Klėjai – šešiolika. Ji mirs bet kurią dieną, vos atšventusi savo septynioliktąjį gimtadienį, ir tai žino nuo ketverių. Klėja išmoko nesvajoti apie ateitį, nesižavėti pirmaisiais kartais ir neturėti mėgstamiausių dalykų, dėl kurių būtų verta prabusti ryte. Vieną dieną Klėjos pasaulis apsiverčia – ji gauna pasiūlymą prisijungti prie kitų savo likimo draugų, padedančių sunkiomis ligomis sergantiems jaunuoliams kabintis į gyvenimą. Tik ar būnant apsuptai tokių pačių likimų jai pavyks patikėti gyvenimu iš naujo.
Žinai, kada jausčiausi gerai?
Kai nebebūtų ligoninių. Kai nebebūtų ligonių. Kai nebebūtų nei vieno Datinio. Kai aš nebebūčiau Datinė. Kai niekas nieko apie mane nežinotų ir aš pamirščiau ką nors žinanti pati apie save.
Šešiolikmetė Klėja serga Data – liga, kuria sergantieji žino savo mirties datą. Gyvendama mažame miestelyje, kuriame visi žinojo apie jos ligą, Klėja tetroško nors akimirkai pabėgti nuo visų užjaučiančių žvilgsnių ir kiekvieną jos užgaidą pildančių tėvų. Pasitaikius progai išvykti savanoriauti į Niujorką, Klėja ne tik pirmą kartą atsiduria tarp tokių pačių Datinių kaip ji, bet ir atranda būdų kaip ištrūkti iš Datų pasaulio. Bet ar gali žmogus priklausyti dviem pasauliams?
Tai knyga apie jauno žmogaus pasirinkimų konfliktą: tarp jo norų ir realybės, tarp to, kas egzistuoja, ir to, ką mano esant tikra.
„Tarp Gyvenimo ir Vilties: tam, kuris supranta“ – debiutinė dvidešimt devynerių metų autorės knyga, nagrinėjanti ne tik viską kvestionuoti linkusio paauglio pasaulį, bet ir šiandienines bioetikos aktualijas.
Šventinis laikotarpis yra dosnus maistu, pokalbiais ir laiku. Per tas kelias dienas galima pažiūrėt ir perskaityti gana nemažai, o jei dar į rankas pakliūva, kas nors labai įdomaus, tai žiū, nespėji apsidairyti ir knygą 'suvalgai' vos per du vakarus. Taip man nutiko su Eglės Ramoškaitės knyga 'Tarp gyvenimo ir vilties: tam, kuris supranta.' Knyga skirta paaugliams, bet tikiu, kad joje kažką sau atras bet kokio amžiaus žmogus. Pagrindinė knygos herojė šešiolikmetė Klėja serga Data – liga, kuria sergantys žmonės, žino savo mirties datą. Klėja mirs bet kurią dieną, kai sulauks 17-os. Kaip gyvena toks žmogus? Ar jis semia gyvenimą pilnom saujom ar atvirkščiai, jis nebenori absoliučiai nieko? Autorė puikiai atskleidė personažės charakterį, jausmus ir koks sumišimas vyksta tavo viduje, kai žinai, kada mirsi. Situacijos nepalengvina ir buvimas paaugliu. Juk dar daug ką reikia patirti, juk dar daug ko nebandei, o laiko kaip ir nėr. Šiaip jau seniai pamiršau, ką reiškia būti įsimylėjusia paaugle, bet knyga puikiai sugrąžino į kai kurias situacijas, pavyzdžiui, kai labai nori būti pabučiuota, arba kaip nedrąsu pakviesti į pasimatymą ir kokia keista elektra nubėga kūnu, kai lyg netyčia mažuoju piršteliu prisilieti prie jo delno. O dar tas gūglinimas, kaip bučiuotis... 😃 Į siužeto vingius nesileisiu, paliksiu šį malonumą jums patiems, bet, jei ieškot kūrinio, kuris neromantizuotų mirties, priverstų susimąstyt ir visą skaitymo procesą nesinorėtų numest knygos į šoną, nes įdomu, kas bus toliau, tai labai rekomenduoju.
Apie žinojimą, kad mirsi, ir apie datą, kada mirsi. Apie neviltį ir viltį. Apie bandymą nukelti, pakeisti Datą. Žiauriai gera knyga, jautri, linksma, ir su gumulu gerklėje.
Kažin ar dar kada taip apsidžiaugiau, kai pamačiau, kad pervertus paskutinį puslapį buvo epilogas. Nes labai reikėjo dar. Dar žodžių, dar informacijos ir paaiškinimo. Reikėjo tęsinio. Bet ir to nepavyko gauti tuose 5 puslapiuose. Tiek daug maišaties, tiek daug painiavos - visas minčių raizgalynas. Knyga, po kurios dar ilgai žiūri į vieną tašką sienoje, bet ir ten nerandi atsakymų. Gal jų ir nereikia, nežinau, bet dar ilgai sukasi galvoje klausimai, kas kur ir kodėl. O gal labiausiai kaip.
Painiai, bet jau nuo pirmo puslapio kabinančiai, rašymo stilius tiesiog kerintis, o ir istorijos vystymas vyko tinkamu ritmu - nei per lėtai, nei per greitai. Net perdėto paaugliško dramatizmo nebuvo, ko kartais nori nenori gali gauti iš jaunimui skirtų knygų, tačiau šis romanas išvengia akių vartymo fazės.
Labai patiko čia gal kaip pasakyti nieko ir viską. Kažkaip palietė stipriai, dar tebegalvoju ir nežinau, kada baigsis tos mintys. Net jei ir kažkiek tikėjausi panašaus atsakymo, bet tiek daug x dalykų iššoko pakeliui, kad išsimušiau iš pažįstamo ir nuspėjamo kelio.
Vau. Man paliko įspūdį, tai tiek. *** Perskaityta: 2022-03-19
Kaip gyventum jei žinotum kada mirsi? Klėja žino, kad mirs nesulaukusi 18-os ir nemato priežasties džiaugtis gyvenimu. Nors ir nenoriai, sutinka dalyvauti 'Vilties' programoje, kurioje ne jai, o ji turės kitiems pakelti vilties lygmenį. Ten dalyvaudama ji įsimyli, sužino, kad tai nėra tikroji jos data, dabar ji nežino kada iš tikro mirs, tai tik bandymas, skirtas prailginti data sergančių žmonių gyvenimus.
Viena iš retų (o gal man taip papuola?) lietuviškų knygų, kalbanti apie tikrus paauglius ir mėginanti įsijausti į jų pasaulį. Tiesa, paaugliai - Niujorke, bet gal jie visur vienodi? Labiausiai iš knygos patiko žmogiškieji santykiai, jie tikrai natūralūs, keliantys paauglystės prisiminimus, su visu to periodo dramatizmu. Pati Anno Mortis idėja - kiek dirbtinoka* bet siužetą išsuka gerai. Pradžia knygos kiek vangoka, reikia priprasti prie autorės stiliaus, į antrą pusę įsisuka ir norisi sužinoti, kuo gi viskas baigiasi, ir baigiasi prasmingai.
* Dėmesio - SPOILERIS. TIK SKAIČIUSIEMS! Liga nustatoma iš kraujo kūnelių konfigūracijos, bet yra psichinė? Na na.
Iš pradžių į knygą žiūrėjau skeptiškai, tol kol neperskaičiau anotacijos. Vėliau visgi teko kiek nusivilti knygos tūrinių. Visur kišami meilės trikampiai ar keturkampiai tiesiog verčia vemti. Pati idėja atrodo ne iki galo išpildyta ir parodyta. Visi tiek vėžininkai ar kitomis baisiomis lygomis sergantis žmones, nėra laimingesni nei patys datininkai. Jiems taip pat yra duodamos datos, ir taip pat gyvena trapius gyvenimus. Kiek nustebino, Klėjos reakciją į Nikos poelgį, kai pati taip pat darydavo. Tiems, kuriems patinka lengvi kūriniai, šita knyga taip pat patiks.
Na štai, radau dar vieną mėgstamą lietuvių autorę. Tai jos pirmoji išleista knyga, tačiau antra, kurią perskaičiau. Pirmoji paliko stipresnį įspūdį, bet ši irgi stipri. Apie kiek fantastinį pasaulį, kuriame egzistuoja liga Data, kai žinai, kokio amžiaus mirsi. Apie gyvenimą, mirtį, viltį, meilę, apie paauglius. Apie daug ką, tiesą sakant. Rekomenduoju paskaityti.
Šioje knygoje aprašoma neapsakomai graži istorija. Viskas konkretu ir aišku. Pabaigoje, neslėpsiu, tikrai sunku buvo sutvardyti ašaras. Tai knyga apie jauno žmogaus pasirinkimų konfliktą: tarp Jo norų ir realybės, tarp to, kas egzistuoja, ir to, ką mano esant tikra.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Dar viena paaugliams skirta knyga į mano perskaitytų knygų kolekciją. Seniai paauglė nesu, bet tikriausiai visą gyvenimą mėgausiuosi šio žanro knygomis. Jos man yra puikus atotrūkis nuo sudėtingesnių kūrinių, instrumentas vaizduotei lavinti bei pasižvalgymas "kuo gyva" auganti karta. Šį sykį į mano rankas papuolė Eglės Ramoškaitės knyga "Tarp gyvenimo ir vilties". Lietuvoje tikrai nėra daug jaunų autorių rašančių jaunimui, tad natūralu - man buvo begalo smalsu kibti ir greičiau perskaityti romaną. Taip ir padariau.
Irvija - mažas miestelis Rytų Europoje. Jame gyvena Klėja, kuriai jau nuo ketverių metukų diagnozuota nepagydoma liga - Data. Ši liga nepasireiškia jokiais fiziniais pojūčiais: tau nieko neskauda, tavęs neberia, nepykina, plaukai taip pat neslenka. Tu tiesiog žinai datą kada mirsi. Klėjai dabar šešiolika, o merginos data - septyniolikti metai. Ji gali mirti bet kurią dieną, vos jai sukaks ligos numatytas amžius. Klėja pyksta ant savo likimo, pyksta ant gyvenimo. Vienintelis jai padedantis "vaistas" - laiškai "Tam, kuris supranta". Nuo pat ligos diagnozavimo daktarai jai patarė rašyti laiškus, piešti piešinius, kurti eilėraščius "Tam" ir taip išlieti emocijas. Klėja gauna pasiūlymą paskutinius numatytus gyvenimo metus praleisti šalyje, kurią visuomet svajojo aplankyti - Amerikoje. Ne tik pasibastyti kaip turistei, bet ir nuveikti šį tą gero. Dalyvauti Vilties programoje - telefonu kalbėtis su nepagydomomis ligomis sergančiais vaikais ir taip kelti jų vilties lygį, kuris jau yra išmatuojamas. Ilgai nedvejojusi mergina sutinka. Atvykusi ji susipažįsta su kitais programos darbuotojais, kitais "datiniais". Tai žmonės kaip ir ji - sergantys Data. Taip pat gatvėje Klėja susipažįsta su paprastu vaikinu Džonatanu. Abu vienas kitam pajaučia simpatiją, tad Klėja prisitato Klere ir nutyli apie savo ligą. Galbūt nors trumpam pavyks pagyventi paprastą gyvenimą negalvojant, kad jos data vis artėja.
Knygą perskaičiau vos dviem prisėdimais ir tikrai ne dėl to, jog skaitau greitai. Man labai patiko! Pati mintis apie Datos ligą mane labiausiai sužavėjo. Pagaudavau savę mąstant ar pati norėčiau žinoti, ką daryčiau kitaip negu dabar darau. Klėjos personažas taip pat stiprus - viso pasakojimo eigoje išliko nuoseklus, tvirtas - nenukrypo nuo charakterio (tokie nukrypimai knygose mane kone labiausiai erzina). Klėjos kalba, palyginimai, sarkastiškos pastabos dažnai šypseną spaudė. Apskritai - visi knygos veikėjai buvo labai įdomūs, saviti ir unikalūs. Netikėtų posūkių čia taip pat netrūko - knygos pabaigoje jaučiausi lyg žiūrėčiau filmą (nuotaika kažką panašaus į "Ratą") ir puslapius kaip pašėlusi verčiau, greičiau norėdama sužinoti kuo viskas baigsis. Nors knyga kalba apie išgalvotą, tačiau tikrai siaubingą ligą, knygos nuotaika nebuvo slogi ar depresiją varanti. Joje netrūko šviesos, šmaikštumo, noro kabintis į gyvenimą. Esu 100% garantuota, kad bet kuris paaugliams skirtų knygų mėgėjas paėmęs į rankas "Tarp gyvenimo ir vilties" liks toks pat sužavėtas kaip ir aš. O jei patys esat paaugliai - net negalvoję čiupkit ir skaitykit! Patikėkit, ši knyga niekuo nenusileidžia visoms taip jau pamiltoms, verstinėms YA knygoms. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsiranda autorių rašančių paaugliams ir rašančių taip gerai.