A. Ramanauskas-Vanagas buvo partizanas, idealistas, dora, stipri ir šviesi asmenybė, dėl savo įsitikinimų pasiryžusi net mirti. Perskaitę jo atsiminimus, geriau suprasite sudėtingą laisvės kovų istoriją ir neeilinius partizanų likimus: kaip iki okupacijos buvę paprasti piliečiai, turėję šeimas, namus, mėgstamus darbus, viską paliko ir stojo ginti Tėvynės. Aprašytas patirtis dažnam sunku net įsivaizduoti, bet apie tai žinoti privalu – tam, kad būtume atsparūs istorinės tiesos klastojimui ir įvertintume, kokia brangi yra laisvė.
Dainavos apygardos, Pietų Lietuvos partizanų srities LLKS gynybos pajėgų vado atsiminimai rašyti 1952–1956 metais. Juose atskleidžiami pirmieji partizanų kovos žingsniai, palaipsnis ginkluoto pasipriešinimo stiprėjimas, kovotojų santykiai su gyventojais, priešo veiksmai ir partizanų kovos būdai, jų kasdienė buitis bei dvasiniai išgyvenimai.
Tai pasakojimas apie žūtbūtinį pasipriešinimą okupacijai, siekį atkurti Lietuvos nepriklausomybę sovietinio režimo metais ir kartu tai tikra istorija apie begalinį atsidavimą ir meilę Tėvynei, šeimai, laisvei.
Knygoje taip pat publikuojamas Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės tekstas "Tėvą prisiminus".
Adolfas Ramanauskas (1918–1957), code name Vanagas (lit. "The Hawk"), was one of the leaders of the Lithuanian partisans and the anti-Soviet resistance.
Labai lengvai ir įdomiai skaitėsi. Lengviausiai ir įdomiausiai iš visų mano skaitytų partizanų prisiminimų knygų (Lukšos-Skirmanto, Lelešiaus-Grafo). Vanagas gerą ranką turėjo, galėjo romanus rašyti, puikus stilius, atrodydavo, kad ne memuarus skaitau, o grožinės literatūros kūrinį su savais intriguojančiais siužeto vingiais, kurių atomazgą norisi tuoj pat sužinoti. Ką jau bekalbėti apie istoriškai vertingą knygos turinį.
Pietų Lietuvos partizanų vado prisiminimų knyga apie tapimu partizanu, šeimą, kovą prieš bolševikus, provokatorius, stribus partizanų spaudos leidimą. Išsamiai ir emocingai aprašyta buvimo partizanu būsena, slapstymasis bunkeriuose, slėptuvėse ir ginkluota kova už Lietuvos laisvę.
Pati tyriausia ir tikriausia Partizanu gyvenimo ir kovu knyga - dienorastis - parasyta Didziojo Tautos Didvyrio Lietuvos Vadovo Vanago. Nezinau ar Lietuva turejo ir tures tyresni, didingesni, doresni ir geresni Vadova (siuometinis prezidentas nevertas net Vanago kojos nagelio kampelio). Sie dienorasciai turetu buti Privalomu knygu moksleiviams sarase. Jis buvo ne tik puikus strategas, bet ir rasytojas. Gerai, kad partizanai mire - jie vietoj mirtu dar kart pamate siuolaikini jaunimeli verkslenanti del skiepuku.. Didinga Knyga. Verta visu zvaigzduciu. Privaloma visiems, norint suzinot kodel plaka Lietuvos sirdis - nepalauzta net baisiausiu bolsevizmo priemoniu.
Puiki knyga apie partizaninį judėjimą. Rašymo stilius lengvas, galima perskaityti per keletą vakarų, šiek tiek primena kiek ankščiau skaitytus Lukšos-Daumanto prisiminimus. Perskaičius šią knygą dabartiniai rūpesčiai atrodo esantys menkaverčiai, palyginus su tomis sąlygomis ir sprendimais kuriuos turėjo priimti į mišką pasitraukę laisvės kovotojai.
Knygą skaičiau dar mokyklos laikais, kai per istorijos pamokas tik truputį užkabinome rezistencijos temą, bet norėjosi sužinoti daugiau. Tarp senų senelio knygų rasta Vanago istorija buvo raktas į pokario istorijos pažinimą.
Kadangi pats esu į Dzūkijos buvo labai įdomu susipažinti su pasipriešinimo istorija, vykusia visai čia pat, gretimuose miškuose.
Pats rašymo stilius, palyginus su kitais partizanų dienoraščiais, gan sausas ir gali ne visiems patikti.
Galų gale, būtinai rekomenduoju nuvykti į Adolfo Ramanausko - Vanago vadavietę Kasčiūnų kaime, kur dar gyvas šios knygos veikėjas mielai pasidalins prisiminimais apie pokario laikus, parodys patį bunkerį.
“Mes visi teturime vieną troškimą: iškovoti Lietuvai laisvę ir jei Dievo bus leista, su visa tauta dalyvauti toje neįsivaizduojamo džiaugsmo šventėje, su visa tauta kurti tikrai laisvą, kultūringą, demokratijos principais pagrįstą nepriklausomos Lietuvos gyvenimą.”
Puiki knyga kuri turi būti svarbesnė už biblija. Kiekvienas turi žinoti, o ypač reiktų perskaityti snowflake kartai, kad žinotų kieno dėka turi Wi-Fi ir mala šūdą po saugiu, giedru dangum.
Pirmoji knyga, kurią skaičiau partizanų tema. Iki tol žinojau tik sausus faktus iš istorijos pamokų. Ši knyga tiesiog puiki - aiškiai, vaizdingai perteikia siaubingą, traumuojantį, išniekinantį rusų-okupantų elgesį su lietuvių tauta. Perskaičius knygą atsirado jausmas, lyg viską patyriau savo kailiu - toks detalus, tikslus ir vaizdingas aprašymas. Taip pat labai įdomu sužinoti, ko tikrai mokykloje nepasakoja, kaip partizaninis judėjimas iš tiesų sugebėjo veikti, kaip buvo organizuojamas, kad būtų sėkmingas. Šie A. Ramanausko-Vanago užrašai, mano manymu, viena svarbiausių knygų Lietuvos istorijos, o dėl to ir lietuvių tautos, išlikimui.
Knygos pradžia buvo labai įkvėpianti, daug negirdėtų istorijų, slapstymąsis eglių viršūnėse nuo besivejančių rusų, istrebitelių naikinimas, pasalos, bunkerių kasimas. Tačiau didžioji dalis knygos yra tiesiog iš kasdieninės veiklos, susitikimų protokolai, pasakojimai apie kitus partizanus, taigi, net ir turint omenyje, kad pasakojimas tikras, kad tai Vanago dienoraštis, bet kiek prailgsta ir savaime prašosi mintis, kad 200 puslapių būtų pats tas, bet dienoraščio žinoma nesutrumpinsi ir neredaguosi