What do you think?
Rate this book
Vilniaus geto dienoraštis, 1941-1943 / טאָגבוך פֿון ווילנער געטאָ, 1943-1941
Icchokas Rudaševskis (Yitskhok Rudashevski, 1927–1943) – talentingas žydų paauglys, rašęs dienoraštį Vilniaus gete. Šis dienoraštis – neįkainojamas Holokausto atminties šaltinis – šiandien žinomas visame pasaulyje, tačiau iki šiol nebuvo išleistas lietuvių kalba.
Icchokas gimė Vilniuje, kur iki karo su tėvais Rachele ir Eliju gyveno nuomojamame Pylimo g. 51 namo 4 bute. Tėvas dirbo vieno didžiausių miesto dienraščių „Vilner Tog“ („Vilniaus diena“) tipografu. Berniukas mokėsi Realinėje žydų gimnazijoje.
Karo metais naciams okupavus kraštą, Icchokui tebuvo keturiolika. Kartu su tėvais, kaip ir kiti žydai, jis buvo išvarytas į Vilniaus senamiestyje įkurtą getą. Čia, puoselėdamas mintis apie gyvenimą ir kovą, Icchokas rašė dienoraštį savo gimtąja jidiš kalba.
Jau po karo berniuko užrašus buvusioje slėptuvėje surado iš žudynių Paneriuose neįtikėtinai išsigelbėjusi jo bendraamžė pusseserė Sorė Vološin. Vilniaus žydų poetui Avromui Suckeveriui padedant, Icchoko dienoraštis 1953 m. publikuotas Izraelyje, literatūriniame žurnale „Di Goldene Keyt“ („Aukso grandis“), ilgainiui išleistas hebrajų, anglų ir prancūzų kalbomis.
Minint 75-ąsias Vilniaus geto tragedijos metines, vilniečio paauglio Icchoko Rudaševskio dienoraštis pirmą kartą prabyla lietuviškai (iš jidiš kalbos išvertė Mindaugas Kvietkauskas).
Icchokas gimė Vilniuje, kur iki karo su tėvais Rachele ir Eliju gyveno nuomojamame Pylimo g. 51 namo 4 bute. Tėvas dirbo vieno didžiausių miesto dienraščių „Vilner Tog“ („Vilniaus diena“) tipografu. Berniukas mokėsi Realinėje žydų gimnazijoje.
Karo metais naciams okupavus kraštą, Icchokui tebuvo keturiolika. Kartu su tėvais, kaip ir kiti žydai, jis buvo išvarytas į Vilniaus senamiestyje įkurtą getą. Čia, puoselėdamas mintis apie gyvenimą ir kovą, Icchokas rašė dienoraštį savo gimtąja jidiš kalba.
Jau po karo berniuko užrašus buvusioje slėptuvėje surado iš žudynių Paneriuose neįtikėtinai išsigelbėjusi jo bendraamžė pusseserė Sorė Vološin. Vilniaus žydų poetui Avromui Suckeveriui padedant, Icchoko dienoraštis 1953 m. publikuotas Izraelyje, literatūriniame žurnale „Di Goldene Keyt“ („Aukso grandis“), ilgainiui išleistas hebrajų, anglų ir prancūzų kalbomis.
Minint 75-ąsias Vilniaus geto tragedijos metines, vilniečio paauglio Icchoko Rudaševskio dienoraštis pirmą kartą prabyla lietuviškai (iš jidiš kalbos išvertė Mindaugas Kvietkauskas).
332 pages, Paperback
First published December 1, 1991
4 people are currently reading
310 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 12 of 12 reviews
December 23, 2020
Tokioms knygoms nereikia vertinimo - gyvenimo, ypač prarasto neįvertinsi žvaigždutėmis. Vienitelis, ką galime padaryti - nepamiršti.
https://knyguziurkes.com/2020/12/23/v...
https://knyguziurkes.com/2020/12/23/v...
April 12, 2019
Skaudi, bet kartu ir nepaprastai šviesi ir kupina vilties knyga. Penkiolikamečio žydų berniuko gyvenusio Vilniaus gete istorija, išsaugota tik stebuklo dėka išlikusio dienoraščio puslapiuose. Nepaisant slegiančių emocijų, skaitydama Icchoko Rudaševskio dienoraštį nuolat jaučiau jam didelę pagarbą ir žavėjausi jo neįtikėtina branda, aiškiomis ir tvirtomis vertybėmis, begaliniu noru įprasminti savo laiką ir nesustoti dvasiškai tobulėti. Atrodytų, kad geto sąlygomis žmogus turėtų rūpintis tik savo fiziniais poreikiais, tačiau būtent žmonių pigumas gete labiausiai ir skaudina Icchoką. Jis labai gražiai su didele meile aprašo geto kultūrinį gyvenimą, kuris palaikė kultūros žmonių gyvybę, leido išsaugoti gyvenimo prasmę ir žmogiškumą, šildė tiek fiziškai, tiek dvasiškai.
Skaityti tragiško likimo žmonių istorijas, jų kasdienybės džiaugsmus ir viltis yra nejauku ir liūdna, kai žinai geriau už juos, kaip viskas baigsis. Bet tada pagalvoji, kad tu pats, nors dar ir nejauti realios grėsmės savo gyvybei, nesi nemirtingas ir vieną dieną kažkas galės pažvelgti į tavo gyvenimą iš šono ir pasvarstyti, ar ne per naivus tu buvai galvodamas apie geresnį rytojų ir galbūt tau reikėjo pasimokyti iš Icchoko, kaip įprasminti savo laiką ir jo nebešvaistyti, atskirti, kas yra tikrai svarbu ir kaip būti geresniu žmogumi. Gyvenimo aplinkybių dienoraščio autorius nepasirinko, ir ne dėl savo tragiško likimo, o dėl savo požiūrio ir atitinkamų veiksmų tokiomis aplinkybėmis, jis yra vertas pagarbos. Patogus gyvenimas lygiai taip pat neturėtų būti pretekstas pamiršti žmogiškumą, nustoti ieškoti prasmės ir leisti klestėti egoizmui.
Dažniausiai kalbant apie Holokaustą minimi skaičiai, kurių mes tiesiog nesugebame protu suvokti ir įsisąmoninti, todėl jie tiesiog taip ir lieka tik dideliais skaičiais. Šioje istorijoje skaičių ir statistikos nėra. Čia tu tampi geto gyventoju ir kartu su Icchoku išgyveni kiekvieną mirtį kaip savo artimojo ir įsisąmoni, kad tai ne tik užgesusios gyvybės, bet ir didelis praradimas mūsų bendrai kultūrai. Labai liūdna, kad kartu gyvenusias tautas supriešino prielankumas skirtingos priešiškoms karinėms jėgoms, iš kurių nei viena nebuvo ta geroji.
„Nusprendžiau gete nebešvaistyti laiko tuščiai, be to, jaučiuosi linksmesnis, kai galiu mokytis, skaityti, tobulėti ir jausti, kad laikas ne stovi, o, kaip įprasta, eina kartu su manimi. Norėtųsi atgauti praėjusius metus ir atidėti juos ateičiai, naujam gyvenimui. O kiti jausmai, kuriuos šiandien jaučiu, - tai drąsa ir viltis. Nė menkiausio nusivylimo. Šiandien man suėjo penkiolika. Regiu prieš save saulę, saulę, saulę...“
Skaityti tragiško likimo žmonių istorijas, jų kasdienybės džiaugsmus ir viltis yra nejauku ir liūdna, kai žinai geriau už juos, kaip viskas baigsis. Bet tada pagalvoji, kad tu pats, nors dar ir nejauti realios grėsmės savo gyvybei, nesi nemirtingas ir vieną dieną kažkas galės pažvelgti į tavo gyvenimą iš šono ir pasvarstyti, ar ne per naivus tu buvai galvodamas apie geresnį rytojų ir galbūt tau reikėjo pasimokyti iš Icchoko, kaip įprasminti savo laiką ir jo nebešvaistyti, atskirti, kas yra tikrai svarbu ir kaip būti geresniu žmogumi. Gyvenimo aplinkybių dienoraščio autorius nepasirinko, ir ne dėl savo tragiško likimo, o dėl savo požiūrio ir atitinkamų veiksmų tokiomis aplinkybėmis, jis yra vertas pagarbos. Patogus gyvenimas lygiai taip pat neturėtų būti pretekstas pamiršti žmogiškumą, nustoti ieškoti prasmės ir leisti klestėti egoizmui.
Dažniausiai kalbant apie Holokaustą minimi skaičiai, kurių mes tiesiog nesugebame protu suvokti ir įsisąmoninti, todėl jie tiesiog taip ir lieka tik dideliais skaičiais. Šioje istorijoje skaičių ir statistikos nėra. Čia tu tampi geto gyventoju ir kartu su Icchoku išgyveni kiekvieną mirtį kaip savo artimojo ir įsisąmoni, kad tai ne tik užgesusios gyvybės, bet ir didelis praradimas mūsų bendrai kultūrai. Labai liūdna, kad kartu gyvenusias tautas supriešino prielankumas skirtingos priešiškoms karinėms jėgoms, iš kurių nei viena nebuvo ta geroji.
„Nusprendžiau gete nebešvaistyti laiko tuščiai, be to, jaučiuosi linksmesnis, kai galiu mokytis, skaityti, tobulėti ir jausti, kad laikas ne stovi, o, kaip įprasta, eina kartu su manimi. Norėtųsi atgauti praėjusius metus ir atidėti juos ateičiai, naujam gyvenimui. O kiti jausmai, kuriuos šiandien jaučiu, - tai drąsa ir viltis. Nė menkiausio nusivylimo. Šiandien man suėjo penkiolika. Regiu prieš save saulę, saulę, saulę...“
February 26, 2018
Nelabai yra ką apie tokį tekstą pasakyti. Ačiū vertėjui, kad išvertė (ne ačiū, kad paliko Suckeverio kupiūras, kaip supratau iš įžanginio straipsnio, - nu ir kas kad jaunimas gete sėdėjo aplink Stalino biustą, gal galima retrospektyviai palikti jiems tą teisę), ačiū Sigutei Chlebinskaitei - vietomis jausmas toks, lyg tikrai laikytum tą nuzulintą knygutę rankose, ir apskritai tas neįtikėtinas jos rankų darbas-knygos apipavidalinimas - kaip adekvati reakcija į tekstą, toks liūdnas post factum pagarbos atidavimas, kai daugiau jau nieko ir negali padaryti, bet bent kažką desperatiškai norisi.
Emocinių reakcijų knyga iššaukia daug, jų vardyt ir jomis dalintis turbūt nėra pagrindo, nes ji ir išleista ne visuotiniam pagraudenimui, labiau - individualiam pasirinkimui, kiek laiko gali skirt apmąstymams apie žmonių naikinimą ir naikinamų žmonių gyvenimą, žinant, kas aplink juos (ir jiems) vyksta. Man tai neišeina šių tekstų matyt vien kaip dokumentų ar istorinių šaltinių, ir vis dėlto imi jausti visus tuos kolektyvinius jausmus, kaip netiesiogiai dalyvaujanti/s, nors ir nieko negali paveikt ar pakeist.
Ne į temą - galvoju, kad iš tiesų mane mokyklinėse istorijos pamokose būtent nuo tokio santykio ir buvo atgrasę, kai analizuoji šaltinius, ieškai juose kontekstų ir gliaudai užuominas ir taip tipo jį supranti, o iš tikrųjų - paverti belekokį tekstą literatūriniu pasakojimu, kurį užtenka išanalizuot poetiškai ir jau jį atseit pažinai. Man atrodo, kad Rudaševskis, kiek rodo jo užrašai, turėjo būtent tą kitą santykį su istorija, jautrų ir gyvą, ir dėl to tokia netiesioginė pažintis su juo dar labiau varo į neviltį mane (gal ir kitą žmogų mano vietoje) - kažkodėl vis veikia ta "arba arba" logika, kad tipo jei jau vienam, o ne kitam buvo duota gyventi, tai kodėl negalėjo gyventi tas, kuris daug jautriau matė tiek daug dalykų. Nu ir galiausiai pagalvoji - kaip gaila, kad kažkodėl tokia logika galvoje apskritai veikia - kad turi išlikti vienas, o ne kitas, kad kažkas yra geriau nei kažkas kitas, kad kažkaip neduota natūraliai pajusti ir suvokti, koks gražus ir būtinas yra daugybiškumas. O vietoj to tik - atranka, stipriausieji išlieka, kažkas verta, o kažkas ne. Liūdnos pamokos, ir deja būtent jas buvo gerai išmokęs ne Rudaševskis, o visi jo aprašomi lietuviai. O galėjo ir nebūti, galėtų ir dabar jau nebebūti, jau tikrai būtų tam laikas.
Emocinių reakcijų knyga iššaukia daug, jų vardyt ir jomis dalintis turbūt nėra pagrindo, nes ji ir išleista ne visuotiniam pagraudenimui, labiau - individualiam pasirinkimui, kiek laiko gali skirt apmąstymams apie žmonių naikinimą ir naikinamų žmonių gyvenimą, žinant, kas aplink juos (ir jiems) vyksta. Man tai neišeina šių tekstų matyt vien kaip dokumentų ar istorinių šaltinių, ir vis dėlto imi jausti visus tuos kolektyvinius jausmus, kaip netiesiogiai dalyvaujanti/s, nors ir nieko negali paveikt ar pakeist.
Ne į temą - galvoju, kad iš tiesų mane mokyklinėse istorijos pamokose būtent nuo tokio santykio ir buvo atgrasę, kai analizuoji šaltinius, ieškai juose kontekstų ir gliaudai užuominas ir taip tipo jį supranti, o iš tikrųjų - paverti belekokį tekstą literatūriniu pasakojimu, kurį užtenka išanalizuot poetiškai ir jau jį atseit pažinai. Man atrodo, kad Rudaševskis, kiek rodo jo užrašai, turėjo būtent tą kitą santykį su istorija, jautrų ir gyvą, ir dėl to tokia netiesioginė pažintis su juo dar labiau varo į neviltį mane (gal ir kitą žmogų mano vietoje) - kažkodėl vis veikia ta "arba arba" logika, kad tipo jei jau vienam, o ne kitam buvo duota gyventi, tai kodėl negalėjo gyventi tas, kuris daug jautriau matė tiek daug dalykų. Nu ir galiausiai pagalvoji - kaip gaila, kad kažkodėl tokia logika galvoje apskritai veikia - kad turi išlikti vienas, o ne kitas, kad kažkas yra geriau nei kažkas kitas, kad kažkaip neduota natūraliai pajusti ir suvokti, koks gražus ir būtinas yra daugybiškumas. O vietoj to tik - atranka, stipriausieji išlieka, kažkas verta, o kažkas ne. Liūdnos pamokos, ir deja būtent jas buvo gerai išmokęs ne Rudaševskis, o visi jo aprašomi lietuviai. O galėjo ir nebūti, galėtų ir dabar jau nebebūti, jau tikrai būtų tam laikas.
December 7, 2024
Skaitant iš galvos nėjo dabartiniai karai su visomis jų pasekmėmis ir antisemitizmas iš Seimo tribūnų. Atrodo, kad ir patį dienoraštį kas norėtų, galėtų perskaityti kaip visų kaltinimų žydams įrodymą, o su tuo - ir visų žudynių pateisinimą. Ir tokia neviltis ima, kad šitai kaip pelėsis - jei jau įsimetė, tai vos ne amžinam.
O iš kitos pusės - tokiomis sąlygomis, kurios buvo, penkiolikmetis bando išlaikyti bent dalį to pasaulio, kurį turėjo. Rankom susemti duženas ir likučius. Ir tada atrodo, kad ne tik jame, bet ir bet kuriame žmoguje yra ne tik pelėsis, bet ir kažkas, kas kelia švieson net kai šviesos nesimato.
O iš kitos pusės - tokiomis sąlygomis, kurios buvo, penkiolikmetis bando išlaikyti bent dalį to pasaulio, kurį turėjo. Rankom susemti duženas ir likučius. Ir tada atrodo, kad ne tik jame, bet ir bet kuriame žmoguje yra ne tik pelėsis, bet ir kažkas, kas kelia švieson net kai šviesos nesimato.
January 12, 2020
Nuostabi knyga. Kai supranti, kad istorija tikra ir parašyta ne pagal amžių brandaus ir jautraus 15-mečio, ji tampa dar nuostabesnė.
January 5, 2019
A must read. Days of holocaust in Vilna from the "i" perspective - through the eyes of a boy. Hard to imagine this particular part of world history
July 7, 2021
,,Man gėda pasirodyti gatvėje ne todėl,kad esu žydas,bet todėl,kad man gėda savo bejėgiškumo."
March 8, 2009
This is the diary of one of the "other Anne Franks," teen diarists of the Holocaust who are not nearly as famous as she. Yitskhok Rudashevski was fourteen when he began his diary in Vilna (Vilnius), Lithuania during the Nazi occupation. He was a gifted writer and wrote movingly of how his family and all the other Vilna Jews were confined to a ghetto and the ghetto kept shrinking and shrinking as the Nazis conducted "Aktions" and killed vast numbers of people, usually by machine-gunning them en masse at nearby Ponar. Rudashevski did not survive; he and his family went into hiding, but they were caught and almost all of them were executed. He was fifteen years old when he died. His account of the suffering of the Vilna Jews, and his own struggle to remain human amid the disaster, is well worth reading.
November 13, 2020
C'est intéressant de lire ce genre de livre où l'envie de vivre est plus forte que toutes les épreuves que les juifs ont pu traverser. Ce besoin d'essayer de continuer à vivre, d'étudier, de faire comme si... Ce jeune auteur nous fait vivre ses joies et ses tristesses, ses peurs et celles de ceux qui l'entourent.
October 10, 2020
Un témoignage d'une grande maturité pour un adolescent aussi jeune (14 ans). On oublie souvent les juifs persécutés dans l'Est de l'Europe et il est important de s'en souvenir par de telles œuvres! Difficile de dire que c'était une bonne lecture, mais elle était poignante, et la forme du journal permet de le suivre pas à pas dans sa vie au ghetto de Wilno
March 7, 2018
A must read, especially for connected to the city and for those in search of Jerusalem of Lithuania. Great book, grievous. Admirable writing, observational skills and empathy of the author transport you straight into the streets of the Vilna ghetto.
November 21, 2021
Ačiū už liudijimą.
Displaying 1 - 12 of 12 reviews