Jaučiuosi tokia PIKTA. Norisi net sužaibuoti akimis, kaip persiutusiai Skarlet. Jau kurį laiką noriu paskaityti kokią nors gerai suręstą, nebanalią, lengvą, širdį glostančią, klasišką ir romantiškai padūsauti verčiančią meilės istoriją. Ir iš pradžių užsirovusi ant Ketrinos ir Hitklifo, dabar nepatingėjau nusikamuoti su Skarlet ir Retu. O turint tokius veikėjus tai jau nepasakysi, kad ne, aš sau ramiai paskaitysiu skyrelį kitą, pavalgysiu, padirbėsiu, tada gal dar paskaitysiu. Sėdi ir skaitai, nes nepaleidžia. Nepaleidžia taip, kad per dieną suskaitai 700 puslapių (taip, ponios ir ponai, nuo 8 ryto iki 1 nakties, nors jaučiu, kad čia DAR ne galimybių riba) ir maždaug 1300 p. per 3 dienas. Atrodo, lyg pagauta tuštybės vėl tarytum kokia Skarlet čia giriuosi, bet iš tikro šituo tenoriu pasakyti, kad nebandykite „Vėjo nublokštų“ skaityti, kai esate užsivertę darbais.
Nuo kur reikėtų pradėti? Turbūt nuo apylankų, kaip moterims ir įprasta – juk, pasak knygos, tiek nedaug jų eina tiesiai. Negali paneigti, M. Mitchell visą pagrindą dėlioja tiesiog meistriškai. Skaitai ir beveik jauti nuo karščio garuojančią Džordžijos valstijos raudoną žemę, sunkaus molio gniutulą rankoje, jauti skersvėjį nuo dešimčių damų vėduoklių, užuodi džentelmenų sumišusį arklių, brendžio ir laukų kvapą, o dar kiek, ir užsimerkusi girdi patrankų sviedinius viršum Atlantos, klyksmus, kuždesius „Vandens“, rodosi, gali užčiuopti prabangą ir badą vienu ypu. O M. Mitchell tikrai turėjo ranką rašymui, nes visų aplinkybių, pasakojimų, istorijų ir atpasakojimų – nei per daug, nei per mažai. Kartais lyg ir dingtelėdavo mintis, kad gal jau šiek tiek per daug, gal perspaudė su istorinėmis detalėmis, su smulkmeniškais peizažais ar panašiai, bet pažiūrėjus iš naujo – visko kaip tik, nei pridėsi, nei atimsi.
Pati rašytoja „Vėjo nublokšti“ apibūdino kaip išlikimo istoriją. Ir taikliau nė nepasakysi. Ji norėjo ir pati išsiaiškinti, ir kitiems parodyti, kokie žmonės, ištikus negandoms ir didžiausioms katastrofoms linksta ir lūžta kaip kvietys, o kiti kantriai atsitiesia nelygu grikis. Tai kas jie, tie, kurie išlieka? Iš pradžių galima galvoti, kad Mitchell kuriami personažai yra kažkokios padugnės. Be skrupulų, be sąžinės, be doros, gobšūs ir paskutinį moralės likutį parduosiantys už auksinį dolerį. Ir nuolat priešinamas, lyginamas, pašiepiamas šis kontrastingas paveikslas su tuometine XIX a. vid. santvarka, kai visa pasiturinti visuomenė – juk damos, džentelmenai, išauklėti, gerų manierų ir verčiau skursiantys iki paskutinio siūlo galo, nei padarysiantys ką nors nedoro dėl savo ar kitų gero. Iš pirmųjų gretų buvo ir pagrindinė herojė Skarlet Ohara, ir jos mylimasis Retas Batleris. Bet pati gyvendama XXI a., būčiau iš savęs pasišaipiusi, jei būčiau drįsusi juos už tai bent kiek teisti. Subjektyvia nuomone, man Skarlet veiksmai atrodė pateisinami, kad ir ko ji būtų ėmusis – ko gero, pati irgi būčiau į viską spjovusi. Ką reiškia garbė, išdidumas, teisingumas ir kitas šlamštas, kai badas beldžiasi į duris? Tačiau, svarbiausias dalykas – man tiek Skarlet, tiek Retas pasirodė turintys daugiau aristokratiškumo ir džentelmeniškumo nei visi kilmingieji Pietūs kartu sudėti. Tiesiog jis buvo kitoks, kilęs ne iš griežto auklėjimo, o iš vidaus ir pasireiškęs tada, kai labiausiai reikėjo. Kad ir kokius niekšingus, nedorybingus, oportunistus ir bjaurybes Mitchell norėjo sukurti, norisi tik tyliai papurtyti galvą ir pasakyti, kad nepavyko.
Na, o ką daugiau ir bepasakyti apie Skarlet ir Retą? Nėra nieko ir kartu yra per daug. Žinoma, kad buvo sukurta legenda. Apskritai labiau simpatizavau Retui vien dėl jo puikaus išsilavinimo. Abu niekšai, bet kam reikėjo daryti Skarlet tokią bukaprotę? Iš dalies tai atsveria jos beprotiškas atkaklumas, narsa ir skvarbus praktiškas protas, bet Dieve, juk praktiškas protas - dar ne viskas. Taip, taip, nebūtų ir buvę pusės siužeto vingių, jei ji būtų buvusi protinga, bet vis tiek kartais labai užerzindavo. O iš Hamleto skaitymo, kaip visi žinome, ateina galvon ne vien pora atmintinai išmoktų eilučių. Ak, kiek būtų suturėta skausmo, negandų, kiek greitesnių ir geresnių sprendimų būtų buvę. Aišku, kaip sakydavo Skarlet, svarbu ne praeitis, o ateitis. Kalbant apie ateitį...
Ak, na ir prakeiktai įžūli ta Mitchell, atsisakiusi rašyti tęsinį. Berašydama pati pavirto Skarlet – ėmė ir drėbė tiesiai šviesiai, kad nerašys. O paklausta, tai kaip gi visgi baigėsi, ji kaip Retas mįslingai teatsakė, kad galbūt Retui nusibodo aikštyjimaisi ir jis nusprendė susirasti kokią nors ramesnę. Bet žinot ką, netikiu aš autore, po velnių, sukta kaip ir jos veikėjai – netikiu ir viskas. Tai kam reikėjo palikti tą kvailą viltį knygos gale? Kam čia tos dviprasmybės? Tegu kerta tiesiai, tegu užsmaugia mane ir visus kitus romantikus, ir viskas. Mitchell yra ne tik įsikūnijusi Skarlet, ji dar ir Reto bruožų turi – vis paslaptėlės, vis nutylėjimai, žaidžia kaip katė su pele, nes žino, kad juk ji nugalėtoja. Bet į jos akis pažvelgę, lažinuosi, pamatytumėme linksmai šokinėjančias liepsneles ir tiesą. Ji iš mūsų tik šaiposi su ta atseit (šio žodžio nevartojau tūkstantį metų) nelaiminga pabaiga.
Užtat, manau, ir paskaitysiu pusiau oficialų „Vėjo nublokšti“ tęsinį „Skarlet(ė)“. Blogiau už dviprasmybes jau nebus, nors net ir be tęsinio būčiau linkusi įsivaizduoti, kad galiausiai viskas susiklostė kuo geriausiai. O šiaip, tai ką jau – 5/5 ir +. Dabar pabaigusi rašyti galvoju, gal jau visai nukvakau ir pripaisčiau nesąmoningų interpretacijų, bet ai, neskaudinkit senos romantikės. Verčiau eikit skaityt, nes iš šito review‘o ir taip nieko nesuprasit!