Oho, su jokia kita knyga taip nesikankinau kaip su šia. Kartais siužetinės klišės ir paviršutiniški dialogai taip įgrisdavo, jog imdavau skaičiuoti, kiek viename puslapyje yra šauktukų, daugtaškių (nemaniau, kad įmanoma jų sukišti tiek daug, jog imtų erzinti) ir žodžių su šaknimi „paut“. Visos romano psichologinės pamokos, filosofinės idėjos, nors ir iš jų nedaug naudos, surašytos paskutiniuose dešimt puslapių, todėl neverta vargintis skaityti visą knygą, na, nebent norisi itin lėkštos ir visai nereikalingos romantikos, siužetinių spragų ir dirbtinių dialogų. Neteisinga klijuoti „Dievas visada keliauja incognito“ etiketę visiems romanams, kalbantiems apie asmenybės ugdymą, nes jie skiriasi kaip diena ir naktis. Ir aš, deja, apsirikau.