What do you think?
Rate this book
Patrick Melrose #1-3
Some Hope: A Trilogy
Barnes & Noble Discover Great New Writers
St. Aubyn's first novel carries a biting subtextual social criticism reminiscent of The Corrections, but this British writer takes no prisoners. His brilliantly wrought fictional trilogy features a character-driven narrative with flashes of conflict and emotion relieved by a stringent humor. Some Hope is the tumultuous journey of Patrick Melrose, following along as he endures an abusive childhood under the tyranny of a deliberately cruel father and a drunken mother, through resulting addiction, dereliction, and bitterness that threaten to overtake him completely. On Patrick's travels, readers meet a great many social climbers determined to avoid the label "working class," who provide cautionary evidence for a life of greater significance. From detestably vapid socialites to the loathsome elder Melrose, St. Aubyn's characters are exquisitely rendered and revealed bit by bit in precise sections, like subjects of a biology class.
St. Aubyn's first novel carries a biting subtextual social criticism reminiscent of The Corrections, but this British writer takes no prisoners. His brilliantly wrought fictional trilogy features a character-driven narrative with flashes of conflict and emotion relieved by a stringent humor. Some Hope is the tumultuous journey of Patrick Melrose, following along as he endures an abusive childhood under the tyranny of a deliberately cruel father and a drunken mother, through resulting addiction, dereliction, and bitterness that threaten to overtake him completely. On Patrick's travels, readers meet a great many social climbers determined to avoid the label "working class," who provide cautionary evidence for a life of greater significance. From detestably vapid socialites to the loathsome elder Melrose, St. Aubyn's characters are exquisitely rendered and revealed bit by bit in precise sections, like subjects of a biology class.
But St. Aubyn is after something deeper, exploring the contrasts between perception and reality, surface and substance. His protagonist has the urgency of an addict searching for order in a chaotic universe, for significance in a vast nullity. Ultimately, Some Hope offers what the title suggests -- a powerfully satisfying conclusion and the reconciliation between the quest for forgiveness and redemption, marking St. Aubyn as a truly important literary discovery.
(Winter/Spring 2004 Selection)
456 pages, Paperback
First published January 1, 1994
318 people are currently reading
2503 people want to read
About the author
Edward St. Aubyn
20 books1,196 followersEdward St Aubyn was born in London in 1960. He was educated at Westminster school and Keble college, Oxford University. He is the author of six novels, the most recent of which, ‘Mother’s Milk’, was shortlisted for the 2006 Man Booker Prize, won the 2007 Prix Femina Etranger and won the 2007 South Bank Show award on literature.
His first novel, ‘Never Mind’ (1992) won the Betty Trask award. This novel, along with ‘Bad News’ (1992) and ‘Some Hope’ (1994) became a trilogy, now collectively published under the title ‘Some Hope’.
His other fiction consists of ‘On the Edge’ (1998) which was shortlisted for the Guardian Fiction Prize and A Clue to the Exit (2000).
His first novel, ‘Never Mind’ (1992) won the Betty Trask award. This novel, along with ‘Bad News’ (1992) and ‘Some Hope’ (1994) became a trilogy, now collectively published under the title ‘Some Hope’.
His other fiction consists of ‘On the Edge’ (1998) which was shortlisted for the Guardian Fiction Prize and A Clue to the Exit (2000).
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 343 reviews
June 3, 2021
Edito para comunicarles lo mucho que me ha gustado la serie que sobre estas novelas ha dirigido Edward Berger y protagonizado Benedict Cumberbatch: Patrick Melrose.
Tras la maravillosa Never mind ( aquí pueden leer mi comentario ), las dos novelas que completan esta trilogía bajan algo el nivel, una estrellita más o menos.
En el segundo relato bajamos hasta el fondo del pozo al que David, el padre, ha empujado a Patrick, el hijo, y, aunque su desesperación está fantásticamente retratada y a pesar de que en ningún momento me aburrí, debo reconocer que me gusta más el proceso que lleva al fondo del pozo que el fondo mismo.
En la tercera de las novelas volvemos a ser espectadores de ese magnífico buen hacer del autor a la hora de escribir comedia social. Como en la primera parte, vuelven a proliferar los inteligentes y sarcásticos aforismos que describen a ese último reducto del marxismo que es la aristocracia y muy especialmente la aristocracia británica (los únicos que siguen creyendo que la clase a la que se pertenece lo explica todo). También abundan los ejemplos de su habilidad para definir personajes por medio de diálogos o con esas frases elegantes, crudas y memorables que denotan la mucha sapiencia que St. Aubyn tiene de ese mundillo. No obstante, no termina de convencerme el desarrollo del personaje principal, no está, según mi criterio, muy bien pautada la lucha interior que sufre Patrick ni su resolución. Y a pesar de todo no dejo de recomendarla, aunque solo sea por la primera de las novelas.
Tras la maravillosa Never mind ( aquí pueden leer mi comentario ), las dos novelas que completan esta trilogía bajan algo el nivel, una estrellita más o menos.
En el segundo relato bajamos hasta el fondo del pozo al que David, el padre, ha empujado a Patrick, el hijo, y, aunque su desesperación está fantásticamente retratada y a pesar de que en ningún momento me aburrí, debo reconocer que me gusta más el proceso que lleva al fondo del pozo que el fondo mismo.
En la tercera de las novelas volvemos a ser espectadores de ese magnífico buen hacer del autor a la hora de escribir comedia social. Como en la primera parte, vuelven a proliferar los inteligentes y sarcásticos aforismos que describen a ese último reducto del marxismo que es la aristocracia y muy especialmente la aristocracia británica (los únicos que siguen creyendo que la clase a la que se pertenece lo explica todo). También abundan los ejemplos de su habilidad para definir personajes por medio de diálogos o con esas frases elegantes, crudas y memorables que denotan la mucha sapiencia que St. Aubyn tiene de ese mundillo. No obstante, no termina de convencerme el desarrollo del personaje principal, no está, según mi criterio, muy bien pautada la lucha interior que sufre Patrick ni su resolución. Y a pesar de todo no dejo de recomendarla, aunque solo sea por la primera de las novelas.
May 11, 2018
Polish edition of Patrick Melrose novels was published in two parts. The first one contains three installments. Definitely each part deserves to be reviewed individually but for now I’ll settle for one collective write-up. I doubt there is anyone who hadn’t read or at least heard about the cycle so only some words of introduction. Do you remember this Larkin’s poem? Yes, that one that starts with these words:
They fuck you up, your mum and dad.
They may not mean to, but they do.
They fill you with the faults they had
And add some extra, just for you.
In a way it could be a motto for Patrick Melrose’ life. The first part Never Mind was the best to me. And the most devastating too. It was brilliantly written, devilishly inteligent, full of acerbic and witty comments and ironic and spot-on portraits of rich idlers. But it employs also traumatic experience of five year old Patrick molested by his father. You can’t get over that image. No matter how scathing the writing feels, no matter how apt, how astute observations of St. Aubyn’s are, no matter all comic accents and caustic remarks in the back of your head still remains picture of lonely and terrified kid trying to understand this wrongdoing, attempting to detach himself from what was happening to him.
The second part Bad News is set several years later and gives us an image of adrift, self-destructive and almost constantly stoned and drugged Patrick. After the death of his father he goes to New York to collect his ashes and through some days of staying there, through cacophony of voices in his head and wild images flashing kaleidoscopically through his brain, experiences private hell. But of course St. Aubyn wouldn’t be himself if he hadn’t added some hilarious scenes like that one including Patrick’s visit in funeral home. You can't help but laugh seeing how Patrick braced himself to face his dead father, how he summoned all his courage and energy to finally attend the wrong ceremony.
The last installment in this volume is Some Hope and regrettably Patrick’s figure is a bit peripheral here. But then again this part reminds beginning of the cycle, is waspish and mostly satirical, though employing so many new protagonists wasn't in my opinion necessary. Patrick, now a recovering addict, acknowledges the need to find something more filling than pure hatred to carry on with his life but also experiences kind of epiphany that allows him to confess what happend to him in childhood.
What drives Patrick’s life aside from hatred to his father is disdain for father's snobbish friends and rather dismissive attitude towards his mother. St. Aubyn feels very reliable to me and his dissection of family life, its destructive character and toxic relationship from one hand and sardonic portrait of aristocratic milieu from the other one is brilliantly observed and rendered. I assume in the next volumes mother’s figure, who wouldn’t or couldn’t prevent Patrick's tragedy, is yet to show for we only had a glimpse of her, and not very commendable indeed.
Patrick Melrose is partly autobiographical novel that reminds me naturally of Ferrante or KOK’ case. But while Elena Ferrante with her Neapolitan saga depictured life of the poor family and Knausgard led us through tribulations and struggles of a member of middle class then St. Aubyn showed a drama behind closed doors of posh residence of his high-born family. Despite their different background and experience there are some similies. What they share together is the wave of criticism and outrage that fell on them. Ferrante was mercilessly pursued in order to reveal her identity, Knausgard was accused of public muckraking and desire to make money on family matters and St. Aubyn was almost crucified for revealing dirty and shocking family secrets.
January 8, 2021
4/5
„Gegužės pabaiga, ir karšta, jam tikrai reikėtų nusivilkti paltą, bet tai yra jo gynyba nuo stiklo šukių, kurių praeiviai atsainiai prikaišiojo jam po oda, o juk dar sulėtintai sprogsta parduotuvių vitrinos, kaulus drebina dardantys metro traukiniai, ir širdį gelia kiekviena pratiksinti sekundė, tarsi smiltelės, byrančios per jo kūno smėlio laikrodį.“
Ooof. Ne knyga, o amerikietiškieji kalneliai. Įsibėgėja lėtai, apgaulingai lėtai, taip lėtai, kad galvoji: kam čia sėdau, ko man čia? O kai pasileidžia į viršų, kai jauti, kad jau tuoj tuoj krisi žemyn, tai net kvapą užgniaužia. Ir kai viskas baigta, vos po sekundės, pasitikrinti: tikrai, šitaip? Atsisuki atgal, gaudydamas kvapą: ar užsimerkiau? Vėliau tempas ir vėl nuslūgsta, net vėjas plaukų nebekedena. Tyla prieš audrą. Ir audra, kaip kartais nutinka su tamsiais debesimis, praslenka pro šoną, bet vis dairaisi per petį, o nuojauta ir laukimo pritvinkus atmosfera, rodos, net į kaulus smelkiasi.
Pirmoji dalis užduoda tokį toną, kad Dieve mano, tik spėk laikytis. Tobulas, nepriekaištingas, atmosferiškas Jonušio vertimas toks, kad vietomis stojau ir garsiai sau skaičiau, net kvapą gniaužė. Neįmanomas be tiek pat įtikinamo teksto, bet vis dėlto, vertas atskiro reveranso. Pirmoji dalis šokiruoja kur kas labiau, nei bet kokie narkotikai ar purvas vėlesnėse – čia viskas Prancūzijos saulėje, lėtai, bet taip sodriai, taip nejaukiai, taip gąsdinančiai, kad beveik siaubo filmas, ypač visiems, kurie su tvirtesniais ego. Pažeminimo jausmas toks stiprus, kad kiekvienu puslapiu jautiesi lyg verčiamas žemę liežuviu braukyti, bet nors burna pilna akmenukų ir purvo, neri toliau. Antroji dalis į neviltį ir siaubą panardina visa galva, visu kūnu. Niekur kitur nesu sutikusi tokių smulkmeniškų narkotikų vartojimo aprašymų. Aš – keistuolė, todėl man – jėga. Niekas čia ne paviršiumi, viskas iki menkiausių detalių, iki kraujo švirkšte, iki vėmalų kriauklėje. Bet per amerikietiškus kalnelius mane visada supykina. Nieko kito ir čia nereikėjo tikėtis.
Vis dėlto, trečioje dalyje Patrikas yra kažkur nebent periferiniame regėjimo lauke, toks plevenantis, vos vos jaučiamas, tarsi po tiek metų narkotikų vartojimo galintis bet kurią akimirką visai išnykti: niekas nepasiges, niekas net nepastebės, kad jo čia būta. Tai susišaukia su pirmąja dalimi, kurioje Patrikas egzistuoja veikiau fone, veikiau aplink, tačiau jei pirmoji ir antroji žaižaruoja visomis emocijomis: pykčiu, baime, pasišlykštėjimu, liūdesiu, beviltiškumu, nuostaba, tai trečioji praslenka nepastebėta – lyg ne literatūrinė kankynė, bet visai ne crescendo. Kaip nuviliantis desertas po įspūdingos vakarienės. Gal nes jau pasisotinai. Gal nes prėskas ir beskonis. Ar reikalingas? Galbūt vertėjo į save jo net nebetalpinti?
Ir visgi, kad ir kokia sunki emociškai, knyga skaitėsi taip greitai, o ir verčiau puslapius tokioje literatūrinėje ekstazėje, kad net, mano akimis, nevykę paskutinieji 150 puslapių nenumenkino pirmųjų 300 absoliučios purvo simfonijos, man šiek tiek susišaukusios su Vernonu Subutexu, Dorianu Grėjumi, gal net kokia tais Prozako karta. Rekomenduoju, tačiau atsargiai. Ne visiems, ne bet kada. Norintiems veikiau ne knygos, o smūgio į paširdžius. Ir pilvą. Pritrūksta oro, bet kai jau gali kvėpuoti, tai įvertini kiekvieną gurkšnį.
„Gegužės pabaiga, ir karšta, jam tikrai reikėtų nusivilkti paltą, bet tai yra jo gynyba nuo stiklo šukių, kurių praeiviai atsainiai prikaišiojo jam po oda, o juk dar sulėtintai sprogsta parduotuvių vitrinos, kaulus drebina dardantys metro traukiniai, ir širdį gelia kiekviena pratiksinti sekundė, tarsi smiltelės, byrančios per jo kūno smėlio laikrodį.“
Ooof. Ne knyga, o amerikietiškieji kalneliai. Įsibėgėja lėtai, apgaulingai lėtai, taip lėtai, kad galvoji: kam čia sėdau, ko man čia? O kai pasileidžia į viršų, kai jauti, kad jau tuoj tuoj krisi žemyn, tai net kvapą užgniaužia. Ir kai viskas baigta, vos po sekundės, pasitikrinti: tikrai, šitaip? Atsisuki atgal, gaudydamas kvapą: ar užsimerkiau? Vėliau tempas ir vėl nuslūgsta, net vėjas plaukų nebekedena. Tyla prieš audrą. Ir audra, kaip kartais nutinka su tamsiais debesimis, praslenka pro šoną, bet vis dairaisi per petį, o nuojauta ir laukimo pritvinkus atmosfera, rodos, net į kaulus smelkiasi.
Pirmoji dalis užduoda tokį toną, kad Dieve mano, tik spėk laikytis. Tobulas, nepriekaištingas, atmosferiškas Jonušio vertimas toks, kad vietomis stojau ir garsiai sau skaičiau, net kvapą gniaužė. Neįmanomas be tiek pat įtikinamo teksto, bet vis dėlto, vertas atskiro reveranso. Pirmoji dalis šokiruoja kur kas labiau, nei bet kokie narkotikai ar purvas vėlesnėse – čia viskas Prancūzijos saulėje, lėtai, bet taip sodriai, taip nejaukiai, taip gąsdinančiai, kad beveik siaubo filmas, ypač visiems, kurie su tvirtesniais ego. Pažeminimo jausmas toks stiprus, kad kiekvienu puslapiu jautiesi lyg verčiamas žemę liežuviu braukyti, bet nors burna pilna akmenukų ir purvo, neri toliau. Antroji dalis į neviltį ir siaubą panardina visa galva, visu kūnu. Niekur kitur nesu sutikusi tokių smulkmeniškų narkotikų vartojimo aprašymų. Aš – keistuolė, todėl man – jėga. Niekas čia ne paviršiumi, viskas iki menkiausių detalių, iki kraujo švirkšte, iki vėmalų kriauklėje. Bet per amerikietiškus kalnelius mane visada supykina. Nieko kito ir čia nereikėjo tikėtis.
Vis dėlto, trečioje dalyje Patrikas yra kažkur nebent periferiniame regėjimo lauke, toks plevenantis, vos vos jaučiamas, tarsi po tiek metų narkotikų vartojimo galintis bet kurią akimirką visai išnykti: niekas nepasiges, niekas net nepastebės, kad jo čia būta. Tai susišaukia su pirmąja dalimi, kurioje Patrikas egzistuoja veikiau fone, veikiau aplink, tačiau jei pirmoji ir antroji žaižaruoja visomis emocijomis: pykčiu, baime, pasišlykštėjimu, liūdesiu, beviltiškumu, nuostaba, tai trečioji praslenka nepastebėta – lyg ne literatūrinė kankynė, bet visai ne crescendo. Kaip nuviliantis desertas po įspūdingos vakarienės. Gal nes jau pasisotinai. Gal nes prėskas ir beskonis. Ar reikalingas? Galbūt vertėjo į save jo net nebetalpinti?
Ir visgi, kad ir kokia sunki emociškai, knyga skaitėsi taip greitai, o ir verčiau puslapius tokioje literatūrinėje ekstazėje, kad net, mano akimis, nevykę paskutinieji 150 puslapių nenumenkino pirmųjų 300 absoliučios purvo simfonijos, man šiek tiek susišaukusios su Vernonu Subutexu, Dorianu Grėjumi, gal net kokia tais Prozako karta. Rekomenduoju, tačiau atsargiai. Ne visiems, ne bet kada. Norintiems veikiau ne knygos, o smūgio į paširdžius. Ir pilvą. Pritrūksta oro, bet kai jau gali kvėpuoti, tai įvertini kiekvieną gurkšnį.
October 25, 2019
Ez a három kisregény számomra maga volt az irodalom paradoxona. Nem emlékszem, hogy valaha is gyűlöltem-e ennyire olvasmányt, amit mégis képtelen vagyok letenni. Vajon undorodtam-e élethelyzetektől, karakterektől úgy, hogy azokat látni se bírjam, de a szememre szorított ujjaim közül mégis kíváncsian leskelődjek utánuk. Taszítottak-e emberi(nek tűnő) érzések, gondolatok oly mértékben, hogy a hányinger kerülgessen, mégis gusztustalanul komfortos módon bele tudjak helyezkedni az adott szituációba. A válasz mindezekre természetesen, igen. Ámde, a töménysége, az egykedvű, megtestesült nihilként meghatározó sűrűsége miatt, ez a könyv mégis egyszeri jelenség. Páratlanul ocsmány, visszataszítóan groteszk és egyben lenyűgözően kerek, vegytiszta életkép.
Nem kell ahhoz előtanulmány, vagy sorvezető, hogy az olvasó az első néhány fejezet alapján levegye a kottát, miszerint itt valami rendkívül beteg, de végtelenül őszinte, hiteles önéletírást tartunk a kezünkben. Pontosan ettől válik ez a három kisregény gyomorforgató, gyomorba öklöző és gyomrot facsaró, borzalmas mesterművé. Patrick Melrose, a főhős, aki hatalmas vagyon örököseként, de végzetes mentális hendikeppel vág neki az életnek, nem is lehetne idegenebb a hazai irodalomszerető közönség számára. Hiszen az a közeg, az a miliő, amely őt fogságban tartja, az intézményesült felső (tíz)ezer világa nálunk még csak mai napság bontogatja újra szárnyait. Ráadásul kis hazánkban az „establishment”-nek soha nem volt meg az a fajta „felmagasztosított” jelentése, mint amit a brit tradíció képvisel, a hazai elit legjava mindig is kimerült a kicsinyes, majmoló urizálásban. Brit vonatkozásban azonban a sznobizmus valódi hagyományokkal bír, Viktória gyarmatbirodalmának véres verejtékétől bűzlik, sőt még talán mélyebb történelmi távlatokba nyúlik.
Ebbe a kiváltságos világba születik a szerző, aki viszont mesterien láttatja úgy az életét, mintha önmaga is valahonnan felülről, mintegy a plafon egyik ficakjából, „ez nem is én vagyok” szemszögből tekintene rá. Úgy vélem, hogy ez a kívülről szemlélő nézőpont teszi lehetővé, hogy St. Aubyn ép ésszel írhassa meg ezt a történetet, és egyben az olvasó is valamelyes távolságot tarthasson a szmokingos-nagyestélyis förtelemtől. Persze, a ma olvasója, a hétköznapok dolgos jómunkásembere joggal mondhatja, hogy könnyű annak az anyaghoz nyúlni, és mindenféle nyavalygós baromságot írni, aki vagy nem lakik elég magasan egy értelmes ugráshoz, vagy kettőre van zárva az aranykalitka ólombetétes üvegű ablaka. De a szerző írásaiban, minden visszataszító részletével együtt is, képtelenség nem meglátni az embert, a szenvedőt, az apatikust, a reménykedőt és a saját pompájában fuldokló küszködőt egyaránt. Ezért van az, hogy bár a címekkel ellentétben, már az első kisregényben is óriási a baj, és ugyan a második darab sem több egy hagymázas kábszeres tripnél, sőt a harmadik részben sem érzel egy deka reményt sem, mégis képtelen vagy letenni ezt a könyvet, amíg a végére nem érsz. Ja, és persze akkor sem érsz majd a végére(és nem kifejezetten azért, mert nyakunkon a folytatás).
Összegezve: ha a végletekig irritál a szemforgató, kivagyi sznobéria, ha hányni tudsz a képmutató, lelki sérült, pedofil pszichopatáktól, az érzelmeket csak hazudó, töküres családi kapcsolatoktól, ha nem bírod elviselni az elképzelhetetlen anyagi jólét mérhetetlen lelki és érzelmi sivársággal párosuló álságos közegét, akkor…
No, szerintem akkor is Neked íródott ez a történet. Olvasd el!
(De azért, az az 5 csillag, inkább 4,5)
Nem kell ahhoz előtanulmány, vagy sorvezető, hogy az olvasó az első néhány fejezet alapján levegye a kottát, miszerint itt valami rendkívül beteg, de végtelenül őszinte, hiteles önéletírást tartunk a kezünkben. Pontosan ettől válik ez a három kisregény gyomorforgató, gyomorba öklöző és gyomrot facsaró, borzalmas mesterművé. Patrick Melrose, a főhős, aki hatalmas vagyon örököseként, de végzetes mentális hendikeppel vág neki az életnek, nem is lehetne idegenebb a hazai irodalomszerető közönség számára. Hiszen az a közeg, az a miliő, amely őt fogságban tartja, az intézményesült felső (tíz)ezer világa nálunk még csak mai napság bontogatja újra szárnyait. Ráadásul kis hazánkban az „establishment”-nek soha nem volt meg az a fajta „felmagasztosított” jelentése, mint amit a brit tradíció képvisel, a hazai elit legjava mindig is kimerült a kicsinyes, majmoló urizálásban. Brit vonatkozásban azonban a sznobizmus valódi hagyományokkal bír, Viktória gyarmatbirodalmának véres verejtékétől bűzlik, sőt még talán mélyebb történelmi távlatokba nyúlik.
Ebbe a kiváltságos világba születik a szerző, aki viszont mesterien láttatja úgy az életét, mintha önmaga is valahonnan felülről, mintegy a plafon egyik ficakjából, „ez nem is én vagyok” szemszögből tekintene rá. Úgy vélem, hogy ez a kívülről szemlélő nézőpont teszi lehetővé, hogy St. Aubyn ép ésszel írhassa meg ezt a történetet, és egyben az olvasó is valamelyes távolságot tarthasson a szmokingos-nagyestélyis förtelemtől. Persze, a ma olvasója, a hétköznapok dolgos jómunkásembere joggal mondhatja, hogy könnyű annak az anyaghoz nyúlni, és mindenféle nyavalygós baromságot írni, aki vagy nem lakik elég magasan egy értelmes ugráshoz, vagy kettőre van zárva az aranykalitka ólombetétes üvegű ablaka. De a szerző írásaiban, minden visszataszító részletével együtt is, képtelenség nem meglátni az embert, a szenvedőt, az apatikust, a reménykedőt és a saját pompájában fuldokló küszködőt egyaránt. Ezért van az, hogy bár a címekkel ellentétben, már az első kisregényben is óriási a baj, és ugyan a második darab sem több egy hagymázas kábszeres tripnél, sőt a harmadik részben sem érzel egy deka reményt sem, mégis képtelen vagy letenni ezt a könyvet, amíg a végére nem érsz. Ja, és persze akkor sem érsz majd a végére
Összegezve: ha a végletekig irritál a szemforgató, kivagyi sznobéria, ha hányni tudsz a képmutató, lelki sérült, pedofil pszichopatáktól, az érzelmeket csak hazudó, töküres családi kapcsolatoktól, ha nem bírod elviselni az elképzelhetetlen anyagi jólét mérhetetlen lelki és érzelmi sivársággal párosuló álságos közegét, akkor…
No, szerintem akkor is Neked íródott ez a történet. Olvasd el!
(De azért, az az 5 csillag, inkább 4,5)
September 30, 2018
A fabulous novel. If you come from a family that is in any way dysfunctional, this book takes you to a bar, gets you drunk, and gives you The Talk on how to deal with it (sometimes by showing you how not to). It is very, very well written, in an intelligent and sometimes allusive way, but please do not think the frills detract from the content - they somehow make the content more manageable for people who had similar experiences. Also, I'm not qualified to judge the accuracy of the book's description of drug addiction, but it looks pretty spot-on to me. An excellent read; will revisit, and by this I mean buying a copy and highlighting the hell out of it.
Some quotes in Polish:
Some quotes in Polish:
September 20, 2019
Ar jūs ryžtumėtės ir pajėgtumėte knygą rašyti dvidešimt metų? Vargu. Nebent jūs būtumėte tikras plunksnos virtuozas, be galo atsidavęs savo knygoms rašytojas, dirbantis prie savo knygų rašymo ne vieną dešimtį metų. To labai puikus pavyzdys yra vienas žinomiausių šiuolaikinių britų rašytojų Edward St Aubyn, išgarsėjęs pasaulyje penkių autobiografinių romanų ciklu apie Patriką Melrouzą. Įdomu, ką galima sudėti į penkių romanų ciklą, rašytą daugiau nei dvidešimt metų? Patikėkit, smalsu buvo ir man. Perskaičiusi knygos nugarėlę, iškart atradau vadinamų kabliukų, kurie tarsi ir buvo paskata pradėti skaityti. Ir čia mane pasitinka net trys knygos dalys, tiksliau trys knygos vienoje. Kiekviena knyga turi keistus pavadinimus. Jie tarsi atspindi ne tik knygos turinį, bet ir pasako pagrindinę kiekvienos knygos mintį. Pirmos knygos pradžia mane nukelia į Prancūziją, į prabangią vilą, kurioje gyvena penkiametis Patrikas Melrouzas su savo tėvais: alkoholike motina ir tironu tėvu. Nors pirmoje knygoje vaizduojama viena Patriko gyvenimo diena, tačiau joje galima ne tik pamatyti, bet ir suprasti, kas vyksta šioje turtingoje šeimoje už uždarų durų. Knygos pradžia tarsi didelis skaudulys, kurį paspaudus išsiveržia skausmo, kartėlio, sumišimo jausmas. Skaudėjo ir man, matant despoto tėvo elgesį su savo mažamečiu vaiku. Buvo šlykštu, neteisinga, atgrasu. Tačiau vaikai užauga su vaikystėje patirtais skauduliais ir tampa vienomis ar kitomis personomis. Keistas gyvenimas susiklostė ir Patrikui tapus suaugusiu žmogumi, kuris labai vaizdingai ir aiškiai pavaizduotas antroje knygoje, kurioje lyg ir netiesiogiai jaučiamas Patriko maištas prieš save patį. Būsiu atvira sakydama, kad ši dalis man buvo kažkoks nesusipratimas, kurioje šėlo ne tik Patrikas, bet kunkuliuote kunkuliavau iš pykčio ir aš. Kaip minėjau vienai savo draugei, perskaičius šią knygos dalį/knygą laisvai galima tapti tuo, kuo buvo Patrikas-visuomenės atmata ir narkomanas. Tačiau šioje dalyje jis turi misiją-pasiimti mirusio tėvo pelenus. Ar Patrikas žengs žingsnį link ten, kur kelio atgal jau nebėra? Palieku šiokią tokią intrigą ir kviečiu išsiaiškinti patiems. Tuo labiau, kad trečioji knyga yra visiška priešingybė pirmoms dviem. Todėl tokias knygas kaip ši, aš esu linkusi vadinti "depresiją varančiomis" gerąja prasme. Kodėl? Tokiose knygose gyvenimas parodomas kaip ant delno, analizuojamos problemos nuo pat vaikystės iki dabar. Vyksta tokia lyg suaugusio žmogaus gyvenimo savianalizė. Bet tai nereiškia, kad knyga bloga. Tikrai ne. Tačiau ji skirta kitokiems žmonėms, kurie gyvenime linkę precižiškai tiksliai analizuoti esmines problemas, kuriems įdomu skaityti apie šiuolaikinį žmogų, turintį emocinės sveikatos sutrikimų, kuris patyrė ar patiria psichologinį smurtą ar seksualinį išnaudojimą, turi priklausomybę nuo narkotikų ar alkoholio. Ši knyga tinka ir tam skaitytojų ratui, kuriems patinka pažvelgti į aristokratijos pasaulį pro rakto skylutę ir susipažinti su jų nuodėmėmis. O man, kaip skaitytojai, labiau buvo aktualu psichologiniai veikėjų portretai, kurie su kiekvienu puslapiu ar knyga įgydavo vis naujų atspalvių. Šį kūrinį drįsiu pavadinti "sunkiasvoriu", nes jis tikrai ne kiekvienam. Čia reikia apsišarvuoti kantrybe ir nusiteikti, kad ne visada bus įdomu, tačiau neperskaityti irgi negalima, nes tai kitoks kūrinys, kitoks gyvenimas, kitokie jausmai, kitokia meilė šeimai, kitoks ir skausmas. Tad nieko nelaukiant, kviečiu ir jus pamatyti suaugusio vyro su vaikišku naivumu gyvenimą iš arti. Na o pabaigai Patriko Melrouzo įstabioji mintis, kuria noriu pasidalinti ir su jumis: "Tiesiog liūdna, kad tiek daug skiri laiko žmogui pažinti ir jam išaiškinti apie save, o paskui tų žinių nėra kur panaudoti".
December 9, 2015
Four stars for the onslaught of brilliant and searingly funny sentences. Three stars for the architecture with the dizzying overlapping of characters, a good few of whom seemed gratuitous.
Some Hope is an autobiographical novel, the last part of a trilogy, made up largely of vignettes of biting social satire – territorially, in chronological terms, half way between Eveyln Waugh and Martin Amis. It’s often extremely funny, sometimes jubilantly cynical. I enjoyed Mother’s Milk more but St Aubyn has a keen eye for the comic possibilities, especially with regards vacuous social dialogue and a high octane sensibility that ensures there are telling and thrilling observations on every page.
Some Hope is an autobiographical novel, the last part of a trilogy, made up largely of vignettes of biting social satire – territorially, in chronological terms, half way between Eveyln Waugh and Martin Amis. It’s often extremely funny, sometimes jubilantly cynical. I enjoyed Mother’s Milk more but St Aubyn has a keen eye for the comic possibilities, especially with regards vacuous social dialogue and a high octane sensibility that ensures there are telling and thrilling observations on every page.
December 14, 2020
Labai stipru, tuo pačiu skaudu, liūdna, pikta. Antroje dalyje net šiurpuliukai per odą bėgioja, kaip įtikinamai rašo.
June 23, 2011
For the first 19 pages, I was disgusted: would this turn out to be the usual, over-descriptive, self-pitying mush? For God's sake, why do you need to say 'black and white magpie'? What the heck other colour magpies are there? Rage ensued.
The next day, I read through the rest of 'Never Mind,' the first novel, straight. It whupped me. Great stuff- fantastic characters, intelligent themes, beautiful writing, funny and emotionally stunning.
So I got to work on 'Bad News,' which was slightly above-par drug-lit. Better written than most of the "and then I tipped a few grains of smack into the spoon which was already black from over-use and applied the flame and watched as it bubbled and pulled back the syringe and plunged it into my arm but because I'm such a hardcore drug user I can't find my veins so I ruined my hit and..." crap, but honestly? Pretty weak compared to 'Never Mind.'
And 'Some Hope,' the final novel, pretty much split the difference. It's post drugs, thank the gods, so we don't have minute descriptions of works; it's also not as concentrated as 'Never Mind.'
The main thing is, St Aubyn writes very well, and manages to combine what is essentially a story of redemption with the kind of charming cynicism that's usually taken to undermine redemption stories. He's very clever; you could write a dissertation, well, maybe a Master's thesis, on this book alone. It's not flawless, but in a world of tentative, day-in-the-life-of realism and lame brained 'experiment' or quirk, you're better off reading this than most things. Wilde + James + Amis is a nice equation, especially since this book manages to destroy any urge you might have towards nostalgia or even respect for aristocracy. Princess Margaret gets a particularly violent mocking.
The next day, I read through the rest of 'Never Mind,' the first novel, straight. It whupped me. Great stuff- fantastic characters, intelligent themes, beautiful writing, funny and emotionally stunning.
So I got to work on 'Bad News,' which was slightly above-par drug-lit. Better written than most of the "and then I tipped a few grains of smack into the spoon which was already black from over-use and applied the flame and watched as it bubbled and pulled back the syringe and plunged it into my arm but because I'm such a hardcore drug user I can't find my veins so I ruined my hit and..." crap, but honestly? Pretty weak compared to 'Never Mind.'
And 'Some Hope,' the final novel, pretty much split the difference. It's post drugs, thank the gods, so we don't have minute descriptions of works; it's also not as concentrated as 'Never Mind.'
The main thing is, St Aubyn writes very well, and manages to combine what is essentially a story of redemption with the kind of charming cynicism that's usually taken to undermine redemption stories. He's very clever; you could write a dissertation, well, maybe a Master's thesis, on this book alone. It's not flawless, but in a world of tentative, day-in-the-life-of realism and lame brained 'experiment' or quirk, you're better off reading this than most things. Wilde + James + Amis is a nice equation, especially since this book manages to destroy any urge you might have towards nostalgia or even respect for aristocracy. Princess Margaret gets a particularly violent mocking.
August 27, 2019
Man pasirodė, jog ši knyga turėtų būti tokia, kurioje bus narpliojami bei analizuojami veikėjų išgyvenimai bei kova su vidiniais demonais. Ir nei kiek neklydau, būtent tokia ir buvo ši istorija apie Patriką Melrouzą.
Šis romanas yra trilogija. Tad ir pats pasakojimas yra sudarytas iš trijų dalių.
Patrikas penkiametis berniukas, kuris gyvena prabangų gyvenimą. Bet gražus bei tviskantis jis yra tik iš išorės.
Berniukas kenčia tėvo tironišką elgesį iki tol, kol vieną dieną jis pasielgia su juo tiesiog nedovanotinai..
Antroje knygos dalyje jis jau dvidešimt dvejų vyras, kuris atvyksta į Niujorką pasiimti savo mirusio tėvo pelenų. Jo viešnagę šiame dideliame mieste lydi beprotiškai dideli kiekiai narkotikų bei alkoholio. Patrikas nejučia suvokia, jog taip toliau tęstis tiesiog toliau nebegali.. Bet ar pavyks jam rasti kelią atgal iš šito liūno?
O trečioje knygos dalyje sutinkame Patriką, kuris yra jau pusamžis vyras. Jis Anglijoje lankosi viename iš prabangių pobūvių, kuriuose tiesiog sunku išbūti blaiviam bei neapsvaigusiam nuo narkotikų.
Patrikas supranta, jog tiesiog privalo paleisti savo praeitį bei atleisti tam tikriems žmonėms už jam padarytas skriaudas..
Tokia sakyčiau labai melancholiška knyga, kurioje buvo apstu niūrių, slogučio apimtų epizodų. Knyga nebuvo iš lengvųjų, bent man. Kartais norėjosi "žiaukčioti" skaitant apie turtuolių "problemas". Jei pas visus būtų tik tokios problemos, pasaulyje gyventi būtų labai labai gera. Tačiau nepamiršti derėtų ir to, jog autorius pasikapstė ir kiek giliau, bei apčiuopė tokias temas kaip : emociniai sveikatos sutrikimai, seksualinis išnaudojimas, psichologinis smurtas bei priklausomybės nuo narkotikų bei alkoholio.
Rekomenduoju tiems, kam norisi kokybiškos literatūros. Labai patiko vertėjo darbas, buvo tiesiog smagu skaityti.
Šis romanas yra trilogija. Tad ir pats pasakojimas yra sudarytas iš trijų dalių.
Patrikas penkiametis berniukas, kuris gyvena prabangų gyvenimą. Bet gražus bei tviskantis jis yra tik iš išorės.
Berniukas kenčia tėvo tironišką elgesį iki tol, kol vieną dieną jis pasielgia su juo tiesiog nedovanotinai..
Antroje knygos dalyje jis jau dvidešimt dvejų vyras, kuris atvyksta į Niujorką pasiimti savo mirusio tėvo pelenų. Jo viešnagę šiame dideliame mieste lydi beprotiškai dideli kiekiai narkotikų bei alkoholio. Patrikas nejučia suvokia, jog taip toliau tęstis tiesiog toliau nebegali.. Bet ar pavyks jam rasti kelią atgal iš šito liūno?
O trečioje knygos dalyje sutinkame Patriką, kuris yra jau pusamžis vyras. Jis Anglijoje lankosi viename iš prabangių pobūvių, kuriuose tiesiog sunku išbūti blaiviam bei neapsvaigusiam nuo narkotikų.
Patrikas supranta, jog tiesiog privalo paleisti savo praeitį bei atleisti tam tikriems žmonėms už jam padarytas skriaudas..
Tokia sakyčiau labai melancholiška knyga, kurioje buvo apstu niūrių, slogučio apimtų epizodų. Knyga nebuvo iš lengvųjų, bent man. Kartais norėjosi "žiaukčioti" skaitant apie turtuolių "problemas". Jei pas visus būtų tik tokios problemos, pasaulyje gyventi būtų labai labai gera. Tačiau nepamiršti derėtų ir to, jog autorius pasikapstė ir kiek giliau, bei apčiuopė tokias temas kaip : emociniai sveikatos sutrikimai, seksualinis išnaudojimas, psichologinis smurtas bei priklausomybės nuo narkotikų bei alkoholio.
Rekomenduoju tiems, kam norisi kokybiškos literatūros. Labai patiko vertėjo darbas, buvo tiesiog smagu skaityti.
May 23, 2013
I'm a romantic. I liked this, the third of the quartet, The Patrick Melrose Novels. I don't know if this works well as a stand alone, but it really was what I needed.
Patrick, a recovering drug addict is actually recovering. He examines his past and finally admits that he was a victim . The people he knew as a child are now 35 years older. Many are exactly the same. The setting is the day of a birthday party for Sonny, one of the gentry. The party goers are a motley group of well healed, ill intended, very connected , disconnected acquaintances and Princess Margaret .
Patrick, the sobered hero, attends with a ghost of his late father, David. Many of Patrick and David's class are known for their lack of achievement and excess of money, habits and sneering sarcasm and snobbery. The dysfunction in their marriages and their families are exposed as frigid and meaningless.
While at this party, of good friends and malicious creeps, Patrick is able to find a little bit of sympathy for Dead David who took Patrick's innocence and life and left Patrick with bitterness and emptiness. Patrick is still young enough and old enough to have Some Hope.
I'm looking forward to a sip of Mother's Milk.
Patrick, a recovering drug addict is actually recovering. He examines his past and finally admits that he was a victim . The people he knew as a child are now 35 years older. Many are exactly the same. The setting is the day of a birthday party for Sonny, one of the gentry. The party goers are a motley group of well healed, ill intended, very connected , disconnected acquaintances and Princess Margaret .
Patrick, the sobered hero, attends with a ghost of his late father, David. Many of Patrick and David's class are known for their lack of achievement and excess of money, habits and sneering sarcasm and snobbery. The dysfunction in their marriages and their families are exposed as frigid and meaningless.
While at this party, of good friends and malicious creeps, Patrick is able to find a little bit of sympathy for Dead David who took Patrick's innocence and life and left Patrick with bitterness and emptiness. Patrick is still young enough and old enough to have Some Hope.
I'm looking forward to a sip of Mother's Milk.
September 25, 2019
Tas jausmas kai užverti knygą ir žinai, kad turbūt ilgai tokios geros neskaitysi.
Vaikystėje seksualiai tėvo išnaudoto, o paskui puolusio į heroiną ir visus įmanomus narkotikus, žmogaus autobiografija kaip ir nežadėtų linksmumo, bet pro eilutes košiamas Anglijos elito gyvenimas suskambėjo kažkaip šviesiai. Darau prielaidą, kad rašė turbūt jau išsiblaivęs ir radęs kelią į ramybę ir atleidimą.
Paprastai sukrečiančiose autobiografijose viršų ima pati istorija, o ne pasakojimo būdas. Bet čia viskas kartu. Autoriaus erudicija ir apsiskaitymas - pavydėtinas. O vaizduotė tokia laki, kad kai kurias vietas skaičiau su saldžia nuostaba vis iš naujo, dar ir dar.
Knygoje trys dalys - vaikystė - heroinas - pakilimas. Nesinori išsiplėsti į siužetus, bet kiekviena savaip stipri, kiaurai skrodžianti pažeminimą ir skausmą, pyktį ir išsilaisvinimą, puikybę ir abejingumą. Kiek visko ten daug.
Prieš pradedant skaityti galvojau, kad turbūt tai dar viena serialo išpopuliarinta knyga, bet dabar manau, kad ko gero būta atvirkščiai. Įdomu, kaip (ir ar) filmo kūrėjams pavyko viską perteikti.
Žodžiu rekomenduoju, kas daug skaitote, nenusivilsite. Ir dar - šio autoriaus yra ir kita Lietuvoje leista knyga “Motinos pienas”, ji buvo apdovanota Man Bookeriu. Gal kas skaitėte? Aš jau ieškau!
Vaikystėje seksualiai tėvo išnaudoto, o paskui puolusio į heroiną ir visus įmanomus narkotikus, žmogaus autobiografija kaip ir nežadėtų linksmumo, bet pro eilutes košiamas Anglijos elito gyvenimas suskambėjo kažkaip šviesiai. Darau prielaidą, kad rašė turbūt jau išsiblaivęs ir radęs kelią į ramybę ir atleidimą.
Paprastai sukrečiančiose autobiografijose viršų ima pati istorija, o ne pasakojimo būdas. Bet čia viskas kartu. Autoriaus erudicija ir apsiskaitymas - pavydėtinas. O vaizduotė tokia laki, kad kai kurias vietas skaičiau su saldžia nuostaba vis iš naujo, dar ir dar.
Knygoje trys dalys - vaikystė - heroinas - pakilimas. Nesinori išsiplėsti į siužetus, bet kiekviena savaip stipri, kiaurai skrodžianti pažeminimą ir skausmą, pyktį ir išsilaisvinimą, puikybę ir abejingumą. Kiek visko ten daug.
Prieš pradedant skaityti galvojau, kad turbūt tai dar viena serialo išpopuliarinta knyga, bet dabar manau, kad ko gero būta atvirkščiai. Įdomu, kaip (ir ar) filmo kūrėjams pavyko viską perteikti.
Žodžiu rekomenduoju, kas daug skaitote, nenusivilsite. Ir dar - šio autoriaus yra ir kita Lietuvoje leista knyga “Motinos pienas”, ji buvo apdovanota Man Bookeriu. Gal kas skaitėte? Aš jau ieškau!
July 30, 2018
Olipas mainio. Kolmen kirjan kokonaisuudesta ensimmäinen osuus, kesäpäivä Lacostessa Ranskassa, on todella vahva aloitus kaikessa järkyttävyydessään.
Toinen osa jätti vähän kylmäksi, Patrickin nuoruuden huumesekoilut ovat toki oivasti kirjoitettuja, mutta toisten ihmisten päihteidenkäyttö nyt ei vain ole se vetävin aihe – vaikka päädyinkin tästä mielenkiintoisille tangenteille Wikipediaan esimerkiksi suomalaisten heroiininkäyttöön liittyen.
Kolmas palasi taas ruotuun, tykkäsin kovasti seurapiirielämän tyhjyyden kuvauksesta. Kaikkiaan hieno kirja, kaunista tekstiä rumista aiheista.
Toinen osa jätti vähän kylmäksi, Patrickin nuoruuden huumesekoilut ovat toki oivasti kirjoitettuja, mutta toisten ihmisten päihteidenkäyttö nyt ei vain ole se vetävin aihe – vaikka päädyinkin tästä mielenkiintoisille tangenteille Wikipediaan esimerkiksi suomalaisten heroiininkäyttöön liittyen.
Kolmas palasi taas ruotuun, tykkäsin kovasti seurapiirielämän tyhjyyden kuvauksesta. Kaikkiaan hieno kirja, kaunista tekstiä rumista aiheista.
August 18, 2020
Knyga buvo tikras vasaros iššūkis (pasirodė visiškai netinkama karštam ir saulėtam vasaros metui). Skaičiau ir viriau neigiamosiose emocijose: pasišlykštėjime, pyktyje, neapykantoje, vietomis nuobodulyje ir pasimetime tarp knygos herojų. Bet knygos mesti neleido smalsumo jausmas ir rašymo stilius, kuris tikrai yra įtaigus ir stipriai paveikus. Turbūt dėl to „prievartavau“ save tęsti skaitymą, apie Anglijos aukštuomenės atstovus, jų rafinuotus, tituluotus, turtingus gyvenimus, po kuriais slepiasi visas Sodomos ir gomoros blogis – iškrypimai, smurtas, žema moralė, patyčios, priklausomybės, toksiški santykiai.
Pirmoji dalis(„Tiek to“) man buvo įdomiausia ir skaudžiausia. Čia pasakojama, kaip vienas žmogus toliau sėja blogio sėklą ir suluošina savo vaiko gyvenimą, žlugdo žmoną, o visus aplinkinius priverčia jam jausti pagarbią baimę.
Antroji dalis („Bloga žinia“) - tai pažintis su narkomano gyvenimu, kai skriejama turbo greičiu į bedugnę. Čia aprašytos lyg instrukcijos, ką po kiek, kaip ir kada vartoti. Rašoma taip įtikinamai ir smulkmeniškai, kad nesusilaikiau ir pasidomėjau autoriumi ir tada sužinojau, kad ši knyga pusiau autobiografinė. Tačiau ši knygos dalis man labiausiai prailgo, gal kažkam besidomintiems narkomanų tematika būtų įdomesnė, nei man asmeniškai.
Trečioji dalis („Šiek tiek vilties“) – tai gyvenimas išsikapsčius iš narkotikų liūno ir bandymas susigyventi su savimi, su patirtomis vaikystės traumomis, lėtas „sveikimas“. Šioje dalyje turbūt daugiausiai asmeninės jausmų poelgių analizės, kažkiek atsakymų apie tam tikrų poelgių priežastis bei pasekmes. Taip pat daug dėmesio skirta Anglijos aukštuomenės elito gyvenimo ypatumams, tai kas vieša „tikra/netikra“, bet aišku viena – jo vidus supuvęs. Šioje knygos dalyje daug naujų veikėjų, tarp kurių aš pasiklydau, tas mane erzino.
Taigi perskaičius knygą ir praėjus šiek tiek laiko, neigiamos emocijos nuslopo ir liko supratimas, kuris privertė pakelti knygai skiriamą balą. Matyt asmeniškai per daug buvau įtraukta į pasakojimą, į tą aplinką, kurioje tiek daug blogio, tiek pažeminimo ir traumuotų gyvenimų. Dvilypiai jausmai: džiaugiuosi perskaičiusi šią knygą, bet tuo pačiu pakartoti, ar sugrįžti į tas dienas ir tuos vakarus kai teko „gyventi“ toje istorijoje aš nenorėčiau :)
"Tik tada, kai jis galės išlaikyti pusiausvyrą tarp neapykantos ir menkos meilės, žiūrėti į tėvą nei su gailesčiu, nei su siaubu, bet kaip į žmogų, kuris su savo asmenybe ne ypač gerai susitvarkė; tik kai sugyvens su dviprasmybe – niekada neatleisti tėvui už jo nusikaltimus, bet leisti sau būti sujaudintam ne tik to nelaimingumo, kurį jie sukėlė, bet ir to nelaimingumo, iš kurio jie kilo, galbūt tada jam atsivers naujas gyvenimas, leisiantis gyventi, o ne tik gyvalioti. Gal jis net galėtų mėgautis gyvenimu"
Pirmoji dalis(„Tiek to“) man buvo įdomiausia ir skaudžiausia. Čia pasakojama, kaip vienas žmogus toliau sėja blogio sėklą ir suluošina savo vaiko gyvenimą, žlugdo žmoną, o visus aplinkinius priverčia jam jausti pagarbią baimę.
Antroji dalis („Bloga žinia“) - tai pažintis su narkomano gyvenimu, kai skriejama turbo greičiu į bedugnę. Čia aprašytos lyg instrukcijos, ką po kiek, kaip ir kada vartoti. Rašoma taip įtikinamai ir smulkmeniškai, kad nesusilaikiau ir pasidomėjau autoriumi ir tada sužinojau, kad ši knyga pusiau autobiografinė. Tačiau ši knygos dalis man labiausiai prailgo, gal kažkam besidomintiems narkomanų tematika būtų įdomesnė, nei man asmeniškai.
Trečioji dalis („Šiek tiek vilties“) – tai gyvenimas išsikapsčius iš narkotikų liūno ir bandymas susigyventi su savimi, su patirtomis vaikystės traumomis, lėtas „sveikimas“. Šioje dalyje turbūt daugiausiai asmeninės jausmų poelgių analizės, kažkiek atsakymų apie tam tikrų poelgių priežastis bei pasekmes. Taip pat daug dėmesio skirta Anglijos aukštuomenės elito gyvenimo ypatumams, tai kas vieša „tikra/netikra“, bet aišku viena – jo vidus supuvęs. Šioje knygos dalyje daug naujų veikėjų, tarp kurių aš pasiklydau, tas mane erzino.
Taigi perskaičius knygą ir praėjus šiek tiek laiko, neigiamos emocijos nuslopo ir liko supratimas, kuris privertė pakelti knygai skiriamą balą. Matyt asmeniškai per daug buvau įtraukta į pasakojimą, į tą aplinką, kurioje tiek daug blogio, tiek pažeminimo ir traumuotų gyvenimų. Dvilypiai jausmai: džiaugiuosi perskaičiusi šią knygą, bet tuo pačiu pakartoti, ar sugrįžti į tas dienas ir tuos vakarus kai teko „gyventi“ toje istorijoje aš nenorėčiau :)
"Tik tada, kai jis galės išlaikyti pusiausvyrą tarp neapykantos ir menkos meilės, žiūrėti į tėvą nei su gailesčiu, nei su siaubu, bet kaip į žmogų, kuris su savo asmenybe ne ypač gerai susitvarkė; tik kai sugyvens su dviprasmybe – niekada neatleisti tėvui už jo nusikaltimus, bet leisti sau būti sujaudintam ne tik to nelaimingumo, kurį jie sukėlė, bet ir to nelaimingumo, iš kurio jie kilo, galbūt tada jam atsivers naujas gyvenimas, leisiantis gyventi, o ne tik gyvalioti. Gal jis net galėtų mėgautis gyvenimu"
Read
July 15, 2019Nu pot să cred că Patrick Melrose este vocea autorului. Nu pot să cred că Edward St. Aubyn a trăit într-o familie atât de disfuncțională, că a avut o mamă alcoolică, fără coloană vertebrală, și un tată abuziv, violent, pervers și dezgustător, un personaj căruia i-am dorit moartea după prima „întâlnire”, un aristocrat și un parvenit fără pereche, capabil să atragă invidia și admirația elitei clasei aristocratice britanice. Cum poți să admiri o astfel de ființă, de creatură, care toarce de plăcere când cineva este înjosit sau batjocorit? Îl urăsc cu patimă.
Am încercat să-l înțeleg pe Patrick. Am vrut să îmi fie milă de el, dar ororile copilăriei l-au transformat într-un tânăr lipsit de maniere, arogant și nemilos, dornic să se autodistrugă. În fiecare capitol din Vești rele se droghează. Citeam și mă îngrozeam. Simțeam cum mă mănâncă pielea și cum mi se întețește pulsul, de parcă eu eram cea care consuma heroină și cocaină.
Nu exagerez când spun că mi s-a făcut rău la final. Am fost lângă Patrick când a intrat în sevraj și glumea cu personalul de la servicii funerare. Am fost lângă el când a făcut avansuri nedorite și s-a închis în baie, când a ratat vena și și-a pierdut echilibrul. Autorul nu și-a uitat tinerețea și nu a înfrumusețat adevărul. Mi-a împărtășit o parte din trecutul său și mi-a arătat decăderea, corupția și depravarea unei clase sociale care și-a ascuns defectele prin haine scumpe, întâlniri la club, cine pentru snobi și discuții filosofice.
Nu cred că am să văd vreodată miniseria. Nici măcar pentru Benedict Cumberbatch.
Am încercat să-l înțeleg pe Patrick. Am vrut să îmi fie milă de el, dar ororile copilăriei l-au transformat într-un tânăr lipsit de maniere, arogant și nemilos, dornic să se autodistrugă. În fiecare capitol din Vești rele se droghează. Citeam și mă îngrozeam. Simțeam cum mă mănâncă pielea și cum mi se întețește pulsul, de parcă eu eram cea care consuma heroină și cocaină.
Nu exagerez când spun că mi s-a făcut rău la final. Am fost lângă Patrick când a intrat în sevraj și glumea cu personalul de la servicii funerare. Am fost lângă el când a făcut avansuri nedorite și s-a închis în baie, când a ratat vena și și-a pierdut echilibrul. Autorul nu și-a uitat tinerețea și nu a înfrumusețat adevărul. Mi-a împărtășit o parte din trecutul său și mi-a arătat decăderea, corupția și depravarea unei clase sociale care și-a ascuns defectele prin haine scumpe, întâlniri la club, cine pentru snobi și discuții filosofice.
Nu cred că am să văd vreodată miniseria. Nici măcar pentru Benedict Cumberbatch.
October 18, 2019
"Ačkoli víš, že nenávist k otci a láska k drogám jsou dva nejdůležitější vztahy v mým životě, chci, abys věděla, že jsi hned třetí." Která žena by nebyla hrdá na to, že je v takovém klání na "medailové pozici"?
Jízlivé, cynické, syrové. Neskrývaně (přesto mnohdy rafinovaně) se to trefuje do snobství, přetvářky a prázdnoty společenských akcí "horních deseti tisíc" skrze trio situací (dvakrát večírek smetánky a jednou dvě noci na skok v New Yorku pro popel otce) a optikou opiátového opojení. Má to jeden problém; onu prázdnotu tlachání o ničem a švitoření či pomluv to zpracovává natolik výstižně, až to nejednou překročí tenkou linii mezi "něco jízlivě paroduji"/"stává se to tím co se jízlivě paroduje".
S ohledem na kultovnost a téma drog i zneužívání, jsem čekal něco krapet jinačího (více ve stylu Bukowského), ale nemohu říci, že bych byl zklamán. Aubyn umí být satirický, kousavě "stoicky anglicky" vtipný se vší grácií a odměřeností, která ke světů lordů patří. Umí však i druhou polohu, tedy jedince na úplném dně, který v nejpochybnějších čtvrtích shání cokoli jakékoli kvality, co se dá pustit žilou. Navíc to nepopiratelně umí se slovy. Bohužel tak moc, že se nezdráhá tu a tam utrhnout ze řetězu, čímž to mění ve stylistickou ukázku "hele, co umím" spíše než co jiného.
Je to svébytné; je to o drogových rauších a eskapádách, je to o úniku do světa drog před přetvářkou a vzpomínkami na despotického násilnického otce, je to o (ne)truchlení nad ztrátou, je to o satiře, je to o smetánce... Ale nikdy to není v jeden a ten samý moment o těchto tématech. Chvíli se jede jedna linie a chvíli druhá. Neřekl bych tedy, že je to vyloženě dobré. Ostatně mnozí (v čele s Knausgardem) to samé zpracovali i lépe. Je to však natolik dobré, aby to stálo minimálně za pozornost.
... dneska večer jsem zakusil letmou halucinaci, že svět je skutečný...
Jízlivé, cynické, syrové. Neskrývaně (přesto mnohdy rafinovaně) se to trefuje do snobství, přetvářky a prázdnoty společenských akcí "horních deseti tisíc" skrze trio situací (dvakrát večírek smetánky a jednou dvě noci na skok v New Yorku pro popel otce) a optikou opiátového opojení. Má to jeden problém; onu prázdnotu tlachání o ničem a švitoření či pomluv to zpracovává natolik výstižně, až to nejednou překročí tenkou linii mezi "něco jízlivě paroduji"/"stává se to tím co se jízlivě paroduje".
S ohledem na kultovnost a téma drog i zneužívání, jsem čekal něco krapet jinačího (více ve stylu Bukowského), ale nemohu říci, že bych byl zklamán. Aubyn umí být satirický, kousavě "stoicky anglicky" vtipný se vší grácií a odměřeností, která ke světů lordů patří. Umí však i druhou polohu, tedy jedince na úplném dně, který v nejpochybnějších čtvrtích shání cokoli jakékoli kvality, co se dá pustit žilou. Navíc to nepopiratelně umí se slovy. Bohužel tak moc, že se nezdráhá tu a tam utrhnout ze řetězu, čímž to mění ve stylistickou ukázku "hele, co umím" spíše než co jiného.
Je to svébytné; je to o drogových rauších a eskapádách, je to o úniku do světa drog před přetvářkou a vzpomínkami na despotického násilnického otce, je to o (ne)truchlení nad ztrátou, je to o satiře, je to o smetánce... Ale nikdy to není v jeden a ten samý moment o těchto tématech. Chvíli se jede jedna linie a chvíli druhá. Neřekl bych tedy, že je to vyloženě dobré. Ostatně mnozí (v čele s Knausgardem) to samé zpracovali i lépe. Je to však natolik dobré, aby to stálo minimálně za pozornost.
... dneska večer jsem zakusil letmou halucinaci, že svět je skutečný...
July 11, 2007
"After all, what redeemed life from complete horror was the almost unlimited number of things to be nasty about."
There are few things I enjoy more than a mordant sense of humor, and few people do it better than the English. Some Hope is a modern masterpiece, a trilogy of short novels about the hapless Patrick Melrose. Hard to believe you could be snorting with laughter about a kid who grows up with a mother who makes Cruella de Ville look like St Teresa, and a father whose idea of quality time with his son is raping him. I know, I know...
Auden intones, in one of his most famous poems, that "Those to whom evil is done / Do evil in return" but it takes a certain kind of genius to turn an introspective evildoer into a comic hero. St Aubyn isn't only hilarious; he's an astonishing writer. He can define a character in a few cruel strokes: "When he tried to smile, his purplish lips could only curl and twist like a rotting leaf thrown onto a fire." And unbelievably, he can make us care (eventually) about people we thought were monsters.
St Aubyn's sequel to this book, Mother's Milk is, if anything, even better. You may be skeptical, but you won't be sorry.
There are few things I enjoy more than a mordant sense of humor, and few people do it better than the English. Some Hope is a modern masterpiece, a trilogy of short novels about the hapless Patrick Melrose. Hard to believe you could be snorting with laughter about a kid who grows up with a mother who makes Cruella de Ville look like St Teresa, and a father whose idea of quality time with his son is raping him. I know, I know...
Auden intones, in one of his most famous poems, that "Those to whom evil is done / Do evil in return" but it takes a certain kind of genius to turn an introspective evildoer into a comic hero. St Aubyn isn't only hilarious; he's an astonishing writer. He can define a character in a few cruel strokes: "When he tried to smile, his purplish lips could only curl and twist like a rotting leaf thrown onto a fire." And unbelievably, he can make us care (eventually) about people we thought were monsters.
St Aubyn's sequel to this book, Mother's Milk is, if anything, even better. You may be skeptical, but you won't be sorry.
June 6, 2018
Brittiläisen kirjailijan Edward St Aubynin palkittu viisiosainen romaanisarja perustuu hänen omiin kokemuksiinsa. Loistava menneisyys sisältää kolme ensimmäistä romaania, joista ensimmäinen kuvaa Patrick Melrosen ikävää lapsuutta väkivaltaisen isän ja välinpitämättömän äidin kaltoinkohdeltuna lapsena, toinen kuvaa nuoren aikuisen huumehörhöilyä ja sekoilua ja kolmas teos kuvaa kolmikymppisen Patrickin ja hänen tuntemiensa ihmisten hienostoelämää.
Ensimmäinen teos sijoittui Etelä-Ranskaan. Toisessa teoksessa Patrick Melrose meni hakemaan isänsä ruumiin New Yorkista. Vuorokaudet täytti huumeiden käyttö ja niiden ostaminen eri myyjiltä. Siinä sivussa Patrick tapaili hienostotuttaviaan.
Kolmannessa teoksessa Patrick oli menossa hienostopiirin yksityisjuhliin ja kirjassa kuvataan tiettyjen henkilöiden menoa kyseisiin juhliin. Loistavaan menneisyyteen on koottu kirjava joukko henkilöhahmoja, joita hallitsee halu loukata ja puhua pahaa muista ihmisistä. Patrickin isä oli pahimman laatuinen öykkäri, joka piruili ja ilkeili kaikille. Jossakin vaiheessa snobbailevat hienostoihmiset muuttuvat jopa koomisiksi hahmoiksi, joiden ainoa päämäärä oli juhlia ja juhlia nk. paremmissa piireissä. Luokkayhteiskunnan ylimmän luokan kuvailu on raadollista ja raakaa. Patrick Melrosen elämän kuvailu on kaikkea muuta kuin loistavaa, se on surumielistä yritystä elää oman mielenterveyden rippeillä.
Ensimmäinen teos sijoittui Etelä-Ranskaan. Toisessa teoksessa Patrick Melrose meni hakemaan isänsä ruumiin New Yorkista. Vuorokaudet täytti huumeiden käyttö ja niiden ostaminen eri myyjiltä. Siinä sivussa Patrick tapaili hienostotuttaviaan.
Kolmannessa teoksessa Patrick oli menossa hienostopiirin yksityisjuhliin ja kirjassa kuvataan tiettyjen henkilöiden menoa kyseisiin juhliin. Loistavaan menneisyyteen on koottu kirjava joukko henkilöhahmoja, joita hallitsee halu loukata ja puhua pahaa muista ihmisistä. Patrickin isä oli pahimman laatuinen öykkäri, joka piruili ja ilkeili kaikille. Jossakin vaiheessa snobbailevat hienostoihmiset muuttuvat jopa koomisiksi hahmoiksi, joiden ainoa päämäärä oli juhlia ja juhlia nk. paremmissa piireissä. Luokkayhteiskunnan ylimmän luokan kuvailu on raadollista ja raakaa. Patrick Melrosen elämän kuvailu on kaikkea muuta kuin loistavaa, se on surumielistä yritystä elää oman mielenterveyden rippeillä.
March 4, 2019
Trochę och, a trochę meh.
Głęboki ukłon dla tłumacza za używanie bardzo fajnych słów (choćby "mydłek") i zgrabne oddanie tego brytolskiego pitolenia i słownego onanizmu.
Głęboki ukłon dla tłumacza za używanie bardzo fajnych słów (choćby "mydłek") i zgrabne oddanie tego brytolskiego pitolenia i słownego onanizmu.
October 25, 2019
Már az első bekezdésből tudtam, hogy ez egy komoly barátság lesz. Ahogy Yvette (aki amúgy csak egy mezei statiszta, bezony) begörbített lábujjakkal próbálja megakadályozni, hogy lifegő papucsa lehulljon lábáról, rögtön eszembe jutott, hogy igen, erről van szó. Ezek azok az apróságok, ezek a lifegő papucsok meg a begörbített lábujjak, amelyek felemelik az epikus prózát, amelyektől úgy érzi az olvasó, hogy elmosódnak a határok fikció és valóság között, a szereplők megelevenednek, és a cselekmény pedig valódi téttel töltődik meg. Mert nem csak az ördög lakozik a részletekben, hanem az epikus regények lelke is.
St. Aubyn kötete három kisregényből áll*, melyek mind Patrick Melrose életéből emelnek ki egy néhány napos időintervallumot. Az első az alapok lefektetéséről szól: központjában az ötéves Patrick és apja áll, akinek személyében a szerző a regényirodalom egyik feledhetetlen démonját alkotja meg, akit a jóérzésű irodalomélvező bizony a legszívesebben lelökne egy sötét pincébe és rá is lakatolná az ajtót örök időkig. És lelkiismerete (legyen bármilyen érzékeny is) csak gratulálni tudna ehhez. A szöveg tartalmaz még pár mellékalakot is, akik ezt az egészet nézik ugyan, de nem látják, vagy/mert nem akarják látni. Hisz a gonosznak, amennyiben stílusos vacsorákat ad és szellemesen társalog, a kénkőbűzt is könnyen megbocsátjuk. A második kisregényben aztán láthatjuk, mivé válik az, akit egy szörny megcsócsált és kiköpött: Patrick évek múltán elindul apja hamvaiért New Yorkba, miközben minden létező vegyi anyagot (feltéve, hogy ártalmasabb az egészségre, mint a mosószóda) vagy beszippant, vagy vénásan magába fecskendez. A harmadik kisregényben pedig az immáron (ideiglenesen?) tiszta Mr. Melrose a brit arisztokrácia egyik exkluzív partijára hivatalos. És értelemszerűen vele tart az olvasó is, hogy forrongó kebellel szörnyülködhessen a burzsoák alamusziságán, életképtelenségén és elvetemültségén – csak az akadályozta meg, hogy a bennem élő pirinyó bolsevik lángot vessen pompázatos kastélyukra (hadd égjenek ott mind! háááááá!), mert láttam ám, hogy nem kell beavatkoznom, elsorvadnak ők nemsokára önerőből is.
Olyan ez a könyv, mint egy szmokingba öltöztetett díjbirkózó. Elegáns és finoman szarkasztikus, élvezetesen el lehet csevegni vele a svédasztalnál egy pohár Veuve Clicquot pezsgővel a kézben. De ha nem figyelsz, elkap és összetöri a csontjaidat.
(Megj.: továbbra sem kedvelem a filmes borítókat. De bevallom, Benedict Timothy Carlton Cumberbatch nem a legrosszabb dolog, ami egy filmes borítóval történhet.)
* Van még kettő, melyek novemberben jelennek meg magyarul – jaj, de messze van az még.
St. Aubyn kötete három kisregényből áll*, melyek mind Patrick Melrose életéből emelnek ki egy néhány napos időintervallumot. Az első az alapok lefektetéséről szól: központjában az ötéves Patrick és apja áll, akinek személyében a szerző a regényirodalom egyik feledhetetlen démonját alkotja meg, akit a jóérzésű irodalomélvező bizony a legszívesebben lelökne egy sötét pincébe és rá is lakatolná az ajtót örök időkig. És lelkiismerete (legyen bármilyen érzékeny is) csak gratulálni tudna ehhez. A szöveg tartalmaz még pár mellékalakot is, akik ezt az egészet nézik ugyan, de nem látják, vagy/mert nem akarják látni. Hisz a gonosznak, amennyiben stílusos vacsorákat ad és szellemesen társalog, a kénkőbűzt is könnyen megbocsátjuk. A második kisregényben aztán láthatjuk, mivé válik az, akit egy szörny megcsócsált és kiköpött: Patrick évek múltán elindul apja hamvaiért New Yorkba, miközben minden létező vegyi anyagot (feltéve, hogy ártalmasabb az egészségre, mint a mosószóda) vagy beszippant, vagy vénásan magába fecskendez. A harmadik kisregényben pedig az immáron (ideiglenesen?) tiszta Mr. Melrose a brit arisztokrácia egyik exkluzív partijára hivatalos. És értelemszerűen vele tart az olvasó is, hogy forrongó kebellel szörnyülködhessen a burzsoák alamusziságán, életképtelenségén és elvetemültségén – csak az akadályozta meg, hogy a bennem élő pirinyó bolsevik lángot vessen pompázatos kastélyukra (hadd égjenek ott mind! háááááá!), mert láttam ám, hogy nem kell beavatkoznom, elsorvadnak ők nemsokára önerőből is.
Olyan ez a könyv, mint egy szmokingba öltöztetett díjbirkózó. Elegáns és finoman szarkasztikus, élvezetesen el lehet csevegni vele a svédasztalnál egy pohár Veuve Clicquot pezsgővel a kézben. De ha nem figyelsz, elkap és összetöri a csontjaidat.
(Megj.: továbbra sem kedvelem a filmes borítókat. De bevallom, Benedict Timothy Carlton Cumberbatch nem a legrosszabb dolog, ami egy filmes borítóval történhet.)
* Van még kettő, melyek novemberben jelennek meg magyarul – jaj, de messze van az még.
May 12, 2023
Didelį įspūdį paliekantis romanas apie tamsias šeimos paslaptis ir traumas, ką jos gali padaryti žmogui bei apie bandymus jas įveikti.
Knygoje yra trys pirmosios Patriko Melrouzo ciklo dalys (iš 5), kuriose pagrindinį veikėją Patriką matome skirtingais jo gyvenimo etapais: vaikystėje, skriaudžiamą psichologiškai ir fiziškai, jaunystėje - pasiekus savidestrukcijos dugną, ir suėjus trisdešimtmečiui, kai jis jau yra metęs narkotikus, t. y. matome traumuotą vaiką, po to traumuotą jaunuolį ir bandantį su savo traumomis tvarkytis jauną vyrą.
Skaitant, Patriko istorija įtraukia - seki jo kelią, dorojantis su savo vaikystės šešėliais: jo pyktį, savidestrukciją ir atsiribojimą, refleksijas bei bandymus suprasti ir atleisti tėvui bei paleisti jį iš savo gyvenimo, kad tėvo šešėlis jo galutinai nesunaikintų. Patriko, jo despotiško tėvo ir atsiribojusios motinos personažai čia be galo įtikinantys ir įtaigūs (turbūt ir dėl to, kad knygoje daug autobiografinių detalių). Be to, autorius puikiai perteikia atmosferą kartu su vidinėmis žmogaus jausenomis: ar tai būtų britiškai santūriai atvaizduota po vasariška Prancūzijos saule tyliai besivystanti tamsi šeimos drama ir mažojo Patriko baimė, ar brutaliai realistiškai ir detaliai aprašytos jo dienos Niujorke, kai atrodo, kad taip viską iš eilės ir beprotiškomis dozėmis vartodamas Patrikas ilgai nebegyvens, ar vieno vakarėlio pagalba nupiešta be galo paviršutiniškos britų aukštuomenės rutina, po kuria slepiasi tuštybė ir intrigos.
Kas paliko klausimų, tai trečiosios dalies pabaiga, nes keletas momentų pasirodė ne iki galo įtikinantys, pavyzdžiui, "atsitiktinis" Patriko ir jo buvusio narkotikų pardavėjo iš JAV (abiejų jau blaivių) susitikimas kitame žemyne, o Patriko atleidimas tėvui privertė spėlioti, ar prie jo neprieita skubotai ir ar tai tikrai yra įžanga į laimingą pabaigą (gal į tai bus atsakyta kitose dalyse?).
Apibendrinus, knyga - literatūrinis malonumas (tiek dėl autoriaus, tiek dėl vertimo). Modernus ir kartu labai britiškas (savo atmosfera, veikėjais, stiliumi ir humoru) romanas su labai įsimintinu pagrindiniu veikėju Patriku Melrouzu. Būtinai skaitysiu ir kitas serijos dalis.
Knygoje yra trys pirmosios Patriko Melrouzo ciklo dalys (iš 5), kuriose pagrindinį veikėją Patriką matome skirtingais jo gyvenimo etapais: vaikystėje, skriaudžiamą psichologiškai ir fiziškai, jaunystėje - pasiekus savidestrukcijos dugną, ir suėjus trisdešimtmečiui, kai jis jau yra metęs narkotikus, t. y. matome traumuotą vaiką, po to traumuotą jaunuolį ir bandantį su savo traumomis tvarkytis jauną vyrą.
Skaitant, Patriko istorija įtraukia - seki jo kelią, dorojantis su savo vaikystės šešėliais: jo pyktį, savidestrukciją ir atsiribojimą, refleksijas bei bandymus suprasti ir atleisti tėvui bei paleisti jį iš savo gyvenimo, kad tėvo šešėlis jo galutinai nesunaikintų. Patriko, jo despotiško tėvo ir atsiribojusios motinos personažai čia be galo įtikinantys ir įtaigūs (turbūt ir dėl to, kad knygoje daug autobiografinių detalių). Be to, autorius puikiai perteikia atmosferą kartu su vidinėmis žmogaus jausenomis: ar tai būtų britiškai santūriai atvaizduota po vasariška Prancūzijos saule tyliai besivystanti tamsi šeimos drama ir mažojo Patriko baimė, ar brutaliai realistiškai ir detaliai aprašytos jo dienos Niujorke, kai atrodo, kad taip viską iš eilės ir beprotiškomis dozėmis vartodamas Patrikas ilgai nebegyvens, ar vieno vakarėlio pagalba nupiešta be galo paviršutiniškos britų aukštuomenės rutina, po kuria slepiasi tuštybė ir intrigos.
Kas paliko klausimų, tai trečiosios dalies pabaiga, nes keletas momentų pasirodė ne iki galo įtikinantys, pavyzdžiui, "atsitiktinis" Patriko ir jo buvusio narkotikų pardavėjo iš JAV (abiejų jau blaivių) susitikimas kitame žemyne, o Patriko atleidimas tėvui privertė spėlioti, ar prie jo neprieita skubotai ir ar tai tikrai yra įžanga į laimingą pabaigą (gal į tai bus atsakyta kitose dalyse?).
Apibendrinus, knyga - literatūrinis malonumas (tiek dėl autoriaus, tiek dėl vertimo). Modernus ir kartu labai britiškas (savo atmosfera, veikėjais, stiliumi ir humoru) romanas su labai įsimintinu pagrindiniu veikėju Patriku Melrouzu. Būtinai skaitysiu ir kitas serijos dalis.
December 30, 2018
Hänen oli mahdotonta olla vihaamatta sitä, miten kierosti isä oli pilannut hänen mielenrauhansa, ja hän tiesi että vaikka hän kuinka näkisi vaivaa päästäkseen tasapainoon, tulos olisi kuin säpäleiksi särkynyt maljakko, jonka pintakuvio näyttää ehjältä mutta jonka kalvakassa sisäpinnassa korjausjäljet näkyvät tummina viivoina; saavutettavissa oli pelkkä eheyden illuusio.
Harvoin on tällainen olo minkään kirjan jälkeen. Heittämällä vuoden vaikuttavin teos, vaikka luinkin sen ensimmäisen osan toukokuussa, ja kaksi muuta vasta nyt joulun jälkeen, koska ahdistuin ensimmäisestä niin kovasti. Iso trigger warning seksuaaliseen väkivaltaan, mutta toisaalta sen uhriksi joutumisen jättämä oireilu ja käsittely on kuvattu vimmalla, jollaista en ole aiemmin lukenut; aidosti, tarkasti, mässäilemättä.
Tämä on yksi niistä elämäni kirjoista, jotka jättävät jälkensä, ja joita on mahdoton tarkastella objektiivisesti tai suositella kenellekään. Ehkä siis suosittelenkin kaikille. Vähääkään ei kiinnosta muiden mielipide tästä, mutta minulle tämä oli niin iso juttu. Huh.
Harvoin on tällainen olo minkään kirjan jälkeen. Heittämällä vuoden vaikuttavin teos, vaikka luinkin sen ensimmäisen osan toukokuussa, ja kaksi muuta vasta nyt joulun jälkeen, koska ahdistuin ensimmäisestä niin kovasti. Iso trigger warning seksuaaliseen väkivaltaan, mutta toisaalta sen uhriksi joutumisen jättämä oireilu ja käsittely on kuvattu vimmalla, jollaista en ole aiemmin lukenut; aidosti, tarkasti, mässäilemättä.
Tämä on yksi niistä elämäni kirjoista, jotka jättävät jälkensä, ja joita on mahdoton tarkastella objektiivisesti tai suositella kenellekään. Ehkä siis suosittelenkin kaikille. Vähääkään ei kiinnosta muiden mielipide tästä, mutta minulle tämä oli niin iso juttu. Huh.
October 20, 2017
"I feel on the verge of a great transformation, which may be as simple as becoming interested in other things."
"What could he do but accept that the disturbing extent to which memory was fictional and hope that the fiction lay at the service of a truth less richly represented by the original facts."
In this third novel to the Patrick Melrose quintet, the protagonist is on the verge of turning 30 - and finally getting to the point where he can move beyond - or at least detach himself to some extent - from the wounds of the past. The American Anne Eisen, who had wanted to 'rescue' Patrick in a critical scene in the first novel, but failed, teases him about the obsessions which have gripped him for so long: 'father-bashing', 'drugs' and 'snobbery'. Finally, Patrick seems able to put all three of these into some sort of context where they no longer have such a dark hold over him.
The great set-piece of the novel is the birthday party of Sonny Gravesend at his country home Cheatley. Nearly all of the characters from the first two novels will be gathered there for the occasion - along with a few new additions, like the French ambassador and his wife and Princess Margaret. There is a large quantity of biting social satire in the book; St. Aubyn's has a real gift for dialogue. But set against all of this 'babble' - all of the taunts, brags, false flatteries and sharp mockeries - are a few crucial conversations, mostly between Patrick and his old friend Johnny Hall, in which Patrick attempts to use words to be truthful, to 'confess', to truly connect with another human being.
"What could he do but accept that the disturbing extent to which memory was fictional and hope that the fiction lay at the service of a truth less richly represented by the original facts."
In this third novel to the Patrick Melrose quintet, the protagonist is on the verge of turning 30 - and finally getting to the point where he can move beyond - or at least detach himself to some extent - from the wounds of the past. The American Anne Eisen, who had wanted to 'rescue' Patrick in a critical scene in the first novel, but failed, teases him about the obsessions which have gripped him for so long: 'father-bashing', 'drugs' and 'snobbery'. Finally, Patrick seems able to put all three of these into some sort of context where they no longer have such a dark hold over him.
The great set-piece of the novel is the birthday party of Sonny Gravesend at his country home Cheatley. Nearly all of the characters from the first two novels will be gathered there for the occasion - along with a few new additions, like the French ambassador and his wife and Princess Margaret. There is a large quantity of biting social satire in the book; St. Aubyn's has a real gift for dialogue. But set against all of this 'babble' - all of the taunts, brags, false flatteries and sharp mockeries - are a few crucial conversations, mostly between Patrick and his old friend Johnny Hall, in which Patrick attempts to use words to be truthful, to 'confess', to truly connect with another human being.
October 26, 2012
Some Hope the third of St. Aubyn's Patrick Melrose novels is a crackling piece of nasty business. Paul Melrose has lived surprisingly into his 30's and now is reluctantly but successfully not abusing drugs. This does not keep him from missing them just using them. A cavalcade of British snobs, and assorted other wealthy types are congregating for an epic party in honor of Princess Margaret. St Aubyn brings these many characters within the range of his satire and they are for the most part a vile and bigoted bunch. The dialogue and repartee of characters is icily funny but nevertheless enjoyable. Many times I thought I wish I said that.
Patrick Melrose does seem to have evolved from the drug addled zombie burying his evil father in Bad News, the previous Melrose novel. One is left with a sprinkling of hope that this victim of father/son rape(I am not sure where Richard Murdock and Todd Aiken stand on this) can conquer his sense of self loathing and emerge into a more peaceful life. Spoiler alert I am close to finishing Mother's Milk the 4th Melrose novel which i would now cite as the best so far. I did enjoy Some Hope frankly because it was very funny and the stakes were not as high for the protagonist. As a series the work is even better but each book can stand on its own. Evelyn Waugh meets Bruce Wagner in the novels of St. Aubyn and that is preety good combination to me.
Patrick Melrose does seem to have evolved from the drug addled zombie burying his evil father in Bad News, the previous Melrose novel. One is left with a sprinkling of hope that this victim of father/son rape(I am not sure where Richard Murdock and Todd Aiken stand on this) can conquer his sense of self loathing and emerge into a more peaceful life. Spoiler alert I am close to finishing Mother's Milk the 4th Melrose novel which i would now cite as the best so far. I did enjoy Some Hope frankly because it was very funny and the stakes were not as high for the protagonist. As a series the work is even better but each book can stand on its own. Evelyn Waugh meets Bruce Wagner in the novels of St. Aubyn and that is preety good combination to me.
March 29, 2008
Breathtaking, audacious, stunning. I implore anyone who has tripped over this review to switch off their computer, go out to the nearest bookshop and BUY THIS BOOK. It is about so much more than addiction (or child abuse, come to that). It's characters, particularly the central one, and the thousands of walk-on parts, are so vividly written, and the things they with such precision relayed, that you cannot help being uncomfortably close to what goes on. I loved this novel.
May 3, 2009
I've bought this book over 20 times because I keep loaning it to people and I never get it back. This may be a function of widespread latent kleptomania in my social circles, but I suspect it's because the book is an excellent read and no one wants to give it up.
St. Aubyn's writing is caustic and brutal, but also blisteringly funny--thus the frequent and not-entirely-surprising comparison to Evelyn Waugh. (To be fair, it's more A HANDFUL OF DUST Waugh than, say, BRIDESHEAD Waugh.)
St. Aubyn's writing is caustic and brutal, but also blisteringly funny--thus the frequent and not-entirely-surprising comparison to Evelyn Waugh. (To be fair, it's more A HANDFUL OF DUST Waugh than, say, BRIDESHEAD Waugh.)
August 29, 2018
Obrzydliwie fascynująca, elegancka, cudownie złośliwa. Najlepsza książka, jaką przeczytałam w tym roku. A przede mną drugi tom!
December 10, 2017
Jag hade så höga förväntningar och riktigt så roligt blev det inte. Det är så enormt många karaktärer i Glöm det och Visst hopp, och jag förstår inte deras relevans. Mycket är förvirrande och storyn är otydlig. Dels är den svårläst, dels är dramaturgin knappast traditionell.
Samtidigt finns det passager som är helt magiska, där språket är helt per-fekt och där jag blir helt trollbunden. Dialogen mellan Johnny och Patrick, i Visst hopp, är så sorglig men ack så vacker. Det väcker så mycket sympatier för Patrick och trots Dåliga nyheter tycker jag så mycket om honom. Jag vill prata med honom, känna honom. Hela Dåliga nyheter är så obehaglig att jag blir illamående. Jag gillar det inte, men jag kan inte säga annat än att det innebär att St Aubyns författarskap är beundransvärt.
Slutsats: rekommenderas för något pretentiösa läsare som vill läsa något hårdsmält med fokus på det litterära snarare än på berättelsen.
Samtidigt finns det passager som är helt magiska, där språket är helt per-fekt och där jag blir helt trollbunden. Dialogen mellan Johnny och Patrick, i Visst hopp, är så sorglig men ack så vacker. Det väcker så mycket sympatier för Patrick och trots Dåliga nyheter tycker jag så mycket om honom. Jag vill prata med honom, känna honom. Hela Dåliga nyheter är så obehaglig att jag blir illamående. Jag gillar det inte, men jag kan inte säga annat än att det innebär att St Aubyns författarskap är beundransvärt.
Slutsats: rekommenderas för något pretentiösa läsare som vill läsa något hårdsmält med fokus på det litterära snarare än på berättelsen.
Displaying 1 - 30 of 343 reviews