Pasakojimai prabudus: Atsiminimai

by Vytautas Toleikis

Vytautas Toleikis (g. 1960) – mokytojas, kultūrininkas, eseistas, visuomenininkas. Jis yra inicijavęs ir vykdęs daugybę kultūros ir švietimo projektų, skirtų čigonų, žydų ir kitų tautinių mažumų kultūrų atminčiai puoselėti, įvairiomis kultūros temomis nuolat publikuoja straipsnius ir esė.

Pasakojimai prabudus – tai neįprastai drąsūs, atviri, liūdni ir juokingi, gyvi ir skaidrūs atsiminimai apie gyvenimą XX a. septinto ir aštunto dešimtmečio tarybų Lietuvoje. Jų autorius grįžta į savo vaikystę ir jaunystę gimtuosiuose Barvuose (Šilutės rajone). Net išvykęs gyventi į Vilnių, jis sapnuodavo tik gimtąsias vietas, todėl knygoje, lyg prabudęs iš prisiminimų sapno, autorius saviironiškai, sąžiningai ir kone etnografiškai detaliai aprašo to meto kasdienybę, artimuosius ir vietinius gyventojus, buitį, situacijas, galimybes ir pasirinkimus provincijos žmogui. O po kasdienybės paviršiumi atsiveria lietuviškojo identiteto formavimasis istoriškai unikaliu laiku kultūriškai unikalioje erdvėje – buvusiame Klaipėdos krašte, apie kurio gyventojų patirtį sovietmečiu iki šiol žinoma dar labai mažai. Šio regiono likimas knygoje užčiuopiamas per išnykusios vokiškosios kultūros palikimą ir vokiškąją tapatybę tebesaugančius gyventojus. Įsijausti ir suvokti kultūrinį savitumą padeda autoriaus vartojama šnekamoji kalba, tarmiški žodžiai, tam metui būdingi posakiai.

240 pages, Hardcover

Published January 1, 2017

Reviews

[Paulius Jevsejevas · Rating 5 out of 5]

Spalvinga knyga, iš kurios galima nemažai pasiimti: čia susipina ir šeiminiai santykiai, ir visos kaimo bendruomenės aprašymas; ir labiau įprastos, ir visai netikėtos temos; ir šnekamosios intonacijos, ir literatūrinės formos užuomazgos; ir bendrinė kalba, ir tarmybės. Viskas papasakota nedaugžodžiaujant, bet turiningai, kibiai fiksuojant reikšmingas detales (juntama ir redaktoriaus ranka). Dėl detalėms teikiamos pirmenybės tekstas labiau panašus į dėlionę nei į kokių nors įvykių grandinę. Man atrodo, tai pasiteisinęs pasirinkimas: justi organiškas ryšys su autoriaus asmenybe, o autobiografijoje tai privalumas.
Nustebino sovietinio kaimo ir provincijos paveikslas: net ir gerai žinomos blogybės (visų pirma, aišku, gėrimas) atrodo kažkaip kitaip nei stereotipas; turbūt todėl, kad nupasakojamos su gyvenamomis situacijomis ir be paniekos. Taip pat nustebino seksualinių elgsenų aprašymai, tikras šėlas. Apskritai kaimas atrodo gyvybingas, siaučiantis, o tai, regis, kontrastuoja su kanoniniais sovietiniais ir posovietiniais kaimo vaizdiniais.
Autobiografinis siužetas atskleidžia ir kone archetipinį modernios lietuvių kultūros istorijos motyvą, kai žmogui iki kultūros reikia „dasikapstyti“, išgyvenant konfliktą su savo pirmąja aplinka.
Ne kartą knygoje autorius netiesiogiai pripažįsta nuotolį nuo tų žmonių ar gyvūnų, apie kuriuos pasakoja (svarstydamas daugmaž taip: „o ką ji/s tada galvojo? Nebesužinosim.“) Kartais norisi, kad tai irgi taptų pasakojimo tema. Gal taps kitąkart ar kam nors kitam.

[Ignė Rasickaitė · Rating 5 out of 5]

„Net nepajuntu kaip užvaldo saldi svajonė: o kas būtų, jeigu dabar, šią minutę, galėčiau pasikviesti Virgį, Maskę, Borisą, Cariovą iš Tukumso, Sašą Akimovą iš Maskvos, vaikystės draugę Rasą iš Taškento? Susikviesčiau visus, kuriuos myliu, kurie man svarbūs, apie kuriuos dažnai pagalvoju, kurie apsigyvenę mano širdyje. Susodinčiau aplink stalą, vienus su kitais supažindinčiau. Mes kalbėtumėmės, klausytumėme muzikos, gertume iš taurių raudoną vyną, iš pialų – arbatą. Kaip būtų gera! Kokią valandą taip rymojau, vis žvilgtelėdamas pro langą į žvaigždes.“ (207 p.)

[Neringa · Rating 3 out of 5]

Tikėjausi tikrai daugiau. Beveik klasika, atitinkanti standartinį atsiminimų rašymo vadovėlį. Tik apie šūdą išsamiau. :)

[Lara · Rating 5 out of 5]

Šių atsiminimų tonas yra toks ramus, kad ne iš karto supranti, kokie jie atviri ir drąsūs, ne kiek nesirūpinantys parodyti autorių arba jo aplinką kuo gražiau, oriau, neįprasčiau. Knyga nėra anachroniškai apologetiška - autoriaus tėvų gyvenimas vyko sovietmečiu, ir jo paties augimas ir branda sutapo su šiuo laikotarpiu, tad knygoje nėra nereikalingu pasiaiškinimų, kaip "mes nežinojome", "mes nekovojome todėl kad", "mus slėgė depresija" ir pan. Žmonės gyveno savo gyvenimą, ir to visiškai pakanka, kad skaitytojas tuo gyvenimu susidomėtų - bet žinoma, reikia mokėti papasakoti. O Vytautas Toleikis rašo lyg gyvai pasakoja, virtuoziškai maskuodamas puikią teksto konstravimo techniką po nepretenzinga, "neliteratūrine" intonacija. Jo "mamaitę" įsimylėjau dar iš ištraukų periodikoje, o skaitydama knygą ir juokiausi, ir verkiau su ja ar dėl jos.

[Gediminas Kulikauskas · Rating 5 out of 5]

Knyga - atsiminimai, bet neįprasta tuo, kad balansuoja ant atvirumo ribos: net namiškių, giminaičių portretai čia negailestingai atviri, nekalbant apie kraštiečius. Jautresniems tai gali atrodyti kone trash-as: žiurkių užmušinėjimai, išgertuvės, seksiukai, muštynės, šokiai, paaugliškos meilės, knygos, mokykla, pionieriai-komjaunuoliai. Apie viską gyvai, velniškai įdomiai, be jokių "stabdžių".
Daugel kas labai pažįstama. Barvai, Šilutės rajonas, XX a. 7-8 dešimečiai, kaimo šeima, motina įsitaiso dirbti melžėja kolūkyje.
///
"Tais laikais vogė visi ir visur: iš žmonių- retai, o iš valdžios - nesiskaitė. Žmonės vartojo net du eufemizmus: miestiečiai "kombinuodavo", kaimiečiai "pasiimdavo". Mamaitė man pasakojo, kaip kartą mano babą kunigo klausė, ar nuodėmė vogti iš kolchozo? Kunigas atsakęs, kad ne. Buvo ir kitas posakis, kurį mėgo mano mamaitė: "Valdžiai kojos nepakelsi.". Kai jos sesuo Agotė kitame ūkyje taip pat ėmė melžti karves, mamaitė pirmiausia paklausė: "Nu, ar pasijemat?"
///

Skaičiau ir galvojau - ką gi man ji primena? Ogi Юрий Буйда "Вор, шпион и убийца" - irgi panašius atsiminimus, ir net visai netoli Klainingrado srityje. Net kai kurios scenos panašios - ten irgi klasės mokytoja per pertrauką lekia namolio su paplavų kibiru, kiaulių pašerti...
Knyga nutrūksta netikėtai, staiga, autoriui įsitaisius aukštojoje, Vilniuje. Matyt bus pratęsimas. Labai norėtusi.