What do you think?
Rate this book
Draugas
Ekstremaliomis aplinkybėmis žmonėms prieš akis prabėga visas gyvenimas. Būtent į tokią situaciją patenka knygos herojus Darius. Nors panašiais prieš akis bėgančiais vaikystės ir paauglystės atsiminimais galėtų pasigirti ne vienas lietuvis, įvykis, kuris Dariui nutinka per keturiasdešimtą gimtadienį, yra išskirtinis.
Tuo metu vyras gyvena vienas atokioje sodyboje. Gimtadienio naktį jis pabunda nuo keistų garsų ir sprogimo. Tarp išdaužto lango rėmų Darius randa įstrigusį butelį su degiuoju skysčiu, o ant durų – prikaltą raštelį: „Jei nesudegei, tai užsi*isk galutinai. Draugas“. Nesugalvodamas, kas galėtų jam linkėti blogo, vyras išsiruošia į kelionę, kurios tikslas – aplankyti senus draugus. Jau per pirmuosius susitikimus paaiškėja, kad ne vien į jo gyvybę kėsinasi paslaptingasis „draugas“, kuris po savo darbų palieka pasirašytų raštelių, atvirukų, siunčia elektronines žinutes. Šie įvykiai tampa pretekstu visiems draugams susitikti ir prisiminti senas dienas. Bet ar už posūkio jų netyko pavojus? Ko savo išpuoliais siekia „draugas“?
Tuo metu vyras gyvena vienas atokioje sodyboje. Gimtadienio naktį jis pabunda nuo keistų garsų ir sprogimo. Tarp išdaužto lango rėmų Darius randa įstrigusį butelį su degiuoju skysčiu, o ant durų – prikaltą raštelį: „Jei nesudegei, tai užsi*isk galutinai. Draugas“. Nesugalvodamas, kas galėtų jam linkėti blogo, vyras išsiruošia į kelionę, kurios tikslas – aplankyti senus draugus. Jau per pirmuosius susitikimus paaiškėja, kad ne vien į jo gyvybę kėsinasi paslaptingasis „draugas“, kuris po savo darbų palieka pasirašytų raštelių, atvirukų, siunčia elektronines žinutes. Šie įvykiai tampa pretekstu visiems draugams susitikti ir prisiminti senas dienas. Bet ar už posūkio jų netyko pavojus? Ko savo išpuoliais siekia „draugas“?
350 pages, Paperback
First published January 1, 2017
12 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 4 of 4 reviews
April 12, 2019
Jaučiuosi išduota. Dariaus Taugino knygą „Draugas“ į rankas ėmiau su viltimi pagaliau paskaityti įdomų lietuvišką trilerį. Bent jau tokią nuomonę susidariau iš aprašymo. Kažkas bando sudeginti pagrindinio veikėjo namus ir pasirašo kaip „draugas“, tad jis sugalvoja aplankyti visus savo draugus. Turėtų būti įdomu. Taip? Juk taip?
Pirmi du knygos puslapiai man labai patiko. Man net šiurpuliukai per rankas nubėgo, galvojau, „vau, čia bus kažkas tokio, tikrai prikausto dėmesį“. Bet maždaug tiek to įdomumo ir buvo. Idėja skyrius pavadinti „rentiniais“ kaip ir gera, bet kas tuose skyriuose sudėta, man nelabai patiko. Pirmi aštuoni rentiniai mane vedė iš proto. Turbūt reikėjo skirti didesnį dėmesį Aido Puklevičiaus vieno sakinio atsiliepimui apie šią knygą kaip apie „kartos veidrodį“. Aš nenorėjau skaityti dar vienos „Gertrūdos“, dar vienos „Malalietkos“, dar vieno „Pavasario“. Ne, kol kas man tokių knygų per akis. Devintas rentinys jau buvo šiek tiek geresnis, nes pagaliau ėmė vykti tas ilgai lauktas veiksmas. Bet ir ten vietomis darėsi nuobodu: susitinka keturiasdešimtmečiai vyrai ir geria – tai pas vieną, tai pas kitą nuvažiavę. Aš labai užjaučiau Levį – sunku būti vieninteliu blaiviu tokioje kompanijoje. Beje, viršelio grafika išduoda kone visus devintojo rentinio įvykius.
Man buvo sudėtinga nuspręsti, kada vyksta pagrindiniai knygos įvykiai. Vienur euras paminėtas, tad turėtų būti 2015 m. ar vėliau. Tačiau man buvo nesuvokiama, kaip tuo metu vis dar galima šitaip nepasitikėti policija (taip, namus bando sudeginti, bet policijai nepranešama). Paskui buvo paminėtas Kazlų Rūdos baldų magnatas. (Kudos autoriui, kad paminėjo miestą, kuriame užaugau. To tikrai nesitikėjau. Mane net toks mini juoko priepuolis ištiko. Nejučia ėmiau svarstyti, ar yra koks nors realus šio veikėjo prototipas.) Bet Kazlų Rūdoje seniai vienintelis baldų magnatas yra „IKEA“. Tiksliau, 2008 m. ji pradėjo užvaldyti rinką, o tą galutinai padarė 2014 m. Tad gal romano veiksmas vyksta anksčiau. O galbūt autorius veikėjui paskolino ne tik savo vardą bei specialybę, bet ir gimtadienį? Tuomet veiksmas turėtų vykti 2012 m.
Galiausiai priartėjau prie pabaigos. Buvo likę dešimt puslapių, kai jau mintyse ėmiau raginti autorių greičiau viską raukti, nes 10 puslapių tokiai makalynei išspręsti yra gana mažai. Kai suvokiau, kokia ta pabaiga bus, man norėjosi užversti knygą ir tėkšti ją į sieną. Tikrai sunervino. Esu mačiusi filmų su panašaus tipo pabaigomis, bet ten jos dažniausiai pagerindavo įspūdį apie visą filmą, nes iš tų filmų nieko daug nesitikėdavau. O čia aš norėjau sužinoti, kas yra „draugas“. Tad galų gale tiesiog piktai žiūrėjau į knygą, purčiau galvą ir niurnėjau, kad ne tokios pabaigos norėjau.
Rašymo stilius man irgi buvo nelabai priimtinas. Šiaip jis gal visai panašus į mano jau minėtas kitas panašaus laikmečio knygas: toks neįmantrus, pernelyg paprastas, be padailinimų, kartais šiurkštokas ir sarkastiškas, žodžiai „nevyniojami į vatą“. Bet šį kartą man dar užkliuvo sakinių ilgumas. Dauguma jų yra labai trumpi, tad man nepavyko susidaryti malonaus skaitymo ritmo. Kaip vienas mano anglų kalbos dėstytojas pasakytų, atrodo, lyg skaitytum sąrašą, o ne nuoseklų tekstą.
Apibendrinat: Dariaus Taugino „Draugas“ yra kaip lietuviška komedija – pažiūri, kartais pasijuoki, bet jei imi galvoti apie tarptautinį kontekstą, labai graudu pasidaro dėl turinio kokybės.
Pirmi du knygos puslapiai man labai patiko. Man net šiurpuliukai per rankas nubėgo, galvojau, „vau, čia bus kažkas tokio, tikrai prikausto dėmesį“. Bet maždaug tiek to įdomumo ir buvo. Idėja skyrius pavadinti „rentiniais“ kaip ir gera, bet kas tuose skyriuose sudėta, man nelabai patiko. Pirmi aštuoni rentiniai mane vedė iš proto. Turbūt reikėjo skirti didesnį dėmesį Aido Puklevičiaus vieno sakinio atsiliepimui apie šią knygą kaip apie „kartos veidrodį“. Aš nenorėjau skaityti dar vienos „Gertrūdos“, dar vienos „Malalietkos“, dar vieno „Pavasario“. Ne, kol kas man tokių knygų per akis. Devintas rentinys jau buvo šiek tiek geresnis, nes pagaliau ėmė vykti tas ilgai lauktas veiksmas. Bet ir ten vietomis darėsi nuobodu: susitinka keturiasdešimtmečiai vyrai ir geria – tai pas vieną, tai pas kitą nuvažiavę. Aš labai užjaučiau Levį – sunku būti vieninteliu blaiviu tokioje kompanijoje. Beje, viršelio grafika išduoda kone visus devintojo rentinio įvykius.
Man buvo sudėtinga nuspręsti, kada vyksta pagrindiniai knygos įvykiai. Vienur euras paminėtas, tad turėtų būti 2015 m. ar vėliau. Tačiau man buvo nesuvokiama, kaip tuo metu vis dar galima šitaip nepasitikėti policija (taip, namus bando sudeginti, bet policijai nepranešama). Paskui buvo paminėtas Kazlų Rūdos baldų magnatas. (Kudos autoriui, kad paminėjo miestą, kuriame užaugau. To tikrai nesitikėjau. Mane net toks mini juoko priepuolis ištiko. Nejučia ėmiau svarstyti, ar yra koks nors realus šio veikėjo prototipas.) Bet Kazlų Rūdoje seniai vienintelis baldų magnatas yra „IKEA“. Tiksliau, 2008 m. ji pradėjo užvaldyti rinką, o tą galutinai padarė 2014 m. Tad gal romano veiksmas vyksta anksčiau. O galbūt autorius veikėjui paskolino ne tik savo vardą bei specialybę, bet ir gimtadienį? Tuomet veiksmas turėtų vykti 2012 m.
Galiausiai priartėjau prie pabaigos. Buvo likę dešimt puslapių, kai jau mintyse ėmiau raginti autorių greičiau viską raukti, nes 10 puslapių tokiai makalynei išspręsti yra gana mažai. Kai suvokiau, kokia ta pabaiga bus, man norėjosi užversti knygą ir tėkšti ją į sieną. Tikrai sunervino. Esu mačiusi filmų su panašaus tipo pabaigomis, bet ten jos dažniausiai pagerindavo įspūdį apie visą filmą, nes iš tų filmų nieko daug nesitikėdavau. O čia aš norėjau sužinoti, kas yra „draugas“. Tad galų gale tiesiog piktai žiūrėjau į knygą, purčiau galvą ir niurnėjau, kad ne tokios pabaigos norėjau.
Rašymo stilius man irgi buvo nelabai priimtinas. Šiaip jis gal visai panašus į mano jau minėtas kitas panašaus laikmečio knygas: toks neįmantrus, pernelyg paprastas, be padailinimų, kartais šiurkštokas ir sarkastiškas, žodžiai „nevyniojami į vatą“. Bet šį kartą man dar užkliuvo sakinių ilgumas. Dauguma jų yra labai trumpi, tad man nepavyko susidaryti malonaus skaitymo ritmo. Kaip vienas mano anglų kalbos dėstytojas pasakytų, atrodo, lyg skaitytum sąrašą, o ne nuoseklų tekstą.
Apibendrinat: Dariaus Taugino „Draugas“ yra kaip lietuviška komedija – pažiūri, kartais pasijuoki, bet jei imi galvoti apie tarptautinį kontekstą, labai graudu pasidaro dėl turinio kokybės.
January 4, 2020
Lentynoje knygą laikiau ilgai (daugiau nei metus). Ėmiausi kaip neblogo lietuviško detektyvo, kokio buvo galima tikėtis iš knygos aprašymo - tikrai bus aiškinamasi, kas norėjo padegti pagrindinio personažo namus vidury nakties! Pirmi knygos puslapiai daug žadantys - įdomi kritimo į šulinį mintis ir sprendimas skyrius pavadinti rentiniais (kiekvienas rentinys turėjo atspindėti kažkokią krentančiojo gyvenimo dalį). Tik šie puslapiai ir liko man įdomiausi.
Knygoje kartas nuo karto sušmėžuoja "draugo", kuris vienaip ar kitaip kėsinosi į pagrindinį veikėją ir jo draugus, tema, tačiau plačiau visai neanalizuojama. Daugiau dėmesio skiriama draugų kelionei iš Šiaulių į Vilnių per Radviliškį ir Anykščius. Detaliai aprašomi jų pokalbiai, draugiškos išgertuvės. Šie dalykai labai "ištempė" knygą. Nuolat norėjosi intensyvesnio veiksmo, aiškinimosi, kas ir kodėl, bet prie to sugrįžta tik pabaigoje. Beje, pabaiga nuliūdino (ne todėl, kad įvyko kažkas liūdno), nes ji nublanko prieš šiurpuliukus keliančią pradžią. "Ką? Taip ir baigsis? Viskas?" - kirbėjo mintyse skaitant paskutiniuosius puslapius.
Kita vertus, sakiniai lengvi, neperkrauti, kalba paprasta. Tikrai nestokojama humoro, tikro gyvenimo detalių be jokių pagražinimų. Labai įsiminė veikėjas Arvis - jo "kalbėsena" tikrai išsiskiria. :)
Be to, man kaip Anykščių krašto vaikui buvo labai liūdna, kai nei autorius, nei redaktorius nepastebėjo geografinės klaidos - Anykščiuose neteka jokia Šešupė! Ten Šventoji! Klaida gal porą sykių pasikartojo. :(
Knygoje kartas nuo karto sušmėžuoja "draugo", kuris vienaip ar kitaip kėsinosi į pagrindinį veikėją ir jo draugus, tema, tačiau plačiau visai neanalizuojama. Daugiau dėmesio skiriama draugų kelionei iš Šiaulių į Vilnių per Radviliškį ir Anykščius. Detaliai aprašomi jų pokalbiai, draugiškos išgertuvės. Šie dalykai labai "ištempė" knygą. Nuolat norėjosi intensyvesnio veiksmo, aiškinimosi, kas ir kodėl, bet prie to sugrįžta tik pabaigoje. Beje, pabaiga nuliūdino (ne todėl, kad įvyko kažkas liūdno), nes ji nublanko prieš šiurpuliukus keliančią pradžią. "Ką? Taip ir baigsis? Viskas?" - kirbėjo mintyse skaitant paskutiniuosius puslapius.
Kita vertus, sakiniai lengvi, neperkrauti, kalba paprasta. Tikrai nestokojama humoro, tikro gyvenimo detalių be jokių pagražinimų. Labai įsiminė veikėjas Arvis - jo "kalbėsena" tikrai išsiskiria. :)
Be to, man kaip Anykščių krašto vaikui buvo labai liūdna, kai nei autorius, nei redaktorius nepastebėjo geografinės klaidos - Anykščiuose neteka jokia Šešupė! Ten Šventoji! Klaida gal porą sykių pasikartojo. :(
June 30, 2022
Knyga lengvai ir greitai „susiskaitė“. Įdomus pasakojimas, pradžia labai suintrigavo, o kas gi bus toliau. Labiau tokia vyriška istorija, tačiau pabaiga tikrai labai jau netikėta. Įdomu buvo pažvelgti į įvykius vyro akimis. Rekomenduotina tiems, kuriems patinka lengvo turinio knyga vienam vakarui pasiskaitymui.
August 18, 2020
Nors pradžia buvo daug žadanti,likau truputį nusivylusi knygos pabaiga ... Labai lengvai susiskaitė dėl paprastų minčių išdėstymo, kartkartėm prajuokindavo situacijos ir jų aprašymas panaudojant keiksmažodžius :) mano įvertinimas per vyduriuką 👌
Displaying 1 - 4 of 4 reviews