What do you think?
Rate this book
Lenkiški prisiminimai
„Lenkiškus prisiminimus” 1959–1961 metais Gombrowiczius rašė „Laisvosios Europos” radijo užsakymu. Meno ir literatūros pasaulis, politika, moterys, aristokratija ir inteligentija, jauno žmogaus branda – tai temos, kurios aptariamos šmaikštaus, atviro ir kandaus kritiko žvilgsniu. „Prisiminimuose” Gombrowiczius negailestingai atvirai tapo savo autoportretą. Ir tapo jį atkurtoje spalvingoje prieškario Lenkijos ir Europos gyvenimo panoramoje.
„Lenkiškus prisiminimus” pratęsusias „Argentinietiškas klajones” Gombrowiczius baigė bendru atsisveikinimo žodžiu:
„Aš paprasčiausiai išsitiesiu prieš jus toks, koks esu, ir sakau: nenoriu jūsų mokyti, bet mokykitės iš manęs. <...> Taigi nepakenks, jei palydėsiu jus pro šonines duris už mano teatro kulisų.”
„Lenkiškus prisiminimus” pratęsusias „Argentinietiškas klajones” Gombrowiczius baigė bendru atsisveikinimo žodžiu:
„Aš paprasčiausiai išsitiesiu prieš jus toks, koks esu, ir sakau: nenoriu jūsų mokyti, bet mokykitės iš manęs. <...> Taigi nepakenks, jei palydėsiu jus pro šonines duris už mano teatro kulisų.”
232 pages, Paperback
First published January 1, 1979
4 people are currently reading
244 people want to read
About the author
Witold Gombrowicz
112 books1,027 followersGombrowicz was born in Małoszyce, in Congress Poland, Russian Empire to a wealthy gentry family. He was the youngest of four children of Jan and Antonina (née Kotkowska.) In 1911 his family moved to Warsaw. After completing his education at Saint Stanislaus Kostka's Gymnasium in 1922, he studied law at Warsaw University (in 1927 he obtained a master’s degree in law.) Gombrowicz spent a year in Paris where he studied at the Institut des Hautes Etudes Internationales; although he was less than diligent in his studies his time in France brought him in constant contact with other young intellectuals. He also visited the Mediterranean.
When he returned to Poland he began applying for legal positions with little success. In the 1920s he started writing, but soon rejected the legendary novel, whose form and subject matter were supposed to manifest his 'worse' and darker side of nature. Similarly, his attempt to write a popular novel in collaboration with Tadeusz Kępiński turned out to be a failure. At the turn of the 20's and 30's he started to write short stories, which were later printed under the title Memoirs Of A Time Of Immaturity. From the moment of this literary debut, his reviews and columns started appearing in the press, mainly in the Kurier Poranny (Morning Courier). He met with other young writers and intellectuals forming an artistic café society in Zodiak and Ziemiańska, both in Warsaw. The publication of Ferdydurke, his first novel, brought him acclaim in literary circles.
Just before the outbreak of the Second World War, Gombrowicz took part in the maiden voyage of the Polish cruise liner, Chrobry, to South America. When he found out about the outbreak of war in Europe, he decided to wait in Buenos Aires till the war was over, but was actually to stay there until 1963 — often, especially during the war, in great poverty.
At the end of the 1940s Gombrowicz was trying to gain a position among Argentine literary circles by publishing articles, giving lectures in Fray Mocho café, and finally, by publishing in 1947 a Spanish translation of Ferdydurke written with the help of Gombrowicz’s friends, among them Virgilio Piñera. Today, this version of the novel is considered to be a significant literary event in the history of Argentine literature; however, when published it did not bring any great renown to the author, nor did the publication of Gombrowicz’s drama Ślub in Spanish (The Wedding, El Casamiento) in 1948. From December 1947 to May 1955 Gombrowicz worked as a bank clerk in Banco Polaco, the Argentine branch of PeKaO SA Bank. In 1950 he started exchanging letters with Jerzy Giedroyc and from 1951 he started having works published in the Parisian journal Culture, where, in 1953, fragments of Dziennik (Diaries) appeared. In the same year he published a volume of work which included the drama Ślub (The Wedding) and the novel Trans-Atlantyk, where the subject of national identity on emigration was controversially raised. After October 1956 four books written by Gombrowicz appeared in Poland and they brought him great renown despite the fact that the authorities did not allow the publication of Dziennik (Diaries), and later organized
When he returned to Poland he began applying for legal positions with little success. In the 1920s he started writing, but soon rejected the legendary novel, whose form and subject matter were supposed to manifest his 'worse' and darker side of nature. Similarly, his attempt to write a popular novel in collaboration with Tadeusz Kępiński turned out to be a failure. At the turn of the 20's and 30's he started to write short stories, which were later printed under the title Memoirs Of A Time Of Immaturity. From the moment of this literary debut, his reviews and columns started appearing in the press, mainly in the Kurier Poranny (Morning Courier). He met with other young writers and intellectuals forming an artistic café society in Zodiak and Ziemiańska, both in Warsaw. The publication of Ferdydurke, his first novel, brought him acclaim in literary circles.
Just before the outbreak of the Second World War, Gombrowicz took part in the maiden voyage of the Polish cruise liner, Chrobry, to South America. When he found out about the outbreak of war in Europe, he decided to wait in Buenos Aires till the war was over, but was actually to stay there until 1963 — often, especially during the war, in great poverty.
At the end of the 1940s Gombrowicz was trying to gain a position among Argentine literary circles by publishing articles, giving lectures in Fray Mocho café, and finally, by publishing in 1947 a Spanish translation of Ferdydurke written with the help of Gombrowicz’s friends, among them Virgilio Piñera. Today, this version of the novel is considered to be a significant literary event in the history of Argentine literature; however, when published it did not bring any great renown to the author, nor did the publication of Gombrowicz’s drama Ślub in Spanish (The Wedding, El Casamiento) in 1948. From December 1947 to May 1955 Gombrowicz worked as a bank clerk in Banco Polaco, the Argentine branch of PeKaO SA Bank. In 1950 he started exchanging letters with Jerzy Giedroyc and from 1951 he started having works published in the Parisian journal Culture, where, in 1953, fragments of Dziennik (Diaries) appeared. In the same year he published a volume of work which included the drama Ślub (The Wedding) and the novel Trans-Atlantyk, where the subject of national identity on emigration was controversially raised. After October 1956 four books written by Gombrowicz appeared in Poland and they brought him great renown despite the fact that the authorities did not allow the publication of Dziennik (Diaries), and later organized
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 20 of 20 reviews
August 18, 2019
Į pabaigą supratau, kad pirma knygos pusė žavėjo labiau. Gaila, kad apie Lenkijos XX a. menininkus ir literatus žinau nedaug, dėl to visokie jų susibūrimai ir polemikos nelabai sudomino. Patiko skaityti Gombrowicziaus mintis apie Lenkijos visuomenę, nacionalizmą, apie šeimos santykius ir jo brendimą, asmenybės formavimąsi, mokyklos ir studijų metus. Patiko jo kritiškas mąstymas, objektyvus Lenkijos matymas Europos kontekste. Aštraus proto, pasaulietiškas, puikaus humoro jausmo, atviras, įžvalgus ir toks lyg iš dabarties. Nors paskutinį apibūdinimą turbūt tik aš pati suprasiu. Jau spirgu, kaip noriu paskaityti jo kūrinius.
January 7, 2019
Šia knyga perskaičiau pavėlavęs ne tik metus po jos pasirodymo lietuviškai – man ji „pavėlavo“ bent dešimčia metų, nes tie patys klausimai, asmeniškai kilę gyvenant Paryžiuje, stebint miesčionišką snobizmą ir kultūrinį fasadiškumą arba susiduriant su lietuvių literatūros ugdymo sustabarėjimu, pasirodo, jau buvo kilę pačiam priešgynai Gombrowicziui dar prieš šimtą metų. Kultūrinė atmintis nuleidžia ant žemės: kai atrodo, kad pats išgyveni ką nors pirmą kartą, paaiškėja, kad tai jau kadaise buvo išgyventa ir giliai permąstyta. Beje, kokie mes irgi visgi lenkai! : )
„Vietinės reikšmės mūšiai išauga iki istorinių įvykių dydžių, o apie išties svarbius faktus beveik neužsimenama.“ (p. 37)
„Kai tam tikri papročiai ima merdėti, juos užpuola sklerozės rūšis – gyvas turinys nyksta, lieka tik „grynosios formos“ stabariškumas.“ (p. 41)
„Kaip lenkas, kaip silpnesnės kultūros atstovas turėjau ginti savo suverenumą – negalėjau leisti, kad Paryžius mane įveiktų! Tų kovų metu pastebėjau, kad iki šiol džiaugtis Paryžiumi, išnaudoti Paryžių man trukdė būtent poreikis išlaikyti nepriklausomybę, orumą ir išdidumą, trukdė baimė tapti mokiniu, mėgdžiotoju, pasekėju, susižavėjėliu, tamsuoliu.“ (p. 75)
„Vietinės reikšmės mūšiai išauga iki istorinių įvykių dydžių, o apie išties svarbius faktus beveik neužsimenama.“ (p. 37)
„Kai tam tikri papročiai ima merdėti, juos užpuola sklerozės rūšis – gyvas turinys nyksta, lieka tik „grynosios formos“ stabariškumas.“ (p. 41)
„Kaip lenkas, kaip silpnesnės kultūros atstovas turėjau ginti savo suverenumą – negalėjau leisti, kad Paryžius mane įveiktų! Tų kovų metu pastebėjau, kad iki šiol džiaugtis Paryžiumi, išnaudoti Paryžių man trukdė būtent poreikis išlaikyti nepriklausomybę, orumą ir išdidumą, trukdė baimė tapti mokiniu, mėgdžiotoju, pasekėju, susižavėjėliu, tamsuoliu.“ (p. 75)
January 14, 2018
Žinojau, kad bus gerai, ir buvo gerai.
Kiek mažiau autoironijos negu "Dienoraščiuose", daugiau baisiai įdomių ir įžvalgių pletkų - nors nežinau tų Lenkijos rašytojų ir kultūros veikėjų, bet taip įdomiai aprašyti, kad kartais pagaudavau save galvojant "Kažin, aš būčiau labiau kaip Slonimskis ar kaip Breza?.."
Dar labai patiko, kaip aprašinėjama Gombrowicziaus metu Lenkijoje jau besunykstanti "garbės kultūra". Aš tos garbės kultūros nelabai suprantu, tai negaliu įsijausti, kai kas nors rimtai aprašinėja kokias dvikovas, bet jei kaip Gombrowiczius - su pašaipa ir distancija, bet visgi artimai artimai tą kultūrą pažindamas - be galo įdomu.
Kiek mažiau autoironijos negu "Dienoraščiuose", daugiau baisiai įdomių ir įžvalgių pletkų - nors nežinau tų Lenkijos rašytojų ir kultūros veikėjų, bet taip įdomiai aprašyti, kad kartais pagaudavau save galvojant "Kažin, aš būčiau labiau kaip Slonimskis ar kaip Breza?.."
Dar labai patiko, kaip aprašinėjama Gombrowicziaus metu Lenkijoje jau besunykstanti "garbės kultūra". Aš tos garbės kultūros nelabai suprantu, tai negaliu įsijausti, kai kas nors rimtai aprašinėja kokias dvikovas, bet jei kaip Gombrowiczius - su pašaipa ir distancija, bet visgi artimai artimai tą kultūrą pažindamas - be galo įdomu.
September 9, 2018
Tai viena is tu knygu, kuriu skaityma samoningai tempi kuo ilgiau…kad tik nesibaigtu…dar siek tiek pasilikti rytdienai… Guodziuosi tik tuo, kad dar yra like keli jo neperskaityti romanai ir keletas kt. tekstu.
Pati knyga, isleista jaunos leidyklos “Odile”, yra labia grazi. Greiciausiai ir nuotraukos, puosiancios leidinio virseli, nebutu galima rasti tinkamesnes! Puikus darbas.
“Lenkiski prisiminimai” rasyti 1959-1961 metais, bet aktualus tekstas ir siu laiku Lietuvai (ir ne tik). Tik ar ja skaitys tie, kuriems tai butu pravartu perskaityti…Kad ir apie nacionalizma: “Nesveika, kai tevyne tampa pasauli uzstojanciu paravanu, nesveika net paciai tevynei.”O tie nesveiki nacionalistiniai spuogai jau apciuopiami ir musu Lietuveleje… Idomiu minciu pametejo ir apie svietimo sistema…
Lenkams tikrai pasiseke, kad turi (turejo) Gomrowicz. Tokio drasaus saziningumo negali nepavydeti.
“Ak, nezinau, ne neklauskite, viskas istirpe kasdienybes begalybeje…bet kazkaip pasimate, kad esu “protingas”, kad mano specialybe yra protingumas, o ne kuri nors kita.” Cha cha cha………na klausykyt, sita asmenybe negali nezaveti!
P. S. Del vieno dalyko esu svelniai tariant nustebus...Gombrowicz poziurio i Argentinos literatura.
Pati knyga, isleista jaunos leidyklos “Odile”, yra labia grazi. Greiciausiai ir nuotraukos, puosiancios leidinio virseli, nebutu galima rasti tinkamesnes! Puikus darbas.
“Lenkiski prisiminimai” rasyti 1959-1961 metais, bet aktualus tekstas ir siu laiku Lietuvai (ir ne tik). Tik ar ja skaitys tie, kuriems tai butu pravartu perskaityti…Kad ir apie nacionalizma: “Nesveika, kai tevyne tampa pasauli uzstojanciu paravanu, nesveika net paciai tevynei.”O tie nesveiki nacionalistiniai spuogai jau apciuopiami ir musu Lietuveleje… Idomiu minciu pametejo ir apie svietimo sistema…
Lenkams tikrai pasiseke, kad turi (turejo) Gomrowicz. Tokio drasaus saziningumo negali nepavydeti.
“Ak, nezinau, ne neklauskite, viskas istirpe kasdienybes begalybeje…bet kazkaip pasimate, kad esu “protingas”, kad mano specialybe yra protingumas, o ne kuri nors kita.” Cha cha cha………na klausykyt, sita asmenybe negali nezaveti!
P. S. Del vieno dalyko esu svelniai tariant nustebus...Gombrowicz poziurio i Argentinos literatura.
January 11, 2018
Kaip suderinti tą kvailą snobizmą su kitomis mano savybėmis, darančiomis mane nuovokų, kritišką ir humoro jausmą turintį vaikiną? Kaip tai siejosi su mano anarchija, maištu, filosofų darbų skaitymu, meile šiuolaikiškumui? Paslaptis. Buvau ir protingas ne pagal amžių, ir siaubingai neapsiplunksnavęs, ciniškas ir naivus, europietiškas ir provincialus, šiuolaikiškas ir konservatyvus, visa tai maišėsi manyje, ir ta maišalienė atskleidė ryškius disonansus, pozą, veidmainiavimą ir kompromitaciją.
Nieko nenorėjau žinoti apie nelaisvės laikų sentimentalizmus, apie patriotines tiesas – reikalavau išsimokslinimo ir lavinimo, paremto ne mažyčiais palyginti su pasauliu lenkų laimėjimais, o puikiausiomis bendražmogiškomis vertybėmis. Toks mano požiūris išliko iki šiol. Nesveika, kad tėvynė tampa pasaulį užstojančiu pravanu – nesveika net pačiai tėvynei. Bet tuomet nežinojau, kad kitų šalių mokymo sistemos ne mažiau ankštos už lenkų.
Buvau realistas iki kaulų smegenų – bjaurėjausi iliuzijomis, gražiomis frazėmis ir popierinėmis teorijomis. Nekenčiau entuziazmo.
Negebėjau parodyti paprasčiausių žmogiškų jausmų, širdingumo, jautrumo, buvau tarsi suparalyžiuotas formos, stiliaus, visos tos prakeiktos laikysenos, kurią susiformavau.
Nieko nenorėjau žinoti apie nelaisvės laikų sentimentalizmus, apie patriotines tiesas – reikalavau išsimokslinimo ir lavinimo, paremto ne mažyčiais palyginti su pasauliu lenkų laimėjimais, o puikiausiomis bendražmogiškomis vertybėmis. Toks mano požiūris išliko iki šiol. Nesveika, kad tėvynė tampa pasaulį užstojančiu pravanu – nesveika net pačiai tėvynei. Bet tuomet nežinojau, kad kitų šalių mokymo sistemos ne mažiau ankštos už lenkų.
Buvau realistas iki kaulų smegenų – bjaurėjausi iliuzijomis, gražiomis frazėmis ir popierinėmis teorijomis. Nekenčiau entuziazmo.
Negebėjau parodyti paprasčiausių žmogiškų jausmų, širdingumo, jautrumo, buvau tarsi suparalyžiuotas formos, stiliaus, visos tos prakeiktos laikysenos, kurią susiformavau.
October 5, 2011
An interesting view of literary life in pre-war Poland as seen through the eyes of Witold Gombrowicz. Filled with vignettes of characters from the literary scene in Warsaw. Fascinating recollections of a world now passed...
November 29, 2018
Skaitydama šią knygą svajojau, kad W. Gombrowicz būtų gyvas ligi šiol ir būtų parašęs, kaip pasikeitė visuomenės ir kultūros veidas ir po Antrojo pasaulinio karo, ir kaip keičiasi XXI amžiuje. Puikios įžvalgos ir subtilus humoras.
January 28, 2018
"Ar Lenkijoje dar kas nors kam nors imponuoja? Abejoju. Pas jus aiškiai padaugėjo proto - bet gal praradote poezijos"
Kas, deja, reta LT knygoms - gražiai išleista ir plius penki taškai už paperbacką.
Mane paskutiniu metu traukia Lenkija, kaip kažkas arti/toli, pažįstama/nelabai ir be kurios sunku sudėlioti savo, iki kaulų smegenų vilnietišką, tapatybę.
Gombrowicz, pasirodo, yra lietuvių kilmės, gan išsiskiriantis bendram fone lenkų rašytojas. Šitoje knygoje sudėti jo Europos radijui rengti prisiminimai apie jaunystę: vaikystė, pirmieji literatūriniai bandymai, Varšuvos bohemos gyvenimas ir jo pačio pasaulėžiūros formavimasis.
Kažką sakant apie Gombrowicz'ių norėtųsi perskaityt vieną kitą knygą iš jo kūrybos, ypač vėlesnės. Čia jis dažnai atrodo kaip pajacas, bet iš tų kur su perspektyva :) Su labai savitu, labai sveiku požiūriu į nacionalizmą, meną, bohemą ir kitas gyvenimo aktualijas. Prisiminimai baigiasi ties Hitlerio įžengimu į Vieną, ir nujaučiu, kad įdomiausia liko kitoje serijoje - WG persikėlime į Ameriką/Argentiną ir brandesnėje kūryboje / lenkiškos tapatybės vertinimą iš anapus balos
Taigi, yra dar ką paeksplorinti šita tema
Kas, deja, reta LT knygoms - gražiai išleista ir plius penki taškai už paperbacką.
Mane paskutiniu metu traukia Lenkija, kaip kažkas arti/toli, pažįstama/nelabai ir be kurios sunku sudėlioti savo, iki kaulų smegenų vilnietišką, tapatybę.
Gombrowicz, pasirodo, yra lietuvių kilmės, gan išsiskiriantis bendram fone lenkų rašytojas. Šitoje knygoje sudėti jo Europos radijui rengti prisiminimai apie jaunystę: vaikystė, pirmieji literatūriniai bandymai, Varšuvos bohemos gyvenimas ir jo pačio pasaulėžiūros formavimasis.
Kažką sakant apie Gombrowicz'ių norėtųsi perskaityt vieną kitą knygą iš jo kūrybos, ypač vėlesnės. Čia jis dažnai atrodo kaip pajacas, bet iš tų kur su perspektyva :) Su labai savitu, labai sveiku požiūriu į nacionalizmą, meną, bohemą ir kitas gyvenimo aktualijas. Prisiminimai baigiasi ties Hitlerio įžengimu į Vieną, ir nujaučiu, kad įdomiausia liko kitoje serijoje - WG persikėlime į Ameriką/Argentiną ir brandesnėje kūryboje / lenkiškos tapatybės vertinimą iš anapus balos
Taigi, yra dar ką paeksplorinti šita tema
December 6, 2020
www.facebook.com/miciausknygos
Ši knyga parašyta prisiminimų principu. Todėl galima laikyti kaip savotiška autobiografija. Vitoldas Gambrovičius tai lietuvių lenkų rašytojas, kurio knyga kuria ką tik perskaičiau galima vadinti viena įspūdingiausių intelektualų tekstų kurie buvo sukurti vidurio europoje. Pasakojama pirmu asmeniniu, kartais susidaro įspūdis, kad kažkiek liežuvaujama. Labai daug pasakojama apie literatūros ir meno pasaulį, aptariama politika, moterys bei to meto inteligentija.
Knyga kaip autobiografinė patiko, padėjo praplėsti akiratį, tačiau iki labai patikimo kažko trūko. Knyga perskaityti tikrai rekomenduoju, nes galima sužinoti, kaip gyveno tuometinė Lenkijos inteligentija. Nors rašytojas yra nežinomas, pirma kartą apie šią knygą sužinojau netyčiomis naršydamas internete, bet bent vieną jo sukurtą knygą perskaityti norėtusi. Knyga tinkama praplėsti akiratį.
Ši knyga parašyta prisiminimų principu. Todėl galima laikyti kaip savotiška autobiografija. Vitoldas Gambrovičius tai lietuvių lenkų rašytojas, kurio knyga kuria ką tik perskaičiau galima vadinti viena įspūdingiausių intelektualų tekstų kurie buvo sukurti vidurio europoje. Pasakojama pirmu asmeniniu, kartais susidaro įspūdis, kad kažkiek liežuvaujama. Labai daug pasakojama apie literatūros ir meno pasaulį, aptariama politika, moterys bei to meto inteligentija.
Knyga kaip autobiografinė patiko, padėjo praplėsti akiratį, tačiau iki labai patikimo kažko trūko. Knyga perskaityti tikrai rekomenduoju, nes galima sužinoti, kaip gyveno tuometinė Lenkijos inteligentija. Nors rašytojas yra nežinomas, pirma kartą apie šią knygą sužinojau netyčiomis naršydamas internete, bet bent vieną jo sukurtą knygą perskaityti norėtusi. Knyga tinkama praplėsti akiratį.
November 30, 2020
Gimbrowicz padeda dirstelti į 20 a. pirmos pusės Europą per asmeninius įspūdžius, patyrimus, nepasitenkinimus ir vertinimus. Mano skoniui per daug druskos ir pipirų - absoliučiai ant visko jų pažerta saujom,- bet kantriai pragraužęs storą jų sluoksnį užčiuopi kritiką, kuri galioja ne tik to laikmečio Lenkijai, bet tinka ir Lietuvai - daug kas net iki šių dienų.
December 24, 2020
Provokuojantis, bet ir skatinantis kritiškai mąstyti dienoraštis apie rašymą, literatūros ir meno suvokimą, vertinimą. Verta paskaityti ir paskaičius pagalvoti apie prozos, poezijos kritiškesnį vertinimą.
January 1, 2024
Glaustesnė "Dienoraščių" versija iš nuotolio. Puiki knyga, būtų 5/5, tik kiek prailgo "liežuvavimas" apie tuometinės Lenkijos veikėjus, bet turbūt tik dėl neišprusimo.
Gera vėl rasti knygą, kurią norėsis atsiversti vėl ir vėl.
Gera vėl rasti knygą, kurią norėsis atsiversti vėl ir vėl.
August 8, 2024
Pirmoji, vėlyva, bet labai suintrigavusi pažintis su Gombrowicziumi. Pomirtinė knyga, kurios tekstai, parašyti 1959-1961 metais Laisvosios Europos radijo užsakymu, bet eteryje taip ir nenuskambėję, buvo rasti praėjus septyneriems metams po rašytojo mirties.
July 1, 2018
Daug kandžių pastabų tarpukario Lenkijai, kurios, pakeitus pavardes, būtų teisingos ir dabartinei Lietuvai. Bet nekyla noras susirasti kitas autoriaus knygas.
April 14, 2023
Interesting, and not excessively so, only to Gombrowicz enthusiasts (and devotees of early 20th-century Polish literature).
September 5, 2024
"Era a eso precisamente a lo que yo tendía en mi arte: a destacar la pugna del hombre con la forma para que comprendiese su tiranía y luchase contra su violencia"
December 10, 2007
My first introduction to Polish literature culture beyond the immediate environs of Greenpoint. It's somewhat odd to read someone's memoirs before reading any of their fiction, but this is a wonderful book. Covering the time in between the two world wars, it's an interesting slice of life, and Gombrowicz's recollections of the Polish literary scene and shifting political landscape are quite interesting. Now to read some of his "real" writing!
January 24, 2010
Gombrowicz’s memory-work here illuminates so many of the complexities of interwar Poland that it becomes much clearer how he came to his conception of Form later on. Through a mix of (im)mature individualism, caustic joking, post-gentry grotesque, interactions with a cast of intriguing and ridiculous literati, and accessible yet tense social and political insight, we are given a version of the “Polish complex” laid personally bare, like the story of a scar at its most entertaining.
May 31, 2013
Escrito desde su prolongado autoexilio en Argentina, alrededor de 1959, Recuerdos de Polonia es una suerte de autobiografía de Witold Gombrowicz... ver reseña completa
Displaying 1 - 20 of 20 reviews