„Riešutų duona“ ˗ apysaka apie dviejų jaunų žmonių meilę pokario provincijos miestelyje. Tačiau iš šio sakinio nieko nesužinosite apie įvykius, besimainančius prieš akis lyg kine. Ryškius, vienu metu simpatiškus, graudžius ir juokingus personažus. Apie visą tekstą persmelkiantį ironišką lyrizmą, leidžiantį apie rimtus dalykus kalbėti su šypsena. Visa tai skaitytoją knygon ne įtraukia, o tiesiog įsuka.
Tolimais 1972-aisiais, kai Lietuva dar buvo Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika, Sauliaus Šaltenio rašyta apysaka buvo literatūros įvykis, kuris kartojasi iki šiol – kiekvienu laiku ją skaitant iš naujo. Tuo metu Šaltenis parodė neįtikėtiną gebėjimą juoktis iš santvarkos jai pačiai to nesuvokiant ir kartu kalbėti apie visais laikais žmogų jaudinančius dalykus – meilę, bičiulystę, nesantaiką. Galima tik pavydėti tiems, kurie apysaką skaitys pirmąsyk, ir džiaugtis pačiam skaitant kaskart iš naujo, nes tokia jau ta gero kūrinio magija – tolima dulkėto provincijos miestelio meilės istorija kartu yra pasakojimas apie mus čia ir dabar, kad ir kokio amžiaus būtume.
Pagal apysaką „Riešutų duona“ 1978 m. sukurtas to paties pavadinimo vaidybinis filmas, laikomas pirmąja lietuviška tragikomedija (rež. Arūnas Žebriūnas).
Knygoje spausdinami ir keturi Sauliaus Šaltenio apsakymai: „Amžinai žaliuojantis klevas“, „Namai iš kedro, pašiūrė iš kiparisų“, „Atminimo cukrus“, „Drugelis medinėm kojom“.
Klausant neapleido mintis: kaip džiaugiuosi, kad neskaičiau devintoj klasėj, ar kada ten programa sako, kad reikėtų – net nepamenu, kad tada būtume ją nagrinėję? Gal sirgau, gal tikrai neskaitėm, nežinau, bet dabar labai patiko. Taupus, iš pirmo žvilgsnio tarsi sentimentalus rašymo stilius, bet kiek visko po tuo, kas sakoma, kiek ironijos ir pašaipos santvarkai, kokie ryškūs veikėjų portretai – nuo motinos, kuriai tėvas dovanojo tik praktiškas dovanas ir kuri sūnaus akyse tiek metų buvo tik dulkių siurblys, iki tėvo brolio, kuriam ai, nebūtinai reikia to penicilino, jam ir be jo visai nieko, sūnaus, kuris tarsi kempinė į save sugeria visų emocijas – nuo geriausių, iki blogiausių. Ir, aišku, Liukos, kurios net negali kaltinti, kad amžius tas, kai nauji batukai taip stipriai vilioja.
Džiaugiuosi, kad rinkausi audio knygą – Mato Sigliuko įgarsinimas tikrai pridėjo papildomo žavesio, ta jo girdima šypsena, gyvybė balse – nuostabiai tiko ir pritiko prie „Riešutų duonos“ tono ir stiliaus. Nežinau, ar pagavau visus istorinius ir politinius niuansus, bet todėl tik ir norėtųsi su kuo nors geriau suprantančiu knygą panagrinėti. Bet nu tik ne devintoj klasėj, tikrai ne. O jei ir jūs praleidot tada, kada rekomenduojama (ar net privaloma), tai pavasarį, kai kurkia varlės ir pasiutiškai maudžia širdį – pats tas skaityti, o dar geriau – klausyti.
Kai manęs paklausia, ką skaityti iš S. Šaltenio kūrybos, nedvejodamas atsakau: "Riešutų duoną". Netgi tada, jei esate matę filmą, sukurtą pagal šį kūrinį. Lyrika, ironija ir graži pirmoji meilė– viskas be galo nuoširdžiai, įtikinamai, meniškai. Mano supratimu – tai S. Šaltenio kūrybos viršūnė ir svarbus prozos kūrinys XX amžiaus antros pusės lietuvių literatūroje.
Šimtą tūkstantąjį kartą prisiminiau, jog grožis slypi paprastume. Ir taip su viskuo. Viskas, kas atrodo, juk taip paprasta, man visuomet yra ypatinga. Bene mylimiausia lietuvių autoriaus knyga (o ir apskritai) man yra būtent ši. Pilna to nepaprastai užburiančio paprastumo, dar subtilumo, mažytės ironijos, nuoširdumo, realybės ir truputį svajonių. Iš tiesų, tai net nesinori ir daugžodžiauti, geriau jau imkit patys ir skaitykit "Riešutų duoną". Ir ne kartą, patariu vis pakartot. Tai vietoje savo simpatijų dėstymo, palieku trumputę ištrauką, kuri, mano nuomone puikiai reprezentuoja, kaip rašo gerbiamas Saulius Šaltenis: "Pavasarį kurkia ir plėšosi varlės, pavasarį trūksta vitaminų ir retkarčiais norisi nusišaut, pavasarį stovi su portfeliu prie lango, autobusai važiuoja tolyn pro mokyklą, mirkčioja žaliom ir raudonom švieselėm, ir tau kažko pasiutusiai maudžia širdį." Sakykit, ką norit, man tokia literatūra - šedevras.
Ironija, saviironija, juodas humoras padeda kalbėti apie juokingus dalykus, o dar labiau - apie skausmingus. Buvo taip juokinga, kad norėjosi verkti - taip jaučiausi skaitydama šitą mažą, bet gilų kūrinį apie augimo skausmus, pirmus sunkius sprendimus, apie, deja, neišvengiamą įžengimą į keistą ir dažnai žiaurų suaugusiųjų pasaulį.
Jau pirmas knygos skyrius nukėlė mane į prisiminimus. Mokyklos laikai, dramos studija ir statomas spektaklis pagal Sauliaus Šaltenio pjesę ”Škac, mirtie, visados škac!”. Manau Mato Sigliuko balsas tiesiog tobulai tiko šiai knygai, todėl klausymas buvo tik dar malonesnis. Trumpa, bet labai daug pasakanti ir gilią mintį turinti knyga.
Kaip nuostabu, kad šią knygą perskaičiau tik dabar, o ne mokykloje, nes tai dovana, kuriai turėjau subręsti ir užaugti, lyg pats knygos herojus taip jautriai, romantiškai ir jaukiai šios knygos sakinių palydėtas iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį. Mokykloje galvočiau, kad tai kažkokia nesąmonė, o šiandien dedu į šedevrų lentyną ir lauksiu tos dienos, kai pasiekęs senjoro amžių dar kartą paimsiu į rankas. ❤️
Riešutų duona man į širdį įkrito dar paauglystėj ir ten radusi savo vietą įsikūrė ilgam. Vėl skaičiau ir vėl stebėjaus – kaip gražu, kaip ironiškai šmaikštu ir tiesiog... gera, nepaisant tam tikro tragizmo. Ir nereik jokių makaronų nei kalboj, nei stiliuj. Yra kaip yra ir viskas. Škac, visos priekabės, škac!
Lietuvių prozos klasika, kurios mokyklos metais deja neskaičiau ir tik nuotrupomis prisimenu žiūrėtą filmą. “Riešutų duonos” klausiausi tingiai gulėdama po kriauše ir besimėgaudama šilta rugpjūčio popiete. Manau, tai padėjo dar labiau įsijausti į pasakojimą, įsivaizduoti visus personažus ir įvykius. Knygoje netrūksta ironijos, metaforų, subtilių užuominų. Tuo pačiu ji puikiai primena, kad visas grožis slypi paprastume. Mato Sigliuko įgarsinimas tiesiog nuostabus, pačiai taip įdomiai perskaityti turbūt nebūtų pavykę 😄
Iš naujo skaitau visą mokyklinę literatūrą kartu su mokiniais ir kol kas labiausiai nudžiugino Šaltenis. Per smagią ironiją tiek plotmių atskleista ir nė vieno nereikalingo sakinio.
Knygoje yra keturi apsakymai, pasakojantys apie žmonių gyvenimą pokario provincijoje, kur žmonės myli, skiriasi, miršta, globoja savus ir svetimus vaikus, miršta, išduoda, Paprasti, kartais juokingi personažai parodo Tarybinio kaimo gyvenimo kasdienybę. man labiausiai patikęs "Atminimo cukrus" pasakoja labai šiltą gražios vaikiškos draugystės ir įsūnyto berniuko istoriją.
„Ir sugrįžus buvo tikra vasara, tokia, kokia daugiau nepasikartoja gyvenime, ir nors paskui tau būtų dar šimtas vasarų, visos jos atrodo netikros, palyginti su ta vienintele. O kodėl - velniai žino“
Riešutų duona - perkepta. Iš pradžių kieta autoironijos pluta velias tarp dantų. Siutas kyla greičiau nei tešla, bet kažkur viduje vistiek šilta ir skanu. Provincijos enemies to lovers, kurį, nepaisant visko, suvalgai iki galo
Sauliaus Šaltenio Riešutų duona - tai apysaka apie tarybinį gyvenimą pokario Lietuvos provincijos miestelyje, matomą vaiko, o vėliau ir paauglio akimis.
Besiklausant šio XX amžiaus lietuviškojo šedevro, man gėlė širdį. Gražu, graudu, šilta, skaudu... Nors apysaka trumpa, tarp eilučių slypi tiek gyvenimo džiaugsmo ir skausmo, kad atrodo, jog knyga dvigubai ilgesnė, nei iš tikrųjų yra. Vis norisi sustoti, pasimėgauti, pamąstyti... O gal net skaityti/klausyti dar kartą, lukštenti lyg svogūną, nes neabejoju, kad dar daug ko nesupratau ir neatradau.
Riešutų duonos kalba - paprasta, bet labai nuoširdi. Autorius gerbia skaitytojo intelektą: nepamokslauja, nebruka vienos tiesos, net kartais nieko nepaaiškina ir viską palieka skaitytojui pačiam interpretuoti. Todėl kas ką nori, tas tą randa ir pasiima.
Beje, audioknygos įgarsinimas - pasakiškas! Matas Sigliukas net gavo "Metų balso" apdovanojimą "už paveikų įgarsinimą, tobulai perteiktą teksto dvasią, ironišką pasakojimo atspalvį bei balsu išreikštą laikmečio nuotaiką." Labai rekomenduoju!
Painiai ir kartu taip suprantamai parašytas apsakymas. 1950-ieji, metas po Antrojo Pasaulinio karo. Provincijos miestelyje gyvena dvi šeimos – Kaminskai ir Šatai. Šių šeimų gyvenimas apipintas komiškumo ir kartu didelio tragizmo. S. Šaltenis meistriškai pavaizduoja Tarybinį gyvenimą. Skurdžią buitį. Alkoholizmą. Išnaudojimą. Pamestus ir vienišus vaikus. Meilės troškimą. Ir neapykantą kaimynams. Tarp Kaminskų ir Šatų vaikų įsiplieskia meilė, kuriai, kaip ir Romeo su Džiuljeta, nelemta gyventi ilgai ir laimingai. Tragikomiškos situacijos, kuomet alkoholikas tėvas pageria paskutinį paltą ir leidžia namuose apsigyventi nuomininkui, kuris galiausiai lipa ant galvos ir šildosi žmonos pašonėje. Apie parsidavinėjančias kareiviams motinas, kurios bando išgyventi, o paskui išbarsto savo vaikus po skirtingas prieglaudas. Apie meilės troškimą, tokios paslaptingos ir dar niekada nepatirtos. Apie našlaičius vaikus, kurie neskuba užaugti. Saulius Šaltenis šaiposi iš sovietinės santvarkos ir be gailesčio vaizduoja kaimo žmonių buitį, o kartais ir beprasmybę. Tiek gyvenimų man pasirodė iššvaistyta. „Riešutų duona“ buvo ir ekranizuota. Pastatytas 1978 metais, jame vaidina tokie grandai kaip Antanas Šurna, Kostas Smoriginas.
Klausiau audio knygos. Žinau, kad mokyklos laikais reikėjo perskaityti, bet taip ir neprisimenu ar buvau skaičiusi. Perklausius knygos, sugrįžau į prisiminimus, kaip “tais laikais” viskas kas vyksta, buvo “norma”. Dabar pasaulis pasikeitė, bet svarbiausi žmogaus jausmai ir vertybės nesikeičia bėgant amžiams… 🥹🫶🏻
Klasika. Vienintelis žodis kuris sukasi galvoje kalbant apie Riešutų Duoną yra klasika. Gyvenimas, Meilė, skausmai ir netikrumas, bet kartu ir tikėjimas, viltis. Net primena kažkuo Romeo ir Džuljetą, tik lietuviškas jų atitikmuo.
Niekada neskaičiau tokios trumpos knygos taip ilgai. Visiški kliedesiai ir buvo sunku suprasti, nes vardai maišėsi. Perskaičiau nes yra privaloma literatūra. Labai prašau neskaitykit, nebent privalot dėl mokyklos arba norit susigadinti meilę skaitimui.
Klausiau ir nesupratau - patinka ji man ar ne. Bet keista knyga, man gal per trumpa, per greit viskas prabėgta tarsi skubant, daug veikėjų, tad norėjosi daugiau ir išsamiau visko. Tačiau meilės istorija visai graži, požiūris į auglį irgi įdomus ir visai nauju kampu pakreipiantis.