Gyvenimas-toks keistas dalykas, kad vieną dieną esi sveikas ir laimingas, o kitą dieną jau puola kokia nelaboji liga. Taip jau yra, kad kai mažiausiai tikimės-likimas iškrečia pokštą ir mes susergame. Nors ligų yra įvairiausio pobūdžio, bet man susidaro toks įspūdis, kad sunkiausia yra kovoti su psichinėmis ligomis, kurios tai dingsta, tai vėl atsiranda. Jos lyg koks kirminas tave graužia iš vidaus ir neleidžia pasveikti ar nuo jų pabėgti. Jos bjaurios ir turinčios pasekmių. Todėl, man, kaip turėjusiai patirties su žmonėmis, sergančiais šizofrenija ar turinčiais šizoafektinį sutrikimą, skaityti istorijas apie tai-nėra kažkokia naujiena. Studijų metais atlikdama praktiką psichiatrinėje ligoninėje, tokių atvejų turėjau ne vieną ir ne du. Apie tuos žmones galėčiau daug kalbėti ir pasakoti, kuriems yra ar buvo diagnozuota ši liga. Tačiau aš ne apie tai. O apie neseniai Lietuvoje viešėjusius Jonny Benjamin ir Neil Laybourn. Kas jie tokie? Kas sieja šiuos du vyrus? Tiesa ta, kad šiuo metu jie kartas nuo karto keliauja po pasaulį ir pasakoja savo pažinties istoriją, kuri prasidėjo 2008 metais, kuomet Anglijoje nuo Vaterlo tilto į Temzę ketinusį nušokti Jonny (tuomet jam buvo 20 metų), užkalbino pro šalį ėjęs nepažįstamas vyras. Tai ir buvo Neil Laybourn. Paprastas pasiūlymas artimiausioje kavinėje atsigerti kavos išgelbsti vaikino gyvybę. Ši istorija gimė knygos pavidalu "Nepažįstamasis ant tilto: mano kelionė iš nevilties į viltį", kurioje Jonny atskleidžia jį slėgusias mintis, kausčiusias baimes, varginusius kompleksus, apie pasiryžimą nusižudyti, bet tuo pačiu pasakoja apie sveikstant įveiktus ir vis dar kylančius iššūkius. Ši knyga man pasirodė labai asmeniška, nes Jonny tiek daug pasakoja apie save, kad pagalvoji, kiek reikia turėti drąsos papasakoti ne tik apie savo ligą, bet dar ir kiek prisipažinti žinant, kad galbūt būsi pasmerktas ne tik savo šeimoje, bet ir savo bendruomenėje. Šiuo atveju, tai žydų bendruomenė. Nenorėdama per daug atskleisti knygos detalių, kviečiu knygą perskaityti tuos skaitytojus, kurie nori išgirsti kiek kitokią istoriją: kuri vieną dieną gali būti labai graži, o kitą- jau ir vėl pradinė ligos stadija. Šizofrenija-tai liga, kurią lyg medalį nešiojiesi visą gyvenimą ir jam atsisegus lyg netenki kitokio pasaulio, kuriame tu gali įsivaizduoti esąs bet kas, kad tavo gyvenimas yra lyg filmo scena, o tu aktorius, į kurį visi žiūri. Šios knygos nerekomenduočiau skaityti itin jautriems žmonėms, nes man kaip mamai buvo sunku skaityti apie Jonny vaikystėje patirtus psichinius sutrikimus. Kartais mes, tėvai, net nesusimąstome, kokią žalą gali daryti animaciniai filmukai mūsų vaikų psichikai, kurie vėliau gali iššaukti labai rimtas ligas ir turėti skaudžias pasekmes. Šią knygą dar galėčiau pavadinti skaudžiu dienoraščiu, kurį skaitydama aikteli iš nuostabos, nubrauki ašarą dėl Jonny ligos, nusijuoki bent trumpam iš kurioziškų situacijų, mintimis palaikai ir supranti, kodėl vienaip ar kitaip jis mąstė ar taip pasielgė. Nors ir teko susidurti su žmonėmis, sergančiais šizofrenija, tačiau vis dar sunku suprasti, kodėl šiuolaikinė medicina su šia liga vis dar neefektyviai kovoja. Į šį klausimą atsakymus bando rasti ir Jonny Benjamin aktyviai dalyvaudamas psichikos sveikatos srityje. Todėl, kas norite daugiau sužinoti apie šizofreniją kaip ligą, kviečiu paskaityti ne medicinos vadovėlį, o žmogaus pasakojimą apie kovą su šia baisia liga, kuris su ja susidūrė akis į akį. O tuo tarpu aš skubu paantrinti Jonny: "Daugelis klaidingai įsitikinę, kad šizofrenikai yra pavojingi ir juos nuolat reikia prižiūrėti. Tai, ko gera, pražūtingiausia klaida. Žmonėms svarbu suprasti, kad smurtas nėra šizofrenijos požymis-tiesą sakant, sergantieji dažniau tampa aukomis, nei nusikaltėliais"