Apysakoje “Gyvenimas po klevu” autorius parodo jau žūstantį kaimą, jo tragišką likimą. Rašytojas nori pabudinti lietuvio sąmonę, suvokimą, kad tik pats žmogus yra sau šeimininkas. Tik žmogus gali susikurti sau aplinką ir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi. R.Granauskas - tai rašytojas žemaitis, kuriam “gyvenimas” - tai ne tik egzistavimas, plaukimas pasroviui ar prieš srovę, bet ir jo sodyba, vienkiemis.
Romualdas Granauskas was a lithuanian prosaist and dramaturge. He's often called the chronicler of the lithuanian country culture - small lifes of small people - but making every little bit of it beautiful. His most famous work to date could be called "Gyvenimas po klevu" (Life under the maple tree).
5 žvaigždutės už traktorių žudiką knygos gale! O šiaip, norint pajusti maksimalų malonumą iš kūrinio, reikia jį skaityti prie taurės vyno, graudžios smuiko muzikos ir alkano, inkštinčio, drebančio ir gailiom akelėm į tave žvelgiančio šunelio. Ir pačiam... pačiam irgi reikia verkti. Tiek verkti, kad net raidžių nesimatytų.
Ji pati iš savęs žino, kaip ramina gamtos balsas, vėjo ūžavimas klevo viršūnėje, kapinaičių medžiuose. Ypač rudens naktimis, pavasario vėtrose: esi vienas savo troboj, aplinkui siautėja baisingos jėgos - naktys, tamsos, lietūs, perkūnijos, o vis tiek žinai, kad niekas tavęs nepalies: gina medžiai, užstoję būstą, jie grumiasi, girgžda ir traška, bet jie neišduos tavęs, gyvenančios viršum jų šaknų, po jų viršūnėmis: tu jiems - savo žmogus, jie - tavo medžiai.
Keliavo bobutė keliu, krūpštino, ir galvojo, kaip čia rublius atsiimt iš pašto. Neskamba įdomiai? Po paraliais, tikrai neskamba, ir tai gali atbaidyti nuo šios knygos. Faktas, kad šios apysakos skaitymui reikia tam tikro nusiteikimo; be jo tai tebus nuobodus keleto pirmųjų puslapių pervertimas prieš ją padedant į šalį suraukus akis. "Gyvenimas po klevu" vertas daugiau nei prašmatnaus nuobodžiausios dvyliktos klasės išplėstinio kurso knygos titulo.
Meistriškai atvaizduotas kitame pasaulyje susiformavusio žmogaus santykis su naujuoju.
Dar meistriškai atvaizduojamas alkoholizmas -- kiek dėl jo galima kaltinti pačią substanciją, o kiek aplinką, kurioje žmogus gyvena ir įgyja įgūdžių, kaip išgyventi liūdesį, nusivylimą, nuobodulį, nežinomybę.
Ir labai šaunus leksikonas. Dangaus karaliau, koks šaunus!
A very interesting book. It shows the lives of Lithuanian people during the Soviet rule. It made me wonder quite a lot of time about my life and the value of people and things around me. The ending was so sad though, I may even have shed a tear. Nevertheless, this book was very well written and I enjoyed reading it till the end. :)
Pamenu pirma karta skaiciau dar budama mokykloje pries gerus 10 metu. Iki siol pamenu sia knyga todel nusprendziau dar karta perskaityti ir paziureti ar atrasiu kazka naujo. Is ties radau. Labai patiko! Kai kurie “skyriai” skaitosi sunkiau ypatingai pradzioje bet bendrai apysaka verta demesio.
Negalima nuneigti to fakto, kad R. Granauskas meistriškai sudėliojo niūrią atmeferą: pradėjo, užaugino ir pribaigė. Puikiai atsispindi nustekentas kaimas, ir nieku gyvu nesinori nei kelti kojos, nei grįžti ar vėl kaip nors priartėti prie tokio gyvenimi ir, neduokdie, likimo. Tai viena ištų knygų, kuri įsimena, bet kurios nesinori vėl imti į rankas. Nebent paimti ir atvertus paskutinį puslapį, nunešti Lars'ui von Trierui- gal tas susidomės ir susuks ką nors nepakenčiamai kraupaus.
Man patiko ši savotiškai papasakota istorija apie kartų degradaciją, alkoholizmą, vienišumą senatvėje ir meilę savo gimtajam kraštui ir šimtamečiui klevui . Graudi apysaka, kurios pabaiga sukrėtė. 🌟🌟🌟🌟
Liūdnas buvo man Monikos vienišas gyvenimas, puikiai pavaizduota kaip su senais žmonėmis elgiamasi šiais laikais. Skaudu ir norisi pakeisti visa tai ir daugiau pagarbos suteikti senam žmogui, jie nieko blogo mums nenori. Mes juos neįvertiname.