Už stiklo durų

by Karolina Germanavičiūtė

„Už stiklo durų" – tai romanas apie mus, moteris: geidžiamas, nuodėmingas, įskaudintas ir įkvepiančias.

Laimė, ištikimybė ir gražūs santuokos metai – kiekvieno siekiamybė, tačiau likimas knygos herojams yra paruošęs kitokį planą. Jauna mergina Lilė įsipainioja į meilės trikampį. Ji stengiasi, neriasi iš kailio, norėdama įrodyti Ignui, kad palikęs savo žmoną Liną jis nieko nepraras. Priešingai – laimės. Tačiau Ignas nepataisomas egoistas. Jis nevengia trumpalaikių romanų ir vienkartinių nuotykių. Geriausia Linos draugė Rasa irgi buvo tapusi Igno vieno aistringo vakaro užgaida. Rasa šią nuodėmę slepia, bet tai ne vienintelis ją slegiantis dalykas. Jos ir Mindaugo santuoka iš pažiūros atrodo tobula, tačiau viduje ją drasko priekaištai, smurtas ir nepagarba. Ji nebenori apsimetinėti laiminga žmona.

„Meilė ir draugystė – tai lyg tiksinti bomba. Nežinai, kada ji sprogs. Bet jei sprogs – sugriaus viską, kuo kadaise tikėjai. Įsileidęs žmogų į širdį, suteiki jam galimybę sugniuždyti tave iš vidaus. Sužeisti tikrąjį tave."

Pirmajame Karolinos Germanavičiūtės romane – šeimos paslaptys, nuoskaudos ir intrigos. Pakilimai ir nuopuoliai, gyvenimai, kurie jungiasi, kertasi, išsiskiria. Jaunų žmonių klaidos, jausmai, pasirinkimai ir vertybės. Likimo ironija ir netikėta laimė.

264 pages, Unknown Binding

First published January 1, 2017

Reviews

[Girmantė · Rating 2 out of 5]

Didesnio kičo turbūt ir įsivaizduoti neįmanoma. Vienintelis pliusas, kad ir kokia iš pasakų pasaulio istorija, ji mane labai įtraukė ir buvo sunku atsitraukti nuo knygos.

[Inga Žuolytė · Rating 5 out of 5]

Labai patiko! Toks lengvas ir įtraukiantis siužetas, knygą suskaičiau per porą vakarų

[Evelina · Rating 2 out of 5]

Norėjau įvertinti viena žvaigždute, bet supratau, kad ši knyga man patiko labiau, nei norėčiau sau pripažinti.

Patikę dalykai:
1.Skaitėsi lengvai ir greitai, neprivertė per daug galvoti, o tai kartais yra geras atsipalaidavimo būdas.
2.Po ilgo knygų neskaitymo laiko, tai gera knyga įsivažiavimui.
3.Nenumiriau nuo trupučio pasvajojimo apie "tobulą meilę".

Nepatikę dalykai:
1.Istorija, jos vystymas, veikėjai ir dialogai - viskas yra banalu. Net veikėjų vardai - Lilė, Klaidas - lyg iš tipinių paauglės svajų. Kodėl ne Kazimieras koks? Turbūt todėl, kad paauglystėje aš irgi svajodavau apie klaidus, džekus ir edvardus, o ne kazimierus.
2.Vienas labiausiai nepatikusių dalykų - dialogai. Suprantu, kad skaičiau grožinės literatūros kūrinį, tačiau vis tik, žinant, kad čia yra lietuviška knyga, o ne vertinys, man sunku įsivaizduoti taip kalbančius žmones. Net taisyklingiausiai kalbančius hipsterius iš Vilniaus. Viskas skamba labai nenatūraliai. Klaido ir jo tėvo dialogas jiems žvejojant - turbūt pats prasčiausias visoje knygoje.
3.Po avarijos, į kurią pateko Ignas su Lile, staigiai, nei iš šio nei iš to, atsirado kažkokie "gangsta" dalykai: nešvarūs pinigai iš versliuko, neaišku kokio, nes visoje knygoje rašytoja taip ir nesugebėjo net sakinio parašyti apie tai, kokiu konkrečiu verslu užsiima Ignas (tik kažkokie sandoriai, dėl kurių jam reikia daug keliauti į užsienį, verslo vakarienės, prabanga, žodžiu tipinė pagrindinio veikėjo vyro veikla), stabdžių žarnelių pjaustymas, purvinam darbui nusamdyti tipeliai, kurie taip prastai aprašyti, kad net juokinga skaitant buvo. Ir taip visoje knygoje - netikėtai ištraukiami vis kokie nors faktai, "nešvarūs darbeliai", "intrigos", nesuvestos sąskaitos, tačiau šie dalykai nėra rutuliojami ir plėtojami toliau. Jie tiesiog įmesti į istoriją ir lieka joje kabėti, istorijos labui nuveikę tik tiek, kad suteikė priežastį autorei parašyti daug dramatiškų įvykių, kuriems vėliau reikia greito paaiškinimo, o taip pat padėjo pagrindinę veikėją paversti auka. Pavyzdžiui, avarija - puiki proga Lilei su broliu susitaikyti. Kaipgi brolis neaplankys komoje esančios sesers. Jie neapturėjo jokio pokalbio apie savo pykčius (tik vėliau, lyg iš reikalo parašytas Dominyko ir jo buvusios pasakojimas apie tai, kaip ji įsimylėjo jo sesę ir, kaip supratau, ją išprievartavo. Ir jokių pasekmių?), jis tiesiog jai stebuklingai atleido. Po trejus metus trukusio nebendravimo. Jokių nuoskaudų, nieko.
4.Klaidas nusamdė žmogų, kuris įpjovė stabdžių žarneles, dėl ko vos nežuvo ir liko sunkiai sužaloti du žmonės, tačiau paskutiniai knygos puslapiai jį vaizduoją gerietį, labai įsimylėjusį, klausiantį "gal tiesiog pradėkim iš naujo?". Ir vėl, jokių pasekmių. Tai neatrodytų taip baisiai, jei būtų rašomas kūrinio tęsinys, kuriame tai nebūtų paliekama ramybėje, tačiau autorei dar reikia daug padirbėti, kad kitas romanas būtų bent šiek tiek geresnis už šį.