What do you think?
Rate this book
Vyvenimas
„Vyvenimas” – jausminga aktorės, televizijos ir radijo laidų vedėjos, straipsnių autorės, socialinių projektų kūrėjos Beatos Tiškevič memuarų knyga, kurioje ji atskleidžia niekur nepasakotas istorijas apie skaudžias vaikystės patirtis, pirmuosius darbus, nedrąsius žingsnelius televizijoje, sunkias skyrybas ir tai, ko šie geri ir blogi išgyvenimai išmokė ir ką padėjo suprasti. Knygoje kiekvienas žmogus atras dalelę savęs – įžvelgs santykiuose su tėvais, mylimaisiais, draugais ir aplinkiniais.
368 pages, Paperback
First published December 1, 2017
74 people are currently reading
1246 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 180 reviews
Read
February 3, 2022Pirmiausiai, norisi pasakyti, kad kai pirmą kartą sužinojau apie Beatą, nebuvau niekaip prieš ją nusiteikusi. Tąkart ji kalbėjo Užkalnio laidoje Žinių Radijuje - man pasirodė visai žavi jos minčių raiška tuo nemutavusiu trimetės balsu, kuris ją irgi daro unikalia. Negana to, man Beata iki šiol atrodo gražiausia, kiek egzotiškų bruožų moteris Lietuvoje - mielai apsikeisčiau su ja išvaizda. Dar ir dabar nuo kai kurių jos nuotraukų negaliu atitraukti akių. Taigi, po Užkalnio laidos pradėjau sekti ir Beatos tekstus soc. medijose. Man patiko jos idėja kalbėti jautriomis temomis, nes mažai kas tai daro. Nežinau, pasikeitė Beata ar aš, bet ilgainiui tie tekstai pradėjo kliūti. Galbūt aš išaugau (apie tai - žr. toliau), bet jie ėmėsi rodytis ir iki dabar rodosi esantys pseudointelektualūs.
Ir ko jau ko, pseudointelektualų aš rimtai nemėgstu. Jie nuodija intelektualo vardą. Esu nieko prieš prieš paprastus žmones, nevaidinančius to, kuo nėra. Net Jagelavičiūtę tam tikra prasme gerbiu ir neretai mėgaujuosi jos nesąmonėmis, nes ji niekada neapsimetinėjo - su visais keiksmais, mužikiškais pasisakymais, stiliumi ir paprastumu. Visuomenės intelektualinį elitą gerbiu net labai - turbūt nereikia aiškinti, kokią naudą jie neša savo tekstais, pasisakymais, įžvalgomis. Jei norite suprasti, kuo skiriasi intelektualas nuo pseudointelektualo, atsiverskite Naująjį Židinį-Aidus ar bernardinai.lt, kur neretai talpinami geri komentarai, pasekite šiuolaikinius filosofus ar kultūros apžvalgininkus. Kalbant apie filosofus, būtent Nida Vasiliauskaitė dar 2006 suformulavo turbūt geriausią pseudointelektualo apibrėžimą - visi jo tekstai ir žodžiai yra forma be turinio. Ir pati turėjau panašų supratimą nuo tada, kai mokykloje tikrindama mano rašinį mokytoja sustojo ir paklausė trumpam sutrikusi - čia gili mintis ar tik gražus sakinys? Pati netrukus supratau, kad tai tik gražus sakinys be turinio ir nuo to laiko stengiuosi tokių neberašyti. Tai toks tad yra ir "Vyvenimas" - daug formos ir beveik 0 turinio.
Visoje knygoje labai nervino Beatos bestuburiškumas, prieštaravimai pačiai sau, nelogiškumai ir nesueinantys galai. Tarkime, iš pradžių aiškiai pareiškusi, kad visada žinojo, jog yra "kitokia nei visi", netrukus ėmė aiškinti, kad nepakelsi savo savivertės iškeldamas save virš kitų. Aršiai spjaudėsi ant patarimus mėgstančių dalyti žmonių, tačiau antra knygos pusė buvo vienas didelis patarinėjimas kitiems. Sakė, kad visada žinojo, ko norėjo, ir ko nenorėjo, tačiau be šio puikaus sakinio visa knyga buvo blaškymasis, lankymasis pas psichoterapeutę ir absoliutus nežinojimas, ko nori. Ir taip būtų galima tęsti. Vienas iš dviejų adekvačių "Vyvenimo" įvertinimų, kuriuos skaičiau, buvo Povilo Šklėriaus (jei žmogus girdėtas, tai primenu, kad jis irgi išleido 2 knygas). Jis parinko nemažai citatų, kurios apibūdina Beatos knygą, tad tikiuosi, kad nesupyks, jei nukopijuosiu, nes pati tiesiog nebūčiau turėjusi kantrybės tiek vargti:
„Man buvo nelengva.“
„Jaučiausi labai nesaugiai <…>“
„Verkėm kartu su mama.“
„Nebeturėjau jokių svajonių.“
„Buvau per jautri tai aplinkai.“
„Viskas mano viduje subyrėjo.“
„Jiems pabodo mane guosti <…>“
„Ėmiau verkti, visko gailėtis.“
„<…> ir mes abu apsiverkėm.“
„Pasikūkčiodami verkėm.“
„Aš visiškai suskydau <…>“
„Aš buvau visiškai vieniša.“
„Atsiguliau į lovą, pakišau galvą po antklode ir pradėjau balsu raudoti.“
„Atrodė, kad suplyšiu perpus <…>“
„Man labai skaudėjo širdį <…>“
„Visą kelią iki Maskvos praverkiau.“
„Maskvoje verkiau dar dvi paras.“
„Širdis pasruvo krauju <…>“
„Išskydau.“
„Kai išgirsdavau, kad skamba mano telefonas, puldavau į isteriją, pradėdavau verkti ir negalėdavau sustoti.“
„Su kiekviena diena vis labiau nykau.“
„Kaip šmėkla vaikščiojau Vilniaus gatvėmis ir visko bijojau.“
„O aš ir toliau gesau.“
„Jaučiausi niekur nereikalinga <…>“
„Nebejutau jokių jausmų ar emocijų, nebeturėjau jokių norų ar tikslų.“
„Galiausiai nusprendžiau numirti.“
„<…> pasikūkčiodama ėmiau verkti.“
„Jis verkdavo kartu.“
Tai kaip ir apibendrina "Vyvenimą". Ir man dėl to šiek tiek gaila, nes Beatos gyvenimas šiaip turėjo įdomių, jautrių aspektų - tėvų alkoholizmas, geriausios draugės savižudybė, santykiai su kitataučiu. Bet viskas pateikta taip lėkštai. Taip lėkštai, kad skaitai ir skauda smegenis nuo primityvaus stiliaus - nežinau, kaip žmonės sugebėjo tiek įsijausti, kad apsiverkė. Ir man buvo labai keista, kad pati Beata to nematė. Ne kartą paminėjo, kad yra skaičiusi Dostojevskį, Hessę. Tai kaip gali būti skaičiusi tokius kūrinius ir nematyti, kad pati rašai šūdą? Nebijosiu šio žodžio, nes tai ir buvo šūdas. Kaip pačiai nekyla joks savikritiškumo žvilgsnis, kad hm, čia kažkaip prastokai viskas skamba. Ir ką veikė kalbos redaktorė, kuri bent jau ant popieriaus buvo? Aišku, gal ne kaži ką ir galėjo padaryti, nes jei būtų pradėjusi normaliai taisyti, būtų belikę tiesiog išbraukti visą knygą. Aš net nekalbu apie kažkokį gramatikos redaktorių - korektūros, gramatinių klaidų buvo tiek daug, kad man galiausiai pabodo skaičiuoti. Tad dar kartą norisi pasikartoti - tarsi yra emocionali forma, yra daug skambių žodžių, gražių frazių, bet turinio neradau. O galimybė išlaužti kažką įdomaus buvo, nes visgi Beatos gyvenimas nėra iš nykiausių.
Dar tikėjausi, kad knygą ištemps feminizmas. Buvau girdėjusi kelis pasakymus, kad kai kam to feminizmo pasirodė net per daug. Bet realiai feminizmas ten užėmė kokius 5 puslapius, ne daugiau. Iš tikro tai net nebuvo kalba apie feminizmą, daugiau bendro pobūdžio paplepėjimas apie moterų teises ir tiek, galimas duoti nebent visiškai apie tai neturintiems supratimo žmonėms. Ir jei pirma knygos dalis buvo daugmaž apie Beatos gyvenimą, tai nuo to intarpo prasidėjo kur kas baisesnė koučingo, savipagalbos ir motyvacijos gaida, besitęsusi iki pat pabaigos, kurios aš jau rimtai neapkenčiu. Taigi, matau tik dvi žmonių grupes, kurioms gali būti nuoširdžiai įdomus "Vyvenimas": a) paaugliams iki 14 metų (imtinai); b) žmonėms, neskaitantiems gerų knygų. Ankstyvoje paauglystėje "Vyvenimas" gal ir neblogas skaitinys, ypatingai, jei savivertė žemoka - gali paskatinti atsispirti ir nenukabinti nosies, liaudiškai tariant. Tačiau kai žmogus tampa sąmoningesnis ir ima į rankas normalesnius skaitinius, neįsivaizduoju, ką jis "Vyvenime" gali rasti. Aišku, visada yra prielaida, kad gerų knygų jis neskaito, tuomet ir neturėtų stebinti, kad 20+ merginos žliumbia pasikūkčiodamos.
Iš esmės "Vyvenimo" buvimas man netrukdo. Tarkime, kad už puikų dizainą (dizainas - man vienintelis rimtai patikęs aspektas, taip pat ir viršelio medžiaga), pirmąją motyvacinę pagalbą keturiolikmečiams ir, tikiuosi, kam nors postūmį rimčiau pasidomėti feminizmu, ši knyga nusipelnė tos vienos žvaigždutės, nes jei Goodreads leistų duodi 0, rimtai pagalvočiau. Tačiau liaupsinti "Vyvenimą" kaip pakeitusią gyvenimą, geriausią knygą mane verčia šiek tiek nusivemti. Apsiverkiau viduje, kai pamačiau, kad Knygų Mugėje pas S. Parulskį susirinko turbūt 6, jei ne daugiau, kartų mažiau žmonių nei pas Tiškevič. Aišku, pseudointelektualais sekti yra lengviausia, nes daugumai žmonių visada rūpi tik forma, o ne turinys. Gi Hitleris irgi ten gražiai kalbėjo, visa ką, minios žavėjosi, tik po to kai visi atsibudo suvokę turinį, buvo vėloka. Taip, nelabai sąžininga lyginti Beatą su Hitleriu, bet gal tiesiog noriu pasakyti, kad toks pseudointelektualizmas niekada neveda į gerą, nes pradėję nuo lengvų Beatos sapalionių, žmonės vėliau nebesupranta turinio, kai reikalas esti išties rimtas. Smegenys atbunka.
Anyway, Beatos vietoje būčiau pasidėjusi šį 7-tos klasės rašinėlį į stalčių ir dar palaukusi. Tikiuosi, kad vieną dieną mūsų visuomenėje atsiras žmogus, kuris gebės kalbėti jautriomis temomis ne Janutienės, ir ne Beatos stiliumi.
P. S. Atsiliepimą skiriu Motiejui, nes nuo tada, kai jis apžvelgė Kildišienės "Atvirai" ir Uspaschiko dvasinio gyvenimo vadovą, siekiu būti tokia pat puiki apžvalgininkė kaip jis.
Ir ko jau ko, pseudointelektualų aš rimtai nemėgstu. Jie nuodija intelektualo vardą. Esu nieko prieš prieš paprastus žmones, nevaidinančius to, kuo nėra. Net Jagelavičiūtę tam tikra prasme gerbiu ir neretai mėgaujuosi jos nesąmonėmis, nes ji niekada neapsimetinėjo - su visais keiksmais, mužikiškais pasisakymais, stiliumi ir paprastumu. Visuomenės intelektualinį elitą gerbiu net labai - turbūt nereikia aiškinti, kokią naudą jie neša savo tekstais, pasisakymais, įžvalgomis. Jei norite suprasti, kuo skiriasi intelektualas nuo pseudointelektualo, atsiverskite Naująjį Židinį-Aidus ar bernardinai.lt, kur neretai talpinami geri komentarai, pasekite šiuolaikinius filosofus ar kultūros apžvalgininkus. Kalbant apie filosofus, būtent Nida Vasiliauskaitė dar 2006 suformulavo turbūt geriausią pseudointelektualo apibrėžimą - visi jo tekstai ir žodžiai yra forma be turinio. Ir pati turėjau panašų supratimą nuo tada, kai mokykloje tikrindama mano rašinį mokytoja sustojo ir paklausė trumpam sutrikusi - čia gili mintis ar tik gražus sakinys? Pati netrukus supratau, kad tai tik gražus sakinys be turinio ir nuo to laiko stengiuosi tokių neberašyti. Tai toks tad yra ir "Vyvenimas" - daug formos ir beveik 0 turinio.
Visoje knygoje labai nervino Beatos bestuburiškumas, prieštaravimai pačiai sau, nelogiškumai ir nesueinantys galai. Tarkime, iš pradžių aiškiai pareiškusi, kad visada žinojo, jog yra "kitokia nei visi", netrukus ėmė aiškinti, kad nepakelsi savo savivertės iškeldamas save virš kitų. Aršiai spjaudėsi ant patarimus mėgstančių dalyti žmonių, tačiau antra knygos pusė buvo vienas didelis patarinėjimas kitiems. Sakė, kad visada žinojo, ko norėjo, ir ko nenorėjo, tačiau be šio puikaus sakinio visa knyga buvo blaškymasis, lankymasis pas psichoterapeutę ir absoliutus nežinojimas, ko nori. Ir taip būtų galima tęsti. Vienas iš dviejų adekvačių "Vyvenimo" įvertinimų, kuriuos skaičiau, buvo Povilo Šklėriaus (jei žmogus girdėtas, tai primenu, kad jis irgi išleido 2 knygas). Jis parinko nemažai citatų, kurios apibūdina Beatos knygą, tad tikiuosi, kad nesupyks, jei nukopijuosiu, nes pati tiesiog nebūčiau turėjusi kantrybės tiek vargti:
„Man buvo nelengva.“
„Jaučiausi labai nesaugiai <…>“
„Verkėm kartu su mama.“
„Nebeturėjau jokių svajonių.“
„Buvau per jautri tai aplinkai.“
„Viskas mano viduje subyrėjo.“
„Jiems pabodo mane guosti <…>“
„Ėmiau verkti, visko gailėtis.“
„<…> ir mes abu apsiverkėm.“
„Pasikūkčiodami verkėm.“
„Aš visiškai suskydau <…>“
„Aš buvau visiškai vieniša.“
„Atsiguliau į lovą, pakišau galvą po antklode ir pradėjau balsu raudoti.“
„Atrodė, kad suplyšiu perpus <…>“
„Man labai skaudėjo širdį <…>“
„Visą kelią iki Maskvos praverkiau.“
„Maskvoje verkiau dar dvi paras.“
„Širdis pasruvo krauju <…>“
„Išskydau.“
„Kai išgirsdavau, kad skamba mano telefonas, puldavau į isteriją, pradėdavau verkti ir negalėdavau sustoti.“
„Su kiekviena diena vis labiau nykau.“
„Kaip šmėkla vaikščiojau Vilniaus gatvėmis ir visko bijojau.“
„O aš ir toliau gesau.“
„Jaučiausi niekur nereikalinga <…>“
„Nebejutau jokių jausmų ar emocijų, nebeturėjau jokių norų ar tikslų.“
„Galiausiai nusprendžiau numirti.“
„<…> pasikūkčiodama ėmiau verkti.“
„Jis verkdavo kartu.“
Tai kaip ir apibendrina "Vyvenimą". Ir man dėl to šiek tiek gaila, nes Beatos gyvenimas šiaip turėjo įdomių, jautrių aspektų - tėvų alkoholizmas, geriausios draugės savižudybė, santykiai su kitataučiu. Bet viskas pateikta taip lėkštai. Taip lėkštai, kad skaitai ir skauda smegenis nuo primityvaus stiliaus - nežinau, kaip žmonės sugebėjo tiek įsijausti, kad apsiverkė. Ir man buvo labai keista, kad pati Beata to nematė. Ne kartą paminėjo, kad yra skaičiusi Dostojevskį, Hessę. Tai kaip gali būti skaičiusi tokius kūrinius ir nematyti, kad pati rašai šūdą? Nebijosiu šio žodžio, nes tai ir buvo šūdas. Kaip pačiai nekyla joks savikritiškumo žvilgsnis, kad hm, čia kažkaip prastokai viskas skamba. Ir ką veikė kalbos redaktorė, kuri bent jau ant popieriaus buvo? Aišku, gal ne kaži ką ir galėjo padaryti, nes jei būtų pradėjusi normaliai taisyti, būtų belikę tiesiog išbraukti visą knygą. Aš net nekalbu apie kažkokį gramatikos redaktorių - korektūros, gramatinių klaidų buvo tiek daug, kad man galiausiai pabodo skaičiuoti. Tad dar kartą norisi pasikartoti - tarsi yra emocionali forma, yra daug skambių žodžių, gražių frazių, bet turinio neradau. O galimybė išlaužti kažką įdomaus buvo, nes visgi Beatos gyvenimas nėra iš nykiausių.
Dar tikėjausi, kad knygą ištemps feminizmas. Buvau girdėjusi kelis pasakymus, kad kai kam to feminizmo pasirodė net per daug. Bet realiai feminizmas ten užėmė kokius 5 puslapius, ne daugiau. Iš tikro tai net nebuvo kalba apie feminizmą, daugiau bendro pobūdžio paplepėjimas apie moterų teises ir tiek, galimas duoti nebent visiškai apie tai neturintiems supratimo žmonėms. Ir jei pirma knygos dalis buvo daugmaž apie Beatos gyvenimą, tai nuo to intarpo prasidėjo kur kas baisesnė koučingo, savipagalbos ir motyvacijos gaida, besitęsusi iki pat pabaigos, kurios aš jau rimtai neapkenčiu. Taigi, matau tik dvi žmonių grupes, kurioms gali būti nuoširdžiai įdomus "Vyvenimas": a) paaugliams iki 14 metų (imtinai); b) žmonėms, neskaitantiems gerų knygų. Ankstyvoje paauglystėje "Vyvenimas" gal ir neblogas skaitinys, ypatingai, jei savivertė žemoka - gali paskatinti atsispirti ir nenukabinti nosies, liaudiškai tariant. Tačiau kai žmogus tampa sąmoningesnis ir ima į rankas normalesnius skaitinius, neįsivaizduoju, ką jis "Vyvenime" gali rasti. Aišku, visada yra prielaida, kad gerų knygų jis neskaito, tuomet ir neturėtų stebinti, kad 20+ merginos žliumbia pasikūkčiodamos.
Iš esmės "Vyvenimo" buvimas man netrukdo. Tarkime, kad už puikų dizainą (dizainas - man vienintelis rimtai patikęs aspektas, taip pat ir viršelio medžiaga), pirmąją motyvacinę pagalbą keturiolikmečiams ir, tikiuosi, kam nors postūmį rimčiau pasidomėti feminizmu, ši knyga nusipelnė tos vienos žvaigždutės, nes jei Goodreads leistų duodi 0, rimtai pagalvočiau. Tačiau liaupsinti "Vyvenimą" kaip pakeitusią gyvenimą, geriausią knygą mane verčia šiek tiek nusivemti. Apsiverkiau viduje, kai pamačiau, kad Knygų Mugėje pas S. Parulskį susirinko turbūt 6, jei ne daugiau, kartų mažiau žmonių nei pas Tiškevič. Aišku, pseudointelektualais sekti yra lengviausia, nes daugumai žmonių visada rūpi tik forma, o ne turinys. Gi Hitleris irgi ten gražiai kalbėjo, visa ką, minios žavėjosi, tik po to kai visi atsibudo suvokę turinį, buvo vėloka. Taip, nelabai sąžininga lyginti Beatą su Hitleriu, bet gal tiesiog noriu pasakyti, kad toks pseudointelektualizmas niekada neveda į gerą, nes pradėję nuo lengvų Beatos sapalionių, žmonės vėliau nebesupranta turinio, kai reikalas esti išties rimtas. Smegenys atbunka.
Anyway, Beatos vietoje būčiau pasidėjusi šį 7-tos klasės rašinėlį į stalčių ir dar palaukusi. Tikiuosi, kad vieną dieną mūsų visuomenėje atsiras žmogus, kuris gebės kalbėti jautriomis temomis ne Janutienės, ir ne Beatos stiliumi.
P. S. Atsiliepimą skiriu Motiejui, nes nuo tada, kai jis apžvelgė Kildišienės "Atvirai" ir Uspaschiko dvasinio gyvenimo vadovą, siekiu būti tokia pat puiki apžvalgininkė kaip jis.
January 10, 2018
Vyvenimas man nuo pat pradžių kėlė nepasitikėjimą ir, deja, mano mažų lūkesčių taip ir nepranoko. Trumpai tariant, tai autobiografija, prikrėsta feminizmo pradmenų ir self-help knygų nuotrupų, parašyta žmogaus, taip įsigilinusio į save, kad likęs pasaulis atsitraukia į antrą planą.
Knyga išties labai atvira bei nuoširdi (nors, dėl autorės neslėpiamo polinkio į emocijų sūkurį, atvirumas nebūtinai atskleidžia tiesą) ir tikiu, kad ją parašyti buvo nemenkas iššūkis. Bet atvirumas - tai ne vienintelis geros knygos ingredientas. Gaila, kad Beata Tiškevič, taip daug rašiusi apie norą kurti, savo pirmąją knygą paskyrė absoliučiai nekūrybiškam savo kol kas ne tokio jau ilgo gyvenimo viešam narpliojimui.
Kaip rašytojos, jos požiūris į kūrybą taip pat keistokas. Kalbėdama apie aktorystę, ji teigia, kad nenori vaidinti - arba kurti - vaidmenų, kurie nėra jai artimi, pavyzdžiui, fatališkos moters. Tačiau didelė kūrybos dalis - ar tai butų vaidyba, ar rašymas, ar muzika - reikalauja didelės empatijos ar bent įsijautimo į kitą žmogų ir jo išgyvenimus. Iš vienos pusės, gal, parašiusi asmenišką, "terapinę" knygą, Tiškevič galės pažiūrėti ir į kitų gyvenimus. Bet jei jai taip svarbu nežaboti ir nesprausti savęs į svetimus rėmus, tai jos kūryba bus apribota jos pačios patirtimi, tad ir nelabai įdomi. Juk yra riba, kiek galima skaityti apie išties įvykusius, banalokus įvykius, kaip keliavimą vienam (nuo kurio pastaruosius kelis metus ūžia internetas), skyrybas (kurios skaldo kone kas antrą šeimą), ar emocinę savijautą (apie kurią gal ir trūksta lietuviškos literatūros, bet tikrai yra geresnių šaltinių. nei Vyvenimas ). Be vaizduotės, visa tai tėra statistikos vienetai ir pernelyg emocingi reportažai apie bendrus išgyvenimus.
Tad pirmieji keli šimtai puslapių buvo lyg pernelyg asmeniškas interviu žurnale, kurio pati nepirkčiau, o paskutiniai skyriai sukėlė jau nebe vangų, vojieristišką smalsumą, bet irzlumą su pykčio priegaidomis. Pavyzdžiui, kalbėdama apie kitus, kitaip nei ji gyvenančius žmones, Tiškevič rašo:
Autorei tėra 28-eri metai, ji pati pripažįsta, kad nėra ir nebus tobula, tačiau leidžia sau vertinti ir nuvertinti tuos kitus žmones, kurie nepasiekė jos pasaulėvokos lygio. Skaitant atrodo, kad tie, kurių vertybės nesutampa su Beatos vertybėmis, kurie nemirksta savo jausmų terpėje, kurie turi atsakomybių, kurių negali atsisakyti dėl norų ir svajonių - jie yra nepakankamai gilūs, įdomūs ar susivokę. Arba, jie tiesiog švaisto savo gyvenimą. Toks, kad ir asmeninis, požiūris žemina skaitytoją ir atitolina jį nuo teksto; pamokantis ir netgi moralizuojantis teisuoliškas tonas muša iš vėžių ir smarkiai erzina. Vyvenimas nerodo ženklų, kad jo autorė būtų susikrovusi ypatingą išminties lobį, tad kodėl ji rašo ne tik apie savo nuomones ir išgyvenimus, bet ir apibendrina juos kitiems?
Sunku net nusakyti, koks būtų idealus Vyvenimo skaitytojas. Manyčiau, kad merginos, kurioms aktualios pirmosios meilės ir saviraiškos bei kūrybos kančios, jau tikrai susipažinusios su feminizmo pagrindais, kurie periodiškai pasirodo tarp gyvenimiškų Tiškevič istorijų. O interneto bei YouTube laikais, ir panašių pasakojimų galima prisiklausyti, prisiskaityti ir prisižiūrėti. Tie, kuriems šios žinios apie lyčių lygybę ir būtų naudingos, turbūt knygos arba net neatsiverstų, atstumti Tiškevič viešos, triukšmingos personos, arba atsitrauktų, genami rašto tono ir pasitaikančių banalybių.
Iš Facebook tekstų ir straipsnelių lrytas bei Šiaurės Atėnuose , žinau, kad rašyti Beata Tiškevič moka ir įdomiai, originaliai, įtraukiančiai. Gal, kitoje jos knygoje, tai atsispindės.
Knyga išties labai atvira bei nuoširdi (nors, dėl autorės neslėpiamo polinkio į emocijų sūkurį, atvirumas nebūtinai atskleidžia tiesą) ir tikiu, kad ją parašyti buvo nemenkas iššūkis. Bet atvirumas - tai ne vienintelis geros knygos ingredientas. Gaila, kad Beata Tiškevič, taip daug rašiusi apie norą kurti, savo pirmąją knygą paskyrė absoliučiai nekūrybiškam savo kol kas ne tokio jau ilgo gyvenimo viešam narpliojimui.
Kaip rašytojos, jos požiūris į kūrybą taip pat keistokas. Kalbėdama apie aktorystę, ji teigia, kad nenori vaidinti - arba kurti - vaidmenų, kurie nėra jai artimi, pavyzdžiui, fatališkos moters. Tačiau didelė kūrybos dalis - ar tai butų vaidyba, ar rašymas, ar muzika - reikalauja didelės empatijos ar bent įsijautimo į kitą žmogų ir jo išgyvenimus. Iš vienos pusės, gal, parašiusi asmenišką, "terapinę" knygą, Tiškevič galės pažiūrėti ir į kitų gyvenimus. Bet jei jai taip svarbu nežaboti ir nesprausti savęs į svetimus rėmus, tai jos kūryba bus apribota jos pačios patirtimi, tad ir nelabai įdomi. Juk yra riba, kiek galima skaityti apie išties įvykusius, banalokus įvykius, kaip keliavimą vienam (nuo kurio pastaruosius kelis metus ūžia internetas), skyrybas (kurios skaldo kone kas antrą šeimą), ar emocinę savijautą (apie kurią gal ir trūksta lietuviškos literatūros, bet tikrai yra geresnių šaltinių. nei Vyvenimas ). Be vaizduotės, visa tai tėra statistikos vienetai ir pernelyg emocingi reportažai apie bendrus išgyvenimus.
Tad pirmieji keli šimtai puslapių buvo lyg pernelyg asmeniškas interviu žurnale, kurio pati nepirkčiau, o paskutiniai skyriai sukėlė jau nebe vangų, vojieristišką smalsumą, bet irzlumą su pykčio priegaidomis. Pavyzdžiui, kalbėdama apie kitus, kitaip nei ji gyvenančius žmones, Tiškevič rašo:
Jie nieko nenutuokia. Nieko nenumano nei apie save, nei apie savo gyvenimą, nei apie savo jausmus. Tie žmonės mano, kad yra visų apibūdinimų, kuriais juos gausiai apdalijo aplinka, mišrainė. Jie yra tai, ką apie juos mano jų tėvai, draugai ir darbdaviai. <...>
Tie žmonės gyvena pamiršę, kad mirs. Galvoja, kad ligos ištinka visus kitus, bet ne juos. Sprendimus priima vadovaudamiesi baimėmis.
Autorei tėra 28-eri metai, ji pati pripažįsta, kad nėra ir nebus tobula, tačiau leidžia sau vertinti ir nuvertinti tuos kitus žmones, kurie nepasiekė jos pasaulėvokos lygio. Skaitant atrodo, kad tie, kurių vertybės nesutampa su Beatos vertybėmis, kurie nemirksta savo jausmų terpėje, kurie turi atsakomybių, kurių negali atsisakyti dėl norų ir svajonių - jie yra nepakankamai gilūs, įdomūs ar susivokę. Arba, jie tiesiog švaisto savo gyvenimą. Toks, kad ir asmeninis, požiūris žemina skaitytoją ir atitolina jį nuo teksto; pamokantis ir netgi moralizuojantis teisuoliškas tonas muša iš vėžių ir smarkiai erzina. Vyvenimas nerodo ženklų, kad jo autorė būtų susikrovusi ypatingą išminties lobį, tad kodėl ji rašo ne tik apie savo nuomones ir išgyvenimus, bet ir apibendrina juos kitiems?
Sunku net nusakyti, koks būtų idealus Vyvenimo skaitytojas. Manyčiau, kad merginos, kurioms aktualios pirmosios meilės ir saviraiškos bei kūrybos kančios, jau tikrai susipažinusios su feminizmo pagrindais, kurie periodiškai pasirodo tarp gyvenimiškų Tiškevič istorijų. O interneto bei YouTube laikais, ir panašių pasakojimų galima prisiklausyti, prisiskaityti ir prisižiūrėti. Tie, kuriems šios žinios apie lyčių lygybę ir būtų naudingos, turbūt knygos arba net neatsiverstų, atstumti Tiškevič viešos, triukšmingos personos, arba atsitrauktų, genami rašto tono ir pasitaikančių banalybių.
Iš Facebook tekstų ir straipsnelių lrytas bei Šiaurės Atėnuose , žinau, kad rašyti Beata Tiškevič moka ir įdomiai, originaliai, įtraukiančiai. Gal, kitoje jos knygoje, tai atsispindės.
September 4, 2018
Sveiki. Mano vardas Beata. Aš verkiu tiek, kad jei trijų didžiausių Lietuvos miestų žmonės išvažiuotų gyventi į užsienį (pvz. Argentiną), verkimo kiekis vienam žmogui juose net nesudrebėtų ir liktų tox pat kaip tais atvejais, kai manęs nebūna Vilniuje (būnu Argentinoje). Nes aš verkiu dėl visko ir, pageidautina, visada. Ir tai yra mano pagrindinis knygos motyvas. Antras didis motyvas yra nuolatinis meilės trūx-plyš ieškojimas. Bet tik kad kažkaip aš taip stipriai žinau kaip kas yra ir turi būti, esu tokia kreizi ir pašėlus, tuo pačiu dvasinga ir trapi būtybė, kad nu aš nelabai ką randu, bet kai nerandu aš ką darau? Verkiu, taip. Aš dar knygoje rašau apie visokias pasaulyje esančias neteisybes, kurios mane labai nervina, truputį žemina, bet aš į tai kartais pažiūriu gana pašėlusiai ir padykusiai, šiek tiek jaunatviškai ir, o, bet, kai kažkas truputį nepaeina, tai aš darau ką? Verkiu vėl. Dar knygoje rašau apie tikrai niekam neįdomius nuotykius, bet kad jau aš pakankamai pašėlusi, tai juos tikrai skaitys mano bendraamžės iš 8C. Tai gali būti ir kažkokie ten filmavimaisi, truputį menas, įvairi užklasinė veikla, būreliai ir iniciatyvos, kurie paprastai baigiasi ašaromis. Bet man pvz. smagiausia yra tai, kad aš visa tai sudedu į tokį kaip self-help, kurio minties pati nesuprantu. Nei kam čia tas help, nei kaip. Bet manau, kad dogmatizuojant ir nusakant kaip kas turėtų ar neturėtų būti, aš tai išsakau pakankamai aiškiai. Pvz. teigdama, kad būti mama yra pakankamai šūdas ir nukamon, kodėl ne bankininke geriau? Dar kažką ten mėginu išrutuliot iš nosies išsiėmus kažkokio plastelino, ir įtepu po tokį va meną į kiekvieną knygą. Aišku mano didis atradimas yra feminizmas nu ir čia jau šakės kokia yra piktžaizdė, bet čia kaip ir neturiu ką rašyti daugiau poros sakinių, tai žodžiu nebūkit mamom, nes tai briedas, būkit buhalterėm. Aš parašau apie visa tai tokį beformį bliurbalą, kurį pradėjau rašyti 9 metų ir baigiau, kai jau buvo beveik 10 gimtadienis. Truputį dabar paaugusi sudėliojau kablelius ir va čia bus mano knyga. Ir visgi kas man labiausia sekasi, tai cypiančiu tonu aiškinti kaip kas turi būti ir nu, verkti, jei kažkas yra ne pagal raidę. Nes kur su pirštu besi, ten rasi neteisybę, kurią tik superbeata gali ištaisyti keliais sakiniais savo knygoje. Ir šito smug požiūrio aš laikysiuosi nuo pirmų sakinių iki paskutinių, tuo pačiu karts nuo karto įterpdama, kad visgi yra kaip yra ir panašias frazes, ir sukurdama tokią truputį šizofrenišką nuotaiką su "tu esi stiprus, tai aš tau negaliu nieko liepti, tu pats viską žinai, bet jei tu nedarysi taip va, tai esi dūchas LOL". Čia aš ir baigsiu savo knygos pristatymą. Ai, pavadinimas, tiesą, čia tox kreizi gyvenimas, kuri mistaipini V vietoj G ir tai kažkaip yra šaunu ir pašėlę, bet jei jums tai nepatinka, tai ai nu pašol. Parodžiau savo šį rašinį lietuvių kalbos mokytojai, tai parašė 5. Sakė kaip aštuntokės rašinys kiek per ilgas, be turinio, bet medalis už entuziazmą ir kad tiek pritapsėta su ipadu. Tai ta mokytoja debilė, nes turėjo būti 10, bet ką gi. Paskundžiau aš ją ir dabar su nekantrumu laukiu ką atneš šiandien prasidedanti mano devinta klasė.
Vyvenkit. Veata.
---
ps. Medalis man už pabaigtą skaityti knygą. Nedaug dalykų padariau šią vasarą, bet kai kuriais ir nelabai didžiuojuosi.
Vyvenkit. Veata.
---
ps. Medalis man už pabaigtą skaityti knygą. Nedaug dalykų padariau šią vasarą, bet kai kuriais ir nelabai didžiuojuosi.
September 9, 2021
Iš pradžių ši knyga kažkodėl skleidė atmetimo reakciją, nors Beata, kuria šiaip jau ypatingai niekada nesidomėjau, atrodė įdomi asmenybė. (Įdomi - manyčiau vienas gražiausių komplimentų). Bet pastaruoju metu lyg tyčia girdėjau labai neblogų atsiliepimų apie Vyvenimą, tad nusprendžiau nespėlioti ir perskaityti. Tikėjausi iš šios istorijos įkvėpimo, padrąsinimo. Bet visgi pirmoji intuicija buvo teisinga- nelabai, ko tikėtasi, vėliau čia pavyko rasti...
Knyga buvo apie verkiau ir žydėjau. Beata verkė, žliumbė, raudojo ir tada sužydėjo. Tada ji verkė, verkė ir sužydėjo. Tada ji žydėjo, o po to raudojo, verkė, žliumbė ir tada žydėjo.
Tai apie siužetą maždaug jau ir papasakojau. O jei rimčiau - manau knyga galėtų patikti: Žmonėms, kuriems būtų smalsu paskaityti Beatos dienoraštį - tokį, kur atsisėdau ir parašiau, nesvarbu, kad daug kas kartojasi, kad daug kur prieštaraujama sau pačiam, kur nepasistengta paieškoti įvairesnių epitetų ar apskritai sinonimų, tiesiog - buitinis, atviras dienoraštis. Jei smalsu - nedvejokit. Jei nelabai smalsu (pvz man nebuvo tai aktualu, įdomu ar labai reikalinga), tada galbūt jūs esate susidūrę gyvenime su tokiomis problemomis: alkoholikas tėvas, keblūs santykiai su mama, mylimojo neištikimybė. Jei tai patyrėte - g a l b ū t jums bus įdomu sužinoti, kaip kitas žmogus jautėsi šiose situacijose. Aš ir vėl nebuvau tas žmogus, tikrai džiaugiuosi, jog mano tėtis intelektualus, mylintis žmogus, mama buvo mano geriausia draugė, o vyrui niekada lyg ir nereikėjo ko nors vietoj manęs. Tačiau nereiškia - kad gyvenime neturėjau kitų problemų, apie kurias, galėčiau atsisėsti ir parašyti Ryvenimą arba Fyvenimą. Tik ar to reikia? Ar tikrai kiekvienam reikia parašyti knygą apie savo gyvenimo problemas?
Ir iš tiesų, dabar net nustebau, kad visgi daviau net tris žvaigždutes.
Istorijai persiritus į antrąją pusę, kai Beata jau mažiau verkė, o daugiau veikė, darėsi šiek tiek įdomiau. Tuomet jau galėjome išgirsti ir padrąsinimų, sprendimų variantų, kaip gelbėti save, ko griebtis, kai sunku. O šiaip - negaliu pasakyti, kad nenudžiugau, jog skaitydama šią knygą supratau, kad emociškai esu ganėtinai suaugusi, man nebereikėjo naujai iš Beatos išgirsti, kad esu graži, kad nereikia pergyventi dėl savo kūno, išvaizdos, man nebereikia priminti, kad galiu būti kitokia, galiu būti netobula, galiu būti kokia noriu. Matyt todėl, kad man pasisekė kur kas labiau nei Beatai, ir šiuos dalykus nuo vaikystės man kartojo mama. Todėl man labai keista buvo skaityti tokias eilutes kaip ši: "Daug mano draugių iki šiol nesugeba savęs priimti dėl to, kad mamos visą vaikystę joms kartojo, kokios jos storos ir negražios". Man tai išties nesuvokiama. Mano pačios mama baisiausiai pykdavo ir net įsižeisdavo, jei aš pasakydavau, jog esu negraži, ar per plona, ar per kažkokia, ką jau kalbėti, kad ji pati būtų norėjusi mane sumenkinti sakydama panašius žodžius... Todėl, jeigu šie Beatos įrodinėjimai, kažkam bus nauji ir vertingi - knyga negali būti jau taip stipriai smerkiama. Na matyt, tiesiog aš buvau ir vėl ne tas skaitytojas, kuriam to reikėjo. Todėl galbūt ir vertinčiau knygą visai kitaip, nei žmogus, kuriam dar reikia išgirsti, kad nesame tobuli ir tai yra gerai.
Taigi, nors labai noriu įžvelgti ir gražiąją, gerąją šios knygos pusę - labai aiškiai supantu, kad ši istorija man buvo tiesiog nereikalinga.
Knyga buvo apie verkiau ir žydėjau. Beata verkė, žliumbė, raudojo ir tada sužydėjo. Tada ji verkė, verkė ir sužydėjo. Tada ji žydėjo, o po to raudojo, verkė, žliumbė ir tada žydėjo.
Tai apie siužetą maždaug jau ir papasakojau. O jei rimčiau - manau knyga galėtų patikti: Žmonėms, kuriems būtų smalsu paskaityti Beatos dienoraštį - tokį, kur atsisėdau ir parašiau, nesvarbu, kad daug kas kartojasi, kad daug kur prieštaraujama sau pačiam, kur nepasistengta paieškoti įvairesnių epitetų ar apskritai sinonimų, tiesiog - buitinis, atviras dienoraštis. Jei smalsu - nedvejokit. Jei nelabai smalsu (pvz man nebuvo tai aktualu, įdomu ar labai reikalinga), tada galbūt jūs esate susidūrę gyvenime su tokiomis problemomis: alkoholikas tėvas, keblūs santykiai su mama, mylimojo neištikimybė. Jei tai patyrėte - g a l b ū t jums bus įdomu sužinoti, kaip kitas žmogus jautėsi šiose situacijose. Aš ir vėl nebuvau tas žmogus, tikrai džiaugiuosi, jog mano tėtis intelektualus, mylintis žmogus, mama buvo mano geriausia draugė, o vyrui niekada lyg ir nereikėjo ko nors vietoj manęs. Tačiau nereiškia - kad gyvenime neturėjau kitų problemų, apie kurias, galėčiau atsisėsti ir parašyti Ryvenimą arba Fyvenimą. Tik ar to reikia? Ar tikrai kiekvienam reikia parašyti knygą apie savo gyvenimo problemas?
Ir iš tiesų, dabar net nustebau, kad visgi daviau net tris žvaigždutes.
Istorijai persiritus į antrąją pusę, kai Beata jau mažiau verkė, o daugiau veikė, darėsi šiek tiek įdomiau. Tuomet jau galėjome išgirsti ir padrąsinimų, sprendimų variantų, kaip gelbėti save, ko griebtis, kai sunku. O šiaip - negaliu pasakyti, kad nenudžiugau, jog skaitydama šią knygą supratau, kad emociškai esu ganėtinai suaugusi, man nebereikėjo naujai iš Beatos išgirsti, kad esu graži, kad nereikia pergyventi dėl savo kūno, išvaizdos, man nebereikia priminti, kad galiu būti kitokia, galiu būti netobula, galiu būti kokia noriu. Matyt todėl, kad man pasisekė kur kas labiau nei Beatai, ir šiuos dalykus nuo vaikystės man kartojo mama. Todėl man labai keista buvo skaityti tokias eilutes kaip ši: "Daug mano draugių iki šiol nesugeba savęs priimti dėl to, kad mamos visą vaikystę joms kartojo, kokios jos storos ir negražios". Man tai išties nesuvokiama. Mano pačios mama baisiausiai pykdavo ir net įsižeisdavo, jei aš pasakydavau, jog esu negraži, ar per plona, ar per kažkokia, ką jau kalbėti, kad ji pati būtų norėjusi mane sumenkinti sakydama panašius žodžius... Todėl, jeigu šie Beatos įrodinėjimai, kažkam bus nauji ir vertingi - knyga negali būti jau taip stipriai smerkiama. Na matyt, tiesiog aš buvau ir vėl ne tas skaitytojas, kuriam to reikėjo. Todėl galbūt ir vertinčiau knygą visai kitaip, nei žmogus, kuriam dar reikia išgirsti, kad nesame tobuli ir tai yra gerai.
Taigi, nors labai noriu įžvelgti ir gražiąją, gerąją šios knygos pusę - labai aiškiai supantu, kad ši istorija man buvo tiesiog nereikalinga.
April 2, 2018
Retai rašau komentarus lietuviškai, bet šį kartą - būtent taip. Nežinojau, ko laukti iš knygos - televizoriaus neturiu, taigi autorę žinau tik iš jos facebook tekstų. Puikūs tekstai, kas dar nesekat - rekomenduoju. Kažkaip nuo pirmo knygos puslapio mintyse kritikavau - sakinys "tai man buvo dideli pinigai" lyg ir pasikartojo daugiau nei kartą. Sakiniuose trūksta sinonimų, žodžiai vis kartojasi. O čia va dar - ir raidė PRA-LEIS-TA! Kritikavau redaktorius, už tai, jog nupoliravo autorės balsą, kuris facebooke ir radijo laidose atrodo autentiškesnis, dar prisigalvojau visokių snobiškų replikų, kaip čia sukritikuoti. Ir vis tiek toliau skaičiau, negalėjau knygos paleist iš rankų. Suskaičiau dviem prisėdimais per visą švenčių karštinę.
Čia ir Vilniaus mikrorajonas, čia ir Maskva, kurioje, kaip ir autorė, su Zemfira ausinėse, laksčiau kai man buvo 21-neri. Viskas taip pažįstama - chruščiovkių virtuvėlės, baliukai, blaškymasis vienai po didelį miestą, kuris tai labai draugiškas, tai visiškai tavęs nepriima. Krasny Oktyabr. Ne tas dress-code. Šimtas rublių kišenėj. Pamesta (pavogta?) piniginė. Autobusas Vilnius-Maskva. Ištirpau. Dar nebuvau skaičiusi lietuviško teksto, kuriame mano kartos žmogus sujungtų neglamūrinį Vilnių su šiuolaikine Maskva - ne ta iš televizoriaus ar mūsų tėvų bei senelių prisiminimų, o ta, kuri yra dabar, su visom savo sąmonėm ir nesąmonėm, beprotišku greičiu ir labai plačiom gatvėm. Įklimpau į knygą ir skaičiau toliau, dar bandydama kažką čia snobiškai kabinėtis, bet finale autorės pozityvas kažkaip pagavo - kodėl taip vieni kitus kritikuojam, kodėl tiesiog negirdim. Klystam, keliamės ir einam. Ir vėl klystam ir vėl keliamės. Perskaičiau ir vis dar nešiojuos tekstą su savimi, ir tas aktualu, ir to nemoku, ir taip nereikia elgtis, ir taip maskvoj jaučiausi, ir taip jaučiausi grįžusi, ir tokių replikų sulaukiau, ir apie tą kažkada pagalvojau - vis prasuku tekstą kaip audio juostelę ir vis nepaleidžiu. Gaila, nebuvo tokios knygos, kai man buvo 21-25eri.
O šiaip didžiausią knygos vertę, už mano asmeninės, supratau įsijungusi delfio komentarus. Kiek pykčio ji išprovokavo. Kvaiša, kvailė, vebleinimai. Visas nuostabusis anonimų choras - ir moterys ir vyrai, knygos neskaitę, bet jau nustatę visas įmanomas diagnozes, sutrypę autorę ir tą jos knygą niekada jos neatsivertę. Tai yra gryniausias įrodymas, kaip mum dar labiau reikia tokių knygų, kaip reikia jaunų moterų, kurių niekas niekada viešumoj nevadins nei jaunaisiais lyderiais, nei genijais, balso. Balso žmogaus, kuris išdrįso pasakyti, kad klydo, kad negimė visko mokėdamas. Nes, pasirodo, visi kiti tai dar būdami savo motinų įsčiose viską suprato, tik keletas čia mūsų, pasiklydusių sielų, padariusios klaidą, nebetęsia žygio į tą pačią pusę, o keičia kryptį ir mokosi iš naujo.
Čia ir Vilniaus mikrorajonas, čia ir Maskva, kurioje, kaip ir autorė, su Zemfira ausinėse, laksčiau kai man buvo 21-neri. Viskas taip pažįstama - chruščiovkių virtuvėlės, baliukai, blaškymasis vienai po didelį miestą, kuris tai labai draugiškas, tai visiškai tavęs nepriima. Krasny Oktyabr. Ne tas dress-code. Šimtas rublių kišenėj. Pamesta (pavogta?) piniginė. Autobusas Vilnius-Maskva. Ištirpau. Dar nebuvau skaičiusi lietuviško teksto, kuriame mano kartos žmogus sujungtų neglamūrinį Vilnių su šiuolaikine Maskva - ne ta iš televizoriaus ar mūsų tėvų bei senelių prisiminimų, o ta, kuri yra dabar, su visom savo sąmonėm ir nesąmonėm, beprotišku greičiu ir labai plačiom gatvėm. Įklimpau į knygą ir skaičiau toliau, dar bandydama kažką čia snobiškai kabinėtis, bet finale autorės pozityvas kažkaip pagavo - kodėl taip vieni kitus kritikuojam, kodėl tiesiog negirdim. Klystam, keliamės ir einam. Ir vėl klystam ir vėl keliamės. Perskaičiau ir vis dar nešiojuos tekstą su savimi, ir tas aktualu, ir to nemoku, ir taip nereikia elgtis, ir taip maskvoj jaučiausi, ir taip jaučiausi grįžusi, ir tokių replikų sulaukiau, ir apie tą kažkada pagalvojau - vis prasuku tekstą kaip audio juostelę ir vis nepaleidžiu. Gaila, nebuvo tokios knygos, kai man buvo 21-25eri.
O šiaip didžiausią knygos vertę, už mano asmeninės, supratau įsijungusi delfio komentarus. Kiek pykčio ji išprovokavo. Kvaiša, kvailė, vebleinimai. Visas nuostabusis anonimų choras - ir moterys ir vyrai, knygos neskaitę, bet jau nustatę visas įmanomas diagnozes, sutrypę autorę ir tą jos knygą niekada jos neatsivertę. Tai yra gryniausias įrodymas, kaip mum dar labiau reikia tokių knygų, kaip reikia jaunų moterų, kurių niekas niekada viešumoj nevadins nei jaunaisiais lyderiais, nei genijais, balso. Balso žmogaus, kuris išdrįso pasakyti, kad klydo, kad negimė visko mokėdamas. Nes, pasirodo, visi kiti tai dar būdami savo motinų įsčiose viską suprato, tik keletas čia mūsų, pasiklydusių sielų, padariusios klaidą, nebetęsia žygio į tą pačią pusę, o keičia kryptį ir mokosi iš naujo.
June 11, 2019
Stop making stupid people famous.
April 26, 2019
Buvau pasiruošusi nemėgti šios knygos ir iš jos pasišaipyti, bet sykiu ir buvo smalsu, iš kur tas neįtikėtinas populiarumas - knygoj bibliotekoj laukiau gal pusmetį, eilė milžiniška, leidimų jau gal 5. Kaip koks "Silva rerum", ar su kuo dar palyginti. Ir vis tik. Beatos Tiškevič feisbuke neseku, jos socialiniai projektai man atrodydavo, tarkim, kvestionuotini ar mažai teapgalvoti. Taigi ir iš knygos laukiau kažko tokio - neišdirbto, neapgalvoto. Ir skaitydama pamažu nustebau. Nustebti, ypač turint visiškai žemus lūkesčius, malonu.
Tai nėra gera knyga literatūrine prasme. Pirmas jos trečdalis yra net smarkiai kankinantis: reikia brautis per Beatos verksmus, per visokias a la filosofijas, per pamąstymus, kokie baisūs yra smerkiantys žmonės, o kitam puslapy jau ji pati stumia ant vyresnių bobų ir vadina jas raganomis. Prisižymėjau visokių neadekvačių minčių. Bet po pirmo trečdalio skaitant kažkas pradėjo apsivertinėti ir knygą ėmiau matyti visiškai kitaip.
Tai autobiografinė knyga, ir dar konkrečiau - brendimo, "reformacijos" autobiografija (gal nebus šventvagiška, jei pasakysiu, kad žanras ir jo techninis išpildymas niekuo nesiskiria nuo, pvz, Augustino "Išpažinimų") - kaip brendimo / auklėjamasis romanas, tik kad ne romanas, o autobiografija. Skaitant tokius tekstus paprastai įvyksta tai, ką prancūzų literatūrologas Philippe'as Lejeune'as pavadino autobiografiniu paktu - sutartis tarp rašytojo ir skaitytojo, "patikėjimas", kad knygos pasakotojas ir jos autorius - tas pats žmogus, taigi kad tavo skaitomas pasakojimas nėra šiaip literatūrinis konstruktas. Jei nėra patikėjimo - vadinasi, autobiografija, jos pretenzija į tiesą tau nesuveiks.
Iki šiol žinojau šią teorinę sampratą, bet nebuvau pajutusi, kaip ji veikia "buitiškai". O Tiškevič knygos atveju pajutau. Ilgainiui skaitant nuo pajuokos ir šiokios tokios viršenybės, kurią jutau autorės atžvilgiu (nes aš gi atseit protingesnė ir nemąstau lėkštomis klišėmis), perėjau prie pagarbos ir net nuostabos. Po pirmo trečdalio, kai purkštavau ir smerkiau, pamažu ir su didele nuostaba suvokiau, kad tuo savo purkštavimu pažeidinėju savotišką sutartį, kurią sudariau paimdama knygą į rankas - kad priimsiu ir išklausysiu tai, kas man norima papasakoti, kad pabandysiu suprasti ir išgirsti tą žmogų, kuris apie save pasakoja. Tarsi terapinis susitarimas - kai terapeutas/ė sutaria, kad išklausys žmogaus istoriją, nesvarbu ką apie ją mano - kad durna, neadekvati ar panašiai. Aš, aišku, ne terapeutė. Bet kai skaitom autobiografijas, ar tam tikra prasme jais ir jomis netampam? Esam aukštesnėj pozicijoj, galim smerkti, nuteisti, išteisinti, įvertinti - ir tuo labiau ne naratyvinius vingius, o tai, kas yra pateikta kaip gyvenimas. Kitaip tariant, gali kalbėt apie estetiką, bet vis dėlto vertini (ir) etiką. O tada - who am i to judge?
Tai brendimo autobiografija, ir tas jaučiasi: knygoj nueinamas kelias nuo vieno gyvenimo tarpsnio iki kito, papasakojama sėkmės / progreso istorija. Man esminis jos bruožas buvo kažkoks neapsimestinis nuoširdumas ir atvirumas, netampantis nei ekshibicionizmu, nei bandymu pasirodyti, co to ja. Skaitydama supratau, kad net nežinau, ar daug žmonių pažįstu, kurie sugebėtų kalbėti apie save be "co to ja" - vis tiek tame visada dalyvauja vaidyba, užslėpta konkurencija (man blogiau / man geriau) ar tiesiog px'izmas, kai rūpi tik pratransliuoti, kokia aš faina. Žinau, kad ir aš pati taip darau; norėčiau nedaryti, bet vis tiek tai bruožas, kuris, galvojau, yra vienas iš "žmogiškosios būklės" neatsiejamų dalykų. Beatos knygoje to nėra; gal ji kaip žmogus irgi tą bruožą turi, bet ji kaip rašanti - mažai, ir tas palieka įspūdį. Skaitant išvis atrodo, kad tekstas - viena ištisa terapijos sesija ar jos atpasakojimas, kai bandoma ieškot priežasčių, pasekmių, sieti dalykus jų nevertinant arba labai labai nuo jų atsiribojus, tarsi praeiti gyvenimo etapai, apie kuriuos pasakoji, jau nebekeltų tau didelių jausmų, būtų įdomūs tik kaip faktai.
Dėl šito atsisiejimo, nuostatos nesuteikt sau kažkokio didelio vaidmens - respekt, ir gal dėl to sykiu tai tikrai gera autobiografija. (Dar neskaičiau kitų įžymybių knygų, kur dabar užderėjo, pvz Repšio - reiks pasiimti irgi.) Ji nėra literatūrinė, jokių super naratyvinių metafikcinių viražų. Bet įžymybių knygos turi, man regis, labai paprastą funkciją - būti role modeliu tiems ir toms, kam to reikia. Tai čia yra geras role modelis. Turbūt labiausiai tinka ne bendrai publikai, o paauglėms / paaugliams arba fanėms / fanams, bet who are we to judge?
Žvaigždučių anatomija: lūkesčiai buvo 1, lūkesčių "apvylimas" ir nuostaba - 4. Pasirinkau vidurkį, nors ką tik klausiau, who am i to judge. Bet tai, kas esu, veikia tai, kaip skaitau, ir į tą įeina ir skaitymo sutarčių pažeidimai, ir "neteisingas", subjektyvus vertinimas, ir vertinimas, dėl kurio jau po poros dienų apsigalvoji. We are we and we judge. Ir tuo judge'inimu, sau suteikta pseudogalia, jaučiu kad esu ne tokia laisva kaip šitos netikėtai geros autobiografijos (kurios pavadinimas, sorry, bet durnas) autorė.
Tai nėra gera knyga literatūrine prasme. Pirmas jos trečdalis yra net smarkiai kankinantis: reikia brautis per Beatos verksmus, per visokias a la filosofijas, per pamąstymus, kokie baisūs yra smerkiantys žmonės, o kitam puslapy jau ji pati stumia ant vyresnių bobų ir vadina jas raganomis. Prisižymėjau visokių neadekvačių minčių. Bet po pirmo trečdalio skaitant kažkas pradėjo apsivertinėti ir knygą ėmiau matyti visiškai kitaip.
Tai autobiografinė knyga, ir dar konkrečiau - brendimo, "reformacijos" autobiografija (gal nebus šventvagiška, jei pasakysiu, kad žanras ir jo techninis išpildymas niekuo nesiskiria nuo, pvz, Augustino "Išpažinimų") - kaip brendimo / auklėjamasis romanas, tik kad ne romanas, o autobiografija. Skaitant tokius tekstus paprastai įvyksta tai, ką prancūzų literatūrologas Philippe'as Lejeune'as pavadino autobiografiniu paktu - sutartis tarp rašytojo ir skaitytojo, "patikėjimas", kad knygos pasakotojas ir jos autorius - tas pats žmogus, taigi kad tavo skaitomas pasakojimas nėra šiaip literatūrinis konstruktas. Jei nėra patikėjimo - vadinasi, autobiografija, jos pretenzija į tiesą tau nesuveiks.
Iki šiol žinojau šią teorinę sampratą, bet nebuvau pajutusi, kaip ji veikia "buitiškai". O Tiškevič knygos atveju pajutau. Ilgainiui skaitant nuo pajuokos ir šiokios tokios viršenybės, kurią jutau autorės atžvilgiu (nes aš gi atseit protingesnė ir nemąstau lėkštomis klišėmis), perėjau prie pagarbos ir net nuostabos. Po pirmo trečdalio, kai purkštavau ir smerkiau, pamažu ir su didele nuostaba suvokiau, kad tuo savo purkštavimu pažeidinėju savotišką sutartį, kurią sudariau paimdama knygą į rankas - kad priimsiu ir išklausysiu tai, kas man norima papasakoti, kad pabandysiu suprasti ir išgirsti tą žmogų, kuris apie save pasakoja. Tarsi terapinis susitarimas - kai terapeutas/ė sutaria, kad išklausys žmogaus istoriją, nesvarbu ką apie ją mano - kad durna, neadekvati ar panašiai. Aš, aišku, ne terapeutė. Bet kai skaitom autobiografijas, ar tam tikra prasme jais ir jomis netampam? Esam aukštesnėj pozicijoj, galim smerkti, nuteisti, išteisinti, įvertinti - ir tuo labiau ne naratyvinius vingius, o tai, kas yra pateikta kaip gyvenimas. Kitaip tariant, gali kalbėt apie estetiką, bet vis dėlto vertini (ir) etiką. O tada - who am i to judge?
Tai brendimo autobiografija, ir tas jaučiasi: knygoj nueinamas kelias nuo vieno gyvenimo tarpsnio iki kito, papasakojama sėkmės / progreso istorija. Man esminis jos bruožas buvo kažkoks neapsimestinis nuoširdumas ir atvirumas, netampantis nei ekshibicionizmu, nei bandymu pasirodyti, co to ja. Skaitydama supratau, kad net nežinau, ar daug žmonių pažįstu, kurie sugebėtų kalbėti apie save be "co to ja" - vis tiek tame visada dalyvauja vaidyba, užslėpta konkurencija (man blogiau / man geriau) ar tiesiog px'izmas, kai rūpi tik pratransliuoti, kokia aš faina. Žinau, kad ir aš pati taip darau; norėčiau nedaryti, bet vis tiek tai bruožas, kuris, galvojau, yra vienas iš "žmogiškosios būklės" neatsiejamų dalykų. Beatos knygoje to nėra; gal ji kaip žmogus irgi tą bruožą turi, bet ji kaip rašanti - mažai, ir tas palieka įspūdį. Skaitant išvis atrodo, kad tekstas - viena ištisa terapijos sesija ar jos atpasakojimas, kai bandoma ieškot priežasčių, pasekmių, sieti dalykus jų nevertinant arba labai labai nuo jų atsiribojus, tarsi praeiti gyvenimo etapai, apie kuriuos pasakoji, jau nebekeltų tau didelių jausmų, būtų įdomūs tik kaip faktai.
Dėl šito atsisiejimo, nuostatos nesuteikt sau kažkokio didelio vaidmens - respekt, ir gal dėl to sykiu tai tikrai gera autobiografija. (Dar neskaičiau kitų įžymybių knygų, kur dabar užderėjo, pvz Repšio - reiks pasiimti irgi.) Ji nėra literatūrinė, jokių super naratyvinių metafikcinių viražų. Bet įžymybių knygos turi, man regis, labai paprastą funkciją - būti role modeliu tiems ir toms, kam to reikia. Tai čia yra geras role modelis. Turbūt labiausiai tinka ne bendrai publikai, o paauglėms / paaugliams arba fanėms / fanams, bet who are we to judge?
Žvaigždučių anatomija: lūkesčiai buvo 1, lūkesčių "apvylimas" ir nuostaba - 4. Pasirinkau vidurkį, nors ką tik klausiau, who am i to judge. Bet tai, kas esu, veikia tai, kaip skaitau, ir į tą įeina ir skaitymo sutarčių pažeidimai, ir "neteisingas", subjektyvus vertinimas, ir vertinimas, dėl kurio jau po poros dienų apsigalvoji. We are we and we judge. Ir tuo judge'inimu, sau suteikta pseudogalia, jaučiu kad esu ne tokia laisva kaip šitos netikėtai geros autobiografijos (kurios pavadinimas, sorry, bet durnas) autorė.
December 11, 2017
"Vyvenime" susitiko mano besąlygiška meilė (auto)biografijos žanrui ir smalsus skepticizmas kontraversiškai Beatos asmenybei. Paprastai, jei reikia rinktis - miegas arba knyga, renkuosi pirmąjį. Bet „Vyvenimui" padariau didelę išimtį, nes lengvai plaukiantys žodžiai, paskui save neša stiprią emocijų bangą, kuri priverčia plačiai atmerkti akis ne tik knygos puslapiams, bet ir savo paties kasdienybei. Už tai, kad viskas tikra.
March 18, 2018
Tuščia knyga.
Ne, ji nėra prasta! Ji tiesiog visiškai ne man. Tiesiog nesu ta pusė skaitytojų, kuriems ši knyga labai patiks.
Kam ši knyga patiks? Beatos Tiškevič gerbėjams, sekėjams, nekentėjams ar norintiems sužinoti apie jos gyvenimą. Sakykime po 50-ties metų gerb. Beata bus puiki dama, apie kurią bus rašomi moksliniai darbai. Mokslininkui - tai šauni knyga, nes čia - atvira autobiografija.
Kam knyga nepatiks? Pavyzdžiui man. Nes tikėjausi arba malonios istorijos, arba įdomių, naujų, išmokančių idėjų. Neradau nei geros istorijos, nei idėjų.
Kai pradėjau skaityti "Vyvenimą" - nesitikėjau, kad tai bus autobiografija. Ir būtent tai man šią knygą sugadino. Tiesiog, na, nesu didelis žmonių gerbėjas - man visiškai neįdomu, kaip gyveno kiti, ką jie patyrę, kaip jie jautėsi, kas nutiko toliau... Būtent todėl net ir draugų (ar tėvų) pasakojimų nesiklausau - aš noriu naudos. Malonumo skaitant arba žinių. Autobiografijos nėra tai. Autobiografijos yra masturbacija - pažiūrėkite, koks šaunus ir fainas esu.
Jei nežinai, kas ta Beata Tiškevič arba tau visai neįdomu - šios knygos nerekomenduočiau!
Jei norisi apie ją sužinoti daugiau - tikrai rekomenduoju!
Kodėl rekomenduočiau, norintiems susipažinti su Beata Tiškevič artimiau? Nes tai - nuoširdus pasakojimas, prisipažinimai, visokių paslapčių atskleidimas. Asmeniška. Įsivaizduoju, kad šią knygą autorė pirmiausiai atpasakojo savo vaikinui - ir siekiant susipažinti, tikrai vertėjo.
Taigi, tiesiog nesu toje skaitytojų pusėje, kuriems ši knyga buvo (turbūt) skirta. O jei buvo knyga skirta malonumui arba žinioms, kaip galima gyventi geriau - tada tebūnie prakeikti visi, kas šią knygą palaimino, nes to čia nerasi.
Knygos dizainas kokybiškas. Nėra išskirtinis, iliustracijų nėra, šriftas "įprastas", skaityti patogu, viršelis - malonus laikyti, tvirtas (bet ne kietas, kas labai šaunu), kokybiškas. Neypatinga, bet spausdinimas tikrai šaunus.
Kaina, tiesa, knygos kosminė. 18,5 eurų už tokią knygą? Hmmm...
Tai štai. Tuščia knyga, jei nesidomi autorės asmeniniu gyvenimu. Jei domiesi - ji nuostabi.
Ne, ji nėra prasta! Ji tiesiog visiškai ne man. Tiesiog nesu ta pusė skaitytojų, kuriems ši knyga labai patiks.
Kam ši knyga patiks? Beatos Tiškevič gerbėjams, sekėjams, nekentėjams ar norintiems sužinoti apie jos gyvenimą. Sakykime po 50-ties metų gerb. Beata bus puiki dama, apie kurią bus rašomi moksliniai darbai. Mokslininkui - tai šauni knyga, nes čia - atvira autobiografija.
Kam knyga nepatiks? Pavyzdžiui man. Nes tikėjausi arba malonios istorijos, arba įdomių, naujų, išmokančių idėjų. Neradau nei geros istorijos, nei idėjų.
Kai pradėjau skaityti "Vyvenimą" - nesitikėjau, kad tai bus autobiografija. Ir būtent tai man šią knygą sugadino. Tiesiog, na, nesu didelis žmonių gerbėjas - man visiškai neįdomu, kaip gyveno kiti, ką jie patyrę, kaip jie jautėsi, kas nutiko toliau... Būtent todėl net ir draugų (ar tėvų) pasakojimų nesiklausau - aš noriu naudos. Malonumo skaitant arba žinių. Autobiografijos nėra tai. Autobiografijos yra masturbacija - pažiūrėkite, koks šaunus ir fainas esu.
Jei nežinai, kas ta Beata Tiškevič arba tau visai neįdomu - šios knygos nerekomenduočiau!
Jei norisi apie ją sužinoti daugiau - tikrai rekomenduoju!
Kodėl rekomenduočiau, norintiems susipažinti su Beata Tiškevič artimiau? Nes tai - nuoširdus pasakojimas, prisipažinimai, visokių paslapčių atskleidimas. Asmeniška. Įsivaizduoju, kad šią knygą autorė pirmiausiai atpasakojo savo vaikinui - ir siekiant susipažinti, tikrai vertėjo.
Taigi, tiesiog nesu toje skaitytojų pusėje, kuriems ši knyga buvo (turbūt) skirta. O jei buvo knyga skirta malonumui arba žinioms, kaip galima gyventi geriau - tada tebūnie prakeikti visi, kas šią knygą palaimino, nes to čia nerasi.
Knygos dizainas kokybiškas. Nėra išskirtinis, iliustracijų nėra, šriftas "įprastas", skaityti patogu, viršelis - malonus laikyti, tvirtas (bet ne kietas, kas labai šaunu), kokybiškas. Neypatinga, bet spausdinimas tikrai šaunus.
Kaina, tiesa, knygos kosminė. 18,5 eurų už tokią knygą? Hmmm...
Tai štai. Tuščia knyga, jei nesidomi autorės asmeniniu gyvenimu. Jei domiesi - ji nuostabi.
January 30, 2018
Nusprendžiau savo laiką skirti labiau jo vertiems lietuvių autoriams taip knygos ir nebaigusi. Manau, kad šiai autorei rašyti dar yra per anksti.
August 26, 2020
Kažkada, pamenu, sėdėjom su gera drauge šokoladinėje. Ir kalbėjomės apie kažką, kas kėlė, matyt, gražias emocijas. O aš esu emocionalus žmogus, ir jas reiškiu, garsiai kalbu, taip pat ar dar garsiau ir juokiuosi. Ir staiga, prie manęs prieina ta vargšelė, iš sovietmečio dar neišlipus moterėlė, ir bando mane gėdyti, kad kaip aš čia taip garsiai kalbu. Tuo metu susigėdau, ir puoliau tyliau kalbėti. Po kurio laiko, žinoma, mano balsas vėl užkilo į man normalias aukštumas. Nuo to praėjo bent 5-6 metai, ir dabar būčiau tą bobutę nusiuntusi į Kenijoje esantį kaimelį, pavadintą skambiu Nachui vardu. Kodėl aš turiu slėpti savo emocijas, ar bandyti kažkam įtikti?
Apie tokius dalykus, pasakodama savo gyvenimo ir meilės istoriją pasakoja Beata. Apie tai, kaip visi yra spaudžiami visuomenės normų, nuostatų, taisyklių; kaip visi, nors ir turėdami pasirinkimus, verčiau skundžiasi, nei bando ką nors pakeisti. Ir apie tą meilę, kai atrodo, jog sprogsi, o vėliau ji tave taip išsiurbia, jog atrodo netenki savęs... asmeniškai esu gyvenime patyrusi panašių dalykų, tad buvo labai įdomu skaityti, o skaitant mintyse paanalizuoti kaip pati kadaise elgiausi, kodėl nutrūko vieni ar kiti santykiai su vyrais, kurių bent vieną, mylėjau iki mėnulio ir atgal.
Pačioje knygos pradžioje paliestos patyčios. Jau gal antrame puslapyje verkiau pasikūkčiodama... labai mažai knygų ar filmų yra taip skaudžiai mane palietę... ir lygiai taip pat, kaip Beata, aš tiems žmonėms atleidau. Pamiršti, vargu, ar kada nors pavyks, bet atleisti, tikrai atleidau...
Beatos asmeniškai nepažįstu, tačiau jau kuris laikas seku jos įrašus feisbuke, visada būdavo įdomios jos mintys, įžvalgos, tie patys projektai, kurie mūsų buką visuomenę supurtydavo ir sukeldavo labai skirtingus efektus. Šioje knygoje buvo pasidalinta kai kuriomis istorijomis, kurias jau buvau skaičiusi, tačiau nuo to tikrai nebuvo mažiau įdomu.
Ir visi skyreliai apie šeimą, ypač apie mamą... privertė susimąstyti labai stipriai ir mintyse sau pažadėjau nemažai dalykų. Kol dar ne vėlu.
Tikrai nemanau, kad Beatos gyvenimas kažkuo ypatingas, išskirtinis. Tikrai ne. Bet tie dalykai, apie kuriuos ji išdrįsta kalbėti šioje knygoje, ko gero sukasi daugelio galvose, tačiau ne visi drįsta garsiai pasakyti. Visi esame bent kartą kvailai ir naiviai įsimylėję. Dauguma esame turėję vienokių ar kitokių problemų šeimoje. Beata daug atsakymų gavo pradėjusi viena keliauti (aš taip pat), kiti tą pasiekia kitais būdais.
Bet kuriuo atveju, knyga apie pozityvumą, nebijojimą keisti(s), bandyti, rizikuoti, mylėti, svajoti, pasakyti ne, pasakyti taip... ir tiesiog, vyventi.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretabrigita.lt
Visas apžvalgas rasite čia:
www.gretabrigita.lt
Apie tokius dalykus, pasakodama savo gyvenimo ir meilės istoriją pasakoja Beata. Apie tai, kaip visi yra spaudžiami visuomenės normų, nuostatų, taisyklių; kaip visi, nors ir turėdami pasirinkimus, verčiau skundžiasi, nei bando ką nors pakeisti. Ir apie tą meilę, kai atrodo, jog sprogsi, o vėliau ji tave taip išsiurbia, jog atrodo netenki savęs... asmeniškai esu gyvenime patyrusi panašių dalykų, tad buvo labai įdomu skaityti, o skaitant mintyse paanalizuoti kaip pati kadaise elgiausi, kodėl nutrūko vieni ar kiti santykiai su vyrais, kurių bent vieną, mylėjau iki mėnulio ir atgal.
Pačioje knygos pradžioje paliestos patyčios. Jau gal antrame puslapyje verkiau pasikūkčiodama... labai mažai knygų ar filmų yra taip skaudžiai mane palietę... ir lygiai taip pat, kaip Beata, aš tiems žmonėms atleidau. Pamiršti, vargu, ar kada nors pavyks, bet atleisti, tikrai atleidau...
Beatos asmeniškai nepažįstu, tačiau jau kuris laikas seku jos įrašus feisbuke, visada būdavo įdomios jos mintys, įžvalgos, tie patys projektai, kurie mūsų buką visuomenę supurtydavo ir sukeldavo labai skirtingus efektus. Šioje knygoje buvo pasidalinta kai kuriomis istorijomis, kurias jau buvau skaičiusi, tačiau nuo to tikrai nebuvo mažiau įdomu.
Ir visi skyreliai apie šeimą, ypač apie mamą... privertė susimąstyti labai stipriai ir mintyse sau pažadėjau nemažai dalykų. Kol dar ne vėlu.
Tikrai nemanau, kad Beatos gyvenimas kažkuo ypatingas, išskirtinis. Tikrai ne. Bet tie dalykai, apie kuriuos ji išdrįsta kalbėti šioje knygoje, ko gero sukasi daugelio galvose, tačiau ne visi drįsta garsiai pasakyti. Visi esame bent kartą kvailai ir naiviai įsimylėję. Dauguma esame turėję vienokių ar kitokių problemų šeimoje. Beata daug atsakymų gavo pradėjusi viena keliauti (aš taip pat), kiti tą pasiekia kitais būdais.
Bet kuriuo atveju, knyga apie pozityvumą, nebijojimą keisti(s), bandyti, rizikuoti, mylėti, svajoti, pasakyti ne, pasakyti taip... ir tiesiog, vyventi.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretabrigita.lt
Visas apžvalgas rasite čia:
www.gretabrigita.lt
August 17, 2018
Mano vienam pažįstamui paklausus, ką šiuo metu skaitau, nedelsdama atsakiau, kad Beatos Tiškevič "Vyvenimas". Sekantis jo klausimas buvo toks: čia ta, kur daro valgyti ar ta kur nučiuožus "ryžais" plaukais? :) Sakau, pastaroji. Man atsakius jis liko nieko daugiau nesakęs, o mes grįžome kalbėti prie buitinių temų. Nežinau, kodėl daugelis žmonių Beatą Tiškevič taip "nulinčiuoja" kaip mano pažįstamas, tačiau kiek ją pamenu iš Vilniaus laikų, tai man ji tokia nepasirodė. Aišku, aš jos neseku socialinių tinklų platformose, per daug nesidomiu jos asmeniniu gyvenimu ir pasisakymais, tačiau jos istoriją jau norėjau perskaityti tikrai seniai, bet vis pamiršdavau arba tam nebuvo dar atėjęs tinkamas laikas. Pradėjusi skaityti gavau tiek informacijos apie pačią Beatos asmenybę, jos vaikystę, santykius su tėvais ir kitais žmonėmis, kad man tai pasirodė tikrai labai įdomu. Juk ne kiekvienas gali taip atvirai ir nuoširdžiai rašyti apie savo gyvenimą ir su juo susijusius dalykus. Skaičiau ir galvojau, kad šioje istorijoje kiekvienas galime atrasti save ir susitapatinti su knygos autore. Ne viskas juk ir mūsų gyvenime buvo nuspalvinta gražiausiomis spalvomis, ne visuomet mes patyrėme gražią meilę ir visi esame linkę kažką nutylėti, ir nepasakyti netgi artimiesiems, o ką jau kalbėti apie svetimus žmones. Taip, sutinku, kad autorė buvo lyg ir apsvaigusi nuo meilės jausmo ir naiviai tikėjo tuo vieninteliu žmogumi, kuris manė padarysiąs ją laimingą. Bet jūs man parodykit, kuriam ar kuriai taip nebuvo?Visi mes išgyvenom tą jausmą, tik ne visi esame linkę tą pripažinti. Džiaugiuosi, kad perskaičiau vienų taip giriamą, kitų taip peikiamą šią istoriją. Visada galime keikti kitus, bet imkime ir parašykime apie save viską taip atvirai, apnuoginkime savo sielą ir parodykime, kokie mes buvome, esame ar dar būsime. Retam tai pavyks, o jei ir pavyks, įdomu, kiek tai bus tikra ir nesuvaidinta.
October 11, 2018
Patiks tiems, kuriems velniškai skauda. Perskaitai ir supranti: tu ne vienas toks.
Rekomenduoju jums, kurie negalit užmigti naktimis nes plyšta vidus. Jums, kurie atrodo nesustodami galėtumėt staugti iš vienatvės, bet tylit - juk vistiek niekas negirdės. Jums, kurie esat nusivylę gyvenimu iki begalybės ir jums, kuriems reikia padrąsinimo, kad viskas bus gerai.
Nerekomenduoju viduje nekenčiantiems, nes knyga gali pasirodyti per lėkšta.
Esu beveik tikra, kad nei vienam tai nebus GERIAUSIA ar LABIAUSIAI pasaulį pakeitusį knyga. Tai labai lengvas kūrinys, visgi kartais būtent to ir reikia.
Rekomenduoju jums, kurie negalit užmigti naktimis nes plyšta vidus. Jums, kurie atrodo nesustodami galėtumėt staugti iš vienatvės, bet tylit - juk vistiek niekas negirdės. Jums, kurie esat nusivylę gyvenimu iki begalybės ir jums, kuriems reikia padrąsinimo, kad viskas bus gerai.
Nerekomenduoju viduje nekenčiantiems, nes knyga gali pasirodyti per lėkšta.
Esu beveik tikra, kad nei vienam tai nebus GERIAUSIA ar LABIAUSIAI pasaulį pakeitusį knyga. Tai labai lengvas kūrinys, visgi kartais būtent to ir reikia.
October 25, 2018
Pradėjusi skaityti knygą, tikėjausi lėkštos raudos, kadangi Beata jau kelis metus intensyviai susirinkusi tokio žanro auditoriją, tačiau itin žaviai aprašytos. Raudų buvo mažiau, nei tikėtasi, tačiau autorės talento- taip pat. Ilgai neapsisprendžiau, kokį žvaigždučių kiekį uždėti. Galiausiai įvertinimą padidinau, nes skaudūs išgyvenimai man artimi ir aš savęs kolkas neįsivaizduoju juos taip atvirai pasakojant. Tai yra labai drąsu ir dėl to gerbiu. O kaip jau minėjau, man pritrūko to genialumo pačiame rašyme, nes Beata tikrai tą moka- nors su jos nuomone, dažnai įstatytą aukos pozicijoje, nesutinku, visąlaik žavėjausi jos gebėjimu žodžius sutalpinti į puikų raštą. Žodžiu, skaičiau smalsumo vedina ir likau nei susižavėjusi, nei nusivylusi. Tačiau būsimus autorės kūrinius mielai dar paanalizuosiu.
Tik, prašau, sustokime su self-help pirzniavimais. Tai tragiškas laviravimas tarp puikių pamokymų ir popsiško Coelho. Pastarasis knygai besibaigiant buvo tikrai juntamas.
Tik, prašau, sustokime su self-help pirzniavimais. Tai tragiškas laviravimas tarp puikių pamokymų ir popsiško Coelho. Pastarasis knygai besibaigiant buvo tikrai juntamas.
October 18, 2021
Visų pirma-labai mėgstu Beatą. Jos-ir tik jos- vedamos Nebegėda tinklalaidės mano ausiai yra profesionaliausios, giliausios, įžvalgiausios.
Knyga prasidėjo irgi daug žadančiai- kaip mintys žmogaus, daug nuveikusio su savimi, jau suprantančio, kas su juo nutiko ir padėjusio tai ant reikiamos lentynėlės. Bet toliau knyga rutuliojosi nebe taip gerai… skaičiau komentarus apie šią knygą, kai kurie itin žiaurūs ir aš tikrai nenoriu pakartoti jų. Turbūt tiesiog Beata dar ne viską atpažino ir integravo… Istorija su Ru tikrai tampo ir skrandį, ir nervus.
Man atrodo, kad šioje knygoje neapsispręsta, kas norima parašyti: ar psichologizmų/ patarimų/ įžvalgių minčių tekstų, ar vistik išlieti savo gyvenimą ir taip patirti savotišką palengvėjimą. Bijau, kad abu…O reikėjo apsistoti ties vienu. Pirmai pradžiai.
Apibendrinant, nežinau, ar rekomenduoju… jei jau pasiėmėt, sugalvojot skaityt, skaitykit, bet jeigu ne, apsimeskit, kad neskaitėt šio “review” ir ši knyga neegzistuoja.
Knyga prasidėjo irgi daug žadančiai- kaip mintys žmogaus, daug nuveikusio su savimi, jau suprantančio, kas su juo nutiko ir padėjusio tai ant reikiamos lentynėlės. Bet toliau knyga rutuliojosi nebe taip gerai… skaičiau komentarus apie šią knygą, kai kurie itin žiaurūs ir aš tikrai nenoriu pakartoti jų. Turbūt tiesiog Beata dar ne viską atpažino ir integravo… Istorija su Ru tikrai tampo ir skrandį, ir nervus.
Man atrodo, kad šioje knygoje neapsispręsta, kas norima parašyti: ar psichologizmų/ patarimų/ įžvalgių minčių tekstų, ar vistik išlieti savo gyvenimą ir taip patirti savotišką palengvėjimą. Bijau, kad abu…O reikėjo apsistoti ties vienu. Pirmai pradžiai.
Apibendrinant, nežinau, ar rekomenduoju… jei jau pasiėmėt, sugalvojot skaityt, skaitykit, bet jeigu ne, apsimeskit, kad neskaitėt šio “review” ir ši knyga neegzistuoja.
December 19, 2017
Sunku įvertinti knygą- istorija visiškai eilinė (nelaiminga meilė, baronkų maišelis dienai, kai neturi pinigų, po to turi pinigų, bet nori nusižudyt, nes tavęs visi nekenčia dėl verktinių projekto, po to jau vėl labai smagu kai tave mėgsta ir pan.), bet kam verta padėti tikrai didelį pliusą - tai atvirumui, prie kurio mes esam visiškai nepratę, nes, manau, kiekvienas turim kokį nors per daug išgeriantį dedę ar tetą, kartą slėpusią mėlynę po akim, tik ne visi drįstam apie tai komunikuoti.
Be to, Beata tikrai gerai rašo, todėl labai lengvai skaitosi
Be to, Beata tikrai gerai rašo, todėl labai lengvai skaitosi
February 15, 2019
Knygą pasiėmiau į atostogas, norėdama paskaityt kažką lengvo. Deja, tikriausiai į šalį pertraukai padėti “Sostų karai” būtų buvę lengvesni.
Ši knyga tai tiesiog Beatos gyvenimo aprašymas, prisiminimai. Kiek mačiau/girdėjau šią personą - ji atrodė tikrai egzotiška ir įdomi, tad iš knygos tikėjausi nutrūktgalviškų nuotykių, sprendimų, apvertusių gyvenimą ir pan. Bet radau dienoraštį su daug ašarų (nu bet jų buvo tiek daug, kad net manęs, pakankamai jautrios skeptikės nebeįtikino), blaškymąsi, minčių, dėl kurių tikrai norėjau pasiginčyti ir kurias pati Beata sulaužo - ok, kalbam apie lyčių stereotipus, kad moteris turi būti graži, sportuot, pasidažyt ir kaip tai yra sureikšminama, o/bet/tačiau, po vienos iš krizių, būtent ėjimas į sporto klubą pažadina geresnę savijautą, pasitikėjimą savimi! Knygoje teiginiai ir kažkokia nuomonė tiesiog numetama, o paskui pačios autorės veiksmai juos paneigia. Nesigilinama į tuos teiginius, nes jie tikrai dažnai turi ne tik minusus, bet ir pliusus (čia jau kokioj situacijoj kaip pažiūrėsi).
Taip, ne visi mes stiprūs ir galintys reaguoti į dalykus racionaliai. Taip, tam tikruose knygos epizoduose galima atrasti save ar savo gyvenimo dalį. Bet iš esmės knyga yra savo gyvenimo atpasakojimas, kuris, GALBŪT, gali kažkam būti atspirties tašku, priverčiančiu veikti vienaip ar kitaip (kad ir nueiti pas psichoterapeutą). Ir, turbūt labiau paauglėms. Bet iš šios autorės, kuri yra (buvo?) ir menininkė, tikrai tikėjausi daugiau turinio, o ne gyvenimo nuotrupų. Ir tos pačios paauglės, turbūt, daugiau pasisemtų skaitydamos Anos Frank dienoraštį, ar Nadios Murad “Paskutinė mergina”. Nes gyvenime tikrai būna ir didesnių problemų nei blaškymasis savo meilės jausmuose, pamirštant racionalų jų vertinimą ir savęs pastatymas į pasaulio centrą, aplink kurį viskas turi suktis.
Ši knyga tai tiesiog Beatos gyvenimo aprašymas, prisiminimai. Kiek mačiau/girdėjau šią personą - ji atrodė tikrai egzotiška ir įdomi, tad iš knygos tikėjausi nutrūktgalviškų nuotykių, sprendimų, apvertusių gyvenimą ir pan. Bet radau dienoraštį su daug ašarų (nu bet jų buvo tiek daug, kad net manęs, pakankamai jautrios skeptikės nebeįtikino), blaškymąsi, minčių, dėl kurių tikrai norėjau pasiginčyti ir kurias pati Beata sulaužo - ok, kalbam apie lyčių stereotipus, kad moteris turi būti graži, sportuot, pasidažyt ir kaip tai yra sureikšminama, o/bet/tačiau, po vienos iš krizių, būtent ėjimas į sporto klubą pažadina geresnę savijautą, pasitikėjimą savimi! Knygoje teiginiai ir kažkokia nuomonė tiesiog numetama, o paskui pačios autorės veiksmai juos paneigia. Nesigilinama į tuos teiginius, nes jie tikrai dažnai turi ne tik minusus, bet ir pliusus (čia jau kokioj situacijoj kaip pažiūrėsi).
Taip, ne visi mes stiprūs ir galintys reaguoti į dalykus racionaliai. Taip, tam tikruose knygos epizoduose galima atrasti save ar savo gyvenimo dalį. Bet iš esmės knyga yra savo gyvenimo atpasakojimas, kuris, GALBŪT, gali kažkam būti atspirties tašku, priverčiančiu veikti vienaip ar kitaip (kad ir nueiti pas psichoterapeutą). Ir, turbūt labiau paauglėms. Bet iš šios autorės, kuri yra (buvo?) ir menininkė, tikrai tikėjausi daugiau turinio, o ne gyvenimo nuotrupų. Ir tos pačios paauglės, turbūt, daugiau pasisemtų skaitydamos Anos Frank dienoraštį, ar Nadios Murad “Paskutinė mergina”. Nes gyvenime tikrai būna ir didesnių problemų nei blaškymasis savo meilės jausmuose, pamirštant racionalų jų vertinimą ir savęs pastatymas į pasaulio centrą, aplink kurį viskas turi suktis.
This entire review has been hidden because of spoilers.
February 23, 2019
Visų pirma noriu pasakyti, kad nuoširdžiai gaila autorės, jog tiek jai teko išgyventi. Ganėtinai sunku įsivaizduoti kaip pačiai reikėtų viską ištverti, bet nelinkėčiau niekam įsisukti į tokius gyvenimo „linksmuosius kalnelius“. O tai, kad autorė ištvėrė net ir pačias blogiausias akimirkas, tik įrodo, kad ji yra be galo morališkai stiprus žmogus. Tačiau kalbant apie pačią knygą – jos stilistiką, rašymo stilių ir pan. – kaip ir prieš tai skaičiusiems, taip ir man pasirodė labai „depresova“ bei negatyvi. Taip pat buvo juntama betvarkė, chaosas ir net gi piktas nusistatymas prieš daugelį dalykų gyvenime (visuomenę, aplinką, daiktus ir t.t.), kas man ne itin patiko, nes aš kaip supratau, autorė kaip tik siekė propaguoti gėrį, pozityvumą ir tik teigiamas emocijas, tačiau skaitant šią knygą, jaučiama emocija buvo absoliučiai atvirkštinė. Žinoma, tai būtų galima pateisinti ypatingai sunkiais išgyvenimais, tačiau vis vien norėjosi didesnio pastovumo, rimties bei užtikrintumo. Nežinau, galbūt taip manau, nes pati esu toks žmogus, o ir potyrius apie knygą išsakau tik tokius, kokius realiai jaučiu ir išgyvenu.
January 4, 2018
Pirmus 100-ą puslapių galvojau: 'nu ką ji čia paisto?!'. Bet perskaičiusi visus 366 puslapius taip nebegalvoju. Galvojau - Lietuvoje apstu žmonių, kurie užaugo daugiabučių rajonuose su toksiškais tėvais, apstu žmonių kurių artimieji nusižudė ar tų, kurie išgyveno skyrybas ir t t., bet jie nerašo knygų apie tai, o ji parašė ir dar galvoja, kad tai gera idėja. Dabar galvoju, kad ši knyga atitinkamai auditorijai gali būti kupina atradimų apie save, jautri ir išlaisvinanti. Nu bet pavadinimas tai vistiek, toks labai jau 'ką aš žinau' :D
July 4, 2018
Norėjau parašyt atsiliepimą apie knygą, ir užtikau, kad jau tiek prirašyta, kad seniai mačiau tiek komentarų goodread’e ties lietuviška knyga. Tai gal tuo viskas ir pasakyta. Ir kartu atskleidžia mintį knygoje, kad kūrėjams nėra lengva gyventi - visada atsiras banda, kuri baubia ir nuteisia. Manau, kad Beata tai parodė savo tekste, tas pats jaučiasi ir iš kai kurių ilgų atsiliepimų čia. Anyway, daugiausia reitintų šiai knygai yra 5 - kam pritariu iš aš. Labai gerai, kad yra ši knyga - ir tokia, kokia yra. Nes tai didelis įkvėpimas (pradėti) kurti patiems. Ačiū, Beata.
April 11, 2019
Suprantu, kodėl kai kurie žmonės šią knygą taip giria ir kone sudievina. Visgi, man ji skilo į dvi dalis. Jas plačiau ir aptarsiu šioje trumpoje apžvalgoje.
Pirmoji knygos dalis - asmeninis autorės gyvenimas. Įdomus ir įtraukiantis pasakojimas. Visgi, buvo vietų, kuriose norėjosi prieiti prie Beatos ir ją papurtyti, kad atsipeikėtų ir nekrėstų savo kvailybių.
Antroji dalis - filosofiniai mokymai, kaip gyvenimas yra sutvertas ir koks jis turėtų būti. Skaičiau recenzijas ir vienoje (įvertinimas vos 1 žvaigzdutė) rašyta apie paradoksą. Autorė mini, kaip jai nepatinka, kad žmonės nuolatos moko gyventi, tačiau susidaro įspūdis, jog būtent tai pusėje knygos bando daryti. O ir tas nuolatos tvyrantis verkšlenimo stilius kiek erzino.
Visgi, knyga buvo įdomi. Gaila, kad ne tiek įtraukianti, kiek maniau pradėjusi ją skaityti. Mano nuomone, pirmasis Beatos blynas kiek prisviles, bet tikrai valgomas!
Pirmoji knygos dalis - asmeninis autorės gyvenimas. Įdomus ir įtraukiantis pasakojimas. Visgi, buvo vietų, kuriose norėjosi prieiti prie Beatos ir ją papurtyti, kad atsipeikėtų ir nekrėstų savo kvailybių.
Antroji dalis - filosofiniai mokymai, kaip gyvenimas yra sutvertas ir koks jis turėtų būti. Skaičiau recenzijas ir vienoje (įvertinimas vos 1 žvaigzdutė) rašyta apie paradoksą. Autorė mini, kaip jai nepatinka, kad žmonės nuolatos moko gyventi, tačiau susidaro įspūdis, jog būtent tai pusėje knygos bando daryti. O ir tas nuolatos tvyrantis verkšlenimo stilius kiek erzino.
Visgi, knyga buvo įdomi. Gaila, kad ne tiek įtraukianti, kiek maniau pradėjusi ją skaityti. Mano nuomone, pirmasis Beatos blynas kiek prisviles, bet tikrai valgomas!
November 7, 2018
4 - Buvo lenga skaityti, primena Beatos tekstus FB platformoje, tad gavau tai, ko ir tikėjausi. Taip pat buvo įdomu, kad autorė pasakojo kaip išgyveno tam tikrus sunkius periodus, kaip tuo metu jautėsi ir kaip į tai --žiuri dabar.
September 6, 2018
Komentuosiu ir kritikuosiu knygą, o ne autorės gyvenimo istoriją (istorija tai visai įdomi).
Nors iš tiesų man sunku šį rašinėlį pavadinti knyga, jei nežinotume, kas yra Beata Tiškevič, mums šios knygos visiškai ir nereikėtų. Na, nereikia ir dabar - žodynas skurdokas, mintis šokinėja. Panašu, kad knyga gimė šiame pasaulyje dėl to, kad norėta patenkinti savo ego - žiūrėkit, aš jau nugyvenau tiek, kad parašyčiau knygą. Bet kam ta knyga, jei joje nėra vietos skaitytojui? Nebent skaitytojas yra toks panašus į Beatą, kad nepajaučia atotrūkio ir kažkaip sugeba įsijausti. Skaitymas tampa malonus, kai pats gali susidaryti įspūdį ir jautiesi tarytum dalyvauji toje istorijoje, gyveni toje knygoje. Vyvenime skaitytojui uždedami žąslai, pavyzdžiui, mama yra griežta, nes autorė taip pasakė, o ne pats skaitytojas susidarė tokią nuomonę iš aprašytų situacijų.
Viena iš pagrindinių kūrybinio rašymo taisyklių - show, don't tell. O štai Vyvenime viskas yra sakoma. Iš dalies galiu pagirti atvirumą, bet visi bandymai rašyti "protingiau" yra taip persunkti klišių ir autorės įsitikinimo, kokia keista ir nepritampanti... Mažų mažiausiai jie yra nereikalingi ir vertė intensyviai eye rollinti. Argi mes visi nesame mažos ypatingos snaigutės tikintys galįs užkariauti pasaulį?
Jei atvirai, kai buvau daug jaunesnė sakydavau, kad parašysiu knygą, o jei nepavyks sukurti geros istorijos, rašysiu apie įdomų savo gyvenimą. Dėl to dažnai autobiografijos ir atrodo lyg planas B. Skaitydama Vyvenimą būtent ir įžvelgiu norą jau būti parašius knygą, vadintis rašytoja, bet ne nuoširdų norą tapti gera rašytoja, nes tokiu atveju ši knyga dar būtų perrašyta bent kelis kartus.
Gyvenimas ne tobulas, bet knygos tokios gali būti.
Nors iš tiesų man sunku šį rašinėlį pavadinti knyga, jei nežinotume, kas yra Beata Tiškevič, mums šios knygos visiškai ir nereikėtų. Na, nereikia ir dabar - žodynas skurdokas, mintis šokinėja. Panašu, kad knyga gimė šiame pasaulyje dėl to, kad norėta patenkinti savo ego - žiūrėkit, aš jau nugyvenau tiek, kad parašyčiau knygą. Bet kam ta knyga, jei joje nėra vietos skaitytojui? Nebent skaitytojas yra toks panašus į Beatą, kad nepajaučia atotrūkio ir kažkaip sugeba įsijausti. Skaitymas tampa malonus, kai pats gali susidaryti įspūdį ir jautiesi tarytum dalyvauji toje istorijoje, gyveni toje knygoje. Vyvenime skaitytojui uždedami žąslai, pavyzdžiui, mama yra griežta, nes autorė taip pasakė, o ne pats skaitytojas susidarė tokią nuomonę iš aprašytų situacijų.
Viena iš pagrindinių kūrybinio rašymo taisyklių - show, don't tell. O štai Vyvenime viskas yra sakoma. Iš dalies galiu pagirti atvirumą, bet visi bandymai rašyti "protingiau" yra taip persunkti klišių ir autorės įsitikinimo, kokia keista ir nepritampanti... Mažų mažiausiai jie yra nereikalingi ir vertė intensyviai eye rollinti. Argi mes visi nesame mažos ypatingos snaigutės tikintys galįs užkariauti pasaulį?
Jei atvirai, kai buvau daug jaunesnė sakydavau, kad parašysiu knygą, o jei nepavyks sukurti geros istorijos, rašysiu apie įdomų savo gyvenimą. Dėl to dažnai autobiografijos ir atrodo lyg planas B. Skaitydama Vyvenimą būtent ir įžvelgiu norą jau būti parašius knygą, vadintis rašytoja, bet ne nuoširdų norą tapti gera rašytoja, nes tokiu atveju ši knyga dar būtų perrašyta bent kelis kartus.
Gyvenimas ne tobulas, bet knygos tokios gali būti.
January 30, 2021
Prarijau. Atvirai, įdomiai, lengvai, jautriai, meniškai, išmintingai, netikėtai ir tikėtai - Beata Tiškevič apie save. Ir apie mane. Apie kiekvieną iš mūsų. Įvairiose gyvenimo situacijose ir santykiuose.
August 6, 2018
Knyga tiesiog “surijau”. Manau, kad tokio nuoširdaus tikrumo ir skleidžiamo tikėjimo žmonėmis-reikia kuo daugiau. ❤️
October 12, 2019
Knyga skaitėsi labai lengvai ir man patiko. Atradau panašumų ir su savimi, tačiau vis gi knygai kažko pritrūko
March 7, 2022
Iš pradžių knyga suteikė daug pozityvumo prošvaiščių. Labai susirišau su autorės pasakojimu apie vaikystę/paauglystę ir labai džiaugiausi knygą paėmusi į rankas.
Tada pasiekus jaunos suaugusios moters, studentiško gyvenimo skyrių pamačiau virš galvos sklandant klaustukus..
Na, o pradėjus skaityti kaip ji įsileido RU į savo gyvenimą antrą kartą, suvokiau kad būdama vaikas ši moteris buvo protingesnė nei būdama suaugusi....
Tuomet sau pagalvojau - kaip aš galiu skaityti jos patarimus ir priimti juos rimtai? Koks žmogus gyvenime daro tiek daug panašių ar tų pačių klaidų ir tai nurašo 'netobulumo' siekimui arba vidinėms problemoms susijusiomis su vaikystės išgyvenimais?
Ties 250-u knygos puslapiu knygą pradėjau versti vis greičiau ir praleisti vietas, kurios tiesiog kėlė vidinį erzelį. (Ypatingai kai neturinti vaikų bando patarti 'nematomoms' mamoms kokios jos turi būti 🤔)
Kalbant apie pozityvią šios knygos pusę - pradžia tikrai sužavėjo ir palietė vidinę stygą. Rašymo stilius man pasirodė geras ir lengvai skaitomas na ir tam tikri moters gyvenimo įvykiai ir pasimaišę kelyje žmonės sukėlė įdomumą.
Žadėto kelio nušvitimo neradau, bet supratau kad mano gyvenimo istorija ne ką prastesnė (kaip kad ir kiekvieno skaitytojo) ir dar suvokiau, kad biografijų į rankas daugiau tikriausiai neimsiu.
Visi mes vyvenam savo vyvenimus skirtingai - darykime tai kaip išmanome ir suprantame ir nemokinkime paukščio skristi. 💛
Tada pasiekus jaunos suaugusios moters, studentiško gyvenimo skyrių pamačiau virš galvos sklandant klaustukus..
Na, o pradėjus skaityti kaip ji įsileido RU į savo gyvenimą antrą kartą, suvokiau kad būdama vaikas ši moteris buvo protingesnė nei būdama suaugusi....
Tuomet sau pagalvojau - kaip aš galiu skaityti jos patarimus ir priimti juos rimtai? Koks žmogus gyvenime daro tiek daug panašių ar tų pačių klaidų ir tai nurašo 'netobulumo' siekimui arba vidinėms problemoms susijusiomis su vaikystės išgyvenimais?
Ties 250-u knygos puslapiu knygą pradėjau versti vis greičiau ir praleisti vietas, kurios tiesiog kėlė vidinį erzelį. (Ypatingai kai neturinti vaikų bando patarti 'nematomoms' mamoms kokios jos turi būti 🤔)
Kalbant apie pozityvią šios knygos pusę - pradžia tikrai sužavėjo ir palietė vidinę stygą. Rašymo stilius man pasirodė geras ir lengvai skaitomas na ir tam tikri moters gyvenimo įvykiai ir pasimaišę kelyje žmonės sukėlė įdomumą.
Žadėto kelio nušvitimo neradau, bet supratau kad mano gyvenimo istorija ne ką prastesnė (kaip kad ir kiekvieno skaitytojo) ir dar suvokiau, kad biografijų į rankas daugiau tikriausiai neimsiu.
Visi mes vyvenam savo vyvenimus skirtingai - darykime tai kaip išmanome ir suprantame ir nemokinkime paukščio skristi. 💛
May 25, 2018
Prieš skaitant šią knygą apie Beatą žinojau tik du dalykus: kad jos trumpi filmukai instagrame kartais yra labai juokingi ir kad jos balsas kartais truputėlį erzina. Nebuvau jos fanė ir niekada nesidomėjau jos veikla, tad nežinau, kokio velnio aš sugalvojau skaityt visą jos knygą.
Bet gerai, kad sugalvojau. Knygoje Beata pasakoja apie savo gyvenimą, jo detales, nuosmukius ir pakilimus, bet tuo pačiu tai yra apie kiekvieną iš mūsų. Skirtumas tik tas, kad kai kurie iš mūsų visas emocijas ir mintis slepia po didžiausiais užraktais, o kiti apie tai šneka labai nuoširdžiai ir atvirai. Prisipažinsiu - didelė dalis visos knygos ir Beatos gyvenimo man priminė kažkokį nevykusį meilės romaną (vis turėjau priminti sau, kad čia realus gyvenimas, tai įvykiai kaip ir neišgalvoti), bet mane tikrai pavergė autorės atvirumas. Ir tiesa, kad buvo daug besikartojančių minčių, ir tiesa, kad ne visos jos logiškos ar prasmingos, bet aš pajaučiau, kad kiekvienas žodis yra tikras, o jeigu esate bandę kalbėti apie savo jausmus, tai ko gero žinote, kiek drąsos reikalauja tas kiekvienas raidžių junginys.
Mane visiškai pavergė paskutinis knygos puslapis apie tai, kad vyvenimas yra kaip gyvenimas, tik su klaidomis. Jaučiu, kad kartais man to labai daug trūksta, kad kaip ir Beata, labai dažnai pati nesuprantu savęs. Tad belieka palinkėti sau ir visiems kitiems, to ieškantiems: vyvenkime. Kas žino, kas tada nutiks!
Bet gerai, kad sugalvojau. Knygoje Beata pasakoja apie savo gyvenimą, jo detales, nuosmukius ir pakilimus, bet tuo pačiu tai yra apie kiekvieną iš mūsų. Skirtumas tik tas, kad kai kurie iš mūsų visas emocijas ir mintis slepia po didžiausiais užraktais, o kiti apie tai šneka labai nuoširdžiai ir atvirai. Prisipažinsiu - didelė dalis visos knygos ir Beatos gyvenimo man priminė kažkokį nevykusį meilės romaną (vis turėjau priminti sau, kad čia realus gyvenimas, tai įvykiai kaip ir neišgalvoti), bet mane tikrai pavergė autorės atvirumas. Ir tiesa, kad buvo daug besikartojančių minčių, ir tiesa, kad ne visos jos logiškos ar prasmingos, bet aš pajaučiau, kad kiekvienas žodis yra tikras, o jeigu esate bandę kalbėti apie savo jausmus, tai ko gero žinote, kiek drąsos reikalauja tas kiekvienas raidžių junginys.
Mane visiškai pavergė paskutinis knygos puslapis apie tai, kad vyvenimas yra kaip gyvenimas, tik su klaidomis. Jaučiu, kad kartais man to labai daug trūksta, kad kaip ir Beata, labai dažnai pati nesuprantu savęs. Tad belieka palinkėti sau ir visiems kitiems, to ieškantiems: vyvenkime. Kas žino, kas tada nutiks!
February 3, 2023
Knygą paėmiau su nusiteikimu, kad gera ir ji manęs ne kiek nenuvylė. Mane absoliučiai viskas įtikino, viską jaučiau ir tarpais verkiau kartu. Ačiū žmogau, kad daliniesi, nes tada pati nesijauti vieniša ir kvaila. Jau antra knyga kai skaitau realaus žmogaus tikrą gyvenimą ir kaskart atrandu tekste ir save. Vadinasi amžius panašus, miestas, mintys, o gal epocha mus visus veikia panašiai ir mūsų originalumas, kritiškumas ar kvailumas mums taip pat yra bendras. Tai tikrai suteikia bendrumo jausmą. ;)
October 21, 2024
Nors skaityti nebuvo sunku, labai sudėtinga surasti žodžių šiai autobiografijai apibūdinti. Be to fakto, kad pasakojama atvirai apie daug skaudžių dalykų. Visą laiką galvojau, kad gal skaitant knygą maždaug tuo metu, kai ji išėjo, būtų labiau surezonavę ir patikę.
Displaying 1 - 30 of 180 reviews