Sunki ir nemaloni knyga. Nepaisant subtilaus autorės humoro, daugumoje vietoje pereinančio į sarkazmą, iš tiesų linksmo nėra nieko. Visiškai. O knygos turinys kuo puikiausiai suprantamas iš viršelio – tik iš arčiau pažvelgus pamatysite, kad žodžio „siena“ raidėse slepiasi ginklai, o nekaltomis akytėmis žvelgiančios matrioškos burnytė – su grobuonies dantukais....
Ir iš tiesų - man niekada nepatiko kelionių knygos. Kartas nuo karto jas skaitau. Pirmoji, regis, buvo Jurgos Ivanauskaitės „Kelionė į Tibetą“. Bet jos kelionė bent jau buvo „ten ir atgal“, „ten“ palikus didelę dalį širdies....
Erikos Fatland kelionė buvo .... apie. Apie ruzziją, pasieniu, per valstybes, kurios, regis, niekada neišsivaduos iš šios blogos kaimynystės. Skaičiau neatsitraukdama, bet labai pavargau nuo jos. Norėjau, kad greičiau baigtųsi, kuo puikiausiai suvokdama, kad ši siena – be pabaigos.
Šioje knygoje yra visko – valstybių istorijų ir valstybinių santykių su ruzzija istorijų, istorinių asmenybių ir pokalbių su kelionėje sutiktais žmonėmis, o taip pat gamtos, architektūros ir tiesiog buities. Ir viską palietė ruzzijos ranka.
Trys citatos, gerai atskleidžiančios knygos turinį, kurios kartu yra ir kelionės išvados:
„Sovietinės imperijos griuvėsiuose visur rasi žmonių, galinčių papasakoti apie tuos dvokiančius, ankštus krovininius vagonus. Tiesiog perbraukite paviršiumi, ir jie pasirodys. Fizinių imperijos pėdsakų taip pat visur aptiksi, paprastai jie matomi net plika akimi: plačiapečių didvyrių skulptūros ir gūrantys, ateičiai paskubomis statyti betoniniai daugiabučiai; herojiškų būsimųjų piliečių paveikslais išpuo��tos metro stotys; amžinybę turėję stovėti betoniniai kultūros namai ir skersvėjų perpučiamos mokyklos. Kitais kartais pėdsakų reikia paieškoti atidžiau, jie labiau užslėpti, bet ir jų yra visur: KGB kalėjimai su kankinimų ir egzekucijų kameromis; pasiklausymo įranga su kilometrais laidų ir mikrofonų; jau seniausiai apleisti gulagai ir amžiams ten užmigusių žmonių kapai su vos įskaitomais, vėjų ir smėlio nugairintais užrašais; mylios surūdijusios spygliuotos vielos, nudrykstančios palei sienas, kurių jau nebėra. Tų sienų pėdsakų likę žmonių namuose. Išilgai ašies, besidriekiančios nuo Baltijos jūros iki pat Ramiojo vandenyno, stalčiuose ir spintų lentynose vis dar guli ištisos tonos išblukusių raudonų žvaigždžių, garbės medalių ir pionieriškų kaklaraiščių, pasidengusių lengvučiu pokomunistinių dulkių sluoksniu.“ (p. 409)
*
„Per šiuos pastaruosius metus buvau sukorusi daugiau kaip dvidešimt tūkstančių kilometrų palei valstybinę Rusijos sieną. Šiaurės Korėjos vietinėmis oro linijomis, kinų greitaisiais traukiniais, kazachų lėtaisiais traukiniais, autobusais, mikroautobusais, arkliais, taksi, krovininiais laivais, baidare ir savo nuosavomis kojomis apkeliavau keturiolika šalių ir tris separatistines respublikas: Šiaurės Korėją, Kiniją, Mongoliją, Kazachstaną, Azerbaidžaną, Kalnų Karabachą, Sakartvelą, Abchaziją, Ukrainą, Donecko liaudies respubliką, Baltarusiją, Lietuvą, Lenkiją, Latviją, Estiją, Suomiją ir dabar galiausiai – Norvegiją. <...> Tarp visų mano aplankytų šalių nebuvo nei vienos, kurios nepaženklino kaimynystė su Rusija nepalikdama žaizdų ar randų. Itin mažos tautelės šimtmečių tėkmėje buvo traiškomos tarp girnų, draskomos didžiųjų valstybių karų, tremiamos iš savo pačių žemių. Tautos neturi atminties; tautos neturi sopančių žaizdų, kaip neturi ir randų, Tuos randus nešiojasi paskiri žmonės – vienas, kitas, trečias. Milijonai jų.“ (p. 489)
*
„Buvęs KGB karininkas Vladimiras Putinas nesibaido jokių priemonių savo galiai ir įtakai įtvirtinti, o tarptautinių žaidimo taisyklių laikomasi tik tuo atveju, jei jos parankios Rusijai.“ (p. 485)
*
Knyga buvo parašyta 2017 metais, tad atkreipkite dėmesį į 2022 m. parašytą pratarmę lietuviškam 2023 m. leidimui. „Gyventi Rusijos kaimynystėje niekad nebuvo saugu. Buvimas Rusijos kaimyne pirmiausia reikšdavo nenuspėjamumą, o šiuo momentu situacija nenuspėjama labiau nei bet kada.“ (p. 10)