4/5
Vis svarsčiau skaitydama – ką gi Marina man primena? Galiausiai susivokiau. Marina atrodo toks meno Toliatas – savo įsitikinimų per gerklę nekišu, truputį apie viską, truputį apie nieką, ramiu veidu, bet vis tiek truputį galvojant apie pinigą, kuris įkris iš visokių naivuolių, vardan gero tikslo, bet komerciją ir įvaizdį tikrai ne į paskutinę vietą nustumiant. Todėl paprasčiausias įspėjimas visiems, tokiems kaip aš: dvasingumo sienų, per kurias Marinačka eina, čia baisiai daug. Čia Tibeto vienuoliai, kėdės, paliktos dvasioms, kalbėjimas su aborigenais mintimis, nepavykęs performansas, nes į jį neatvyko vienuolis, kuris šiaip išbūna po vandeniu valandų valandas, bet kai reikia tą parodyt prieš auditoriją, tai koją pakiša visokie ten religiniai įsitikinimai – aš ne dėl kitų gi toks dvasingas, nieko čia nedemonstruosiu, nes galias prarasiu. Kur dar Marinos matymai ir numatymai: nuo pasikėsinimo į Joną Paulių II, pajaustos tėvo mirties, aplankiusios ją kaip kokia tais elektros iškrova, iki per nušvitimą numatytas faktas, kad draugė savo kambaryje perstatė.... lovą!!! Nu, supratot.
Vis dėlto, kas baisiai įdomu, tai pats Marinos atvirumo aspektas. Kai rašai knygą apie save, nesunku nuklysti į visokius savęs ir savo gyvenimo pagražinimus. Bet Marina nebijo pasirodyti naivoka, patikli, vis brendanti į tas pačias pelkes. Ji parodo, kad gali būti kiečiausia performansų menininkė pasaulyje, bet jei esi linkusi į toksiškus santykius, kuriuose aklai nematai partnerio neištikimybių, tai niekas netrukdo po 12 metų tokių kančių nerti į dar 12 metų panašaus tipo skausmo. Ir gali kentėti užkietėjusios komunistės motinos nesibaigiantį smurtą, agresiją ir žiaurumą, bet jai užsilenkus gali rasti jos dienoraščius su meilės laiškais meilužiui, ją sužmoginančiais, o tada dejuoti, kad dabar jau ją supranti, dabar viskas aiškėja, viskas beveik atleista. Yra ir tuštybės, gal kiek keliančios šypseną bendrame dvasingumo kontekste, bet vis tiek labai logiškos bet kokiam menininkui: kalbu apie performansą, bet biškį pamėtau visokių ten įtakingų draugelių vardų – ai čia dainą padėjo parašyti Lou Reedas, ai čia atėjo Lady Gaga, ai čia vat aplink sukinėjosi Bjork ir James Franco. Bet visokias tokias žmogiškas kliurkas, neįtikinamus dialogus ir pagrąžintus prisiminimus pagerina tai, kad Marina viską papildo nuotraukomis, dienoraščių ištraukomis. Teko prisiskaityti tiek kritikos apie tai, kad skaityti apie performansus jų nematant yra visai neįdomu, bet man tai buvo pati geriausia knygos dalis – žinoma, turėti vietos savoms meno interpretacijoms smagu, bet palyginti jas su pagrindine paties menininko idėja man visada įdomu ir fantazijos laisvei visiškai nekiša kojos.
Knyga autobiografijų kontekste yra neabejotinas šviesulys. Atviras, nekeliant ne rašytojui jokių neįtikėtinų reikalavimų, dar ir nepaprastai įtraukiantis. Vietomis keliantis šypseną, nes neišvengiama visokių „komunizmo nekenčiu, bet pažiūrėkit, kokie mano tėvai buvo herojai, va 10 puslapių aprašymas apie jų patirtis karuose ir va kiek mama turėjo medalių ir kokia buvo drąsi iki pat mirties, kokia užgrūdinta“, o ir jau anksčiau minėtų pasiplaukiojimų dvasingumo vandenynuose. Bet Marina sugeba prikaustyti dėmesį, įtraukti ir įtikinti, o svarbiausia – knygą paversti tokia bittersweet, truputį sado-mazo pramoga. Bet ar ne tokie ir jos performansai, ne taip paprastuoju būdu būtų galima ir juos apibūdinti? Nepriimu visko kas knygoje parašyta už gryną pinigą, prakeikdama tą savo skepticizmą, bet knygą rekomenduočiau – ir visokiems ne meno, ir ne Marinos fanams, o ypač tiems, kuriuos visi tie dvasingumai baisiai veža – čia vietos paaikčiojimams ir lengvai įtikinamų sukrėtimams ir gyvenimų pakeitimams – apsčiai.