Šatrijos Ragana (tikr. Marija Pečkauskaitė, 1877–1930) – lietuvių rašytoja ir pedagogė. Apysakoje „Sename dvare“ vaizdžiai veriasi archetipinio, senojo dvaro peizažai, iškyla gilūs psichologiniai ryšiai tarp jautriosios mamatės ir jos dukters Irusios. Kūrinys kupinas gyvenimo filosofijos, buities ir būties klausimų, pareigos ir laisvės, ribos tarp trapių svajonių ir proziškos gyvenimo realybės apmąstymų. Apsakyme „Irkos tragedija“ septynerių metų mergaitė pasakoja prarastosios šeimos tragediją, juntamas begalinis noras susigrąžinti sueižėjusią vaikystės mikrokosmo harmoniją.
Šatrijos Ragana pirmoji mūsų literatūroje praplėtė žmogaus vaizdavimo diapazoną, sutelkdama dėmesį į jo dvasinį pasaulį. Knygoje aprašomas šeimos gyvenimas, jos kasdienė buitis, bendravimas su kitais žmonėmis, pramogos, dvasiniai interesai. Šatrijos Ragana rašydama šiuos kūrinius apgalvojo apie viską: nuo siauros šeimyninės aplinkos einama prie platesnių gyvenimo reiškinių, nuo vaikiško pasaulio su jo pasakomis ir paslaptimis - prie svarbių visuomeninių klausimų.
Tai knyga, kurios turinio pasakoti nereikia, nes abu tekstai puikiai lietuviams žinomi. "Irkos tragedija" pasakoja apie vaiko vidinį pasaulį išgyvenant tėvų skyrybas, kai šioji tampa nebereikalinga tiek motinos, tiek tėvo pusei. Tuo tarpu "Sename dvare" pristato Lietuvos smulkiųjų dvarininkų buitį ir socialines skirtybes, kai vieni bajorai save įsivaizduoja esant lenkais (itin paveikti polonizacijos), o kiti grįžta į lietuvybę. Tai ne tik visuomenės metamorfozės, bet ir dvaro buities epizodai, uždraustos meilės, moralės reikalai bei artėjantis Didysis karas, turintis nušluoti "la belle epoque."
Žinoma, kaip visada stebina kaip lietuviai negeba pateikti išnašas. Antai, (190 p.) Rietavo grafas Mykolas Kleopas Oginskis, išnašose vadinamas Michalu Kleopu Oginskiu. Ką asmuo darydamas tokią išnašą galvojo sunku įsivaizduoti. Tuo tarpu (71 psl.) išnašose aiškinama, kad mūsų poetas Adomas Mickevičius yra lietuvių kilmės, nors Tadas Kosčiuška esą "tik gimęs Belarusijoje ir dėl to belarusis." Bet čia redaktorius užmiršta, kad Tadas Kosčiuška irgi yra lietuvių kilmės, nes 1789 m. laiške rašė: "Któż jestem, jeśli nie Litwin?" (Kas esu, jeigu ne lietuvis?). Tai dar kartą rodo, kad lietuviams, matyt, yra gėda savo protėvius vadinti lietuviais ar labai geidžia savo tautiečius perleist kitoms tautoms. Taigi patariu perskaityti mano seną 3 dalių straipsnį "Istorinė amnezija arba tauta, atsisakanti savo praeities," kuris detaliau paaiškins kaip lietuvių akademikai iškraipo mūsų istoriją.
Labai įdomūs kūriniai, kuriuos skaičiau labai seniai, dar mokykloje. (Žinoma, molykloje šie kūriniai nepasirodė įdomūs nei per nago juodymą, tačiau kaip pasikeitė požiūris dabar?)
Sename Dvare: Parašytas 1922m, apie XIX a. Pabaigos laikotarpį, tačiau labai modernus. Mamatės vidinis pasaulis drąskomas į kelias dalis tarp pasirinkimų, norų, atsakomybės, laisvės ir pareigų. Irkos atsiminimai ir vidinis balsas subrendę ir ne vaikiški. Ji tiek daug mato ir supranta, o ryšys su mamate yra toks stiprus. Knygoje aprašomi laikai kai lietuvių kalba buvo praščiokų, mužikų kalba. Knygoje vartojamos net trys kalbų atmainos (tai labai sunkino ir lėtino teksto skaitymą ir teko vis nuklysti į knygos apačią, pasiskaityt paaiškinimus)
Irkos tragedija: Argi gali būti kitaip pavadinti 7metės Irkos išgyvenimai? Tai iš ties tragedija su baisia pabaiga.. Vėlgi autorė gražiai aprašo tiek dvasinį ir psichologinį vaiko pasaulį.
Pasirodo tai buvo pirmasis kūrinys užsienio ir lietuvių literatūroje nagrinėjantis tėvų skirybas vaiko akimis, autorė tikrai sugebėjo revoliucionuoti literatūrinį pasaulį.
1/5 I had to read this book for school assignment. I didn't like it. It was hard to read and understand becouse of 3 different languages in the book and there wasn't any interesting plot to me. The only thing i liked are some things had thought the mother, her monologue.
"Eina mano siela auksuotu taku, į savo vizijas įsižiūrėjusi, – ir ilgis ilgis tomis tyliomis, šiltomis, sidabrinėmis naktimis... Ir žavi mane mirtis..."
"Ir štai aš, pelenas ir dulkė, tarp pelenų ir dulkių vaikščiojanti, jaučiu savyje amžinybę ir begalę; jaučiu savyje galią nepabaigiamąją ir nepraeinamąją, kuri visus tuos išbarstytus po pasaulį atomus, kada nors vėl surinks į ta patį pavidalą amžiną, vienintelį, kokio nebuvo ir nebus."