Gera knyga. Puiki. Tik dabar ją baigusi vartau iš naujo ir mėginu viską aprėpti ir įsiminti. Daug informacijos, tačiau ne tokios, kurią galima išvardinti papunkčiui. Veikiau tai vidinio berniukų pasaulio niuansai, kurie iš tiesų smarkiai skiriasi nuo mergaitiškų. Jei visiškai supaprastinus, tai berniukai yra biologiškai judresni ir jų lingvistiniai sugebėjimai ankstyvame amžiuje dažnai atsilieka nuo mergaičių. Būtent dėl šių dviejų priežasčių jiems sunkiau sekasi susikaupti ir išsėdėti pradinėse mokyklos klasėse. Tada jie imami matyti kaip “blogi vaikai”, o jei dar pridėjus visuomenės stereotipinius lūkesčius vyrui, kuris turėtų slėpti jausmus - ir va, jau receptas kaip sukurti piktą, agresyvų paauglį. Aišku, ne viskas taip paprasta, dėl to ir reikia skaityti knygą, o ne šitą poustą. Kartais skaitydama kilstelėdavau antakius - smalsu,ar šią knygą daug kas kaltina seksizmu, ypač dabartiniame politkorektiškumo klimate? Beje, čia jautriai ir gražiai užsimenama ir apie homoseksualių berniukų bėdas.
Dar įsiminė mintis, kad alkoholio gėrimas iki nukritimo yra nūdienos rite of passage į vyriškumą, nes nebeliko nei senovinių genčių ritualų, nei karų. Tostesteronas neskatina agresijos, tai - mitas. Patiko skyrius apie berniukų seksualumą. Nusprendžiau susikurti knygos konspektą, kad išliktų man ateičiai. Iš esmės ši knyga mane nuliūdino, nes pamačiau, kaip sunku būti berniuku, kaip daug kas jų nesupranta, o dar tie liūdni agresijos ir savižudybių pavyzdžiai… Tiesa, šiek tiek erzino daugybė atskirų pacientų istorijų, jos trumpos ir galiausiai susilieja į vieną.
Kai pasakiau draugei knygos pavadinimą, ji atsakė: “Oi, tai geriau Abelį auginti, ne Kainą…”. Bet čia ir visa esmė - kaip auginti berniuką, kad šis netaptų brolžudžiu Kainu. Mano Radvilui dar tik 7 savaitės. Juokiausi, kad per anksti pradedu iš nekantrumo, bet pabaigusi ploju sau per petį - pačiu laiku. Šią knygą siūlyčiau skaityti ne tik berniukų tėvams. Man ji padėjo geriau suprasti savo vyrą ir tėtį. Rekomenduoju.