What do you think?
Rate this book
Pušis, kuri juokėsi
Aušta naujosios Lietuvos aušra. Ką tik nutilo Dainuojanti revoliucija. Pasroviui per gyvenimą plaukia keletas jaunuolių. 1992-ųjų, o gal 1994-ųjų Vilnius. Žadėtą šviesų rytojų nušlavė ezoterikos banga. Iš televizoriaus ekrano žodį skelbia Kašpirovskis ir į kosmosą skrenda jau nebe Gagarinas, o kunigas Paltanavičius... Klesti Gariūnai, kur, matuojantis naują odinę striukę, pardavėjas iš kišenės pavagia pinigus. Mieste sproginėja mafijos automobiliai. Tiesiog gatvėje urlos nuauna kedus, o kolektyviniuose soduose vyksta tūsai.
Ši knyga – tai „Parduotos vasaros“ norintiems užsidirbti varganai egzistencijai, išlikimo žiauriomis sąlygomis mokykla „Kaip grūdinosi plienas“ ir epochos veidrodis, kuriame „Pušis, kuri juokiasi“ ir toliau juokiasi...
***
Kęstutis Šapoka (gim. 1974) – dešimtajame dešimtmetyje verslo nekūrė. Buvo metalistas ir svajojo tapti prarabu statybose arba automechaniku autoservise. Deja, svajonės neišsipildė ‒ tapo menininku ir rašytoju. O po to ‒ dar ir menotyrininku ir parodų kuratoriumi. Kritikuoja institucinį meną ir autentiškos kūrybos strategiją. Šios knygos tekstas – tai dokumentiškas autoriaus ir Lietuvos jaunų dienų koliažas.
Ši knyga – tai „Parduotos vasaros“ norintiems užsidirbti varganai egzistencijai, išlikimo žiauriomis sąlygomis mokykla „Kaip grūdinosi plienas“ ir epochos veidrodis, kuriame „Pušis, kuri juokiasi“ ir toliau juokiasi...
***
Kęstutis Šapoka (gim. 1974) – dešimtajame dešimtmetyje verslo nekūrė. Buvo metalistas ir svajojo tapti prarabu statybose arba automechaniku autoservise. Deja, svajonės neišsipildė ‒ tapo menininku ir rašytoju. O po to ‒ dar ir menotyrininku ir parodų kuratoriumi. Kritikuoja institucinį meną ir autentiškos kūrybos strategiją. Šios knygos tekstas – tai dokumentiškas autoriaus ir Lietuvos jaunų dienų koliažas.
- GenresFictionHistorical
184 pages, Hardcover
Published January 1, 2018
6 people are currently reading
88 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 15 of 15 reviews
March 28, 2018
Knygos pradžia labai užkabino, šypsojausi skaitydama ir norėjau dar. Tačiau sulig didėjančiu perskaitytų puslapių skaičiumi skaitymo malonumas mažėjo atvirkštine proporcija - apsakymų temos nebestebino ir nebedžiugino taip, kaip pradžioje - kiek gali mėgautis žiūrėdamas į valkataujančius vėl nepriklausomos Lietuvos jaunuolius, nuolat geriančius, vemiančius ir atliekančius kitus fiziologinius žmogaus reikalus? Kunigo Paltanavičiaus kėlionės į kosmosą - sucks, jas iš knygos iš viso mesčiau lauk.
Pakankamai gerai išryškintos socialinės epochos problemos, tema išpildyta. Tuo laikmečiu Vilniuje negyvenau, tad nuoširdžiai buvo įdomus aprašomas miesto fonas. Personažų paveikslai įtaigūs. Autoriaus pasirinktas pasakojimo būdas Vilniaus tuometiniu žargonu, pasitelkiant satyrą/groteską - nebe naujiena literatūroje, tačiau puikus. Visgi mano kuklia nuomone, ši knyga nėra literatūros viršūnė.
Pakankamai gerai išryškintos socialinės epochos problemos, tema išpildyta. Tuo laikmečiu Vilniuje negyvenau, tad nuoširdžiai buvo įdomus aprašomas miesto fonas. Personažų paveikslai įtaigūs. Autoriaus pasirinktas pasakojimo būdas Vilniaus tuometiniu žargonu, pasitelkiant satyrą/groteską - nebe naujiena literatūroje, tačiau puikus. Visgi mano kuklia nuomone, ši knyga nėra literatūros viršūnė.
March 16, 2018
Visų pirma - ačiū Kitoms Knygoms, kad išleido šitą knygą. Per knygos pristatymą autorius minėjo, kad siuntinėjo jos rankraštį įvairiausioms leidykloms ne vienerius metus ir jos visos atsisakydavo. Na tai, ką aš joms galiu pasakyti - joke's on you, fools!
"Pušis, kuri juokėsi" - ne vien į juoko traukulį įvaranti knyžka. Aš šį postmodernų Napoleoną (nes sluoksniai!) pavadinčiau tikru subtiliaku. Subtilūs čia ir tie nesubtilūs keiksmai ar bjaurastys. Vietomis knyga atrodo tarsi haiku: nėra nei vieno nereikalingo žodžio. Tai puikiai nuaustas perėjimas iš devinto į dešimtą XX amžiaus dešimtmetį; iš sovietmečio į nepriklausomybę. Šiame kaviore, tai yra kilime, puikiai matosi anuomet sklandžiusi šyza, nepriteklius ir aktualijos. Nors literatūros kritikė Virginija Cibarauskė pasiūlė knygą priskirti černūchos žanrui (teoriškai taip ir yra), kažkokios tamsios melancholijos ar gilaus liūdesio joje su žiburiu nerasi. Autoriaus humoras yra fantastiškas, o istorijos kažkuo poetiškos, ir net šiek tiek dzeniškos. Mano galva, Kęstutis Šapoka yra tikrai talentingas rašytojas ir šiaip mąstytojas. Tikiuosi užsimanys parašyti (o gal jau net ir yra parašęs?) dar vieną knygą, kuria įsigyčiau nedvėjodama.
p.s. Tadai, puikus viršelis!
"Pušis, kuri juokėsi" - ne vien į juoko traukulį įvaranti knyžka. Aš šį postmodernų Napoleoną (nes sluoksniai!) pavadinčiau tikru subtiliaku. Subtilūs čia ir tie nesubtilūs keiksmai ar bjaurastys. Vietomis knyga atrodo tarsi haiku: nėra nei vieno nereikalingo žodžio. Tai puikiai nuaustas perėjimas iš devinto į dešimtą XX amžiaus dešimtmetį; iš sovietmečio į nepriklausomybę. Šiame kaviore, tai yra kilime, puikiai matosi anuomet sklandžiusi šyza, nepriteklius ir aktualijos. Nors literatūros kritikė Virginija Cibarauskė pasiūlė knygą priskirti černūchos žanrui (teoriškai taip ir yra), kažkokios tamsios melancholijos ar gilaus liūdesio joje su žiburiu nerasi. Autoriaus humoras yra fantastiškas, o istorijos kažkuo poetiškos, ir net šiek tiek dzeniškos. Mano galva, Kęstutis Šapoka yra tikrai talentingas rašytojas ir šiaip mąstytojas. Tikiuosi užsimanys parašyti (o gal jau net ir yra parašęs?) dar vieną knygą, kuria įsigyčiau nedvėjodama.
p.s. Tadai, puikus viršelis!
October 20, 2023
www.instagram.com/miciausknygos
www.facebook.com/miciausknygos
Knyga kuri patiko nuo iki.. Išskyrus tuos kunigo kliedesius apie ateivius po kiekvieno skyriaus, realiai net nesupratau kam juos dėjo. O šiaip knyga tiks kas nori lengvo, juokingo skaitinio apie 1992-94 Vilnių ir jame gyvenusius pacaniukus. Kažkiek primena pietinia kronikas, bet skirtingi miestai. O ir konkurencija nepakenks. Galėtų būti daugiau tokių juokingų knygų apie laukinius devyniasdešimtuosius, nes smagu prisiminti kokia buvo vaikystė, o kitiems proga sužinoti kaip tada gyvenome.
www.facebook.com/miciausknygos
Knyga kuri patiko nuo iki.. Išskyrus tuos kunigo kliedesius apie ateivius po kiekvieno skyriaus, realiai net nesupratau kam juos dėjo. O šiaip knyga tiks kas nori lengvo, juokingo skaitinio apie 1992-94 Vilnių ir jame gyvenusius pacaniukus. Kažkiek primena pietinia kronikas, bet skirtingi miestai. O ir konkurencija nepakenks. Galėtų būti daugiau tokių juokingų knygų apie laukinius devyniasdešimtuosius, nes smagu prisiminti kokia buvo vaikystė, o kitiems proga sužinoti kaip tada gyvenome.
September 15, 2018
Geras debiutas. Stipriai padirbėta su kalba. Kažko tokio (mišriakalbio mato) esu užtikęs Zigmo Stankaus „Miraže“, bet čia kalba daug stabilesnė ir daug raiškiau intonuota.
Labai savalaikė knyga, reikėjo tokios po Rimanto Kmitos „Pietinia kronikų“ ir Gerdos Jord „Gertrūdos“. Su ja literatūrinis XX a. 10 deš. turės bent kelis registrus, labiau pakylėtą ir groteskišką. Būtų faina, jei dar kas nors perliptų šiose knygose tą deš. gaubiančią nostalgiją.
Labai savalaikė knyga, reikėjo tokios po Rimanto Kmitos „Pietinia kronikų“ ir Gerdos Jord „Gertrūdos“. Su ja literatūrinis XX a. 10 deš. turės bent kelis registrus, labiau pakylėtą ir groteskišką. Būtų faina, jei dar kas nors perliptų šiose knygose tą deš. gaubiančią nostalgiją.
January 18, 2026
Visų pirma, labai žavus knygos leidimas. Iki pilnos autentikos trūksta tik aptrupėjusiais kraštais pageltusių lapų.
Patiko, kad laikmetis, kuris kultūroje dažniausiai pasnostalginamas ir kažkiek sterilizuojamas čia vaizduojamas brutaliai tiesiogiai. Įdomu pamatyti šitą pusę apie kurią tarsi visi žino, bet nori pamiršti. Ypač dėl to, kad dalis to, kas vaizduojama, augant buvo matyta savo akimis. Tik jau kiek vėliau ir toli nuo Vilniaus.
Atmosfera, kalba, stilius, dokumentiniai paranormalūs liudijimai, viskas čia puiku, tačiau man galiausiai pritrūko kažko viską labiau surišančio, užbaigiančio. Nors kita vertus, tas liekantis nerimastingas noras gauti kažką daugiau iš šitos knygos labai jai dera.
Patiko, kad laikmetis, kuris kultūroje dažniausiai pasnostalginamas ir kažkiek sterilizuojamas čia vaizduojamas brutaliai tiesiogiai. Įdomu pamatyti šitą pusę apie kurią tarsi visi žino, bet nori pamiršti. Ypač dėl to, kad dalis to, kas vaizduojama, augant buvo matyta savo akimis. Tik jau kiek vėliau ir toli nuo Vilniaus.
Atmosfera, kalba, stilius, dokumentiniai paranormalūs liudijimai, viskas čia puiku, tačiau man galiausiai pritrūko kažko viską labiau surišančio, užbaigiančio. Nors kita vertus, tas liekantis nerimastingas noras gauti kažką daugiau iš šitos knygos labai jai dera.
February 6, 2024
Įsitikinau, jog netobulais veikėjais pripildytų knygų visada reikia, lygiai taip pat kaip ir išeiti iš komforto zonos- skaityti ką nors neįprasto.
Pats knygos viršelis yra tarsi simbolistinis- panašiai atrodo senesnio leidimo knygos, o kadangi pasakojama apie 90-ųjų Lietuvą tokia maža detalė man visai patiko. Įdomu tai, jog knyga susideda iš atskirų istorijų (neveltui tai apsakymų romanas) ir dalies tikrų įvykių, rodytų per televizijos laidas, kalbėtų žiniasklaidoje.
Knygoje nėra apibrėžiami ryškūs veikėjų charakteriai, netgi neatskleidžiamas pagrindinio veikėjo vardas, tačiau tai netrukdo jausti ryšio su šiais žmonėmis, pasijuokti iš komiškų situacijų, užjausti ir susimąstyti- negi iš tikrųjų tokia buvo 90-ųjų Lietuva? "Pušis, kuri juokėsi" skaitytojui duoda galimybę susipažinti su įvairiomis Vilniaus vietomis, tuometiniu miesto žargonu, kurio dalis žodžių išlikę iki šiol. Apsakymuose gausu visko: nuo nelegalaus darbo (turėčiau sakyti chaltūrinimo) iki muštynių, multikultūrinio Gariūnų turgaus ir į kalną vos užkylančių, byrančių troleibusų. Pirmi puslapiai taip prajuokino, jog neatsimenu, kada paskutinį kartą knyga iššaukė tokias emocijas. Vėliau nebuvo tiek daug absurdiškų epizodų, tačiau nelikau nusivylusi, nes nenukryptama nuo vaizduojamos buities, darbų ir tarpusavio santykių.
Vienintelis kiek kliudęs dalykas- kunigo Bronislavo susitikimas su ateiviais (tarp kitko tikras 1994 metų interviu, televizijos laidų fragmentai). Džiaugiuosi, kad sužinojau ką nors naujo, tačiau šie momentai užėmė kiek per didelę knygos dalį. Tokiu atveju, jeigu autorius itin susidomėjo NSO atvejais Lietuvoje, siūlyčiau parašyti atskirą tyrimą, nes šioje knygoje tai kiek krito iš konteksto. Nepaisant to, vistiek likau suintriguota ir norėčiau paskaityti daugiau autoriaus kūrybos.
Pabaigai, tiems, kam nepatinka keiksmažodžiai, nuolat vartojamas 90-ųjų žargonas arba vulgaresnis rašymo stilius (tačiau mano nuomone ir gerai sukaltas), tokiu atveju nerekomenduočiau.
Pats knygos viršelis yra tarsi simbolistinis- panašiai atrodo senesnio leidimo knygos, o kadangi pasakojama apie 90-ųjų Lietuvą tokia maža detalė man visai patiko. Įdomu tai, jog knyga susideda iš atskirų istorijų (neveltui tai apsakymų romanas) ir dalies tikrų įvykių, rodytų per televizijos laidas, kalbėtų žiniasklaidoje.
Knygoje nėra apibrėžiami ryškūs veikėjų charakteriai, netgi neatskleidžiamas pagrindinio veikėjo vardas, tačiau tai netrukdo jausti ryšio su šiais žmonėmis, pasijuokti iš komiškų situacijų, užjausti ir susimąstyti- negi iš tikrųjų tokia buvo 90-ųjų Lietuva? "Pušis, kuri juokėsi" skaitytojui duoda galimybę susipažinti su įvairiomis Vilniaus vietomis, tuometiniu miesto žargonu, kurio dalis žodžių išlikę iki šiol. Apsakymuose gausu visko: nuo nelegalaus darbo (turėčiau sakyti chaltūrinimo) iki muštynių, multikultūrinio Gariūnų turgaus ir į kalną vos užkylančių, byrančių troleibusų. Pirmi puslapiai taip prajuokino, jog neatsimenu, kada paskutinį kartą knyga iššaukė tokias emocijas. Vėliau nebuvo tiek daug absurdiškų epizodų, tačiau nelikau nusivylusi, nes nenukryptama nuo vaizduojamos buities, darbų ir tarpusavio santykių.
Vienintelis kiek kliudęs dalykas- kunigo Bronislavo susitikimas su ateiviais (tarp kitko tikras 1994 metų interviu, televizijos laidų fragmentai). Džiaugiuosi, kad sužinojau ką nors naujo, tačiau šie momentai užėmė kiek per didelę knygos dalį. Tokiu atveju, jeigu autorius itin susidomėjo NSO atvejais Lietuvoje, siūlyčiau parašyti atskirą tyrimą, nes šioje knygoje tai kiek krito iš konteksto. Nepaisant to, vistiek likau suintriguota ir norėčiau paskaityti daugiau autoriaus kūrybos.
Pabaigai, tiems, kam nepatinka keiksmažodžiai, nuolat vartojamas 90-ųjų žargonas arba vulgaresnis rašymo stilius (tačiau mano nuomone ir gerai sukaltas), tokiu atveju nerekomenduočiau.
July 20, 2019
Sunku įvertinti, tbh. Literatūriškai tai nėra kažkoks labai reikšmingas kūrinys, BET. Gimusi panašiu metu, kuris buvo aprašytas knygoje, apie tą laikotarpį, obviously, būdama dar buožgalvis, žinau NIEKO. Tad iš tikrųjų vietomis buvo kraupu skaityti ir suvokti, jog tuo metu tokie dalykai tikrai dėjosi. B. Paltanavičiaus liudijimas apie ateivius išvis tokio fantasmagoriško netgi atspalvio suteikė knygai. Rekomenduoju. Tai sielos nepalies ir galbūt kažkokių gilių apmąstymų nesukels, tačiau atvers to laikotarpio duris ir leis suprasti, kaip ir kuo tuo metu kvėpavo vilniečiai
January 31, 2020
Lietuviškas "clockwork orange" variantas.
Kiek per paprastas, tačiau duodantis pajusti to meto - 90ųjų gyvenimo skonį per vieną prizmę.
Kiek per paprastas, tačiau duodantis pajusti to meto - 90ųjų gyvenimo skonį per vieną prizmę.
This entire review has been hidden because of spoilers.
June 2, 2018
Viena pagrindinių priežasčių, kodėl skaitau lietuvių literatūrą - mėgstu vaikščioti po miestus, gatves, vietas, kurias pažįstų ir žinau. K. Šapoka labai sėkmingai tą padaro ir nukelia į praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio Vilniaus gatves. Kartu su veikėju šlaistais po tas gatves, gariūnus ir parkus, bandydamas suvokti kartos tragizmą ir klęstintį kapitalizmą.
September 1, 2023
Buvo keli kitų skaitovų pastebėjimai apie ateivių ištiktą kleboną.
Kunigo kliedesiai, mano galva, pagrindinės istorijos kontekste buvo labai net į temą. Tie interviu su atleisk man viešpatie nukvakusiu kunigu buvo transliuojami televizijoje, ne kk2 lygyje, ne kaip pašaipa, o kaip rimtas reikalas.
Manau Šapokos intencija buvo tiesiog atspindėti laikmečio komiškumą ir visišką "bispredelą" visame kame.
Kunigo kliedesiai, mano galva, pagrindinės istorijos kontekste buvo labai net į temą. Tie interviu su atleisk man viešpatie nukvakusiu kunigu buvo transliuojami televizijoje, ne kk2 lygyje, ne kaip pašaipa, o kaip rimtas reikalas.
Manau Šapokos intencija buvo tiesiog atspindėti laikmečio komiškumą ir visišką "bispredelą" visame kame.
December 3, 2019
Vietom buvo skausminga skaityt, nes priminė manąsias traumuojančias patirtis su smigusiais girtais tėvais, alkoholiu ir tarakonais bute. Visas tas dešimtmetis man buvo viena didelė trauma. Net bloga skaityt, kažkoks ptsd. Nostalgija - pffff. Nulis nostalgijos, tik aštrus suvokimas - kaip tai buvo tragiška ir kaip gerai, kad tie lakai baigėsi.
March 19, 2020
Kažkuo panašu į “Pietinia kronikas”, bet tik tiek. Daug keiksmažodžių, rusizmų - noras yra pridėti papildomų spalvų, bet neprideda. Nei stilius įdomus, nei kažką pasiimti galiu iš knygos, nei asociacijas kelia - skirtingai nuo Kronikų. Ne..
July 7, 2020
neblogas skaitalas, nors ir truputį apie nieką: 3,5*
March 10, 2019
Iš pradžių kėlusi daug juoko, vėliau ši knyga tapo monotoniška. Nuo knygos pradžios iki pabaigos nematyti jokio ryškesnio pokyčio, vien tik pavienės veikėjų kasdienybės istorijos. Norėčiau tikėtis, kad būtent toks autoriaus tikslas ir buvo - nupasakoti gyvenimą tų, kurie nei patys labai keičiasi, nei keičiasi jų rutina, tačiau, jeigu toks Šapokos tikslas ir buvo, jį pastebėto yra sunku.
Displaying 1 - 15 of 15 reviews