„Gerumo liūnas“ – antroji kunigo Algirdo Toliato pamokslų knyga, liturginių C metų pamokslų ciklas, kuriame plėtojamos pirmojoje knygoje „Žmogaus ir Dievo metai“ gvildentos temos. Interpretuodamas Šventojo Rašto fragmentus autorius nagrinėja psichologines, dvasines, moralines ir vertybines problemas. Kunigas Algirdas kreipiasi į visus – tikinčiuosius, netikinčiuosius ir ieškančiuosius. Jo žodis įtaigus ir įtikinamas, jo santykyje su Dievo Žodžiu iškyla ne tik tūkstantmetė krikščionybės istorija, bet ir tikėjimo bei modernybės sąsajos. Knygos tikslas – ne tiek plėsti pažinimą, kiek padėti gilintis į savo sielą ir sąžinę. Ji kviečia žmogų sąmonėti ir skatina jo pokytį bei dvasinę pažangą.
Algirdas Toliatas (g. 1978 m.) – Lietuvos kunigas, vyriausias policijos kapelionas. Baigė Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją, studijavo Prancūzijoje. 2007 m. buvo įšventintas kunigu. Po studijų Italijoje 2012 m. apsigynė dvasinės teologijos licenciato laipsnį ir buvo paskirtas kunigu Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčioje. Nuo 2013 m. eina vyriausio Lietuvos policijos kapeliono pareigas. Siekis nuolat dvasiškai augti, didžiulė energija ir veržlumas jau tapo A. Toliato „vizitine kortele“. Kaip ir motociklas bei ratuotų piligriminių kelionių organizavimas. Lietuvoje, Prancūzijoje, Italijoje teologiją studijavęs Šv. Pilypo Nerio oratorijos narys tikina, kad kunigystė jam pačiam buvo didžiulis netikėtumas. „Netikėtai įsimylėjau Dievą ir jau nieko nebegalėjau daryti kito“, – tikina kunigas Algirdas.
C liturginių metų pamokslų rinkinys, lydintis visus metus, nuo Advento pradžios, iki kito Advento. Įkvėpiantys pamąstymai, skatinantys dalintis savo kūribingumu, gerumu, talentais.
Džiaugiuosi, kad yra kunigų, skleidžiančių šviesą ir už bažnyčios sienų, mąstančių už dogmų ribų. Tai matau kaip indėlį į krikščionybės reabilitaciją, kaip galimybę iš naujo prisiglausti prie religinio tikėjimo tiems, kurie religija nusivylė ar buvo atstumti, susidūrę su dogmatiškais, šaltais kunigais.
Į knygą sudėti tekstai-pamokslai sušildo, skatina atsitiesti, atsijoti pelus nuo grūdų - ego ir vartotojiškos kultūros primestas “vertybes” nuo to, ką kužda sąžinė ir širdis.
Ši man artimesnė kolkas už skaitytą Dalai Lama "Apie pasaulį", šilta, tėviška, paprasta. Tikrai yra ką paskaityti, apie ką apmąstyti.
,, Ar mūsų gailestingumo samprata neiškreipta? Ar manome esantys gailestingi atleisdami savo kaltininkams. Ar gailestingi esame per darganą isileisdami vidun sustirusį šunytį? O gal pademonstruojam jį išalkusiam duodam žuvį? Kaltininkai ir toliau mums kenks nesuprasdami savo nuodėmės, šunytis neišmoks jam skirtos gyvenimo pamokos susirasti užuoglaudą, o alkstantis neišmoks prasimanyti maisto. Jeigu išspręsime svetimą problemą, žmogaus bėda nepradings. Jeigu už jį sukramtysime, jis nebus pasisotinęs. Gailestingi esame, kai suteikiame galimybę žmogui susivokti ir bręsti, kai palydime, bet leidžiame pačiam atidaryti duris"
,, Gailestingumo užuomazga- gera mintis, kada neleidi sau blogai galvoti, blogai kalbėti, rašyti blogus komentarus. Pagunda pašiepti, įkasti, užgauti masina. Įgėliau, gal net rafinuotai kūrybiškai, ir jau geriau- kažką nuveikiau, palengvėjo. Tai pseudokūryba. Jos rezultatas - destrukcija, griovimas, harmonijos ardymas. Kalbėkime atsakingai. Kiekvienas žodis, numestas tam arba kitam, nėra nekaltas. Jis veikia aplinką - tai siunčiama mintis, kuri gali tapti apkalba"
,, Kad ir kokia priklausomybė žmogų kamuotų, jeigu jis neišmoks pats apsispręsti ir už save atsakyti, tai nepadėsime jam. Sakoma, girtuokliui nereikia kloti patalų. Atrodo, nei meile, nei jokiu gailestingumu nekvepia. Tačiau kaip žmogui keistis, jei nuolatos užbėgsime už akių ir griūvančiam pakišime pagalvę?"
Pamokslai, kuriuose naudojant daug XXI a. aktualijų siekiama atskleisti būtinybę bendrauti, ieškoti atsakymų bei krikščioniškųjų vertybių (tikėjimo Dievu, sielos vertinimo, ryšio su Katalikų bažnyčia ieškojimo ir kt.). Knyga temomis, idėjomis, pavyzdžiais įdomesnė nei "Žmogaus ir Dievo metai".