Dvilypiai jausmai skaitant knyga- gali rasti daug naudingų patarimų, užduočių vaikams, tačiau kartu kirba nepilnavertiškumo jausmas, kad negali duoti tiek, kiek vaikui, pasak autorės, reikia duoti laiko, dėmesio, užimtumo ir pan. Kartu kyla jausmas, kad iš mano vaiko nieko nebeišeis, nes jam jau 6 ir nėra galimybės samdyti guvernantės, kitakalbės auklės, rinkis norimą darželį. Tačiau imponuoja autorės požiūris į vaiką ir vaikystę.
"Pradėkime nuo to, kad į vaiką žvelgiu, kaip į reiškinį:lietų, vėtrą, jūrą, upę ar audrą. Ar galime jį sustabdyti? Tai neįmanoma. Kai lyja, galime išsitraukyi skėtį, pasislėpti namuose ar kitoje pastogėje, tačiau sustabdyti lietaus negalime. Toks pat ir vaikas. Nesustabdomas, nepaveikiamas. Jis dar nežino visuomenės normų. Todėl absurdiška stengtis nuslopinti vaiką.kaip absurdiška nuslopinti lietų."P. 35
"Stebėkite, mėgaukities tuo, kaip vaikas iš jūsų mokosi,jus kopijuoja, yra viską pasirengęs dėl jūsų padaryti, tačiau pagalvokite, kad šis malonumas yra ir didelė atsakomybė būti vertiems kopijavimo". P. 47