What do you think?
Rate this book
Gone with the Wind Split-Volume (2) Editions #2
#2,ذهب مع الريح
Роман американской писательницы Маргарет Митчелл (1900–1949) «Унесенные ветром» (1936) — увлекательное по сюжету, остросоциальное произведение, основной проблемой которого является судьба человеческих ценностей в мире купли-продажи. Действие книги происходит в один из наиболее сложных периодов в истории США и охватывает годы Гражданской войны (1861–1865) и последующей за ней Реконструкции.
Unknown Binding
First published June 30, 1936
160 people are currently reading
3519 people want to read
About the author
Margaret Mitchell
142 books3,056 followersLibrarian Note: There is more than one author in the Goodreads database with this name.
Margaret Munnerlyn Mitchell, popularly known as Margaret Mitchell, was an American author, who won the Pulitzer Prize in 1937 for her novel, Gone with the Wind, published in 1936. The novel is one of the most popular books of all time, selling more than 28 million copies. An American film adaptation, released in 1939, became the highest-grossing film in the history of Hollywood, and received a record-breaking number of Academy Awards.
-Wikipedia
Margaret Munnerlyn Mitchell, popularly known as Margaret Mitchell, was an American author, who won the Pulitzer Prize in 1937 for her novel, Gone with the Wind, published in 1936. The novel is one of the most popular books of all time, selling more than 28 million copies. An American film adaptation, released in 1939, became the highest-grossing film in the history of Hollywood, and received a record-breaking number of Academy Awards.
-Wikipedia
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 431 reviews
September 13, 2021
PERFEITO!!! Estou ao mesmo tempo sem palavras e com um turbilhão infindável de ideias e emoções que tenho que partilhar em vídeo!
Transformou-se numa das obras da minha vida!
Opinião em vídeo: https://www.youtube.com/watch?v=njv_T...
Transformou-se numa das obras da minha vida!
Opinião em vídeo: https://www.youtube.com/watch?v=njv_T...
October 19, 2020
3.5/5
Tepasiekia mane po šitos apžvalgos akmenų kruša – visų intelektualų, klasikos mylėtojų, literatūros vertintojų ir garbintojų, pasiruošusių klauptis prieš Margaret Mitchell altorių. Didvyriškai iškentėsiu visus smūgius ir vis tiek sakysiu: Dieve, kaip pavargau. Nes yra riba, kiek žmogus gali iškentėti padūsavimų ir aikčiojimų, dramatiškų žvilgsnių į tolį, šokiruojančių susilietimų rankomis ir žvilgsnių per virpančias blakstienas. Yra riba, kiek puslapių galima aprašinėti medvilnės laukus ir ligonių slaugymą, jojimą arkliais ir krinolino šiugždesį. Yra riba, kiek kartų galima skaitytoją įtikinėti: viską viską gali, jei tik labai nori. Aš būčiau patikėjus ir po šešių šimtų puslapių, Margaret, nereikėjo manęs užversti visais tūkstančiu trimis šimtais.
Nesupraskit manęs neteisingai, tai – puikus istorinis klasikinis romanas. Jis parašytas kinematografiškai ir virtuoziškai, veikėjai – neabejotinai pralenkiantys laiką, o meilės istorijos, trikampiai ir keturkampiai suvirpina net tokios cinikės širdį kaip kad manoji. Bet „Vėjo nublokštiems“ trūksta harmonijos ir balanso. Kai visas skyrius dedikuotas orui, kalboms apie smulkius kasdienybės niuansus ir nuosprendžiams, kurią suknelę vilkėti, atrodo beveik juokingai, kai gyvenimus keičiančios mirtys, gimimai, siužetą drastiškai pasukantys sprendimai yra aprašomi vos viena pastraipa. Autorė taip drąsiai, savo laikmetį aplenkiančiai, kartais net šokiruojančiai formuoja Skarlet Oharą – savanaudę, oportunistę, nesutvertą motinystei, kitų moterų nekenčiančią, manipuliatorę. Laisva ranka aprašinėja jos mintis apie nemeilę savo vaikams ar linkėjimą kokiai giminaitei greičiau užversti kojas, bet didžiąją dalį laiko spjauna į savo kuriamą sudėtingą Skarlet psichologinį portretą ir iš tokių įdomybių skaitytojui palieka vos užuominų trupinius, pasirinkdama šimtas septyniasdešimt ketvirtą kartą aprašyti saulėlydį, namų ilgesį ar karo siaubą. M.Mitchell turėjo puikią galimybę sukurti iš kojų verčiančią, dviejų netikėtai vienas kitą sutikusių ir tobulai vienas kitam tinkančių, savo laikmetyje absoliučiai neįsipaišančių žmonių meilės istoriją, tačiau paskandina ją tokioje dusinančioje grafomanijoje, kad nebelieka jėgų šieno kupetoje ieškoti tų kelių iš tiesų jos talentą geriausiai perteikiančių adatų.
Kaip ir daugelyje istorinių romanų, skaitytojui visai ne pro šalį vietomis užsimerkti. Nors rasizmo problema aprašoma šiek tiek įdomiau nei galima tikėtis, rasizmas, net ir apkaišiotas gėlėmis, išlieka rasizmu – čia ir vergai neatlaikytų, jei šeimininkai jais nepasirūpintų, ir KKK tik gynė moteris nuo savo prigimties nevaldančiųjų, ir šiaip „tie negrai tokie biškį kaip vaikai“. Ir Skarlet, kad ir kokia pralenkianti laiką, versli, įvairiapusiška, galiausiai vis tiek dažniausiai pasielgia kaip įnoringa kvailelė, o vardan iš anksto suplanauotų siužeto posūkių jos priimamiems sprendimams nepadaro įtakos nei karas, nei badas. Didžiąją dalį laiko tik ir norisi, kad ji paklausytų vidinių instinktų ir nustotų gimdyti vaikus ir skaudinti visus aplink, todėl galiausiai belieka lengviau atsidusti, kai viskas pasibaigia – ne tik dėl to, kad kelionė buvo per ilga, sekinanti ir verčianti net kantriausią skaitytoją tapti vaiku, vis iš naujo tikrinant: „Ar jau atvažiavom?“, bet ir todėl, kad pabaiga iš tiesų yra geriausia knygos dalis. Nes sveikas protas pagaliau nugali. Todėl ne, neoficialių tęsinių į rankas imti neplanuoju. Nes kad ir kaip mėgčiau laimingas pabaigas, amžiną meilę ir romantiškus padūsavimus, susiprotėjimai ir praregėjimai, net jei ir pavėluoti, man patinka kur kas labiau.
Tepasiekia mane po šitos apžvalgos akmenų kruša – visų intelektualų, klasikos mylėtojų, literatūros vertintojų ir garbintojų, pasiruošusių klauptis prieš Margaret Mitchell altorių. Didvyriškai iškentėsiu visus smūgius ir vis tiek sakysiu: Dieve, kaip pavargau. Nes yra riba, kiek žmogus gali iškentėti padūsavimų ir aikčiojimų, dramatiškų žvilgsnių į tolį, šokiruojančių susilietimų rankomis ir žvilgsnių per virpančias blakstienas. Yra riba, kiek puslapių galima aprašinėti medvilnės laukus ir ligonių slaugymą, jojimą arkliais ir krinolino šiugždesį. Yra riba, kiek kartų galima skaitytoją įtikinėti: viską viską gali, jei tik labai nori. Aš būčiau patikėjus ir po šešių šimtų puslapių, Margaret, nereikėjo manęs užversti visais tūkstančiu trimis šimtais.
Nesupraskit manęs neteisingai, tai – puikus istorinis klasikinis romanas. Jis parašytas kinematografiškai ir virtuoziškai, veikėjai – neabejotinai pralenkiantys laiką, o meilės istorijos, trikampiai ir keturkampiai suvirpina net tokios cinikės širdį kaip kad manoji. Bet „Vėjo nublokštiems“ trūksta harmonijos ir balanso. Kai visas skyrius dedikuotas orui, kalboms apie smulkius kasdienybės niuansus ir nuosprendžiams, kurią suknelę vilkėti, atrodo beveik juokingai, kai gyvenimus keičiančios mirtys, gimimai, siužetą drastiškai pasukantys sprendimai yra aprašomi vos viena pastraipa. Autorė taip drąsiai, savo laikmetį aplenkiančiai, kartais net šokiruojančiai formuoja Skarlet Oharą – savanaudę, oportunistę, nesutvertą motinystei, kitų moterų nekenčiančią, manipuliatorę. Laisva ranka aprašinėja jos mintis apie nemeilę savo vaikams ar linkėjimą kokiai giminaitei greičiau užversti kojas, bet didžiąją dalį laiko spjauna į savo kuriamą sudėtingą Skarlet psichologinį portretą ir iš tokių įdomybių skaitytojui palieka vos užuominų trupinius, pasirinkdama šimtas septyniasdešimt ketvirtą kartą aprašyti saulėlydį, namų ilgesį ar karo siaubą. M.Mitchell turėjo puikią galimybę sukurti iš kojų verčiančią, dviejų netikėtai vienas kitą sutikusių ir tobulai vienas kitam tinkančių, savo laikmetyje absoliučiai neįsipaišančių žmonių meilės istoriją, tačiau paskandina ją tokioje dusinančioje grafomanijoje, kad nebelieka jėgų šieno kupetoje ieškoti tų kelių iš tiesų jos talentą geriausiai perteikiančių adatų.
Kaip ir daugelyje istorinių romanų, skaitytojui visai ne pro šalį vietomis užsimerkti. Nors rasizmo problema aprašoma šiek tiek įdomiau nei galima tikėtis, rasizmas, net ir apkaišiotas gėlėmis, išlieka rasizmu – čia ir vergai neatlaikytų, jei šeimininkai jais nepasirūpintų, ir KKK tik gynė moteris nuo savo prigimties nevaldančiųjų, ir šiaip „tie negrai tokie biškį kaip vaikai“. Ir Skarlet, kad ir kokia pralenkianti laiką, versli, įvairiapusiška, galiausiai vis tiek dažniausiai pasielgia kaip įnoringa kvailelė, o vardan iš anksto suplanauotų siužeto posūkių jos priimamiems sprendimams nepadaro įtakos nei karas, nei badas. Didžiąją dalį laiko tik ir norisi, kad ji paklausytų vidinių instinktų ir nustotų gimdyti vaikus ir skaudinti visus aplink, todėl galiausiai belieka lengviau atsidusti, kai viskas pasibaigia – ne tik dėl to, kad kelionė buvo per ilga, sekinanti ir verčianti net kantriausią skaitytoją tapti vaiku, vis iš naujo tikrinant: „Ar jau atvažiavom?“, bet ir todėl, kad pabaiga iš tiesų yra geriausia knygos dalis. Nes sveikas protas pagaliau nugali. Todėl ne, neoficialių tęsinių į rankas imti neplanuoju. Nes kad ir kaip mėgčiau laimingas pabaigas, amžiną meilę ir romantiškus padūsavimus, susiprotėjimai ir praregėjimai, net jei ir pavėluoti, man patinka kur kas labiau.
November 3, 2021
Foi como se alguém tivesse pegado um punhado de ingredientes banais e com eles tivesse feito uma iguaria.
Foi o livro maior que li em menos tempo, nunca me cansou, não lhe encontrei uma palavra a mais ou a menos, e reli os três últimos capítulos três vezes cada um. Não, não sou louca, o livro é que é extraordinário.
Apesar de todo este deslumbramento, teve duas questões que me incomodaram, não comprometeram o prazer da leitura mas não as achei convincentes. A primeira prende-se com a excessiva romantização tecida à volta da escravatura. Não acredito em tanta felicidade por ser escravo e não acredito que todos fossem tão bem tratados como os escravos de Tara.
A segunda é mais subtil, não há uma afirmação clara mas fica no ar uma desculpabilização, uma justificação pela existência da Ku Klux Klan. Mesmo não sendo absolutamente assertivo, incomodou-me na mesma.
Foi o livro maior que li em menos tempo, nunca me cansou, não lhe encontrei uma palavra a mais ou a menos, e reli os três últimos capítulos três vezes cada um. Não, não sou louca, o livro é que é extraordinário.
Apesar de todo este deslumbramento, teve duas questões que me incomodaram, não comprometeram o prazer da leitura mas não as achei convincentes. A primeira prende-se com a excessiva romantização tecida à volta da escravatura. Não acredito em tanta felicidade por ser escravo e não acredito que todos fossem tão bem tratados como os escravos de Tara.
A segunda é mais subtil, não há uma afirmação clara mas fica no ar uma desculpabilização, uma justificação pela existência da Ku Klux Klan. Mesmo não sendo absolutamente assertivo, incomodou-me na mesma.
May 28, 2020
واقعا آخراش برام نفس گیر بود دیالوگ هایی ک بین رت و اسکارلت رد وبدل میشدن محشرن خیلی دوسش داشتم
August 26, 2025
اندوه.
بعد از ۱۴۰۰ صفحه و کلی اتفاق بالاخره اسکارلت چیزی رو متوجه شد که خیلی زودتر باید بهش میرسید.
ولی اسکارلت یه درس مهمی بهم داد،اینکه گاهی برای فهمیدن و به عقب برگشتن و جبران کردن ممکنه خیلی دیر بشه. و زمانی متوجه کارهات میشی و آدم هارو میشناسی که دیگه کار از کار گذشته..
عمرت به هدر رفته،توانایی جبران و از نو شروع کردن نداری و آدمی هم نمونده که بهش تکیه کنی.
خیلی به اسکارلت غر زدم ولی اخر کتاب فهمیدم من هم یجاهایی خود اسکارلتم،با لجبازی نمیخوام حقیقت رو بپذیرم و زمانی متوجه میشم که دیگه از بین رفتم:)
به امید اینکه پایان ما با پایان اسکارلت متفاوت باشه..
بعد از ۱۴۰۰ صفحه و کلی اتفاق بالاخره اسکارلت چیزی رو متوجه شد که خیلی زودتر باید بهش میرسید.
ولی اسکارلت یه درس مهمی بهم داد،اینکه گاهی برای فهمیدن و به عقب برگشتن و جبران کردن ممکنه خیلی دیر بشه. و زمانی متوجه کارهات میشی و آدم هارو میشناسی که دیگه کار از کار گذشته..
عمرت به هدر رفته،توانایی جبران و از نو شروع کردن نداری و آدمی هم نمونده که بهش تکیه کنی.
خیلی به اسکارلت غر زدم ولی اخر کتاب فهمیدم من هم یجاهایی خود اسکارلتم،با لجبازی نمیخوام حقیقت رو بپذیرم و زمانی متوجه میشم که دیگه از بین رفتم:)
به امید اینکه پایان ما با پایان اسکارلت متفاوت باشه..
Read
August 4, 2023“За всичко това ще мисля утре в Тара. Тогава ще мога да го понеса. Веднъж да дойде утре, ще намеря начин... Та нали и утре е ден!“
April 27, 2024
خب چند روز طول کشید تا وقت کنم برای این کتاب ریویو بنویسم
راستش گفتی ها رو جلد اول گفتم
توی این جلد جنگ و بدبختی هاش کم کم تموم میشه و مردم با بدبختی های دیگه ای مواجه میشن.
مردهایی که از جنگ برگشتن اما تمام ابهت و شکوه و جلالی که بهش عادت کردن رو از دست دادن و دیگه متعلق به زمان خودشون نیستن .
اسکارلت با تارای ویران روبه رو میشه . و مجبور میشه سخت کار کنه.
کمبود غذا، پول و ... کاملا به چشم میاد
زندگی دیگه مجالس رقص و شادی ومهمونی های بزرگ نیست .
و این اسکارلت رو وادار می کنه که با چنگ و دندون بجنگه.
آیا اسکارلت می تونه توی این جنگ پیروز بشه؟
آیا بالاخره عشق قلب اسکارلت رو لمس می کنه ؟
صوتی این جلد هم شاهکار بود. خانم درخشش ( اسکارلت) و بیرانوند( راوی) ترکونده بودن و صدای آرمان سلطانزاده ( رت عزیزم )مثل معجزه بود.
کم کم به صدای مهبد قناعت پیشه هم که اشلی رو گفته بود عادت کردم .
واقعا کار حرفه ای و تمیزی بود و بسیار لذت بردم .
ترجمه: حسن شهباز همیشه خوب بوده
امتیازم: ۵
پ.ن: فقط می تونم بگم این شاهکار رو گوش کنید گوش کنید گوش کنید
۱۵
راستش گفتی ها رو جلد اول گفتم
توی این جلد جنگ و بدبختی هاش کم کم تموم میشه و مردم با بدبختی های دیگه ای مواجه میشن.
مردهایی که از جنگ برگشتن اما تمام ابهت و شکوه و جلالی که بهش عادت کردن رو از دست دادن و دیگه متعلق به زمان خودشون نیستن .
اسکارلت با تارای ویران روبه رو میشه . و مجبور میشه سخت کار کنه.
کمبود غذا، پول و ... کاملا به چشم میاد
زندگی دیگه مجالس رقص و شادی ومهمونی های بزرگ نیست .
و این اسکارلت رو وادار می کنه که با چنگ و دندون بجنگه.
آیا اسکارلت می تونه توی این جنگ پیروز بشه؟
آیا بالاخره عشق قلب اسکارلت رو لمس می کنه ؟
صوتی این جلد هم شاهکار بود. خانم درخشش ( اسکارلت) و بیرانوند( راوی) ترکونده بودن و صدای آرمان سلطانزاده ( رت عزیزم )مثل معجزه بود.
کم کم به صدای مهبد قناعت پیشه هم که اشلی رو گفته بود عادت کردم .
واقعا کار حرفه ای و تمیزی بود و بسیار لذت بردم .
ترجمه: حسن شهباز همیشه خوب بوده
امتیازم: ۵
پ.ن: فقط می تونم بگم این شاهکار رو گوش کنید گوش کنید گوش کنید
۱۵
September 8, 2021
"جميع الحروب مقدسة بنظر المحاربين، ولو لم يجعلوها مقدسة لما بلغ الحمق بأحد للذهاب إلى الحرب. ولكن مهما كانت الأسباب التي يتشدق بها الخطباء، فليس هناك سوى سبب واحد، هو المال، غير أن الرجال الذين يدركون ذلك قلائل، فالطبول والكلمات الجوفاء تقرع في آذانهم، والخطباء الذين يتشدقون بهذا الكلمات يبقون في بيوتهم، بينما يذهب الشبّان للقتال باسم الحرية."
ذهب مع الريح: مأساة إنسانية. عن؛ حرب ضروس أحرقت الأخضر واليابس بين الولايات الأميركية (الجنوبية والشمالية) حرب المنتصر فيها معروف، اتخذ هدفًا نبيلًا گ(تحرير العبيد) ستارًا وراء أطماعه في ثروات الآخر. والآخر رافض (للتحرر) ويراها قضية لن يتوقف عن القتل من أجلها وبذل روحه في سبيلها حتى لو كانت خاسرة. حرب عبثية أودت بحياة الألف من القتل والجوع، أحرقت مدن وهدمت بيوت ومصانع وأفسدت محاصيل. "حرب ينال جناها الغني ويصطلي بنيرانها الفقير."
عن؛ مزلة الاستسلام وفرض الضرائب وألم ومعاناة ما بعد الحرب. ومحاولات مستميتة للإعمار والنهوض من جديد وصراع بين الجمهوريين والديموقراطيين. وصور حياتية كاملة عن مجتمع الجنوب وحياته ومقاومته وعزيمته الرافضة للاستسلام وعاداته وتقاليده المتزمتة! والظالمة للأفراد عامة والمرأة تحديدًا.
عن؛ شخصيات قوية رافضة للرضوخ للقدر رغم الضربات والمفاجآت الموجعة التي تلقوها. عن" سكارليت" التي انتزع منها الجوع والعمل الشاق، والخوف والتوتر الدائم، وأهوال الحرب ومخاوف إعادة بناء البلاد، کل دفء وشباب ورقة، وحول نواة وجودها إلى فتاة صلبة عديمة الشفقة. هي التي كانت فتاة أنانية عابثة عديمة التجربة، شغوفة مفعمة بالشباب، حارة بالعواطف، سهلة الاضطراب أمام أحداث الحياة. هي التي ترملت مرتين الأولى على إثر زواج متهور فقط لاستثارة مشاعر " آشلي" التي أحبته ولم يبادلها الحب نفسه. والثانية كانت من أجل المال لتنقذ أرضها. ولفرط تعلقها وشغفها "بآشلي" لم تنتبه لحب "ريت" زوجها الثالث الذي أحبها حُبًا عظيمًا والذي فعل كل شيء في سبيل إسعادها ومساعدتها لتحقيق أهدافها، لكنها قابلت حبه بالكراهية والجفاء. تنقسم حياة "سكارليت" إلى نصفين: النصف الأول: تحاول فيه أن ترضي نفسها بأن تحصد الرضا من أعين الناس. والنصف الثاني: أن تتخلى عن الجميع وتتفرغ للعمل وحصد المال الذي سيمكنها من النهوض والعيش برفاهية، رغم كل ما ستتعرض له من انتقادات وكراهية من الناس لمخالفتها عادات مجتمع الجنوب العقيمة والمتزمتة!!.
لم تنتبه "سكارليت" أنها وهي في طريقها لتحقيق رغباتها أنها أضاعت حياتها للبحث على ما تريد ونسيت أن تحيا."لم تكن قد فهمت أي من الرجلين اللذين أحبتهما" لكنها "عرفت الآن الملجأ الذي كانت تنشده في أحلامها، عرفت موطن السلامة الدافئ الذي كان الضباب يحجبه عنها دائمًا في أحلامها. لم يكن ذلك الملجأ هو "آشلي" لم يكن " آشلي " مطلقًا، لأنه لم يكن يوجد فيه من الدفء أكثر مما يوجد في ضوء مستنقع، ولا من الأمان أكثر مما يوجد في وعس. لقد كا�� ذلك الملجأ هو "ریت" - ريت الذي كان ينعم بذراعين قويتين لتسنداها، وبصدر عريض ليوسد رأسها التعب، وبضحك ساخر ليدفع مشاكلها إلى المنظار الصحيح، والذي كان ينعم أيضًا بفهم تام لأنه كان مثلها، يرى الحقيقة كحقيقة، يراها غير مشوهة بأفكار غير عملية، أفكار الشرف والتضحية أو الإيمان الرفيع بالطبيعة الإنسانية. لقد كان يحبها! لماذا لم تتبين أنه كان يحبها رغم كل ملاحظاته المعيرة التي تظهر عكس ذلك؟"
كانت عاجزة عن فهم نفسها ونتيجة لذلك لم تفهم المحيطين بها إلا بعد فوات الأوان مما أدى إلى ضياع الحب . لكنها عنيدة تأبى الاستسلام وكعادتها قالت "غدًا سأفكر في هذا. فإن غدًا يوم آخر." رواية عظيمة مليئة بالتحديات والمقاومة والأمل والمثابرة، مليئة بالألم والمعاناة والحب. ملحمة إنسانية بكل المقاييس مفعمة بالمشاعر المؤرقة. مليئة بالدروس والعبر. فكثيرًا ما نسعى خلف أشياء يُخيل إلينا أنها مصدر سعادتنا وغاية آمالنا، لكننا نكتشف في الأخير أننا كنا سُذَّج أضعنا حياتنا في سبيل سعادة وهمية، تاركين وراءنا اُناسٍ فعلوا كل شيءٍ في سبيل إسعادنا، ولكننا لا نعرف قيمتهم إلا عند فقدهم. رواية بديعة تستحق القراءة بنسختها الكاملة. ترجمة جميلة من مترجمين رائعين مزودة بهوامش مفيدة.#تمت😍
February 25, 2023
Įspūdinga amžinoji klasika.
Apima JAV pilietinio karo laikotarpį labai plačiai, patį karą ir laikotarpį po jo. Įvykiai iš pietiečių, karo pralaimėtojų ir vergijos šalininkų, pusės, jie vaizduojami kaip teisesni, savo vergais rūpinęsi ir viską suteikę, garbingi ir sąžiningi. Bet turbūt už istorijos vadovėlį šios knygos tiesos priimti nederėtų :D
Nepaisant to, pasakojimas nuostabus, parašytas labai pagauliai, su sveikos ironijos ir humoro doze, ir su ašaras spaudžiančiu jautrumu, būtent ten, kur reikia.
Pirmas etapas iki karo, pilnas atodūsių ir meilės intrigėlių. Kaip skaniai pasijuokiau iš Skarlet purkštavimų, iš to laikotarpio damiškų manierų, iš tų alpimų ir klykimų, kavalieriui prakalbus, ir jautėsi tas virsmas karo laiku ir pokariu, iš suvaržytų vyrų ir moterų santykių apskritai, pilnų taisyklių, apvilktų manieringumo ir vaidybos į nuoširdesnius, atviresnius.
Veikėjai man labai įdomūs, smagiausia, kad netobulai tikroviški, kas daro knygą labai artimą, pasiilgsiu jų visų..
Daugiausia dėmesio skirta Skarlet. Pradžioj ji buvo atgrasi, pasipūtus, išlepus merga, kita vertus, jai buvo tik 16. Karo fone ji atsiskleidė iš visų pusių, išaugo visom prasmėm. Patyrė tiek išgyvenimų, kad sunku įsivaizduoti, kaip ištvėrė. Išliks man amžinai jos frazė, išgyvenimo mantra: "Dabar per sunku apie tai galvoti, nes neištversiu. Pagalvosiu apie tai rytoj." Nors iki knygos perskaitymo Skarlet vardą girdėjau tik kartu su Reto Batlerio, man vis tik "Vėjo nublokšti " lieka epu apie Skarlet.
Ir dabar dilema, ką daryt su kitos autorės tęsiniu, nes labai norisi dar paskaityt, pratęst istoriją, bet ar bus taip gerai?..
Apima JAV pilietinio karo laikotarpį labai plačiai, patį karą ir laikotarpį po jo. Įvykiai iš pietiečių, karo pralaimėtojų ir vergijos šalininkų, pusės, jie vaizduojami kaip teisesni, savo vergais rūpinęsi ir viską suteikę, garbingi ir sąžiningi. Bet turbūt už istorijos vadovėlį šios knygos tiesos priimti nederėtų :D
Nepaisant to, pasakojimas nuostabus, parašytas labai pagauliai, su sveikos ironijos ir humoro doze, ir su ašaras spaudžiančiu jautrumu, būtent ten, kur reikia.
Pirmas etapas iki karo, pilnas atodūsių ir meilės intrigėlių. Kaip skaniai pasijuokiau iš Skarlet purkštavimų, iš to laikotarpio damiškų manierų, iš tų alpimų ir klykimų, kavalieriui prakalbus, ir jautėsi tas virsmas karo laiku ir pokariu, iš suvaržytų vyrų ir moterų santykių apskritai, pilnų taisyklių, apvilktų manieringumo ir vaidybos į nuoširdesnius, atviresnius.
Veikėjai man labai įdomūs, smagiausia, kad netobulai tikroviški, kas daro knygą labai artimą, pasiilgsiu jų visų..
Daugiausia dėmesio skirta Skarlet. Pradžioj ji buvo atgrasi, pasipūtus, išlepus merga, kita vertus, jai buvo tik 16. Karo fone ji atsiskleidė iš visų pusių, išaugo visom prasmėm. Patyrė tiek išgyvenimų, kad sunku įsivaizduoti, kaip ištvėrė. Išliks man amžinai jos frazė, išgyvenimo mantra: "Dabar per sunku apie tai galvoti, nes neištversiu. Pagalvosiu apie tai rytoj." Nors iki knygos perskaitymo Skarlet vardą girdėjau tik kartu su Reto Batlerio, man vis tik "Vėjo nublokšti " lieka epu apie Skarlet.
Ir dabar dilema, ką daryt su kitos autorės tęsiniu, nes labai norisi dar paskaityt, pratęst istoriją, bet ar bus taip gerai?..
Read
March 7, 2020به اتمام رسوندن این کتاب خارج از حوصله و علاقه من بود. من هیچ ارتباطی نتونستم برقرار کنم با این کتاب.
خوشبختانه یا متاسفانه بیش از 370 صفحه نتونستم جلو برم.
خوشبختانه یا متاسفانه بیش از 370 صفحه نتونستم جلو برم.
July 3, 2020
معمولاً قبل اینکه کتابی رو بخونم نظرات بقیه رو نمیخونم اما خیلی اتفاقی نظر بقیه دوستان رو از بربادرفته قبل خوندن کتاب دیدم و انقدر نظرات منفی بود که یه کم دلسرد شدم از خوندنش اما به شخصه خیلی ازش لذت بردم. البته که داستان به مرور هر چی جلوتر میره بیشتر جا میفته و اتفاقاتش جذابتر میشه اما در کل اگه علاقهای به تاریخ جهان و مخصوصاً آمریکا داشته باشید، این کتاب برای دورهی جنگ داخلی آمریکا خیلی هم میتونه جذاب باشه.
چیز جالبی که من رو جذب میکرد این بود که اولین باری بود که یه کتاب از دیدگاه یک جریان مغلوب میخوندم... جنوبیها جنگ رو باخته و بردهها رو از دست داده بودند و حالا برخلاف چیزی که همیشه تو فیلمهای آمریکایی میبینیم، روی بد جنگ و ظلمهای شمالیها رو هم میبینیم. هر چند به نظرم مارگارت میچل به خصوص دربارهی رفتارهایی که با بردههای سیاهپوست میشده خیلی لاپوشونی کرده اما بعد خوندن این کتاب به خودم گفتم شاید اون دوران بردهداری اونقدر که فکر میکنیم پر از نفرت نبوده. جالبه که تو خود کتاب نشون داده میشه که شمالیها (که بردهها رو آزاد کردند) رفتاری تحقیرآمیزتر و نژادپرستانهتر از جنوبیها به سیاهپوستان دارند.
چیز جالبی که من رو جذب میکرد این بود که اولین باری بود که یه کتاب از دیدگاه یک جریان مغلوب میخوندم... جنوبیها جنگ رو باخته و بردهها رو از دست داده بودند و حالا برخلاف چیزی که همیشه تو فیلمهای آمریکایی میبینیم، روی بد جنگ و ظلمهای شمالیها رو هم میبینیم. هر چند به نظرم مارگارت میچل به خصوص دربارهی رفتارهایی که با بردههای سیاهپوست میشده خیلی لاپوشونی کرده اما بعد خوندن این کتاب به خودم گفتم شاید اون دوران بردهداری اونقدر که فکر میکنیم پر از نفرت نبوده. جالبه که تو خود کتاب نشون داده میشه که شمالیها (که بردهها رو آزاد کردند) رفتاری تحقیرآمیزتر و نژادپرستانهتر از جنوبیها به سیاهپوستان دارند.
May 31, 2023
یک قاعدهی کلی هست که میگه هر کتابی از فیلمش بهتره ولی بر باد رفته یک استثناست (چقدر نوشتن این واژه سخته😶 چرا از زبان فارسی حذفش نمیکنیم؟!).
فیلم و کتاب بر باد رفته کامل مکمل همدیگه هستند. اگر سنتون بالای چهارده سال باشه، بخشهای ابتدایی کتاب حوصلهتون رو سر میبره. برای این قسمتها بهتره فیلم رو ببینید و سریع رد بشید اما بعد از ماجراهای مناسب چهارده سالهها فیلم رو قطع کنید و برگردید سراغ کتاب. (هشدار: خطر ناتوانی در رهاسازی داستان! با خودتون خوراکی ببرید.)
و البته فراموش نکنید که داستان کلاسیکه و پر از توصیف و جزئیات.
دوتا نکته دربارهی این کتاب هست که شاید براتون جالب باشه:
اول این که بر باد رفته تنها کتاب نویسنده است. و دوم، نویسنده طرفدار بردهداریه و کتاب رو هم به همین منظور نوشته. برای همین هم جابهجای کتاب با بردههای گستاخ و بردهداران مهربون روبهرو میشید!
داستان دو بخش داره؛ بخش تاریخی و بخش تخیلی. برای بخش داستانی این اثر همین که سواد خواندن داشته باشید کفایت میکنه اما اگر میخواید تجربهی فوقالعادهای هم داشته باشید و ازش لذت ببرید قبل از خواندن این ماجرا طولانی، دربارهی جنگ شمال و جنوب آمریکا و تاریخچهی بردهداری مطالعه کنید.
پینوشت:
شخصیتپردازی اسکارلت رو دوست دارم. هم رو مخه، هم متفاوت با دخترهای زمان خودش. همیشه سعی میکنه بهترین تصمیم ممکن رو بگیره. تقریبا هیچوقت هم موفق نمیشه! ولی نکتهی مثبتش تسلیم نشدنه. مثل کنه میچسبه به خواستههاش.
خلاصه که در دنیای زنان کوچکها، اسکارلت باش!
تهنوشت:
دنبالهی این کتاب به نام «اسکارلت» بعدا توسط نویسندهی دیگهای نوشته شده. به خودتون رحم کنید و نخونیدش!
فیلم و کتاب بر باد رفته کامل مکمل همدیگه هستند. اگر سنتون بالای چهارده سال باشه، بخشهای ابتدایی کتاب حوصلهتون رو سر میبره. برای این قسمتها بهتره فیلم رو ببینید و سریع رد بشید اما بعد از ماجراهای مناسب چهارده سالهها فیلم رو قطع کنید و برگردید سراغ کتاب. (هشدار: خطر ناتوانی در رهاسازی داستان! با خودتون خوراکی ببرید.)
و البته فراموش نکنید که داستان کلاسیکه و پر از توصیف و جزئیات.
دوتا نکته دربارهی این کتاب هست که شاید براتون جالب باشه:
اول این که بر باد رفته تنها کتاب نویسنده است. و دوم، نویسنده طرفدار بردهداریه و کتاب رو هم به همین منظور نوشته. برای همین هم جابهجای کتاب با بردههای گستاخ و بردهداران مهربون روبهرو میشید!
داستان دو بخش داره؛ بخش تاریخی و بخش تخیلی. برای بخش داستانی این اثر همین که سواد خواندن داشته باشید کفایت میکنه اما اگر میخواید تجربهی فوقالعادهای هم داشته باشید و ازش لذت ببرید قبل از خواندن این ماجرا طولانی، دربارهی جنگ شمال و جنوب آمریکا و تاریخچهی بردهداری مطالعه کنید.
پینوشت:
شخصیتپردازی اسکارلت رو دوست دارم. هم رو مخه، هم متفاوت با دخترهای زمان خودش. همیشه سعی میکنه بهترین تصمیم ممکن رو بگیره. تقریبا هیچوقت هم موفق نمیشه! ولی نکتهی مثبتش تسلیم نشدنه. مثل کنه میچسبه به خواستههاش.
خلاصه که در دنیای زنان کوچکها، اسکارلت باش!
تهنوشت:
دنبالهی این کتاب به نام «اسکارلت» بعدا توسط نویسندهی دیگهای نوشته شده. به خودتون رحم کنید و نخونیدش!
November 17, 2021
1300 páginas! 1300 páginas e acabou… e fiquei completamente rendida! E não sei como me despeço desta preciosidade, destas personagens tão fortes e singulares, desta história tão marcante…
Sinto-me arrebatada!
"Eram cidadãos destroçados e desamparados de províncias conquistadas. Estavam a assistir à destruição do estado que tanto amavam pelo inimigo, por patifes que desdenhavam da lei e pelos seus antigos escravos, que constituíam agora uma ameaça, ao mesmo tempo que os seus pares eram privados de todos os direitos e as suas mulheres eram insultadas." pág. 31
"Porém, independentemente dos cenários com que se tivessem confrontado, das tarefas aviltantes que tivessem desempenhado, não deixavam de ser damas e cavalheiros, realeza no exílio – amargurados, alheados, indiferentes, amáveis uns para os outros, duros como diamantes, resplandecentes e frágeis como os cristais do lustre danificado que pendia sobre as suas cabeças." pág. 31
Reconheço que Scarlett, aquela donzela tão oca, foi surpreendentemente corajosa, inabalável, inflexível e implacável. Fez de tudo para sobreviver e passou a ser o suporte de toda a família.
Não esmoreceu e foi à luta, trabalhou no duro, apropriou-se de dinheiro ilícito, cometeu homicídio, roubou maridos, equacionou vender o seu próprio corpo, mentiu e fez negócios sujos, entre muitas outras falcatruas. Fez o que tinha de fazer.
"Não conseguia assistir à derrocada do mundo com um ar descontraído e indiferente. Sentia-se acossada como uma raposa, com o coração aos saltos, tentando alcançar uma toca qualquer antes que os cães de caça a apanhassem." pág. 32
"Não vou pensar nisso agora"
A fórmula usada tantas e tantas vezes por Scarlett.
Os problemas sucediam-se vertiginosamente e eram de tal forma assombrosos que só pensava em adiar; adiar algures lá para diante. A verdade é que nem sempre terá sido a estratégia certa ou aconselhável.
Já Melanie, sempre igual a si mesma, genuinamente bondosa demonstrou ser mais forte do que parecia e no final, apesar de Scarlett sempre a ter achado uma mulher aparentemente desenxabida e fraca, tinha afinal tantos predicados extraordinários que as pessoas sentiam absoluta necessidade de gravitar à sua volta. Sem se dar conta disso era a força e a motivação de todos.
"De repente, Scarlett achava-se novamente em Tara, desolada ao tomar consciência de que jamais conseguiria viver sem aquela força tremenda que provém da fraqueza, da bondade, da ternura." pág. 541
Rhett!
Meu querido Rhett. Uma personagem gananciosa e sem escrúpulos, cínico mas com uma clarividência extraordinária com laivos de bondade genuína. Foi atraiçoado pelo feitiço do amor e foi vítima dele até às últimas consequências.
Scarlett era duma ignorância confrangedora relativamente às pessoas, às evidências mais descaradas. Não conseguia fazer leitura da essência dos outros, ou para ser mais correcta, nem de si própria. Só era sagaz nos negócios. E isto é que foi a matança! Daí veio a sua cruz para o resto dos seus dias.
Posto isto (e que em boa verdade pouco ou nada disse relativamente à grandeza da obra) diria que a soma de tantos momentos plenos de emoções e que toda a colecção de personagens carismáticas, fará deste livro uma obra inesquecível!
Sinto-me arrebatada!
"Eram cidadãos destroçados e desamparados de províncias conquistadas. Estavam a assistir à destruição do estado que tanto amavam pelo inimigo, por patifes que desdenhavam da lei e pelos seus antigos escravos, que constituíam agora uma ameaça, ao mesmo tempo que os seus pares eram privados de todos os direitos e as suas mulheres eram insultadas." pág. 31
"Porém, independentemente dos cenários com que se tivessem confrontado, das tarefas aviltantes que tivessem desempenhado, não deixavam de ser damas e cavalheiros, realeza no exílio – amargurados, alheados, indiferentes, amáveis uns para os outros, duros como diamantes, resplandecentes e frágeis como os cristais do lustre danificado que pendia sobre as suas cabeças." pág. 31
Reconheço que Scarlett, aquela donzela tão oca, foi surpreendentemente corajosa, inabalável, inflexível e implacável. Fez de tudo para sobreviver e passou a ser o suporte de toda a família.
Não esmoreceu e foi à luta, trabalhou no duro, apropriou-se de dinheiro ilícito, cometeu homicídio, roubou maridos, equacionou vender o seu próprio corpo, mentiu e fez negócios sujos, entre muitas outras falcatruas. Fez o que tinha de fazer.
"Não conseguia assistir à derrocada do mundo com um ar descontraído e indiferente. Sentia-se acossada como uma raposa, com o coração aos saltos, tentando alcançar uma toca qualquer antes que os cães de caça a apanhassem." pág. 32
"Não vou pensar nisso agora"
A fórmula usada tantas e tantas vezes por Scarlett.
Os problemas sucediam-se vertiginosamente e eram de tal forma assombrosos que só pensava em adiar; adiar algures lá para diante. A verdade é que nem sempre terá sido a estratégia certa ou aconselhável.
Já Melanie, sempre igual a si mesma, genuinamente bondosa demonstrou ser mais forte do que parecia e no final, apesar de Scarlett sempre a ter achado uma mulher aparentemente desenxabida e fraca, tinha afinal tantos predicados extraordinários que as pessoas sentiam absoluta necessidade de gravitar à sua volta. Sem se dar conta disso era a força e a motivação de todos.
"De repente, Scarlett achava-se novamente em Tara, desolada ao tomar consciência de que jamais conseguiria viver sem aquela força tremenda que provém da fraqueza, da bondade, da ternura." pág. 541
Rhett!
Meu querido Rhett. Uma personagem gananciosa e sem escrúpulos, cínico mas com uma clarividência extraordinária com laivos de bondade genuína. Foi atraiçoado pelo feitiço do amor e foi vítima dele até às últimas consequências.
Scarlett era duma ignorância confrangedora relativamente às pessoas, às evidências mais descaradas. Não conseguia fazer leitura da essência dos outros, ou para ser mais correcta, nem de si própria. Só era sagaz nos negócios. E isto é que foi a matança! Daí veio a sua cruz para o resto dos seus dias.
Posto isto (e que em boa verdade pouco ou nada disse relativamente à grandeza da obra) diria que a soma de tantos momentos plenos de emoções e que toda a colecção de personagens carismáticas, fará deste livro uma obra inesquecível!
June 5, 2020
Aš taip susigyvenau su Skarlet, kad net ir baigusi abi knygos dalis, bei pradėjusi kitą kūrinį, vis dar gyvenau kažkur Atlantoje. Ir nors istorijoje įvykių, atrodo, nemažai - mane sužavėjo tai, jog siužetas, kuris vyko 19 amžiuje nebuvo perdėtai, kartais net juokingai dramatiškas. Na, kad dramos čia nebuvo tai, žinoma, nė už ką nepasakysi - bet viskas buvo taip įtikinima, tikra ir atvira, kad abejonių nepaliko. Kuo Skarlet personažas skyrėsi nuo kitų to laikmečio romanų herojų? Ji nebuvo tas pamoksliškas, tyras, įstabiai šviesaus proto ir doros pavyzdys - ji buvo tokia, kokios dažniau nesirenkama vaizduoti - savanaudė, materialistė, pripažįstanti, jog jai neįdomu politika ar mokslas, užsispyrusi, drąsi, bet viską vainikuojantys žodžiai būtų - sąžininga sau. Skarlet charakteris toks neužslapstytas ir nepadailintas, savybės tokios, kurių mes visi kažkiek turime, tačiau net nuo pačių savęs slepiame. Ir nors lengviausia būtų ją teisti ir priekaištauti, man to visai nesinorėjo daryti, ši guvaus proto ir iš tiesų labai stipri asmenybė (jau man pačiai atrodo, kad ji tikra, aš sakau, kad buvo įtaigu) tikrai išskirtinis personažas mano skaitytų knygų arsenale.
Ir man, dabar rašant, visai nesinori leistis į siužetą, o labiausiai norisi dar pakalbėti apie Skarlet. Pirmoje dalyje taip gražiai buvo piešiamas jos ir jos mamos portretai - jų santykis ir priešpiešos, nors šios moterys kategoriškai skirtingos, tačiau abi charizmatiškos ir negali sakyti, kad viena kuri už kitą būtų geresnė. Žinoma, Skarlet motina buvo gėrio pavyzdys, tačiau kai kuriomis savo ugningomis savybėmis, turbūt, visgi Skarlet buvo teisingesnė, nei jos idealioji motina. Ir ne tik santykis su motina, bet ir su kita svarbia veikėja – Melane - primigtynai parodė, jog nėra vienos tobulos moters portreto.
Galite pykti dėl knygos naivumo, erzintis dėl impulsyvių Skarlet poelgių, nepatogintis dėl jos atvirumo, bet tuo šis kūrinys ir sužavėjo - savo gyvumu, jauno žmogaus virsmu, išryškintomis asmenybėmis, charakteriais, kurie taip aiškiai supranti - yra tokie kokie yra, nei blogi nei geri, tiesiog gyvenimiški, tikri. Tai ne perdėm teisuoliškas klasikinis kūrinys, o puiki pramogos ir gilesnės minties sąjunga.
Ir dar! Atskiras nuostabus dalykas - vertimas. Nors originalo aš ir neskaičiau, bet net nežinau ar tikrai galėtų būti geriau, nei kad buvo sudėliota lietuviškai.
Ir man, dabar rašant, visai nesinori leistis į siužetą, o labiausiai norisi dar pakalbėti apie Skarlet. Pirmoje dalyje taip gražiai buvo piešiamas jos ir jos mamos portretai - jų santykis ir priešpiešos, nors šios moterys kategoriškai skirtingos, tačiau abi charizmatiškos ir negali sakyti, kad viena kuri už kitą būtų geresnė. Žinoma, Skarlet motina buvo gėrio pavyzdys, tačiau kai kuriomis savo ugningomis savybėmis, turbūt, visgi Skarlet buvo teisingesnė, nei jos idealioji motina. Ir ne tik santykis su motina, bet ir su kita svarbia veikėja – Melane - primigtynai parodė, jog nėra vienos tobulos moters portreto.
Galite pykti dėl knygos naivumo, erzintis dėl impulsyvių Skarlet poelgių, nepatogintis dėl jos atvirumo, bet tuo šis kūrinys ir sužavėjo - savo gyvumu, jauno žmogaus virsmu, išryškintomis asmenybėmis, charakteriais, kurie taip aiškiai supranti - yra tokie kokie yra, nei blogi nei geri, tiesiog gyvenimiški, tikri. Tai ne perdėm teisuoliškas klasikinis kūrinys, o puiki pramogos ir gilesnės minties sąjunga.
Ir dar! Atskiras nuostabus dalykas - vertimas. Nors originalo aš ir neskaičiau, bet net nežinau ar tikrai galėtų būti geriau, nei kad buvo sudėliota lietuviškai.
July 13, 2024
Klausiau audio, įgarsintą Vestos Šumilovaitės. Pirmą kartą toks profesionalus, šiek tiek teatrališkas, bet visiškai neperspaustas, įtraukiantis lietuviškas įgarsinimas. Manau, jei ne jis, gal būčiau perpus mažiau mėgavusis šia 1000 psl knyga.
Man Vėjo nublokšti patiko labai. Tai ko gero vienintelė skaityta bais ilga klasikos knyga (na, dar Aistrų našta ir Idiotas gal), kuriai nenorėčiau išbraukt nei žodžio. Buvo nepaprastai įdomu skaityti apie jav pilietinį karą ir rekonstrukciją iš pietų perspektyvos (juk jei jie būtų laimėję, tai ir istorija būtų kitaip užrašyta, tai visai smalsu tas visiškai kitas žvilgsnis, net jei ir nesutampantis su mano ideologija). Labai labai įtraukė karo, mūšių, politikos aprašymai, Taros plantacijų aprašymai.
Skarlet gyvenimas, jos pakilimai ir nuopuoliai - tai pačių pietų personifikacija. Lėtas, tingus ir turtingas plantancininkų gyvenimas, vergvaldystė, paikystė. Paskui - nuožmi kova už išlikimą... ir nuosmūkis į dar didesnį (?) amoralumą. Best stuff!!!
Žiauriai faina, kad pagrindinė veikėja tokia bjauri. Ir ji tik blogėja :D bet tu vis tiek kartais nemačiom imi už ją sirgt ir ją pateisint, paskui vėl labai labai įtūžti ir ant jos ir ant savęs, kad nelyginant koks čarlstonietis jaunuolis pasidavei jos kerams.
Be galo patiko veikėjų paveikslai. Jie tokieeeee ryškūs, kad kaip gyva nepamiršiu. Aišku, Retas Batleris - vienas įstabiausių vyrų literatūros istorijoje, Melė - lygiai taip pat ko gero viena tyriausių.. bet ir tie mažieji veikėjai kaip komiškoji panelė Pitipet ir Mažylis Veidas... ak, Veiduk, kaip man tavęs gaila buvo per visą knygą, turbūt labiau už visus.
Knyga, kaip ir pati Skarlet, yra LABAI problematiška žvelgiant iš šių dienų perspektyvos. Bet vis tiek buvo didžiausias skaitymo- klausymo malonumas. O dabar einu ieškot kokio dokumentinio filmo apie pilietinį karą, kad truputį susidėliočiau vertybes atgal į vietas :D
Man Vėjo nublokšti patiko labai. Tai ko gero vienintelė skaityta bais ilga klasikos knyga (na, dar Aistrų našta ir Idiotas gal), kuriai nenorėčiau išbraukt nei žodžio. Buvo nepaprastai įdomu skaityti apie jav pilietinį karą ir rekonstrukciją iš pietų perspektyvos (juk jei jie būtų laimėję, tai ir istorija būtų kitaip užrašyta, tai visai smalsu tas visiškai kitas žvilgsnis, net jei ir nesutampantis su mano ideologija). Labai labai įtraukė karo, mūšių, politikos aprašymai, Taros plantacijų aprašymai.
Skarlet gyvenimas, jos pakilimai ir nuopuoliai - tai pačių pietų personifikacija. Lėtas, tingus ir turtingas plantancininkų gyvenimas, vergvaldystė, paikystė. Paskui - nuožmi kova už išlikimą... ir nuosmūkis į dar didesnį (?) amoralumą. Best stuff!!!
Žiauriai faina, kad pagrindinė veikėja tokia bjauri. Ir ji tik blogėja :D bet tu vis tiek kartais nemačiom imi už ją sirgt ir ją pateisint, paskui vėl labai labai įtūžti ir ant jos ir ant savęs, kad nelyginant koks čarlstonietis jaunuolis pasidavei jos kerams.
Be galo patiko veikėjų paveikslai. Jie tokieeeee ryškūs, kad kaip gyva nepamiršiu. Aišku, Retas Batleris - vienas įstabiausių vyrų literatūros istorijoje, Melė - lygiai taip pat ko gero viena tyriausių.. bet ir tie mažieji veikėjai kaip komiškoji panelė Pitipet ir Mažylis Veidas... ak, Veiduk, kaip man tavęs gaila buvo per visą knygą, turbūt labiau už visus.
Knyga, kaip ir pati Skarlet, yra LABAI problematiška žvelgiant iš šių dienų perspektyvos. Bet vis tiek buvo didžiausias skaitymo- klausymo malonumas. O dabar einu ieškot kokio dokumentinio filmo apie pilietinį karą, kad truputį susidėliočiau vertybes atgal į vietas :D
October 6, 2019
فردا راجع به این موضوع فکر می کنم
وقتی که بتونم تحمل کنم
فردا روز دیگریست
وقتی که بتونم تحمل کنم
فردا روز دیگریست
February 21, 2015
Докато четях последните 70 страници, не спрях да плача. Тази Мичъл няма сърце :( На моменти исках да взема молив, да зачерая някое изречение и да го променя. Живях в тая книга. Без да се въплъщавам в някоя героиня. Просто бях там. Бях дама, гладувах със Скарлет, укорявах я за постъпките й, а после сядах до нея в каретата. И сега се сещам за думите "когато прочетеш хубава книга, сякаш се разделяш с добър приятел".
May 22, 2016
حقًا لقد مضت فترة طويلة منذ آخر مرة تعلقت برواية كما تعلقت مع "ذهب مع الريح" !
بغض النظر عن النهاية المحبطة بالنسبة لي، الا أن القصة جميلة والشخصيات عميقة جدًا جدًا !
عندما بدأت في القراءة أصابني احباط من الشخصيتين الرئيسيتين ، كم كانوا أنانيين ولا يهتمون الا بأنفسهم إلا ان هذا الرأي بدأ ينخفض تدريجيا كلما استمريت بالقراءة إلا انني لا أزال على رأيي بما يخص سكارليت وشخصيتها المزعجة.
لقد تعلقت بالشخصيات الثانوية كثيرًا وأهم شخصية بالنسبة إلي هي ميلاني ، لقد كانت شخصية عظيمة ! ليست كشخصية الفتاة الطيبة اللي اعتدت على قرائتها دائما ، لقد كانت امرأة قوية لا ترى عيب فيمن تحب !امرأة صلبة اذا دعت الحاجة أن تكون كذلك ، واذا كان يعني ان تستطيع أن تحمي من هم مهمون بالنسبة لها ، لقد كانت محبوبة من جميع المدينة ماعدا سكارليت .. التي ما عرفت قيمتها الا عندما فقدتها ، عندما عرفت حقيقة أنها هي من كانت تعتمد عليها ولكن بعد فوات الأوان ! فقد فقدتها سرعان ما عرفت حقيقة شعورها .
وأيضا شخصية آشلي ، اعترف اني في البداية كنت منجذبة له ولكن عندما كان يخون ميلاني كرهته حقًا ! حسنًا ليس ذلك هو السبب الرئيسي ، فمع تقدم الرواية بدأت تظهر لي حقيقة ما كان عليه آشلي ، شخص ضعيف متعلق بالماضي ولا يستطيع التقدم للأمام كنت دائما أوافق على كل ما يقوله ريت عن آشلي . وأيضًا لقد كان شعوره واضحا حول ما يكنّه لميلاني فقد كان من الواضح أنه يحبها ! ولكنه من فرط فيها بنفسه وهو يستحق ذلك .
وأما ريت .. شخصيته معقده جدًا ! وكنت اكرهه في البداية ولكن سرعان ما بدأت الانجذاب له ، لقد كان انسان واقعي جدًا وقد كنت أوافقه على كثير من أفعاله ، إلا أنه كان جريئًا جدًا فكان هذا السبب في جعل الجميع يكرهونه أو يسيئون فهمه ، أيضًا لقد أعجبني عدم مقاتلته مع الحلف لأنها كانت قضية لا يؤمن بها ولم يكن يكترث بما يقوله الناس ما دام هو راضٍ عن نفسه !، ولم أتوقع أن أراه أبًا جيدا ولكن عندما وُلدت بوني تبين لي عكس ذلك وقد كان جميلًا أن أرى فيه هذا الجانب، لقد كان موت بوني مؤثرًا فمع موتها اختفى كل أمل بالنسبة إلى ريت..لقد كان يرى فيها سكارليت ، سكارليت التي احبها وهي التي كانت ضائعه بعالم آخر وبحبٍ صنعته لنفسها ، لقد أثرت علاقتهم فيّ كثيرًا فبصراحة لم أتوقع أنهم لن يصبحوا سعيدين مع بعضهم .
كل مصيبة بالرواية كانت لسكارليت يد فيها، لقد تحسّرت على جميع أفعالها ولكن لم تعد هناك فرصة ، لقد كانت هناك فرص كثيرة كي تغير من نفسها ولكنها لم تتغير ، شخصية سكارليت مزعجة ولكنها جذابة بنفس الوقت ، فقد كانت قوية وشجاعة وواقعية جدًا وهذا ما احببته بها. وفي الحقيقة لا أعرف أأنا أكرهها أم لا ، ولكن ما أعرفه جيدا أني لا أحبها. لقد آذت أشخاص كثيرين ولم تهتم إلا بنفسها فقط.
وهذا اقتباس من الرواية :"لم تكن فهمت أيًا من الرجلين اللذين أحبتهما ، ولذلك فقدتهما كليهما. وعرفت الآن معرفة مريبة أنها لو كانت فهمت آشلي لما أحبته ، بينما لو كانت فهمت ريت لما فقدته ." لقد أثر فيني هذا الكلام وقد كان عين الصواب ! فلم يكن حبها لآشلي سوى خيال صنعته لنفسها بينما جعلها تدفع الثمن غاليًا. ولو أني وددت أن تُعطى لها فرصة ثانية لتعود مع ريت .
حسنًا ، لقد تعلمت من هذه الرواية أشياء كثيرة وأحببتها كثيرا بغض النظر عن نهايتها المحبطة .
" الأعباء للأكتاف القوية التي تستطيع حملها" و "غدًا يومٌ آخر"
بغض النظر عن النهاية المحبطة بالنسبة لي، الا أن القصة جميلة والشخصيات عميقة جدًا جدًا !
عندما بدأت في القراءة أصابني احباط من الشخصيتين الرئيسيتين ، كم كانوا أنانيين ولا يهتمون الا بأنفسهم إلا ان هذا الرأي بدأ ينخفض تدريجيا كلما استمريت بالقراءة إلا انني لا أزال على رأيي بما يخص سكارليت وشخصيتها المزعجة.
لقد تعلقت بالشخصيات الثانوية كثيرًا وأهم شخصية بالنسبة إلي هي ميلاني ، لقد كانت شخصية عظيمة ! ليست كشخصية الفتاة الطيبة اللي اعتدت على قرائتها دائما ، لقد كانت امرأة قوية لا ترى عيب فيمن تحب !امرأة صلبة اذا دعت الحاجة أن تكون كذلك ، واذا كان يعني ان تستطيع أن تحمي من هم مهمون بالنسبة لها ، لقد كانت محبوبة من جميع المدينة ماعدا سكارليت .. التي ما عرفت قيمتها الا عندما فقدتها ، عندما عرفت حقيقة أنها هي من كانت تعتمد عليها ولكن بعد فوات الأوان ! فقد فقدتها سرعان ما عرفت حقيقة شعورها .
وأيضا شخصية آشلي ، اعترف اني في البداية كنت منجذبة له ولكن عندما كان يخون ميلاني كرهته حقًا ! حسنًا ليس ذلك هو السبب الرئيسي ، فمع تقدم الرواية بدأت تظهر لي حقيقة ما كان عليه آشلي ، شخص ضعيف متعلق بالماضي ولا يستطيع التقدم للأمام كنت دائما أوافق على كل ما يقوله ريت عن آشلي . وأيضًا لقد كان شعوره واضحا حول ما يكنّه لميلاني فقد كان من الواضح أنه يحبها ! ولكنه من فرط فيها بنفسه وهو يستحق ذلك .
وأما ريت .. شخصيته معقده جدًا ! وكنت اكرهه في البداية ولكن سرعان ما بدأت الانجذاب له ، لقد كان انسان واقعي جدًا وقد كنت أوافقه على كثير من أفعاله ، إلا أنه كان جريئًا جدًا فكان هذا السبب في جعل الجميع يكرهونه أو يسيئون فهمه ، أيضًا لقد أعجبني عدم مقاتلته مع الحلف لأنها كانت قضية لا يؤمن بها ولم يكن يكترث بما يقوله الناس ما دام هو راضٍ عن نفسه !، ولم أتوقع أن أراه أبًا جيدا ولكن عندما وُلدت بوني تبين لي عكس ذلك وقد كان جميلًا أن أرى فيه هذا الجانب، لقد كان موت بوني مؤثرًا فمع موتها اختفى كل أمل بالنسبة إلى ريت..لقد كان يرى فيها سكارليت ، سكارليت التي احبها وهي التي كانت ضائعه بعالم آخر وبحبٍ صنعته لنفسها ، لقد أثرت علاقتهم فيّ كثيرًا فبصراحة لم أتوقع أنهم لن يصبحوا سعيدين مع بعضهم .
كل مصيبة بالرواية كانت لسكارليت يد فيها، لقد تحسّرت على جميع أفعالها ولكن لم تعد هناك فرصة ، لقد كانت هناك فرص كثيرة كي تغير من نفسها ولكنها لم تتغير ، شخصية سكارليت مزعجة ولكنها جذابة بنفس الوقت ، فقد كانت قوية وشجاعة وواقعية جدًا وهذا ما احببته بها. وفي الحقيقة لا أعرف أأنا أكرهها أم لا ، ولكن ما أعرفه جيدا أني لا أحبها. لقد آذت أشخاص كثيرين ولم تهتم إلا بنفسها فقط.
وهذا اقتباس من الرواية :"لم تكن فهمت أيًا من الرجلين اللذين أحبتهما ، ولذلك فقدتهما كليهما. وعرفت الآن معرفة مريبة أنها لو كانت فهمت آشلي لما أحبته ، بينما لو كانت فهمت ريت لما فقدته ." لقد أثر فيني هذا الكلام وقد كان عين الصواب ! فلم يكن حبها لآشلي سوى خيال صنعته لنفسها بينما جعلها تدفع الثمن غاليًا. ولو أني وددت أن تُعطى لها فرصة ثانية لتعود مع ريت .
حسنًا ، لقد تعلمت من هذه الرواية أشياء كثيرة وأحببتها كثيرا بغض النظر عن نهايتها المحبطة .
" الأعباء للأكتاف القوية التي تستطيع حملها" و "غدًا يومٌ آخر"
November 14, 2020
"Nunca chegara a compreender esses dois homens que tanto tinha amado, por isso acabara por perdê-los aos dois. Agora, uma certeza começava a despontar no seu íntimo, a certeza de que se alguma vez tivesse chegado a compreender Ashley, jamais o teria amado, ao passo que, se tivesse chegado a compreender Rhett, jamais o teria perdido. E na sua desolação pôs-se a pensar se chegara realmente a conhecer alguém neste mundo."
Estes dois volumes foram 1328 páginas de puro deleite. A protagonista, Scarlett O´Hara, não é a típica mocinha heroína de romances. Scarlett é mimada, egoísta, vaidosa, fútil, não deve muito à inteligência, no sentido de perceber coisas mais eruditas e não palpáveis, já para os negócios tem olho.
E isso fez-me desde logo gostar dela, por ser diferente, e também por, no meio de tão fracas qualidades, revelar uma resiliência e capacidade de ultrapassar todas as dificuldades que a vida lhe atirou, e caramba, a vida agraciou-a com dificuldades suficientes!
Já o mocinho, Rhett Butler também não é melhor, um biltre, um canalha, um homem destituído de escrúpulos e de honra, um cínico. Mas o único que compreende a Scarlett, porque é preciso um patife para reconhecer outro! :D
E eu adorei estes dois e todas as personagens deste grandioso romance. A escrita é tão deliciosa que as páginas passam sem dar por isso. Um livro que ficará nos meus favoritos, com toda a certeza!
Estes dois volumes foram 1328 páginas de puro deleite. A protagonista, Scarlett O´Hara, não é a típica mocinha heroína de romances. Scarlett é mimada, egoísta, vaidosa, fútil, não deve muito à inteligência, no sentido de perceber coisas mais eruditas e não palpáveis, já para os negócios tem olho.
E isso fez-me desde logo gostar dela, por ser diferente, e também por, no meio de tão fracas qualidades, revelar uma resiliência e capacidade de ultrapassar todas as dificuldades que a vida lhe atirou, e caramba, a vida agraciou-a com dificuldades suficientes!
Já o mocinho, Rhett Butler também não é melhor, um biltre, um canalha, um homem destituído de escrúpulos e de honra, um cínico. Mas o único que compreende a Scarlett, porque é preciso um patife para reconhecer outro! :D
E eu adorei estes dois e todas as personagens deste grandioso romance. A escrita é tão deliciosa que as páginas passam sem dar por isso. Um livro que ficará nos meus favoritos, com toda a certeza!
May 19, 2019
Finally!!! :) Turiu lentynoj kitos autorės oficialiai pripažintą Vėjo nublokštų tęsinį - esu derybose su savim "pradėt dabar ar vėliau" :D
October 26, 2025
۱۲۰ صفحهی آخر رو بیوقفه خوندم…
و حتی نتونستم به توصیهی اسکارلت که بارها میگفت:
“فردا به این موضوع فکر خواهم کرد، آن موقع میتوانم که این غم را تحمل کنم، فردا، فردا راهی پیدا خواهم کرد، فردا روز دیگری است.”
گوش بدم، و برای ساعاتی از فکر این دختر و باقی شخصیتها بیام بیرون…
حین خوندن صفحات پایانی بیقرار بودم و دلم میسوخت، و البته گذاشتم که اشک کار خودش رو بکنه…
ولی این پایان ناراحتکننده و غمانگیز رو به این دلیل دوس دارم که اسکارلت نور امیدش رو دوباره توی تارا میبینه و این دلگرمکنندهست؛ جایی که بهش تعلق داره و خاطرات کودکی و جوانیش اونجا شکل گرفته. حتی تنها فکر برگشتن به تارا کمی اون رو تسکین داد، شاید که توی ۲۸ سالگی دوباره با روحیهی قویای که داره بلند شه و این بار متفاوتتر از قبل، با درسها و تجربههایی که زندگی بهش داده، به شناخت درست آدمها برسه و بازهم طعم عشق واقعی رو بچشه…
جسارت و کلهشقی اسکارلت گاهی من رو به یاد خودم در قدیم مینداخت و البته اینجا بود که کلی حس قدردانیم گل کرد.
قسمت تاریخی رمان هم خوب و خواندنی بود، اینکه درنهایت اسکارلت با بدبختی بعد از پشت سرگذاشتن تمام اتفاقات توی جنگ و دست و پنجه نرم کردن با فقر دوباره سرپا میشه، یادآور ارادهی قوی این شخصیت بود.
به نظرم این رمان برای کسانی که دههی سوم زندگی رو میگذرونن، درسهایی برای آموختن داشته باشه..
و آرزو میکنم که همهی ما قبل از اینکه دیر بشه، قدر کسانی که از ته دل و با تمام وجود دوستدارمونن رو بدونیم و آدمها و حس واقعیای که بهمون دارن رو حیف نکنیم.
از انتخاب ترجمهی حسن شهباز هم بسیار راضیام.
و حتی نتونستم به توصیهی اسکارلت که بارها میگفت:
“فردا به این موضوع فکر خواهم کرد، آن موقع میتوانم که این غم را تحمل کنم، فردا، فردا راهی پیدا خواهم کرد، فردا روز دیگری است.”
گوش بدم، و برای ساعاتی از فکر این دختر و باقی شخصیتها بیام بیرون…
حین خوندن صفحات پایانی بیقرار بودم و دلم میسوخت، و البته گذاشتم که اشک کار خودش رو بکنه…
ولی این پایان ناراحتکننده و غمانگیز رو به این دلیل دوس دارم که اسکارلت نور امیدش رو دوباره توی تارا میبینه و این دلگرمکنندهست؛ جایی که بهش تعلق داره و خاطرات کودکی و جوانیش اونجا شکل گرفته. حتی تنها فکر برگشتن به تارا کمی اون رو تسکین داد، شاید که توی ۲۸ سالگی دوباره با روحیهی قویای که داره بلند شه و این بار متفاوتتر از قبل، با درسها و تجربههایی که زندگی بهش داده، به شناخت درست آدمها برسه و بازهم طعم عشق واقعی رو بچشه…
جسارت و کلهشقی اسکارلت گاهی من رو به یاد خودم در قدیم مینداخت و البته اینجا بود که کلی حس قدردانیم گل کرد.
قسمت تاریخی رمان هم خوب و خواندنی بود، اینکه درنهایت اسکارلت با بدبختی بعد از پشت سرگذاشتن تمام اتفاقات توی جنگ و دست و پنجه نرم کردن با فقر دوباره سرپا میشه، یادآور ارادهی قوی این شخصیت بود.
به نظرم این رمان برای کسانی که دههی سوم زندگی رو میگذرونن، درسهایی برای آموختن داشته باشه..
و آرزو میکنم که همهی ما قبل از اینکه دیر بشه، قدر کسانی که از ته دل و با تمام وجود دوستدارمونن رو بدونیم و آدمها و حس واقعیای که بهمون دارن رو حیف نکنیم.
از انتخاب ترجمهی حسن شهباز هم بسیار راضیام.
January 25, 2018
Jaučiuosi tokia PIKTA. Norisi net sužaibuoti akimis, kaip persiutusiai Skarlet. Jau kurį laiką noriu paskaityti kokią nors gerai suręstą, nebanalią, lengvą, širdį glostančią, klasišką ir romantiškai padūsauti verčiančią meilės istoriją. Ir iš pradžių užsirovusi ant Ketrinos ir Hitklifo, dabar nepatingėjau nusikamuoti su Skarlet ir Retu. O turint tokius veikėjus tai jau nepasakysi, kad ne, aš sau ramiai paskaitysiu skyrelį kitą, pavalgysiu, padirbėsiu, tada gal dar paskaitysiu. Sėdi ir skaitai, nes nepaleidžia. Nepaleidžia taip, kad per dieną suskaitai 700 puslapių (taip, ponios ir ponai, nuo 8 ryto iki 1 nakties, nors jaučiu, kad čia DAR ne galimybių riba) ir maždaug 1300 p. per 3 dienas. Atrodo, lyg pagauta tuštybės vėl tarytum kokia Skarlet čia giriuosi, bet iš tikro šituo tenoriu pasakyti, kad nebandykite „Vėjo nublokštų“ skaityti, kai esate užsivertę darbais.
Nuo kur reikėtų pradėti? Turbūt nuo apylankų, kaip moterims ir įprasta – juk, pasak knygos, tiek nedaug jų eina tiesiai. Negali paneigti, M. Mitchell visą pagrindą dėlioja tiesiog meistriškai. Skaitai ir beveik jauti nuo karščio garuojančią Džordžijos valstijos raudoną žemę, sunkaus molio gniutulą rankoje, jauti skersvėjį nuo dešimčių damų vėduoklių, užuodi džentelmenų sumišusį arklių, brendžio ir laukų kvapą, o dar kiek, ir užsimerkusi girdi patrankų sviedinius viršum Atlantos, klyksmus, kuždesius „Vandens“, rodosi, gali užčiuopti prabangą ir badą vienu ypu. O M. Mitchell tikrai turėjo ranką rašymui, nes visų aplinkybių, pasakojimų, istorijų ir atpasakojimų – nei per daug, nei per mažai. Kartais lyg ir dingtelėdavo mintis, kad gal jau šiek tiek per daug, gal perspaudė su istorinėmis detalėmis, su smulkmeniškais peizažais ar panašiai, bet pažiūrėjus iš naujo – visko kaip tik, nei pridėsi, nei atimsi.
Pati rašytoja „Vėjo nublokšti“ apibūdino kaip išlikimo istoriją. Ir taikliau nė nepasakysi. Ji norėjo ir pati išsiaiškinti, ir kitiems parodyti, kokie žmonės, ištikus negandoms ir didžiausioms katastrofoms linksta ir lūžta kaip kvietys, o kiti kantriai atsitiesia nelygu grikis. Tai kas jie, tie, kurie išlieka? Iš pradžių galima galvoti, kad Mitchell kuriami personažai yra kažkokios padugnės. Be skrupulų, be sąžinės, be doros, gobšūs ir paskutinį moralės likutį parduosiantys už auksinį dolerį. Ir nuolat priešinamas, lyginamas, pašiepiamas šis kontrastingas paveikslas su tuometine XIX a. vid. santvarka, kai visa pasiturinti visuomenė – juk damos, džentelmenai, išauklėti, gerų manierų ir verčiau skursiantys iki paskutinio siūlo galo, nei padarysiantys ką nors nedoro dėl savo ar kitų gero. Iš pirmųjų gretų buvo ir pagrindinė herojė Skarlet Ohara, ir jos mylimasis Retas Batleris. Bet pati gyvendama XXI a., būčiau iš savęs pasišaipiusi, jei būčiau drįsusi juos už tai bent kiek teisti. Subjektyvia nuomone, man Skarlet veiksmai atrodė pateisinami, kad ir ko ji būtų ėmusis – ko gero, pati irgi būčiau į viską spjovusi. Ką reiškia garbė, išdidumas, teisingumas ir kitas šlamštas, kai badas beldžiasi į duris? Tačiau, svarbiausias dalykas – man tiek Skarlet, tiek Retas pasirodė turintys daugiau aristokratiškumo ir džentelmeniškumo nei visi kilmingieji Pietūs kartu sudėti. Tiesiog jis buvo kitoks, kilęs ne iš griežto auklėjimo, o iš vidaus ir pasireiškęs tada, kai labiausiai reikėjo. Kad ir kokius niekšingus, nedorybingus, oportunistus ir bjaurybes Mitchell norėjo sukurti, norisi tik tyliai papurtyti galvą ir pasakyti, kad nepavyko.
Na, o ką daugiau ir bepasakyti apie Skarlet ir Retą? Nėra nieko ir kartu yra per daug. Žinoma, kad buvo sukurta legenda. Apskritai labiau simpatizavau Retui vien dėl jo puikaus išsilavinimo. Abu niekšai, bet kam reikėjo daryti Skarlet tokią bukaprotę? Iš dalies tai atsveria jos beprotiškas atkaklumas, narsa ir skvarbus praktiškas protas, bet Dieve, juk praktiškas protas - dar ne viskas. Taip, taip, nebūtų ir buvę pusės siužeto vingių, jei ji būtų buvusi protinga, bet vis tiek kartais labai užerzindavo. O iš Hamleto skaitymo, kaip visi žinome, ateina galvon ne vien pora atmintinai išmoktų eilučių. Ak, kiek būtų suturėta skausmo, negandų, kiek greitesnių ir geresnių sprendimų būtų buvę. Aišku, kaip sakydavo Skarlet, svarbu ne praeitis, o ateitis. Kalbant apie ateitį...
Ak, na ir prakeiktai įžūli ta Mitchell, atsisakiusi rašyti tęsinį. Berašydama pati pavirto Skarlet – ėmė ir drėbė tiesiai šviesiai, kad nerašys. O paklausta, tai kaip gi visgi baigėsi, ji kaip Retas mįslingai teatsakė, kad galbūt Retui nusibodo aikštyjimaisi ir jis nusprendė susirasti kokią nors ramesnę. Bet žinot ką, netikiu aš autore, po velnių, sukta kaip ir jos veikėjai – netikiu ir viskas. Tai kam reikėjo palikti tą kvailą viltį knygos gale? Kam čia tos dviprasmybės? Tegu kerta tiesiai, tegu užsmaugia mane ir visus kitus romantikus, ir viskas. Mitchell yra ne tik įsikūnijusi Skarlet, ji dar ir Reto bruožų turi – vis paslaptėlės, vis nutylėjimai, žaidžia kaip katė su pele, nes žino, kad juk ji nugalėtoja. Bet į jos akis pažvelgę, lažinuosi, pamatytumėme linksmai šokinėjančias liepsneles ir tiesą. Ji iš mūsų tik šaiposi su ta atseit (šio žodžio nevartojau tūkstantį metų) nelaiminga pabaiga.
Užtat, manau, ir paskaitysiu pusiau oficialų „Vėjo nublokšti“ tęsinį „Skarlet(ė)“. Blogiau už dviprasmybes jau nebus, nors net ir be tęsinio būčiau linkusi įsivaizduoti, kad galiausiai viskas susiklostė kuo geriausiai. O šiaip, tai ką jau – 5/5 ir +. Dabar pabaigusi rašyti galvoju, gal jau visai nukvakau ir pripaisčiau nesąmoningų interpretacijų, bet ai, neskaudinkit senos romantikės. Verčiau eikit skaityt, nes iš šito review‘o ir taip nieko nesuprasit!
Nuo kur reikėtų pradėti? Turbūt nuo apylankų, kaip moterims ir įprasta – juk, pasak knygos, tiek nedaug jų eina tiesiai. Negali paneigti, M. Mitchell visą pagrindą dėlioja tiesiog meistriškai. Skaitai ir beveik jauti nuo karščio garuojančią Džordžijos valstijos raudoną žemę, sunkaus molio gniutulą rankoje, jauti skersvėjį nuo dešimčių damų vėduoklių, užuodi džentelmenų sumišusį arklių, brendžio ir laukų kvapą, o dar kiek, ir užsimerkusi girdi patrankų sviedinius viršum Atlantos, klyksmus, kuždesius „Vandens“, rodosi, gali užčiuopti prabangą ir badą vienu ypu. O M. Mitchell tikrai turėjo ranką rašymui, nes visų aplinkybių, pasakojimų, istorijų ir atpasakojimų – nei per daug, nei per mažai. Kartais lyg ir dingtelėdavo mintis, kad gal jau šiek tiek per daug, gal perspaudė su istorinėmis detalėmis, su smulkmeniškais peizažais ar panašiai, bet pažiūrėjus iš naujo – visko kaip tik, nei pridėsi, nei atimsi.
Pati rašytoja „Vėjo nublokšti“ apibūdino kaip išlikimo istoriją. Ir taikliau nė nepasakysi. Ji norėjo ir pati išsiaiškinti, ir kitiems parodyti, kokie žmonės, ištikus negandoms ir didžiausioms katastrofoms linksta ir lūžta kaip kvietys, o kiti kantriai atsitiesia nelygu grikis. Tai kas jie, tie, kurie išlieka? Iš pradžių galima galvoti, kad Mitchell kuriami personažai yra kažkokios padugnės. Be skrupulų, be sąžinės, be doros, gobšūs ir paskutinį moralės likutį parduosiantys už auksinį dolerį. Ir nuolat priešinamas, lyginamas, pašiepiamas šis kontrastingas paveikslas su tuometine XIX a. vid. santvarka, kai visa pasiturinti visuomenė – juk damos, džentelmenai, išauklėti, gerų manierų ir verčiau skursiantys iki paskutinio siūlo galo, nei padarysiantys ką nors nedoro dėl savo ar kitų gero. Iš pirmųjų gretų buvo ir pagrindinė herojė Skarlet Ohara, ir jos mylimasis Retas Batleris. Bet pati gyvendama XXI a., būčiau iš savęs pasišaipiusi, jei būčiau drįsusi juos už tai bent kiek teisti. Subjektyvia nuomone, man Skarlet veiksmai atrodė pateisinami, kad ir ko ji būtų ėmusis – ko gero, pati irgi būčiau į viską spjovusi. Ką reiškia garbė, išdidumas, teisingumas ir kitas šlamštas, kai badas beldžiasi į duris? Tačiau, svarbiausias dalykas – man tiek Skarlet, tiek Retas pasirodė turintys daugiau aristokratiškumo ir džentelmeniškumo nei visi kilmingieji Pietūs kartu sudėti. Tiesiog jis buvo kitoks, kilęs ne iš griežto auklėjimo, o iš vidaus ir pasireiškęs tada, kai labiausiai reikėjo. Kad ir kokius niekšingus, nedorybingus, oportunistus ir bjaurybes Mitchell norėjo sukurti, norisi tik tyliai papurtyti galvą ir pasakyti, kad nepavyko.
Na, o ką daugiau ir bepasakyti apie Skarlet ir Retą? Nėra nieko ir kartu yra per daug. Žinoma, kad buvo sukurta legenda. Apskritai labiau simpatizavau Retui vien dėl jo puikaus išsilavinimo. Abu niekšai, bet kam reikėjo daryti Skarlet tokią bukaprotę? Iš dalies tai atsveria jos beprotiškas atkaklumas, narsa ir skvarbus praktiškas protas, bet Dieve, juk praktiškas protas - dar ne viskas. Taip, taip, nebūtų ir buvę pusės siužeto vingių, jei ji būtų buvusi protinga, bet vis tiek kartais labai užerzindavo. O iš Hamleto skaitymo, kaip visi žinome, ateina galvon ne vien pora atmintinai išmoktų eilučių. Ak, kiek būtų suturėta skausmo, negandų, kiek greitesnių ir geresnių sprendimų būtų buvę. Aišku, kaip sakydavo Skarlet, svarbu ne praeitis, o ateitis. Kalbant apie ateitį...
Ak, na ir prakeiktai įžūli ta Mitchell, atsisakiusi rašyti tęsinį. Berašydama pati pavirto Skarlet – ėmė ir drėbė tiesiai šviesiai, kad nerašys. O paklausta, tai kaip gi visgi baigėsi, ji kaip Retas mįslingai teatsakė, kad galbūt Retui nusibodo aikštyjimaisi ir jis nusprendė susirasti kokią nors ramesnę. Bet žinot ką, netikiu aš autore, po velnių, sukta kaip ir jos veikėjai – netikiu ir viskas. Tai kam reikėjo palikti tą kvailą viltį knygos gale? Kam čia tos dviprasmybės? Tegu kerta tiesiai, tegu užsmaugia mane ir visus kitus romantikus, ir viskas. Mitchell yra ne tik įsikūnijusi Skarlet, ji dar ir Reto bruožų turi – vis paslaptėlės, vis nutylėjimai, žaidžia kaip katė su pele, nes žino, kad juk ji nugalėtoja. Bet į jos akis pažvelgę, lažinuosi, pamatytumėme linksmai šokinėjančias liepsneles ir tiesą. Ji iš mūsų tik šaiposi su ta atseit (šio žodžio nevartojau tūkstantį metų) nelaiminga pabaiga.
Užtat, manau, ir paskaitysiu pusiau oficialų „Vėjo nublokšti“ tęsinį „Skarlet(ė)“. Blogiau už dviprasmybes jau nebus, nors net ir be tęsinio būčiau linkusi įsivaizduoti, kad galiausiai viskas susiklostė kuo geriausiai. O šiaip, tai ką jau – 5/5 ir +. Dabar pabaigusi rašyti galvoju, gal jau visai nukvakau ir pripaisčiau nesąmoningų interpretacijų, bet ai, neskaudinkit senos romantikės. Verčiau eikit skaityt, nes iš šito review‘o ir taip nieko nesuprasit!
January 25, 2021
,,Gyvenimas neprivalo duot mums, ko tikimės. Imam, ką gaunam, ir dėkojam, kad nėra blogiau, nei yra.”
November 3, 2020
Que je n'entende plus un lecteur venir me dire qu'il n'existait pas de femme forte, brillante, sans scrupules dans la littérature avant ces dernières années, je ne le supporterais plus ! J'en connais peu qui ont un tel cran !
" - Oh ! de choses qui ne s'expriment pas, de choses qui paraissent très sottes quand on cherche à les définir par des mots. J'ai surtout peur que la vie ne prenne soudain un aspect trop réel, pour de me trouver personnellement, trop personnellement, aux prises avec l'un de ces faits si simples de l'existence. [...] J'étais fait pour cette vie, j'y étais intégré. Et maintenant que cette vie n'est plus, je ne suis plus à ma place dans celle que nous menons aujourd'hui et j'ai peur. Je sais qu'autrefois j'assistais à une représentation d'ombres chinoises, j'évitais tout ce qui n'était pas jeu d'ombres, je m'écartais des gens et des situations trop réels, trop près de la vie. Je n'aimais pas que l'on s'introduisit dans mon domaine. [...] Toute ma vie je m'étais défendu contre les autres. J'avais choisi mes amis avec soin, mais la guerre m'a enseigné que je m'étais créé un monde à part, peuplé de créatures idéales. Elle m'a appris ce que les gens étaient pour de bon, mais elle ne m'a pas appris comment il fallait me comporter avec eux. Et je crains bien de ne jamais l'apprendre. Aujourd'hui, je sais que pour faire vivre ma femme et mon enfant je vais être forcé de me tailler un chemin au milieu de gens avec lesquels je n'ai rien de commun. Vous, Scarlett, vous empoignez la vie par les cornes et vous la soumettez à votre volonté. Mais moi, par quel moyen puis-je m'attaquer à la vie ? Quand je vous dis que j'ai peur ! [...] Mourir de faim n'a rien d'agréable, dit-il. Je le sais par expérience, mais ce n'est pas cela qui me fait peur. Je redoute d'affronter une existence dépouillée de la lente beauté de notre monde d'autrefois."
"Il lui était impossible de ne pas regarder la réalité en face. La vie qu'elle devait mener était trop brutale, trop hostile pour qu'elle essayât même d'en sourire. Scarlett ne comprenait rien à la douceur, au courage et à l'indomptable fierté de ses amis. Elle ne voyait en eux que des gens intransigeants qui se contentaient d'observer les faits en souriant, mais se refusaient à en tirer une leçon."
" - Oh ! de choses qui ne s'expriment pas, de choses qui paraissent très sottes quand on cherche à les définir par des mots. J'ai surtout peur que la vie ne prenne soudain un aspect trop réel, pour de me trouver personnellement, trop personnellement, aux prises avec l'un de ces faits si simples de l'existence. [...] J'étais fait pour cette vie, j'y étais intégré. Et maintenant que cette vie n'est plus, je ne suis plus à ma place dans celle que nous menons aujourd'hui et j'ai peur. Je sais qu'autrefois j'assistais à une représentation d'ombres chinoises, j'évitais tout ce qui n'était pas jeu d'ombres, je m'écartais des gens et des situations trop réels, trop près de la vie. Je n'aimais pas que l'on s'introduisit dans mon domaine. [...] Toute ma vie je m'étais défendu contre les autres. J'avais choisi mes amis avec soin, mais la guerre m'a enseigné que je m'étais créé un monde à part, peuplé de créatures idéales. Elle m'a appris ce que les gens étaient pour de bon, mais elle ne m'a pas appris comment il fallait me comporter avec eux. Et je crains bien de ne jamais l'apprendre. Aujourd'hui, je sais que pour faire vivre ma femme et mon enfant je vais être forcé de me tailler un chemin au milieu de gens avec lesquels je n'ai rien de commun. Vous, Scarlett, vous empoignez la vie par les cornes et vous la soumettez à votre volonté. Mais moi, par quel moyen puis-je m'attaquer à la vie ? Quand je vous dis que j'ai peur ! [...] Mourir de faim n'a rien d'agréable, dit-il. Je le sais par expérience, mais ce n'est pas cela qui me fait peur. Je redoute d'affronter une existence dépouillée de la lente beauté de notre monde d'autrefois."
"Il lui était impossible de ne pas regarder la réalité en face. La vie qu'elle devait mener était trop brutale, trop hostile pour qu'elle essayât même d'en sourire. Scarlett ne comprenait rien à la douceur, au courage et à l'indomptable fierté de ses amis. Elle ne voyait en eux que des gens intransigeants qui se contentaient d'observer les faits en souriant, mais se refusaient à en tirer une leçon."
June 19, 2023
Mais quelle claque… 😦♥️
C’est un tome 2 donc je ne vais pas spoiler l’histoire.
J’ai adoré suivre toutes ces aventures d’autant que l’histoire ne nous amène pas là où on souhaiterait qu’elle aille.
Le lecteur n’est qu’un passager qui doit suivre le chemin indiqué. Je pense qu’on aurait tous aimé une fin différente mais pourtant c’est exactement ce qui nous marquera sur la longueur.
Ainsi s’achève l’histoire de Scarlett, cette femme incroyablement forte (surtout pour l’époque du récit) et qui ne se sera à aucun moment contenté du carcan qui lui était destiné.
Il va maintenant falloir digérer ce roman et apprécier cette fin qui me laisse sans voix.
Pourquoi ne pas se jeter dans le film ? 😏🔥
C’est un tome 2 donc je ne vais pas spoiler l’histoire.
J’ai adoré suivre toutes ces aventures d’autant que l’histoire ne nous amène pas là où on souhaiterait qu’elle aille.
Le lecteur n’est qu’un passager qui doit suivre le chemin indiqué. Je pense qu’on aurait tous aimé une fin différente mais pourtant c’est exactement ce qui nous marquera sur la longueur.
Ainsi s’achève l’histoire de Scarlett, cette femme incroyablement forte (surtout pour l’époque du récit) et qui ne se sera à aucun moment contenté du carcan qui lui était destiné.
Il va maintenant falloir digérer ce roman et apprécier cette fin qui me laisse sans voix.
Pourquoi ne pas se jeter dans le film ? 😏🔥
August 30, 2025
انسان باید از جایی که دوستش ندارن ، از جایی که برای عشق هیچ ارزشی قائل نیستند ؛فرار کن. جوری فرار کن که انگار هیچ وقت وجود نداشت.
چیزی که اسکارلت خیلی دیر متوجه شد و کل زندگیش نابود کرد.
چیزی که اسکارلت خیلی دیر متوجه شد و کل زندگیش نابود کرد.
November 30, 2019
Аз... рева.
March 24, 2023
Tokia pirma mintis pabaigus abi Vėjo nublokštų dalis - kaip viskas būtų paprasta, jei žmonės nebūtų taip sureikšminę savo principų ir dažniau pasikalbėtų 😀
Vietomis smarkiai įtraukusi, vietomis per daug ištempta, bet vistiek puiki klasikos knyga!
"Našta dedama ant tokių pečių, kurie užtektinai tvirti jai panešti."
"Dabar apie tai negalvosiu <...> pagalvosiu rytoj".
Vietomis smarkiai įtraukusi, vietomis per daug ištempta, bet vistiek puiki klasikos knyga!
"Našta dedama ant tokių pečių, kurie užtektinai tvirti jai panešti."
"Dabar apie tai negalvosiu <...> pagalvosiu rytoj".
March 2, 2022
Եթե առաջին գիրքը պատերազմի մասին էր (իրականում շատ հետաքրքիր էր կարդալ պատերազմի ժամանակ կյանքը թիկունքում ոնց է անցնում), ապա երկրորդ գրքում ավելի շատ միջանձնային հարաբերություններ էր։
Պատերազմի հետ կապված մի հետաքրքիր դրվագ է տպավորվել. Սքարլեթը միշտ մտածում էր, որ ոչ մի բանի համար չարժե պատերազմել ու, երբ եկավ հայրական տուն, տեսավ տունը կանգուն, խոստովանեց, որ հենց միայն հողի համար պետք է պատերազմել։
Ընդհանուր վեպը բավական ծավալուն է, բայց, գրողը տանի, ես ոչ մի նախադասություն չէի հանի վեպից։
2րդ գրքի մեջ զգում էի, թե ոնց եմ տող առ տող սիրահարվում Ռեթ Բաթլերին (սա իմ գրքային 2րդ սիրահարվածությունն է)))։ Գրքի վերջին 60֊70 էջերը երևի շաատ արցունքներից են թրջվել։ Մոտ 1 ժամ առաջ եմ վերջացրել գիրքը, բայց դեռ էմոցիաների տակ եմ, հուզված, դողում եմ։ Վերջին նախադասությունից հետո թմրանյութի պես էլի էջեր էի ուզում, շարունակություն է պետք ինձ))
Պատմությունն անմիջական է, հասարակ, առանց ավելորդ բառերի, բայց շքեղ։ Ինձ համար զարմանալի էր, որ սա հեղինակի միակ վեպն է։ Էս վեպի համար բոլոր մրցանակները քիչ են թվում, ավելիին է արժանի։ Հետաքրիքր է, որ սա սիրավեպ չէ, բայց սիրո մասին գրված լավագույն գրքերից է։ Կարծում եմ դեռևս կարդացածս ամենալավ գիրքն է
Պատերազմի հետ կապված մի հետաքրքիր դրվագ է տպավորվել. Սքարլեթը միշտ մտածում էր, որ ոչ մի բանի համար չարժե պատերազմել ու, երբ եկավ հայրական տուն, տեսավ տունը կանգուն, խոստովանեց, որ հենց միայն հողի համար պետք է պատերազմել։
Ընդհանուր վեպը բավական ծավալուն է, բայց, գրողը տանի, ես ոչ մի նախադասություն չէի հանի վեպից։
2րդ գրքի մեջ զգում էի, թե ոնց եմ տող առ տող սիրահարվում Ռեթ Բաթլերին (սա իմ գրքային 2րդ սիրահարվածությունն է)))։ Գրքի վերջին 60֊70 էջերը երևի շաատ արցունքներից են թրջվել։ Մոտ 1 ժամ առաջ եմ վերջացրել գիրքը, բայց դեռ էմոցիաների տակ եմ, հուզված, դողում եմ։ Վերջին նախադասությունից հետո թմրանյութի պես էլի էջեր էի ուզում, շարունակություն է պետք ինձ))
Պատմությունն անմիջական է, հասարակ, առանց ավելորդ բառերի, բայց շքեղ։ Ինձ համար զարմանալի էր, որ սա հեղինակի միակ վեպն է։ Էս վեպի համար բոլոր մրցանակները քիչ են թվում, ավելիին է արժանի։ Հետաքրիքր է, որ սա սիրավեպ չէ, բայց սիրո մասին գրված լավագույն գրքերից է։ Կարծում եմ դեռևս կարդացածս ամենալավ գիրքն է
September 29, 2025
поки дочитувала то хотіла викинути книгу у вікно
Displaying 1 - 30 of 431 reviews