What do you think?
Rate this book
(Ne)tobulos mamos užrašai
Svarbiausia yra ne receptai, o kryptis, kuria judame su vaikais.
Nebūkime Dievai. Būkime tėvai.
Tegu jie tampa savimi, o ne mumis.
Autorė nedalija patarimų. Ji dalija pajautimą, žinojimą, suvokimą ir įžvalgas. Jos psichologija – gyvoji psichologija, paremta humanistine – dar vadinama širdies – pedagogika.
Aš už žindymą, aš už vaiko gerbimą, aš prieš vaiko vadinimą ožiu, prieš bet kokias „ožialiges“ ir jų gydymą, prieš bausmes.
Ramunė Murauskienė
Jums prieš akis ir širdį – ne nuobodžių teorijų ir konkrečių atsakymų sausa „suvestinė“. Tai gyvybe pulsuojanti patirtis toms, kurios žino, kad mažame kūne gyvena didelė siela. Tai psichologės, kūrybingos ir ieškančios mamos užrašai. Turėkite juos po ranka – prie pusryčių kavos ar pusrytinės mažylio košės...
Mitai apie miegojimą kartu ● Kur prasideda ir baigiasi nepaklusnumas ● Kaip išmintingai drausti ● Ar vaikas – gyvenimo našta? ● Mūsų atsakomybės ribos ● Kai ateina laikas lankyti mokyklą ● Kai vaikai slapukauja ● Vieniša mama: mitai ir tikrovė ● Apie tėvų barnius ● Kai gimsta antras vaikas ● Apie psichologinę pagalbą...
Atminkite, kad vaikutis iš prigimties yra geras, nevalia jo gadinti.
Atminkite, kad vaikams reikia mūsų širdies, meilės, pakilaus ugdymo ir dvasingumo.
Mes jau esame geri tėvai. Mes turime širdį, tereikia išmokti klausytis savęs ir vaiko ir taip kurti ypatingą ryšį. Rodykime pavyzdį ir, užuot skubėję vaikui liepti, sulaukime jo vidinio noro veikti kartu.
Tai knyga ne kaip auklėti vaiką, o kaip su juo gyventi!
Knyga, parašyta ŠIRDIMI!
Nebūkime Dievai. Būkime tėvai.
Tegu jie tampa savimi, o ne mumis.
Autorė nedalija patarimų. Ji dalija pajautimą, žinojimą, suvokimą ir įžvalgas. Jos psichologija – gyvoji psichologija, paremta humanistine – dar vadinama širdies – pedagogika.
Aš už žindymą, aš už vaiko gerbimą, aš prieš vaiko vadinimą ožiu, prieš bet kokias „ožialiges“ ir jų gydymą, prieš bausmes.
Ramunė Murauskienė
Jums prieš akis ir širdį – ne nuobodžių teorijų ir konkrečių atsakymų sausa „suvestinė“. Tai gyvybe pulsuojanti patirtis toms, kurios žino, kad mažame kūne gyvena didelė siela. Tai psichologės, kūrybingos ir ieškančios mamos užrašai. Turėkite juos po ranka – prie pusryčių kavos ar pusrytinės mažylio košės...
Mitai apie miegojimą kartu ● Kur prasideda ir baigiasi nepaklusnumas ● Kaip išmintingai drausti ● Ar vaikas – gyvenimo našta? ● Mūsų atsakomybės ribos ● Kai ateina laikas lankyti mokyklą ● Kai vaikai slapukauja ● Vieniša mama: mitai ir tikrovė ● Apie tėvų barnius ● Kai gimsta antras vaikas ● Apie psichologinę pagalbą...
Atminkite, kad vaikutis iš prigimties yra geras, nevalia jo gadinti.
Atminkite, kad vaikams reikia mūsų širdies, meilės, pakilaus ugdymo ir dvasingumo.
Mes jau esame geri tėvai. Mes turime širdį, tereikia išmokti klausytis savęs ir vaiko ir taip kurti ypatingą ryšį. Rodykime pavyzdį ir, užuot skubėję vaikui liepti, sulaukime jo vidinio noro veikti kartu.
Tai knyga ne kaip auklėti vaiką, o kaip su juo gyventi!
Knyga, parašyta ŠIRDIMI!
368 pages, Paperback
First published January 1, 2017
22 people are currently reading
96 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 26 of 26 reviews
January 31, 2020
Pradėjau ir nebaigiau, kas pasitaiko retai. Tiesiog autorės požiūris į gyvenimą apskritai ir mano požiūris pernelyg skiriasi, kad galėčiau toliau skaityti. Skaitydama irzau ir norėjosi mesti knygą į šalį, tad galiausiai ir mečiau. Gal kada duosiu antrą šansą, bet manau negreitai.
February 20, 2018
Kratinys kitose knygose perskaitytų minčių apie vaikų auklėjimą, paįvairintas "dvasinių mokytojų" citatomis, autorės asmenine patirtimi ir pasikartojančiais kliedesiais. Tokios knygos neturėtų būti leidžiamos. Tokie autoriai neturėtų vadintis psichologais.
May 27, 2018
Šį kartą tarp mano skaitomų knygų, visiškai kitokio žanro knyga lietuvių autorės Ramunės Murauskienės "(Ne) tobulos mamos užrašai". Kitokia visų pirma dėl to, kad visada labai smagu skaityti tokią knygą, kurią parašo mama, remdamasi savo asmenine patirtimi. Visa autorės patirtis yra paremta humanistine pedagogika t.y. širdies pedagogika. Buvo tikrai įdomu ir naudinga skaityti šią knygą kaip kokius užrašus, o ne nuobodžią teoriją ar sausą atsakymų "suvestinę". Pačiai ruošiantis tapti mama, radau daug naudingos informacijos ir atsakymus į ramybę neduodančius klausimus. Šiais laikais nuo tiek informacijos gausos kartais tikrai sunku atsirinkti, kas yra tinkama ir kas ne, o ir nuomonės tiek vienu, tik kitu klausimu labai skiriasi. Todėl, ši knyga yra labai puiki pagalbinė priemonė ne tik būsimoms mamos, bet ir esamoms, bet dar vienas geras dalykas yra tas, kad ji subalansuota ir tėčiams :)Tokios knygos kaip ši tik išsklaido abejones ir į vaiko gimimą, auginimą leidžia pažvelgti visiškai kitaip: su meile, pajautimu, žinojimu ir suvokimu, kad ne kaip vaiką auklėti, o kaip su juo gyventi.
February 27, 2024
Perskaičiau tik 30 puslapių. Nepatiko pasakojimo tonas, išreikštas religinis aspektas, pasigedau psichologinio mąstymo (juk autorė psichologė!). Knygos aprašymas buvo daug žadantis, bet nieko panašaus neradau. Pataisykit, jei klystu..
January 28, 2019
Knyga patiko, nes labai sutampa mintys, kad pvz vaikų auklėti nereikia, nes jie iš prigimties yra geri ir reikia juos mokyti gyventi rodant tinkamą pavyzdį, o ne dresuoti, per prievartą versti mums paklusti, padaryti patogų. Taip pat patiko dėl miegojimo kartu ir ilgalaikio žindymo.
Apskritai knyga atitinka prieraišios tėvystės principus, o man jie labai artimi, būtent jais ir vadovaujuosi augindama dukrą. Todėl labai smagu skaityti knygą, kuri skatina auginti vaiką su begaline meile ir kantrybe, pastarosios tikrai prireikia. Net nustembi kiek iš tikrųjų daug kantrybės turi augindama vaiką :D Nieko labai naujo nesužinojau ir iš tiesų ilgai delsiau skaityti, bet pagaliau pabaigiau. Ir džiaugiuosi. Daug minčių su kuriomis visiškai sutinku. Rekomenduoju sąmoningiems tėvams. Nepatiko tik įterpimas apie dievą ir tikėjimą, bet juk ne su viskuo turime sutikti, o visa kita tikrai įkvepia ir norisi toliau stengtis dėl savo mažojo spinduliuko. Jo nenuvilti. Kadangi knyga pasisako už lygiavertį santykį su vaiku ir tarpusavio ryšio stiprinimą, sudėtingose situacijose ieškoti ne smurtinio sprendimo, kuris yra paprasčiausias, o neskaudinančio, tai duodu 4.
Apskritai knyga atitinka prieraišios tėvystės principus, o man jie labai artimi, būtent jais ir vadovaujuosi augindama dukrą. Todėl labai smagu skaityti knygą, kuri skatina auginti vaiką su begaline meile ir kantrybe, pastarosios tikrai prireikia. Net nustembi kiek iš tikrųjų daug kantrybės turi augindama vaiką :D Nieko labai naujo nesužinojau ir iš tiesų ilgai delsiau skaityti, bet pagaliau pabaigiau. Ir džiaugiuosi. Daug minčių su kuriomis visiškai sutinku. Rekomenduoju sąmoningiems tėvams. Nepatiko tik įterpimas apie dievą ir tikėjimą, bet juk ne su viskuo turime sutikti, o visa kita tikrai įkvepia ir norisi toliau stengtis dėl savo mažojo spinduliuko. Jo nenuvilti. Kadangi knyga pasisako už lygiavertį santykį su vaiku ir tarpusavio ryšio stiprinimą, sudėtingose situacijose ieškoti ne smurtinio sprendimo, kuris yra paprasčiausias, o neskaudinančio, tai duodu 4.
November 30, 2023
Knyga, kurią nelabai žinau ant kokio žanro lentynėlės dėti, nei tai kažkokia psichologinė vaikų auklėjimo ir patarimų, nei tai kažkokia asmeninės patirties ar išgyvenimų aprašymo tematika. Labiau priminė kažkokį tai asmeninės filosofijos, apskritai apie viską, esė rinkinį. Iš pradžių knyga užkabino, vien dėl to jog autorė šnekėjo apie širdžiai šiuo metu labai artimą požiūrį į vaikus ir auklėjimo kryptį - sąmoninga ir pagarba grįsta tėvystė. Bet... Po kokių šimto puslapių apėmė toks jausmas, kad buvo išsisemta apie ką čia dar parašius, tai viskas buvo sumalta ir kalba ėjo apie viską ir tuo pačiu nieką. Realiai net ir nuėmus kokius 100 paskutinių puslapių skaitytojas būtų nieko nepraleidęs. Dar kas kliuvo, kad knygoje labai kišama religija, vietomis gal nieko, bet nemažai ir tokių vietų, jog atrodė perspausta su tuo. Jei knyga rašyta su intencija padėti tėvams auklėjimo reikaluose, geriau palikim tą religiją už durų, ne vieta ir ne laikas. Šeip dar buvo vietų kurios tokios teisėjiškos pasirodė, išlindo to smerkimo kitam, nuomonės kišimas. Nemalonu buvo skaityt tokius dalykus knygoje, kuri atrodo turėjo kaip tik motyvuoti ir padėti tėvams atrasti tėvystės džiaugsmą.
Realiai nerekomenduočiau turbūt skaityti šios knygos tiems kas tik pradėjo domėtis sąmoninga ir pagarbia tėvystė, tikrai galima likti su nemaloniais pojūčiais ir susipainiojus kas tai per stilius ir kokia iš jo nauda. Nes jei kaip mama ar tėtis ieškai kažkokių realių strategijų ir pagalbos, nelabai čia ką ir rasi šiuo klausimu.
Realiai nerekomenduočiau turbūt skaityti šios knygos tiems kas tik pradėjo domėtis sąmoninga ir pagarbia tėvystė, tikrai galima likti su nemaloniais pojūčiais ir susipainiojus kas tai per stilius ir kokia iš jo nauda. Nes jei kaip mama ar tėtis ieškai kažkokių realių strategijų ir pagalbos, nelabai čia ką ir rasi šiuo klausimu.
September 26, 2024
Knyga parašyta kaip dienoraštis, pradedama pasakoti kaip minčių kratinys. Tik knygos pabaigoje pateikiama daugiau pavyzdžių iš praktikos, bet ir jie daugiau kritika tėvams nei pasiūlyti elgesio modeliai ar praktiški patarimai/sprendimai. O turinys neatitinka pavadinimo - mažai apie netobulą mamystės kasdienybę, kritikuojamos mamos, kurios vis sako, kad "nesusitvarko su vaiku" ar "drįsta susirgi pogimdyvine depresija". Daug autorės pačios motinystės sunkumo ir skausmo pergyventa per perdėtą religijos kišimą.
September 4, 2022
Knyga skaitosi lengvai. Aiškiai išdėstytos autorės mintys. Knygoje ji dalinasi patirtimi ir išgyvenimais.
June 26, 2020
Visiškai kitokios knygos tikėjausi ir deja, nuvylė šis skaitinys. Taip, knygoje tikrai radau minčių pamąstymui ir kurias panaudosiu savo motinystėje. Tačiau, knyga skaitėsi sunkiai, nes buvo daug sau prieštaraujančių teiginių (vienoje vietoje lyg ir taip sako, kitoje jau kitaip pritaiko) ir teiginių su kuriais negaliu sutikti (pvz. namų darbai yra vaiko ir mokytojos reikalas, o ne tėvų). Taip pat pasirodė keista, kai autorė kritikuoja mamas grįžtančias į darbą, bet pati sugrįžo dirbti anksti r vaiką prižiūrėjo vyras...Pasijautė, kad situacijos yra vertinamos tik iš 'vieno kampo' prilyginant autorės situacijai/požiūriui ir neapgalvojus plačiau. Nustebino, kad pogimdyvinė depresija buvo kaip ir nurašyta ir nesiplečiant apkaltinta visuomenė ir pati mama, nes kažką netaip daro...Įvairių filosofų teiginių ir stiprus tikėjimo reikšmės įterpimai trugdė prisijaukinti šią knygą ir sekti knygos mintys buvo gan sunku.
June 4, 2024
Keista knyga, kurią sunku vienareikšmiškai įvertinti. Ji, nors ir primarginta žvaigždelėm bei širdelėm, nėra popsas, rašytas masėms. Tačiau kam būtent ji skirta taip ir nesupratau – lyg ir skaitytojui, tačiau tuo pačiu metu atrodo, kad autorė ją rašė pati sau, lyg užrašinėtų savo mintis, dienoraštį. Ir pastaruoju atveju viskas būtų gerai, kiekvienas laisvas galvoti, sakyti, rašyti, ką nori. Taip ir turi būti.
Tačiau grįžtant prie skaitytojo, mano akimis, vietomis knyga su juo kalbasi savotišku, gal kiek nemaloniu ir net smerkiančiu, didaktiniu tonu. Žinoma, svarstau ir tai, kad gal ne knyga taip parašyta, o aš ją taip perskaičiau – priimdama asmeniškai, pati save padėdama į autorės nubrėžtas paraštes. Tačiau, kai tavo namuose išties yra, autorę cituojant, baisiųjų spintelių su stalčiais, nelengva jautriai nesureaguoti, širdžiai tuo metu ieškant to teisingo būdo gyventi su vaikais.
Kita vertus, knygoje dažnai atsigręžiama į dvasingumo temą, kuri vėlgi turbūt nėra labai populiari, tačiau asmeniškai man tiko ir patiko. Artima, pažįstama, įdomu. Radau gražių minčių, kurias nuguldžiau ir savo socialiniuos tinkluos.
Tiesa, kalbant apie socialinius tinklus – išties įdomus nūdienos reiškinys skaityti knygą autoriaus, kurį gali „patikrinti“ feisbuke ar instagrame. Dar beskaitant knygą, „pacekavinau“ autorę jos viešojoj erdvėj, kur susidarė įspūdis, kad knygoje juntamas smerkimas (ar jo užuomazgos) „neteisingai“ vaikus auklėjančioms turbūt vis tik nesivaidena. Aišku, skubu paminėti, kad ši smerkimo nuojauta yra diskusinė – galbūt asmeniškai priimu tai, už ką, visų pirma, pati save baru? Juk nuoširdžiai tikint savo veiksmų teisingumu, turbūt nesvarbu, ką kokia tais Ramunė mano. Būtent šie klausimai ir pamąstymai man buvo didžiausia dilema, kurią uždavė šios knygos skaitymas. Nors svarbu paminėti, kad pagrindinė tiek knygos, tiek autorės gyvenimo su savo vaiku ašis – prieraiši tėvystė, grįsta vaiko „auklėjimu“ meile, pagarba, pavyzdžiu. Šis požiūris man taip pat labai artimas.
Vis dėlto, kažkodėl norisi paminėti ir dar vieną trūkumą. Nors žodis „trūkumas“ šioje vietoje gal ir nėra pats tinkamiausias. Taigi. Beverčiant knygos puslapius, pajutau, kad nejuokais įkyrėjo dvasinių mokytojų citatos, dėl kurių kūrinys pradėjo priminti ne knygą, o dvyliktos klasės rašinius ir jų taisyklę „būtinai reik citatos“. Mano skoniui jų buvo per daug, jų gausa ne sustiprino autorės argumentus, o kaip tik privertė suabejoti jos pačios išmone. Tiesa, vėliau arba citatų sumažėjo, arba pripratau, tačiau jos nebekliuvo už akių.
Taigi, bandant kažkaip reziumuoti, akivaizdu, kad vienalypio vertinimo neturiu. Vis dėlto to, noriu tikėti, kad nepriimant autorės kritikos kitaip nei ji darantiems asmeniškai, galima rasti gražių minčių ir įkvėpimo, kaip gyventi su savo atžala, jos autoritariškai neauklėjant.
Tačiau grįžtant prie skaitytojo, mano akimis, vietomis knyga su juo kalbasi savotišku, gal kiek nemaloniu ir net smerkiančiu, didaktiniu tonu. Žinoma, svarstau ir tai, kad gal ne knyga taip parašyta, o aš ją taip perskaičiau – priimdama asmeniškai, pati save padėdama į autorės nubrėžtas paraštes. Tačiau, kai tavo namuose išties yra, autorę cituojant, baisiųjų spintelių su stalčiais, nelengva jautriai nesureaguoti, širdžiai tuo metu ieškant to teisingo būdo gyventi su vaikais.
Kita vertus, knygoje dažnai atsigręžiama į dvasingumo temą, kuri vėlgi turbūt nėra labai populiari, tačiau asmeniškai man tiko ir patiko. Artima, pažįstama, įdomu. Radau gražių minčių, kurias nuguldžiau ir savo socialiniuos tinkluos.
Tiesa, kalbant apie socialinius tinklus – išties įdomus nūdienos reiškinys skaityti knygą autoriaus, kurį gali „patikrinti“ feisbuke ar instagrame. Dar beskaitant knygą, „pacekavinau“ autorę jos viešojoj erdvėj, kur susidarė įspūdis, kad knygoje juntamas smerkimas (ar jo užuomazgos) „neteisingai“ vaikus auklėjančioms turbūt vis tik nesivaidena. Aišku, skubu paminėti, kad ši smerkimo nuojauta yra diskusinė – galbūt asmeniškai priimu tai, už ką, visų pirma, pati save baru? Juk nuoširdžiai tikint savo veiksmų teisingumu, turbūt nesvarbu, ką kokia tais Ramunė mano. Būtent šie klausimai ir pamąstymai man buvo didžiausia dilema, kurią uždavė šios knygos skaitymas. Nors svarbu paminėti, kad pagrindinė tiek knygos, tiek autorės gyvenimo su savo vaiku ašis – prieraiši tėvystė, grįsta vaiko „auklėjimu“ meile, pagarba, pavyzdžiu. Šis požiūris man taip pat labai artimas.
Vis dėlto, kažkodėl norisi paminėti ir dar vieną trūkumą. Nors žodis „trūkumas“ šioje vietoje gal ir nėra pats tinkamiausias. Taigi. Beverčiant knygos puslapius, pajutau, kad nejuokais įkyrėjo dvasinių mokytojų citatos, dėl kurių kūrinys pradėjo priminti ne knygą, o dvyliktos klasės rašinius ir jų taisyklę „būtinai reik citatos“. Mano skoniui jų buvo per daug, jų gausa ne sustiprino autorės argumentus, o kaip tik privertė suabejoti jos pačios išmone. Tiesa, vėliau arba citatų sumažėjo, arba pripratau, tačiau jos nebekliuvo už akių.
Taigi, bandant kažkaip reziumuoti, akivaizdu, kad vienalypio vertinimo neturiu. Vis dėlto to, noriu tikėti, kad nepriimant autorės kritikos kitaip nei ji darantiems asmeniškai, galima rasti gražių minčių ir įkvėpimo, kaip gyventi su savo atžala, jos autoritariškai neauklėjant.
June 6, 2018
Knyga pavergė mane nuo pat pirmųjų puslapių – tas autorės atvirumas ir drąsa kalbėti apie tai kas nėra gražu ir patogu, apie tai kas manau daugumai yra neįprasta ar net nemalonu, apie tai apie ką ne retas galbūt pagalvoja, bet tikrai nedrįsta pasakyti.
Autorės ryžtas ir tikėjimas motyvuoja kurti savo vaikams laimingą vaikystę, nepaisant to kokią patirtį kiekvienas turime su savąja. Mano asmeninė patirtis nėra bloga, tad su autorės išgyvenimais susitapatinti sunku, bet ir aš turiu tam tikrų “randų”, kurie iki šiol mane persekioja. Tad jos optimizmas labai įkvepia.
Autorė nuolat pabrėžia, kad vaikai gimsta geri ir, kad mes suaugę juos sugadiname savo manipuliacijomis, melu ir visu kitu “geriu”.
Savo baimes bandome įkišti nuostabiai sielai ir, pasinaudodami savo, kaip vyresniųjų galia, dusiname vaiką.
Autorė nuolat kartoja tą patį ir tą patį, tarsi norėdama įkalti į galvas, kas yra svarbu ir į ką reikia kreipti didžiausią savo dėmesį. Ne tiek daug pateikia sprendimų, kiek užduoda klausimus verčiančius patiems analizuoti savo situaciją ir patiems rasti atsakymus.
Labai patiko, jog paliečiamos įvairios aktualios temos, tokios kaip skyrybos, vienišų mamų klausimas, darželiai ir mokyklų problemos. Autorė savo pavyzdžiu skatina tėvus imtis atsakomybės ir kovoti dėl savo vaikų tinkamo išsilavinimo bei būdų jam gauti.
Knyga man labai patiko, nes autorės mintys man labai artimos. Sutinku su viskuo šimtu procentų, pradedant nuo to, kad tikiu, jog vaikai iš prigimties yra geri ir baigiant tuo, jog nenoriu savo dukters “dresiruoti” būti ale išauklėta ir paklusnia. Noriu, kad ji būtų laisvos sielos kurti, gyventi ir mylėti! O jau gerų manierų tegu mokosi iš mano pavyzdžio, o ne todėl, kad aš taip liepiau. 🌿🖤
Vienintelis minusas, kuris man nedavė ramynės skaitant tai gal šiek tiek per daug buvo kišama tikėjimo reikšmė. Suprantu, jog tai autorės gyvenimo kertinis akmuo ir be jo ji negali, bet manau tai gali kišti koją mėgautis knyga tiems, kurie galbūt kitokių pažiūrų šiuo klausimu.
Pilna apžvalga tinklaraštyje - www.knygugurmane.com
Autorės ryžtas ir tikėjimas motyvuoja kurti savo vaikams laimingą vaikystę, nepaisant to kokią patirtį kiekvienas turime su savąja. Mano asmeninė patirtis nėra bloga, tad su autorės išgyvenimais susitapatinti sunku, bet ir aš turiu tam tikrų “randų”, kurie iki šiol mane persekioja. Tad jos optimizmas labai įkvepia.
Autorė nuolat pabrėžia, kad vaikai gimsta geri ir, kad mes suaugę juos sugadiname savo manipuliacijomis, melu ir visu kitu “geriu”.
Savo baimes bandome įkišti nuostabiai sielai ir, pasinaudodami savo, kaip vyresniųjų galia, dusiname vaiką.
Autorė nuolat kartoja tą patį ir tą patį, tarsi norėdama įkalti į galvas, kas yra svarbu ir į ką reikia kreipti didžiausią savo dėmesį. Ne tiek daug pateikia sprendimų, kiek užduoda klausimus verčiančius patiems analizuoti savo situaciją ir patiems rasti atsakymus.
Labai patiko, jog paliečiamos įvairios aktualios temos, tokios kaip skyrybos, vienišų mamų klausimas, darželiai ir mokyklų problemos. Autorė savo pavyzdžiu skatina tėvus imtis atsakomybės ir kovoti dėl savo vaikų tinkamo išsilavinimo bei būdų jam gauti.
Knyga man labai patiko, nes autorės mintys man labai artimos. Sutinku su viskuo šimtu procentų, pradedant nuo to, kad tikiu, jog vaikai iš prigimties yra geri ir baigiant tuo, jog nenoriu savo dukters “dresiruoti” būti ale išauklėta ir paklusnia. Noriu, kad ji būtų laisvos sielos kurti, gyventi ir mylėti! O jau gerų manierų tegu mokosi iš mano pavyzdžio, o ne todėl, kad aš taip liepiau. 🌿🖤
Vienintelis minusas, kuris man nedavė ramynės skaitant tai gal šiek tiek per daug buvo kišama tikėjimo reikšmė. Suprantu, jog tai autorės gyvenimo kertinis akmuo ir be jo ji negali, bet manau tai gali kišti koją mėgautis knyga tiems, kurie galbūt kitokių pažiūrų šiuo klausimu.
Pilna apžvalga tinklaraštyje - www.knygugurmane.com
May 10, 2020
Reading this book, surprisingly, you find more about yourself, than about raising kids.
Completely fell in love with humanist educology, the gentle and loving approach to little humans. Would recommend this book not only to young parents, but to adults whom have had some issues with the way they have been raised. There are answers to healing, change and forgiveness. Good job!
Completely fell in love with humanist educology, the gentle and loving approach to little humans. Would recommend this book not only to young parents, but to adults whom have had some issues with the way they have been raised. There are answers to healing, change and forgiveness. Good job!
August 25, 2020
Knygoje daug puikių minčių, bei ir pati širdimi taip jaučiu, kad vaiką reikia mylėti ir jo ne užgožti, leisti jam būti, kurti, su juo žaisti, duoti jm rinktis ir tiesiog jį mylėti. Tačiau knyga nesiskaito, man pasirodė per daug to paties per tą patį. Pilstoma iš tuščio į kiaurą. Tokios knygos ir įdomios ir ne vienu metu. 🙈
February 12, 2019
Man, kaip jaunai mamai, ši knyga davė įkvėpimo ir suvokimo, kad viską darau gerai. Rekomenduoju paskaityti jaunoms mamoms, tikrai naudinga. Tačiau kitų autorės knygų neskaitysiu, nes nemanau, kad kažko naujo gausiu.
July 30, 2025
Daug rašoma apie Dievą, kqs man nėra priimtina. Kitų autorių citatų ir istorjų kratinys. skaitant šią knygą galima isivaizduoti tik kad vyrai yra blogi ir palieka moteris, atvirkščiai nebūna. Na... ne mano knyga ;)
April 14, 2020
Viena iš geriausių perskaitytų knygų apie prieraišiąją motinystę.
November 22, 2020
Labai daug minčių iš knygos "vaikai kilę iš dangaus", vietomis vos ne identiškai. Tačiau nieko blogo, ta pati ideologija pagirtina 🤗
December 28, 2020
Daug puikių patarimų iš autorės asmeninės patirties.
February 22, 2021
Ir TAIP, ir NE. Patiko požiūris į vaikų auginimą, įkvėpė, padrąsino ir vertė susimąstyti, bet nepatiko visur kišamas sudievinimas ir pasikartojančios mintys.
May 27, 2021
Visiškai kitokios knygos tikėjausi. Patiko keletas minčių iš antrosios dalies, bet tikėjimo ir religinio požiūrio man buvo per daug, buvo sunku skaityti.
June 5, 2021
Labai nemėgstu tokių knugų. Neperskaičiau nei trečdalio
November 14, 2022
Nuostabi knyga 😍
January 7, 2024
Tikriausiai skonio reikalas, bet man asmeniškai ši knyga be galo patiko bei palietė.
August 30, 2023
Įkvėpė, paguodė, nuramino. Kiek neįprastas, tokio žanro, knygos formatas, bet labai įdomiai susiskaitė.
February 10, 2021
Nerekomenduoju
December 30, 2020
Šilta knyga.
Displaying 1 - 26 of 26 reviews