What do you think?
Rate this book
Dūžtančios formos
Romanas apie Vytautą Mačernį
Karo metais Mačernį lydėjo sudėtingų išgyvenimų gama. 1943 m. uždarius Vilniaus universitetą, Vytautas grįžo į gimtąją Šarnelę. Vytautas ir Bronė jau buvo gavę Vilniaus miesto burmistro leidimą tuoktis (1943 08 12), tačiau vestuvės neįvyko. Sudėtingus sužadėtinių jausmus temdė karo metai, draugų planai emigruoti, kai 1944 m. Rusija okupavo Lietuvą. Nors sviedinio skeveldra nutraukė Mačernio gyvenimą, jo poezija įveikė laiko išbandymus.
Aldona Ruseckaitė, įsimenančių knygų apie Maironį ir Žemaitę autorė, atskleidžia dar vieno rašytojo gyvenimo slėpinius. Kuo gi sudomino autorę Vytautas Mačernis (1921–1944)? Pirmiausia – poeto vizionieriaus pasaulėvoka, jos atspindžiais poezijoje, ir ypač – jausmų pasauliu, neįvykusia santuoka. Mačernis – mąstytojas, filosofinis poetas ir – meilės kankinys?
A. Ruseckaitė rėmėsi sužadėtinės atsiminimais, Mačernio laiškais mylimajai – bendrakursei Bronei Vildžiūnaitei. Atsispindi jauno žmogaus dvasiniai išgyvenimai, pakilimai, krizės, kūrybos psichologija.
Karo metais Mačernį lydėjo sudėtingų išgyvenimų gama. 1943 m. uždarius Vilniaus universitetą, Vytautas grįžo į gimtąją Šarnelę. Vytautas ir Bronė jau buvo gavę Vilniaus miesto burmistro leidimą tuoktis (1943 08 12), tačiau vestuvės neįvyko. Sudėtingus sužadėtinių jausmus temdė karo metai, draugų planai emigruoti, kai 1944 m. Rusija okupavo Lietuvą. Nors sviedinio skeveldra nutraukė Mačernio gyvenimą, jo poezija įveikė laiko išbandymus.
Aldona Ruseckaitė, įsimenančių knygų apie Maironį ir Žemaitę autorė, atskleidžia dar vieno rašytojo gyvenimo slėpinius. Kuo gi sudomino autorę Vytautas Mačernis (1921–1944)? Pirmiausia – poeto vizionieriaus pasaulėvoka, jos atspindžiais poezijoje, ir ypač – jausmų pasauliu, neįvykusia santuoka. Mačernis – mąstytojas, filosofinis poetas ir – meilės kankinys?
A. Ruseckaitė rėmėsi sužadėtinės atsiminimais, Mačernio laiškais mylimajai – bendrakursei Bronei Vildžiūnaitei. Atsispindi jauno žmogaus dvasiniai išgyvenimai, pakilimai, krizės, kūrybos psichologija.
224 pages, Hardcover
First published January 1, 2017
1 person is currently reading
126 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 19 of 19 reviews
November 12, 2020
Labai smagiai persiskaitė, smagiau nei Ruseckaitės Žemaitės paslaptis. Mačernis čia labai gyvas ir... labai užknisa :D Jis visą laiką nervinasi, elgiasi lyg turėtų maniją - tai viskas tragedija, tai viskas aukštumos, - o gal tai tiesiog jaunystė. Daug rašo, visą laiką kažkuo domisi ir skaito, - ir sykiu jau užsiėmęs sau poezijos ir kūrybos Iron Throne ir nervuojasi, kai kas nors pakankamai neįvertina.
Skaitydama paraleliai pasiėmiau jo išlikusią kūrybą ir laiškus, tai buvo toks stereo garsas. Nors ir turbūt daug kur sufantazuota, Ruseckaitės parašyta biografija labai gražiai nupiešia portretą - jauno, gyvo žmogaus, su aiškiom charakterio savybėm, visiškai atgaivina labai didelę dalį kūrybos.
Kas man buvo nauja:
1. Ant kiek Mačernis buvo emo - grynai subkultūros atstovas, besirūpinantis ir išvaizda, ir reikiamais kontaktais, ir reikiamu įvaizdžiu.
2. Ant kiek Mačernis buvo ego - labai juokiausi iš epizodo, kur jis sužadėtinei rašo, jog sukūrė labai fainą eilėraštį ("Aš pažinau karalių tavyje") ir jį kasvakar po kelis kartus persiskaito, - nes čia jis tas karalius! Sužadėtinė pakėlė vėją - tekstai tekstais, bet čia jau per daug, karalius atsirado :D
Tada dar perskaičiau iš naujo patį eilėraštį - man jis tooks gražus. Bandžiau perskaityti kaip meilės sau tekstą - ir... neišeina. Pernelyg geras tekstas, kuris net autoriaus pezėjimui nepasiduoda. Kažkokia galinga jėga.
3. Kaip Mačernis harassina sužadėtinę, kuri išlaiko save, jį, savo brolį - iš savo vienos algos, o dar ir studijuoti šalia bando. O Mačernis tik varinėja po antikvarus ir perka knygas, nes labai reikia. Nebepirksiu knygų :(
Paskui jis kaip ir randa darbą, bet žiauriai nenori eiti dirbt, nes labai neliktų laiko sau... o sužadėtinė sako - tik eik dirbk, kaip gerai, labai geras darbas! Jis išeina ir užsiraukia ant jos - už PATYČIAS, kad buvo IŠVARYTAS :D
4. Kaip Mačernio mama stūmė ant sužadėtinės, kad jis ubagę parsiveda, o jis viską detaliai išpasakodavo jai laiškuose - dumbass Mačernis. Paskui nu tikrai labai netikėta, kad niekada, kol jie bendravo, ji nebuvo net į svečius neatvykus, o kai šalia visgi buvo atvykus - tik iš tolo pasižiūrėjo į namą. O tada jis aiškina jai, kaip su ja susituoks ir parsiveš ją į kaimą, ir tada jis visą laiką dirbs, kurs, o ji jam kurs namų jaukumą ("žmona bus jo buto baldas", p. 118). Ir paskui - obaaaaaaa ji atšaukė vedybas. NU TIKRAI ĮDOMU KODĖL TAIP NETIKĖTAI SUSIKLOSTĖ.
5. Kaip Donatas Banionis su Miltiniu ir kitais teatralais per karą slėpėsi Mačernių sodyboje ir netgi Banionis saugojo Mačernio rankraščius, ir buvo vienas paskutinių žmonių, jį matęs gyvą. Buvo taip neįtikėtina galvoti, kad tas veidas iš "Soliario" gyveno kartu su tuo "visada per daug rimtu", šnekėjos, bendravo. Toks staigus dviejų pasaulių persidengimas. Pagalvojau - kad Venclova su Brodskiu bendravo, tai kiekvienas trečiokas žino (čia perspaudžiu kaip koks Mačernis), o apie Banionį ir Mačernį - nea. Man gražu, kai tokie susikirtimai nėra visiškai ištiražuoti, kai jie gali tave taip netikėtai nustebinti. Atrodo labai tikra.
+ Mačernio mama sakė, kad tegu glaudžiasi tie teatralai, tik turės padėt prie lauko darbų. Tai visi dirbo, o Miltinis buvo padla ir sakė, kad jam tokie dalykai per žemi, ir demonstratyviai skaitydavo knygą prie lauko, kur kiti dirbdavo.
Nepatiko:
Kaip ir knygoj apie Žemaitę - prifantazavimai. Čia bent jau daiktai neapsimetinėja kad moka kalbėti, bet yra visi ištisi skyriai, kur fantazuojama apie Mačernio ex-sužadėtinę (ant tiek fikciniai, kad net tikras vardas pakeistas į išgalvotą) - ką ji mąsto, ką jai skauda, kaip ji atsidūsta prie laiko, kaip susapnuoja ką nors, kaip nesapnuoja. Taip pat - iš Vytauto pirmos gyvenime simpatijos, merginos, kuri mirė vos 16-kos, perspektyvos - kaip jai patiko gilios Vytuko akys. Nu kam??? Jau sočiai užteko paties Mačernio išstojimų. Negi ir jie sufantazuoti??? Gal nevertėjo, gi, anot paties Mačernio, "Pasaulis yra vaizdas, gal geriau šešėlis, mestas į lūžinėjančias formas. Jis praeina. Tačiau reikia tenkintis tuo, ką turime."
Skaitydama paraleliai pasiėmiau jo išlikusią kūrybą ir laiškus, tai buvo toks stereo garsas. Nors ir turbūt daug kur sufantazuota, Ruseckaitės parašyta biografija labai gražiai nupiešia portretą - jauno, gyvo žmogaus, su aiškiom charakterio savybėm, visiškai atgaivina labai didelę dalį kūrybos.
Kas man buvo nauja:
1. Ant kiek Mačernis buvo emo - grynai subkultūros atstovas, besirūpinantis ir išvaizda, ir reikiamais kontaktais, ir reikiamu įvaizdžiu.
2. Ant kiek Mačernis buvo ego - labai juokiausi iš epizodo, kur jis sužadėtinei rašo, jog sukūrė labai fainą eilėraštį ("Aš pažinau karalių tavyje") ir jį kasvakar po kelis kartus persiskaito, - nes čia jis tas karalius! Sužadėtinė pakėlė vėją - tekstai tekstais, bet čia jau per daug, karalius atsirado :D
Tada dar perskaičiau iš naujo patį eilėraštį - man jis tooks gražus. Bandžiau perskaityti kaip meilės sau tekstą - ir... neišeina. Pernelyg geras tekstas, kuris net autoriaus pezėjimui nepasiduoda. Kažkokia galinga jėga.
3. Kaip Mačernis harassina sužadėtinę, kuri išlaiko save, jį, savo brolį - iš savo vienos algos, o dar ir studijuoti šalia bando. O Mačernis tik varinėja po antikvarus ir perka knygas, nes labai reikia. Nebepirksiu knygų :(
Paskui jis kaip ir randa darbą, bet žiauriai nenori eiti dirbt, nes labai neliktų laiko sau... o sužadėtinė sako - tik eik dirbk, kaip gerai, labai geras darbas! Jis išeina ir užsiraukia ant jos - už PATYČIAS, kad buvo IŠVARYTAS :D
4. Kaip Mačernio mama stūmė ant sužadėtinės, kad jis ubagę parsiveda, o jis viską detaliai išpasakodavo jai laiškuose - dumbass Mačernis. Paskui nu tikrai labai netikėta, kad niekada, kol jie bendravo, ji nebuvo net į svečius neatvykus, o kai šalia visgi buvo atvykus - tik iš tolo pasižiūrėjo į namą. O tada jis aiškina jai, kaip su ja susituoks ir parsiveš ją į kaimą, ir tada jis visą laiką dirbs, kurs, o ji jam kurs namų jaukumą ("žmona bus jo buto baldas", p. 118). Ir paskui - obaaaaaaa ji atšaukė vedybas. NU TIKRAI ĮDOMU KODĖL TAIP NETIKĖTAI SUSIKLOSTĖ.
5. Kaip Donatas Banionis su Miltiniu ir kitais teatralais per karą slėpėsi Mačernių sodyboje ir netgi Banionis saugojo Mačernio rankraščius, ir buvo vienas paskutinių žmonių, jį matęs gyvą. Buvo taip neįtikėtina galvoti, kad tas veidas iš "Soliario" gyveno kartu su tuo "visada per daug rimtu", šnekėjos, bendravo. Toks staigus dviejų pasaulių persidengimas. Pagalvojau - kad Venclova su Brodskiu bendravo, tai kiekvienas trečiokas žino (čia perspaudžiu kaip koks Mačernis), o apie Banionį ir Mačernį - nea. Man gražu, kai tokie susikirtimai nėra visiškai ištiražuoti, kai jie gali tave taip netikėtai nustebinti. Atrodo labai tikra.
+ Mačernio mama sakė, kad tegu glaudžiasi tie teatralai, tik turės padėt prie lauko darbų. Tai visi dirbo, o Miltinis buvo padla ir sakė, kad jam tokie dalykai per žemi, ir demonstratyviai skaitydavo knygą prie lauko, kur kiti dirbdavo.
Nepatiko:
Kaip ir knygoj apie Žemaitę - prifantazavimai. Čia bent jau daiktai neapsimetinėja kad moka kalbėti, bet yra visi ištisi skyriai, kur fantazuojama apie Mačernio ex-sužadėtinę (ant tiek fikciniai, kad net tikras vardas pakeistas į išgalvotą) - ką ji mąsto, ką jai skauda, kaip ji atsidūsta prie laiko, kaip susapnuoja ką nors, kaip nesapnuoja. Taip pat - iš Vytauto pirmos gyvenime simpatijos, merginos, kuri mirė vos 16-kos, perspektyvos - kaip jai patiko gilios Vytuko akys. Nu kam??? Jau sočiai užteko paties Mačernio išstojimų. Negi ir jie sufantazuoti??? Gal nevertėjo, gi, anot paties Mačernio, "Pasaulis yra vaizdas, gal geriau šešėlis, mestas į lūžinėjančias formas. Jis praeina. Tačiau reikia tenkintis tuo, ką turime."
August 3, 2023
Jau antra sios rasytojos knyga, labai patiko. Pasakojama apie Vytauta Macerni. Toks jautrus biografinis romanas, kas itakos manau turejo skaudi poeto zutis.
July 4, 2018
Šiltas vėlyvos vasaros vakaras sode. Kvepia nokstančiais obuoliais, girdisi svirplių čirpimas, laukus apklojusi lengva migla, o pakėlus akis spindi tūkstančiai žvaigždžių. Čia pat ant drėgnos žolės apklotus pasitiesęs jaunimas skanauja suneštines vaišes, garsiai skaito poeziją, diskutuoja apie literatūrą ir kultūrą, dalinasi Lietuvos ateities vizijomis. Niekas nenori skirstytis, kad tik tas vakaras, būnant visiems drauge, nesibaigtų.... Tokie ir panašūs Vytauto Mačernio ir jo draugų pasibuvimai, taip gražiai nugulę šiame biografiniame romane, man vidų pripildė jaukumos ir nostalgijos. Nostalgijos tų laikų, kai dar mano močiute pirmus žingsnius žengti mokėsi.
Man labai patiko knyga. Paliūdėjau, kad ji nebuvo parašyta man besimokant gimnazijoje, nes ją perskaičius, daug geriau suprantu šį jauną talentingą poetą, kurio potencialas buvo milžiniškas. Tačiau likimas jam dovanojo tik 23-jus metus, o tada ta nelemta skeveldra, atėmusi gyvybę. Atėmusi mylimąjį, brolį, sūnų, draugą. Skaičiau ir stebėjaus, kiek daug toks jaunas vaikinas spėjo nuveikti. Dar prieš įstodamas į Vytauto Didžiojo universitetą, buvo perskaitęs beveik visą pasaulinę klasiką, o kas svarbiausia, skaitė originalo kalbomis. Rusiškai, angliškai, vokiškai, ispaniškai, prancūziškai. Nemokėdamas kalbų naudojosi žodynais, versdavo, rašydavosi savo pastabas. Nežinau, ar gerai atgaminu, bet jau 6 klasėj besimokydamas skaitė Nietzsche. Neįtikėta, ar ne?
Nesu tikra, ar anksčiau esu skaičiusi biografinių romanų, tik autobiografinių. Vietomis atrodė lyg autorė naršytų archyvinę medžiagą, laiškus, dėliotų datas ir įvykius, bet kai atgyja Vytauto Mačernio kasdienio gyvenimo momentai, detalūs pokalbiai su draugais, šeima, su Sofija, jausmas lyg suktųsi kino juosta, atgytų praeities scenos. Tai kuria labai tikrovišką vaizdą, tarsi būtum ten, tarsi gyventum Mačernio laiku, netgi, drįsiu teigti, jį asmeniškai pažinotum. Nuostabu, ką gali suteikti tokio pobūdžio kūrinys.
Jaučiuosi dėkinga Aldonai Ruseckaitei už šią knygą. Taip pat, kažin, ar knyga būtų pasirodžius, jei ne Vytauto sužadėtinė Bronė Vildžiūnaitė, kuri 2016 metais atidavė muziejui jai rašytus jo laiškus. Perskaičius knygą pagalvojau, kad dažnai aukštinam mūsų poetus, jų kūrybą, talentą. Pamirštam, kad jie tokie patys žmonės su savo trūkumais, kaip ir visi. Visi esame netobuli. Turime dėl ko save kaltinti, norime laiką atsukti atgal. Bet tai juk nieko nepakeis, dėl to reikia tiesiog gyventi toliau, kol gyvenimas tęsiasi.
Beje, romanas gali sukelti norą perskaityti visą išlikusią Mačernio kūrybą dar kartą. Ir pažadu, kad pajusite ją šiek tiek kitaip :)
Man labai patiko knyga. Paliūdėjau, kad ji nebuvo parašyta man besimokant gimnazijoje, nes ją perskaičius, daug geriau suprantu šį jauną talentingą poetą, kurio potencialas buvo milžiniškas. Tačiau likimas jam dovanojo tik 23-jus metus, o tada ta nelemta skeveldra, atėmusi gyvybę. Atėmusi mylimąjį, brolį, sūnų, draugą. Skaičiau ir stebėjaus, kiek daug toks jaunas vaikinas spėjo nuveikti. Dar prieš įstodamas į Vytauto Didžiojo universitetą, buvo perskaitęs beveik visą pasaulinę klasiką, o kas svarbiausia, skaitė originalo kalbomis. Rusiškai, angliškai, vokiškai, ispaniškai, prancūziškai. Nemokėdamas kalbų naudojosi žodynais, versdavo, rašydavosi savo pastabas. Nežinau, ar gerai atgaminu, bet jau 6 klasėj besimokydamas skaitė Nietzsche. Neįtikėta, ar ne?
Nesu tikra, ar anksčiau esu skaičiusi biografinių romanų, tik autobiografinių. Vietomis atrodė lyg autorė naršytų archyvinę medžiagą, laiškus, dėliotų datas ir įvykius, bet kai atgyja Vytauto Mačernio kasdienio gyvenimo momentai, detalūs pokalbiai su draugais, šeima, su Sofija, jausmas lyg suktųsi kino juosta, atgytų praeities scenos. Tai kuria labai tikrovišką vaizdą, tarsi būtum ten, tarsi gyventum Mačernio laiku, netgi, drįsiu teigti, jį asmeniškai pažinotum. Nuostabu, ką gali suteikti tokio pobūdžio kūrinys.
Jaučiuosi dėkinga Aldonai Ruseckaitei už šią knygą. Taip pat, kažin, ar knyga būtų pasirodžius, jei ne Vytauto sužadėtinė Bronė Vildžiūnaitė, kuri 2016 metais atidavė muziejui jai rašytus jo laiškus. Perskaičius knygą pagalvojau, kad dažnai aukštinam mūsų poetus, jų kūrybą, talentą. Pamirštam, kad jie tokie patys žmonės su savo trūkumais, kaip ir visi. Visi esame netobuli. Turime dėl ko save kaltinti, norime laiką atsukti atgal. Bet tai juk nieko nepakeis, dėl to reikia tiesiog gyventi toliau, kol gyvenimas tęsiasi.
Beje, romanas gali sukelti norą perskaityti visą išlikusią Mačernio kūrybą dar kartą. Ir pažadu, kad pajusite ją šiek tiek kitaip :)
January 30, 2019
“Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.”
Iš blankių vaikystės atsiminimų lankantis Žemaičių Kalvarijos atlaiduose kadų kadaise, išnyra lentukė, ant kurios žemaitiškai buvo užrašyta, jog šioje vietoje žuvo poetas Vytautas Mačernis. Nežinau, kodėl tai pamenu, nes atmintin įstrigo tik ta lentukė ir pievos, kalneliai bei toliai. Daug vėliau, jau vyresnėse klasėse mokykloje, pirmą kartą skaitėme jo eiles, tačiau, kaip ir apie visus rašytojus, kas jie bebūtų, vadovėliuose buvo nugulę tik bendri faktai, o programa tikrai neleido ilgėliau sustoti prie kiekvieno iš jų. Atsiskaitymui vienas pasirinktas eilėraštis ir sekantis, laukiantis eilėje....
Visuomet supratau, kad Vytauto Mačernio eilės kažin kuom išskirtinės, unikalios, tačiau per daug asmeniniu ir kūrybiniu jo gyvenimu nesidomėjau. Ir dabar nemanau, kad jau viską žinau, užvertusi paskutinį šios knygos puslapį. Tai tik viena dūžtančios formos vizija, viena iš visų galimų, nes tikiu, kad visi, kuriems teko pažinti poetą ir būti šalia jo, tikrai turi savo asmenines vizijas.
Nemanau, kad šioje vizijoje poetas pasirodo kaip silpnas, nuo moters ir meilės priklausomas, žmogus, nes tai tik dalis jo gyvenimo, dalis jo vidines jausenos. O juk egzistavo ir kiti pasauliai: profesinis, kūrybinis, socialinis. Neišliko jo rankraščiai, kuriuos jo sesutė bandė paslėpti po jo mirties. Kas žino, koks poeto vaizdinys atsiskleistų, jeigu galėtume juos skaityti. Jeigu tik galėtume, jeigu tik žinotume....
Jeigu jis bent sekundei būtų užtrukęs, ne tuo keliu pasukęs, greičiau apsisprendęs, jeigu jis būtų likęs gyvas, ar būtų likęs gyvas kaip kūrėjas, žinant, kas laukė jo artimųjų, ar nebūtų dingęs gūdžiose sovietų platybėse, ar nebūtų jo pakirtusi tikslingai paleista kulka? Ar būtų prisitaikęs? Ar nebūtų gailėjęsis, kad laiku nepasitraukė? Viena skeveldra tiesiog išbraukė visus galimus atsakymus ir paliko tik didelę ir begalinę jaunų žmonių meilę, apipintą vizijomis, nepaisant visų dūžtančių formų.
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.”
Iš blankių vaikystės atsiminimų lankantis Žemaičių Kalvarijos atlaiduose kadų kadaise, išnyra lentukė, ant kurios žemaitiškai buvo užrašyta, jog šioje vietoje žuvo poetas Vytautas Mačernis. Nežinau, kodėl tai pamenu, nes atmintin įstrigo tik ta lentukė ir pievos, kalneliai bei toliai. Daug vėliau, jau vyresnėse klasėse mokykloje, pirmą kartą skaitėme jo eiles, tačiau, kaip ir apie visus rašytojus, kas jie bebūtų, vadovėliuose buvo nugulę tik bendri faktai, o programa tikrai neleido ilgėliau sustoti prie kiekvieno iš jų. Atsiskaitymui vienas pasirinktas eilėraštis ir sekantis, laukiantis eilėje....
Visuomet supratau, kad Vytauto Mačernio eilės kažin kuom išskirtinės, unikalios, tačiau per daug asmeniniu ir kūrybiniu jo gyvenimu nesidomėjau. Ir dabar nemanau, kad jau viską žinau, užvertusi paskutinį šios knygos puslapį. Tai tik viena dūžtančios formos vizija, viena iš visų galimų, nes tikiu, kad visi, kuriems teko pažinti poetą ir būti šalia jo, tikrai turi savo asmenines vizijas.
Nemanau, kad šioje vizijoje poetas pasirodo kaip silpnas, nuo moters ir meilės priklausomas, žmogus, nes tai tik dalis jo gyvenimo, dalis jo vidines jausenos. O juk egzistavo ir kiti pasauliai: profesinis, kūrybinis, socialinis. Neišliko jo rankraščiai, kuriuos jo sesutė bandė paslėpti po jo mirties. Kas žino, koks poeto vaizdinys atsiskleistų, jeigu galėtume juos skaityti. Jeigu tik galėtume, jeigu tik žinotume....
Jeigu jis bent sekundei būtų užtrukęs, ne tuo keliu pasukęs, greičiau apsisprendęs, jeigu jis būtų likęs gyvas, ar būtų likęs gyvas kaip kūrėjas, žinant, kas laukė jo artimųjų, ar nebūtų dingęs gūdžiose sovietų platybėse, ar nebūtų jo pakirtusi tikslingai paleista kulka? Ar būtų prisitaikęs? Ar nebūtų gailėjęsis, kad laiku nepasitraukė? Viena skeveldra tiesiog išbraukė visus galimus atsakymus ir paliko tik didelę ir begalinę jaunų žmonių meilę, apipintą vizijomis, nepaisant visų dūžtančių formų.
June 14, 2021
Ne pati saldžiausia meilės istorija, kadangi Mačernio sužadėtinė tvirčiau laikėsi ant žemės ir buvo realistė. Tuo tarpu Mačernis buvo visiškas vizijų vaikis, kuriam realybė ne tiek įdomi.
Ruseckaitės romanai kaip visada skaitosi greitai ir įdomiai, nes ji visada turi ką pasakyti apie rašytojus tokio, kas plačiosioms masėms nėra žinoma. Nėra juose jokio gilaus analitinio lygmens, čia ne monografijos ar moksliniai veikalai. Tai nėra blogai, nes monografijos ir lieka skirtos siaurajam skaitytojų ratui. O susipažinimui su rašytoju, jo kūrinių kontekstui puikiai tinka ir šitokio pobūdžio biografiniai romanai.
Mačernis buvo jaunatviškas maksimalistas - viskas arba nieko, daug to paaugliško savęs išaukštinimo, gėrėjimosi savimi ir svajonių, kaip ateityje taps poetu filosofu, studijavusiu Sorbojoje ir vedančiu Lietuvą į priekį.
Jei kas neskaitėte paskutiniųjų dienų straipsnių, skirtų Mačernio jubiliejui - jo sužadėtinė vis dar gyva ir liko niekada netekėjusi, o prieš keletą metų muziejui atidavė jaunojo klasiko jai rašytojus laiškus ir leidimą tuoktis. Tiek bulvarinio skaitalo iš manęs.
Ruseckaitės romanai kaip visada skaitosi greitai ir įdomiai, nes ji visada turi ką pasakyti apie rašytojus tokio, kas plačiosioms masėms nėra žinoma. Nėra juose jokio gilaus analitinio lygmens, čia ne monografijos ar moksliniai veikalai. Tai nėra blogai, nes monografijos ir lieka skirtos siaurajam skaitytojų ratui. O susipažinimui su rašytoju, jo kūrinių kontekstui puikiai tinka ir šitokio pobūdžio biografiniai romanai.
Mačernis buvo jaunatviškas maksimalistas - viskas arba nieko, daug to paaugliško savęs išaukštinimo, gėrėjimosi savimi ir svajonių, kaip ateityje taps poetu filosofu, studijavusiu Sorbojoje ir vedančiu Lietuvą į priekį.
Jei kas neskaitėte paskutiniųjų dienų straipsnių, skirtų Mačernio jubiliejui - jo sužadėtinė vis dar gyva ir liko niekada netekėjusi, o prieš keletą metų muziejui atidavė jaunojo klasiko jai rašytojus laiškus ir leidimą tuoktis. Tiek bulvarinio skaitalo iš manęs.
June 15, 2018
ALDONA RUSECKAITĖ "DŪŽTANČIOS FORMOS"
Biografinį romaną apie vieną mano mylimiausių poetų Vytautą Mačernį gavau Kalėdoms dovanų, o perskaičiau tik dabar.
Prisimenu, mokykloje per pamokas analizuotus poetus, labai nedaug jų įstrigo atmintin gerąja prasme. Mačernis tada sužavėjo, atrodo, sonetais ir tuo, kad žuvo toks jaunas ir gražus, bet spėjęs palikti pėdsaką. Nepamirštamas amžinai jaunasis poetas. Net truputi pavydu. Po poros metų savo noru tyrinėjau poeto rinktinę "Po ūkanotu nežinios dangum", tik tada ir "Vizijos" patraukė dėmesį, nors buvo taip pat analizuotos mokykloje.
Keistas dalykas, tie analizavimai, eilėraščių narstymai po kaulelį daugelį atbaidė nuo poezijos, o manęs ne. Matyt man pasisekė, kažką juose pajausti ir tai įstrigo visam laikui.
Man šis romanas nepatiko. Kuo arčiau pabaiga, tuo labiau erzino. Nejaugi tikrai Mačernis buvo verksnys, pasipūtėlis, savo sužadėtinės išlaikytinis, negalintis pastovėti už save kritikos akivaizdoje? Galbūt jis buvo perdėtai jautrus, susitelkęs į save, mokslą ir kūrybą, atsiskyrelis. Visgi, nenoriu tikėti, kad Vytautas Mačernis buvo toks silpnas ir jei ne mergina - būtų pražuvęs. Tad tie pasakojimai iš sužadėtinės pusės apie jį mane ypač erzino. Be to daug kas romane "pritempta", ima kartotis ir vietomis bandoma "įnešti" kažkokios mistikos pasakojimui, bet tai nesuveikė man. Visgi, romanas mano nuomonės apie patį poetą ir jo nuostabų kūrybinį paveldą nepakeitė.
2/5
Biografinį romaną apie vieną mano mylimiausių poetų Vytautą Mačernį gavau Kalėdoms dovanų, o perskaičiau tik dabar.
Prisimenu, mokykloje per pamokas analizuotus poetus, labai nedaug jų įstrigo atmintin gerąja prasme. Mačernis tada sužavėjo, atrodo, sonetais ir tuo, kad žuvo toks jaunas ir gražus, bet spėjęs palikti pėdsaką. Nepamirštamas amžinai jaunasis poetas. Net truputi pavydu. Po poros metų savo noru tyrinėjau poeto rinktinę "Po ūkanotu nežinios dangum", tik tada ir "Vizijos" patraukė dėmesį, nors buvo taip pat analizuotos mokykloje.
Keistas dalykas, tie analizavimai, eilėraščių narstymai po kaulelį daugelį atbaidė nuo poezijos, o manęs ne. Matyt man pasisekė, kažką juose pajausti ir tai įstrigo visam laikui.
Man šis romanas nepatiko. Kuo arčiau pabaiga, tuo labiau erzino. Nejaugi tikrai Mačernis buvo verksnys, pasipūtėlis, savo sužadėtinės išlaikytinis, negalintis pastovėti už save kritikos akivaizdoje? Galbūt jis buvo perdėtai jautrus, susitelkęs į save, mokslą ir kūrybą, atsiskyrelis. Visgi, nenoriu tikėti, kad Vytautas Mačernis buvo toks silpnas ir jei ne mergina - būtų pražuvęs. Tad tie pasakojimai iš sužadėtinės pusės apie jį mane ypač erzino. Be to daug kas romane "pritempta", ima kartotis ir vietomis bandoma "įnešti" kažkokios mistikos pasakojimui, bet tai nesuveikė man. Visgi, romanas mano nuomonės apie patį poetą ir jo nuostabų kūrybinį paveldą nepakeitė.
2/5
August 7, 2023
Nesupratau, kokia buvo romano mintis. Apie Mačernio gyvenimą parašyta taip chaotiškai, kad kažką sužinoti (be begalinės meilės sužadėtinei) nepavyko. Nesijaučiu ir supratusi poeto asmenybės, nes visi pasakotojai romane šneka taip pat.
August 6, 2022
Gal ir nebūčiau skaičiusi knygos, jei ne 2022 Vasaros skaitymo iššūkis. Nesu biografijų mėgėja, bet čia biografinis romanas, ne visai tikra biografija. Nors... kai Maironio muziejuje netikėtai pamačiau knygą su Mačernio, jo draugų, studijų knygelės ir užrašų nuotraukomis, iš karto ją įsigijau ir dar tą patį vakarą perskaičiau. Ši knyga taip netikėtai į mano rankas nepapuolė, jei ne iššūkis, jos gal ir nebūčiau ieškojusi.
Mačernis yra mano mėgstamiausias poetas, namuose turiu tris jo poezijos knygas, visur tie patys eilėraščiai. Perleis ir vėl, nusipirksiu ir naujesnį leidimą. Bet kartais juk ir nesinori per daug apie autorių sužinoti, nes kai kurios savybės ar nuomonės pradeda nepatikti, eilėraščiai tampa nebe tokie asmeniški, o susieti su autoriaus gyvenimu. Gal gerai, kad čia biografinis romanas, ne viskas jame tiesa, kai kas išgalvota. Jei kas nepatinka, galima manyti, kad išgalvota. Bet vis tiek, buvo gera pažinti Mačernį kitaip, buvo baisiai liūdna skaityti apie jo žūtį ir kaip tai paveikė kitus.
Tai, kaip knygoje išdėlioti įvykiai, kaip kartais atsiranda mistika (nors gal tik vienas toks sykis ir tebuvo), man ne itin patiko. Bet skaičiau apie mylimą poetą, todėl tai mažai ir teužkliuvo. Rekomenduočiau knygą tik mėgstantiems Mačernio poeziją. Skaitant komentarus, matau, kad ne visiems patiko, kiek daug Mačernis "verkšleno", kaip buvo finansiškai priklausomas nuo sužadėtinės. Man tai nekliuvo. Jis stipriai mylėjo, stipriai jautė ir stipriai kankinosi. Nebūtų toks buvęs, gal visai kitokia būtų jo poezija. Be to, man su juo gyventi nereikėjo, esu laisvesnė džiaugtis jo kūryba.
Knygą pasilieku savo kolekcijoje, kada ateity mielai vėl perskaityčiau.
"Mokėjime gyventi nors ir dūžtančiose formose."
Mačernis yra mano mėgstamiausias poetas, namuose turiu tris jo poezijos knygas, visur tie patys eilėraščiai. Perleis ir vėl, nusipirksiu ir naujesnį leidimą. Bet kartais juk ir nesinori per daug apie autorių sužinoti, nes kai kurios savybės ar nuomonės pradeda nepatikti, eilėraščiai tampa nebe tokie asmeniški, o susieti su autoriaus gyvenimu. Gal gerai, kad čia biografinis romanas, ne viskas jame tiesa, kai kas išgalvota. Jei kas nepatinka, galima manyti, kad išgalvota. Bet vis tiek, buvo gera pažinti Mačernį kitaip, buvo baisiai liūdna skaityti apie jo žūtį ir kaip tai paveikė kitus.
Tai, kaip knygoje išdėlioti įvykiai, kaip kartais atsiranda mistika (nors gal tik vienas toks sykis ir tebuvo), man ne itin patiko. Bet skaičiau apie mylimą poetą, todėl tai mažai ir teužkliuvo. Rekomenduočiau knygą tik mėgstantiems Mačernio poeziją. Skaitant komentarus, matau, kad ne visiems patiko, kiek daug Mačernis "verkšleno", kaip buvo finansiškai priklausomas nuo sužadėtinės. Man tai nekliuvo. Jis stipriai mylėjo, stipriai jautė ir stipriai kankinosi. Nebūtų toks buvęs, gal visai kitokia būtų jo poezija. Be to, man su juo gyventi nereikėjo, esu laisvesnė džiaugtis jo kūryba.
Knygą pasilieku savo kolekcijoje, kada ateity mielai vėl perskaityčiau.
"Mokėjime gyventi nors ir dūžtančiose formose."
November 19, 2021
Patiko,rekomenduoju!
November 26, 2023
Aldona Ruseckaitė "Dūžtančios formos"
"Mokėkime gyventi nors ir dužtančiose formose. O taip, mūsų gyvenimai kasdien dūžta ir dūžta, bet tą dieną, kai šviečia saulė ir siela kyla į ją, kai miškų viršūnėmis nubėga skaidrus spindulys ir su vėju apsukęs sušildo akis ir veidą, galime pripažinti - mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė. Kiekvienas nešame saulę lyg žibintą."
Man Aldona Ruseckaitė tapo šių metų atradimu literatūros pasaulyje. Taip jau nutiko, kad Plungės skaitančių moterų klubas - Tebūnie šviesa pasikvietė Vilniaus Moterų Knygų Klubas į svečius. O Plungėje keliavome į Bukantės dvarelį, kuriame gimė bei augo Žemaitė ir aplankėme jauniausio lietuvių klasiko Vytauto Mačernio gimtąsias vietas Šarnelėje, jo kapą bei mirties vietą Žemaičių Kalvarijoje. Po šios kelionės nusprendžiau susipažinti su paslaptinguoju Vytautu Mačerniu... Tikriausiai niekas negalėjo pasakyti kokia tai bus didi asmenybė ir dar didesnė meilės istorija, kurią taip gražiai pasakoja rašytoja Aldona Ruseckaitė.
Romanas prasideda nepavykusiomis vestuvėmis tarp Vytrauto ir Sofijos. Vytautas išvyksta į tėviškę, o skaitytojas versdamas knygos puslapius gali susipažinti su jaunojo klasiko gyvenimu, kūryba, vidiniu pasauliu, aplinka ir svarbiausia moterimi jo gyvenime - Sofija. Romane detaliai aprašomas Vytauto Mačernio gyvenimas, kūrybos kelias, siekiai ir tikslai.
"Kūryba - jo šventa žemė"
Vytautas Mačernis - jauniausias lietuvių klasikas, kurio talentas ir palikti darbai ryškiai pralentė tuometinį laikotarpį. Tikras intiligentas, poliglotas , begalo talentingas ir pilnas jaunatviško veržlumo. Jo "Vizijos" žinomos kiekvienam, kuris nors kažkiek domisi lietuvių literatūra. Kūrė iš širdies ir buvo negailestingas sau. Skaitant galima pajusti, kaip sunkiai priėmė kritiką ir kokia euforija jį apimdavo sulaukus pripažinimo.
Ir nors poezija ir jos kūrimas Vytautui Mačerniui buvo labai svarbūs, manau pats svarbiausias žmogus jam buvo mylimoji. Aldona Rruseckaitė knygoje panaudoja kitą vardą ir pavardę, bet Sofija turi realų prototipą - Bronę Vildžiūnaitę. Meilė Vytautui Mačerniui buvo ir laimė ir prakeiksmas. Skaitydama kartais net pyktelėdavau ant Sofijos, už jos aikštingumą, šaltumą ir nesuvokimą, kad meilę reikia saugoti ir puoselėti.
Negalėjau nesižavėti A. Ruseckaitės talentu. Skaičiau ir žavėjausi jaunuoju poetu, kartais net fiziškai jusdavau jo skausmą, neapsisprendimą ką daryti - bėgti ar likti okupuotoje Lietuvoje. Jo meilė šaliai ir Sofijai - neginčijama ir nesusvyruojanti. Ji amžina kaip ir pats Vytauto Mačernio palikimas.
Rašytoja Aldona Ruseckaitė taip gražiai, jautriai kviečia kiekvieną skaitytoją susipažinti su Lietuva, kurios mes jau niekuomet nepažinsime, su rašytojais, poetais, teatralais ir dramaturgais, kurių talentas ir kūryba amžiams įsirašė į mūsų istoriją. Šiame romane daug asmeninio Vytauto mylimosios skausmo su kuriuo ji gyveno taip ilgai. Ši knyga - odė talentui, meilei ir poezijai kuri gyva dėka Vytauto Mačernio.
Skaičiau ir nenorėjau, jog baigtųsi. Atrodė, kad Vytautas Mačernis čia pat, su juo galima pasikalbėti, o kartais net nuraminti ir paguosti. Labai asmeniška, gili ir reikalinga knyga. Juk likimas, aplinkybės ir karas neleido šiam lietuvių literatūros grandui išgyventi gyvenimo bei kūrybos brandos. Jis užgeso taip netikėtai, palikdamas gilią žaizdą ne tik mūsų bet ir mylimosios sieloje ir širdyje. Užvertus paskutinį puslapį užplūdo viltis ir tikėjimas, kad gal dabar jie gali būti laimingi kartu. Juk tikra, nuoširdi ir gili meilė laukia amžinai.
Labai rekomenduoju kiekvienam, kuris nori susipažinti bei atrasti lietuvių rašytojus, jų kūrybą, pasaulėžiūrą ir meilę Lietuvai. Aš jus palieku su Vytauto Mačernio meilės priesaika Lietuvai.
"Maža tauta su dideliu žodynu,
Kaip tu į Nemuno pietinį krantą
Su juo išplaukti galėsi, jei kaimynai,
Tavųjų žodžių turto nesupranta"
"Mokėkime gyventi nors ir dužtančiose formose. O taip, mūsų gyvenimai kasdien dūžta ir dūžta, bet tą dieną, kai šviečia saulė ir siela kyla į ją, kai miškų viršūnėmis nubėga skaidrus spindulys ir su vėju apsukęs sušildo akis ir veidą, galime pripažinti - mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė. Kiekvienas nešame saulę lyg žibintą."
Man Aldona Ruseckaitė tapo šių metų atradimu literatūros pasaulyje. Taip jau nutiko, kad Plungės skaitančių moterų klubas - Tebūnie šviesa pasikvietė Vilniaus Moterų Knygų Klubas į svečius. O Plungėje keliavome į Bukantės dvarelį, kuriame gimė bei augo Žemaitė ir aplankėme jauniausio lietuvių klasiko Vytauto Mačernio gimtąsias vietas Šarnelėje, jo kapą bei mirties vietą Žemaičių Kalvarijoje. Po šios kelionės nusprendžiau susipažinti su paslaptinguoju Vytautu Mačerniu... Tikriausiai niekas negalėjo pasakyti kokia tai bus didi asmenybė ir dar didesnė meilės istorija, kurią taip gražiai pasakoja rašytoja Aldona Ruseckaitė.
Romanas prasideda nepavykusiomis vestuvėmis tarp Vytrauto ir Sofijos. Vytautas išvyksta į tėviškę, o skaitytojas versdamas knygos puslapius gali susipažinti su jaunojo klasiko gyvenimu, kūryba, vidiniu pasauliu, aplinka ir svarbiausia moterimi jo gyvenime - Sofija. Romane detaliai aprašomas Vytauto Mačernio gyvenimas, kūrybos kelias, siekiai ir tikslai.
"Kūryba - jo šventa žemė"
Vytautas Mačernis - jauniausias lietuvių klasikas, kurio talentas ir palikti darbai ryškiai pralentė tuometinį laikotarpį. Tikras intiligentas, poliglotas , begalo talentingas ir pilnas jaunatviško veržlumo. Jo "Vizijos" žinomos kiekvienam, kuris nors kažkiek domisi lietuvių literatūra. Kūrė iš širdies ir buvo negailestingas sau. Skaitant galima pajusti, kaip sunkiai priėmė kritiką ir kokia euforija jį apimdavo sulaukus pripažinimo.
Ir nors poezija ir jos kūrimas Vytautui Mačerniui buvo labai svarbūs, manau pats svarbiausias žmogus jam buvo mylimoji. Aldona Rruseckaitė knygoje panaudoja kitą vardą ir pavardę, bet Sofija turi realų prototipą - Bronę Vildžiūnaitę. Meilė Vytautui Mačerniui buvo ir laimė ir prakeiksmas. Skaitydama kartais net pyktelėdavau ant Sofijos, už jos aikštingumą, šaltumą ir nesuvokimą, kad meilę reikia saugoti ir puoselėti.
Negalėjau nesižavėti A. Ruseckaitės talentu. Skaičiau ir žavėjausi jaunuoju poetu, kartais net fiziškai jusdavau jo skausmą, neapsisprendimą ką daryti - bėgti ar likti okupuotoje Lietuvoje. Jo meilė šaliai ir Sofijai - neginčijama ir nesusvyruojanti. Ji amžina kaip ir pats Vytauto Mačernio palikimas.
Rašytoja Aldona Ruseckaitė taip gražiai, jautriai kviečia kiekvieną skaitytoją susipažinti su Lietuva, kurios mes jau niekuomet nepažinsime, su rašytojais, poetais, teatralais ir dramaturgais, kurių talentas ir kūryba amžiams įsirašė į mūsų istoriją. Šiame romane daug asmeninio Vytauto mylimosios skausmo su kuriuo ji gyveno taip ilgai. Ši knyga - odė talentui, meilei ir poezijai kuri gyva dėka Vytauto Mačernio.
Skaičiau ir nenorėjau, jog baigtųsi. Atrodė, kad Vytautas Mačernis čia pat, su juo galima pasikalbėti, o kartais net nuraminti ir paguosti. Labai asmeniška, gili ir reikalinga knyga. Juk likimas, aplinkybės ir karas neleido šiam lietuvių literatūros grandui išgyventi gyvenimo bei kūrybos brandos. Jis užgeso taip netikėtai, palikdamas gilią žaizdą ne tik mūsų bet ir mylimosios sieloje ir širdyje. Užvertus paskutinį puslapį užplūdo viltis ir tikėjimas, kad gal dabar jie gali būti laimingi kartu. Juk tikra, nuoširdi ir gili meilė laukia amžinai.
Labai rekomenduoju kiekvienam, kuris nori susipažinti bei atrasti lietuvių rašytojus, jų kūrybą, pasaulėžiūrą ir meilę Lietuvai. Aš jus palieku su Vytauto Mačernio meilės priesaika Lietuvai.
"Maža tauta su dideliu žodynu,
Kaip tu į Nemuno pietinį krantą
Su juo išplaukti galėsi, jei kaimynai,
Tavųjų žodžių turto nesupranta"
July 9, 2024
Mačernis ne tik vienas įdomiausių Lietuvos poetų, bet ir apskritai turintis vieną įdomiausių istorijų (ir jos pabaigų), tai tikrai sudomino ir šita knyga. Bet labai greitai teko nusivilti.
Knygos žanras - biografinis romanas, tai jau turėtų būti aišku, kad turbūt bus kažkiek kažkas pagražinta. Bet prigražino tiek, kad aš vienu momentu net padariau poros mėnesių tarpą nuo skaitymo apskritai, tiek buvo užknisę. Mačernis pateikiamas kaip tiesiog lopas (geresnio žodžio nesugalvoju), jo visos mintys ir išgyvenimai tiek supoetizuojami, kad tiesiog neįmanoma patikėti, jog viskas buvo būtent taip. Aha, poetas, iš laiškų irgi matosi, kad mąstė ir į gyvenimą žvelgė kiek kitaip nei daugelis, tačiau niekaip neįsivaizduoju, jog iki tokio lygio.
O ir prikurta, prifantazuota tiek, kad neretai knyga tampa ne biografiniu romanu, o tiesiog romanu. Personažų sapnai, jausmai, mintys - viskas aprašyta, net jei ir neįmanoma būtų šiuos dalykus nuspėti. Ypač į akis krito ir pats rašymo stilius... kuriame... itin per daug... daugtaškių... viskas... ypatingai... svajinga...
Keletas gelbstinčių dalykų - knyga, kad ir kaip beveik viskas joje nervino, skaitosi lengvai. Gerai perteiktos karą išgyvenančių žmonių emocijos, o įdomiausia buvo keltame paskutinių puslapių pateikti knygoje minėtų žmonių likimai po knygos įvykių, bet ir ten netrūko per didelio bandymo viską aprašyti kuo vaizdingiau.
Knygos žanras - biografinis romanas, tai jau turėtų būti aišku, kad turbūt bus kažkiek kažkas pagražinta. Bet prigražino tiek, kad aš vienu momentu net padariau poros mėnesių tarpą nuo skaitymo apskritai, tiek buvo užknisę. Mačernis pateikiamas kaip tiesiog lopas (geresnio žodžio nesugalvoju), jo visos mintys ir išgyvenimai tiek supoetizuojami, kad tiesiog neįmanoma patikėti, jog viskas buvo būtent taip. Aha, poetas, iš laiškų irgi matosi, kad mąstė ir į gyvenimą žvelgė kiek kitaip nei daugelis, tačiau niekaip neįsivaizduoju, jog iki tokio lygio.
O ir prikurta, prifantazuota tiek, kad neretai knyga tampa ne biografiniu romanu, o tiesiog romanu. Personažų sapnai, jausmai, mintys - viskas aprašyta, net jei ir neįmanoma būtų šiuos dalykus nuspėti. Ypač į akis krito ir pats rašymo stilius... kuriame... itin per daug... daugtaškių... viskas... ypatingai... svajinga...
Keletas gelbstinčių dalykų - knyga, kad ir kaip beveik viskas joje nervino, skaitosi lengvai. Gerai perteiktos karą išgyvenančių žmonių emocijos, o įdomiausia buvo keltame paskutinių puslapių pateikti knygoje minėtų žmonių likimai po knygos įvykių, bet ir ten netrūko per didelio bandymo viską aprašyti kuo vaizdingiau.
July 22, 2021
Neskaitau biografijų, bet kadangi šie metai paskelbti V. Mačernio metais, ta proga prisėdau prie knygos ir nenusivyliau. Neįsivaizduoju, kaip galima neduoti visų penkių žvaigždučių!
Tekstas pakerėjo - lengvas rašymo stilius, sklandžiai dėliojamos mintys.
Akivaizdi pagrindinė mintis - žmogus mano, kad turi užtektinai laiko, nors neaišku, kiek iš tikro jo liko.
Perskaičiau per vieną dieną. Sužinojau daug įdomių faktų.
Nuostabus biografinis romanas, ką bepridursi.
Tekstas pakerėjo - lengvas rašymo stilius, sklandžiai dėliojamos mintys.
Akivaizdi pagrindinė mintis - žmogus mano, kad turi užtektinai laiko, nors neaišku, kiek iš tikro jo liko.
Perskaičiau per vieną dieną. Sužinojau daug įdomių faktų.
Nuostabus biografinis romanas, ką bepridursi.
August 24, 2024
Pravirkdė ir net negaliu nusakyt kodėl… Gal dėl to, kad Mačernio eilės kalba tiesiai į mano sielą, o gal dėl skaudaus tragiško likimo. Skaitant šią knygą visuomet greta rymojo melancholija, keistas ilgesys, kada net neina suprasti, ko ilgiesi.
Vytautas Mačernis nespėjo tapti “tautos vedliu” ar filosofu, tačiau dabar jis amžinai jaunas, o juo domisi ir, tikiu, domėsis kartų kartos.
Gal tai net gi geriau…
Vytautas Mačernis nespėjo tapti “tautos vedliu” ar filosofu, tačiau dabar jis amžinai jaunas, o juo domisi ir, tikiu, domėsis kartų kartos.
Gal tai net gi geriau…
January 11, 2021
"Mokėkime gyventi nors ir dūžtančiose formose. O taip, mūsų gyvenimai kasdien dūžta ir dūžta, bet tą dieną, kai šviečia saulė ir siela kyla į ją, kai miškų viršūnėmis nubėga skaidrus spindulys ir su vėju apsukęs sušildo akis ir veidą, galime prisipažinti – mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą."
Read
January 16, 2022This book challenges a popular perception about the seemingly perfect love between Vytautas and Bronė. Even though their connection was special indeed, as Bronė, his fiancée, would never marry after his sudden death and is still alive (as of 2022), as if someone who needs to keep a very special secret until the end.
August 12, 2020
Knygoje atskleidžiamos poeto gyvenimo detalės, šeimos, draugų ir artimųjų tarpusavio santykiai, gamtos, gimtinės ir mokslo svarba rašytojo pasaulyje– viskas, kas turėjo įtakos jo kūrybai. Besižavintiems V. Mačernio poezija tai bus papildomas raktas, padedantis atrakinti poeto eilėraščius naujai.
November 28, 2021
Mačernio gyvenimas parodo kiek grožio ir jautrumo gali gimti iš tragizmo.
January 28, 2021
Tai biografinis romanas apie Vytautą Mačernį - jauniausią Lietuvos literatūros klasiką. V.Mačernis gimė 1921m. Šarnelėje, netoli Žemaičių Kalvarijos. 1939m. įstoja į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Studijavo anglų k. ir literatūrą. 1941m. metė anglistiką, perėjo į filosofiją, kurią studijavo iki pat universiteto uždarymo 1943m. Buvo be galo šviesus jaunuolis, mokėjo net septynias (septynias!) užsienio kalbas (anglų k., vokiečių k., prancūzų k., rusų k., italų k., lotynų k., graikų k.). Mačernis skaito ir studijuoja Nyčę, originalo kalba skaito ir konspektuoja Dantę, Dostojevskį, Servantesą. Iš anglų kalbos verčia James Joyce “Ulisą”.
Studijų metais jo gyvenime atsiranda jo gyvenimo meilė - Bronė Vildžiūnaitė, su kuria susižada, vyksta į Vilnių 1943m rugpjūtį, kur ketina su Brone susituokti. Tačiau Bronė nepasirodo - jos griežta mama protestuoja, ir Bronei išvykti iš Anykščių neleidžia. Vytautas jaučiasi išduotas, sužlugdytas, santuoka jam labai svarbi. Po neįvykusių vestuvių, poetas grįžta Šarnelėn, kur toliau rašo. Tiesą sakant, jo visi kūriniai gimė jo gimtinėje, kaip pats poetas yra įvardijęs - tai yra jo įkvėpimo žemė.
Mačerniui būdinga egzistencialistinė pasaulėjauta, žmogaus gyvenimo prasmės ieškojimas, pasaulį mato kupiną kančios, skausmo ir neapykantos. Jo sužadėtinė Bronė išsaugojo daugybę jo laiškų. Kurie atskleidžia šias egzistencijos, gyvenimo prasmės paieškas. Knygoje iškeliama įdomi mintis, kad Bronės šaltumas, neįvykusios vestuvės, Bronės tyla (ji retai kada atsakydavo į Vytauto laiškus, o jei ir atsakydavo, tai šaltai ir trumpai), paskatino Mačernio kūrybą, dar labiau skatino ieškoti egzistencijos prasmės, ir tai atsiskleidžia jo kūryboje.
“Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu ateitim, tikėjimu, regėjimais. Vizija - tai mano turtas, svajonė - tai mano dabartis, praeitis ir ateitis.”
Knygoje sužinau įdomių faktų. Buvo gan artimi draugai su Juozu Miltiniu, Donatu Banioniu ir Vaclovu Blėdžiu. Vaikinai vienu metu visi slėpėsi pas Vytautą namie, Šarnelėje. Vakarodavo, kalbėdavo, diskutuodavo. Vytautas garsiai skaitydavo savo eiles. Savo mirties dieną, kartu su Donatu Banioniu vežimu vyko pas Paulių Jurkų, ketino trauktis į vakarus. Pakeliui Vytautas paprašo Donato išlipti iš vežimo ir palaukti jo grįžtant su Pauliumi šalikelės griovyje, duoda Donatui savo užrašus, prašo saugoti. Tiki, taip bus greičiau ir saugiau. Deja, pakeliui Vytautą pražudo sviedinio skeveldra. Į Pauliaus kiemą poetas su vežimu nuvyksta jau sukniubęs, negyvas. Dar vienas įdomus faktas, Paulius tuo metu jau spėjęs išvykti į vakarus. Vytauto kelionė pas jį kaip ir nebeturėjo prasmės, tikslo, bet buvo jam lemtinga.
Puiki knyga, lengvai skaitosi. Rekomenduoju.
Studijų metais jo gyvenime atsiranda jo gyvenimo meilė - Bronė Vildžiūnaitė, su kuria susižada, vyksta į Vilnių 1943m rugpjūtį, kur ketina su Brone susituokti. Tačiau Bronė nepasirodo - jos griežta mama protestuoja, ir Bronei išvykti iš Anykščių neleidžia. Vytautas jaučiasi išduotas, sužlugdytas, santuoka jam labai svarbi. Po neįvykusių vestuvių, poetas grįžta Šarnelėn, kur toliau rašo. Tiesą sakant, jo visi kūriniai gimė jo gimtinėje, kaip pats poetas yra įvardijęs - tai yra jo įkvėpimo žemė.
Mačerniui būdinga egzistencialistinė pasaulėjauta, žmogaus gyvenimo prasmės ieškojimas, pasaulį mato kupiną kančios, skausmo ir neapykantos. Jo sužadėtinė Bronė išsaugojo daugybę jo laiškų. Kurie atskleidžia šias egzistencijos, gyvenimo prasmės paieškas. Knygoje iškeliama įdomi mintis, kad Bronės šaltumas, neįvykusios vestuvės, Bronės tyla (ji retai kada atsakydavo į Vytauto laiškus, o jei ir atsakydavo, tai šaltai ir trumpai), paskatino Mačernio kūrybą, dar labiau skatino ieškoti egzistencijos prasmės, ir tai atsiskleidžia jo kūryboje.
“Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu ateitim, tikėjimu, regėjimais. Vizija - tai mano turtas, svajonė - tai mano dabartis, praeitis ir ateitis.”
Knygoje sužinau įdomių faktų. Buvo gan artimi draugai su Juozu Miltiniu, Donatu Banioniu ir Vaclovu Blėdžiu. Vaikinai vienu metu visi slėpėsi pas Vytautą namie, Šarnelėje. Vakarodavo, kalbėdavo, diskutuodavo. Vytautas garsiai skaitydavo savo eiles. Savo mirties dieną, kartu su Donatu Banioniu vežimu vyko pas Paulių Jurkų, ketino trauktis į vakarus. Pakeliui Vytautas paprašo Donato išlipti iš vežimo ir palaukti jo grįžtant su Pauliumi šalikelės griovyje, duoda Donatui savo užrašus, prašo saugoti. Tiki, taip bus greičiau ir saugiau. Deja, pakeliui Vytautą pražudo sviedinio skeveldra. Į Pauliaus kiemą poetas su vežimu nuvyksta jau sukniubęs, negyvas. Dar vienas įdomus faktas, Paulius tuo metu jau spėjęs išvykti į vakarus. Vytauto kelionė pas jį kaip ir nebeturėjo prasmės, tikslo, bet buvo jam lemtinga.
Puiki knyga, lengvai skaitosi. Rekomenduoju.
January 29, 2020
Ruseckaitės neįprasta biografijos forma parašyta knyga leido įsimylėti Mačernį, iš naujo.
Displaying 1 - 19 of 19 reviews