Pagrindinės herojės Dalios santuokinis gyvenimas byra į šipulius ir net atostogos Kretoje jo neišgelbsti. Negana to, ligoninėje atsiduria komos ištiktas tėvas, žinomas Lietuvos fotografas, su kuriuo ji nepalaikė ryšių nuo tada, kai jis paliko šeimą, ir ji tampa vienintelė atsakinga už jo slaugą. Jo fotolaboratorijoje radusi neišryškintą juostelę moteris supranta aptikusi nutylėtą tėčio gyvenimą. Kodėl jis paliko šeimą? Kodėl mama išsisukinėja nuo atsakymų? Kas ta ugniaplaukė nuotraukose? Kodėl jis niekada viešai nerodė savo geriausių darbų? Dalia visa galva panyra į tėčio istoriją, nes giliai širdyje jaučia, kad tik prisilietusi prie šaknų įstengs atrasti save ir savo kelią, galės ir vėl pamilti.
Lina Ever (Neverbickienė) gimė Panevėžy 1970 m. Studijuodama žurnalistiką Vilniaus Universitete pradėjo dirbti Respublikoje. Vėliau jai teko išbandyti ryšių su visuomene konsultantės, verslininkės, įmonės vadovės, valdininkės kėdes,tačiau ji sakosi širdyje likusi žurnaliste ir geriausiai jaučiasi tarškindama klavišais. Todėl neatsitiktinai jos pirmasis romanas - apie žurnalistų darbo užkulisius. Dabar Lina su vyru fotografu ir jauniausiuoju sūnumi gyvena Berlyne ir rašo antrąjį romaną. Savo įspūdžiais pasidalina žurnale „Moteris“ ir savo bloge berlynodienorastis.blogspot.com
Autorės rašymo stilius labai patiko ir leido knyga nuoširdžiai mėgautis. Joje radau labai daug visko. (Gal vietomis kiek per daug) bet tai nesugadino turinio ir esmės.
Labai graudino santykių vingiuoti keleliai ir pamokos, kurias veikėjai tiesiog privalėjo išgyventi.
Subtilus autorės nutylėjimas, skirtingus žmonių santykių epizodus leido išgyventi ir suprasti savaip ir net labiausiai erzinantys personažai, verčiant paskutinius knygos lapus, atrado vietą širdyje.
Laukta ir nedelsiant perskaityta, nors geriau būtų sakyti išgyventa, istorija. Esu sužavėta istorijos dinamika ir labai ryškiais veikėjais. Net ir į Kretą manau, kad reikėtų “užsukti”. Tačiau manęs niekaip neapleidžia klausimas: Ar iš vis pasaulyje įmanoma tokia meilė? Toks beatodairiškas siekis būti su vienu vieninteliu žmogumi, toks didelis jausmas? Jausmas, kuris naikina visus ir viską aplink, kuris naikina ne tik kliūtis, bet ir pačius įsimylėjelius. Ar jis tikrai egzistuoja?
Knygos aprašymas žada bemiegę naktį su šia knyga... Na, galiu pasakyti, kad aš labai nuobodžiavau beskaitant šią knygą ir jokios bemiegės nakties nei pro kur nesimatė, tik laukiau, kada pagaliau ji baigsis. Gal aš pernelyg griežtai, bet, deja, tokia mano kelionė su šia knyga. Knygos pradžia kiek suintrigavo, bet vėliau viskas taip ir plaukė paviršiumi - pernelyg daug sutapimų, begalo lipšni meilės linija, o paskutiniuosiuose knygos puslapiuose viskas kartojosi ir kartojosi - pernelyg bereikalingai išplėsta. Tai pirmoji autorės knyga, kurią skaičiau ir, gaila, bet ji mane labai nuvylė.
Manau šioj knygoj labai gerai aprašyti tarybinių laikų žmonių santykiai. Istorijos vadovėlyje tas laikotarpis minimas, kaip priverstinių santuokų laikmetis. Ši knyga labai gerai perteikia tuometinį mąstymą ir elgesį. Skyrybų beveik nebuvo tai daugybė porų taip ir nugyveno besimėtydami tarp meilės ir pareigos. Todėl ta meilė tarpais net perdėta atrodo, nes jiems nepavyksta būt kartu, ji tarsi suidealizuota. Man gal kretiška meilė silpnoka. Su ja reikėjo padirbėti daugiau. Net neaišku iš viso ar tai meilė. Ją išėmus visai kūrinys nenukentėtų ir niekaip nepasikeistų.
„NEIŠRYŠKINTA JUOSTELĖ“ LINA EVER (2018) Knygos nugarėlė: Pagrindinės herojės Dalios santuokinis gyvenimas byra į šipulius ir net atostogos Kretoje jo neišgelbsti. Negana to, ligoninėje atsiduria komos ištiktas tėvas, žinomas Lietuvos fotografas, su kuriuo ji nepalaikė ryšių nuo tada, kai jis paliko šeimą, ir ji tampa vienintelė atsakinga už jo slaugą. Jo fotolaboratorijoje radusi neišryškintą juostelę moteris supranta aptikusi nutylėtą tėčio gyvenimą. Kodėl jis paliko šeimą? Kodėl mama išsisukinėja nuo atsakymų? Kas ta ugniaplaukė nuotraukose? Kodėl jis niekada viešai nerodė savo geriausių darbų? Dalia visa galva panyra į tėčio istoriją, nes giliai širdyje jaučia, kad tik prisilietusi prie šaknų įstengs atrasti save ir savo kelią, galės ir vėl pamilti. Nuomonė: "Neišryškinta juostelė" - ketvirtoji mano skaitoma Linos Ever knyga. Ypač pirmoji mano skaityta autorės knyga - "Ruduo Berlyne", bet ir kitos knygos - paliko tikrai gerą įspūdį, tad su nekantrumu ėmiausi šios. Man labai patinka autorės stilius, kalba, kuriami stiprūs ir išraiškingi personažai. Kartais kai kurie personažai šioje knygoje tokie ryškūs, kad norom nenorom mintyse ieškai jiems tinkančio vaidinti garsaus aktoriaus. Pavyzdžiui Antanui (Dalios tėvui), Marijui (Dalios broliui) ir Dalios mamai radau 😊, ir jeigu tie aktoriai vaidintų pagal šią knygą pastatytą filmą, būtų fantastiškai geras filmas. Nerašysiu kas tokie tie mano išrinktieji aktoriai, raskite savuosius, tinkančius šiems vaidmenims 😊 „ „Neišryškinta juostelė“ – tai romanas tiems, kam patinka įtraukiantis siužetas, šeimos paslaptys, bohemiško „anų laikų“ menininkų gyvenimo užkulisiai ir fotografų profesinės virtuvės atspindžiai. Gyvas ir dinamiškas romano pasakojimas suartina Vilnių ir Kretą, susieja senas šeimos nuotraukas su dabarties vaizdais, slaugymo ligoninėje valandas su gimstančiais jausmais naujam mylimajam ir priverčia susimąstyti apie galingą meilės jėgą. Pradėjus knygą skaityti laukia bemiegė naktis.„ ( Knygos anotacijos autorės nuomonė.) Knyga nusipelno mano pačių geriausių pagyrų. Man tiko ir patiko viskas. Autorė labai gražiai aprašė sovietinį ir posovietinį gyvenimą, neperkraudama detalėmis, o paminėdama tik tai kas svarbu ir aktualu. Aš gyvenusi pati tuo laikotarpiu, todėl Linai Ever lenkiu galvą žemai, kad ji nesutirštino spalvų pateikdama kaip ten viskas buvo tragiškai blogai. Ji pateikė viską tikroviškai ir vaizdžiai. Juk daugelis žino kaip ten sunkiai, bet „idomiai“ viskas buvo. Knygoje aprašoma meilė buvo tokia didelė ir gili, kad skaudėjo visiems aplink. Skaudėjo ir man. Neslėpsiu, tikrai ašarojau, kas nutinka retai. Aš tikriausiai neskaičiusi tokios knygos arba skaičiusi labai senai, kurioje būčiau pajutusi tokią stiprią ir skausmingą meilę. Mano viena geriausių šiais metais peskaitytų knygų. Knygai duodu 10/10. Tikrai labai rekomenduoju. Ji tokia tikroviška ir atrodo labai autobiografiška. Autorė knygos gale rašė, kad tai tik jos fantazijos vaisius ir nieko bendro neturi su jos biografija. Gal tik tai, kad pagrindinės herojės tėvas Antanas ir autorės vyras yra fotografai. Ir visgi kažkodėl galvoju, kad šią knygą tinka skaityti labiau brandžiai moteriai. Jaunesnės merginos gali nesuprasti kai kurių sovietinių užkulisių knygoje ir kai kurie dalykai, jas tiesiog gali erzinti. Man pačiai buvo poroje vietų, kai Dalios tėvą išvadinau neapsiprendeliu ir bijančiu priimti sprendimus, bet vėliau visgi turėjau atsiimti tuos žodžius. Juk tais „anais laikais“ tavo sprendimai buvo niekas, juos labai lengvai pakoreguodavo vyravusi komunistinė sistema. Rekomenduoju šią knygą padovanoti mamai ar močiūtei kokia nors proga. Aš esu įsitikinusi, kad tai bus puiki dovana, kuri joms bus pati geriausia skaityta knyga. Daugiau apie knygas facebooke : Skaitau, keliauju ir viską ragauju.
Labai sunkiai skaitėsi ir visiškai neįtraukė. Tai turėtų būti vienas tų intelektualių romanų skirtų apmąstymams, bent toks atrodė iš aprašymo, tačiau kažko man pritrūko. Istorija pasakojama trūkčiojamai, bandoma vaizdžiai ir jautriai apibūdinti aplinką ir žmones, bet kažkaip tos detalės taip ir nesukimba į visumą. Romanas kažkoks liūdnas, prislėgtas ir paprasčiausiai nuobodus. Jo aprašyme žadama bemiegė naktis skaitant šią knygą man dabar kelia juoką, nieko panašaus nepajutau ir knygą padėjau daugybę kartų jos neprisimindama savaitėmis, kol pagaliau vargais negalais pabaigiau.
Vis dar negaliu patikėti, kad autorė - Lietuvė. Nors skaičiau prieš tai kitą Jos knygą, taip pat labai gerą, bet šita visai mane pribloškė. Ta meilės istorija, savotiška Romeo ir Džuljetos interpretacija. Viskas taip realistiškai perteiktą. Kartais tikrai suabejodavau, ar tai nėra kokia biografinė knyga! Puiki istorija, puikus perteikimas ir puikus rašymo stilius!
Man per daug saldu ir ištempta. Kažkuo primena televizijos muilo operą. Vieną gerą dalyką supratau, kad mes labai mažai žinome apie mūsų tėvų gyvenimą, nes anksčiau nebuvo įprasta atvirai bendrauti, be to, tėvai ne viską sakydavo vaikams ir norėdami juos apsaugoti. Dabar mes sėdime socialiniuose tinkluose ir viską žinome apie savo draugus, o su tėvais pasikalbėti, skirti jiems laiko ir paklausyti apie jų gyvenimą daugelis taip ir nesurandame laiko. Tai tiek.
Tai pirma šios autorės mano skaityta knyga. Neblogai parašytas pasakojimas apie naujai atrandamus šeimos narių santykius, paslaptis iš praeities, begalinę, netgi psichozinę meilę. Skaitosi lengvai, vietomis kai kurie faktai skamba neįtikinamai, pvz. brolio atsiradimas, bet tai per daug neerzina. Labiausiai užkliuvo ir sunkiausiai skaitėsi banali naujai užgimstanti meilė su kitataučiu.
"Neišryškinta juostelė" - antroji mano skaitoma Linos Ever knyga. Pirmoji - "Berlyno romanas" - paliko tikrai gerą įspūdį, tad su nekantrumu ėmiausi šios. Man labai patinka autorės stilius, kalba, kuriami stiprūs, išraiškingi ir nuoseklūs personažai. Ilgai nedelsdama kibau į naująją knygą ir keliais prisėdimais savaitgalį ją perskaičiau.
Dalią išdavė vyras. Romas niekada ir nebuvo tobulas romantikas ar kantrybės įsikūnijimas. Jų santuokoje aistros taip pat jau nebėra, tačiau išdavystė moterį įskaudino. Jiedu dar bandė lipdyti šeimą iškeliaudami pailsėti į Kretą, bet barniai ir ten nesiliovė. Pasiklydusi saloje Dalia susipažino su graiku policininku Kristu ir jiedu abu pajuto simpatiją. Moteris net svarstė pasiduoti nuotykiui - negrįžti į Lietuvą ir daugiau laiko praleisti čia, tačiau ją pasiekė žinia, jog jos tėvas sunkios būklės ir guli ligoninėje. Nors šiltų santykių su tėvu ji nepalaikė - jis paliko ją ir mamą dar Dalios vaikystėje - pareiga ją šaukė. Vien jos vedama ji apsilankė ligoninėje ir naujieną pranešė mamai. Tačiau pareigą greit pakeitė smalsumas, kuomet apsilankiusi tėvo namuose Užupyje Dalia atranda netikėtų daiktų. Jos tėvas kadaise buvo žymus fotografas, o Dalia jo name randa nepažįstamosios nuotraukų. Daili raudonplaukė puikuojasi ne viename kadre, o kai kurie iš jų išties provokuojantys. Pastabi Dalios akis greit supranta, jog raudonplaukę ir jos tėvą siejo ypatingas ryšys. Ji pradeda klausinėti mamos, buvusių tėvo draugų bei kolegų ir iš mažų dalelyčių ima lipdyti neįtikėtiną savo šeimos bei tėvo gyvenimo istoriją. Nagrinėdama praeitį ji pamažu pamiršta išdavystę, pyktį, liūdesį, tačiau iš galvos niekaip neišeina Kristas, kuris ir pats Dalios pamiršti negali.
Knyga - visiškai nenuspėjama. Tik pradėjusi skaityti maniau, jog manęs laukia daug nelaimingos santuokos peripetijų, moters psichologijos ir atsitiesimo po smūgio momentų. Tačiau to buvo tik prieskonis. Mane pasitiko labai tvirto ir drąsaus personažo kelionė į šeimos praeitį, pasileidusių mazgų rišimas ir naujų jausmų pradžia. Dalios personažas buvo labai stiprus, įsimintinas ir logiškas (kas man labai svarbu). Kartu su ja mes grįžtame į jos tėvo Antano praeitį ir susipažįstame su visai kitokiu žmogumi, nei Dalios mama jai pasakojo. Žmogus, kurį ji varydavo nuo durų per kiekvienas Kalėdas, pamažu jai tampa artimas ir mylimas. Vien dėl to, jog pagaliau jis yra suprastas, o visi melai ir iki galo nepasakyta tiesa ryškėja. Istorija išties "supinta" lyg koks serialas, kurio vieną seriją pabaigi žiūrėti ir kuo greičiau norisi antros, mat klaustukų ir mįslių - galybė. Ir tikrai, kiekvienas skyrius čia atneša netikėtumų. Kai kurie iš jų pasirodė šiek tiek perspausti ir neįtikinami, ar per ne lyg svarbūs, kad galėtų būti atsitiktinumai, kaip romane norėta padaryti. Tačiau knygą vis vien perskaičiau su malonumu, o nuomonė apie autorę nepasikeitė. Šią knygą vienu prisėdimu perskaitys visi mėgstantys netikėtas šeimos praeities istorijas tokias kaip : "Vitražų meistro dukra", "Pamiršta daina" ar "Pasiklydęs laiškas".
Visai įdomi knyga. Bet tikrai neįtikėtina, kad tėvo meilužė kalbėdama su jo dukra taip detaliai pasakotų apie jų meilės nuotykius ir pan. Kažkaip net nepatogu skaityti buvo...🤷♀️
This entire review has been hidden because of spoilers.