What do you think?
Rate this book
Lietuvio kodas
Gediminas Kulikauskas – gerai žinomas istorikas, trijų knygų („Apelsinų kontrabanda“, „Elektros boikotas“ ir „Respublika prieš Maskvą“) autorius, dirbantis Lietuvos muitinėje. Domisi Lietuvos kasdienybės, karo ir kontrabandos istorija, nuolat publikuoja straipsnius žurnaluose „Verslo klasė“, „Iliustruotoji istorija“.
Naujausias jo darbas – „Lietuvio kodas“, knyga apie carinės ir smetoninės Lietuvos visuomenės bruožus ir netikėtą jų raišką šių dienų Lietuvos gyvenime. Čia, naudojantis gausia istorine medžiaga, atskleidžiama, ką amžių sandūroje (t. y. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje) gyvenusiam lietuviui reiškė žemė, miškas ir... degtinė ar emigracija. Kas labiausiai rūpėjo anų laikų lietuviui, kuo jis džiaugėsi, ko gėdijosi, kaip to meto Lietuvoje žiūrėta į verslą ar amatus, kas (ir kada) valgyta, o kada (ir kiek) praustasi. Kaip Lietuvoje atsirado lauko tualetai, kiek kontrabandos buvo knygnešystėje, kaip „lietuvinta“ kalba ir kokios aistros virė dėl būtinybės (ne)griauti carinius paminklus. Knygoje – daugybė faktų ir fotografijų, istorinių akimirkų ir asmeninių istorijų, panardinančių skaitytoją į šimto metų senumo gelmę, kurioje jis tikrai ras ir tai, ko visai nesitikėjo.
Autorius tarsi atsuka veidrodį į mus pačius: viena vertus, senųjų lietuvių tikrovė prieš 100 metų atrodė visiškai kitaip; kita – daugelį mūsų protėvių pažiūrų, bruožų nesunkiai atpažintume ir šių dienų tautiečių gyvenime.
Veidrodis negailestingas, bet tikras.
Naujausias jo darbas – „Lietuvio kodas“, knyga apie carinės ir smetoninės Lietuvos visuomenės bruožus ir netikėtą jų raišką šių dienų Lietuvos gyvenime. Čia, naudojantis gausia istorine medžiaga, atskleidžiama, ką amžių sandūroje (t. y. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje) gyvenusiam lietuviui reiškė žemė, miškas ir... degtinė ar emigracija. Kas labiausiai rūpėjo anų laikų lietuviui, kuo jis džiaugėsi, ko gėdijosi, kaip to meto Lietuvoje žiūrėta į verslą ar amatus, kas (ir kada) valgyta, o kada (ir kiek) praustasi. Kaip Lietuvoje atsirado lauko tualetai, kiek kontrabandos buvo knygnešystėje, kaip „lietuvinta“ kalba ir kokios aistros virė dėl būtinybės (ne)griauti carinius paminklus. Knygoje – daugybė faktų ir fotografijų, istorinių akimirkų ir asmeninių istorijų, panardinančių skaitytoją į šimto metų senumo gelmę, kurioje jis tikrai ras ir tai, ko visai nesitikėjo.
Autorius tarsi atsuka veidrodį į mus pačius: viena vertus, senųjų lietuvių tikrovė prieš 100 metų atrodė visiškai kitaip; kita – daugelį mūsų protėvių pažiūrų, bruožų nesunkiai atpažintume ir šių dienų tautiečių gyvenime.
Veidrodis negailestingas, bet tikras.
416 pages, Hardcover
Published February 1, 2018
33 people are currently reading
570 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 56 reviews
April 7, 2018
Ši knyga nėra visai maloni, skaitydamas vis pasimuistai, nes supranti, kad atėjome mes visi ne iš apdainuotų žirgelių, darželių ir drąsių bernelių praeities, o iš blauzdas siekiančio purvo (tiesiogine šio žodžio prasme).
Lietuviai visais laikais pykosi, nemėgo svetimtaučių ir vienas kito, buvo prasti verslininkai, aktyvūs emigrantai, aršūs praeities stabų griovėjai ir kalbos grynintojai.
Užtat per tiek metų daugiau praustis pradėjome ir skaniau valgyti.
Visa kita – nihil sub sole novum.
Vietomis faktai kartojasi, bet knyga labai smagiai susiskaitė. Sužinojau, kad per atlaidus geriau negerti limonado, kada reikėjo saugotis kiaulių, kodėl niekas nemėgo amatininkų ir kaip kopūstai vos netapo bastučiais.
Bet visgi matyt niūrioje mūsų prigimtyje, tame lietuvio kode, yra kažkas nuožmaus ir nenugalimo, nes nepaisant visų pranašysčių kad išsibėgiosime, represijų ir draudimų, lietuviai išliko ir koks nors apžvalgininkas po šimto metų galės rašyti ir stebėtis keistais mūsų papročiais – oranžinio kamuolio garbinimu, pergyvenimais, kad vis išrinkdavome ne tuos (tiek į Seimą, tiek ir į Euroviziją), plojimu lėktuvui nusileidus, ir daug kitų dalykų, kurie stebins Kaunopolyje ar povandeninėje Klaipėdtauno kolonijoje gyvenančius mūsų proprovaikius.
Lietuviai visais laikais pykosi, nemėgo svetimtaučių ir vienas kito, buvo prasti verslininkai, aktyvūs emigrantai, aršūs praeities stabų griovėjai ir kalbos grynintojai.
Užtat per tiek metų daugiau praustis pradėjome ir skaniau valgyti.
Visa kita – nihil sub sole novum.
Vietomis faktai kartojasi, bet knyga labai smagiai susiskaitė. Sužinojau, kad per atlaidus geriau negerti limonado, kada reikėjo saugotis kiaulių, kodėl niekas nemėgo amatininkų ir kaip kopūstai vos netapo bastučiais.
Bet visgi matyt niūrioje mūsų prigimtyje, tame lietuvio kode, yra kažkas nuožmaus ir nenugalimo, nes nepaisant visų pranašysčių kad išsibėgiosime, represijų ir draudimų, lietuviai išliko ir koks nors apžvalgininkas po šimto metų galės rašyti ir stebėtis keistais mūsų papročiais – oranžinio kamuolio garbinimu, pergyvenimais, kad vis išrinkdavome ne tuos (tiek į Seimą, tiek ir į Euroviziją), plojimu lėktuvui nusileidus, ir daug kitų dalykų, kurie stebins Kaunopolyje ar povandeninėje Klaipėdtauno kolonijoje gyvenančius mūsų proprovaikius.
September 2, 2023
Aš nemėgau niekad istorijos. Vienok ši Lietuvos istorijos knyga man išties patiko: kasdieniški dalykai, sklandi ir aiški kalba. Aišku, galimai buvo ir pataikauta skaitytojui linksminančiomis temomis, pvz. tualetų “ontogenezė” Lietuvoje. Apie antrą galą visad lengvas būdas. Bet nepaisant to, buvo gerai praleistas laikas su knyga, kuris tikrai neprailgo.
Rekomenduoju.
Rekomenduoju.
April 14, 2024
Informatyvi ir įdomi knyga. Tarpais kartojosi, bet tai akių pernelyg nebadė. Fotografijų gausa labai pagyvino tekstą.
Lietuva kituose literatūriniuose kūriniuose visada būdavo vaizduojama kaip švari, išpuoselėta ir tvarkinga tauta. Tad mane, švelniai tariant, ištiko šokas dėl baisių antisanitarinių sąlygų. Jau nekalbu apie "sanitares".
O didžiausią juoko pliūpsnį sukėlė skyrius "Kalbos tvarkytojai prie Smetonos". Jau ten tai labai skaniai prisijuokiau.
Taip pat buvo įdomu skaityti apie buitį, nelabai "skaniai" apie gaminamą maistą ir kaltūnus.
Visumoj knyga tikrai buvo verta mano skaitymo laiko.
Lietuva kituose literatūriniuose kūriniuose visada būdavo vaizduojama kaip švari, išpuoselėta ir tvarkinga tauta. Tad mane, švelniai tariant, ištiko šokas dėl baisių antisanitarinių sąlygų. Jau nekalbu apie "sanitares".
O didžiausią juoko pliūpsnį sukėlė skyrius "Kalbos tvarkytojai prie Smetonos". Jau ten tai labai skaniai prisijuokiau.
Taip pat buvo įdomu skaityti apie buitį, nelabai "skaniai" apie gaminamą maistą ir kaltūnus.
Visumoj knyga tikrai buvo verta mano skaitymo laiko.
July 14, 2021
Gediminas kaip visuomet labai informatyviai, tiesiogiai, aiškiai ir, kas turbūt svarbiausia, patraukliai bei įdomiai piešia XIX a. pab. - XX a. pr. lietuvio portretą. Čia, kaip ir kitoje jo knygoje "Apelsinų kontrabanda" paliečiamas "šmugelio" klausimas, aptariama lietuviška higiena prieš 100 metų, kuo sotindavosi senovės luetuviai, kaip gydydavosi nuo įvairių juos užklupusių ligų ir kodėl Kauno soboras XX a. po 50 metų buvo įsivaizduojamas kaip 11 aukštų dangoraižinė didžiausia Lietuvoje biblioteka.
Kaip visuomet - gausu iliustracijų, nuotraukų, autentiškų pasakojimų, archyvinių ištraukų iš laikraščių ar žurnalų. Žodžiu, pasaka, ne knyga!
Kaip visuomet - gausu iliustracijų, nuotraukų, autentiškų pasakojimų, archyvinių ištraukų iš laikraščių ar žurnalų. Žodžiu, pasaka, ne knyga!
November 13, 2020
Domintis Lietuvos istorija, visada savotiškas pyktis kyla dėl XVIII-XIX amžiaus - kai visas pasaulis industrializavosi, išradinėjo, kūrė, statė miestus ir modernėjo šuoliais po tamsių viduramžių, mums teko okupacija su didele priespauda, kur buvom taip uždusinti stipriai, jog net per tarpukario nepriklausomybę atsigavom tik į jos pabaigą.
Gediminas Kulikauskas parašė knygą apie lietuvių buitį XIX a. gale ir XX amžiaus pradžioje tai neįtikėtinai stipriai susišaukia su šių dienų realijomis ir kiek daug panašumų turi.
Esminiai bruožai tų laikų:
- žemė yra viskas. Amatininkai, prekybininkai niekinami - jei kokios šeimos sūnus ne dirba žemę, o, neduokdie, tapo siuvėju - gėda visai šeimai; o jei jau prekybininkų - tai prakeiksmas visai giminei;
- priešinuosi modernėjimui. Net tualetai atsirado lėtai ir per skausmą; Geriau žiemai kiaulę į kambarį atsivarysiu, o "jūs bobos troboj nešiksit";
- prisirišęs prie kaimo - gėdjimas tų, kurie kraustosi į miestą. Spauda rašo, kad į miestą išskiraustęs lietuvis - miręs lietuvis. Efektas toks stiprus, kad rezultate miestuose gyveno tik lenkai, žydai, rusai ir kt - Kaune lietuvių gyveno tik 6,6%, o daugiausia lietuvių turintis miestas buvo... RYGA!;
- susiduriu su problema (didžiausia, kad derlius prastas ar neturiu žemės) - kitų sprendimu neieškau: EMIGRUOJU;
- palaikau kontrabandininkus - tie tai prieš blogą valdžią eina;
- nori, kad tave gerbtų - turėk daug miško. Tik miškas duoda stabilumą ir pinigų.
Labai rekomenduoju šią knygą, suprasti, kur daug šiuolaikinių vertybių galime atrasti. Net pikta buvo visa tai perskaityti - kodėl?.. kodėl??
Gediminas Kulikauskas parašė knygą apie lietuvių buitį XIX a. gale ir XX amžiaus pradžioje tai neįtikėtinai stipriai susišaukia su šių dienų realijomis ir kiek daug panašumų turi.
Esminiai bruožai tų laikų:
- žemė yra viskas. Amatininkai, prekybininkai niekinami - jei kokios šeimos sūnus ne dirba žemę, o, neduokdie, tapo siuvėju - gėda visai šeimai; o jei jau prekybininkų - tai prakeiksmas visai giminei;
- priešinuosi modernėjimui. Net tualetai atsirado lėtai ir per skausmą; Geriau žiemai kiaulę į kambarį atsivarysiu, o "jūs bobos troboj nešiksit";
- prisirišęs prie kaimo - gėdjimas tų, kurie kraustosi į miestą. Spauda rašo, kad į miestą išskiraustęs lietuvis - miręs lietuvis. Efektas toks stiprus, kad rezultate miestuose gyveno tik lenkai, žydai, rusai ir kt - Kaune lietuvių gyveno tik 6,6%, o daugiausia lietuvių turintis miestas buvo... RYGA!;
- susiduriu su problema (didžiausia, kad derlius prastas ar neturiu žemės) - kitų sprendimu neieškau: EMIGRUOJU;
- palaikau kontrabandininkus - tie tai prieš blogą valdžią eina;
- nori, kad tave gerbtų - turėk daug miško. Tik miškas duoda stabilumą ir pinigų.
Labai rekomenduoju šią knygą, suprasti, kur daug šiuolaikinių vertybių galime atrasti. Net pikta buvo visa tai perskaityti - kodėl?.. kodėl??
This entire review has been hidden because of spoilers.
February 2, 2019
Istoriko siekis naudojant prisiminimus, nuotraukas, dokumentus bandyti suprasti XX a. pradžios Lietuvos valstiečio buitį, darbus bei miestiečių kasdienybę. Rašoma apie valstiečių uždarumą, nenorą naudoti naujus žemės ūkio įrankius, tualetus, laikytis higienos bei miestečių keistą elgesį. Įdomiausios knygos dalys apie knygnešių darbo sunkumus, nuotykius. Neapsiribojant tik XX a. pradžia fiksuojama Pirmos Lietuvos Respublikos kova prieš girtavimą, kontrabandininkus, carinės Rusijos architektūrą. Žodžiu, lengvo turinio istoriko knyga apie keistus Lietuvos žmonių elgesio motyvus.
July 21, 2018
“Iškoduoti lietuvį” pasirodo nėra taip lengva, o ir rezultatas gali pasirodyti ganėtinai nelauktas bei netikėtas. Vienu atveju - “trenkiantis galvon”, nes gali net pajausti, kaip griūva tad lietuvio valstiečio (ūkininko) idealizuotas įvaizdis ir prieš save pamatai apšepusį, nevalyvą, bemokslį, inertišką ir socialiai visiškai atsilikusį kaimietį. Kitu atveju - “džiuginantis širdį”, nes suvoki, kokią pažangą esame padarę ir kaip turime būti dėkingi tiems “nepritapeliams”, kurie visokiais būdais stengėsi “gaivinti tautą”.
“Istorija - iš tų dalykų, kuriuos mėgstama supaprastinti. Datos suapvalinamos (kad būtų lengviau įsiminti), pralaimėjimai sumenkinami (kad anūkai nesigraužtų), pergalės išpučiamos (kad vaikai turėtų, kuo didžiuotis). O žmonės virsta didvyriais (kad būtų į ką lygiuotis).”
“Istorija - iš tų dalykų, kuriuos mėgstama supaprastinti. Datos suapvalinamos (kad būtų lengviau įsiminti), pralaimėjimai sumenkinami (kad anūkai nesigraužtų), pergalės išpučiamos (kad vaikai turėtų, kuo didžiuotis). O žmonės virsta didvyriais (kad būtų į ką lygiuotis).”
June 15, 2019
Jeigu „Lietuvio kodas“ į mano rankas patektų 10-oj klasėj, būtų nulaužtas per kelis vakarus, greičiau negu Hustler ir Playboy kanalai, kuriuos telike užkodavo mama. Gi kai skaičiau knygą šią vasarą, tų prisėdimų buvo daugiau, sakyčiau, netgi neproporcingai daug, turint omenyje paveiksliukų knygoje skaičių.
Priežastis turbūt ta, kad knygos šaltinių pagrindą sudaro to meto laikraščių straipsniai bei memuarai, rašyti vieno kito prakutusio lietuvio ar užsieniečio, ir autorius tuos šaltinius jungia į temas ir potemes, paversdamas vientisa istorine apžvalga. Aprašo tarsi iš distancijos, juntamiau įsiterpdamas tik retoje vietoje, pavyzdžiui, primindamas apie ano meto sprendžiamų problemų artumą dabarčiai (emigracija, alkoholis, kalbos politika) arba pakomentuodamas šaltinį, kas padeda skaitytojui kiek geriau susiorientuoti (gal ir nežinojo kai kurie lietuvių žurnalistai žodžio „propaganda“, bet nesusiturėdavo kartais nuo jos, aprašinėdami Jungtines Valstijas, kur prieškariu ir tarpukariu emigravo nemažai tautiečių).
Visgi skaityti tekstą, gausiai paremtą tais šaltiniais, bent man ilgainiui tapo kiek nuobodu, galbūt vietomis dėl jų kalbos skurdumo. Antra, neapleido vis mintis, kiek tiksliai tie šaltiniai užčiuopia to meto visuomenės pulsą. Tarkime, jeigu po šimto kito metų gyvensianti karta norės pažinti 2018-ųjų Lietuvą ir galės remtis tik šių dienų portalų žiniasklaida, prieš akis jos matys ir problemą, kad neįgalieji Lietuvoje diskriminuojami dėl prieigos prie mokslo ar psichologinės pagalbos, ir kitą problemą, kad lietuviai, kaip sako Beata Tiškevič, vis dar kažkodėl gėdijasi kalbėti apie orgazmą. Kas yra labiau problema ir kuri yra girdima garsiau, spręskit patys.
Čia krypstu link to, kad istoriko darbe objektyvumo, įsivaizduojant tai kaip neangažuotą realybės dokumentavimą iš paukščio skrydžio, turbūt negali būti, nes svarbą pabiriems faktams įtvirtina jis pats, o kita vertus, jis priverstas remtis ankstesniu palikimu. Prisiminiau E. H. Carrą, kuris gerai pavyzdžiais padėliojo: istorijos vadovėliuose apie viduramžius skaitom, kad tų laikų žmonės buvo stipriai religingi, bet dažnai pamirštama tai, kad tas viduramžių raštingasis sluoksnis, kurio dėka didžioji dalis mums žinomų įvykių fiksuoti ir aprašyti, buvo tikėtinai ne visai bešališka dvasininkija. Kaip ir kitas pavyzdys, jog kalbėdami apie Antikinę Graikiją dažnai apibendrinam, nors remiamės vaizdu, kurį labiausiai formavo vienas polis iš daugelio, t.y. Atėnai.
Bet tai, žinoma, nėra priekaištas autoriui, o koks buvo lietuvių valstietis pašaliečių ar savųjų akimis, verta per knygą susipažinti patiems. „Lietuvio kodo“ temos parinktos įdomiai, atradau sau negirdėtų dalykų – nuo to, kokį statusą kontrabandininkų tarpe turėjo ir kiek uždirbo knygnešiai, valstietiško požiūrio į mišką, žydus ir higieną, iki parodymo, kokia carinės valdžios biurokratinė chaltūra buvo lietuviškos spaudos draudimas.
Priežastis turbūt ta, kad knygos šaltinių pagrindą sudaro to meto laikraščių straipsniai bei memuarai, rašyti vieno kito prakutusio lietuvio ar užsieniečio, ir autorius tuos šaltinius jungia į temas ir potemes, paversdamas vientisa istorine apžvalga. Aprašo tarsi iš distancijos, juntamiau įsiterpdamas tik retoje vietoje, pavyzdžiui, primindamas apie ano meto sprendžiamų problemų artumą dabarčiai (emigracija, alkoholis, kalbos politika) arba pakomentuodamas šaltinį, kas padeda skaitytojui kiek geriau susiorientuoti (gal ir nežinojo kai kurie lietuvių žurnalistai žodžio „propaganda“, bet nesusiturėdavo kartais nuo jos, aprašinėdami Jungtines Valstijas, kur prieškariu ir tarpukariu emigravo nemažai tautiečių).
Visgi skaityti tekstą, gausiai paremtą tais šaltiniais, bent man ilgainiui tapo kiek nuobodu, galbūt vietomis dėl jų kalbos skurdumo. Antra, neapleido vis mintis, kiek tiksliai tie šaltiniai užčiuopia to meto visuomenės pulsą. Tarkime, jeigu po šimto kito metų gyvensianti karta norės pažinti 2018-ųjų Lietuvą ir galės remtis tik šių dienų portalų žiniasklaida, prieš akis jos matys ir problemą, kad neįgalieji Lietuvoje diskriminuojami dėl prieigos prie mokslo ar psichologinės pagalbos, ir kitą problemą, kad lietuviai, kaip sako Beata Tiškevič, vis dar kažkodėl gėdijasi kalbėti apie orgazmą. Kas yra labiau problema ir kuri yra girdima garsiau, spręskit patys.
Čia krypstu link to, kad istoriko darbe objektyvumo, įsivaizduojant tai kaip neangažuotą realybės dokumentavimą iš paukščio skrydžio, turbūt negali būti, nes svarbą pabiriems faktams įtvirtina jis pats, o kita vertus, jis priverstas remtis ankstesniu palikimu. Prisiminiau E. H. Carrą, kuris gerai pavyzdžiais padėliojo: istorijos vadovėliuose apie viduramžius skaitom, kad tų laikų žmonės buvo stipriai religingi, bet dažnai pamirštama tai, kad tas viduramžių raštingasis sluoksnis, kurio dėka didžioji dalis mums žinomų įvykių fiksuoti ir aprašyti, buvo tikėtinai ne visai bešališka dvasininkija. Kaip ir kitas pavyzdys, jog kalbėdami apie Antikinę Graikiją dažnai apibendrinam, nors remiamės vaizdu, kurį labiausiai formavo vienas polis iš daugelio, t.y. Atėnai.
Bet tai, žinoma, nėra priekaištas autoriui, o koks buvo lietuvių valstietis pašaliečių ar savųjų akimis, verta per knygą susipažinti patiems. „Lietuvio kodo“ temos parinktos įdomiai, atradau sau negirdėtų dalykų – nuo to, kokį statusą kontrabandininkų tarpe turėjo ir kiek uždirbo knygnešiai, valstietiško požiūrio į mišką, žydus ir higieną, iki parodymo, kokia carinės valdžios biurokratinė chaltūra buvo lietuviškos spaudos draudimas.
March 4, 2018
Čia viskas, ką toliau parašysiu, yra begėdiška reklama. Ne, grynais nedavė. Bet papirko kitom, nematerialinėm gerybėm. Nors pala. Materialinėm irgi. Verygai nepatiks, bet raudono vyno autorius man įpylė. Tai negi dabar ką nors blogai parašysi? Juolab, kad blogai parašyti – tai dar pasistengt reik. O gerai – savaime gaunasi.
Tai koks jis, tas lietuvio kodas? Ar toks iš viso yra? Ar lietuvis kitoks, nei koks belgas ar zulusas?
Nežinau, kiek tas lietuvis kitoks, bet faktas, kad kažkokius bazinius cviakus savo smegenyse turime įkaltus nuo krokosmečio. Ir nelabai keičiamės. Skaitai apie tai, kokie tie lietuviai buvo prieš šimtą metų, ir atpažįsti save šiandieninį.
Gediminas, kaip visad, istoriją pasakoja jos liudininkų lūpomis. Ir, regis, žvelgia į ją tų liudininkų akimis. Seikėja po detalę, po nedidelį epizodą, bet iš viso to galvoje klostosi plati panorama.
Norit sužinoti, ką šimtmečio senumo lietuvis mąstė apie žemę? Apie tokį gėdingą dalyką kaip verslas? Kaip pešėsi, ką statyt – bunkerį ar vytį? Oi, ne, šitas iš šių dienų. Anuomet pešėsi,negalėdami sutart – griaut Kauno soborą, ar tegul pastovi dar.
Žodžiu, skaitykit patys. Duodu tvirtus penkis iš penkių. Ir jau laukiu kitos Gedimino knygos.
Tai koks jis, tas lietuvio kodas? Ar toks iš viso yra? Ar lietuvis kitoks, nei koks belgas ar zulusas?
Nežinau, kiek tas lietuvis kitoks, bet faktas, kad kažkokius bazinius cviakus savo smegenyse turime įkaltus nuo krokosmečio. Ir nelabai keičiamės. Skaitai apie tai, kokie tie lietuviai buvo prieš šimtą metų, ir atpažįsti save šiandieninį.
Gediminas, kaip visad, istoriją pasakoja jos liudininkų lūpomis. Ir, regis, žvelgia į ją tų liudininkų akimis. Seikėja po detalę, po nedidelį epizodą, bet iš viso to galvoje klostosi plati panorama.
Norit sužinoti, ką šimtmečio senumo lietuvis mąstė apie žemę? Apie tokį gėdingą dalyką kaip verslas? Kaip pešėsi, ką statyt – bunkerį ar vytį? Oi, ne, šitas iš šių dienų. Anuomet pešėsi,negalėdami sutart – griaut Kauno soborą, ar tegul pastovi dar.
Žodžiu, skaitykit patys. Duodu tvirtus penkis iš penkių. Ir jau laukiu kitos Gedimino knygos.
January 3, 2019
Puiki lengva knyga bet kuriam savo šalies istorija besidominčiam lietuviui. Būtų mano valia, mokyklose ji būtų privalomos literatūros sąraše kaip ir kitos Kulikausko knygos. Daug įdomių, kasdienio gyvenimo faktų, iliustracijų, autentiškų pasakojimų. Tikrai įdomi knyga, kai nesinori skaityti labai sunkiai.
March 18, 2023
Labai labai smagi lietuvių istoriko knyga apie carinės ir smetoninės Lietuvos visuomenės bruožus ir vis dar besitęsiantį jų egzistavimą šių dienų Lietuvos gyvenime. Įdomūs faktai, puikus humoro jausmas.
October 24, 2018
Knyga gana įdomi, tačiau kiek erzina autoriaus rašymo stilius, kai kartojama ta pati mintis po keletą kartų. Taip pat nuvilia, kad daugiausia akcentuojami neigiami lietuvių bruožai.
July 21, 2022
Lietuviai prieš 100 metų buvo "žmonės kaip žmonės", "gal tik mažumėlę sugadinti žemės ir pinigų trūkumo. Menki amatininkai, inertiški ir lėtapėdžiai, nelinkę į naujoves ir improvizaciją. Ilgai ignoruojantys problemas, o įsisenėjusias sprendžiantys "sprogstamuoju būdu" - emigracija."
Kai pagalvoji, viena vertus, toli šiandien esam pasistūmėję, bet, kita vertus, vis dar tos pačios akėčios, su kuriom kadaise kėlėm žemės ūkį, dažnai išlenda iš mūsų kišenių.
Kai pagalvoji, viena vertus, toli šiandien esam pasistūmėję, bet, kita vertus, vis dar tos pačios akėčios, su kuriom kadaise kėlėm žemės ūkį, dažnai išlenda iš mūsų kišenių.
March 1, 2018
Temos gudriai parinktos atsižvelgiant į aktualiausias ar labiausiai diskutuotas bei internetų portaluose komentuotas 2017 metų „naujienas“, „amžinas bėdas“, todėl skaitant mintyse nuolat lygini autoriaus pateiktas šmaikščias ir įdomias mūsų protėvių buities realijas su neseniai skaitytomis naujienų portalų antraštėmis. Nuostabą kelia kiek mažai visuomenė pasikeitė, kiek nedaug pakito jos buities samprata ir tam tikros charakterio savybės. Skaitydami šią knygą sužinosite daug įdomių, dažnai net juokingų ir negirdėtų istorijos detalių, bei pažvelgsit į žinomas istorines asmenybes „buitiniu lygiu“, iš mums daug artimesnės, „žemiškesnės“, mūsų pačių kasdieninės rutinos perspektyvos.
June 20, 2021
Savitas knygos stilius leidžia mintimis persikelti į Lietuvą prieš 100 metų. Kai kuriuos faktus priimi besididžiuodamas, kai kuriuos - nusivylęs. Bet bendrąja prasme, knyga man suteikė gilesnį suvokimą apie mūsų trumpąjį nepriklausomybės laikotarpį, kokie žmonės tais laikais gyveno ir kuo jie gyveno.
Labiausiai patiko - skyrius apie tai kai kauniečiai norėjo nugriauti Soborą. Labiausiai nepatiko - per ilgas skyrius apie maisto įpročius.
Labiausiai patiko - skyrius apie tai kai kauniečiai norėjo nugriauti Soborą. Labiausiai nepatiko - per ilgas skyrius apie maisto įpročius.
June 24, 2018
Gera knyga.
Manau, daugelis jau pamirse, kad pries 100 metu lietuviai buvo afrikos laukiniu lygio, ziurint sios dienos akimis.
Si knyga parodo, koki milziniska suoli padarem.
Su tuo visus ir sveikinu. Buvo idomu ir naudinga perskaityti.
Manau, daugelis jau pamirse, kad pries 100 metu lietuviai buvo afrikos laukiniu lygio, ziurint sios dienos akimis.
Si knyga parodo, koki milziniska suoli padarem.
Su tuo visus ir sveikinu. Buvo idomu ir naudinga perskaityti.
March 19, 2022
Puiki knyga: įdomi, rašymo stilius, knygos dizainas, iliustracijos. Temos įvairios - nuo knygnešių iki lauko tualetų. Kontrabanda, lietuvių kalbos istorija, valgiai, garbingi darbai tik prie žemės, degtinės valstybinis monopolis.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Read
June 21, 2023Buvo smagu skaityti ir perskaičius tikrai apima jausmas, kad autorius dalį to kodo gal ir nulaužė (jau pati kalbėdama su kitais kelis kartus pasigavau save sakant „Apie šitą lietuvių bruožą, žinok, rašoma ir vienoj knygoj, Lietuvio kodas...“, kai kas nors pasako arba padaro ką nors pernelyg pažįstama).
Labai daug gerų nuotraukų, kurių kai kuriais atvejais buvo galima išvengti – pvz., kažkokios random daržinės nuotraukos skyrelyje „Kalbinininkus į daržinę“, nes šiuo atveju ji iliustruoja tiesiog vaizdingą išsireiškimą, o ne konkrečią daržinę. Bet gal nūdien lietuviai nebežino, kaip atrodo daržinė.
Knyga suskirstyta mažais skyreliais, patogu skaityti ir padaryti pauzikę, kai norisi. Bet šiaip knygai trūksta aiškios struktūros, o ypač pabaigos. Kodėl, pvz., po skyriaus apie kontrabandą seka skyrius apie kalbos ravėjimą Smetonos laikais, o tik po to seka skyrius apie knygnešystę, kai minėtame skyriuje apie kontrabandą užsimenama, kad knygnešystė yra vienas iš kontrabandos tipų? Tematiškai būtų buvę logiškiau šiems skyriams sekti vienam po kito, arba išvis sustumti juos į vieną. Knyga užbaigiama palyginti trumpu skyriumi apie ginčus dėl Kauno soboro griovimo, be jokio baigiamojo žodžio – šmaukšt ir viskas. Aišku, tai galbūt yra savotiškai įdomu, bet ką šis ginčas realiai sako apie pagrindinę knygos temą – lietuvio „kodą“? Ar būtina jį išvis šitaip iškelti?
Tarp pačių ilgiausių knygos skyrių randame skyrius apie valgymo įpročius, higienos ir tuštinimosi įpročius bei lietuvių požiūrį į prekybą ir pirmuosius žingsnelius šio verslo link, tuo tarpu kiti skyriai – apie lietuvio charakterį, degtinės monopolizavimą ir kt. – yra net iki 50 procentų trumpesni. Keisti prioritetai... Skyrius apie lietuvių valgymą prieš šimtą metų išties yra įdomus, bet aš vis dėlto abejoju, ar būtina skirti tiek vietos išvardyti visiems anais laikais būdingiems lietuvių patiekalams.
Taipogi man kartais atrodo, kad kartais knygoje pernelyg drąsiai generalizuojama. Autorius yra istorikas, bet čia jis nedvejodamas remiasi vos vienu ar dviem šaltiniais, kad pasakytų ką nors apie lietuvių charakterį – ar apie jų meilę miškui, posakius užu stalo, ar motyvaciją užsiimti knygnešyste. Tiesa, skyriaus apie valgymo įpročius pabaigoje jis pripažįsta, kad šioje knygoje rasti receptai ir kt. „nepretenduoja į visuotinumą“.
Iš esmės projektas atrodo gana vykęs, bet man vis dėlto norėtųsi truputį griežtesnio approach prie tokios knygos rašymo, nors ir rašoma ne akademinei auditorijai.
Labai daug gerų nuotraukų, kurių kai kuriais atvejais buvo galima išvengti – pvz., kažkokios random daržinės nuotraukos skyrelyje „Kalbinininkus į daržinę“, nes šiuo atveju ji iliustruoja tiesiog vaizdingą išsireiškimą, o ne konkrečią daržinę. Bet gal nūdien lietuviai nebežino, kaip atrodo daržinė.
Knyga suskirstyta mažais skyreliais, patogu skaityti ir padaryti pauzikę, kai norisi. Bet šiaip knygai trūksta aiškios struktūros, o ypač pabaigos. Kodėl, pvz., po skyriaus apie kontrabandą seka skyrius apie kalbos ravėjimą Smetonos laikais, o tik po to seka skyrius apie knygnešystę, kai minėtame skyriuje apie kontrabandą užsimenama, kad knygnešystė yra vienas iš kontrabandos tipų? Tematiškai būtų buvę logiškiau šiems skyriams sekti vienam po kito, arba išvis sustumti juos į vieną. Knyga užbaigiama palyginti trumpu skyriumi apie ginčus dėl Kauno soboro griovimo, be jokio baigiamojo žodžio – šmaukšt ir viskas. Aišku, tai galbūt yra savotiškai įdomu, bet ką šis ginčas realiai sako apie pagrindinę knygos temą – lietuvio „kodą“? Ar būtina jį išvis šitaip iškelti?
Tarp pačių ilgiausių knygos skyrių randame skyrius apie valgymo įpročius, higienos ir tuštinimosi įpročius bei lietuvių požiūrį į prekybą ir pirmuosius žingsnelius šio verslo link, tuo tarpu kiti skyriai – apie lietuvio charakterį, degtinės monopolizavimą ir kt. – yra net iki 50 procentų trumpesni. Keisti prioritetai... Skyrius apie lietuvių valgymą prieš šimtą metų išties yra įdomus, bet aš vis dėlto abejoju, ar būtina skirti tiek vietos išvardyti visiems anais laikais būdingiems lietuvių patiekalams.
Taipogi man kartais atrodo, kad kartais knygoje pernelyg drąsiai generalizuojama. Autorius yra istorikas, bet čia jis nedvejodamas remiasi vos vienu ar dviem šaltiniais, kad pasakytų ką nors apie lietuvių charakterį – ar apie jų meilę miškui, posakius užu stalo, ar motyvaciją užsiimti knygnešyste. Tiesa, skyriaus apie valgymo įpročius pabaigoje jis pripažįsta, kad šioje knygoje rasti receptai ir kt. „nepretenduoja į visuotinumą“.
Iš esmės projektas atrodo gana vykęs, bet man vis dėlto norėtųsi truputį griežtesnio approach prie tokios knygos rašymo, nors ir rašoma ne akademinei auditorijai.
January 2, 2021
Nuo mokyklos laikų man asmeniškai likęs labai romantizuotas mūsų istorijos pastarasis šimtmetis, ypač 20 a. pradžia. Ši knyga suteikė gerokai pilnesnį vaizdą, vadovėliuose pieštus rugių laukus su baltaskarėm darbininkėm papildė realaus gyvenimo atspindžiais - ką žmonės valgė (nykiai ir skurdokai, deja), kokios higienos laikėsi (labiau gal nesilaikė...), kokia įvairiapusė buvo knygnešių "darbo" motyvacija. Daugelis tautos bruožų labai gyvi ir šiandien - požiūris į verslininkus ar kontrabandą. Patiko, kad knygoje daug šaltinių, jie puikiai susisteminti, bet nenukrypta į akademinę pusę, daug sąsajų su šių laikų realybe. Žodžiu, puiki knyga, padedanti geriau suprasti, kaip ir kodėl susiformavome tokie, kokie esame.
April 4, 2021
Buvo įdomu perskaityti susisteminta informaciją apie lietuvių istoriją iš įvairių kampų, bandant parodyti kiek įmanoma platesnį lietuvaičio kampą.
Vietomis liūdna, kai pamatai, kad ne tiek ir daug pasikeitė požiūris/elgesys/mąstymas tam tikrais klausimais, bet iš kitos pusės buvo ir momentų, kur kažkas pa pajudėjo į geresnę pusę.
Tam tikros atkarpos/skyriau galėjo būti pateikti trumpiau, nes galima buvo suprasti esmę jau iš seniau.
Tačiau manau bent tam tikrais prisėdimais, jeigu ne vienu ypu, būtų naudinga perskaityti šią knygą, norint pažvelgti į savas šaknis.
Vietomis liūdna, kai pamatai, kad ne tiek ir daug pasikeitė požiūris/elgesys/mąstymas tam tikrais klausimais, bet iš kitos pusės buvo ir momentų, kur kažkas pa pajudėjo į geresnę pusę.
Tam tikros atkarpos/skyriau galėjo būti pateikti trumpiau, nes galima buvo suprasti esmę jau iš seniau.
Tačiau manau bent tam tikrais prisėdimais, jeigu ne vienu ypu, būtų naudinga perskaityti šią knygą, norint pažvelgti į savas šaknis.
June 22, 2025
Dar viena skaityta Kulikausko knyga, dar viena labai patikusi. Puikiai pateiktos įdomūs pasakojimai apie mūsų tautos ne tiek ir tolimą praeitį, o ypač smagu matyti, jog tos istorijos tikrai nėra pagražintos. Atvirkščiai - autorius tiesiai šviesiai, su citatomis ir laikraščių bei žurnalų ištraukomis, parodo tą toli nuo tobulumo buvusią gyvenimo tvarką. Tuo pačiu, nežinau ir ar įmanoma geriau parodyti carinės rusijos bei baudžiavos paliktą tautos suluošinimą. O taip pat - ir tą amžiną gebėjimą nepasiduoti.
Kalba paprasta, gal kartais net per daug, bet skaitėsi labai lengvai, tik aš gal kiek ilgokas pertraukas tarp skaitymų dariau. Retkarčiais pasikartoja faktai, bet irgi - netrukdo. Laikui bėgant ir kitas autoriaus knygas tikrai perskaitysiu.
Kalba paprasta, gal kartais net per daug, bet skaitėsi labai lengvai, tik aš gal kiek ilgokas pertraukas tarp skaitymų dariau. Retkarčiais pasikartoja faktai, bet irgi - netrukdo. Laikui bėgant ir kitas autoriaus knygas tikrai perskaitysiu.
January 31, 2023
„Moterys dar mėgdavo pasitepti plaukus sviestu ar nesūdytais kiaulės taukais, išvirintais su tuopų spurgomis ar mėtomis. Kadangi valgyta be šakučių, į plaukus buvo noriai valomi ir riebaluoti pirštai.“
January 27, 2020
Skaitydamas įvertini, kokį didelį šuolį Lietuva (ir visa žmonija) padarė per 100 metų.
May 5, 2020
Įdomus istorinis ekskursas. Tačiau tikėjausi daugiau pamąstymų apie sąsajas su nūdiena.
March 26, 2023
Dar viena karta nuo žagrės. Savotiškas lietuviško fengshui vadovėlis. Pasižiūrim savikritiškai, su gera saviironija iš kokios tamsumos atėjom ir varom toliau.
Read
June 3, 2020Puikus istorinis lietuviško mentaliteto ir moralinių preferencijų pjūvis. Rekomenduoju visiems, kas iki šiol nesupranta, kas balsavo už pseudo valstiečius.
July 9, 2018
buvo įdomu skaityti, tik galima būtų tekstą sutrumpinti. Man atrodo kai kada autorius per daug ima gilintis į detales. Labai patiko iliustracijų parinkimas.
October 21, 2018
Perskaičius šitą fragmentiškai parašytą knygą, lieka tokia pagrindinė mintis - na ir apsi6ikę (tiesiogine to žodžio prasme) buvom prieš 100 metų. Bet knyga pasižiūri ir į lietuvių tikėjimą žemele, nepasitikėjimą modernesne medicina ar verslavimu, nesugebėjimu organizuotis lokaliu lygmeniu, kalbajobinius kalbos tvarkymus, kvailus alkoholio monopoplius ir netgi norus griauti "priespaudos simbolius".
Temos šiaip jau atrodo (ir turėtų atrodyti) pažįstamos ir šių dienų lietuviui, girdinčiam apie tai kaip akiniai yra tiesiog neveiksmingas pramanas, skiepai turi beždžionių liekanų, o alkoholio draudimai sutvarkys visas visuomenės problemas. Tikrai savotiškas "laiko rato" sugrįžimas su savais prieskoniais. Ironiška ir savotiškai juokinga, kad tokią šiandienos gadynę atstovauja Karbauskis ir Skvernelis su savo chebra.
Temos šiaip jau atrodo (ir turėtų atrodyti) pažįstamos ir šių dienų lietuviui, girdinčiam apie tai kaip akiniai yra tiesiog neveiksmingas pramanas, skiepai turi beždžionių liekanų, o alkoholio draudimai sutvarkys visas visuomenės problemas. Tikrai savotiškas "laiko rato" sugrįžimas su savais prieskoniais. Ironiška ir savotiškai juokinga, kad tokią šiandienos gadynę atstovauja Karbauskis ir Skvernelis su savo chebra.
August 1, 2020
Netikėtai labai maloniai nustebino. Daug įdomių istorinių smulkmenų, paralelių į šių dienų lietuvių mentaliteto iškrypimus. Dar vienas įrodymas to, kaip mažai bėgant laikui iš esmės keičiasi žmogus.
May 12, 2019
Nuostabi knyga. Šiandieniniai lietuviai yra stebėtinai mažai pasikeitę nuo XIX a. vidurio - XX a. pradžios protėvių, ir lygiai tos pačios savybės lenda į paviršių iki juoko pro ašaras.
Mistinis prisirišimas prie žemės ir miško, darželinuko lygio verslumo gebėjimai, polinkis į emigraciją - viskas taip pat. Na vat verslumo biškį išmokome, tokio kaip naudotų mašinų varymas iš vakarų Europos.
Labai liūdni reikalai buvo su higiena ir sanitarija, prisireikė Pirmo pasaulinio karo vokiečių okupacijos, su įsakymais, priežiūra ir baudom, kad atmokytų šikt kur papuola, o vietoj to pasistatyt kieme nematytą naujovę: lauko tualetą.
Įdomu, kad lietuviškos spaudos draudimas buvo ne šiaip carinės valdžios atšauktas, o lietuvių užbylinėtas teismuose, nes, pasirodo, buvo įvestas teisiškai netvarkingai.
Dar visada maniau, kad VLKK siautėjimas lietuvių kalbos reikalais yra tiesioginis stalinizmo laikų "nacionalinis forma, socialistinis turiniu" produktas. Pasirodo, ne visai, tarpukariu kalbos grynumas ir gryninimas buvo itin populiarios temos, o siūlomi keitimai smarkūs.
Turėtų būt privaloma literatūra vidurinės mokyklos Lietuvos istorijos kurse.
Mistinis prisirišimas prie žemės ir miško, darželinuko lygio verslumo gebėjimai, polinkis į emigraciją - viskas taip pat. Na vat verslumo biškį išmokome, tokio kaip naudotų mašinų varymas iš vakarų Europos.
Labai liūdni reikalai buvo su higiena ir sanitarija, prisireikė Pirmo pasaulinio karo vokiečių okupacijos, su įsakymais, priežiūra ir baudom, kad atmokytų šikt kur papuola, o vietoj to pasistatyt kieme nematytą naujovę: lauko tualetą.
Įdomu, kad lietuviškos spaudos draudimas buvo ne šiaip carinės valdžios atšauktas, o lietuvių užbylinėtas teismuose, nes, pasirodo, buvo įvestas teisiškai netvarkingai.
Dar visada maniau, kad VLKK siautėjimas lietuvių kalbos reikalais yra tiesioginis stalinizmo laikų "nacionalinis forma, socialistinis turiniu" produktas. Pasirodo, ne visai, tarpukariu kalbos grynumas ir gryninimas buvo itin populiarios temos, o siūlomi keitimai smarkūs.
Turėtų būt privaloma literatūra vidurinės mokyklos Lietuvos istorijos kurse.
Displaying 1 - 30 of 56 reviews