M. P. E. Martynenko: studijavo filosofiją, vertimą (iš anglų ir italų kalbų). Nerado sau vietos universitete. Metus gyveno su vienuoliais. Trylika kartų atsibudo reanimacijoje po hipoglikeminių ir hiperglikeminių komų. Sykį ištiktas komos išbuvo kelias paras. Galbūt netgi bendravo su transcendentalais, bet už tas istorijas jis dabar jau prašo pinigų arba cigarečių. Dirbo vertėju, redaktoriumi, tekstų įgarsintoju, veganiško šokolado pardavėju, šviesolaidinių kabelių testuotoju, padavėju, barmenu, subtitruotoju, laiškanešiu, naktiniu portjė viešbutyje. 2017 m. pradėjo studijuoti vaidybą. „Be penkių pasaulio pradžia“ visų pirma yra atviras pokalbis. Asmeniškas. Įvairiaspalvė patirtis ir asmeninės dramos virsta tekstais. Žiauriais, tragikomiškais, sarkastiškais, priverčiančiais atsiverti ne tik autorių, bet ir skaitytoją. Tai – pažeidžiamumo, suartėjimo malonumas, kurį šie tekstai ir sužadina.
1993-aisiais metais Draugystės parke 25 metų bičas mokino 4-metį gaudyt drugelius. Mokino todėl, kad šitam 4 metų senumo beveik-žmogui reikėjo kažkokios veiklos, kuri jį užimtų. Mąsliai ir tyliai stebėjęs kartą pademonstruotą procesą, vaikas akimirksniu suskubo jį atkartot. Drąsiais pirmais žingsniais jis ėmė skanuot parko žolę. Kokie durni yra maži vaikai.
Tuo pačiu metu, tame pačiame mieste, antrarūšiame klube (tarytum 93-iaisiais buvo ir kitokių Kaune (tarytum 2018-aisiais būtų kitokių)) pripisęs marozas, kuris gyvenime nėra sužavėjęs jokios mergos, po 9 alaus eina demonstruot savo vyriškumo laipsnio kolegom rodydamas, kaip reikia kabint vietines čioles. Filtruodamas tas, kurios turi teisingą kiekį špakliaus ir teisingos formos subines, jausdamas neišvengiamą atstūmimo baimę ir suprasdamas, kad kiekviena uždelsta sekundė veikia jo poziciją vierchatūros hierarchijoj, jis prieina prie blondinės priešingame klubo gale ir su desperacija klausia "tai ką šįvakar, gražuole?" Jis dar nežino, kad tuoj pasiųs ją nachui. Tik todėl, kad ji pirma pasiųs jį nachui. Mergos gelia. Bet gal ir gerai- kokie durni yra marozai.
Vaikas, tuo tarpu, savo mažyčiais delnais sėkmingai pagauna savo pirmąjį drugelį. Drugelis dūzgia ir daužos savo naująjam kalėjime, kaip širdies ritmas daužosi širdies kameroj. Daužosi ir vaiko širdis, nes tai bene pirmas kartas, kai jis laukia pripažinimo iš savo tėvo. Jau tuoj jis bus priimtas į Spartą kaip lygiateisis pilietis, nors, atrodytų, dar vakar myžo į savo kelnes. Priėjęs atsargiai skleidžia savo čerubiniškus delnus, kad drugelis pernelyg greitai nenuskristų - juk reikia įrodymų, kad sugebėjau. Juk tai pirmas kartas. Ir man pavyko, tačiau tėvas man sako: - durniau, blet, mesk greitai, taigi čia kamanė. Žiūrėjau ir galvojau.
Drugelio pagauti nepavyko dar 14 metų. Paradoksalu, nes visus 14 metų girdėjau draugišką pavydą, jog man viskas iškart pavyksta.
Tada, vieną naktį, pabėgau iš namų. Ir pagavau drugelį.
Kamanės negelia. Mergos negelia.
Tėvai gelia.
---
Čia ne iš knygos, čia maždaug dviejų minučių mano rašliava ekspromtu. Visa šita knyga - kaip ši rašliava. Su didele pretenzija ir kaltinimu gyvenimui, tačiau nelabai tą pretenziją išpildanti. Emocinių apeliacijų daug - praktiškai visa knyga vien tik tai ir tėra, matyt gyvenime patyrę daug skausmo (ar bent norintys save įsivaizduot labai empatiškais) atras kažkokį sąlyčio tašką. Apart to - tai daugiau žodžių žaismas.
Apskritai man sunku empatizuotis su autoriaus kartai taip madingu bruožu vertinti dalykus vien tik už drąsą prabilti, šokiruoti, vertinti žmones vien tik už deklaruotą skausmą, absoliučiai nuvertinant bet kokių aplinkybių ir turinio svarbą, todėl susilaikyčiau nuo platesnių šito aspekto vertinimų, nes jie patys atskiros knygos verti. Tai aš labai tikiuosi, kad gal čia ir tas esminis kartos lūžis yra, kuris man kiša koją suprasti, kame čia šitos knygos vertė kokia tai.
Kai kurie dalykai, tiesa, truputėlį gąsdina. Pavyzdžiui, autorius sudaro labai gyvo ir šilto žmogaus įvaizdį, kai kalba apie abstrakčius dalykus, tačiau visi pavyzdžiai rodantys jo bendravimą su jam pačiam svarbiais žmonėmis - yra absoliučiai vartotojiško pobūdžio. Čia, manau, slypi didžioji autoriaus asmeninė tragedija - romantizuoti tai, ko nėra, nuvertinti ir šaržuoti tai, kas yra - taip pačiam save įstumiant į tragiško žmogaus gyvenimą. Meluočiau, jei sakyčiau, kad pats sentimentas yra svetimas, tačiau šitas emocinis krūvis atrodo, švelniai tariant, nesveikas. Ir tai panašiau į autoriaus architektūrą, nei gyvenimo, kurį jis gyvena.
Dar paprasčiau tariant, atrodo, kad visos knygos esmė - tai autoriaus išpažintis, kad jis kenčia dėl netobulo pasaulio, tačiau kenčia ir dėl to, kad pats aktyviai prisideda prie jo netobulumo, ir tuo pačiu pats romantizuoja savo negebėjimą nieko padaryti, ir viso to sukeliama skausmą, todėl sėdi užburtam rate.
Gal groteskiškiausiai atrodo tie minčių pasažai, kurie apeliuoja į tūkstančius metų skirtingų civilizacijų raidos karikatūrizavimą - nesu skaitęs knygos su didesne pretenzija. Taigi jei pažiūrėsi į tai, kaip autoriaus savijautą - gali nebent užjaust. Bet jei pažiūrėsi į tai, kaip į patį autoriaus santykį su žiniomis į kurias referuojama - tai viso labo atrodo kaip brandos stoka. Trečias vertinimas, kurį būtų galima įžvelgti - kad tai pagalbos šauksmas.
Įtariu, kad dauguma žmonių, kurie skaitys, būtent ir atras vieną iš šitų variantų, ir tai iš esmės nulems visą knygos vertinimą. Tai ir kiek apskritai žmonės linkę skaityti.
Manau autorius turi didelį potencialą tapti puikiu rašytoju, jei neapleis šito amato, tačiau turinio knygoj labai maža, dalis jo, akivaizdu, ne paties autoriaus ir apskritai populiarumą greičiausiai lemia "shock value" - tikrai ne turinys.
Skaitant Martynenko pirmą knygą, neapleido mintis, kad ji ne man, todėl negaliu tokio dalyko pamėgt - ir nepamėgsiu. Slemo biški esu girdėjusi, bet Martynenko atliekamo - nea, tad negaliu įsigarsint jo tekstų balsu. Nors kai kurie prašyte prašosi - kitaip nei Žygimanto Kudirkos, kurio knygą buvo baisiai malonu skaityti ir neturint prieš nosį garso / vaizdo takelių. Be to, neskaičiau Martynenko tinklaraščio ir niekad jo nesekiau, o panašu, kad būtent iš slemo+tinklaraščio sudėta ši knyga. Nu ir long story short: nepamėgau, bet antrą jo knygą būtinai skaitysiu.
Kaip literatūros kūrinys, ši knyga priklauso autobiografinei prozai, kas dabar l. l. l. l. populiaru. Tokiu atveju skaitant susiformuoji santykį su kalbančiu balsu / figūra, ji/s tau arba patinka, arba ne, na ir tada su tokia knyga daugmaž viskas aišku. Na, nebent toj knygoj svarbiau yra pasakojimo būdas, ir tada ta autobiografinė proza - kaip koks Nabokovo "Speak, Memory", kuri pati savaime yra nuostabi literatūra, nuostabus pasakojimas, nuostabi kalba. Martynenko atvejis ne toks - čia užvis svarbiausias tas, kuris kalba.
Per visą knygą apie tą, kuris kalba, sužinom įvairių dalykų: kad jam blogai su sveikata (diabetas, hipoglikeminės komos, kurių didelis skaičius - gal ne be paties sergančiojo "pastangų"), kad jam svarbu santykiai - emociniai ir fiziniai (= seksas), kad jo biografija apskritai yra pilna išskirtinių įvykių (smurtaujantis tėvas, gaisras namuose, vienuolyne praleistas laikas), kad jis nori atrodyti atviras ir "be ribų" (keiksmažodžiai, sekso scenų su visais susijaudinimo potyriais, skysčiais, nemalonumais aprašinėjimas). Man tai nebuvo labai įdomu. Gal dėl to, kad trūko literatūrinio "grožio" (per daug kartojosi, tiesiog nusibodo), gal kad nelabai patikėjau tuo deklaruojamu išskirtinumu. O gal kad, kaip bobutė moralistė, vis nervavausi, kad toks neva išskirtinės biografijos ir kūrybos žmogus iš tiesų nieko nemąsto apie kūrybą, nieko neskaito, nežiūri. Ar tiesiog nemato reikalo apie tai šnekėti - nes vietoj to geriau vėl pakartoti, kad tėvas sėdi kalėjime. Tikiu, kad gal Martynenko ir nėra feikas, bet... man gana feikiškai atrodo žmogaus, kuris už mane jaunesnis kokiais 8 metais, verksmas / bajeris dėl tautos, išrinkusios Paksą prezidentu, kai aš puikiai atsimenu (šiaip ne taip jau puikiai, reikėjo ilgokai pagalvoti), kad Pakso apkalta vyko man dar nebaigus vidurinės. Ką jis iš to Pakso atsimena? O gal čia bajeris, skirtas parodyti, kaip Martynenko vienodai šviečia politika? Kudirka tuos dalykus daro 100 kartų geriau.
"Deep" "Thoughts": "Nors, žiauriai ir apibendrintai vertinant situaciją, pats veiksmingiausias būdas išgelbėti šitą pasaulį nuo mūsų pačių yra nesidauginti ir padvėsti." (p. 139) "Yra rūšis sraigių, kurios turi penkias šiknaskyles. Tai man kelia nuostabą. Man dar kelia nuostabą tai, kad mano smegenys pradėjo dėkoti likimui, jog negimė tokia sraige, nepateko į sraigių kalėjimą ir manęs neišprievartavo penkios sraigės vienu metu." (p. 143) "Kartais man atrodo, kad pirmasis žodis, ištartas pirmojo žmogaus, buvo 'blet!'" (p. 222) Extensive material apie pie pimpalus, bybius ir pyzdas ir čiulpimą necituoju ne dėl to, kad mane būtų šokiravę, o dėl to, kad NUOBODU. Kodėl man turėtų būti faina skaityti knygą apie bybį? Aš net slemo apie bybį nenorėčiau klausytis. Apie pyzdą irgi.
Beeet bonus taškai - už marozo žargonu perrašytą dekalogą; nebūčiau pagalvojus, bet labai smagiai skaitosi: "3. Patūsink. Gali būt achujenas rabatiaga, bet jei nepatūsinsi bent biškį, tai tau pyzda, susirauksi į šikną, liks iš tavęs fufliakas, pasidarysi gaidys neputiovas. 4. Nechamink su savo tėvais, joptvajmat. Čiagi tavo kraujo kentovkė, niekas nesako, kad būtinai mylėt reikia, bet bent jau nechamink. Kartais mylėt nėr už ką, bet jei tu pamojnas savo tėvui ir močiai, tai negi svetimi norės su tavim varkes sukt?" (p. 205)
I get the hype, bet visai ne mano dalykas. Bet sykiu ir įdomu, kur toliau jis nusuks. Ar kuo nors pasikeis tas, kuris kalba? Ką Martynenko dar padarys su savo biografija? O gal nebedarys?
Visų pirma norisi pasveikinti M.P.E. Martynenko mamą bei palinkėti jai stiprybės. Kaip supratau, jai jos daug prireikė gyvenime ir manau, kad prireiks dar. Buvo ir juokinga, ir graudu. Ir viena ir kita netikėčiausiose vietose. Užkabino. Sujaukė. Prilipo. Man imponuoja autoriaus atvirumas, manęs nešokiruoja vulgarumas, mane žavi jo gilinimasis į iš pažiūros paprastus dalykus ir į dalykus, kurie gali pasirodyti ne jo protui. Viskas yra jo protui. Mane žavi jo protas. Sako, kai gimsta genijai, dievulis juos pabučiuoja į kaktą. Man atrodo, kad M.P.E. dievulis pabučiavo per kelias vietas, o per kaktą nesmarkiai, bet pliaukštelėjo. Čia toks dievo eksperimentas. Labai noriu jį stebėti.
"Mano endokrinologas klausia, ką daryčiau sužinojęs, kad gyvensiu pusmetį. Aš reaguočiau į tai kaip į visus kitus terminus ir deadlainus - penkis mėnesius žiūrėčiau katinukų vaizdelius per "Youtube", o atėjus šeštąjam pradėčiau panikuoti."
"Kiekvienas lavonas ant Everesto kalno veikiausiai kažkada buvo labai motyvuotas žmogus."
Kas aš tokia, kad kažkam aiškinčiau ką rašyti ir kaip rašyti? Šiaip tai niekas, bet šiaip tai Elijau, ką dar šiais laikais bybiais, šūdais ir bezdalais nustebinsi? Jaunimas viską jau girdėjęs, o senimas... Na, irgi girdėjęs, bet nežinau ar davatkos yra knygos tikslinė auditorija. Ir visos hipoglikeminės komos daro įspūdį kartą, penktą, gal net šeštą gali jas palydėt gailiu atodūsiu – šūdas, nepasisekė. Bet jų tapimas atskiru knygos veikėju mano nuomonės nepakeičia – tikrai šūdas ir tikrai nepasisekė, bet gyvenimiškos nesėkmės neprivalo tapti argumentu už visko ir viskam, neprivalo tapti kiekvieno sakinio pradžia ir pabaiga, priežastim ir pasekme.
Bet gal aš tiesiog nesuprantu šiuolaikinės poezijos. O gal man tiesiog ir Bukowskis atrodo kaip prasigėręs degradas. O gal kažkam tokia romantiška buitinė neromantika yra kelias, durys ir langas į literatūrą. O gal apie tokius dalykus rašyti reikia. O gal aš apie juos jau viską girdėjusi. Ir turbūt girdėjęs kiekvienas, kuris kažkada su kažkuo gėrė, kuris kalbėjo su (pseudo)intelektualu, kuris darė ką nors nelegalaus, kuris skaitė paauglišką poeziją, kuris save laikė protingesniu už kitus, kuris murkdėsi savo paties liūdesyje ir Pasaulio neteisybėje, kuris nematė prasmės ir jos ieškojo ne ten, ne taip, ne su tais. O gal autorius visus juos tiesiog sudėjo į žodžius ir sakinius.
Kitaip tariant – M.P.E. dviračio tikrai neišranda. Bet kartais visai moka jį aprašyti. O kartais viskas neįdomu. Ne dėl supermamyčių mėgstamo „neskanu“, bet tiesiog nes jokios komos ir jokie vienuolynai, ir jokie bučiniai su mirtimi ir su moterimis (ir su vyrais) negali pridėti svorio ten, kur jo nėra. Bet buvo vietų, kuriose susijuokiau balsu. O kitose pagalvojau, kad tai jau esu skaičiusi. Buvo vietų, kuriose pagalvojau, kad ir aš tokius žmones pažįstu. Buvo ir tokių, kuriose pagalvojau, kad tokių pažinti ir nenorėčiau. Ir net skaityti apie juos neįdomu, kaip ir neįdomu žiūrėti Farus ar TV Pagalbą. Buvo vietų, kurias tik permečiau akimis, nes atrodė, kad tą patį skaitau penktą kartą. Buvo tokių, kuomet galvojau, kad M.P.E galėtų parašyti labai kietą romaną, jei kada panorėtų. Ir tikriausiai aš jį paskaitysiu. Ir gal jame bus mažiau jaunatviškos grafomanijos ir daugiau turinio. O ne turinio iliuzijos, tuščius tarpus užkaišant bybiais ir šūdais.
Radvilavičiūtė knygų mugėj sakė, kad yra du rašytojų tipai - nuo dievo ir nuo intelekto. Martynenko, sakė ji, yra rašytojas nuo dievo. Ir ji nemelavo. Ir tai yra geriausia, ką aš skaičiau šiemet.
Viena mano draugių parašė, kad į knygyną atvežė neįtikėtinai bjaurią knygą. Kai stovėjau prie kasos suspaudusi bankinę kortelę, manęs paklausė, ar tikrai noriu tą bjaurastį pirkti.
Taip, blet, noriu.
Nes M.P.E. Martynenko - savo kartos pranašas. Jo leksika - stipri, durianti į paširdžius ir daužanti dantis. Visgi po visais keiksmažodžiais, burnojimais ir seksualinėmis potekstėmis slypi kur kas daugiau.
Martynenko atskleidžia visų mūsų tamsumas. Natūralu, kad ne visi gali ir nori su jomis susidurti. Kelio atgal nėra. Nėra išėjimo.
Kai pirmą kartą išgirdau Marių skaitantį, supratau, kad jis pasieks daug. Norėjau, kad jis daug pasiektų.
"Aš prisimenu,kad dabar yra metas gaminti prisiminimus"
Marius Povilas Elijas Martynenko
GERIAUSIA IŠ ŠIEMET SKAITYTŲ KNYGŲ
Labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, jog bus išleista šio nuostabaus kūrėjo knyga. Keletą tekstų jau teko skaityti anksčiau M.P.E Martynenko blog'e "Praeis", girdėti iš jo slemuose (Būtų super, jei ši knyga būtų dar ir audio).
Atvirai, nuoširdžiai, stebinančiai, nepaisant jokių tabu parašyti originalūs pasakojimai . TIKRI PASAKOJIMAI. Skaitant net nekyla abejonių išsakomais dalykais, pateikiamais net keisčiausiais faktais ir statistikomis.
Manau, pasaulyje yra labai mažai knygų, kuriomis tikėtum. M.E.P. Martynenko "Be penkių pasaulio pradžia" yra būtent tokia.
4,5 žvaigždutės. Autorius tikras žodžių burtininkas: sužavėjo, užkerėjo, sugraudino, paguodė, supykdė ir sukėlė dar krūvą kitokių emocijų ir reakcijų. Skaičiau šią knygą lėtai (kas man nelabai būdinga), po skyrių kasdien gerdama kavą, kol dar visi namai miega. Ir man tai buvo teisingiausias būdas išjausti visą tekstą - pabaigoje draugė paprašė paskolinti knygą, tai paskutinius keturis skyrius perskaičiau iškart - buvo kažkaip per daug ir per intensyvu. Ne penkios žvaigždutės todėl, kad man daugoka keiksmažodžių (negaliu pati patikėti, kad taip rašau ir vertinu, matyt senstu). Ne, gyvenime man keiksmažodžiai netrukdo, pati nevengiu kokį riebesnį drėbtelėt. Bet galvoju, kad autorius toks talentingas, kad galėtų tą pačią emociją perteikti subtiliau - tai mačiau kai kuriuose skyriuose. Bus smagu stebėti kaip rašytojas keisis laikui bėgant.
Pažįstu labai daug žmonių, kuriems toks rašymo stilius nepriimtinas ar kuriems šita knyga pasirodytų neverta laiko, tačiau man ji patiko. Kai kuriose vietose ji privertė mane nusijuokti, o kai kuriose surimtėti ir tiesiog permąstyti savo gyvenimą. Tai knyga apie gyvenimą ir tai, koks kartais jis gali būti sumautas. Bent jau aš taip supratau šios knygos mintį. Man patiko ją skaityti, ne be reikalo ji papildys mano knygų lentyną, kadangi jau tada, kai perskaičiau nugarėlės aprašą, supratau, kad ta knyga yra mano. Juk žinot, kaip būna? Paimi knygą, paskaitai ir atrodo, kad pirmasis sakinys yra skirtas būtent tau. Man taip atsitiko su šita knyga.
MPE turi supergalią džiuginti. Ir juokindamas, ir liūdindamas daro tai iki ašarų. "Labai retai atsiranda žmogus, kuris pasako žodžius, sukeliančius įtarimą, kad jis ar ji galėtų būti nuostabaus kūrinio personažas." Tai čia tinka pačiam autoriui, jis unikalus. Kai 222 radau savo maldą, tai galutinai man pramušė penkias skyles uždangoje.
Skaičiau ir mintyse kilo vaizdas, kur pirmakursiai vizualinio meno studenčiokai, gerdami pigų vyną prie barbakano, tyliai gitara brazdant Cojaus “Kukuška”, garsiai skaito knygos citatas: “Manot, noriu sėdėt tarp prismaukytų kojinių ir reflektuot savo mirtį?” ⠀ Tuščio filosofavimo, bitnikų kvapo ir paaugliško Bukowskio mišinys sulaukė ne tik literatūrologų, bet ir skaitytojų dėmesio. Knygos tiražas kartojamas antrą kartą ir tai manęs nestebina. ⠀ Bet kol autorius neišrašys knygose savo 27 nugyventus metus, “neišvems” visų syvų ir genitalijų išskyrų, tol kritikai ant svarstyklių dėlios genialumo ir grafomanijos svarelius. ⠀ Neskaitykit jeigu Jus piktino keiksmažodžiai K. Sabaliauskaitės “Petro imperatorė”, jei perskaičius vulgarų žodį prasideda akies tikas. Neskaitykit, jei knygose žodį pimpalas Jums reikia įvynioti į “prisirpusi varpa” dovanų popierių. ⠀ Vaikis talentingas, bet čiaudėjimu myžant manęs nebenustebinsi.
Hmm. Neįtikėtinas, vietomis netgi atstumiantis ir sukrečiantis, bet nepaleidžiantis atvirumas. Vienam skyriuj, pastraipoj, sakiny juokiesi, kitame - pagauni save giliai paliestą ar sujaudintą svetimo išgyvenimų ir minčių, taip taikliai, skaudžiai, bet taip paprastai sudėtų į žodžius. Tragikomiškas tripas.
Sveikintina, kai atsiranda asmenybių, kuriančių savo fenomeną, ir tų, kurie juo tiki. Bet knyga (jau be asmenybės įgarsinimo) - smarkiai pervertinta. Žadamo teksto malonumo neatlaiko raiška ir idėjinis pateikimas. Apie tai recenzijoje: Be penkių literatūra.
Prieš metus mačiau Vilniaus knygų mugėj, buvo tarsi šviežias oro gūsis lietuvių klasikų, akademikų ir nuobodokų užsienio rašytojų apsupty, kažkoks tarsi įvykis, tarsi sukrėtimas, o pasiklausius Radvilavičiūtės - ir viltis, kad tikrai gal "iš dievo", bet per metus tas įspūdis išblėso ir liko tik klaikiai neįdomūs tekstai, per kuriuos yriausi kentėdama ir žiovaudama.
Po visų pagyrų tikėjausi kone Jėzaus sugrįžimo, Mesijaus apraiškos, tačiau vos atsivertus, knyga prasideda scenos iš filmo atpasakojimu (Before Trilogy, FYI), kurią autorius parduoda kaip savo patirtį. Suvokiu, jog galbūt Elijas mano, jog jo auditorija bus tokia, kokia yra knygos kalba - springstanti bybiais ir šūdais, vietoj ištiktukų vartojanti rusiškus keiksmažodžius, o su tuo pačiu kinu, nieko bendra neturinti. Paskui Elijas mėgina būti "kietas" ir aprašo intymius santykius su narkotikais. Bet pala, aš šitą jau mačiau! Galbūt tai kolektyvinė pasąmonė? Narkotikų sukurta alternatyvi realybė, kurioje susitinkame ir patiriame tą patį? Negali būti, narkotikų aš nevartoju. Kita vertus, galimai ir internetą galime vadinti narkotiku, mat Elijas šičia taip pat buvęs ir internetinių memų vingrybes puikiai išmano. Debilai, - galvoja Elijas, vis tiek nepastebėsit, o istorija čia visai nebloga, juokinga. Imam! Ir dar tą patį kelis kart knygoj pakartojam. Bet taip jau nutinka, kuomet pamiršti, jog šią medžiagą jau panaudojai. Ups.
Pasaulis pilnas netikrų Mesijų ir Elijas nori būti vienu jų. Tikiu, kad savo publiką surado. Juk jo Biblijos knygynų lentynose neberasi. Ir gerai.
Norėjau paskaityti “Be penkių pasaulio pradžia”, nes girdėjau apie “tą Parulskio parodiją”. Išspausti iš vulgarumo prasmę sunku, dažniausiai tai tik šokiruoja. Daug kartų mačiau Marių taikant šią taktiką savo slemo pasirodymuose. Kartais net patikėdavau, jog jis įmato prasmę. Galbūt vienintelis dalykas, kurį pasiėmiau iš jo rašinių - Marius myli savo brolį. Čia aš jį supratau. Čia aš jį jaučiau. Čia pradėjau jį skaityti nebe kaip Parulskio parodiją.
Skaičiau vieną rašinį po kito ir niekaip negalėjau suprasti ko Marius tiek daug rašo apie pimpalus. Atrodo, kad čia stiebas, apie kurį raitojasi jo gyvenimas. Įdomu ar smagiau būtų jei šitas faktas būtų tiesa ar netiesa. Bet kokiu atveju, pradėjau labai džiaugtis, kad neturiu penio.
Po ilgų Mariaus postringavimų apie savo genitalijas, žiūrėti į jo nuotraukas, išbarstytas knygoje, pasidaro nejauku. Žinau apie jį per daug, jis apie mane per mažai. Gal ir visai neblogi galios žaidimai. Tik nesitikėjau, kad juose dalyvausiu.
Marius rašo taip, kad atrodo, jog jis niekada nebuvo sutikęs moters. Bet tada, begėdiškai kompromituodamas, save prisipažįsta, jog yra kalbėjęs su šimtais. Turbūt nei vienos iš jų neišgirdo. Atrodo, jog Mariui moterys tik seksualūs, filosofijas iššaukiantys, bet patys nemąstantys, padarai, kurie karts nuo karto priglaudžia Mariaus galvą sau prie krūtinės, visai kaip jo motina. Prašyčiau... Gal galima pakeisti toną? Tokių vyrų rašytojų, sperma aptekėjusiais smegenimis, ir taip pilna…
Vis dar tikiu, kad kiekvienoje knygoje yra pastraipa, kuri atperka visas blogybes. Niekada neskaičiau Mein Kampf, bet tikriausiai ir ten tokia atsirastų (tikiuosi). Mariaus knyga tikrai šitą pastraipą turi. Man ji čia:
“Juodžiausiais momentais pagalvoju apie gyvūną tinginį. Tinginiai krisdami iš medžių kartais griebia už savo pačių letenų, manydami, kad tai šakos, taip nukritę ir miršta. Manymas, kad nesi toks kaip tinginys, kartais paguodžia. Bet krisdamas į tamsybę išties griebiu sau už rankos ir rėkiu: “Rašyk, padla, rašyk!” Tėškiuosi žemėn. Matai, man reikia kito rankos, kad mane sugriebtų. Bet dar baisiau už tai, kad tėkšiuos žemėn ir mirsiu, yra baimė, kad ištiesęs ranką nesulauksiu nieko, kas ją pagriebs. Todėl pats griebiu savo ranką. Tėškiuosi žemėn. Guliu savo žemėje ir negaliu atsikelti, bijau skausmo, aš jau pavargau prisikėlinėti. Aš negaliu pajudėti iš baimės.”
Skaičiau gal penkis kartus.
Marius jau vienas Vilniaus vaiduoklių. Visur vaidenasi - šokinėja ir slemuoja “Perone”, šlaistosi senamiesčio gatvėmis, keistai apsirengęs kažką rašliavoja autobusuose, kartais net į mokyklas pakalbėti nueina… Todėl jo knygą skaityti smagu. Prisimeni, jog kažkur jau jį matei. Jo erotinių nesėkmių istorijos jau nebe literatūra, o paskalos. Gerai, mažiau streso skaitymui. Paskalos irgi gali būti filosofiškos. Tikėjausi, kad Mariaus rašliavos privers mane jį įsimylėti. O jis, kaip tikras miesto vaiduoklis, atgaivino mano meilę varnų išėstam Vilniui. Ko daugiau reikia…
Gerai, kad Mariaus knygą galima apibūdinti jo paties žodžiais “Nereikia klausti, kodėl tai daroma. Protu žmogaus nesuprasi, iš dalies jis kaip Rusija, jį reikia mylėti. Arba nutraukti su juo diplomatinius santykius.”
Žaviuosi šio rašytojo talentu ir gebėjimu savo jausmus ir mintis (kurių pas jį tikrai netrūksta) paversti tokiais spalvingais tekstais. Tačiau kad ir koks dinamiškas ir įdomus bebūtų jo rašymo stilius, svorio šioje knygoje nėra daug.
Keisti rašytojo išgyvenimai (kurių pas jį irgi tikrai netrūksta) - tai pagrindinis jo ginklas, kuris, deja, yra išnaudojamas jei ne knygos aprašyme kitoje viršelio pusėje, tai tikrai per pirmus kelis trumpus skyrelius. Knygos visumą sudaro plius minus random tekstai, paremti tais pačiais išgyvenimais ir juos lydinčiomis mintimis, kurios gana dažnai šokinėja visiškai nekontroliuojamai. Neproporcingai didelis keiksmažodžių kiekis ir pastovus bandymas žodžiais šokiruoti skaitytoją tekstui neprideda jokios vertės.
Visoje tamsių ir savidestrukcinių rašytojo minčių jūroje, radau vieną kitą šviesos blyksnį - sakinį, kurį skaitant kūnu nubėga šiurpuliukai. Tokių momentų čia nėra daug, tačiau tikiuosi, jog tie keli blyksniai yra ženklas, kad šis rašytojas gali kur kas daugiau ir kad jo geriausi darbai - dar priešakyje.
Pradėti rašyti šios knygos vertinimą taip pat sunku, kaip ir iki galo įsigilinti į pačią knygą, arba suprasti, kad ,,jau įsigilinai ir supratai, kuo čia viskas kvepia". Kalbėtis apie šio tipo literatūrą yra arba labai sunku, arba pernelyg lengva - meistriškumas ir banalumas yra drėbti iš to paties molio, tik skirtingai įkaitinto. Kodėl, pavyzdžiui, sunku? Todėl, kad tokio tipo rašliava neturi nei pradžios, nei pabaigos, nei kulminacijos, nei tęstinumo, ji nėra nei gera, nei bloga, nei depresyvi, nei komiška. Jei kalbėsime apie tragikomizmą, būsime labai arti. Jei užčiuopsime groteską, būsime dar arčiau. Jei kalbėsime apie prėsko paskaninimą Oyster Sauce, bet vis tiek supratimą, kad tai yra prėska, galėsime su autoriumi netgi susišnekėti.
Galime svarstyti apie šuns psichologiją, bet išvadose matyti troleibusą. Panašiu santykiu yra išsiblaškę autoriaus teiginiai. Visgi Elijaus kalba žaidžia su tuo, ką aš asmeniškai jei neišgyvenau, tai esu iš arti mačiusi. Tik maždaug prieš 12-15 metų (esu vyresnė už autorių penkeriais metais). Galbūt todėl knyga pasirodė artima, nors ir nesu tikra, kiek išliekamosios vertės šie tekstai turi. Ką atsiminsiu po mėnesio, ką pritaikysiu po metų? O ar reikia, kad kiekviena knyga būtų pritaikoma? Šokoladuką suvalgai per kelias minutes ir daugiau niekada nebeprisiminsi to pačio šokoladuko (tikėtina), tačiau tos kelios minutės bus ypatingos būtent tas kelias minutes, nes tau jų labai reikėjo - būtent tik tų kelių minučių.
Martynenko literatūra daugumai lietuvių (ypač panašaus ar kiek vyresnio amžiaus nei autorius) yra familiari arba primenanti bent vieno iš draugų ar pažįstamų patirtis. Man ji taip pat primena minčių srautą, kai su geriausiomis draugėmis, dar toli nuo dvidešimtojo gimtadienio, ankstyvą rytą po prasmingos nakties diskutuodavome apie įvairiausio plauko prasmes. Oi, tuo metu būčiau dievinus šią knygą.
Šiandien jau kiek kitaip - žinodama, jog slemą daug kas renkasi kritikuoti ir kritikuoti, aš pasirenku atpažinti jame tai, kas man gražu, ir tai, kas įgalina mano mintis kurti ir analizuoti. Čia gausu pilkumos, bet gausu ir gero humoro, specifiško ,,tiesos sakymo". Man patiko savitas stilius, poezija prozoje bei atsiminimų pateikimas ne kaip praeities nuoskaudų, o kaip nuotraukos negatyvo - negatyve ir nuotraukoje matome visiškai kitokį - atbulą - vaizdą.
Man, deja, nepatiko jau kažkieno pasakytų minčių citavimas (nors ir kai kurie ,,taisyklių paaiškinimai" buvo skanūs) ir tas naivumas... tiesiog permatomas naivumas. Skaitysiu kitas Elijaus knygas. Trokštu pamatyti progresą aukštyn, žemyn, arba įstrižai.
M.P.E. Martynenko - visai kitoks žmogus nei mes. Studijavo universitete filosofiją, vertimą ( anglų - italų kalbų ), dirbo daugybėje sričių, bet taip ir neatrado savęs, bei trylika kartų atsibudo po hipoglikeminių ir hiperglikeminių komų. Daug kas jį nuvertina kaip žmogų, bet ką tu darytum būdamas jo vietoje ? Ar mestum viską velniop, ar neštum į pasaulį daugiau optimizmo bei džiaugsmo ?
Du prisėdimai ir knyga baigta.Tai gyvenimo aktualijos,mintys,žiaurūs, juokingi ir labai teisingi pokalbiai su skaitytojų.Knyga patiko,bet didelis minusas dėl vulgarių žodžių,todėl jaunimui nesiūličiau šios knygos.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Jei ieškot knygos, kurioje išgyvenama maždaug 12 klasės egzistencinė krizė, ir pastoviai norit skaityt penis-penis -penis-penis, apsišikau, apsimyžau, drug'sai, drug'sai, drug'sai, kekšė, priešlaikinė ejakuliacija, sperma-sperma-sperma, nusižudyt, apsišikau, penis, apsišikau ir šiek tiek pafilosofavimų apie paukščius, katinus ir šunis... Tai ši knyga kaip tik jums. Ir ko aš tikėjaus? Pati nebesuprantu. Dar bandysiu skaityt "Praeis", bet jei ir ten panašūs žodžių deriniai, tai tiesiog būsiu garantuota, kurio autoriaus iš tikro nemėgstu.
Kadangi dabar labai ant bangos knyga M. P. E. Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“ (tikrai - visur matau skaitant ją) stvėriau ir aš į rankas. Ir čia ne dėl to, kad esu pasižadėjusi ir nusiteikusi skaityti kuo daugiau lietuvių autorių literatūros, bet todėl, kad keletą Martynenko tekstų buvau skaičiusi ir anksčiau, ir jie man tikrai labai tiko. Nepasakosiu apie tai, kaip ir ką viduje palietė jo tekstai, nevardnisiu tų, kuriuose daugiausiai bybių, kuriuos skaitydama raudojau iš juoko ir tiesmukos teisybės. Žavingiausia šitoje knygoje tai, kad tekstų tematika ir stilius taip šokinėja, kad kartais atrodo, jog ne tas pats žmogus juos visus rašė. Bet rašė tas pats. Ir tas skirtingumas atskleidžia, kokie mes esame daugialypiai, kaip skirtingos patirtys tvoja mums į galvas ir ką padaro su mūsų galvojimu. Žiauriai geras. Buvo ten ir tekstų, kurie man atrodė parašyti paskubomis - tik tam, kad užimtų vietą, bet tokių buvo mažiau nei gera dauguma. Įdomus reikalas tik buvo. Tuo pačiu metu skaičiau ir Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“, nes norėjau prisiminti (buvau skaičiusi mokykloje ir viskas, ką prisiminiau, buvo tai, kad knyga labai gera, tai tiek). Vienąkart važiavau kažkur ir mintis į galvą atėjo, epizodas toks, o aš niekaip nesugebėjau atgaminti, ar čia Martynenko tekstas, ar Selindžerio. Paskui, aišku, atgaminau, bet vien tas sudvejojimas paskatino pagalvoti, kad kai kurios mintys (rašant apie vaikystę/jaunystę), galėjo būti bet kurio iš šitų autorių. Nežinau, gerai čia ar ne: iš vienos pusės lyg ir stiliaus pasikartojimas, balso susidvejinimas, iš kitos pusės palyginamas meistriškumas, kas yra very nais. Tai va toks tas reikalas.
Labai seniai nebuvau nieko įsimylėjusi, bet jei dabar ką nors įsimylėčiau, tai būtų M.P.E. kūryba. Viskas taip drąsu, taip tikra ir jautru. Kai skaičiau „praeis...“, ne visi tekstukai man patiko. Kai kur visko buvo per daug. Kai kur šio bei to trūko. O čia viskas buvo kitaip. Netrukdė keiksmažodis kitas. Netrukdė ir minčių šokinėjimas. Ar pasikartojimai. Kai kuriuos tekstus skaitydama įsivaizdavau, kaip Martynenko juos skaito garsiai ir šypsojausi. Istorijos apie baro patirtis mane kraupino. Bet kiekvienoje jų buvo dalis tos realybės - trapios ir baisios viename. Jei galima žmogų paveikti keliais sakiniais, tai jam pavyko. Vienus tekstus skaičiau su šypsena. Kaip įsimylėjusi pempė sėdėjau išsišiepusi autobuse ir kitą minutę jau vėl graudinausi. Emocionali aš skaitytoja ir nieko negaliu su savimi čia padaryti. Marijano istorija man pasirodė visos knygos „vinis“ - žmogiškumo ir nežmogiškumo mišinys, kai norisi pykti, verkti, prieš tai šypsotis. Bet vis tik sunku ant dušios paliko... Daug skirtingų tekstų. Jų greit nesuvartosi. Bet būna ir kaip su tais saldainiais, kur imi iš pakelio: jau tikrai paskutinis... Užlankstai, padedi toliau, kad ranka nepasiektų. O tada stojiesi ir eini jų vėl pasiimti. Panašiai jaučiuosi skaitydama Martynenko kūrybą. Tik manau, kad šįkart gerai pajaučiau, kada pasidaryti pertraukas. Ne šiaip laukiau šitos knygos, jaučiuosi gavusi gerokai daugiau, nei tikėjausi.
Ši knyga man buvo kaip malonus(!) panirimas į srutų duobę. Atgaiva nuo tobulo pasaulio. Akistata su nepagražinta tikrove. Tikri kvapai, garsai ir pojūčiai. M. P. E. Martynenko atvirumas ir grubi kalba turėtų šokiruoti, tačiau nuo knygos pavyksta atsitraukti tik užvertus paskutinį puslapį. Tai yra dovana mūsų visuomenei, kuri yra įpratusi smerkti ir kritikuoti tai, kas bent šiek tiek nutolsta nuo standartinės vidutinybės etalono. Ši knyga sukuria pasaulį, kuriame tu nebijai žavėtis šlykščia tikrove, kuriame gali susidraugauti su savo juodąja asmenybes puse, kuriame grožis slepiasi labai buitiškuose ir paprastuose dalykuose. Ačiū autoriui už šį sukurtą pasaulį, labai lauksiu antrojo.