Oi tu knygele knygele. Ojojoi.
Net rašydama dar nežinau, kiek žvaigždučių tai knygai duoti (oi, didelis egzistencinis apsisprendimas). Nes ji buvo ant tiek laukta, ant tiek svajota, ant tiek taupytasi, ant tiek bijota... o tada ant tiek nuvylė, ant tiek supykdė ir galiausiai vėl grįžo prie to, už ką Radvilavičiūtė verta - bet ko ji verta, premijos? pašlovinimo? liaupsių? meilės ir ištikimybės? - ji visa tai jau turi.
Bet kažkas vis tiek ne taip. Radvilavičiūtės aš nepažįstu - bet pažįstu jos pasakotoją, kuri jau tapusi artimiausios knyginės šeimos nare, ta viską žinančia keistoka teta, apie kurią "niekada nežinai", ką ji ten pati sau galvoja, kažkur vaikšto, klaidžioja, ką burba po nosim. Tada bum - parašo kosmosą. Kosmosą pačia geriausia prasme.
Bet kažkas tai pasakotojai vis tiek ne taip. Ji visada buvo keistoka - bet ne pikta, ne pagiežinga; neliaupsino visada vien tik savo rašančių draugų ratelio pagal vieną kurpalį (panašumą į Nabokovą, you guessed it), neužsiiminėjo "aš pati nemačiau / neskaičiau, BET" (Castellucci), nerašė ištisų tekstų apie Užkalnį. Taip, jai nepatikdavo popsas, bet ji jį pašiepdavo, ironizuodavo, o ne tiesmukai smerkdavo už atseit niuansų neturėjimą. Tai buvo niuansuota. Dabar nebėra.
Ilga įžanga ir chaotiška, bet iš esmės - knyga nuliūdino. Joje tėra viso labo 1 naujas tekstas (pati paskutinė esė "Tik balsas", 2017 m.), atsiradusios dvi naujos dalys - recenzijų (palyginimo su Nabokovu) ir publicistikos (straipsniai kontroversiškomis temomis). Trečioji dalis - klasikinės, "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos" stiliaus esė, kurių, deja, vos keletas ir kurios bent kiek paglosto širdį po didžiųjų publicistikos viražų.
Liūdna, kad Radvilavičiūtė beveik neberašo (prieš 2017 m. tekstą kiti grožiniai tekstai - tik 2011, 2012 m.)
Liūdna, kad knygoje rado vietą tokie galimai svarbūs, bet greit pasenstantys tekstai kaip Užkalnio straipsnio kritika, Garliavos skandalo apmąstymai, Navako knygos recenzija, Sabaliauskaitės tinklaraščio parodija.
Liūdna, knygele, kad tu manęs nebepersekiosi taip, kaip persekiojo tie nuostabūs pasakotojos dingimai, magiškas ir toks tikras jos pasaulis, jos gyvenimas tekstuose po pirmųjų dviejų knygų.
Pasakotojai irgi liūdna, ir tai jaučiasi. Nevardinsiu, dėl ko, nes tai išeitų kaip kvaila pašaipa, o visai neturėtų būti - ir man lygiai taip pat liūdna gyventi pasaulyje, kur gezas kaimyniniam name muša paauglę mergaitę, o po 48 val sulaikymo grįžta namo ir po savaitės kieme - vėl mentai su greitąja, nes mergaitės mama visada laukia gezo išskėstom rankom no matter what; liūdna matyt gatvėj pervažiuotus arba kiemuose kankintus, degintus gyvūnus; liūdna matyti feisbuko puslapį "Niekieno vaikai". Apskritai mūsų socialinė tikrovė yra labai liūdna. Kad tai randa kelią į tekstus - teisinga, ir tie tekstai liūdni. Gal dėl to nesirašo, gal dėl to norisi rašyt apie kalbą, Nabokovą, Užkalnį. Gal dėl to liūdna ir man - nes labai norėčiau nuo visko pabėgti į elitinę tekstų ir intertekstų puotą, bet ji jau nebegali sau ramiai gyvuoti lygia greta šalia tų niekieno nelankomų vaikų, nebenori būti sacrum anapus profanum, ji nori įsitraukti į tikrovės batalijas, būti gyva, būti atsakinga už moralinį šalies klimatą. Bet išeina tik bandymas prievarta įnešinėti sacrum tenai, kur viskas net ne tai kad profanum, o tiesiog labai, labai paprasta.