Amerikiečių rašytojo, siaubo ir weird fiction, keistosios literatūros, klasiko H. P. Lovecrafto (1890–1937) tekstai – tarsi skiepai nuo egocentrizmo. Jie primena apie žmogaus vienatvę ir menkumą nepažinaus, neaprėpiamo, šalčiu alsuojančio kosmoso akivaizdoje. Didžiausio siaubo šaltinis – susidūrimas su absoliučiu nežmogiškumu. Knygos istorijose – rafinuoti estetai kapų plėšikai, menininkai, kuriems pavyksta užčiuopti Visatos paslaptis, mokslininkai, trokštantys atrasti tai, kas galbūt net neskirta žmogui, apleistos tolimos vietovės, tapusios šiurpių būtybių priebėga...
H. P. Lovecrafto kūriniai padarė milžinišką įtaką elitinei literatūrai, autoriniam ir pramoginiam kinui, šiuolaikinei filosofijai. Taip pat metalo muzikai, komiksams, kompiuteriniams žaidimams. Savo mokytoju jį laikė W. S. Burroughsas, S. Kingas, juo žavėjosi J. L. Borgesas, apie jį rašo M. Houellebecqas ir kiti. Nors rašytojas mirė neišleidęs nė vienos knygos, šiandien jo tekstai – JAV literatūros kanono dalis. 2005 m. autoriaus kūrybos rinktinė išleista prestižinėje „The Library of America" serijoje.
Pirmojoje lietuviškoje H. P. Lovecrafto rinktinėje – apsakymai ir apysakos, aprėpiantys visą jo kūrybos kelią.
Howard Phillips Lovecraft, of Providence, Rhode Island, was an American author of horror, fantasy and science fiction.
Lovecraft's major inspiration and invention was cosmic horror: life is incomprehensible to human minds and the universe is fundamentally alien. Those who genuinely reason, like his protagonists, gamble with sanity. Lovecraft has developed a cult following for his Cthulhu Mythos, a series of loosely interconnected fictions featuring a pantheon of human-nullifying entities, as well as the Necronomicon, a fictional grimoire of magical rites and forbidden lore. His works were deeply pessimistic and cynical, challenging the values of the Enlightenment, Romanticism and Christianity. Lovecraft's protagonists usually achieve the mirror-opposite of traditional gnosis and mysticism by momentarily glimpsing the horror of ultimate reality.
Although Lovecraft's readership was limited during his life, his reputation has grown over the decades. He is now commonly regarded as one of the most influential horror writers of the 20th Century, exerting widespread and indirect influence, and frequently compared to Edgar Allan Poe. See also Howard Phillips Lovecraft.
The Whisperer in Darkness is a chilling and atmospheric tale that masterfully blends science fiction with cosmic horror. Lovecraft’s signature style shines through in this story, with haunting descriptions, slow building suspense, and an eerie sense of the unknown. The narrative explores themes of isolation, the limits of human understanding, and the terrifying vastness of the cosmos. It's a captivating read for fans of psychological tension and the macabre. A true classic that still resonates with readers who enjoy the darker side of speculative fiction.
tikras lobynas, skaičiau ir svaigau, ir citavau, ir grožėjausi, ir paskui sapnuodavau ryškių spalvų ir figūrų sapnus. kiekvienoje istorijoje labiausiai laukdavau gamtos arba miestų ir architektūros aprašymų, nes Lovecraftas juos ne tai kad "aprašo", bet tiesiog "stato" akyse. tikrovėje kažką panašaus patyriau-mačiau tik Islandijoj. apskritai labai patiko, kaip rinktinėje išdėlioti tekstai, nuo trumpesnių ir dar kažkiek realistiškų (atpažįstamos realios erdvės, istorinis kontekstas ir pan.) iki visiškai fantastiškų, beprotiškų, kosminių. didžiulį įspūdį daro į rinkinį sudėtos kūrybos mastas ir diapazonas.
Oi, kaip reikėjo kažko tokio mano gyvenime - kiek gi gali žmogus vis iš naujo skaityti megstamiausius E. A. Poe apsakymus. Puikus, įmantrus old-school siaubiakas su daug svaiginančios architektūros ir apie prisilytėjimą prie kažko baisesnio / senesnio / visiškai nesuprantamo ir grėsmingo. + nuostabus vertimas, ačiū Marius Burokas ir Paulius Jevsejevas!
Kas labiausiai patiko:
• kai kūrinys prasideda maždaug "Man nutikusios nelaimės gali pasirodyti neįtikėtinos, gal jos ir yra (o, kaip to norėčiau!) tik sudirgusio proto haliucinacijos, bet privalau rašyti, privalau perspėti kitus, nes jei yra bent menkiausia tikimybė, jog tai tiesa, mums gresia milžiniškas, net neįtartas pavojus...", žinai, kad SHIT'S ABOUT TO GO DOWN! Varyk, brolau, pasakok apie savo 'haliucinacijas'!
• "Ėricho Zano muzika" - trumpas, bet, manau, labai geras apsakymas, kur tikrai šiurpiai atrodo ta pikta nežinomybė. Skirtingai negu kituose, čia aprašinėjama tarsi reali, bet vos vos iškreipta miesto gatvė ir joje esantys pastatai, kas sukuria ypatingą 'sapnišką' įspūdį. Nežinau, kaip kiti, bet aš kartais sapnuoju vieną stačią gatvę, į kurią vis bandau nueiti, galvoju: "O, čia ta gatvė, kur visąlaik sapnuoju, dabar nesapnuoju ir pabandysiu nueiti va taip ant bajerio", ir paskui visąlaik pabundu. Galėčiau jau pastebėti tendenciją, kad jei jau einu į tą gatvę, tai garantuotai miegu, bet kur tau.
• "Tas, kuris šnibždėjo tamsoje" - toks lyg ir klasikinis siaubo istorijų motyvas, kur akivaizdžiai matai, kad bičas lenda į bėdą, ir galėtų jau suprasti, kas ten darosi, bet vis tiek nesupranta, nors šiaip lyg ir adekvatus bičas atrodo (old-school siaubiakuose tai paprastai koks mokslininkas ar itin žingeidus jaunuolis, kas man šiaip patinka). Skaitydama šitą nusprendžiau pernelyg neįsijausti, nes kaip ir buvo akivaizdu, kas ten dėsis. Tegul jis sau lenda, o aš nepersisemsiu jo baimėmis. Bet nori nenori, ant galo vis tiek labai gerai užšiurpino. Paskui sapnavau, kad man padeda keli akademikai ir man reikia suprasti, kuris iš jų yra apsimetėlis, kas labai išvargino.
• Dar labai patiko kūginiai padarai (t.y. padarai, kurie savo sąmones perkėlė į kūginius padarus), nuoširdžiai norėčiau būti tokia ir daug visko išmokti drauge su kitais kūgeliais.
Žodžiu, patyriau daug malonumo (ir baisumo!) skaitydama, labai rekomenduoju. Tiesa, gal patarčiau nedaryti kaip aš ir neskaityti prieš miegą, nes paskui vargsti sapne su tais apsimetėliais akademikais, o vieną naktį lyg ir buvo ištikęs miego paralyžius, bet o ką, irgi patirtis.
Išties svaiginantis šitos knygos grožis, pamilau Lovecraft‘ą ir jo gebėjimą valdyti žodį. Kalba sodri, nuostabiai vaizdinga, o kūrinių gelmė įtraukia ir kerta per (pa)sąmonę, kartu duodama gerą užtaisą vaizduotei. Tas gebėjimas perteikti nepaaiškinamą, vos nujaučiamą siaubą, balansavimas ant beprotybės, ant tikrovės ir iliuzijų ribų, grėsmės realumas, tykantis įmesti tave į klaiko, haliucinacijų dimensiją pakeri. Tiek daug nuostabaus, tamsos persmelkto grožio, tiek daug sluoksnių tuose kūriniuose... Žmogaus menkumo, jo riboto suvokimo aspektai taip meistriškai įpinti į fantazijų pasaulį, plėtoja epistemologinius klausimus ir kelia malonius šiurpuliukus, įsivaizduojant tą mažytį, menkutį žmogiuką, akistatoj su esybėmis, peržengiačiomis žmogiškojo proto ribas. Ką ir besakyti, mane jo kūryba beprotiškai sužavėjo, knyga veikė kaip narkotikas – toks jausmas, kad „išeidavau“ aš į anuos pasaulius, taip įsijausdavau, taip nuo visko šiapus atsijungdavau.
Vienintelis ne toks skanus dalykas man šioje knygoje – tai ta būtybių anatomija... Tokia oldschool‘inė, visi tie čiuptuvai... Bet tai toks menkas dalykas tame žmogiškos sielos, įstumtos į metafizines niūrias dykvietes, paveiksle, jog turbūt net nebuvo verta užsiminti.
Ką supratau iš šios knygos, tai, kad H.P. Lovecraft turėjo didžiulį talentą kurti nuostabius ir tuo pat metu siaubingus pasaulius bei istorijas. Praktiškai visi kūriniai daugiau ar mažiau sugeba sieloje pasėti nerimą ir baugumą. Ypatingi šiuo aspektu (ir apskritai) patiko "Spalva iš kosmoso", taip pat "Ericho Zano Muzika" ir "Vėsus oras". Deja, nemanau, kad H.P. Lovecraft turėjo didžiulį talentą rašymui. Nežinau kodėl, tačiau buvo baisiai sudėtinga įsijausti į jo istorijas, nuolat mintys nuklysdavo kitur. Pradžioje ši problema buvo mažesnė, tačiau skaitant vis daugiau, vis sunkiau skaitydavosi. Prie to prisidėjo ir tai, kad visos istorijos naudoja tokį pat principą - žmogus, patyręs kažką siaubingo, skaitytojui papasakoja visą patyrimą, t.y. pradedama pabaigoje - kuris po kurio laiko nusibosta, o ir ne taip įdomu klausyti prisiminimus kaip viską patirti kartu su pagrindiniu veikėju . Be to, kartais tikrai nervuodavo H.P. Lovecraft pomėgis viską apibūdinti kaip "žodžiais neapsakomą", "beprotišką", "nesuvokiamą" bei visus būdvardžius paversti "-iausiais". Kai viskas yra neapsakomai siaubinga, tai po kurio laiko mažai kas pasidaro iš ties siaubinga. Ach, jei tik jis būtų gebėjęs rašyti labiau įtraukiančiai... Tikriausiai būčiau davęs visas penkias žvaigždutes.
Trumposios prozos kūriniai apie paslaptingus susitikimus, košmarus ir egzistencinį nerimą ieškant prasmės siaubo, magijos sferose. Apsakymai primena E. A. Po prozą, tačiau siužetas, psichologinis pagrindimas nėra tokie meistriškai paveikūs.
Skaityti buvo BAISIAI įdomu :D Tiesa, apsakymai pasirodė ne tokie stiprūs, kaip apysakos. O apysakos gal kiek pasidaugiažodžiaujančios, bet atmosfera, būtybės, mitologija užgožia paskirus žodžius. Ir kas įdomu, kad kiekviena apysaka turi savo visiškai skirtingą vietą, kur vyksta veiksmas - vandenynas, Amerika, Antarktida, Australija. Skaitant pasakojimas atrodo pakankamai realistiškas ir vietomis tikrai pasijutau, kad aprašoma mitologija yra mūsų pasaulio mitologija. Ką dar pastebėjau - tekstuose ryški perskyra tarp racionalizmo (pagrindiniai veikėjai iš paskutiniųjų bando surasti kokį nors racionalų paaiškinimą tam, kas vyksta, net jei tas paaiškinimas būtų, kad jie išprotėjo ar pan., negu pripažinti, kad tai, kas įvyko buvo tikra) ir nežemiškumo, kurį gali iš dalies pajusti juslėmis (nežemiški garsai (klausa), spalvos (rega), šaltis (lyta), keisti architektūriniai sprendimai (erdvės pojūtis)).
Paauglystėje Lovecraft'o kūrybą skaityti buvo neįgyvendinama svajonė, tada jo tekstai anglų kalba buvo man neįkandami, arba kandami pernelyg varginančiai ilgai. Taigi apsidžiaugiau, kai jie galiausiai padoriai publikuoti lietuviškai ir talentingai išversti. Kiek gaila, kad tik dabar (dėl tos pavėluotos reakcijos pritrūkau žvaigždutės), bet buvo verta pakeliauti šiurpiais tuneliais, tamsiais, virpulį keliančiais požemiais, svetimomis sąmonėmis ir košmariškais sapnais ! Tik nepriimkite rimtai..
Lovecrafto rašymo stilius ne iš paprastųjų - vienu ar dviem prisėdimais kažin ar pavyktų knygą perskaityti. Tačiau apsakymų turinys - klasika. Skaitai ir tampa aišku, kas įkvėpė filmų "Predator" ar "The Thing" atsiradimą.
Atsimenu tik puikų jausmą ir vieną kitą novelę, tad nusprendžiau skaityti dar kartą. Gėris! Bet kokiu atveju - tai knyga, kurią reikia skaityti lėtai. Gerai būtų angliškai, nes kai kurie išsireiškimas kelią klausimų. Kokių? Pvz. Lovecraftas dažnokai šlykštisi - garsais, vaizdais, žmonėmis (aha, rasistas jis), būtybėmis, kurie gyveno kaži kada arba gyvena dabar, bet netelpa į mums suprantamos gamtos rėmus. Faktiškai viskas, kas ten netelpa yra netokie. Baisūs ir pasišlykštėti. Dar stebina tai, kad atradus ką nors (Žemėje, nes kosmosas jam yra, bet siaubingas ir geriau ten neskristi) reikia viską mesti, bėgti, rėkti ir pamiršti. Nes tai, ko smegenys nepajėgūs apdoroti - nepakels ir išprotės. Tai taip tolokai iki "X failų" ir šiaip to žmogiško "išdarinėsim ir ištyrinėsim" atvejų. Ar rekomenduoju? Labai! Ypač - "Beprotybės viršukalnes" ir "Už laiko ribų". Nes fantazija Lovecrafto kažkas tokio. Ir šiaip jis vienas iš mūsų dabartinio fantastinio siaubo tėvų. Problema viena - nebaisu ir gana, ir tai suprantama. Tačiau yra ko pasimokyti - kalbos grožio, dėstymo, erdvės ir laiko beribiškumo.
Apie šį autorių sužinojau iš Nahash lyderio interviu "Audronašai", knygą nusipirkau "Vasaros knygyne" Nidoje... tiesiog nurovė stogą, kultinis autorius padaręs nerealią įtaką sunkiosios muzikos kūrėjams. Turbūt žinomiausias pavyzdys: Metallica - The Call of Ktulu.
Oi, kaip ilgai laukiau kol galėsiu perskaityti bent dalelę Lovecraft'o kūrybos. Ir štai, tai įvyko!
Rinktinė, tikrai verta dėmesio. Pasinerimas į šio neapsakomai talentingo rašytojo mitologiją yra kaip labai skanaus maisto ragavimas. Paprasčiausiai negali sustoti. Vis kramtai ir kramtai, puslapį po puslapio. Visas tas siaubas, neviltis ir visų kosminių būtybių aprašymai, persikelia iš knygos puslapių ir suteikia gerą adrenalino dozę. Baimė taip ir bėgioja po odą šiurpuliukų pavidalu.
Taip pat, didelis pagyrimas maketuotojams. Visos rinktinėje pateiktos istorijos išdėliotos nuo trumpiausios iki ilgiausios, kas mano manymu yra labai patogu. Knygos dizainas ir legendinio Cthulhu ikonelės, kiekvienos istorijos pradžioje, tikrai sudaro gerą įspūdį.
Tarp 4 ir 5 balų. Absoliučiai ištaškiusi knyga. Tikrai ne kiekvieno skoniui, ne ta knyga, kurią galėtum rekomenduoti ir kolegei, ir kurjeriui, ir draugėms, ir mamai. Tai ir siaubiakas, ir fantastika, ir pasakėlės iš rūsio, tai visiškai nuo nulio sukurta ir išplėtota kosminių padarų rūšių įvairovė (tie padarai kiek vargino primityvizmu, biologiniais detaliais aprašymais, bet knygą rašė žmogus kone prieš šimtą metų, jam matyt taip atrodė). Skaitosi lėtai, nes kalba tikrai labai vaizdinga ir detali, architektūriniai aprašymai galėjo būti minimum perpus trumpesni, bet viešpatie - kokia fantazija, kokios vizijos, kokia to autoriaus vaizduotė!!!! Vietomis jaučiau tikrą visaapimančią baimę, ir ne tik dėl puikaus baubukiško siužeto, o apskritai - ateina suvokimas, kokie esame maži prieš nuo paslapčių knibždančią visatą. Knyga turėtų būti privaloma visiems kūrėjams kaip pavyzdys kokius stebuklus gali sukurti vieno žmogaus protas. Neabejoju, kad Lovercraftas bus įtakojęs šimtus filmų, ir iki dabar guli kaip vadovėlis ant režisierių stalo. Be galo liūdna, kad autorius taip ir neišvydo savo kūrinių knygų pavidalu, na bet, gal tada neišvydo, o kadanors išvys kaip jo laiku keliavę herojai.
Nebloga Lovecraft'o darbų rinktinė. Leidžia labai gerai susipažinti su autoriumi, jo rašymo stiliumi, tematikomis ir pačiu kosminio siaubo žanru. Sužinojau iš kur kilo visi tie filmai apie ateivius ir svetimus bei dar daugiau.
Gaila nesu skaitęs Alan'o Edgar'o Po, nes suprantu, kad jis padarė labai didelę įtaką Lovecraft'ui, būtų buvę įdomu palyginti. Iš visos rinktinės išskirčiau: 'Ėricho Zano muzika' ir 'Spalva iš kosmoso', o iš apysakų 'Už laiko ribų' - šios istorijos man labiausiai patikusios. Vis tik, skaitant visas istorijas iš eilės ilgainiui viskas pasidaro labai nuspėjama ir galima jausti daug atsikartojimų. Turbūt reikėjo daryti tarpus tarp apsakymų, nes visų istorijų fabula pasidaro labai aiški.
-----SPOILER ALERT----
Visą Lovecraft'o kūrybą, manau, geriausiai apibūdina ši citata iš "Kthulhu Šauksmas" - "Man regis, pati didžiausia malonė pasaulyje - tai žmogaus proto nepajėgumas tarpusavyje susieti visų savo turinių. <...> Moksai, kurių kiekvienas žengia sava kryptimi, lig šiol mums padarė nedaug žalos, tačiau kada nors, į viena sudėjus išskaidytas žinias, atsivers tokios siaubingos tikrovės perspektyvos, toks baisus mūsų padėties tikrovėje vaizdas, kad mes nuo to naujo žinojimo išprotėsime arba spruksime šalin nuo nepermaldaujamos šviesos į naujų tamsiųjų amžių ramybę ir saugumą." Iš esmės, beveik visi apsakymai ar apysakos vienokiu ar kitokiu būdu savyje turi šią mintį. Yra kokios nors srities mokslininkas, kuris aprašinėją savo ekstraordinalų susidurimą su kosminėmis jėgomis - kitomis rasėmis. Iš pradžių, jis nieko nežino, tada besidomėdamas keistais "fringe'iniais" dokumentais, laiškais, ar knygomis pradeda atrasti keistų dalykų. Jo žingeidumas ir smalsumas surasti tiesą jį vis labiau skatina toliau domėtis, lįsti ten kur nereikia ir tada susidūrti su ta paslaptimi. Ją atvėrus, mokslininkas mirtinai išsigąsta arba praranda protą, ir nusprendžia, kad geriau būtų buvę taip ir likti palaimingoje nežinioje. Susitikimo metu paaiškėja jog žmonės toli gražu nėra auksčiausia gyvybės forma šioje visatoje ir yra kur kas stipresnių bei labiau pažengusių butybių, kurios esti aukščiau meilės, malonės, gailesčio ar kitų savybių. Lovecraft'o pasaulyje tokiems jausmams nebelieka vietos, nes visa visata yra tik tamsi, kraupi bedugnė pilna žiaurių ir negailėstingų dievų. Tiesa čia tikrai neišlaisvins, o greičiau paralyžiuos ir prives iki beprotybės ir visiškos bejėgystės. Todėl vienintelė išeitis yra sąmoningai pasirinkti ignoravimą arba užmaršumą. Tai turbūt ir yra pats kraupiausias dalykas atsiskleidžiantis Lovecraft'o kūryboje - aprašomas baisus susidurimas su tuo kas yra nežinoma, neįsivaizduojama ir nesuvokiama. Žmonės nėra užkariautojai, jie tik nežymus nukrypimas viso kosmoso evoliucijoje: kvaili, silpni ir visiškai nereikšmingi padarai apsupti didesnių galiūnų.
Perskaičius knygą vienintelis žodis yra “wow!”. Visu pirma, noriu paminėti leidimą, norėtųsi, kad toks dėmesys knygom iš leidėjų būtų visada: viršelis, puslapių kokybė, kiekviena apgalvota smulkmena. Vertimas vertas pagyrimo taip pat. Tai mano pirmoji pažintis su Lovecraft kūryba ir noris dabar dar ir dar. Geriausias kūrinys šioje knygoje man yra “Beprotybės viršukalnės”. Skaitant vaizduotė tiesiog siautėja, švelniai pasakius. Ši knyga keičia supratimą apie mistikos, fantastikos ir siaubo literatūrą iš pagrindų.
Autoriaus rašymo stilius pasirodė banalus. Visa informacija skaitytojui paduodama jau suvirškinta, nepaliekama erdvės pačiam pasidaryti apibendrinimų apie kūrinių aplinką. Labiausiai prajuokino frazė "šventvagiškas švilpesys".. Ir apskirtai, jo tekstuose visur viskas "šventvagiška". Man nepasirodė kaip rimta literatūra.
Dvi žvaigždutės už didelę įtaką kitiems, po Lovecrafto mirties rašiusiems, kūrėjams.
Nuostabi knyga, nors tikrai esu mažai skaičius fantastinės, o ypač siaubo literatūros, tačiau Lovecraft labai geriai sujungia siaubo, sapnų ir mokslo elementus į vieną kūrinį, tad tikrai galiausiai patiki, kad tai galėtų būti tiesa. Po kelių kūrinių buvo sunku užmigti ir sapnuose atsirado daugiau raganų, monstrų ir mistikos, bet jau seniai nebuvau taip įsitraukus į knygą ir lavinus savo fantazijos. Įdomu dar ir tai, kad rašytojas mokslinius faktus perteikia per siaubo legendas ir mitus. Labai rekomenduoju!
Man tai yra vienas geriausių autorių, stovinčių šalia Lemo, Strugackių... Labai patinka, kai jis piešia tą šalia tykančio siaubo nuotaiką. Kai, atrodo, net pajauti, kad gal tikrai kažkur tas kitas baisus pasaulis yra šalia, tik reikia tikslaus pjūvio, ar kaip jis rodo, vietos, ir visos baisybės ištrūks. Bet parašyta biografija nepatiko, geriau jokios nereikėjo, nei tokios. Toks jausmas, kad per valandą naudojant vikipediją parašyta.
Va, čia tai šiurpu ir baisu. Ne veltui H.P.Lovecrafto kūryba įkvėpė S. Kingą, J.L.Borges’ą ir M.Houellebecq’ą. Aišku, ne visi kūriniai lygiaverčiai, bet daugumą skaitant apimdavo toks nejaukumas, netikrumas. Labai įtaigu ir stipru.
Visų pirma, labai gražiai ir kruopščiai išleista knyga: masyvi, storais viršeliais, viršelio išvaizda alsuoja paslaptinga kelių dešimtmečių senumo aura. Šiek tiek gąsdina, baugina, bet jei bent truputį yra pažįstama Lovecrafto kūryba, supranti, kad toks viršelis idealiai tinka. Antras didžiulis knygos pliusas – puikus vertėjų darbas. Labai kokybiškas vertimas. Akivaizdu, kad įdėta daug pastangų, ir už tai norisi pagirti. Paminėjimo taip pat nusipelno pratarmė bei rašytojo gyvenimo apžvalga, tad žmogus, imantis į rankas Lovecrafto knygą pirmą kartą, gali geriau suprasti, kas čia vyksta. Nedažnai leidėjai tokiems dalykams skiria vietos ir laiko. Na, o pats Lovecraftas... Tai neįtikėtinas siaubo meistras. Nesvarbu, didesnės apimties kūrinys ar mažesnės, rašytojas meistriškai palaipsniui kelia įtampą, o jo veikėjas būtinai nueis pažinties ir transformacijos kelią, kurio gale beveik išnyks riba tarp sąmoningumo ir visiško pamišimo. Sugebėjimas sukurti neįtikėtinos įtampos atmosferą, niūrių paveikslą, kuriame žmogus mažas ir bejėgis, ir kur būtinai bus kažkas, kas yra senesnis ir galingesnis už žmogų. Lovecrafto sukurtas pasaulis visada niūrus ir tamsus. Lyg tąsus apvalkalas tave apglėbia nuo pat pirmų kūrinio eilučių. Ir supranti, kad išsigelbėjimo čia nebus. Į šį pasaulį neprasiskverbia net mažytis šviesos spindulėlis. Ir jei pagrindinis veikėjas paspruks nuo to, kas jį sukrėtė iki sielos gelmių, nuo savo sąmonės jam pasprukti nepavyks niekur. Puikūs apsakymai ir apysakos. Panašūs stilistiškai ir atsikartojantys siužetu, bet vis tiek tai labai stiprūs kūriniai. P.S. Laukiu nesulaukiu, kada kas nors pagaliau imsis kokybiškos Lovecrafto ekranizacijos.
'-Pagaliau'- su sušnabždėjau, kai užverčiau paskutinį knygos puslapį. Apie Lovecraft girdėjau seniai ir net girdėjau, kad jis baisesnis už Kingą.
Ir pagaliau gimtadienio progai gavau LT rinkinį. Pradėjau jį skaityti beveik rugsėjį, pabaigiau beveik vasarį. Dariau ilgas pertraukas, mirdavau ir prisikeldavau. Skaitėsi sunkiai ir ne vieną kartą norėjau nutrenkti knygą ir niekada nepabaigti. Susiėmiau ir likau kažkiek sužavėta.
Vargino aprašymai, detalės, kurios kartais kartodavosi viena po kitos. Bet kur reikėdavo to tikro siaubo viską ką autorius pateikdavo tai: taip baisu, kad net aprašyti žodžių trūksta... Ar tu rimtai??? Bet geriau aprašysiu, po šimtą kartų, kaip knaisiojosi po literatūrą.
Patiko mitologija.
Ar jis baisesnis už Kingą?
Tikrai ne. Tik vienas jo kūrinys "Ktulo šauksmas" buvo baisokas skaityti naktį.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Įveikiau tik trečdalį. Ne dėl to, kad knyga būtų blogai parašyta - ji tiesiog ne man. Sausas, tarsi enciklopedinis stilius, ir nežinomybės baimė man nepatinka ir netraukia skaityti toliau. Gyvenimas per trumpas, kad prisivertinėčiau skaityti.
Džiugu, kad pagaliau pasirodė lietuviška H. P. Lovecrafto knyga. Ši kūrybos rinktinė puikiai supažindina skaitytojus su fantastine, keistąja rašytojo kūryba, apimdama garsiausius rašytojo kūrinius.
Lovecraftas yra daugelio šiuolaikinės kultūros reiškinių įkvėpėjas. Niūrią, nežmogišką jo kūrinių atmosferą galima atpažinti daugelyje fantastinių filmų, romanų, jis įkvepia stalo žaidimų kūrėjus ir įvairių sričių menininkus. Todėl Lovecraftą verta paskaityti vien jau tam, kad geriau suprastumėm šiuolaikinę pop- ar subkultūrą.
Kaip rašytojas Lovecraftas yra gana vienodas, nuoseklus. Jis ne eksperimentuoja, bet naudoja savą pasakojimo kūrimo šabloną: pasakoja pirmuoju asmeniu, beveik nevartoja tiesioginės kalbos, tarsi rašytų laišką-išpažintį skaitytojui. Galbūt šis stilius gimė iš Lovecrafto pomėgio susirašinėti.
Kartais atrodo, kad rašytojui pritrūksta žodžių aprašyti vaizduojamus dalykus, bet, kita vertus, logiškai aprašyti košmarų (daug kur pasakojimų siužetai primena klaikius sapnus) praktiškai neįmanoma. Turint galvoje tai, kad rašytoją vaikystėje kankino košmarai, įžvelgti jo fantastinių būtybių kilmę ne taip jau sunku.
Lovecrafto kūriniai sukelia daug minčių. Kas yra žmogus ir mus supantis pasaulis? Ar tai, ką jis žino ar manosi žinąs, gali būti absoliučios tiesos pagrindas? O kas, jeigu viskas yra atvirkščiai ir tai, kas atrodė visiškai neįmanoma, vis dėlto įmanoma?
Mixed feelings sakyčiau. Viena vertus, visų pasakojimų siužetas įdomus, sukurti pasauliai visi savaip įdomūs, savotiški ir gąsdinantys. Sunku patikėti, kad taip detaliai galima išgalvoti ištisas rases ir vietoves. Taip ir norisi tai pamatyti gyvai. Kita vertus, šią knygą pradėjau skaityti pavasarį ir kad ir kokie įdomūs patys pasauliai ir naujos būtybės, skaitant neįsitraukiau taip smarkiai, kad padoriu laiku pabaigčiau knygą (truko beveik metus!). Atrodo, trumpesnieji apsakymai buvo vis kitokie savo struktūra, o ilgesnieji visi turėjo tą pačią formulę, skyrėsi tik laikas ir vieta bei pasakojimo veikėjai, tad skaitymo malonumas ateidavo tik pačiame gale aiškinantis kokią 'didžiausią baisybę' kiekvienas veikėjas išgyveno ir ką pamatė tyrinėdamas pasaulį. Be to, nežinau, ar tie apsakymai (ypač ilgesnieji) man kėlė siaubą. Labiau tiesiog buvo įdomu sužinoti, kokie dar ateiviai egzistuoja šiame pasaulyje. Visgi, vienas apsakymas buvo absoliučiai tobulas ir tikrai baisus gerąja to žodžio prasme. 'Spalva iš kosmoso' turi kažką tokio, kas visiškai įtraukia, kas priverčia eiti šiurpuliukus per kūną, tą tylią stingdančio siaubo atmosferą, kuri naktimis neleidžia užmigti. Tas neapčiuopiamas blogis sunaikinantis pamažu, bet besiplečiantis visur buvo fantastiškai gerai ir labai tikroviškai aprašytas. Tokių apsakymų norėtųsi daugiau.
Įpusėjusi Lovecraft apsakymų rinkinį “Tykantis tamsoje” pradėjau galvoti, kas su manimi ne taip. Autorius yra žinomas kaip kosminio siaubo pradininkas, kuris bando atskleisti kokia žmogišku protu yra nesuvokiama gyvybė, svetimos civilizacijos ir kokia nesvetinga ir siaubingai baisi yra visata. Jo romanuose gimė legendinis Ktulhu, dievas miegantis po vandenynu ir gebantis įsiskverbti į žmogaus sąmonę.
Apie Lovecraft girdėjau daug puikių atsiliepimų, ypatingai dėl siaubo, kuris apima skaitant apsakymus. Ir va čia atėjo didysis nusivylimas. Nei kažkokio kosminio nei nekosminio siaubo nepajutau. Apsakymai įdomūs, autorius naudoja labai daug aprašymų, pamąstymų ir kitų priemonių, kurios po truputį turi atvesti į apsakymo kulminaciją, kurioje patiri tą visą apimantį siaubą. Ir tos kulminacijos man nebuvo. Diskutavau su viena drauge apie tai, tai ji labai stebėjosi, kad nieko nepajutau.
Ir tai visai nereiškia kad apsakymai buvo neįdomūs. Jie puikūs. Ypatingai žvelgiant iš tos perspektyvos, kad parašyti prieš maždaug šimtmetį. Kalba nepaprastai vaizdinga, puikūs aprašymai ir plati vaizduotė, aprašant senųjų civilizacijų atstovų išvaizdą, miestus, kitus pasaulius, nežemiškas būtybes, jų bendravimą ir pan. Knyga skaitėsi kaip puikus fantastinis nuotykis, kuris man kažkodėl priminė „Sanikovo žemę“, kurią vaikystėje skaičiau kelis kartus ir kuri man labai patiko.
Siaubo klasika, savita autoriaus biografija - vienas iš tų atvejų, kai pripažinimo sulaukė jau miręs. Įdomi patirtis skaitant fikciją, kuri sukuria įtikinamą iliuziją, jog iš tikrųjų taip galėjo būti.
Svarbi pastebėta apsakymų ypatybė - žmogus visada pralaimi prieš nežemiškas būtybes. Pamoko, kad kartais žmogui nereikia visko žinoti.
Dar įdomi Nekronomikono koncepcija - neegzistuojanti mistinė knyga (minėta apsakymuose).
Neįsivazdavau ko tikėtis, bet visai patiko. Visus tekstus jungianti gija - kažko nežinomo, nesuprantamo ir nenusakomo, dažnai kosmiško stingdantis siaubas ir jis tikrai vykusiai perteikiamas. Mocumentary stiliaus pasakojimas ("tikri" laiškai, moksliniai straipsniai, liudijimai), palaipsniui auganti įtampa su užuominom ir nutylėjimais. Nors dažnai giriamos apysakos, man apsakymai gal net labiau patiko. Tikrai atpažįstama įtaka "dark, ominous, mind-bending" filmams ir serialams.