What do you think?
Rate this book
Šulinys
Kaip apsaugoti tuos, kurie dar gali būti išgelbėti?
Šuliniai mane traukia ir gąsdina. Neseniai aptikau psichologinį testą su dešimčia nuotraukų, iš jų turėjau išsirinkti vieną labiausiai bauginančią. Išsirinkau šulinį. Kodėl? Kol žmogus nebuvo išradęs vandentiekio, šulinys jam buvo gyvybės versmė. Šaltas, tamsus, gilus; būtinas. Kad pasisemtum vandens, turėjai pasilenkti virš jo ledinės gerklės ir pajusti savo trapumą. Dabar atsisuku čiaupą ir nesigilindama naudojuosi jo teikiamais pranašumais. Bet juodas šulinio vyzdys kartais prasišviečia iš pasąmonės gelmių, perverdamas, kviesdamas akistaton: žmogau, kur dingai, ateik pasisemti vandens, aš saugau jį tau. Ką gi daryti?..
– Laura Sintija Černiauskaitė
Iš ankstesnių Lauros Sintijos Černiauskaitės romanų ir novelių įsimintinas itin savitas motinos ir vaiko temos traktavimas – neretai vieniša mama su vaiku nepritampa prie grubios aplinkos, patiria aplinkinių pažeminimą. Naujame romane „Šulinys“ siužetas pasukamas kitu kampu – auka tampa nusikaltėle. Kai žlugo vienišos mamos Juditos viltys, jog mylimasis paliks savo žmoną ir ateis pas ją, šoko būsenoje ji įstumia dukrelę į šulinį.
Rašytoja, vaizduodama komplikuotus šeiminius santykius nūdienos visuomenėje, įtraukia ir skaitytoją į svarstymus, kas privedė moterį iki tokio nesuvokiamo nusikaltimo, kaip tokią dramą išgyvena moteris ir aplinkiniai?
Laura Sintija Černiauskaitė – prozininkė, dramaturgė, vienuolikos knygų autorė, šešių literatūros premijų laureatė (tarp jų – ES literatūros premija už romaną „Kvėpavimas į marmurą“, Berlyno teatro festivalio pjesių mugės pirmasis prizas už pjesę „Liučė čiuožia“). Jos kūriniai versti į pagrindines Europos kalbas, o pjesės statytos Lietuvoje ir kitose Europos šalyse, Rusijoje.
Šuliniai mane traukia ir gąsdina. Neseniai aptikau psichologinį testą su dešimčia nuotraukų, iš jų turėjau išsirinkti vieną labiausiai bauginančią. Išsirinkau šulinį. Kodėl? Kol žmogus nebuvo išradęs vandentiekio, šulinys jam buvo gyvybės versmė. Šaltas, tamsus, gilus; būtinas. Kad pasisemtum vandens, turėjai pasilenkti virš jo ledinės gerklės ir pajusti savo trapumą. Dabar atsisuku čiaupą ir nesigilindama naudojuosi jo teikiamais pranašumais. Bet juodas šulinio vyzdys kartais prasišviečia iš pasąmonės gelmių, perverdamas, kviesdamas akistaton: žmogau, kur dingai, ateik pasisemti vandens, aš saugau jį tau. Ką gi daryti?..
– Laura Sintija Černiauskaitė
Iš ankstesnių Lauros Sintijos Černiauskaitės romanų ir novelių įsimintinas itin savitas motinos ir vaiko temos traktavimas – neretai vieniša mama su vaiku nepritampa prie grubios aplinkos, patiria aplinkinių pažeminimą. Naujame romane „Šulinys“ siužetas pasukamas kitu kampu – auka tampa nusikaltėle. Kai žlugo vienišos mamos Juditos viltys, jog mylimasis paliks savo žmoną ir ateis pas ją, šoko būsenoje ji įstumia dukrelę į šulinį.
Rašytoja, vaizduodama komplikuotus šeiminius santykius nūdienos visuomenėje, įtraukia ir skaitytoją į svarstymus, kas privedė moterį iki tokio nesuvokiamo nusikaltimo, kaip tokią dramą išgyvena moteris ir aplinkiniai?
Laura Sintija Černiauskaitė – prozininkė, dramaturgė, vienuolikos knygų autorė, šešių literatūros premijų laureatė (tarp jų – ES literatūros premija už romaną „Kvėpavimas į marmurą“, Berlyno teatro festivalio pjesių mugės pirmasis prizas už pjesę „Liučė čiuožia“). Jos kūriniai versti į pagrindines Europos kalbas, o pjesės statytos Lietuvoje ir kitose Europos šalyse, Rusijoje.
- GenresFiction
192 pages, Hardcover
First published January 1, 2018
About the author
Laura Sintija Černiauskaitė
16 books43 followersLaura Sintija Černiauskaitė - a Lithuanian writer, journalist, and playwright - is one of the most promising young authors.
Her first book was published while studying in high school and later she made her debut as a playwright. It proved to be a success - her plays were staged in Vilnius and Moscow.
Laura, now a loving mother, continues writing novels, articles, and plays in Vilnius.
Her first book was published while studying in high school and later she made her debut as a playwright. It proved to be a success - her plays were staged in Vilnius and Moscow.
Laura, now a loving mother, continues writing novels, articles, and plays in Vilnius.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 15 of 15 reviews
February 15, 2018
Knygos ašis - iš ankstesnių autorės darbų gerai pažįstamos temos: nelaiminga moteris-motina-žmona, nelaimingi vaikai, visagriaunantys gyvuliški instinktai, iškeliantys mylimuosius aukščiau už savus vaikus, gyvenimo kaime realijos, lemtingi gyvenimo pasirinkimai. Šulinys čia ir tikras, ir metaforiškas - kuo giliau ir iš aukščiau krenti, tuo tamsiau ir baisiau. Norėjosi šiek tiek stipresnių kai kurių svarbių veikėjų paveikslų, tinkančių itin poetiškai kūrinio kalbai (10/10). Knygos pradžia ir pabaiga - 5/5, šiek tiek nuvylė silpnokas knygos vidurys 3/5.
"Laikas pajudės, vos tik užsimerksi ir mintyse atsispirsi nuo liepto, kaip vasarą, kai šoki į upę."
"Leisk į tave įsižiūrėti; nėra nieko nuostabesnio už žmogaus pradžią. Žiūrėdama į tave regiu, kokie mes buvome sumanyti."
"Laikas pajudės, vos tik užsimerksi ir mintyse atsispirsi nuo liepto, kaip vasarą, kai šoki į upę."
"Leisk į tave įsižiūrėti; nėra nieko nuostabesnio už žmogaus pradžią. Žiūrėdama į tave regiu, kokie mes buvome sumanyti."
March 4, 2019
Pavadindama kūrinį „mažuoju romanu“ leidykla truputį sumažino jo idėjinę apimtį. Šitoje kelias genties kartas aprėpiančioje istorijoje taupiomis, bet karčiomis dozėmis išlašinamas okupantų sumindytos (ir vis dar patriarchalinės) tautos psichologinis koncentratas. Buvo galima romaną įvardinti ir psichologiniu trileriu (savotišku). Nes kvapą užima tos grėsmės šeimoje (iš šeimos) situacijos.
Tiesa, ir šitoje daugiabalsėje įtempto siužeto knygoje liko nebūtinų veikėjų išvaizdos ir aplinkos aprašymų, pasitaikė ir viena kita netikusi metafora (vartelių švarplė, plaukų varvekliai), o pirmas skyrius išėjo tragiškas, bet tai smulkmenos.
Apropos, įspūdinga kūrinio atmosferos detalė: nė vienas veikėjas taip ir nepažvelgė į šulinio gelmę. Tiesiogiai. O netiesiogiai – daugumai jų taip ir nepavyko iš tos gelmės išlipti.
Tiesa, ir šitoje daugiabalsėje įtempto siužeto knygoje liko nebūtinų veikėjų išvaizdos ir aplinkos aprašymų, pasitaikė ir viena kita netikusi metafora (vartelių švarplė, plaukų varvekliai), o pirmas skyrius išėjo tragiškas, bet tai smulkmenos.
Apropos, įspūdinga kūrinio atmosferos detalė: nė vienas veikėjas taip ir nepažvelgė į šulinio gelmę. Tiesiogiai. O netiesiogiai – daugumai jų taip ir nepavyko iš tos gelmės išlipti.
November 26, 2018
Perskaičiau ir pagalvojau, kad Šulinys yra tipiškos lietuvių literatūros pavyzdys. Introvertiški veikėjai - yra; vaikystė kaip žmogaus aukso amžius - yra; neatliepta/išduota meilė - yra; tragedija - yra; kaltės ir atleidimo klausimas - irgi yra.
Dar yra ir metaforiškas gamtos aprašymas, tarp eilučių nuskaitomas ankstesnių laikų idealizavimas, daug pasakantys veikėjų monologai ir mažai ką pasakantys dialogai. Viskas atpažįstama nuo mokyklos laikų. Gal tai mūsų literatūros tradicija, ir todėl mažai kas keičiasi bėgant amžiams ir dešimtmečiams. Tačiau man viską perskaičius liko klausimas, ar tikrai lietuviai tokia nelaiminga, vis kažką ne taip pasirinkusi tauta? Kodėl mūsų literatūros kūriniuose tiek daug gamtos analizės ir tiek mažai realistų-optimistų (jei veikėjas realistas, jis apskaičiuojantis savanaudis, jei optimistas, jis naivuolis - tokį vaizdą turiu susidariusi iš to, ką teko skaityti)? Kodėl apskritai mažoka ekstravertiškų veikėjų, kurie eina, kalba, bendrauja, kuriems atsigavimui reikia minios, o ne tylos namuose ir debesų stebėjimo?
Tokia nepusiausvyra, kad net erzina. Ir kita vertus, kadangi atrodo, kad rašoma tai, kas rašoma, ir vis pasikartoja, lietuvių literatūros skaitau mažai ir šiek tiek prisiverstinai: ne dėl malonumo, kurį gaunu skaitydama, o iš pareigos plėsti akiratį.
Dar yra ir metaforiškas gamtos aprašymas, tarp eilučių nuskaitomas ankstesnių laikų idealizavimas, daug pasakantys veikėjų monologai ir mažai ką pasakantys dialogai. Viskas atpažįstama nuo mokyklos laikų. Gal tai mūsų literatūros tradicija, ir todėl mažai kas keičiasi bėgant amžiams ir dešimtmečiams. Tačiau man viską perskaičius liko klausimas, ar tikrai lietuviai tokia nelaiminga, vis kažką ne taip pasirinkusi tauta? Kodėl mūsų literatūros kūriniuose tiek daug gamtos analizės ir tiek mažai realistų-optimistų (jei veikėjas realistas, jis apskaičiuojantis savanaudis, jei optimistas, jis naivuolis - tokį vaizdą turiu susidariusi iš to, ką teko skaityti)? Kodėl apskritai mažoka ekstravertiškų veikėjų, kurie eina, kalba, bendrauja, kuriems atsigavimui reikia minios, o ne tylos namuose ir debesų stebėjimo?
Tokia nepusiausvyra, kad net erzina. Ir kita vertus, kadangi atrodo, kad rašoma tai, kas rašoma, ir vis pasikartoja, lietuvių literatūros skaitau mažai ir šiek tiek prisiverstinai: ne dėl malonumo, kurį gaunu skaitydama, o iš pareigos plėsti akiratį.
March 10, 2018
“Didžiausiam priešui įstengiu atleisti tik todėl, kad ir jis buvo vaikas.”
“Pats mieliausias vaiko amžius, kai jis siekia pilvą ir pribėgęs gali priglausti kaktą ten, iš kur yra atėjęs.”
“Tada vėl žiūriu į žolę ir negaliu atplėšti nuo jos akių, kokia ji graži, kaip nuostabiai, tobulai padaryta, kaip nuostabiai padarytas sniegas, kaip viskas nuliedinta, nutekinta, suderinta, kaip viskas veikia ..”
“Sako, kad vyrai neturi intuicijos. O man mama visą gyvenimą kartojo: Vytai, tavo intuicija kaip moters.”
“Visos iki šiol tau atskleistos paslaptys buvo negeros; turbūt ir Dievas toksai; todėl mama ir liepė į jį nesikreipti.”
“<..> mūsų kūnai tobulai sutampa, kur mano dauba, ten jo kalvelė...”
Dar vienas jautrus, moteriškas, šiltas ir dramatiškas Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas.
“Pats mieliausias vaiko amžius, kai jis siekia pilvą ir pribėgęs gali priglausti kaktą ten, iš kur yra atėjęs.”
“Tada vėl žiūriu į žolę ir negaliu atplėšti nuo jos akių, kokia ji graži, kaip nuostabiai, tobulai padaryta, kaip nuostabiai padarytas sniegas, kaip viskas nuliedinta, nutekinta, suderinta, kaip viskas veikia ..”
“Sako, kad vyrai neturi intuicijos. O man mama visą gyvenimą kartojo: Vytai, tavo intuicija kaip moters.”
“Visos iki šiol tau atskleistos paslaptys buvo negeros; turbūt ir Dievas toksai; todėl mama ir liepė į jį nesikreipti.”
“<..> mūsų kūnai tobulai sutampa, kur mano dauba, ten jo kalvelė...”
Dar vienas jautrus, moteriškas, šiltas ir dramatiškas Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas.
March 21, 2022
Rašymo stilius ir istorija užkerėjo. Yra problematiškų momentų (won't spoil it, bet susijusių su patriarchaliniu požiūriu į seksą), bet tokių, kur daugelis lietuviškų knygų jų turi (nu nes realybė...). Šioje knygoje tai visgi yra labai gerai įlieta į istoriją. Man atrodo dar tikrai atsiversiu, labai gerų jausmų paliko, ypač talentingas emocijų aprašymas maloniai nustebino.
April 13, 2019
"Už lango žalia žalia, lėkte lekia tūkstantis birželio sparnų. Oi ne, juk tai mes lekiam! Birželis tiesiog būna; noksta, kyla tarytum žalios mielės; nė motais jam žmogaus skaudėjimas"
October 8, 2020
Paėmus į rankas Lauros Sintijos Černiauskaitės mažąjį romaną „Šulinys“ iškart aplanko skaitymo nušvitimas ir didysis malonumas. Nežinau, ar čia man vienai taip atrodo, bet Lauros braižas yra toks granauskiškas, toks realistiškas, tvirtai dviem kojom ant žemės stovintis.
Romano kalba itin lyriška ir išraiškinga, kupina metaforų, labai gražių palyginimų, vaizdingų veiksmažodžių. Ir pirminė nuostata, kad knyga bus kraupi, savyje sugėrusi plačiai žiniasklaidoje nuskambėjusius, sveiku protu nesuvokiamus vaikžudystės atvejus, nepasitvirtino. Tiesa, tekstas nėra vien tik pastelinėmis spalvomis nulietas ir vaikžudystės čia neišvengiama, tačiau daugiausia kalbama apie traumines patirtis, žmogaus dvasios gaivališkas gelmes, painius tarpasmeninius santykius (motinystę, vaikų ir tėvų tarpusavio santykius, neištikimybę, meilę be atsako).
Monika Andrulytė apie romaną rašo: „...pasakojimas skaitytoją vedžioja skirtingų šeimų kartų magistralėmis, išveda į platų tematinį lauką. Žavi tai, kad vos 189 puslapių kūrinyje sugebėta apčiuopti šeimų gyvenimo pulsą, sukurti organiškus veikėjų portretus ir išskleisti jų poelgių motyvus.“
Galiu tik paantrinti ir paagituoti skaityti šią knygą, jei ieškote gilios, koncentruotos, nedaugiažodžiaujančios ir bereikalingu balastu neperkrautos šeimos sagos.
P.S. Tikiuosi, kad „Šulinį“ ims vieną dieną ir ekranizuos koks nors režisierius. Nes teksto audinys man pasirodė toks pat kinematografiškas kaip ir romano „Kvėpavimas į marmurą“.
#bitėsrekomenduoja #laurasintijačerniauskaitė #šulinys
Romano kalba itin lyriška ir išraiškinga, kupina metaforų, labai gražių palyginimų, vaizdingų veiksmažodžių. Ir pirminė nuostata, kad knyga bus kraupi, savyje sugėrusi plačiai žiniasklaidoje nuskambėjusius, sveiku protu nesuvokiamus vaikžudystės atvejus, nepasitvirtino. Tiesa, tekstas nėra vien tik pastelinėmis spalvomis nulietas ir vaikžudystės čia neišvengiama, tačiau daugiausia kalbama apie traumines patirtis, žmogaus dvasios gaivališkas gelmes, painius tarpasmeninius santykius (motinystę, vaikų ir tėvų tarpusavio santykius, neištikimybę, meilę be atsako).
Monika Andrulytė apie romaną rašo: „...pasakojimas skaitytoją vedžioja skirtingų šeimų kartų magistralėmis, išveda į platų tematinį lauką. Žavi tai, kad vos 189 puslapių kūrinyje sugebėta apčiuopti šeimų gyvenimo pulsą, sukurti organiškus veikėjų portretus ir išskleisti jų poelgių motyvus.“
Galiu tik paantrinti ir paagituoti skaityti šią knygą, jei ieškote gilios, koncentruotos, nedaugiažodžiaujančios ir bereikalingu balastu neperkrautos šeimos sagos.
P.S. Tikiuosi, kad „Šulinį“ ims vieną dieną ir ekranizuos koks nors režisierius. Nes teksto audinys man pasirodė toks pat kinematografiškas kaip ir romano „Kvėpavimas į marmurą“.
#bitėsrekomenduoja #laurasintijačerniauskaitė #šulinys
May 28, 2018
Ties šia knyga Laura Sintija Černiauskaitė man sudaro patikimo šiuolaikinio rašytojo įspūdį - turiu omenyje, kad imdamas skaityti jos senesnę ar naujesnę knygą daugmaž žinau, ko galima tikėtis, ir daugmaž tai ir gausiu. Nors dar neperskaičiau visų jos knygų, bet manau, kad anksčiau ar vėliau tą padarysiu.
Ko laukti imant šią knygą į rankas? Emocijų, realistinių santykių pavaizdavimo, skaudžių, nemalonių įvykių (perspektyvos į juos praėjus metams), magiškojo realizmo prieskonio, savito autorės kalbos stiliaus.
Ko laukti imant šią knygą į rankas? Emocijų, realistinių santykių pavaizdavimo, skaudžių, nemalonių įvykių (perspektyvos į juos praėjus metams), magiškojo realizmo prieskonio, savito autorės kalbos stiliaus.
March 12, 2021
Nuostabiai sudėliota istorija (galima net kelias skirtingas istorijas įžvelgti). Vis žavėjo ir stebino subtilus priėjimas prie gilios minties - daug galingų ir tuo pačiu trapių žodžių nupasakojant net ir paprasčiausią jausmą.
"Už lango žalia žalia, lėkte lekia tūkstantis birželio sparnų. Oi ne, juk tai mes lekiame! Birželis tiesiog būna; noksta, kyla tarytum žalios mielės; nė motais jam žmogaus skaudėjimas"
Lyg tikrame gyvenime - kaip gražiai pabaiga sugrįžta į pačią pradžią! Labai rekomenduoju.
"Už lango žalia žalia, lėkte lekia tūkstantis birželio sparnų. Oi ne, juk tai mes lekiame! Birželis tiesiog būna; noksta, kyla tarytum žalios mielės; nė motais jam žmogaus skaudėjimas"
Lyg tikrame gyvenime - kaip gražiai pabaiga sugrįžta į pačią pradžią! Labai rekomenduoju.
September 19, 2020
Labai sklandus persmelktas nostalgijos tekstas, nors ir poetiškas, bet neperkrautas ir skaitosi ypač lengvai. Vos atsivertusi supratau, kad norimai papasakoti istorijai tų poros šimtų puslapių bus ryškiai per mažai, ir tikrai verčiant paskutinius nesinorėjo, kad knyga baigtųsi. Gal ir ne viskas joje įtikina, ir tos gelmės ne per daug, tik nuorodos į ją, ir toks, matyt, ir buvo tikslas. Ši pirmoji mano perskaityta autorės knyga, kitos, spėju, turėtų būti dar stipresnės
January 6, 2019
Negaliu būti labai objektyvi, kadangi L. S. Černiauskaitė - mėgstamiausia mano lietuvių rašytoja. Nuspėjamas, gyvenimiškas, tikroviškas ir skausmingas siužetas. Graži, stilinga, unikali teksto kalba.
January 28, 2022
Romano kalba - puiki. Dieve, kiek daug gražių palyginimų…
Istorija taip pat sukaustanti, nepertęsta, nepaleidžianti skaitytojo iki pat knygos pabaigos. Į do mu!
Istorija taip pat sukaustanti, nepertęsta, nepaleidžianti skaitytojo iki pat knygos pabaigos. Į do mu!
February 7, 2026
Po G.Kanovičiaus knygų ši - lyg grįžimas iš užsienio namo. Kitokia, pažįstama rašymo kalba,stilius. Istorija užkabinanti, pačiai keista, perskaičiau per vieną dieną...
October 17, 2018
Atsidūrė šitas „Šulinys“ mano rankose ne savo noru (mama paprašė nupirkt, nes seniai beskaitė ką nors), bet nusprendžiau, kad perskaityt nepakenks. Perskaičiau dviem prisėdimais, nes turinys ypač lengvas, be jokių įmantrybių, nors gal visai nepatyrusiam gali būti sunkoka susigaudyti tarp vis kito pasakotojo. Apimtas platus, mano skaičiavimu apie 50 metų laikotarpis, tačiau jis čia neturi didelės reikšmės. „Šulinyje“ svarbiausi įvykiai, jie siejasi tarpusavyje, bet turiu pripažint, kad knygos minties ir tikslo taip ir nesupratau; man pasirodė, kad čia pernelyg pataikaujama šiuolaikiniam vartotojiškam charakteriui. Netgi rodosi, kad tam tikri knygoje nušviečiami epizodai ir kai kurių veikėjų elgesys parodomas tarsi įprastas, GAN priimtinas ir pateisinamas. Laimei, nepamiršta pabrėžti, kad kiekvienas žmogus keičiasi, kiekvienam gali būti suteiktas šansas.
Galiausiai. Gaila išleistų beveik 12 eurų už tokią knygą, kurios nė lentynoj nesinorės laikyt.
P.s. Tikiuosi, kad tam apdovanojimui yra vertesnių kūrinių nei šis.
Galiausiai. Gaila išleistų beveik 12 eurų už tokią knygą, kurios nė lentynoj nesinorės laikyt.
P.s. Tikiuosi, kad tam apdovanojimui yra vertesnių kūrinių nei šis.
Displaying 1 - 15 of 15 reviews