What do you think?
Rate this book
Tekstų persekiojimas. Esė apie rašytojus ir žmones
Tik grožinis pasaulis man atrodo rožinis...
GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ (g. 1960)
Nacionalinė kultūros ir meno premija „už skvarbią visuomenės analizę, už eseistinio teksto kokybę" (2015)
Europos Sąjungos literatūros premija už knygą „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos" (2010)
"Tekstų persekiojimas. Esė apie rašytojus ir žmones" - trečioji rašytojos knyga. Ankstesnės: "Suplanuotos akimirkos. Esė rinktinė" (2004) ir "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos. Esė rinkinys" (2010).
"Giedrą Radvilavičiūtę dėl maudymosi kitų autorių tekstuose - knygose, žurnaluose, filmuose, paveiksluose - bent iš dalies galima laikyti, tariant nūnai madingu ir dar nenudėvėtu terminu, postprodukcine' rašytoja [...] G. R. literatūriniai judesiai, [...] įvairių žargonų supynimas, harmoningais sąskambiais ir disonansais grįstų frazių gamyba, smagūs taiklūs posakiai, - šie judesiai ne tik suteikia teksto skaitymo malonumą, bet ir turi galios sukelti ekstaze..."
Alfonsas Andriuškevičius, Šiaurės Atėnai
"Radvilavičienės tekstai bando atskleisti tiesą, kuri savaime nėra akivaizdi, vienareikšmė, faktais išsemiama. Ji atveriama neslepiamu poetiniu mąstymu: „patikrinkite, koks vėjo skonis..."
Nora Bossong, iš įžangos G. R. esė rinkinio vokiškajam leidiniui
"[G. R. eseistika] konceptualiai elegantiška kaip fizikos lygtis, su pasakojimais pasakojimuose, išryškinanti teksto bei tikrovės sąveiką ir vaizduojanti gyvus charakterius, įsipynusius į sluoksniuotą naratyvą.
Vincent Czyz, World Books Revievv: Best Europcan h'iction 2010
GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ (g. 1960)
Nacionalinė kultūros ir meno premija „už skvarbią visuomenės analizę, už eseistinio teksto kokybę" (2015)
Europos Sąjungos literatūros premija už knygą „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos" (2010)
"Tekstų persekiojimas. Esė apie rašytojus ir žmones" - trečioji rašytojos knyga. Ankstesnės: "Suplanuotos akimirkos. Esė rinktinė" (2004) ir "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos. Esė rinkinys" (2010).
"Giedrą Radvilavičiūtę dėl maudymosi kitų autorių tekstuose - knygose, žurnaluose, filmuose, paveiksluose - bent iš dalies galima laikyti, tariant nūnai madingu ir dar nenudėvėtu terminu, postprodukcine' rašytoja [...] G. R. literatūriniai judesiai, [...] įvairių žargonų supynimas, harmoningais sąskambiais ir disonansais grįstų frazių gamyba, smagūs taiklūs posakiai, - šie judesiai ne tik suteikia teksto skaitymo malonumą, bet ir turi galios sukelti ekstaze..."
Alfonsas Andriuškevičius, Šiaurės Atėnai
"Radvilavičienės tekstai bando atskleisti tiesą, kuri savaime nėra akivaizdi, vienareikšmė, faktais išsemiama. Ji atveriama neslepiamu poetiniu mąstymu: „patikrinkite, koks vėjo skonis..."
Nora Bossong, iš įžangos G. R. esė rinkinio vokiškajam leidiniui
"[G. R. eseistika] konceptualiai elegantiška kaip fizikos lygtis, su pasakojimais pasakojimuose, išryškinanti teksto bei tikrovės sąveiką ir vaizduojanti gyvus charakterius, įsipynusius į sluoksniuotą naratyvą.
Vincent Czyz, World Books Revievv: Best Europcan h'iction 2010
233 pages
Published January 1, 2018
5 people are currently reading
84 people want to read
About the author
Giedra Radvilavičiūtė
13 books34 followersGiedra Radvilavičiūtė (g. 1960 m. Panevėžyje) – Lietuvos prozininkė, eseistė.
1983 m. baigė lituanistiką Vilniaus universitete ir mokytojavo provincijoje. 1986 m. persikėlė į Vilnių, ilgą laiką dirbo redakcijose. 1994–1997 m. su šeima gyveno Čikagoje, ten būdama, kartu su vyru kalbininku Giedriu Subačiumi išleido Čikagos Newberry bibliotekos lituanistinių ir prūsistinių knygų iki 1882 m. katalogą.
Debiutavo kaip apsakymų rašytoja 1986 m., tačiau tikrasis žingsnis į lietuvių literatūrą prasidėjo 1999 m., kai kultūrinėje spaudoje pradėjo skelbti esė. 2002 m. penkios esė paskelbtos kolektyviniame esė rinkinyje „Siužetą siūlau nušauti“. 2004 m. išėjo atskira esė rinktinė „Suplanuotos akimirkos“.
1983 m. baigė lituanistiką Vilniaus universitete ir mokytojavo provincijoje. 1986 m. persikėlė į Vilnių, ilgą laiką dirbo redakcijose. 1994–1997 m. su šeima gyveno Čikagoje, ten būdama, kartu su vyru kalbininku Giedriu Subačiumi išleido Čikagos Newberry bibliotekos lituanistinių ir prūsistinių knygų iki 1882 m. katalogą.
Debiutavo kaip apsakymų rašytoja 1986 m., tačiau tikrasis žingsnis į lietuvių literatūrą prasidėjo 1999 m., kai kultūrinėje spaudoje pradėjo skelbti esė. 2002 m. penkios esė paskelbtos kolektyviniame esė rinkinyje „Siužetą siūlau nušauti“. 2004 m. išėjo atskira esė rinktinė „Suplanuotos akimirkos“.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 14 of 14 reviews
April 11, 2018
Oi tu knygele knygele. Ojojoi.
Net rašydama dar nežinau, kiek žvaigždučių tai knygai duoti (oi, didelis egzistencinis apsisprendimas). Nes ji buvo ant tiek laukta, ant tiek svajota, ant tiek taupytasi, ant tiek bijota... o tada ant tiek nuvylė, ant tiek supykdė ir galiausiai vėl grįžo prie to, už ką Radvilavičiūtė verta - bet ko ji verta, premijos? pašlovinimo? liaupsių? meilės ir ištikimybės? - ji visa tai jau turi.
Bet kažkas vis tiek ne taip. Radvilavičiūtės aš nepažįstu - bet pažįstu jos pasakotoją, kuri jau tapusi artimiausios knyginės šeimos nare, ta viską žinančia keistoka teta, apie kurią "niekada nežinai", ką ji ten pati sau galvoja, kažkur vaikšto, klaidžioja, ką burba po nosim. Tada bum - parašo kosmosą. Kosmosą pačia geriausia prasme.
Bet kažkas tai pasakotojai vis tiek ne taip. Ji visada buvo keistoka - bet ne pikta, ne pagiežinga; neliaupsino visada vien tik savo rašančių draugų ratelio pagal vieną kurpalį (panašumą į Nabokovą, you guessed it), neužsiiminėjo "aš pati nemačiau / neskaičiau, BET" (Castellucci), nerašė ištisų tekstų apie Užkalnį. Taip, jai nepatikdavo popsas, bet ji jį pašiepdavo, ironizuodavo, o ne tiesmukai smerkdavo už atseit niuansų neturėjimą. Tai buvo niuansuota. Dabar nebėra.
Ilga įžanga ir chaotiška, bet iš esmės - knyga nuliūdino. Joje tėra viso labo 1 naujas tekstas (pati paskutinė esė "Tik balsas", 2017 m.), atsiradusios dvi naujos dalys - recenzijų (palyginimo su Nabokovu) ir publicistikos (straipsniai kontroversiškomis temomis). Trečioji dalis - klasikinės, "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos" stiliaus esė, kurių, deja, vos keletas ir kurios bent kiek paglosto širdį po didžiųjų publicistikos viražų.
Liūdna, kad Radvilavičiūtė beveik neberašo (prieš 2017 m. tekstą kiti grožiniai tekstai - tik 2011, 2012 m.)
Liūdna, kad knygoje rado vietą tokie galimai svarbūs, bet greit pasenstantys tekstai kaip Užkalnio straipsnio kritika, Garliavos skandalo apmąstymai, Navako knygos recenzija, Sabaliauskaitės tinklaraščio parodija.
Liūdna, knygele, kad tu manęs nebepersekiosi taip, kaip persekiojo tie nuostabūs pasakotojos dingimai, magiškas ir toks tikras jos pasaulis, jos gyvenimas tekstuose po pirmųjų dviejų knygų.
Pasakotojai irgi liūdna, ir tai jaučiasi. Nevardinsiu, dėl ko, nes tai išeitų kaip kvaila pašaipa, o visai neturėtų būti - ir man lygiai taip pat liūdna gyventi pasaulyje, kur gezas kaimyniniam name muša paauglę mergaitę, o po 48 val sulaikymo grįžta namo ir po savaitės kieme - vėl mentai su greitąja, nes mergaitės mama visada laukia gezo išskėstom rankom no matter what; liūdna matyt gatvėj pervažiuotus arba kiemuose kankintus, degintus gyvūnus; liūdna matyti feisbuko puslapį "Niekieno vaikai". Apskritai mūsų socialinė tikrovė yra labai liūdna. Kad tai randa kelią į tekstus - teisinga, ir tie tekstai liūdni. Gal dėl to nesirašo, gal dėl to norisi rašyt apie kalbą, Nabokovą, Užkalnį. Gal dėl to liūdna ir man - nes labai norėčiau nuo visko pabėgti į elitinę tekstų ir intertekstų puotą, bet ji jau nebegali sau ramiai gyvuoti lygia greta šalia tų niekieno nelankomų vaikų, nebenori būti sacrum anapus profanum, ji nori įsitraukti į tikrovės batalijas, būti gyva, būti atsakinga už moralinį šalies klimatą. Bet išeina tik bandymas prievarta įnešinėti sacrum tenai, kur viskas net ne tai kad profanum, o tiesiog labai, labai paprasta.
Net rašydama dar nežinau, kiek žvaigždučių tai knygai duoti (oi, didelis egzistencinis apsisprendimas). Nes ji buvo ant tiek laukta, ant tiek svajota, ant tiek taupytasi, ant tiek bijota... o tada ant tiek nuvylė, ant tiek supykdė ir galiausiai vėl grįžo prie to, už ką Radvilavičiūtė verta - bet ko ji verta, premijos? pašlovinimo? liaupsių? meilės ir ištikimybės? - ji visa tai jau turi.
Bet kažkas vis tiek ne taip. Radvilavičiūtės aš nepažįstu - bet pažįstu jos pasakotoją, kuri jau tapusi artimiausios knyginės šeimos nare, ta viską žinančia keistoka teta, apie kurią "niekada nežinai", ką ji ten pati sau galvoja, kažkur vaikšto, klaidžioja, ką burba po nosim. Tada bum - parašo kosmosą. Kosmosą pačia geriausia prasme.
Bet kažkas tai pasakotojai vis tiek ne taip. Ji visada buvo keistoka - bet ne pikta, ne pagiežinga; neliaupsino visada vien tik savo rašančių draugų ratelio pagal vieną kurpalį (panašumą į Nabokovą, you guessed it), neužsiiminėjo "aš pati nemačiau / neskaičiau, BET" (Castellucci), nerašė ištisų tekstų apie Užkalnį. Taip, jai nepatikdavo popsas, bet ji jį pašiepdavo, ironizuodavo, o ne tiesmukai smerkdavo už atseit niuansų neturėjimą. Tai buvo niuansuota. Dabar nebėra.
Ilga įžanga ir chaotiška, bet iš esmės - knyga nuliūdino. Joje tėra viso labo 1 naujas tekstas (pati paskutinė esė "Tik balsas", 2017 m.), atsiradusios dvi naujos dalys - recenzijų (palyginimo su Nabokovu) ir publicistikos (straipsniai kontroversiškomis temomis). Trečioji dalis - klasikinės, "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos" stiliaus esė, kurių, deja, vos keletas ir kurios bent kiek paglosto širdį po didžiųjų publicistikos viražų.
Liūdna, kad Radvilavičiūtė beveik neberašo (prieš 2017 m. tekstą kiti grožiniai tekstai - tik 2011, 2012 m.)
Liūdna, kad knygoje rado vietą tokie galimai svarbūs, bet greit pasenstantys tekstai kaip Užkalnio straipsnio kritika, Garliavos skandalo apmąstymai, Navako knygos recenzija, Sabaliauskaitės tinklaraščio parodija.
Liūdna, knygele, kad tu manęs nebepersekiosi taip, kaip persekiojo tie nuostabūs pasakotojos dingimai, magiškas ir toks tikras jos pasaulis, jos gyvenimas tekstuose po pirmųjų dviejų knygų.
Pasakotojai irgi liūdna, ir tai jaučiasi. Nevardinsiu, dėl ko, nes tai išeitų kaip kvaila pašaipa, o visai neturėtų būti - ir man lygiai taip pat liūdna gyventi pasaulyje, kur gezas kaimyniniam name muša paauglę mergaitę, o po 48 val sulaikymo grįžta namo ir po savaitės kieme - vėl mentai su greitąja, nes mergaitės mama visada laukia gezo išskėstom rankom no matter what; liūdna matyt gatvėj pervažiuotus arba kiemuose kankintus, degintus gyvūnus; liūdna matyti feisbuko puslapį "Niekieno vaikai". Apskritai mūsų socialinė tikrovė yra labai liūdna. Kad tai randa kelią į tekstus - teisinga, ir tie tekstai liūdni. Gal dėl to nesirašo, gal dėl to norisi rašyt apie kalbą, Nabokovą, Užkalnį. Gal dėl to liūdna ir man - nes labai norėčiau nuo visko pabėgti į elitinę tekstų ir intertekstų puotą, bet ji jau nebegali sau ramiai gyvuoti lygia greta šalia tų niekieno nelankomų vaikų, nebenori būti sacrum anapus profanum, ji nori įsitraukti į tikrovės batalijas, būti gyva, būti atsakinga už moralinį šalies klimatą. Bet išeina tik bandymas prievarta įnešinėti sacrum tenai, kur viskas net ne tai kad profanum, o tiesiog labai, labai paprasta.
August 17, 2019
Išties ilgokai mąsčiau, kaip vertinti šią knygą.
Regis, labai žavi, patraukli, lengva ranka parašyta... Turbūt didžiausias pliusas - tikrai sklandi ir graži eseistika, kokią ne kiekvienas, kuris nori, gali išspausti. Ir humoras... Viena mūsų fakulteto profesorė yra sakiusi, kad skaitytoją sunkiau prajuokinti nei sugraudinti. Tiesos jos žodžiuose, aišku, yra. G. Radvilavičiūtės pasakotojai (ar pasakotojui) visai neblogai sekasi išpešti skaitytojo šypsnį. Knyga ypač patiks tiems, kas mėgsta lengvą ironiją, retkarčiais natūraliai peraugančią į kiek piktesnį sarkazmą. Tekstai neabejotinai aktualūs, kartais šiek tiek karikatūriški, bet spalvingi - tiek turinio, tiek raiškos atžvilgiu. Bene geriausią įspūdį paliko tekstas ,,Tik balsas", į kurį, beje, labai logiškai pateiktą patį paskutinį, suteka visos knygoje atrastos idėjos, nuomonės, nuojautos, o gal ir dar kažkas.
Kita vertus... Labiausiai kliuvo stipri sociokritika. Nesiginčysiu, kad esė vis tik žanras, kuriame lyg ir privalėtų atsispindėti nūdienos aktualijos, tačiau knygoje epizodiškai jų buvo per daug. Visada gerbiu žmones, turinčius savo aiškią poziciją. G. Radvilavičiūtei bestuburiškumo prikišti irgi negalima, kaip tik todėl ji mane žavi. Tačiau, kad ir kaip žaviuosi autore, tam tikri momentai man priminė itin kategorišką socialinių reiškinių vertinimą, iš dalies primetamą skaitytojui (tiesa, turbūt to nebuvo sąmoningai siekiama).
Regis, labai žavi, patraukli, lengva ranka parašyta... Turbūt didžiausias pliusas - tikrai sklandi ir graži eseistika, kokią ne kiekvienas, kuris nori, gali išspausti. Ir humoras... Viena mūsų fakulteto profesorė yra sakiusi, kad skaitytoją sunkiau prajuokinti nei sugraudinti. Tiesos jos žodžiuose, aišku, yra. G. Radvilavičiūtės pasakotojai (ar pasakotojui) visai neblogai sekasi išpešti skaitytojo šypsnį. Knyga ypač patiks tiems, kas mėgsta lengvą ironiją, retkarčiais natūraliai peraugančią į kiek piktesnį sarkazmą. Tekstai neabejotinai aktualūs, kartais šiek tiek karikatūriški, bet spalvingi - tiek turinio, tiek raiškos atžvilgiu. Bene geriausią įspūdį paliko tekstas ,,Tik balsas", į kurį, beje, labai logiškai pateiktą patį paskutinį, suteka visos knygoje atrastos idėjos, nuomonės, nuojautos, o gal ir dar kažkas.
Kita vertus... Labiausiai kliuvo stipri sociokritika. Nesiginčysiu, kad esė vis tik žanras, kuriame lyg ir privalėtų atsispindėti nūdienos aktualijos, tačiau knygoje epizodiškai jų buvo per daug. Visada gerbiu žmones, turinčius savo aiškią poziciją. G. Radvilavičiūtei bestuburiškumo prikišti irgi negalima, kaip tik todėl ji mane žavi. Tačiau, kad ir kaip žaviuosi autore, tam tikri momentai man priminė itin kategorišką socialinių reiškinių vertinimą, iš dalies primetamą skaitytojui (tiesa, turbūt to nebuvo sąmoningai siekiama).
December 5, 2018
Truputį nuliūdino ir truputį nudžiugino.
Paskutines Giedros knygas skaičiau tada, kada jos buvo išleistos - mano (besibaigiančios) paauglystės metu. Tada man buvo smagu, įdomu ir žavu. Dabar galvoju, kuri iš mūsų pasikeitė, nes šį kartą žavesį ir įdomumą užgožė skundai, pasikandžiojimai ir pašaipos (ypač tos užslėptosios - be vardų ir pavardžių, tačiau su aprašymu, iš kurio pasidaro aišku, apie ką čia kalbama).
Paskutines Giedros knygas skaičiau tada, kada jos buvo išleistos - mano (besibaigiančios) paauglystės metu. Tada man buvo smagu, įdomu ir žavu. Dabar galvoju, kuri iš mūsų pasikeitė, nes šį kartą žavesį ir įdomumą užgožė skundai, pasikandžiojimai ir pašaipos (ypač tos užslėptosios - be vardų ir pavardžių, tačiau su aprašymu, iš kurio pasidaro aišku, apie ką čia kalbama).
July 16, 2020
https://www.instagram.com/asskaitau/
⠀
"Tik rožinis pasaulis man atrodo rožinis..."
⠀
Labai seniai, besiruošiant lietuvių kalbos egzaminui, teko nagrinėti eseistikos padėtį Lietuvoje. Ir iki šiol man labai įstrigo S. Parulskio pasakyti žodžiai: "eseistiką rašo tie, kurie nemoka rašyti, tiems, kurie nemoka skaityti". Ilgą laiką esė žanras tikrai nebuvo vertinamas kaip rimta literatūra. Taip, tai narciziškas, neįpareigojantis žanras, bet tuo pačiu ir tikra rašytojo laisvė bei skaitytojo kvietimas dialogui.
⠀
Aš šį žanrą pamilau visai atsitiktinai, perskaičius G. Radvilavičiūtės "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos" (ši knyga autorei pelnė ES literatūros premiją). Jos talentu dar kartą įsitikinau perskaičius ir "Tekstų persekiojimas". Nes šitaip sugebėti valdyti žodį, šitaip išjausti, pastebėti ir girdėti reikia tikrai didžiulio talento.
⠀
Man jos tekstai kaip mankšta smegenims, žinios ir analizė. Puikus humoro jausmas ir pamatuota kritika. Principai ir moralė. Nors tikrai ne visoms mintims pritariau, kai kurios esė jau praradusios laiko aktualumą (visuomenėje seniai pamiršti įvykiai), nebūčiau lietųsi ir politikos temos. Bet tiesiog žavėjausi skaitydama esė apie rašytojus: Alice Munro slogutį, Kęstučio Navako ekspresą ar Romainą Gary.
⠀
Gaila, kad autorė jau kelis metus nieko neberašo. Pasigendu aš jos to balso dabartiniame kontekste, ironijos peraugančios į sarkazmą ir lengvos plunksnos. Paskaitykit, nesibodėkit eseistikos, ji sugeba įtraukti.
⠀
"Tik rožinis pasaulis man atrodo rožinis..."
⠀
Labai seniai, besiruošiant lietuvių kalbos egzaminui, teko nagrinėti eseistikos padėtį Lietuvoje. Ir iki šiol man labai įstrigo S. Parulskio pasakyti žodžiai: "eseistiką rašo tie, kurie nemoka rašyti, tiems, kurie nemoka skaityti". Ilgą laiką esė žanras tikrai nebuvo vertinamas kaip rimta literatūra. Taip, tai narciziškas, neįpareigojantis žanras, bet tuo pačiu ir tikra rašytojo laisvė bei skaitytojo kvietimas dialogui.
⠀
Aš šį žanrą pamilau visai atsitiktinai, perskaičius G. Radvilavičiūtės "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos" (ši knyga autorei pelnė ES literatūros premiją). Jos talentu dar kartą įsitikinau perskaičius ir "Tekstų persekiojimas". Nes šitaip sugebėti valdyti žodį, šitaip išjausti, pastebėti ir girdėti reikia tikrai didžiulio talento.
⠀
Man jos tekstai kaip mankšta smegenims, žinios ir analizė. Puikus humoro jausmas ir pamatuota kritika. Principai ir moralė. Nors tikrai ne visoms mintims pritariau, kai kurios esė jau praradusios laiko aktualumą (visuomenėje seniai pamiršti įvykiai), nebūčiau lietųsi ir politikos temos. Bet tiesiog žavėjausi skaitydama esė apie rašytojus: Alice Munro slogutį, Kęstučio Navako ekspresą ar Romainą Gary.
⠀
Gaila, kad autorė jau kelis metus nieko neberašo. Pasigendu aš jos to balso dabartiniame kontekste, ironijos peraugančios į sarkazmą ir lengvos plunksnos. Paskaitykit, nesibodėkit eseistikos, ji sugeba įtraukti.
July 10, 2018
Knyga, kurioje daug Lietuvos ir užsienio knygų recenzijų. Tačiau įdomiausios knygos dalys - esė apie lietuviškųjų naujienų portalų antraštes, idėjas. Esė, kuriuose daug kritinių įžvalgų, satyros ir pamatuotos kritikos kaip turi keistis internetinė žiniasklaida.
April 15, 2018
I dalis - super, III - gerai, bet vidurinė iš mano atminties prikėlė maždaug 30-ies metų senumo įvykį, kai mano išradinga draugė įdėjo į voką gražiai sulankstytą taukuotą popierėlį nuo margarino plytos ir išsiuntė įkyriam intelekto nesugadintam gerbėjui. Šiuo atveju talentinga, intelektuali, puikiai kalbą ir klavišus valdanti, visokiais apdovanojimais pagerbta, griežtas moralines nuostatas demonstruojanti rašytoja APOSTROFOS išleistoje, Sigutės Chlebinskaitės apipavidalintoje (koks gremėzdiškas žodis) knygoje tarp visomis vaivorykštės spalvomis tryštančių tekstų man įbruka užkalnį ir violetinę istoriją, pati daug kartų pakartodama "Smagius žaidimėlius". Kaip išplėšti II skyrių, nesugadinant S. Chlebinskaitės kūrinio?
October 21, 2025
Galbūt dar ir nesuvokiu iki galo knygos sudėliotos kompozicijos ir jos padalinimo į tris dalis, bet man tas visiškai nei veikė, nei rūpėjo.
Knyga galėjo ir be tų trijų dalių išeiti, nes kiekvienas tekstas - kaip savarankiškas gyvis, įtraukiantis skaitytoją į kasdienybės vaizdų magiją. Labiausiai patinka Radvilavičiūtės kuriamas humoras - tiek su tekste veikiamais impulsais, tiek su pačiu skaitytoju (vėl jį pavartojau toje pačioje pastraipoje).
Rekomenduoju tiems, kas ieško kiek šviežesnio ir gyvybingesnio (jei perskaitytų, Radvilavičiūtė dėl to labai supyktų) balso lietuvių literatūroje. Kas nori ne tik pasijuokti, bet kartu ir pamatyti kasdienybę kiek iš kito kampo.
Citatų nededu ir neužbaiginėju savo tekstų, tačiau viena iš jų mane pralinksmino:
"Dėkoju savo šeimai... Dukrai - už palaikymą, katinui - už šilumą, televizoriui - už kambario apšvietimą." (Iš esė "Kalėdinės dovanos: gauti ir gauti. Rafineria", p. 206)
Knyga galėjo ir be tų trijų dalių išeiti, nes kiekvienas tekstas - kaip savarankiškas gyvis, įtraukiantis skaitytoją į kasdienybės vaizdų magiją. Labiausiai patinka Radvilavičiūtės kuriamas humoras - tiek su tekste veikiamais impulsais, tiek su pačiu skaitytoju (vėl jį pavartojau toje pačioje pastraipoje).
Rekomenduoju tiems, kas ieško kiek šviežesnio ir gyvybingesnio (jei perskaitytų, Radvilavičiūtė dėl to labai supyktų) balso lietuvių literatūroje. Kas nori ne tik pasijuokti, bet kartu ir pamatyti kasdienybę kiek iš kito kampo.
Citatų nededu ir neužbaiginėju savo tekstų, tačiau viena iš jų mane pralinksmino:
"Dėkoju savo šeimai... Dukrai - už palaikymą, katinui - už šilumą, televizoriui - už kambario apšvietimą." (Iš esė "Kalėdinės dovanos: gauti ir gauti. Rafineria", p. 206)
May 2, 2020
Tobula pradžia. Tokių recenzijų, manau, dar ilgai truks mūsų periodikoje. Bet II dalis erzino, pykdė. Iš šios autorės tiek sociologijos ir kasdienybės politikos nesitikėjau. Nereikėjo ir labai neįtikino. Paskutinė dalis - lyg ir tai, ko tikėčiausi, bet jau vistiek skaitymo malonumas buvo dingęs. Tiesiog išsikankinau su ta antra dalim...
June 22, 2018
Neabejoju, kad „Tekstų persekiojimas“ sulauks savo „persekiojimo“. Radvilavičiūtė autoironiškai save leidžia vertinti kaip buitišką (taukuotą), neprovincialią vyresnės kartos atstovę. Būtent tuo jos balsą įmanoma apkaltinti. Juk vietomis mainstreaminė autorė rodo pažiūras, kurios asocijuojasi su marginalumu. Bet vis tik jos knyga šaunesnė už irzlią, bet gražią don kichotų eseistiką.
Visa recenzija: Nacionaliniai tendencingumo ypatumai.
Visa recenzija: Nacionaliniai tendencingumo ypatumai.
July 27, 2018
Esė, dėl kurių man Giedra Radvilavičiūtė taip patiko iš praeitų poros jos knygų, čia vos penkios - rinkinio pabaigoje.
Pirmoji dalis - apie rašytojus (straipsniai-esė iš 2004-2016 metų). Supratau, kad Alice Munro nenorėsiu skaityti. Smalsu buvo skaityti esė apie knygas, kurias aš pati esu skaičiusi, pvz., Navako "Begarsį skambutį", Kalinauskaitės "Niekada nežinai" ar Romain Gary.
Antroji rinkinio dalis - publicistinės esė apie konkretaus laikotarpio aktualijas. Man asmeniškai ši dalis buvo nuobodžiausia, nes dalis esė jau buvo kažkur skaityta (ar bent jau toks susidarė įspūdis), o dalis aktualijų jau gan seniai nėra aktualios. Pvz., keista buvo skaityti esė, kurioje minimas savo kūrybą skaitantis Jurgis Kunčinas. Po to pamačiau, kad ta esė parašyta 2002 metais - būtent tada, kada Kunčinas ir mirė. "Šviežiausia" esė antroje dalyje datuota 2015 metais.
Trečioje dalyje, kuri savo stiliumi panašiausia į "Suplanuotas akimirkas" ir "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos", vos 5 esė. Jos apima 2011-2017 metų laikotarpį.
Man užkliuvo tai, kad autorės frazės ar citatos iš kitų kūrinių rusų kalba (taip pat ir eilėraščiai ar jų ištraukos) nėra išverstos. Manau, dėl pagarbos skaitytojui bent jau išnašose leidykla turėtų pateikti vertimą. Ar galvojama, kad Giedrą Radvilavičiūtę skaito tik tie žmonės, kurie puikiai moka rusų kalbą? Aš šios kalbos nemoku taip gerai, kad galėčiau laisvai skaityti cituojamus poezijos posmus.
Keista ir gaila, kad rinkinyje tiek nedaug naujos kūrybos - vos viena esė iš 2016 (apie Alice Munro) ir vos viena iš 2017 metų.
Pirmoji dalis - apie rašytojus (straipsniai-esė iš 2004-2016 metų). Supratau, kad Alice Munro nenorėsiu skaityti. Smalsu buvo skaityti esė apie knygas, kurias aš pati esu skaičiusi, pvz., Navako "Begarsį skambutį", Kalinauskaitės "Niekada nežinai" ar Romain Gary.
Antroji rinkinio dalis - publicistinės esė apie konkretaus laikotarpio aktualijas. Man asmeniškai ši dalis buvo nuobodžiausia, nes dalis esė jau buvo kažkur skaityta (ar bent jau toks susidarė įspūdis), o dalis aktualijų jau gan seniai nėra aktualios. Pvz., keista buvo skaityti esė, kurioje minimas savo kūrybą skaitantis Jurgis Kunčinas. Po to pamačiau, kad ta esė parašyta 2002 metais - būtent tada, kada Kunčinas ir mirė. "Šviežiausia" esė antroje dalyje datuota 2015 metais.
Trečioje dalyje, kuri savo stiliumi panašiausia į "Suplanuotas akimirkas" ir "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos", vos 5 esė. Jos apima 2011-2017 metų laikotarpį.
Man užkliuvo tai, kad autorės frazės ar citatos iš kitų kūrinių rusų kalba (taip pat ir eilėraščiai ar jų ištraukos) nėra išverstos. Manau, dėl pagarbos skaitytojui bent jau išnašose leidykla turėtų pateikti vertimą. Ar galvojama, kad Giedrą Radvilavičiūtę skaito tik tie žmonės, kurie puikiai moka rusų kalbą? Aš šios kalbos nemoku taip gerai, kad galėčiau laisvai skaityti cituojamus poezijos posmus.
Keista ir gaila, kad rinkinyje tiek nedaug naujos kūrybos - vos viena esė iš 2016 (apie Alice Munro) ir vos viena iš 2017 metų.
September 14, 2018
Man patinka Giedros stilius - gera skaityti. Literatūriškai labai šauni knyga. Su autorės požiūriu dažnai nesutinku, bet galiausiai daugiau panašumų mąstyme, nei skirtumų, tad džiaugiuosi šiuo skaitiniu.
March 12, 2018
Giedra yra Giedra. Skaitai, žaviesi ir džiaugiesi įžvalga, pastabumu ir teksto girdėjimu bei žodžių origamiais.
April 26, 2020
Vaizdingi Delfi komentarai, tik kaip „žanrui“ ilgoki.
August 27, 2018
Būtent šiai rašytojai yra būdinga ypatinga ir retai tarp literatų, ypač Lietuvoje, pasitaikanti savybių triada, aukštos laikysenos konstanta: kilnumas, erudicija ir sveikas humoro jausmas. Nepaisant kiek pritemptos ir rinkinio struktūros, G. Radvilavičiūtės pasaulis įtraukia.
(370 skaitykla)
(370 skaitykla)
Displaying 1 - 14 of 14 reviews