Žaislinis šuo Pyplys buvo geriausias Gustės draugas. Kiekvienas vaikas žino, kad draugas yra tas, su kuriuo patiri nuotykių, ir nesvarbu, ar gyvas jis, ar pliušinis. Suaugę to nesupranta. Augustės mama taip pat nesuprato ir išmetė Pyplį į šiukšlyną. Ji nė nenutuokė, ką mergaitė pasiryžusi padaryti dėl savo mylimiausio žaislo. „Neišduosiu tavęs“ – tai naujas skaitytojams gerai žinomos rašytojos Neringos Vaitkutės kūrinys. (Anksčiau išleistos jos trilogijos „Vaivorykščių arkos“ ir „Tamsos nešėjai“.) Knygą iliustravo pripažinta ir apdovanojimus pelniusi dailininkė Marija Smirnovaitė.
Neringa Vaitkutė žavi nuoširdžiu optimizmu, energija ir begaline fantazija. Kai nerašo, yra mama, žmona ir biologijos mokytoja. Mokinių labai mėgstama už savo humoro jausmą, šiltumą ir tai, kad yra asmenybė. Rašyti ji pradėjo nuo mažens – eilėraščiai, istorijos, scenarijai mokyklos teatrui – ir pomėgio nemetė. Neringos kūrinys „Atgauti nuožmumą“ pateko į rinkinį „Geriausia Lietuvos fantastika 2003–2006“. Ėmusi rašyti, autorė nenustoja kurti naujų pasaulių, siužetų ir, svarbiausia, tobulėti. Neringos Vaitkutės kūrybą galima lyginti su tokiais autoritetais kaip J.R.R. Tolkienas, turėdami omenyje kuriamo pasaulio turtingumą ir gylį. Tačiau N. Vaitkutė turi savo išskirtinį balsą ir nieko nekopijuoja. Lietuvos autorių kontekste jos kūryba išsiskiria gyvybingumu, lengvai plaukiančiais sakiniais ir gebėjimu žodingą kalbą ir meistriškai piešiamus gamtos vaizdus suderinti su greitu, įtraukiančiu ir stipriai sukaltu siužetu, dalykais, kurių dažnai pritrūksta mūsų autoriams. Rašytoja, kurdama knygos pasaulį, nevengia žaisti tekstu.
Skaitant akyse kaupėsi ašaros. Prisiminiau savo vaikystę ir savo pyplio versiją. Esu dėkinga sesei, kad ji man į rankas tiesiog ikiša nuostabias knygas. Galiausiai perskaičius dar kartą įsitikinau, kaip mes, suaugę, nebesuprantam, o gal nebenorim.. suprasti vaikų. Liūdna.
Istorija apie mergaitę ir jos mylimą pliušinį šuniuką Pyplį. Istorija,kad kartais tuos pačius dalykus suaugę ir vaikai matome ir išjaučiame skirtingai. O kartais mes suaugę mokame nematyti mums nepatogių,nemalonių žmonių praeiti pro juos lyg tuščią vietą,nieko nepaaiškindami vaikams. Bet vaikai irgi moka būti žiaurūs ir ne visada mato giliau ( čia aš apie Žiežulą/Nežiežulą). Ir nežinau ar todėl,kad knyga vaikams,bet pabaiga laiminga. Taip pat Vaitkutės knygose visada randu ir šeimos santykių peripetijų,ne išimtis ir šioje. Visumoje man tai buvo silpniausia Vaitkutės knyga,bet peno pokalbiams su dukra davė labai daug ir labai įvairiomis temomis, nebūtinai tik smagiomis,todėl verta perskaityti