful offensives logging over 65 hours of air time.
He was greatly decorated for his bravery in the war, receiving many medals and honors.
After the war, he worked in the French diplomatic service and in 1945 published his first novel. He would become one of France's most popular and prolific writers, authoring more than thirty novels, essays and memoirs, some of which he wrote under the pseudonym of Émile Ajar. He also wrote one novel under the pseudonym of Fosco Sinibaldi and another as Shatan Bogat.
In 1952, he became secretary of the French Delegation to the United Nations in New York, and later in London (in 1955).
In 1956, he became Consul General of France in Los Angeles.
He is the only person to win the Prix Goncourt twice. This prize for French language literature is awarded only once to an author. Gary, who had already received the prize in 1956 for Les racines du ciel , published La vie devant soi under the pseudonym of Émile Ajar in 1975. The Académie Goncourt awarded the prize to the author of this book without knowing his real identity. A period of literary intrigue followed. Gary's little cousin Paul Pavlowitch posed as the author for a time. Gary later revealed the truth in his posthumous book Vie et mort d'Émile Ajar .
Gary's first wife was the British writer, journalist, and Vogue editor Lesley Blanch (author of The Wilder Shores of Love ). They married in 1944 and divorced in 1961. From 1962 to 1970, Gary was married to the American actress Jean Seberg, with whom he had a son, Alexandre Diego Gary.
He also co-wrote the screenplay for the motion picture, The Longest Day and co-wrote and directed the 1971 film Kill! , starring his now ex-wife Seberg.
Suffering from depression after Seberg's 1979 suicide, Gary died of a self-inflicted gunshot wound on December 2, 1980 in Paris, France though he left a note which said specifically that his death had no relation with Seberg's suicide.
Born Roman Kacew (Yiddish: קצב, Russian: Кацев), Romain Gary grew up in Vilnius to a family of Lithuanian Jews. He changed his name to Romain Gary when he escaped occupied France to fight with Great Britain against Germany in WWII. His father, Arieh-Leib Kacew, abandoned his family in 1925 and remarried. From this time Gary was raised by his mother, Nina Owczinski. When he was fourteen, he and his mother moved to Nice, France. In his books and interviews, he presented many different versions of his father's origin, parents, occupation and childhood.
He later studied law, first in Aix-en-Provence and then in Paris. He learned to pilot an aircraft in the French Air Force in Salon-de-Provence and in Avord Air Base, near Bourges. Following the Nazi occupation of France in World War II, he fled to England and under Charles de Gaulle served with the Free French Forces in Europe and North Africa. As a pilot, he took part in over 25 successful offensives logging over 65 hours of air time.
He was greatly decorated for his bravery in the war, receiving many medals and honors.
After the war, he worked in the French diplomatic service and in 1945 published his first novel. He would become one of France's most popular and prolific writers, authoring more than thirty novels, essays and memoirs, some of which he wrote under the pseudonym of Émile Ajar. He also wrote one novel under the pseudonym of Fosco Sinibaldi and another as Shatan Bogat.
In 1952, he became secretary of the French Delegation to the United Nations in New York, and later in London (in 1955).
In 1956, he became Consul General of France in Los Angeles.
He is the only person to win the Prix Goncourt twice. This prize for French language literature is awarded only once to an author. Gary, who had already received the prize in 1956 for Les racines du ciel , published La vie devant soi under the pseudonym of Émile Ajar in 1975. The Académie Goncourt awarded the prize to the author of this book without knowing his real identity. A period of literary intrigue followed. Gary's little cousin Paul Pavlowitch posed as the author for a time. Gary later revealed the truth in his posthumous book Vie et mort d'Émile Ajar .
Gary's first wife was the British writer, journalist, and Vogue editor Lesley Blanch (author of The Wilder Shores of Love ). They married in 1944 and divorced in 1961. From 1962 to 1970, Gary was married to the American actress Jean Seberg, with whom he had a son, Alexandre Diego Gary.
He also co-wrote the screenplay for the motion picture, The Longest Day and co-wrote and directed the 1971 film Kill! , starring his now ex-wife Seberg.
Suffering from depression after Seberg's 1979 suicide, Gary died of a self-inflicted gunshot wound on December 2, 1980 in Paris, France though he left a note which said specifically that his death had no relation with Seberg's suicide.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 31 reviews
April 18, 2022
❝ Jis spjovė į orą, liežuviu pagavo spjaudalą, vėl išspjovė, jo bičiulis pagavo spjaudalą ore, išspjovė vėl- taip jie žongliravo kartą, kitą, pasiuntė visa tai Tulpei, o tas pagavo, išspjovė, pirmasis miestietis pagavo, nurijo…
November 27, 2019
Tai pirmasis Romain Gary romanas ir pirmoji (aš pasitaisysiu, pažadu) mano pačios skaityta šio autoriaus knyga. Na ką, o pirmas įspūdis toks, kad aš šiek tiek be žado. Knyga kaip kokia pūga, ar audra prasisuko netikėtai, nelauktai ir aš nesupratau, kas įvyko. Išties, turbūt prisipažįstu, kad nesupratau šios knygos, bent jau iki galo. Matyt todėl taip silpnai ir teįvertinau, tačiau - tačiau, aš negalvoju, kad tai bloga knyga, o tuolab autorius! Nors mūsų pirmasis pasimatymis su Gary ir gavosi komplikuotas, toli gražu kartu su mirusiaisiais nepalaidojau noro susipažinti su kitais autoriaus kūriniais. O jie, beje, kiek teko domėtis, ganėtinai skiriasi nuo šio, pačio pirmojo.
Knygą skaičiau per visas metų mistiškiausias dienas, Vėlinių laikotarpiu, ir atmosfera tiesiog idealiai tiko turiniui. Knygoje sudėti pamišėliški, makabriški, vulgarūs nutikimai, kurių dalyvius galima apibūdinti tais pačiais būdvardžiais. Be abejo, tos istorijos nėra vien tik šiurpūs pasigąsdinimai savo pramogai, visgi autorius tokiu būdu atvaizdavo ne ką kitą, o sutirštintą realybę - pasaulio absurdą pokario metu.
Tiesa, aš ir vėl jums prisipažįstu, jei imčiau šią knygą ir skaityčiau be jokios įžangos, be jokios "apšvietos" prieš atsiverčiant pirmuosius puslapius - tubrūt būčiau apskritai nieko nesupratus. Todėl labai svarbu paminėti, jog šis knygos leidimas yra puikus tuo, jog pradžioje jūs gaunate puikų įvadą, kuriame daug svarbios informacijos tiek apie kūrinį, tiek apie patį Romain Gary, apie autoriaus ir knygos ryšį, sąsajas, reikšmę tolesnei rašytojo kūrybai. Taigi, toks knygos pateikimo sprendimas padarė skaitymą bent kiek lengvesnį ir suprantamesnį.
Nežinau, ar siūlyčiau šią knygą skaityti savo malonumui, matyt, kad ne, tačiau norintiems pažinti Romain Gary iš pačių šaknų, turbūt knyga privaloma ir vertinga. Vertinga pažintinti dar labai jauno, besiformojuonačio menininko pusę, jo pradą ir turbūt giliąją, tamsiąją, ir gal netgi slaptąją pusę (juk šis kūrinys pasirodė viešumoje tik 2014 metais, po daugiau nei 80 metų nuo tada, kai buvo parašytas). Ai, arba - malonumą šiame kūrinyje suras tie, kas mėgsta pamišėliškus užrašus, gal jau ir minėjau. Tai tiek, iki susitikimo, Gary.
Knygą skaičiau per visas metų mistiškiausias dienas, Vėlinių laikotarpiu, ir atmosfera tiesiog idealiai tiko turiniui. Knygoje sudėti pamišėliški, makabriški, vulgarūs nutikimai, kurių dalyvius galima apibūdinti tais pačiais būdvardžiais. Be abejo, tos istorijos nėra vien tik šiurpūs pasigąsdinimai savo pramogai, visgi autorius tokiu būdu atvaizdavo ne ką kitą, o sutirštintą realybę - pasaulio absurdą pokario metu.
Tiesa, aš ir vėl jums prisipažįstu, jei imčiau šią knygą ir skaityčiau be jokios įžangos, be jokios "apšvietos" prieš atsiverčiant pirmuosius puslapius - tubrūt būčiau apskritai nieko nesupratus. Todėl labai svarbu paminėti, jog šis knygos leidimas yra puikus tuo, jog pradžioje jūs gaunate puikų įvadą, kuriame daug svarbios informacijos tiek apie kūrinį, tiek apie patį Romain Gary, apie autoriaus ir knygos ryšį, sąsajas, reikšmę tolesnei rašytojo kūrybai. Taigi, toks knygos pateikimo sprendimas padarė skaitymą bent kiek lengvesnį ir suprantamesnį.
Nežinau, ar siūlyčiau šią knygą skaityti savo malonumui, matyt, kad ne, tačiau norintiems pažinti Romain Gary iš pačių šaknų, turbūt knyga privaloma ir vertinga. Vertinga pažintinti dar labai jauno, besiformojuonačio menininko pusę, jo pradą ir turbūt giliąją, tamsiąją, ir gal netgi slaptąją pusę (juk šis kūrinys pasirodė viešumoje tik 2014 metais, po daugiau nei 80 metų nuo tada, kai buvo parašytas). Ai, arba - malonumą šiame kūrinyje suras tie, kas mėgsta pamišėliškus užrašus, gal jau ir minėjau. Tai tiek, iki susitikimo, Gary.
Read
October 25, 2017Настъпи денят, в който не знам как точно да оценя книга на любимия Ромен Гари и ще я оставя без рейтинг.
Чудесно разбирам защо никой издател не е посмял да я издаде в продължение на години. В никакъв случай не посягайте към "Виното на мъртвите", ако това ще бъде вашата първа среща с автора.
В специалната бележка, приложена към българското издание, книгата (защото не бих я нарекла точно роман) е сравнена с творчеството на Едгар Алън По, със стилистиката "Гаргантюа и Пантагрюел" и с още доста други добре познати имена. На мен по-скоро ми напомни на "Ад" на Данте, поръсен със специфичния изказ на Зола във "Вертеп" плюс щедри дози анатомичен хумор, от най-морбидния и най-черния. Признавам че този път Гари ме изненада и то не съвсем приятно.
Чудесно разбирам защо никой издател не е посмял да я издаде в продължение на години. В никакъв случай не посягайте към "Виното на мъртвите", ако това ще бъде вашата първа среща с автора.
В специалната бележка, приложена към българското издание, книгата (защото не бих я нарекла точно роман) е сравнена с творчеството на Едгар Алън По, със стилистиката "Гаргантюа и Пантагрюел" и с още доста други добре познати имена. На мен по-скоро ми напомни на "Ад" на Данте, поръсен със специфичния изказ на Зола във "Вертеп" плюс щедри дози анатомичен хумор, от най-морбидния и най-черния. Признавам че този път Гари ме изненада и то не съвсем приятно.
July 7, 2020
Po Romain Gary mirties praėjus daugeliui metų pasirodęs “Mirusiųjų vynas” galėjo būti išleistas dar 1938 metais, tačiau net kelios Paryžiaus leidyklos nesusidomėjo jauno (24 m.) mažai žinomo rašytojo romanu. O juk jis padovanojo šį kūrinį savo didžiajai meilei Christelei – o toks fiasko... Žmonės nusižudo ir dėl menkesnių sukrėtimų, tačiau Gary gyveno dar daug metų, atnešusių pripažinimą ir sėkmę, bet... vis dėlto nusižudė 1980 metais. Matyt, taip jau buvo lemta... O kas būtų buvę, jei “Mirusiųjų vynas” būtų palankiai sutiktas? Gal dabar neskaitytume daugelio garsių romanų, kurių siužetams rašytojas panaudojo “Mirusiųjų vyno” idėjas (kai kurie Gary kūrybos tyrinėtojai šį romaną vadina idėjų laboratorija)? Nespėliokime, nes perskaitę visus Romain Gary romanus, galime kibti į tą, patį pirmąjį. Po mirties yra gyvenimas – teigia autorius (ir nieko čia naujo...), bet tas “gyvenimas”, kurį pavaizduoja autorius, išvirkščias, absurdiškas, su siaubo teatro komizmu ir žydišku graudžiai sarkastišku humoru – ne sielų palaimos kupinas, o karikatūriškas ir groteskiškas, kai iš naujo kariasi pakaruokliai ir meilės kankinės vėl grasina nusižudysiančios... Savižudybė kaip būdas pakeisti savo gyvenimą?
Nors autorius vaizduoja laikotarpį tarp pirmojo ir antrojo pasaulinių karų, tenka pripažinti, kad pasaulis ne tiek jau daug ir pasikeitė...
Tiems, kurie mėgsta natūralizmą, nesibodi nešvankumu, pateikiu būdingą ištrauką iš knygos apie pomirtinį gyvenimą: “...kirminai jau darbavosi... ypač viduje... viduriuose... kepenyse... širdyje... Jaučiau, kaip tose vietose knibžda... kruta... šliaužioja... lenda į kaulų čiulpus... jiems tai skaniausias dalykas!”
Fantasmagorija, sukurta Bukowskio maniera, bet kaltinti nusižiūrėjimu negalima – kai buvo parašytas “Mirusiųjų vynas”, Bukowski savų knygų dar nebuvo išleidęs.
Kas mėgsta anekdotus, beveik kiekviename skyriuje ras.
Jei dar neskaitėte kitų R. Gary romanų, jokiu būdu nepradėkite nuo šio. Bijau, kad kitų galite nepanorėti... O susipažinti su šio autoriaus kūryba tikrai verta. Tiek Romain Gary gyvenimą, tiek jo kūrybą lydėjo pakilimai ir nuosmukiai. Todėl buvo kaitaliojamos pavardės, slapyvardžiai, bet – neabejotinai – sukurta daug laiko patikrintų romanų: “Aušros pažadas”, “Dangaus šaknys” (Gonkūrų premija 1956 m.), “Gyvenimas dar prieš akis” (Gonkūrų premija 1975 m.), “Aitvarai” (netrukus po šios knygos išleidimo rašytojas nusižudė, savo pomirtiniame raštelyje primindamas paskutinius žodžius “Aitvaruose”: „Taigi, koks paaiškinimas? Galbūt atsakymas galėtų būti... mano romano pabaigos žodžiai: ...geriau nepasakysi. Pasakiau visa, ką turėjau pasakyti.“). Tuo jis man asocijuojasi su E. Hemingvėjumi. Rašytojas gali egzistuoti, bet gyventi jis gali tol, kol kuria.
R. Gary dažnai lyginamas su A. Camu: abu jie aukštino žmogaus orumą bet kokiose situacijose, vilties nepraradimą, stojiškumą. Tiesa, R. Gary didesnis romantikas, jo kūriniuose daugiau humoro ir ironijos (tai būdinga daugeliui žydų rašytojų). “Mirusųjų vynas” – išimtis rašytojo kūryboje. Gal tuo metu, kai buvo parašytas, tai buvo šokiruojantis, iššaukiantis kūrinys, bet pasaulinės literatūros (o ir kitų R. Gary kūrinių) fone – silpnokas. Tad vertinu 7 (su minusu). Nepatariu knygą pradėti skaityti nuo pratarmės. Spėsite ją perskaityti baigę knygą.
P.S. Reikia turėti daug drąsos, kad dovanotum tokią knygą savo mylimajai; arba neturėti ko dovanoti...
Nors autorius vaizduoja laikotarpį tarp pirmojo ir antrojo pasaulinių karų, tenka pripažinti, kad pasaulis ne tiek jau daug ir pasikeitė...
Tiems, kurie mėgsta natūralizmą, nesibodi nešvankumu, pateikiu būdingą ištrauką iš knygos apie pomirtinį gyvenimą: “...kirminai jau darbavosi... ypač viduje... viduriuose... kepenyse... širdyje... Jaučiau, kaip tose vietose knibžda... kruta... šliaužioja... lenda į kaulų čiulpus... jiems tai skaniausias dalykas!”
Fantasmagorija, sukurta Bukowskio maniera, bet kaltinti nusižiūrėjimu negalima – kai buvo parašytas “Mirusiųjų vynas”, Bukowski savų knygų dar nebuvo išleidęs.
Kas mėgsta anekdotus, beveik kiekviename skyriuje ras.
Jei dar neskaitėte kitų R. Gary romanų, jokiu būdu nepradėkite nuo šio. Bijau, kad kitų galite nepanorėti... O susipažinti su šio autoriaus kūryba tikrai verta. Tiek Romain Gary gyvenimą, tiek jo kūrybą lydėjo pakilimai ir nuosmukiai. Todėl buvo kaitaliojamos pavardės, slapyvardžiai, bet – neabejotinai – sukurta daug laiko patikrintų romanų: “Aušros pažadas”, “Dangaus šaknys” (Gonkūrų premija 1956 m.), “Gyvenimas dar prieš akis” (Gonkūrų premija 1975 m.), “Aitvarai” (netrukus po šios knygos išleidimo rašytojas nusižudė, savo pomirtiniame raštelyje primindamas paskutinius žodžius “Aitvaruose”: „Taigi, koks paaiškinimas? Galbūt atsakymas galėtų būti... mano romano pabaigos žodžiai: ...geriau nepasakysi. Pasakiau visa, ką turėjau pasakyti.“). Tuo jis man asocijuojasi su E. Hemingvėjumi. Rašytojas gali egzistuoti, bet gyventi jis gali tol, kol kuria.
R. Gary dažnai lyginamas su A. Camu: abu jie aukštino žmogaus orumą bet kokiose situacijose, vilties nepraradimą, stojiškumą. Tiesa, R. Gary didesnis romantikas, jo kūriniuose daugiau humoro ir ironijos (tai būdinga daugeliui žydų rašytojų). “Mirusųjų vynas” – išimtis rašytojo kūryboje. Gal tuo metu, kai buvo parašytas, tai buvo šokiruojantis, iššaukiantis kūrinys, bet pasaulinės literatūros (o ir kitų R. Gary kūrinių) fone – silpnokas. Tad vertinu 7 (su minusu). Nepatariu knygą pradėti skaityti nuo pratarmės. Spėsite ją perskaityti baigę knygą.
P.S. Reikia turėti daug drąsos, kad dovanotum tokią knygą savo mylimajai; arba neturėti ko dovanoti...
May 18, 2019
Man, kaip didžiulei Romain Gary kūrybos mylėtojai, tik pamačius šią knygą buvo aišku, kad ją perskaityti privalau. Juk tai pirmasis jaunojo rašytojo kūrinys. Griebiau ir tiesiog perskriejau puslapius žaibišku greičiu. Jausmas keistas – lyg ir Gary, bet lyg ir ne...
Kūrinys pasakoja apie girto Tulpės nuotykius mirusiųjų pasaulyje. Čia nerasite angeliukų su papurusiomis garbanomis ir pažatėtojo rojaus, kur viskas šviesu ir gera. Ne, ne. Atmosfera čia tamsi, retkarčiai apšviečiama vieno kito žvakigalio. Dvokas neretai vos ištveriamas. Na, o gyventojai – pagrinde visuomenės atmatos. Taip Romain Gary tarsi pasityčioja iš pomirtinio pasaulio – jaunasis kūrėjas pasitelkia visus įmanomus būdus kuo vulgariau ir fiziškiau atvaizduoti gyvus mirusiuos: juos ėda žiurkės, griaužia kirminai, jie pūva, pameta irstančias kūno dalis ir tt. Kaip įžanginiame žodyje rašo Philippe Bernot, „Mirusiųjų vyne“ rasitite visus įmanomus kūno skysčius: prakaitas, sprema, šlapimas ir tt. Šlykštu? Tikrai taip. Žodžiu, žengęs pirmą žingsnį į netradicinį mirusiųjų pasaulį, Romain Gary tradicijas laužo ir toliau.
Kūrinį, manau, verta skaityti pirmiausia vediniems smalsumo – juk įdomu, iš ko išaugo Romain Gary. Kadangi pirmas, tai, lyg ir savaime suprantama, kad nėra labai brandus kūrinys. Ir nors sumanymas geras, tačiau išpildymas šimtu procentų nepavyko. Sužavėjo humoras – jau galima užčiuopti vėliau Gary kūriniuose pasirodančius humoro perliukus. Skaitytojai, gerai susipažinę su Romain Gary kūryba, čia atras daug sąsajų su kitais daug brandesniais jo kūriniais. Neretai juose panaudojamos ištisai perrašytos pastraipos arba net panaudojami veikėjai, kilę iš romano „Mirusiųjų vyno“.
Su knyga kviečiu susipažinti stereotipų laužytojus, nestandartinės literatūros mėgėjus bei tuos, kurie nori susipažinti su dar gana“ žalia“ Roman Gary kūryba, kad geriau galėtumėte įvertinti autoriaus vėlesnę kūrybą. Gero skaitymo.
Kūrinys pasakoja apie girto Tulpės nuotykius mirusiųjų pasaulyje. Čia nerasite angeliukų su papurusiomis garbanomis ir pažatėtojo rojaus, kur viskas šviesu ir gera. Ne, ne. Atmosfera čia tamsi, retkarčiai apšviečiama vieno kito žvakigalio. Dvokas neretai vos ištveriamas. Na, o gyventojai – pagrinde visuomenės atmatos. Taip Romain Gary tarsi pasityčioja iš pomirtinio pasaulio – jaunasis kūrėjas pasitelkia visus įmanomus būdus kuo vulgariau ir fiziškiau atvaizduoti gyvus mirusiuos: juos ėda žiurkės, griaužia kirminai, jie pūva, pameta irstančias kūno dalis ir tt. Kaip įžanginiame žodyje rašo Philippe Bernot, „Mirusiųjų vyne“ rasitite visus įmanomus kūno skysčius: prakaitas, sprema, šlapimas ir tt. Šlykštu? Tikrai taip. Žodžiu, žengęs pirmą žingsnį į netradicinį mirusiųjų pasaulį, Romain Gary tradicijas laužo ir toliau.
Kūrinį, manau, verta skaityti pirmiausia vediniems smalsumo – juk įdomu, iš ko išaugo Romain Gary. Kadangi pirmas, tai, lyg ir savaime suprantama, kad nėra labai brandus kūrinys. Ir nors sumanymas geras, tačiau išpildymas šimtu procentų nepavyko. Sužavėjo humoras – jau galima užčiuopti vėliau Gary kūriniuose pasirodančius humoro perliukus. Skaitytojai, gerai susipažinę su Romain Gary kūryba, čia atras daug sąsajų su kitais daug brandesniais jo kūriniais. Neretai juose panaudojamos ištisai perrašytos pastraipos arba net panaudojami veikėjai, kilę iš romano „Mirusiųjų vyno“.
Su knyga kviečiu susipažinti stereotipų laužytojus, nestandartinės literatūros mėgėjus bei tuos, kurie nori susipažinti su dar gana“ žalia“ Roman Gary kūryba, kad geriau galėtumėte įvertinti autoriaus vėlesnę kūrybą. Gero skaitymo.
June 30, 2022
Pirmasis Romain Gary romanas, kurį autorius parašė būdamas vos 19. Tai vulgarus, bet kartu nuoširdžiai grynas pasakojimas apie visuomenės portretą, pasitelkiant kandaus teksto formatą.
Šis kūrinys autorių lydėjo visą gyvenimą, o jo nuotrupas galime aptikti vėlesniuose Emile Ajar slapyvardžiu parašytuose tekstuose.
Tai romanas apie dalykus, kurie yra mūsų gyvenimo dalimi, bet apie kuriuos kalbėti yra šiek tiek tabu. Netikite?
Šis kūrinys autorių lydėjo visą gyvenimą, o jo nuotrupas galime aptikti vėlesniuose Emile Ajar slapyvardžiu parašytuose tekstuose.
Tai romanas apie dalykus, kurie yra mūsų gyvenimo dalimi, bet apie kuriuos kalbėti yra šiek tiek tabu. Netikite?
July 19, 2023
J’aime toujours lire des premières œuvres : on y décerne souvent assez facilement les grandes influences de l’auteur. Le vin des morts n’est pas un monument, certes. Mais il a pavé la voie à Émile Ajar, et donc à La vie devant soi, ce qui n’est pas négligeable du tout.
En plus, je suis très bon public face aux blagues en rapport avec le caca, le pipi et les cadavres.
En plus, je suis très bon public face aux blagues en rapport avec le caca, le pipi et les cadavres.
October 10, 2023
Labai džiaugiuosi, kad ne nuo šio kūrinio pradėjau pažintį su Gary - būčiau tikrai nusprendusi, kad jis ne man. Vis gi, kitų kūrinių ir apskritai autoriaus biografijos kontekste susiskaitė smalsiai. Apibendrintai pavadinčiau tai kokčia satyra - labai toli nuo subtilaus ir sofistikuoto, už širdies griebiančio “Aušros pažado”
November 23, 2025
Un fever dream ce livre. Le genre d’histoire qui te reste en tête après t’être réveillé sous 40 de fièvre. Superbe tonalité.
May 29, 2024
Je ne m'attendais pas à ça, on ne reconnaît pas Romain Gary. Ce livre est grotesque et sans aucun intérêt, je comprends donc mieux la note générale.
September 20, 2016
I found this book of normally entertaining Romain Gary to be mostly unintelligible and hard to appreciate. The idea of a guy falling into a graveyard and trying to get out is original if quite macabre, but his personality was not very precisely drawn so I had little sympathy for him. As for the various cadavres and skeletons he meets, they are obviously caricatures of people that annoyed or repulsed the author in real life. The dialogs (really screaming matches) were hard to decypher and despite the Celine like text, I found myself skimming paragraphs to get to the end. For Gary's work, you would be better off with more mature work like Les Racines du Ciel /The Roots of Heaven or La Vie Devant Soi / The Life Before Us. Which are just more beautifully written with black (but not macabre) humor.
January 4, 2024
When it comes to Gary's books, I either really like them or simply dislike them. This one I was not too fond of - though at times it was quite witty, but I bet Freud could write a tractate on the use of so called scatological humour in this book. It's just not the sentimental Gary I adore, and I was kinda hoping this would end sooner, because every other person that the main character meets on his journey underground didn't add any more depth to his personality throughout the book and the jokes felt rather repetitive. This book must have played an important part in defining Gary's sense of humour, but it's too far removed from his other more mature writings for me to enjoy. So 2 stars it is.
March 2, 2018
Et en ce moment, sur la table ç'a été le Vin des Morts de Romain Kacew, alias Romain Gary. Il a tout du devoir d'écolier pas très appliqué : tout du long pipi caca pet gentil boche méchants flics la dame elle est avec plusieurs monsieurs.
February 9, 2024
Bon c’est pas foufou cette chose là. Grossier et un peu cheap. Rigolo à la limite, mais que 2/3 fois. Tenant compte du fait que c’est son premier roman, on peut être cléments mais objectivement j’ai trouvé ce bouquin assez nul nul nul :(
December 31, 2021
Įdomiausia šio leidimo dalis yra pratarmė, kurioje trumpai papasakotos Kacewo- Gary- Ajaro metamorfozės ir pirmosios knygos - Mirusiųjų vyno - gijos vėlesniuose jo romanuose. Dar įdomu paspėlioti apie savijautą devyniolikmečio, kuriančio šias šlykščiai juokingas makabriškas istorijas ir atiduodančio vienintelį rankraštį mylimajai. Bet vargais negalais perbridus tuos dvokiančius purvynus norisi skubiai atsiversti Aušros pažadą ir šleikštulį nuplauti geru vynu iš gražios taurės.
September 17, 2024
J’aime Romain Gary de tout mon cœur, sincèrement, mais cette lecture ne m’a pas du tout captivée. Je dois dire que j’étais curieuse, on l’est toujours vis-à-vis d’un premier roman d’un auteur que l’on affectionne particulièrement, je prends aussi en compte qu’il n’avait que 19 ans lors de la rédaction de ce livre, mais quel ennui. Je me suis forcée à le terminer, avec quelques soupirs dans le cœur. Dommage.
January 19, 2025
C'est le premier roman de Romain Gary que je lis.... je pense qu’il aurait fallu que je commence pas autre chose. Je n'ai pas pu aller au bout, mais je veux bien comprendre que le parallèle entre le monde des morts et des vivants est très intéressant. Malheureusement, il est trop cru pour moi. J'y reviendrai peut-être ou peut-être pas...
December 25, 2018
Доста мрачна и шантава критика към тогавашното общество. Определено ме заинтригува първата среща с този автор.
Не бива никога да се мисли… никога да се разсъждава… От това много боли… от това бързо се умира… като едното нищо…
Не бива никога да се мисли… никога да се разсъждава… От това много боли… от това бързо се умира… като едното нищо…
January 3, 2025
Дурня якась...
Чувак напился, пошел на кладбище, куда-то провалился и оказался под землей, где трупики обитают.
Понятно что там высмеивались все человеческие пороки, но блин, способ подачи... все эти червяки, трупная пыль, крысы выползающие из всех отверстий, личинки... короче, мерзость еще та...
Чувак напился, пошел на кладбище, куда-то провалился и оказался под землей, где трупики обитают.
Понятно что там высмеивались все человеческие пороки, но блин, способ подачи... все эти червяки, трупная пыль, крысы выползающие из всех отверстий, личинки... короче, мерзость еще та...
June 19, 2017
Teks skaityti ir kitas R. Gary knygas. Perskaičiau dvi ir abi buvo visiškai skirtingos. Rekomenduoju žmonėms, ieškantiems netradicinės literatūros.
November 27, 2017
Не знам защо толкова отлагах първата си среща с Ромен Гари, но пък определено съм повече от очарован от нея
May 25, 2020
Това е първият роман на Гари, неизвестна защо издаден едва през 2014 г. Не ме грабна.
January 4, 2025
Ce livre n’est pas le meilleur de Romain Gary , mais on y retrouve beaucoup de monuments fondateurs de son oeuvre .
June 28, 2024
In una vita scapestrata, il protagonista si ritrova, una notte, in un cimitero. Da lì prende il via una sequela di esperienze assurde, che vorrebbe forse essere la rappresentazione delle sofferenze e delle nefandezze della vita.
Siamo però molto lontani dalla profondità de “La vita davanti a sè”, de “Gli aquiloni” o de “Le radici del cielo”.
Siamo però molto lontani dalla profondità de “La vita davanti a sè”, de “Gli aquiloni” o de “Le radici del cielo”.
January 4, 2022
Jeigu reiktų knygą apibūdinti dviem žodžiais, tai būtų - šlykščiai įdomi. Ir tai yra visiška tiesa. Nes kam neįdomus pomirtinis humoras ir skeletų nuotykiai po žeme? Jautriam ir be galo estetiškam žmogui ši knyga tikrai nepatiks, bet man, žmogui, pratusiam prie visokiausių žmogiškų būklių, ši knyga tikras juodojo humoro saldainiukas.
Knygoje pasakojami jaunojo Tulpės nuotykiai po žeme. Jaunuolis padaugina alkoholio ir nežinia kaip atsiduria kapinėse, po žeme. Jis bando ištrūkti iš požemio labirintų ir grįžti atgal pas savo mylimą žmoną. Na, o po žeme knibžda gyvi mirusieji (tokie beveik walking dead, tik su smegenimis). Požeminis kontingentas siaubingas: 3 seserys vienuolės, vadovaujančios viešnamiui, farai, nevaldantys smurto, sadistai Džimas ir Džo, kunigai pedofilai ir prostitutės. Žodžiu, tikra Sodoma ir Gomora. Negana to, šiam pasauliui vadovauja girtas storžievis dievas.
Kaip supratote, knyga pilna nešvankybių, gašlumo, smurto, girtuoklysčių ir paleistuvystės. Manęs jau nebestebino visoje knygoje vykstantis intensyvus įvairiausių žmogaus organizmo skysčių pasikeitimas tarpusavyje, nors buvo truputį keista. Juk visa tai vyksta mirusiųjų pasaulyje, o skysčiai - išskirtinai gyvųjų privilegija. Ir ką gi gero radau šioje knygoje?
Pirmiausia, man labai patiko, kad knyga parašyta trumpais skyriais. Ir kiekviename jų buvo galima rasti satyros, sarkazmo ar anektodą. Tai žavu, žinoma, jei jūsų nežeidžia pomirtinis humoras ir gašlybės. Buvo įdomu suzinoti, kad ši knyga padarė didžiulę įtaką tolimesnei R. Gary kūrybai. Ir pratarmė! Pratarmė čia yra viskas, pasakojimas, kaip atsirado šis romanas, ką reiškia romane minimi vieni ar kiti veikėjai, kaip romanas išvydo dienos šviesą.
Vienok, nepatariu šios knygos rinktis pirmajai pažinčiai su R. Gary kūryba, bet norint suprasti ją geriau, "Mirusiųjų vyną" privalu perskaityti. Galbūt knyga pasirodys šokiruojanti, bet man atrodo, kiekvienas jaunuolis nori būti išgirstas ir suprastas. To siekė ir tuometinis devyniolikmetis R. Gary.
Vertinu 4/5 bet tik todėl, kad turiu "nesveiką" humoro jausmą ir ištvirkaujantys farų bei vienuolių skeletai man atrodo juokingi.
Knygoje pasakojami jaunojo Tulpės nuotykiai po žeme. Jaunuolis padaugina alkoholio ir nežinia kaip atsiduria kapinėse, po žeme. Jis bando ištrūkti iš požemio labirintų ir grįžti atgal pas savo mylimą žmoną. Na, o po žeme knibžda gyvi mirusieji (tokie beveik walking dead, tik su smegenimis). Požeminis kontingentas siaubingas: 3 seserys vienuolės, vadovaujančios viešnamiui, farai, nevaldantys smurto, sadistai Džimas ir Džo, kunigai pedofilai ir prostitutės. Žodžiu, tikra Sodoma ir Gomora. Negana to, šiam pasauliui vadovauja girtas storžievis dievas.
Kaip supratote, knyga pilna nešvankybių, gašlumo, smurto, girtuoklysčių ir paleistuvystės. Manęs jau nebestebino visoje knygoje vykstantis intensyvus įvairiausių žmogaus organizmo skysčių pasikeitimas tarpusavyje, nors buvo truputį keista. Juk visa tai vyksta mirusiųjų pasaulyje, o skysčiai - išskirtinai gyvųjų privilegija. Ir ką gi gero radau šioje knygoje?
Pirmiausia, man labai patiko, kad knyga parašyta trumpais skyriais. Ir kiekviename jų buvo galima rasti satyros, sarkazmo ar anektodą. Tai žavu, žinoma, jei jūsų nežeidžia pomirtinis humoras ir gašlybės. Buvo įdomu suzinoti, kad ši knyga padarė didžiulę įtaką tolimesnei R. Gary kūrybai. Ir pratarmė! Pratarmė čia yra viskas, pasakojimas, kaip atsirado šis romanas, ką reiškia romane minimi vieni ar kiti veikėjai, kaip romanas išvydo dienos šviesą.
Vienok, nepatariu šios knygos rinktis pirmajai pažinčiai su R. Gary kūryba, bet norint suprasti ją geriau, "Mirusiųjų vyną" privalu perskaityti. Galbūt knyga pasirodys šokiruojanti, bet man atrodo, kiekvienas jaunuolis nori būti išgirstas ir suprastas. To siekė ir tuometinis devyniolikmetis R. Gary.
Vertinu 4/5 bet tik todėl, kad turiu "nesveiką" humoro jausmą ir ištvirkaujantys farų bei vienuolių skeletai man atrodo juokingi.
May 25, 2019
Ромен Гари, Эмиль Ажар, Фоско Синибальди, Шатан Бога – псевдонимы Романа Кацева. Этому человеку было тесно в рамках одного восприятия действительности, он брался смотреть на мир с разных сторон. И даже от своего имени он написал такой литературный труд, который человеку со здоровым рассудком не припишешь. Да и стал он известен читателю лишь в середине второго десятилетия XXI века, до того собиравший пыль. Требовалось ли давать ему жизнь? Роман писал об умертвиях, существующих в загробном мире, пребывающих в счастливом осознании своей мёртвой сущности. Их более не беспокоили прижизненные терзания, не имелось между ними причин для вражды. Они полностью отдались удовлетворению страстей истлевшей плоти. Такой сюжет – фантазия автора: скажет читатель. Что же, поправим читателя: такой сюжет отражает сообщённую Кацевым предысторию – главный герой допился до белой горячки, забрёл на кладбище и там стал очевидцем всему тому, о чём рассказано в “Вине мертвецов”.
(c) Trounin
(c) Trounin
April 4, 2019
Drôle, macabre, bien dégoûtant par endroits, rempli d'humour noir et d'intrigantes péripéties.
March 16, 2018
Infernal afterlife humour and adventures of corpses in the underground world of a cemetery. Well-crafted and therefore really enjoyable. Sheds light on a different side of Gary
Displaying 1 - 30 of 31 reviews