What do you think?
Rate this book
Lietuvos šimtmečio fantastikos almanachas
Šiame – pirmajame – „Lietuvos Šimtmečio Fantastikos Almanacho“ leidime rasite 20 apsakymų, apimančių 45 metų laikotarpį: nuo 1972-ųjų iki 2017-ųjų.
Besidomintys lietuviškos fantastikos istorija galės susipažinti su pora apsakymų, publikuotų dar iki Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Atradę fantastiką jau tik XXI a., galės susipažinti su lietuviškos fantastikos Aukso amžiaus (taip norėtųsi vadinti tą laiką, kai buvo leidžiamas rinkinys „Geriausia Lietuvos fantastika“, 1997–2006) darbais. O paskutinė dalis – patys naujausi skaitytojų teismui atiduoti kūriniai, dalyvavę konkurse tam, kad patektų į šį Almanachą.
Besidomintys lietuviškos fantastikos istorija galės susipažinti su pora apsakymų, publikuotų dar iki Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Atradę fantastiką jau tik XXI a., galės susipažinti su lietuviškos fantastikos Aukso amžiaus (taip norėtųsi vadinti tą laiką, kai buvo leidžiamas rinkinys „Geriausia Lietuvos fantastika“, 1997–2006) darbais. O paskutinė dalis – patys naujausi skaitytojų teismui atiduoti kūriniai, dalyvavę konkurse tam, kad patektų į šį Almanachą.
657 pages, ebook
First published February 16, 2018
1 person is currently reading
49 people want to read
About the author
Kastytis Zubovas
4 books7 followers Kastytis Zubovas – astrofizikas, Fizinių ir technologijos mokslų centro vyresnysis mokslo darbuotojas. Tyrimuose nagrinėja supermasyvias juodąsias skyles, esančias galaktikų centruose, ir jų poveikį galaktikų evoliucijai. Dėsto astrofizikos specialybės kursus VU studentams. Laisvalaikiu populiarina mokslą tinklaraštyje www.konstanta.lt ir puslapyje www.techo.lt, skaito viešas paskaitas, taip pat užsiima įvairia su fantastika susijusia veikla.
Išsilavinimas:
- Fizikos mokslų daktaras (specializacija – teorinė astrofizika), University of Leicester, disertacija apginta 2012 m.
- Fizikos ir astrofizikos magistras, University of Leicester, 2009 m.
Darbas:
- FTMC Fundamentinių tyrimų skyrius, vyresnysis mokslo darbuotojas, nuo 2013 m.
- VU Fizikos fakultetas, docentas, nuo 2015 m.
Mokslo populiarinimas:
- Tinklaraščio www.konstanta.lt autorius, nuo 2007 m.
- Portalo www.techo.lt kūrybinės grupės narys, nuo 2017 m.
- Viešos paskaitos Cafe Scientifique formatu, paskaitos mokyklose ir pan., nuo 2013 m.
- Interviu televizijoje ir radijuje apie įvairias kosmoso tyrimų bei astronomijos naujienas, nuo 2013 m.
Kita veikla:
- Lietuvos Dž. R. R. Tolkino gerbėjų klubo „Tolkien Lietuva“ prezidentas, nuo 2011 m.
- Fantastinės kūrybos ir idėjų festivalio „Lituanicon“ pagrindinis organizatorius, nuo 2016 m.
- Istorinio fechtavimo (vengriško kardo meno) instruktorius, nuo 2016 m.
Išsilavinimas:
- Fizikos mokslų daktaras (specializacija – teorinė astrofizika), University of Leicester, disertacija apginta 2012 m.
- Fizikos ir astrofizikos magistras, University of Leicester, 2009 m.
Darbas:
- FTMC Fundamentinių tyrimų skyrius, vyresnysis mokslo darbuotojas, nuo 2013 m.
- VU Fizikos fakultetas, docentas, nuo 2015 m.
Mokslo populiarinimas:
- Tinklaraščio www.konstanta.lt autorius, nuo 2007 m.
- Portalo www.techo.lt kūrybinės grupės narys, nuo 2017 m.
- Viešos paskaitos Cafe Scientifique formatu, paskaitos mokyklose ir pan., nuo 2013 m.
- Interviu televizijoje ir radijuje apie įvairias kosmoso tyrimų bei astronomijos naujienas, nuo 2013 m.
Kita veikla:
- Lietuvos Dž. R. R. Tolkino gerbėjų klubo „Tolkien Lietuva“ prezidentas, nuo 2011 m.
- Fantastinės kūrybos ir idėjų festivalio „Lituanicon“ pagrindinis organizatorius, nuo 2016 m.
- Istorinio fechtavimo (vengriško kardo meno) instruktorius, nuo 2016 m.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 5 of 5 reviews
July 13, 2020
Šitą rinkinuką metus laiko po truputį skaičiau telefone. Didžiąją almanacho dalį sudaro kūriniai kažkada spausdinti "Geriausia Lietuvos fantastika" rinkinuose, kuriuos savo laiku skaičiau, bet visai smagu buvo prisiminti - juolab, kad dauguma buvo visiškai užsimiršę.
Labiausiai patiko:
1. Herta Matulionytė - "Taalo" žūtis. Ilgiausias rinkinio kūrinys, bet jo norėjosi daugiau. Istorijos pagrindas Jūratės ir Kastyčio ir Atlantidos legendų interpretacija, bet įpinta ir daug daugiau legendų ir pasakų. Šmaikštūs dialogai, įdomūs veikėjai, įdomi istorija - jei kažkiek praplėst išeitų puiki atskira knyga.
2. Rūta Marija Klovaste - Dangaus žolė. Jei dauguma fantasy kūrinių rinkinyje buvo grįsti lietuvių arba kažkokia jau egistuojančia mitologija (pvz. skandivaviška - Sakmė apie Tjordilį), tai šiame sukurtas savas skraidančių salų pasaulis. Toks liūdnas, bet labai patikęs pasakojimas.
3. Andrius Guzaitis - Mėmėlio gniaužtuose. Labiausiai patikęs apsakymas neišleistas GLF.
4. Gintautas K. Ivanickas - Žemuogių pievelė. Mistinis apsakymas apie Beatles - labai išsiskyrė iš viso rinkinio.
5. Lina Darbutaitė - Sakmė apie Tjordilį, berserką ir skaldą, surašyta pilkosios sesers likimų knygos. Taip pat vienas ilgiausių kūrinių rinkinyje. Daug veikėjų ir pasakojimas tęsiasi ne vienus metus - toks jausmas lyg būtų didesnio kūrinio apmatai.
Dar visai linksma buvo prsiminti Faršo ir Dziubelio nuotykius :)
Šiaip esu didelis mokslinės fantastikos gerbėjas, bet šįkart fantasy kūriniai pasirodė daug stipresni. Jie jei ne kiekiu, tai apimtimi ir sudarė didesnę rinkinio dalį. Na ir kaip jau rašė kiti komentatoriai, almanachas tikrai neatspindi viso šimtmčio - labiau dvidešimtmetį :)
P.S. Knygą pradėjau skaityti, prieš metus, bet jau tada jos nebebuvo įmanoma rasti parsisiųst - radau užmestą kažkur kompiuterio Download folderyje, o tebuvo praėję vos metai nuo išleidimo. Kiek žinau nelabai galima rasti ir dabar. Tai praėjus vos metams po Lietuvos šimtmečio, nelabai jis jau kam aktualus :)
Labiausiai patiko:
1. Herta Matulionytė - "Taalo" žūtis. Ilgiausias rinkinio kūrinys, bet jo norėjosi daugiau. Istorijos pagrindas Jūratės ir Kastyčio ir Atlantidos legendų interpretacija, bet įpinta ir daug daugiau legendų ir pasakų. Šmaikštūs dialogai, įdomūs veikėjai, įdomi istorija - jei kažkiek praplėst išeitų puiki atskira knyga.
2. Rūta Marija Klovaste - Dangaus žolė. Jei dauguma fantasy kūrinių rinkinyje buvo grįsti lietuvių arba kažkokia jau egistuojančia mitologija (pvz. skandivaviška - Sakmė apie Tjordilį), tai šiame sukurtas savas skraidančių salų pasaulis. Toks liūdnas, bet labai patikęs pasakojimas.
3. Andrius Guzaitis - Mėmėlio gniaužtuose. Labiausiai patikęs apsakymas neišleistas GLF.
4. Gintautas K. Ivanickas - Žemuogių pievelė. Mistinis apsakymas apie Beatles - labai išsiskyrė iš viso rinkinio.
5. Lina Darbutaitė - Sakmė apie Tjordilį, berserką ir skaldą, surašyta pilkosios sesers likimų knygos. Taip pat vienas ilgiausių kūrinių rinkinyje. Daug veikėjų ir pasakojimas tęsiasi ne vienus metus - toks jausmas lyg būtų didesnio kūrinio apmatai.
Dar visai linksma buvo prsiminti Faršo ir Dziubelio nuotykius :)
Šiaip esu didelis mokslinės fantastikos gerbėjas, bet šįkart fantasy kūriniai pasirodė daug stipresni. Jie jei ne kiekiu, tai apimtimi ir sudarė didesnę rinkinio dalį. Na ir kaip jau rašė kiti komentatoriai, almanachas tikrai neatspindi viso šimtmčio - labiau dvidešimtmetį :)
P.S. Knygą pradėjau skaityti, prieš metus, bet jau tada jos nebebuvo įmanoma rasti parsisiųst - radau užmestą kažkur kompiuterio Download folderyje, o tebuvo praėję vos metai nuo išleidimo. Kiek žinau nelabai galima rasti ir dabar. Tai praėjus vos metams po Lietuvos šimtmečio, nelabai jis jau kam aktualus :)
February 25, 2018
Lietuvos šimtmečio fantastikos almanachas“ arba, kaip sudarytojai svarbai pabrėžti pratarmėje rašo, „Lietuvos Šimtmečio Fantastikos Almanachas“ – pakankamai Lietuvos, menkai šimtmečio ir ne daugiau nei per nago juodymą almanacho.
Apie pastangas
Pradėti norisi nuo pozityvo: Gedimino Skyriaus viršelis yra vienas geriausių šį leidinį ištikusių dalykų – neabejotinai lietuviškas, absoliučiai fantastiškas, jis kuo puikiausiai tiktų solidžiam almanachui, ne tik esamai jo imitacijai.
Taip, imitacijai. Negana to, kone graudžiai mėgėjiškai, savą egzistenciją galinčiai pateisinti nebent chrestomatiniu „geriau taip, nei niekaip“. Šiaip jau mėgėjiškumas pats savaime joks blogis, o kalbant apie lietuvių fantastikos raidą, būtent mėgėjų pastangos ir yra jos šerdis. Tačiau esama skirtumo tarp iniciatyvaus mėgėjo, turinčio tikslą siekti maksimalaus rezultato, ir atsainios iniciatyvos imitacijos, kurios lozungu dažniausiai eina diletantizmą legitimuojantis ad hominem argumentas – padaryk geriau, tada kritikuok.
Apie formą
Rinkinio sudarymo principai nepaklūsta jokiems racionalumo kriterijams. Pradėkime nuo to, kad tai ne fantastikos, o tik vieno iš jos raiškos būdų – fantastinių apsakymų – rinkinys. Apsakymų yra dvidešimt, sakytumei, ne tiek ir mažai, antra vertus, šimtmečio kontekste šis skaičius yra labai menkas. Taigi iššūkis atrinkti reprezentatyvius kūrinius iš tiesų sudėtingas, reikalaujantis aiškiai apibrėžtos vertinimo ir atrankos strategijos. Bet. Jeigu ir būta tikslesnių apsakymų atrankos kriterijų, nei vien „manau, gal šitas visai nieko“, jie lieka už nuojautos ribų.
Logiškiausia būtų manyti, kad šimtmečio almanachas turėtų reprezentuoti šimtmetį, t.y. atspindėti kuo įvairesnį skirtingų laikotarpių kūrybos spektrą. Nieko panašaus! Pratarmėje sudarytojai teigia: „Šiame – pirmajame – „Lietuvos Šimtmečio Fantastikos Almanacho“ leidime rasite 20 apsakymų, apimančių 45 metų laikotarpį: nuo 1972-ųjų iki 2017-ųjų.“ Laikotarpis iki 1972 m. yra balta dėmė, nes „deja, iš tų laikų nepavyko rasti nė vieno kūrinio, kuris savo apimtimi tilptų į šį – pirmąjį – Lietuvos Šimtmečio Fantastikos Almanacho – leidimą.“ Surprise, surprise...
Ir iš tiesų, neskaitmenizuoti tų laikų ištekliai. Norint rasti Pirmosios Lietuvos Respublikos fantastų kūrybos, reikėtų konsultuotis su literatūrologais, lietuvių literatūros istorijos specialistais, galiausiai, ilgokai pasėdėti bibliotekų senų ir retų spaudinių skyriuose, perversti nemažai periodikos. Tada pavyktų. Blogiausiu atveju, neradus trumpųjų kūrinių, juk galima publikuoti charakteringas ištraukas iš žinomiausių Justino Pilyponio, Brolių Tomdykų romanų. Kurių galų tada tas almanachas pavadintas ŠIMTMEČIO? Klausimas visai ne retorinis.
Sovietinį 50-ties metų laikotarpį reprezentuoja lygiai du apsakymai – V. Norbuto (1972) ir B. Balaševičiaus (1988) –, nors, sprendžiant iš rinkinio pabaigoje publikuotos A. Kalniko lietuvių fandomo istorijos apžvalgos, fantastų judesio, taip pat ir kūrybinio, būta visai nemažai, leistas ne vienas ir net ne du legalūs ir nelabai fanzinai, kuriuose publikuota ir autorinė lietuvių fantastų kūryba. O bet tačiau – matyt, anie irgi ne taip paprastai prieinami. Be to, nors sovietmečiu fantastika ir nebuvo mylimiausias režimo žanras, bet ir neuždraustas, būta ir oficialioje periodikoje spausdintų tekstų.
Į rinkinį įtraukti 12 apsakymų, sukurtų 1996–2003 m., galiausiai – 6 apsakymai, parašyti 2017 m. Kodėl tokia, atrodytų, alogiška paskutiniųjų metų disproporcija? Nes autoriams, laimėjusiems 2017 m. Lituanicono skelbtą fantastinių apsakymų konkursą, taip buvo pažadėta. Tiesiog. Beje, apie pastaruosius visai neseniai rašiau labai kritiškai. Tai beveik galėčiau ir atsiprašyti – bendrame kontekste kai kurie pakyla net iki pusėtinų skaitinių lygmens.
Apie turinį
Galbūt pagrindiniu apsakymų atrankos kriterijumi buvo jų literatūrinė vertė? Gerai būtų. Nekalbu apie patiko / nepatiko, įdomu / neįdomu, originalu / nuobodu. Kad skonis draugų neturi, kad dėl skonio nesiginčijama, kad bla bla bla – žinau ir sutinku. Bet išbandymo turinio kokybe rinkinys neišlaiko net iki minimumo prisukus visas kritiškumo refleksijas. Vieni kūriniai ten pateko, nes nebuvo (nededant tam reikalui pastangų) iš ko rinktis, kiti – nes kaip čia neįsirašysi savęs, brangiausiojo (J. Žilinskas nepasikuklino net dukart per šį striuką almanacho „šimtmetį“ įsiamžinti), treti – kaip sakiau, nes buvo pažadėta.
Bet. Yra, dėkuidie, ir paguodos fantasto širdžiai. Nedaug. Bet yra. Tarp varganų galimybių, privalomų pavardžių ir įsipareigojimų konkursantams vis tiek prasimuša keletas žiburiukų, nušviečiančių visą rinkinį. Ypač išsiskiria Hertos Matulionytės „Taalo žūtis“ – labai turiningas, talpus, asociatyvus apsakymas. Linos Darbutaitės „Kotryna“ – atrodytų, visai paprastas, be jokios įsimintinesnės intrigos, bet toks grakštus, įjausmintas reveransas lietuviškai fantastikai. Abi autorės gausiai naudoja tautosakinius elementus, kurie patys savaime, atrodytų, labai nuobodūs ir nuvalkioti, bet šiuose apsakymuose tokie gyvybingi, organiškai įsipynę į pasakojimą, tapę jo esme, implikuojančia gilesnį santykį su baltų mitologija. Įsiminė Rūtos Marijos Klovastės „Dangaus žolė“ – pastarasis net galėtų būti kuo puikiausias drakoniško epo prototipas. Išskirtinis atrodo Andriaus Guzaičio kūrinėlis „Mėmelio gniaužtuose“, tai velniškai vykęs pasakojimas pirmuoju asmeniu, kas retai kada, ypač apsakymuose, įtraukia.
Į minėtą „skonio“ kategoriją be didesnių abejonių galima įtraukti E. Šantaro ir A. Tapino, G. K. Ivanicko, N. Vaitkutės, Širšės rašinius. Visa kita... Visa kita yra tiesiog visa kita. Nuo blankių S. Lukjanenko „Atspindžių labirinto“ kopijų iki tragikomiškai absurdiškų teroro aktų Vilniaus senamiestyje.
Be apsakymų į rinkinį įtraukti du apžvalginiai straipsniai ir interviu su G. Beresnevičiumi. Kas ir kada pastarąjį ėmė, iš kur jis perpublikuotas – jokios informacijos nepateikta. A. Dambrausko ir A. Kalniko straipsniai geri, tiksliau – informatyvūs, ypač antrasis, apie lietuvių fandomą. A. Dambrausko straipsnis apie lietuvių fantastiką Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (pats vadina tą laikotarpį tarpukariu) labiau vikipediniopobūdžio, bet nieko apie tą temą neišmanančiam skaitytojui, žinoma, įdomu ir naudinga.
Apie raides
Rinkinys išleistas el. formatu, bijau, kad jo oficialiai net negalima vadinti el. knyga, nes neturi tam reikalingų rekvizitų. Vos po kelių dienų pristatyta atnaujinta ir pataisyta rinkinio versija. Labiausiai atnaujinta turinio ir datų prie apsakymų prirašymu, o dėl pataisymų...
Redagavimo, apipavidalinimo, korektūros dalykai, tiesa sakant, atlikti prasčiau nei vidutiniški. Kas be ko, šitas darbas sunkus, reikalaujantis laiko ir įdėmaus profesionalo žvilgsnio, o ir šiaip, sakykime, nagi rask dabar leidinį be korektūros liapsusų. Bet akis vis kliuvo už šiurkščių gramatinių klaidų (o kiek nepastebėtų liko, juk tikslingai neregistravau...), elementarios caps lock paspaudimo tereikalaujančios korektūros, net maketavimo kliurkų.
Apie perspektyvą
Almanacho pratarmėje keliskart pabrėžiama, esą šis rinkinys yra pirmasis. Suprask, jų dar bus ne vienas: „...leidimų bus ir daugiau – stengsimės, kad jie būtų ne tik pilnesni, bet ir gražesni“. Bauginantis pažadas. Turint minty, kad pirmasis rinkinys yra visiškai be sistemos, kokie bus kiti? Vėl pakrikę laike ir erdvėje? Ar tai bus ne atskiri leidiniai, o tik nesibaigiantis šio pildymas, t.y. skylių kamšymas? Kaip tada orientuotis skaitytojui?
Kad ir kaip ten būtų, neišvengiamai kyla esminis – almanacho paskirties klausimas: kam jis toks reikalingas? Koks jo tikslas? Kokia vertė? Mėgėjai selektyviai atrinkinėja tokių pat mėgėjų kūrybą – vardan ko? Įsivaizduoti, kad šitai yra šimtmečio fantastinės literatūros reprezentacija, sutikite, būtų net ne naivu, o stačiai kvaila.
Didesnę prasmę matyčiau, jei būtų bandoma nuosekliai kataloguoti ir skaitmenizuoti prieinamą fantastų kūrybą – gal net ne tik apsakymus, bet ir didesnės apimties kūrinius, fanzinus, piešinius, komiksus, kitaip tariant, kurti plačios apimties duomenų bazę, kuri funkcionuotų ir kaip biblioteka. Be abejonės, tokia veikla pareikalautų ir laiko, ir lėšų, bet tikrai pelnytai vadintųsi Šimtmečio projektu. Jei pernelyg sudėtinga ieškoti resursų, o rankas vis tiek niežti – pradėti juk galima nuo tų pačių apsakymų, pvz., surinkti vienon vieton visus per pastarąjį dešimtmetį viešai publikuotus kūrinius ir pavadinti tokį bloką „Lietuvių fantastiniai apsakymai 2008–2018. Tomas I“.
Daug dar norėčiau pridurti. Bet iš esmės viską galima apibendrinti labai lakoniškai: šis almanachas yra tobula masinio reiškinio „Valstybės šimtmečio minėjimas“ iliustracija – sukurkime / organizuokime / išleiskime / ir t.t. / ir pnš. bet ką ir bet kaip, svarbu tik, kad to bet ko antraštėje įterptume junginį „Lietuvos šimtmetis“. Ir tai neva savaime bus didis gėris, didi prasmė ir į(si)amžinimas.
Publikuota http://betelgeuses.blogspot.lt/2018/0...
Apie pastangas
Pradėti norisi nuo pozityvo: Gedimino Skyriaus viršelis yra vienas geriausių šį leidinį ištikusių dalykų – neabejotinai lietuviškas, absoliučiai fantastiškas, jis kuo puikiausiai tiktų solidžiam almanachui, ne tik esamai jo imitacijai.
Taip, imitacijai. Negana to, kone graudžiai mėgėjiškai, savą egzistenciją galinčiai pateisinti nebent chrestomatiniu „geriau taip, nei niekaip“. Šiaip jau mėgėjiškumas pats savaime joks blogis, o kalbant apie lietuvių fantastikos raidą, būtent mėgėjų pastangos ir yra jos šerdis. Tačiau esama skirtumo tarp iniciatyvaus mėgėjo, turinčio tikslą siekti maksimalaus rezultato, ir atsainios iniciatyvos imitacijos, kurios lozungu dažniausiai eina diletantizmą legitimuojantis ad hominem argumentas – padaryk geriau, tada kritikuok.
Apie formą
Rinkinio sudarymo principai nepaklūsta jokiems racionalumo kriterijams. Pradėkime nuo to, kad tai ne fantastikos, o tik vieno iš jos raiškos būdų – fantastinių apsakymų – rinkinys. Apsakymų yra dvidešimt, sakytumei, ne tiek ir mažai, antra vertus, šimtmečio kontekste šis skaičius yra labai menkas. Taigi iššūkis atrinkti reprezentatyvius kūrinius iš tiesų sudėtingas, reikalaujantis aiškiai apibrėžtos vertinimo ir atrankos strategijos. Bet. Jeigu ir būta tikslesnių apsakymų atrankos kriterijų, nei vien „manau, gal šitas visai nieko“, jie lieka už nuojautos ribų.
Logiškiausia būtų manyti, kad šimtmečio almanachas turėtų reprezentuoti šimtmetį, t.y. atspindėti kuo įvairesnį skirtingų laikotarpių kūrybos spektrą. Nieko panašaus! Pratarmėje sudarytojai teigia: „Šiame – pirmajame – „Lietuvos Šimtmečio Fantastikos Almanacho“ leidime rasite 20 apsakymų, apimančių 45 metų laikotarpį: nuo 1972-ųjų iki 2017-ųjų.“ Laikotarpis iki 1972 m. yra balta dėmė, nes „deja, iš tų laikų nepavyko rasti nė vieno kūrinio, kuris savo apimtimi tilptų į šį – pirmąjį – Lietuvos Šimtmečio Fantastikos Almanacho – leidimą.“ Surprise, surprise...
Ir iš tiesų, neskaitmenizuoti tų laikų ištekliai. Norint rasti Pirmosios Lietuvos Respublikos fantastų kūrybos, reikėtų konsultuotis su literatūrologais, lietuvių literatūros istorijos specialistais, galiausiai, ilgokai pasėdėti bibliotekų senų ir retų spaudinių skyriuose, perversti nemažai periodikos. Tada pavyktų. Blogiausiu atveju, neradus trumpųjų kūrinių, juk galima publikuoti charakteringas ištraukas iš žinomiausių Justino Pilyponio, Brolių Tomdykų romanų. Kurių galų tada tas almanachas pavadintas ŠIMTMEČIO? Klausimas visai ne retorinis.
Sovietinį 50-ties metų laikotarpį reprezentuoja lygiai du apsakymai – V. Norbuto (1972) ir B. Balaševičiaus (1988) –, nors, sprendžiant iš rinkinio pabaigoje publikuotos A. Kalniko lietuvių fandomo istorijos apžvalgos, fantastų judesio, taip pat ir kūrybinio, būta visai nemažai, leistas ne vienas ir net ne du legalūs ir nelabai fanzinai, kuriuose publikuota ir autorinė lietuvių fantastų kūryba. O bet tačiau – matyt, anie irgi ne taip paprastai prieinami. Be to, nors sovietmečiu fantastika ir nebuvo mylimiausias režimo žanras, bet ir neuždraustas, būta ir oficialioje periodikoje spausdintų tekstų.
Į rinkinį įtraukti 12 apsakymų, sukurtų 1996–2003 m., galiausiai – 6 apsakymai, parašyti 2017 m. Kodėl tokia, atrodytų, alogiška paskutiniųjų metų disproporcija? Nes autoriams, laimėjusiems 2017 m. Lituanicono skelbtą fantastinių apsakymų konkursą, taip buvo pažadėta. Tiesiog. Beje, apie pastaruosius visai neseniai rašiau labai kritiškai. Tai beveik galėčiau ir atsiprašyti – bendrame kontekste kai kurie pakyla net iki pusėtinų skaitinių lygmens.
Apie turinį
Galbūt pagrindiniu apsakymų atrankos kriterijumi buvo jų literatūrinė vertė? Gerai būtų. Nekalbu apie patiko / nepatiko, įdomu / neįdomu, originalu / nuobodu. Kad skonis draugų neturi, kad dėl skonio nesiginčijama, kad bla bla bla – žinau ir sutinku. Bet išbandymo turinio kokybe rinkinys neišlaiko net iki minimumo prisukus visas kritiškumo refleksijas. Vieni kūriniai ten pateko, nes nebuvo (nededant tam reikalui pastangų) iš ko rinktis, kiti – nes kaip čia neįsirašysi savęs, brangiausiojo (J. Žilinskas nepasikuklino net dukart per šį striuką almanacho „šimtmetį“ įsiamžinti), treti – kaip sakiau, nes buvo pažadėta.
Bet. Yra, dėkuidie, ir paguodos fantasto širdžiai. Nedaug. Bet yra. Tarp varganų galimybių, privalomų pavardžių ir įsipareigojimų konkursantams vis tiek prasimuša keletas žiburiukų, nušviečiančių visą rinkinį. Ypač išsiskiria Hertos Matulionytės „Taalo žūtis“ – labai turiningas, talpus, asociatyvus apsakymas. Linos Darbutaitės „Kotryna“ – atrodytų, visai paprastas, be jokios įsimintinesnės intrigos, bet toks grakštus, įjausmintas reveransas lietuviškai fantastikai. Abi autorės gausiai naudoja tautosakinius elementus, kurie patys savaime, atrodytų, labai nuobodūs ir nuvalkioti, bet šiuose apsakymuose tokie gyvybingi, organiškai įsipynę į pasakojimą, tapę jo esme, implikuojančia gilesnį santykį su baltų mitologija. Įsiminė Rūtos Marijos Klovastės „Dangaus žolė“ – pastarasis net galėtų būti kuo puikiausias drakoniško epo prototipas. Išskirtinis atrodo Andriaus Guzaičio kūrinėlis „Mėmelio gniaužtuose“, tai velniškai vykęs pasakojimas pirmuoju asmeniu, kas retai kada, ypač apsakymuose, įtraukia.
Į minėtą „skonio“ kategoriją be didesnių abejonių galima įtraukti E. Šantaro ir A. Tapino, G. K. Ivanicko, N. Vaitkutės, Širšės rašinius. Visa kita... Visa kita yra tiesiog visa kita. Nuo blankių S. Lukjanenko „Atspindžių labirinto“ kopijų iki tragikomiškai absurdiškų teroro aktų Vilniaus senamiestyje.
Be apsakymų į rinkinį įtraukti du apžvalginiai straipsniai ir interviu su G. Beresnevičiumi. Kas ir kada pastarąjį ėmė, iš kur jis perpublikuotas – jokios informacijos nepateikta. A. Dambrausko ir A. Kalniko straipsniai geri, tiksliau – informatyvūs, ypač antrasis, apie lietuvių fandomą. A. Dambrausko straipsnis apie lietuvių fantastiką Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (pats vadina tą laikotarpį tarpukariu) labiau vikipediniopobūdžio, bet nieko apie tą temą neišmanančiam skaitytojui, žinoma, įdomu ir naudinga.
Apie raides
Rinkinys išleistas el. formatu, bijau, kad jo oficialiai net negalima vadinti el. knyga, nes neturi tam reikalingų rekvizitų. Vos po kelių dienų pristatyta atnaujinta ir pataisyta rinkinio versija. Labiausiai atnaujinta turinio ir datų prie apsakymų prirašymu, o dėl pataisymų...
Redagavimo, apipavidalinimo, korektūros dalykai, tiesa sakant, atlikti prasčiau nei vidutiniški. Kas be ko, šitas darbas sunkus, reikalaujantis laiko ir įdėmaus profesionalo žvilgsnio, o ir šiaip, sakykime, nagi rask dabar leidinį be korektūros liapsusų. Bet akis vis kliuvo už šiurkščių gramatinių klaidų (o kiek nepastebėtų liko, juk tikslingai neregistravau...), elementarios caps lock paspaudimo tereikalaujančios korektūros, net maketavimo kliurkų.
Apie perspektyvą
Almanacho pratarmėje keliskart pabrėžiama, esą šis rinkinys yra pirmasis. Suprask, jų dar bus ne vienas: „...leidimų bus ir daugiau – stengsimės, kad jie būtų ne tik pilnesni, bet ir gražesni“. Bauginantis pažadas. Turint minty, kad pirmasis rinkinys yra visiškai be sistemos, kokie bus kiti? Vėl pakrikę laike ir erdvėje? Ar tai bus ne atskiri leidiniai, o tik nesibaigiantis šio pildymas, t.y. skylių kamšymas? Kaip tada orientuotis skaitytojui?
Kad ir kaip ten būtų, neišvengiamai kyla esminis – almanacho paskirties klausimas: kam jis toks reikalingas? Koks jo tikslas? Kokia vertė? Mėgėjai selektyviai atrinkinėja tokių pat mėgėjų kūrybą – vardan ko? Įsivaizduoti, kad šitai yra šimtmečio fantastinės literatūros reprezentacija, sutikite, būtų net ne naivu, o stačiai kvaila.
Didesnę prasmę matyčiau, jei būtų bandoma nuosekliai kataloguoti ir skaitmenizuoti prieinamą fantastų kūrybą – gal net ne tik apsakymus, bet ir didesnės apimties kūrinius, fanzinus, piešinius, komiksus, kitaip tariant, kurti plačios apimties duomenų bazę, kuri funkcionuotų ir kaip biblioteka. Be abejonės, tokia veikla pareikalautų ir laiko, ir lėšų, bet tikrai pelnytai vadintųsi Šimtmečio projektu. Jei pernelyg sudėtinga ieškoti resursų, o rankas vis tiek niežti – pradėti juk galima nuo tų pačių apsakymų, pvz., surinkti vienon vieton visus per pastarąjį dešimtmetį viešai publikuotus kūrinius ir pavadinti tokį bloką „Lietuvių fantastiniai apsakymai 2008–2018. Tomas I“.
Daug dar norėčiau pridurti. Bet iš esmės viską galima apibendrinti labai lakoniškai: šis almanachas yra tobula masinio reiškinio „Valstybės šimtmečio minėjimas“ iliustracija – sukurkime / organizuokime / išleiskime / ir t.t. / ir pnš. bet ką ir bet kaip, svarbu tik, kad to bet ko antraštėje įterptume junginį „Lietuvos šimtmetis“. Ir tai neva savaime bus didis gėris, didi prasmė ir į(si)amžinimas.
Publikuota http://betelgeuses.blogspot.lt/2018/0...
Read
January 9, 2023Sekiau visą didžią kontroversiją, kai tik šis almanachas pasirodė. Pagaliau prisiruošiau paskaityti, ir nusiteikiau, kad skaitysiu jį tokį, koks jis yra, o ne tokį, koks jis galėtų būti.
Pradėjau nuo pradžių, t.y. sudarytojų įžanginio žodžio. Na ir susinervinau kaip reikiant :) toks atsiprašinėjimas, kad almanachas ne toks, koks galėjo būti... Tas atsiprašinėjimas lyg apsidirbus sunervino daug daugiau nei paties almanacho trūkumai.
Po šios nervinančios įžangos dar tikėjausi, kad bus datos prie apsakymų, kad maždaug būtų galima sekti, kaip vystėsi fantastika pastaruosius penkiasdešimt metų. Ir nėra!
Galbūt kada nors vėliau galėsiu grįžti ir išsamiau aprašyti kiekvieną kūrinį. Bet šiam kartui - trys, na gerai, keturi labiausiai įsiminę:
Gintautas K. Ivanickas "Žemuogių pievelė"
Lina Darbutaitė "Kotryna" (šį, įtariu, skaičiau kažkada labai seniai kuriame nors iš GLF'ų - neįtikėtinai stiprus deja vu jausmas ėmė beskaitant)
Rūta Marija Klovaste "Dangaus žolė"
Karolis Čepas "Fotografija"
Labai prašau šios ketveriukės rašyti ir publikuotis daugiau.
(Vieną Žilinską praleidau, nes jau skaičiau, o kitą pradėjau skaityti grynai iš smalsumo: ar gali Žilinskas parašyti ne seksistinį kūrinį? Jau pavadinimas "Sukubas" sakė, kad ne, bet patikrinau, kaip ilgai galiu tverti. Po trijų puslapių mečiau :D)
---
Perskaičiusi kitus atsiliepimus matau, kad maniškė versija, matyt, buvo pirmoji - kitų atsiliepimuose ir datos, ir netgi daugiau apsakymų yra. Nu tiesiog nuostabu :)
Pradėjau nuo pradžių, t.y. sudarytojų įžanginio žodžio. Na ir susinervinau kaip reikiant :) toks atsiprašinėjimas, kad almanachas ne toks, koks galėjo būti... Tas atsiprašinėjimas lyg apsidirbus sunervino daug daugiau nei paties almanacho trūkumai.
Po šios nervinančios įžangos dar tikėjausi, kad bus datos prie apsakymų, kad maždaug būtų galima sekti, kaip vystėsi fantastika pastaruosius penkiasdešimt metų. Ir nėra!
Galbūt kada nors vėliau galėsiu grįžti ir išsamiau aprašyti kiekvieną kūrinį. Bet šiam kartui - trys, na gerai, keturi labiausiai įsiminę:
Gintautas K. Ivanickas "Žemuogių pievelė"
Lina Darbutaitė "Kotryna" (šį, įtariu, skaičiau kažkada labai seniai kuriame nors iš GLF'ų - neįtikėtinai stiprus deja vu jausmas ėmė beskaitant)
Rūta Marija Klovaste "Dangaus žolė"
Karolis Čepas "Fotografija"
Labai prašau šios ketveriukės rašyti ir publikuotis daugiau.
(Vieną Žilinską praleidau, nes jau skaičiau, o kitą pradėjau skaityti grynai iš smalsumo: ar gali Žilinskas parašyti ne seksistinį kūrinį? Jau pavadinimas "Sukubas" sakė, kad ne, bet patikrinau, kaip ilgai galiu tverti. Po trijų puslapių mečiau :D)
---
Perskaičiusi kitus atsiliepimus matau, kad maniškė versija, matyt, buvo pirmoji - kitų atsiliepimuose ir datos, ir netgi daugiau apsakymų yra. Nu tiesiog nuostabu :)
October 22, 2019
Gal kiek sutrumpinsiu jau kitur parašytą apžvalgą.
Apie planuojamą šio leidinio pasirodymą sužinojau dar praeitų metų vasarą, kai Lituanicon.lt paskelbė fantastikos apsakymų konkursą, kurio laimėtojams buvo suteikta galimybė patekti į Lietuvos fantastikos almanachą. Nemaža dalis tekstų man atrodė šaunūs ir tas mano tikėjimas, kad iš viso šito leidėjų entuziazmo išaugs puiki knyga, tik dar labiau sustiprėjo.
Tačiau kai po ilgo laukimo almanachas pasirodė, pasijutau kiek nuvilta. Visų pirma, tikėjausi, kad jis bus ne tik elektroninis. Antras žingsnelis nusivylimo link – kūrinių skaičius. Pdf versijoje išvydau turinį, kuriame buvo vos 20 tekstų (ir tik 18 autorių). Kūrybos laikmetis, deja, neapėmė šimtmečio, o viso labo 45 metų tarpsnį. Kalbant apie tai, kokius tekstus pamačiau tarp tų dvidešimties: 5 konkurso laimėtojai, ir dar keli tekstai žmonių, kurie buvo arba leidinio sudarytojai, arba konkurso vertintojai (negaliu tiksliai pasakyti, kas leidinį sudarė, nes ties sudarytojais, po 3 konkrečių pavardžių įrašyta „ir kiti fantastikos festivalio Lituanicon organizatoriai“). Jokiu būdu nesakau, kad sudarytojų/vertintojų kūriniai buvo blogi, bet... Juk net ant loterijų bilietų būdavo parašyta, kad loterijoje dalyvauti negali dalyvauti „organizatoriai bei jų šeimos nariai“. Juk tokiais atvejais niekam nekyla klausimų dėl skaidrumo.
Skaičiau Epub versiją (tai reikia paminėti, nes pasirodo, kad epub versija skiriasi nuo pdf :), bent jau toje versijoje, kurią skaičiau). Pirmiausia, tai man pritrūko atidesnio redaktoriaus darbo, ypač ten, kur galėjo padėti nors ir „word“ programa, pabraukianti neteisingai parašytus žodžius.
Kalbant apie pačius tekstus:
Vytautas Norbutas „Du šimtai dvidešimt du, Sirijus (1972)“ ir Banguolis Balaševičius „Pralenkęs laiką (1988)“ – seniausi šimtmečio almanacho tekstai. Štai dėl to likau nemaloniai nustebinta: nejaugi lietuviai iki tol fantastikos iš viso nerašė? Tačiau patys kūriniai tikrai įdomūs ir neblogai parašyti. Su pirmu žingsniu į almanachą mano viltys vėl ėmė augti.
O štai trečias tekstas vos neprivertė padėti šito skaitinio į šalį. Egidijus Šantaras ir Andrius Tapinas „Faršas ir Dziubelis prieš fėjų Ragą (1996)“. Iki šiol neperskaičiau Tapino hito „Vilko valanda“, bet labai tikiuosi, kad rašydamas šią knygą jis jau buvo gerokai patobulėjęs ir kad dabar almanacho tekstas ir jam, ir bendraautoriui nebeatrodo toks puikus, koks turbūt atrodė 1996 metais.
Lina Darbutaitė “Sakmė apie Tjordilį, žmogų, berserką ir skaldą, surašyta pilkosios sesers likimų knygoje (1998)“, „Kotryna (2003)”. Čia norėčiau padėkoti sudarytojams, kad leido atrasti šitą autorę. „Kotryną” jau buvau skaičiusi rinkinyje „Geriausia Lietuvos fantastika 2003-2006“ ir jau tuomet šis kūrinys man atrodė geriausias rinkinio apsakymas. Labai žavu, kai autorė, neperspausdama su detalių aprašinėjimu, taip įtaigiai sukuria senosios Lietuvos pasaulį. Ir vis tik, nepaisant kūrinių kokybės, nesu tikra, kad į rinkinį turėjo patekti net du tos pačios autorės darbai.
Ta pati pastaba galiotų ir Justino Žilinsko kūriniams („Sinkubas (1999)” ir „Lede (2002)”), kurie, čia taip pat netgi du. Tiesiog smalsu, kas ir kodėl nutarė, jog vieni autoriai turi gauti dvigubai daugiau mūsų, skaitytojų, dėmesio, nei kiti? Vėlgi, nekreipiant dėmesio į tai, man jie abu taip pat patiko. Šį kartą, ne taip, kaip jau minėtame rinkinyje „Geriausia Lietuvos fantastika 2003-2006“, patiko net jų pabaigos, tačiau kai kas visgi užkliuvo: „Sinkube“ neapleido mintis, kad autorius tiesiog demonstruoja savo erudiciją vis nukreipdamas skaitytojus į kartais visiškai bereikalingus paaiškinimus ir sukurdamas veikėjus informatikus, kurie nuolat cituoja lotyniškas frazes. Gal įtikimai atrodytų sentencijas į šalis dalinantis filosofas, medikas ar teisininkas, bet kai lotyniškai kalba abu aprašyti informatikai... Kaip ir kodėl jie apskritai su ta kalba susidūrė?
Pranas Šarpnickis „Vienas žmogus (1999)” ir Artūras Šeškus „Velnì! (2017)” neužkliuvo nei blogąja, nei gerąja prasme.
Gintauto K. Ivanicko „Žemuogių pievelė (2001)“ maloniai nustebino. Apsakymas savo sąmokslo teorijomis ir psichodelika tikrai išsiskyrė iš kitų. Nors niekada nesidomėjau Bitlais, bet skaitydama netgi ėmiau google‘inti kaip iš tiesų atrodė tie aprašomi jų albumų viršeliai. Tačiau ir vėlgi... Ivanickas juk taip pat prisidėjo prie lituanikono konkurso organizavimo ir kūrinių vertinimo.
Herta Matulionytė „Taalo žūtis (2002)“. Dar vienas labai ilgas tekstas. Vienas iš tų (kaip ir Darbutaitės „Tjordilis“, bei Klovaste „dangaus žolė“) atsiduodančių skandinavų mitologija. Iš pradžių, tiesa, kiek erzino perkrovimas istorinėmis ir mitologinėmis detalėmis ne tik veiksmų aprašymuose, bet ir dialoguose. Tai blaškė, atitraukė dėmesį nuo pagrindinės istorijos ir sukėlė įspūdį, kad autorė tiesiog norėjo aprašyti kiekvieną smulkmeną, kurią sužinojo apie lietuvių ar skandinavų mitologiją. Taip pat likau nesupratusi, kodėl skaitytojui turėtų rūpėti kiekvieno, net ir trečios ar ketvirtos eilės svarbumo, veikėjo pilna gyvenimo istorija, ir kaip ji klostėsi jau po to, kai baigėsi kūrinyje aprašomi įvykiai. Kita vertus, ir Sapkovskis prikišdavo aibes tokių detalių ir tai nesutrukdė jam būti taip mėgstamu ir skaitomu. Pats grynasis istorijos siužetas man iš tiesų patiko. Ypač ta tikrai originali „Jūratės ir Kastyčio“ interpretacija.
Lina Krutulytė „Keršto kūdikėlis (2003)“ – siužetas pasirodė originalus, o jam papasakoti autorei neprireikė daugžodžiavimo.
Neringa Vaitkutė „Atgauti nuožmumą (2003)“ – galima pasimokyti kaip iš tiesų literatūroje reikėtų dozuoti humorą. Nieko labai įsimintino, bet iš tiesų kokybiškas kūrinukas.
Rūta Marija Klovaste „Dangaus žolė (2003)“. Dar vienas iš tų ilgųjų almanacho tekstų. Čia man tiko ir patiko beveik viskas: rašymo stilius, siužetas, pasaulio sukūrimas, veikėjai. Tekstas, tiesa, prasidėjo kiek monotoniškai, bet ties pabaiga jau buvau tikra, kad jis vertas būti tarp geriausių.
Karolis Čepas „Fotografija (2017)“. Vienas iš lituanikono konkurso laimėtojų. Ir tas vienintelis laimėtojas, su kurio laimėjimu man nesinorėjo sutikti. Nes iš tiesų konkurse buvo kitų, kurie mano, kuklios skaitytojos, nuomone, buvo vertesni.
Aidas Mažukna „173° Farenheito (2017)“, stiprus kūrinys, tačiau man pasirodė, kad jis nukentėjo dėl to, jog per daug istorijos pasirinkta perpasakoti dialogais.
Andrius Guzaitis „Mėmelio gniaužtuose (2017)“ - kokybiškas, tačiau kaip reikiant susuko galvą. Iki malonesnio skaitymo pritrūko aiškumo. Man labiau patiko kitas autoriaus tekstas, dalyvavęs šių metų konkurse.
Ieva Merkevičienė „Be ryšio (2017)“ – trumpas ir linksmas apsakymas, pateko į almanachą kaip konkurso skaitytojų numylėtinis, bet taip pat buvo kiek gaila dėl antro konkursinio autorės darbo, kuris man pasirodė dar geresnis.
Širšė „Šeimos palikimas (2017)“ – Širšės tekstų esu skaičiusi daug, jos kūryba apskritai man patinka, šitas žavi jau vien dėl vaizdžių aprašymų.
Iš esmės, almanachas man labiau patiko, nei nepatiko. Sveikintina ne tik iniciatyva, bet ir rezultatas. Dauguma kūrinių iš tiesų smagiai susiskaitė.
Tačiau norėjosi, kad kai kas būtų geriau. Pirma - norėjosi atsakingesnio redaktoriaus darbo, taip pat apsisprendimo dėl vertimų (beveik visos angliškos frazės išverstos, bet kalbant apie rusų ar lotynų tai vieną kartą taip, kitą taip). Taip pat gaila, kad šimtmečio almanachas neapima net penkiasdešimties metų. Jei jau almanacho pabaigoje yra straipsnis, atskleidžiantis, kad tos fantastikos Lietuvoje buvo ir anksčiau, tai tuo labiau lieka neaišku, kodėl ta fantastika čia nepateko.
Apskritai pasigedau pagrindimo, kuo surinkti kūriniai apskritai nusipelnė čia patekti. Būtų užtekę poros sakinių ties kiekvienu.
Apie planuojamą šio leidinio pasirodymą sužinojau dar praeitų metų vasarą, kai Lituanicon.lt paskelbė fantastikos apsakymų konkursą, kurio laimėtojams buvo suteikta galimybė patekti į Lietuvos fantastikos almanachą. Nemaža dalis tekstų man atrodė šaunūs ir tas mano tikėjimas, kad iš viso šito leidėjų entuziazmo išaugs puiki knyga, tik dar labiau sustiprėjo.
Tačiau kai po ilgo laukimo almanachas pasirodė, pasijutau kiek nuvilta. Visų pirma, tikėjausi, kad jis bus ne tik elektroninis. Antras žingsnelis nusivylimo link – kūrinių skaičius. Pdf versijoje išvydau turinį, kuriame buvo vos 20 tekstų (ir tik 18 autorių). Kūrybos laikmetis, deja, neapėmė šimtmečio, o viso labo 45 metų tarpsnį. Kalbant apie tai, kokius tekstus pamačiau tarp tų dvidešimties: 5 konkurso laimėtojai, ir dar keli tekstai žmonių, kurie buvo arba leidinio sudarytojai, arba konkurso vertintojai (negaliu tiksliai pasakyti, kas leidinį sudarė, nes ties sudarytojais, po 3 konkrečių pavardžių įrašyta „ir kiti fantastikos festivalio Lituanicon organizatoriai“). Jokiu būdu nesakau, kad sudarytojų/vertintojų kūriniai buvo blogi, bet... Juk net ant loterijų bilietų būdavo parašyta, kad loterijoje dalyvauti negali dalyvauti „organizatoriai bei jų šeimos nariai“. Juk tokiais atvejais niekam nekyla klausimų dėl skaidrumo.
Skaičiau Epub versiją (tai reikia paminėti, nes pasirodo, kad epub versija skiriasi nuo pdf :), bent jau toje versijoje, kurią skaičiau). Pirmiausia, tai man pritrūko atidesnio redaktoriaus darbo, ypač ten, kur galėjo padėti nors ir „word“ programa, pabraukianti neteisingai parašytus žodžius.
Kalbant apie pačius tekstus:
Vytautas Norbutas „Du šimtai dvidešimt du, Sirijus (1972)“ ir Banguolis Balaševičius „Pralenkęs laiką (1988)“ – seniausi šimtmečio almanacho tekstai. Štai dėl to likau nemaloniai nustebinta: nejaugi lietuviai iki tol fantastikos iš viso nerašė? Tačiau patys kūriniai tikrai įdomūs ir neblogai parašyti. Su pirmu žingsniu į almanachą mano viltys vėl ėmė augti.
O štai trečias tekstas vos neprivertė padėti šito skaitinio į šalį. Egidijus Šantaras ir Andrius Tapinas „Faršas ir Dziubelis prieš fėjų Ragą (1996)“. Iki šiol neperskaičiau Tapino hito „Vilko valanda“, bet labai tikiuosi, kad rašydamas šią knygą jis jau buvo gerokai patobulėjęs ir kad dabar almanacho tekstas ir jam, ir bendraautoriui nebeatrodo toks puikus, koks turbūt atrodė 1996 metais.
Lina Darbutaitė “Sakmė apie Tjordilį, žmogų, berserką ir skaldą, surašyta pilkosios sesers likimų knygoje (1998)“, „Kotryna (2003)”. Čia norėčiau padėkoti sudarytojams, kad leido atrasti šitą autorę. „Kotryną” jau buvau skaičiusi rinkinyje „Geriausia Lietuvos fantastika 2003-2006“ ir jau tuomet šis kūrinys man atrodė geriausias rinkinio apsakymas. Labai žavu, kai autorė, neperspausdama su detalių aprašinėjimu, taip įtaigiai sukuria senosios Lietuvos pasaulį. Ir vis tik, nepaisant kūrinių kokybės, nesu tikra, kad į rinkinį turėjo patekti net du tos pačios autorės darbai.
Ta pati pastaba galiotų ir Justino Žilinsko kūriniams („Sinkubas (1999)” ir „Lede (2002)”), kurie, čia taip pat netgi du. Tiesiog smalsu, kas ir kodėl nutarė, jog vieni autoriai turi gauti dvigubai daugiau mūsų, skaitytojų, dėmesio, nei kiti? Vėlgi, nekreipiant dėmesio į tai, man jie abu taip pat patiko. Šį kartą, ne taip, kaip jau minėtame rinkinyje „Geriausia Lietuvos fantastika 2003-2006“, patiko net jų pabaigos, tačiau kai kas visgi užkliuvo: „Sinkube“ neapleido mintis, kad autorius tiesiog demonstruoja savo erudiciją vis nukreipdamas skaitytojus į kartais visiškai bereikalingus paaiškinimus ir sukurdamas veikėjus informatikus, kurie nuolat cituoja lotyniškas frazes. Gal įtikimai atrodytų sentencijas į šalis dalinantis filosofas, medikas ar teisininkas, bet kai lotyniškai kalba abu aprašyti informatikai... Kaip ir kodėl jie apskritai su ta kalba susidūrė?
Pranas Šarpnickis „Vienas žmogus (1999)” ir Artūras Šeškus „Velnì! (2017)” neužkliuvo nei blogąja, nei gerąja prasme.
Gintauto K. Ivanicko „Žemuogių pievelė (2001)“ maloniai nustebino. Apsakymas savo sąmokslo teorijomis ir psichodelika tikrai išsiskyrė iš kitų. Nors niekada nesidomėjau Bitlais, bet skaitydama netgi ėmiau google‘inti kaip iš tiesų atrodė tie aprašomi jų albumų viršeliai. Tačiau ir vėlgi... Ivanickas juk taip pat prisidėjo prie lituanikono konkurso organizavimo ir kūrinių vertinimo.
Herta Matulionytė „Taalo žūtis (2002)“. Dar vienas labai ilgas tekstas. Vienas iš tų (kaip ir Darbutaitės „Tjordilis“, bei Klovaste „dangaus žolė“) atsiduodančių skandinavų mitologija. Iš pradžių, tiesa, kiek erzino perkrovimas istorinėmis ir mitologinėmis detalėmis ne tik veiksmų aprašymuose, bet ir dialoguose. Tai blaškė, atitraukė dėmesį nuo pagrindinės istorijos ir sukėlė įspūdį, kad autorė tiesiog norėjo aprašyti kiekvieną smulkmeną, kurią sužinojo apie lietuvių ar skandinavų mitologiją. Taip pat likau nesupratusi, kodėl skaitytojui turėtų rūpėti kiekvieno, net ir trečios ar ketvirtos eilės svarbumo, veikėjo pilna gyvenimo istorija, ir kaip ji klostėsi jau po to, kai baigėsi kūrinyje aprašomi įvykiai. Kita vertus, ir Sapkovskis prikišdavo aibes tokių detalių ir tai nesutrukdė jam būti taip mėgstamu ir skaitomu. Pats grynasis istorijos siužetas man iš tiesų patiko. Ypač ta tikrai originali „Jūratės ir Kastyčio“ interpretacija.
Lina Krutulytė „Keršto kūdikėlis (2003)“ – siužetas pasirodė originalus, o jam papasakoti autorei neprireikė daugžodžiavimo.
Neringa Vaitkutė „Atgauti nuožmumą (2003)“ – galima pasimokyti kaip iš tiesų literatūroje reikėtų dozuoti humorą. Nieko labai įsimintino, bet iš tiesų kokybiškas kūrinukas.
Rūta Marija Klovaste „Dangaus žolė (2003)“. Dar vienas iš tų ilgųjų almanacho tekstų. Čia man tiko ir patiko beveik viskas: rašymo stilius, siužetas, pasaulio sukūrimas, veikėjai. Tekstas, tiesa, prasidėjo kiek monotoniškai, bet ties pabaiga jau buvau tikra, kad jis vertas būti tarp geriausių.
Karolis Čepas „Fotografija (2017)“. Vienas iš lituanikono konkurso laimėtojų. Ir tas vienintelis laimėtojas, su kurio laimėjimu man nesinorėjo sutikti. Nes iš tiesų konkurse buvo kitų, kurie mano, kuklios skaitytojos, nuomone, buvo vertesni.
Aidas Mažukna „173° Farenheito (2017)“, stiprus kūrinys, tačiau man pasirodė, kad jis nukentėjo dėl to, jog per daug istorijos pasirinkta perpasakoti dialogais.
Andrius Guzaitis „Mėmelio gniaužtuose (2017)“ - kokybiškas, tačiau kaip reikiant susuko galvą. Iki malonesnio skaitymo pritrūko aiškumo. Man labiau patiko kitas autoriaus tekstas, dalyvavęs šių metų konkurse.
Ieva Merkevičienė „Be ryšio (2017)“ – trumpas ir linksmas apsakymas, pateko į almanachą kaip konkurso skaitytojų numylėtinis, bet taip pat buvo kiek gaila dėl antro konkursinio autorės darbo, kuris man pasirodė dar geresnis.
Širšė „Šeimos palikimas (2017)“ – Širšės tekstų esu skaičiusi daug, jos kūryba apskritai man patinka, šitas žavi jau vien dėl vaizdžių aprašymų.
Iš esmės, almanachas man labiau patiko, nei nepatiko. Sveikintina ne tik iniciatyva, bet ir rezultatas. Dauguma kūrinių iš tiesų smagiai susiskaitė.
Tačiau norėjosi, kad kai kas būtų geriau. Pirma - norėjosi atsakingesnio redaktoriaus darbo, taip pat apsisprendimo dėl vertimų (beveik visos angliškos frazės išverstos, bet kalbant apie rusų ar lotynų tai vieną kartą taip, kitą taip). Taip pat gaila, kad šimtmečio almanachas neapima net penkiasdešimties metų. Jei jau almanacho pabaigoje yra straipsnis, atskleidžiantis, kad tos fantastikos Lietuvoje buvo ir anksčiau, tai tuo labiau lieka neaišku, kodėl ta fantastika čia nepateko.
Apskritai pasigedau pagrindimo, kuo surinkti kūriniai apskritai nusipelnė čia patekti. Būtų užtekę poros sakinių ties kiekvienu.
February 17, 2018
Žvilgsnis į lietuvišką fantastiką - šiek tiek per laiko prizmę. Gaila, neaprėptas visas šimtmetis, bet priežastys tam - objektyvios. Vis dėlto - tai apsakymo almanachas. Nežinau, ar bus nors vienas žmogus, kuriam jame patiks viskas. Mes visi skirtingi ir mėgstame skirtingus dalykus. Tuo ir esame įdomūs. Tuo įdomus ir šitas almanachas. Apsakymų įvairovė leidžia tikėtis, kad bent dalis jums patiks.
Galų gale, šis almanachas - šioks toks atsakymas į klausimą "Ar egzistuoja lietuviška fantastika?"
Pasirodo, egzistuoja :)
Keturi iš penkių. Čia už turinį. Už įdėtą darbą - dešimt iš penkių.
Galų gale, šis almanachas - šioks toks atsakymas į klausimą "Ar egzistuoja lietuviška fantastika?"
Pasirodo, egzistuoja :)
Keturi iš penkių. Čia už turinį. Už įdėtą darbą - dešimt iš penkių.
Displaying 1 - 5 of 5 reviews