Žali

by Marius Ivaškevičius

Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali" yra XXI amžiaus lietuvių literatūros ir visuomenės istorinės kultūros reiškinys. Jis lyg veidrodis atspindi tebevykstančias šiandienos žmogaus santykio su partizanų karo istorija ir atmintimi paieškas.

Kultūros istorikas Aurimas Švedas

M. Ivaškevičiaus kūryba visuomet mus paskatina kalbėti apie save – kas ir kokie esame. Paskatina ne tuščiai provokuodama, o klausdama iš esmės. „Žali" yra turbūt labiausiai nesuprastas lietuvių romanas. Ir dėl to nesusipratimo daugiausia diskutuota. Mano akimis, šis kūrinys – apie tikrovės problemą simuliakrų amžiuje. Tai šūvius tik šaudykloje girdėjusios kartos pastanga suprasti, kaip istorija tampa mūsų savastimi. Tiesa ir prasimanymai, legendos ir tikrovė, dokumentai, liudijimai, sapnai, atmintis, lūkesčiai – visa tai susipynę į daugiavijo siūlo kamuolį. Ir romanas moko mus matyti, kaip keistai tikrovė klostosi mūsų galvose. Matant, kas vyksta šiandien aplink, romanas net aktualesnis negu anksčiau.

Literatūrologas, rašytojas Rimantas Kmita

Praėjus 16 metų po pirmojo leidimo „Žali" dabar patikrins, kiek esame pasiryžę tai, kas buvo laikoma idealistinių mitų paneigimu, istorinės realybės iškreipimu ar provokacijomis, vertinti grynai literatūriniu požiūriu. Tai postmodernistinis tekstas, kuriam būdingas lietuvių literatūrai novatoriškas pasakojimo konstravimas, savita kalba ir stilistiniai žaidimai. Knyga, kurią skaitant anuomet daugeliui svarbiausia buvo konteksto, istorinių faktų ir fikcijos sankirtos nagrinėjimas, dabar, tikiuosi, bus įvertinta būtent dėl jos neabejotinos meninės reikšmės.

Knygų apžvalgininkas Audrius Ožalas

Marius Ivaškevičius (g. 1973) – prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas ir režisierius. „Žali" – antrasis jo romanas. Autorius, nelauktai savo kartos atstovui, aprašo Lietuvos pokario metus, mini partizaninio pogrindžio karių pavardes ir istorinius faktus. Tačiau minimas laikotarpis tėra dingstis sukurti bendražmogišką literatūrinę dramą, kurioje supinama daugybė skirtingų motyvų: meilė ir išdavystė, mirtis ir ištikimybė, tragikomedija ir absurdas. Pagrindinių romano veikėjų prototipai – istorinė asmenybė partizanų vadas Jonas Žemaitis ir jo kovos draugai; naratorius – Jonas Žemaitis, iš kapo pasakojantis apie kelionę pas antrininką išdaviką Joną Žemaitį, kurį reikia sunaikinti. Tai intriguojanti, kartais žaisminga, kartais sukrečianti egzistencinė kelionė per trumpą žmogaus gyvenimą.

Genres: Fiction

368 pages, Hardcover

First published January 1, 2002

Reviews

[Ugnė · Rating 4 out of 5]

Buvau vienu metu užsikabinusi už M. Ivaškevičiaus dramų. Tada neskaičiau "Žalių", nes buvo ne drama ir viršelis labai nepatiko. Dabar, prasidėjus visam šaršalui, nusprendžiau, kad turiu perskaityti, tikėjausi, kad gausiu tą naujesnį leidimą gražesniu viršeliu. Negavau :/

Skaitydama prisiminiau, kaip 12 klasėje per lietuvių pamoką ėjom žiūrėti filmo "Vienui vieni" ir po jo lietuvių mokytoja apgailestavo, kad lietuviai neturi ir nesukuria savo herojinio epo. Šito tikriausiai tikimės iš bet kokio kūrinio apie partizanus - kad parodys, pabrėš, sujaudins, įkvėps taip, kad visi norėtų kalbėti, matyti, žinoti, prisiminti ir kitiems parodyti. Norime turėti kuo didžiuotis, nes ilgą laiką negalėjome.

Ir visgi tame noro didžiuotis momente mes pamirštame, kad bet kuriame herojiniame epe herojus kažkuriuo metu suabejoja. Suklysta. Pamiršta, ką pradėjęs ir ką turėjęs daryti. Išsigąsta. Netgi numiršta ir vos neužbaigia visos istorijos labai ne vietoje. Ir jei tas herojus toli gražu ne mitinė būtybė, jis dar ir savo visokių silpnybių turi, kurios jį padaro labiau žmogumi nei kažkuo išskirtiniu. Kas visiškai neparanku, kai ieškai to, į ką galėtum lygiuotis ir kuo norėtum viešai didžiuotis.

Skaitydama "Žalius" vietomis graudinausi. Bet koks karas išvargina ir nusibosta. Pasiilgsti ramybės. Pasiilgsti tų laikų, kai viskas buvo kitaip, kai nereikėjo bijoti, saugotis, saugoti ir nusivilti. O šitame kare dar ir aiškaus užnugario nebuvo, vien migloti pažadai ir netolygi jėgų persvara. Ir būti tuo tikruoju grynuoju didvyriu čia tikrai sunku.

[Ilona · Rating 5 out of 5]

Šiai knygai 5 žvaigždučių per maža, nes bent 2 reikia skirti už drąsą ir patriotizmą. Pastarojo čia daugiau, nei visose dainų šventėse, pelėdų kalnuose ir vyčių skulptūrose kartu sudėjus. Bet jis tikras, neverčiantis žiaugčioti nuo dirbtinių saldiklių. Knyga pažadina tikrą giliai nugrūstą pagarbos savo šaliai ir tautai jausmą, lyg grįžtum iš kreivų veidrodžių kambario ir pagaliau pamatytum save tokį, koks esi - truputį pilvotas, batai ne pirmo švarumo, bet akys šviesios ir juoko raukšlelės aplink jas. Be to, stebina autoriaus drąsa imtis tokios šviežios, vis dar skaudančios istorijos, ir ją pateikti tokia forma. Kokia forma - nemoku apibūdinti, nesu literatūrologas, bet ji man patiko. Tiesa, skaičiau keliasi būdais - pirmiausia nuosekliai, po to - pagal pasakotojus. Ir visada skaityti buvo ir įdomu, ir malonu, ir perskaičius teko pasieškoti informacijos apie vieną istorinę asmenybę. Vertinčiau 5 žvaigždutėmis ir be tų dviejų specialiųjų.

[Vygandas Ostrauskis · Rating 4 out of 5]

Ši knyga – ne vientisųjų, pasakojamųjų knygų mėgėjams. Fragmentiškumas, painumas, priartėjimas prie siurrealizmo gali sunervinti net moderniosios literatūros mėgėjus, o tiems, kurie tikėjosi normalaus istorinio romano – knyga gali visai nepatikti. Man buvo įdomu sekti, kaip autorius laviruoja, stengdamasis įtraukti skaitytoją į veiksmą, "pririšti" prie knygos. O kai po šio romano perskaičiau V. Papievio "Brydė", suvokiau, kaip gali skirtis tos pačios tematikos labai skirtingų (neabejotinai talentingų) rašytojų knygos: abi savotiškai įdomios, abi netradicinės, abu autoriai gali tikėtis (ir nebijo) gauti velnių... Manau, kad reikia įvairių knygų apie pokarį (susiradau ir V. Petkevičiaus "Apie duoną, meilę ir šautuvą") ir tikiu, kad jų bus dar daug, tenkinančių pačius skirtingiausius skaitytojų lūkesčius.

[Ugnė · Rating 2 out of 5]

Vien dėl mano didelės kantrybės knyga nepateko į DNF. Tik knygos pabaigoje prasidėjo labiau logiškas siužetas, bet visas absurdas man taip ir nesusijungė, o labai sujungti ir nebandžiau, nes norėjau tik kuo greičiau pabaigti. Tegul aiškinasi Koršunovas ar visi kiti tam prijaučiantys.

[Tomas K · Rating 3 out of 5]

Pradėjau skaityti suintriguotas politinio šaršalo, kilusio dėl šios knygos. Tikėjausi skandalingos istorijos apie partizanus, ir likau nusivylęs.
Tai ne knyga apie partizanus. Tai tiesiog postmodernistinis romanas, kurio herojų autorius atsitiktinai pavadino Jonu Žemaičiu ir įtupdė į pokario mišką. Jokio ryšio su Lietuvos istorija nėra, knyga nei kiek nepasikeistų, jeigu jos herojumi būtų Kongo partizanas Matumba arba bet koks kitas partizanas bet kurioje pasaulio šalyje.
Knygos skandalingumas remiasi vos viena, vis kitaip apžaidžiama, mintimi - važiuodamas nušauti išdaviko, partizanų vadas galvoja apie papus.
Romano forma - padrikų epizodų ir minčių rinkinys be kokios apčiuopiamos minties - patiks tiems, kas mėgsta Ieškoti “naujų prasmių”. Čia jų tiek, kiek ant žemės išpiltame Lego kaladėlių rinkinyje.

[Fantastiškų KŽL · Rating 4 out of 5]

knyguziurkes.wordpress.com/2018/06/13...

[Audrius Slanina · Rating 4 out of 5]

Labai sunku įvertinti knygą. Į tikrus įvykius žiūrima per kitokią prizmę, labiau žmogišką, labiau jaudinančią, bet tuo pačiu ir buitišką. Duočiau knygai stiprius 4 gal net 5*. BET...knygą, kurią dėl rašymo stiliaus norėjosi numesti bent 16 kartų (neperdedu). Skaityti ją buvo ne malonumas, o tikras darbas (negana to dar ir alinantis). Tačiau pabaiga, idomi, netikėta ir viską sujungianti. Tad labai mėtausi duoti stiprius 4-5 ar visgi stiprius 2. Tai prisiminęs Š. Jasikevičiaus frazę - "Kančios krepšinis", duosiu 4 su prierašu "kankinantis skaitymas".

[Greta · Rating 4 out of 5]

Užvertus paskutinius puslapius lieka stiprus žinojimas, kad mintys prie šios istorijos dar kurį laiką grįš ir grįš pažiūrėti, kaip ten iš tiesų buvo. Mėlynai.
Gera skaityti gerai parašytas knygas.

[Ingrida Lisauskiene · Rating 1 out of 5]

Šios knygos vertinimą noriu pradėti Šiaurės Atėnuose perskaityta A. Šimeliūno mintimi - "Tautos gali gyventi be literatūros, mokslo ir meno, be demokratijos, interneto ir vandentiekio, tačiau jokia tauta negali gyventi be savo istorinės didybės ir protėvių garbės kulto." Jei ši knyga kai kurių kritikų vadinama labiausiai nesuprastas lietuvių romanas, tai man teks prisidėti prie tų nesupratusiųjų pusės. Nesuprantu, kodėl šiltai gyvenantis, sotus ir visko turintis žmogus nusprendžia turintis teisę savo liguistas fantazijas perteikti naudodamasis žmonių, paaukojusių savo gyvenimą, gerbūvį, artimuosius, kontekstu. Juk galima naudotis kitomis temomis. Jeigu visi rašytų tokias grožines knygas, mesčiau skaityti iš viso - geriau telefone"šaudyčiau burbuliukus" arba tada jau skaityčiau žodynus. Labai panašu į Lietuvos žvaigždučių gyvenimą - jei apie kurią nors nustoja kalbėti, tai laikas skirtis arba susimušti, o gal išsirengti nuogai viešoje vietoje. Gaila savo laiko.

[Gintarė Visockytė · Rating 5 out of 5]

Kai dar tik įpusėjus knygai, jau galvoji, kad skaitysi antrą kartą, tai daug ką pasako. Pasikartosiu, kad Ivaškevičiaus ŽALI, regisi kaip daug vertesnis kūrinys filmo ekranizacijai nei "Pelėdų kalnas" (kuriame, lyg ir bandyta užgriebti partizanų temą, vadintasi "šimtmečio filmu", bet realiai - pasimesta ir neišdirbta). Nors iš tiesų, net lyginti nelabai yra ko, skirtingo kalibro kūriniai. O iš tiesų, kad ir kaip Ivaškevičius būtų gerai vertinamas teatro pasaulyje, ir dėl to turbūt iš dalies, kiek atitrūkęs nuo literatūros, skaitytojų jis dar atrodo neįvertintas ir didžiąją dalimi nesuprastas. Dar ir todėl, kad apie jo kūrybą (ypač apie "Žalius") dažnai garsiau atsiliepia žmonės, neturintys adekvataus supratimo nei apie literatūrinę, nei apie istorinę vaizduotę ir atmintį, nei apie bendrą kultūrinį ir politinį lauką. Leonidas Donskis knygos "Galia, vaizduotė ir išmintis" įžangoje kalba apie mirtį nešančią meno jėgą, kuomet pastarasis "apeina daiktą (šiuo atveju, partizanų temą) iš ateities pusės ir parodo jo baigtinumą". Kitaip sakant, tema miršta, tampa objektu, kuomet tampa uždara kūrybos interpretacijos galimybei. Regis, būtent taip meną įsivaizduoja Ivaškevičiaus ("Žalių") kritikai, tapatindami istorinę atmintį su literatūrine, faktą su interpretacija, tiesą su vertybe. Raskit, būtinai raskit laiko šiai knygai. Ji to verta.

[Marius · Rating 2 out of 5]

Šiaip pripainiota, kad atrodytų labai gilu.
Tai kiurkso žeminėj, tai skuodžia iš miško, tai įjungia daug fps.
Autorius išsitraukia ir pademonstruoja savąjį ADHD: jis – daug didesnis ir mandresnis nei tavo.

[Aurimas Šimeliūnas · Rating 2 out of 5]

http://www.satenai.lt/2019/03/05/mari...

[Jurgita · Rating 2 out of 5]

Tarpas tarp ankstesniųjų karų, yra visas mūsų gyvenimas. Duotas tik šitas tarpas. Gyvenkite, mylėkite, mirkite, darykite viską, kas pridera žmogui, tik viską darykite greitai.

[Gintarė Lialienė · Rating 4 out of 5]

Savito stiliaus pasakojimas apie žiaurų pokario laikotarpį, partizaninį karą ir griūvančius likimus. Kai kuriais momentais buvo sunku sekti pasakojimo mintį, manau, kad kai kurių užuominų neperpratau. Vis dėlto pagarba autoriui už gebėjimą išsaugoti distanciją, kurti ironišką pasakojimą ir net skaudžiausias ar sentimentaliausias siužeto detales perteikti be abejoti verčiančio patoso ar graudenimo.

[Marijus Gailius · Rating 3 out of 5]

Beketiško ar dogviliško absurdo dozė tokia didelė, kad negali atsistebėti, kaip autoriui pavyko struktūros tinklo mazgų nesupainioti į gniutulą. Bet tai dar nereiškia, kad manieringos hipernaracijos pažadas buvo išpildytas. Ir dėl to kalta ne struktūra, klaidinimo triukai ar postmodernistinė romano natūra – M. Ivaškevičiui nepavyko iki galo pavaizduoti sumodeliuotos gudrybės, nes vaizduotės siausmą užgniaužė kalbos ribos. (...)

Istorikas Aurimas Švedas, komentuodamas antrąjį „Žalių“ leidimą, teigė, kad tai „turbūt labiausiai
nesuprastas lietuvių romanas“. Bet ar nepelnytai? Manau, pats autorius pasistengė, kad romanas toks ir liktų – nesuprastas. M. Ivaškevičius dar pirmajame romane „Istorija nuo debesies“ pasakotojo balsu užsiminė, kad jo istorijos interpretacija „duos peno tik literatūros katedrai“ (p. 32). Panašu, kad ir „Žali“ liks įdomiausi profesionalams, kuriems meno kūrinyje bus įdomu ne tik skaitymo malonumas, atradimo džiaugsmas ar šoko terapija, bet ir įvairiopi literatūros kūrimo ir recepcijos procesai.

(Literatūra ir menas)

[Pratum · Rating 3 out of 5]

"Tapę silpnapročiais mes atsidavėm beprotybei, nes ji tada buvo stipresnė."

"Tai buvo didelis žuvies skausmas skrandyje prarijus mažesnę ir virškinant ją dar gyvą. Arba mažosios skausmas kovojant su skrandžio sultimis."

"Kalbėk apie jūrą, vaike. Jausk ją visu savimi, viską prilygink jūrai ir bus tau jos išdidumas."

[Aivaras Čenkus · Rating 4 out of 5]

Labai gera knyga! Juokinga, jog buvo keltas nepasitenkinimas autoriui už šią istoriją. Tačiau negali pykti, nes tai atnešė naują populiarumą geram kūriniui. Super.

[Aivaras Žukauskas · Rating 3 out of 5]

3,5. Gal net temptų iki 4, jei ne kiek "kapotas" rašymas, kuris tekstą padaro kiek fragmentišku ir ne visada aišku kokią paskirtį turinčiu.

Šalia to, labai gera ir naudinga knyga užduodant klausimus ne tik apie istorinę atmintį bet ir tiesos neapibrėžtumą. Didžiųjų "patriotų" skalikai los ir toliau (tiesa, nelabai aišku kodėl - bet jiems patiems turbūt ne visai aišku), bet šis kūrinys liks svarbiu ir vertu dėmesio neretai pilkoje lietuvių literatūros scenoje. O su traumomis mums kaip visuomenei tikrai reikia tvarkytis - ši knyga yra vienas iš retų bandymų kritiškai prie to prisiliesti.

[Indrė · Rating 3 out of 5]

labai sudetingai skaitesi..ir iki galo vistiek visko nesupratau - taip padrikai parasyta, keli siuzetai vienu metu, cia veiksmas vienoj vietoj, cia kitoj, cia kalba vienas veikejas, paskui jau kitas.. ir tik knygos gale galima kazkiek isnarplioti, kaip cia kas. turbut reiketu antra karta perskaityti knyga, kad butu bent kiek aiskiau..

[Marius Rimkus · Rating 2 out of 5]

Pripainiota tiek, kad neįmanoma suprasti. Ta pati istorija perpasakojima vėl ir vėl iš skirtingų kampų. Knyga tikriausiai labiau skirta filosofams.

[Markas Trimailovas · Rating 3 out of 5]

3.5

[Saulenė · Rating 2 out of 5]

Gal autorius norėjo padaryti ypatingai meninį kūrinį iš skirtingų pasakojimų, bet jį sukurti profesionaliai ir pritraukiančiai skaitytoją, nepavyko. Gaila, bet neverta dėmesio knyga.