Helsinkis. Nuo namo stogo miesto centre jaunas vyras ima šaudyti į žmones. Miestas apimtas panikos, visi užgniaužę kvapą laukia, kol šaulys bus sustabdytas. Tačiau trys žmonės jaučia visai ką kita... Tėvai su didžiuliu skausmu stebi sūnaus veiksmus, kurių negali pakeisti. Apimta nevilties sesuo tragišką scenarijų seka iš kitos pasaulio pusės. Vienos dienos įvykiai kiekvieną šeimos narį privers pažvelgti į save ir atsakyti į sunkiausią klausimą: ką mylėdami jie padarė ne taip?
Atviroje ir bejėgiškumo kupinoje paprastos šeimos istorijoje atskleidžiami sudėtingi tėvų ir vaikų santykiai, keliami pamatiniai klausimai apie atsakomybę už vaikus ir už pasaulį, į kurį juos išleidžiame. Tai itin jautrus pasakojimas apie šiuolaikinius žmones, susiduriančius su didžiausiais šių dienų iššūkiais, kurių smaigalyje – esminės temos: besąlygiška meilė, atpildas ir mirtis.
a Finnish writer, journalist and documentary film-maker.
Hirvonen's first novel Että hän muistaisi saman (When I Forgot) was first published in Finland in 2005. It was shortlisted for the Finlandia Prize. An English translation is to be published in November 2007.
Her first documentary feature film, Paradise: Three journeys in this world, is about migration from Africa to Europe. It premiered in Helsinki in 2007. This film also won the first prize in the category 'medium length films' of the Rhodes ecofilms and video arts festival in June 2008
I really didn't get on with this one at all. In fact I did skip bits here and there although not huge amounts I found myself skim reading because, seriously for me it was a *little* dull.
The concept is sound and the writing is lovely - we start with the beginning of some horrific events then see those close to it in flashback and currently and how they cope. It's a kind of "how did it get to here" type story but I never felt that the characters fleshed out enough and it dragged on for a short book, with a lot of wringing of hands but not much substance beyond that.
This is certainly not a thriller - sorry but that is extraordinarily misleading - it is a character drama with a criminal act(s) at the heart of it - but a thriller implies action, this is contemplation and examination.
It was interesting enough in concept and beautiful enough in writing for me to say I'd try the author again - but I'm not particularly sorry to see the back of this one. I didn't hate it. But it wasn't for me.
Luulin tietäväni, mistä Elina Hirvosen Kun aika loppuu kertoo. En tiennyt. Tavattoman hieno teos ihmisyydestä, inhimillisyydestä, ilmastonmuutoksesta, tulevaisuudesta, yksinäisyydestä, pelosta ja toivosta. Teos onnistuu hienosti kurkottamaan laajalle alueelle ja kertomaan tarinan monesta näkökulmasta pysyen silti koossa. Hieno, hieno.
„Tokie geri laikai, – tokie liūdni vaikai.“ Vis galvoj man sukasi šitos Martinaičio eilutės, kai giliau ir giliau neriu į sudėtingų vaikų ir tėvų santykių klampynes. Sako, kad šioji knyga gula prie „Pasikalbėkime apie Keviną“. Mano širdy negula. Bet tvarkingas, per tvarkingas, per daug paprastas, per paviršinis santykių pjūvis. Pjaunamas per visą šeimą – kiek isterišką mamą ir kiek per ramų tėvą, nuo didelių iki didesnių problemų pabėgusią seserį, kuri ieško bėdų, kurias GALI išspręsti ir tokių randa, ir ginklą į rankas paėmusį brolį. Ir pjaunamas per pasaulį – susvetimėjusį, bet susijungusį pokalbių svetainėse. Išsunktą iki paskutinio naftos lašo, bet net ta ekologijos problematika tokia nuobodžiai susisteminta ir tvarkinga, kad knyga veikiau dėliojasi kaip gerai paruoštos Powerpointo skaidrės, kaip koks įlaminuotas faktų rinkinukas, nei kad giliai ir skaudžiai kalanti istorija.
Autorė tarsi bando parodyti, kad ne viskas juoda ir balta, kad kartais žudymas vardan aukštesnio gėrio iš tiesų truputį, vos vos egzistuoja, kad kartais ginklą į rankas gali paimti numylėtas ir nučiūčiuotas vaikas, brolis ir draugas, kuriam ir pagalba buvo siūlyta, ir visos durys atidarytos. O jis ir gyvūniukus mylėjo, ir šiaip mylėti galėjo. Bet viskas taip truputį per primityviai: šeima per tvarkinga, visi vaidmenimis pasiskirstę taip girdėtai, viskas prabėgama taip paviršiumi, kad iki galo nepatikiu nei vienu. Ir keista, kad pasirenkant daryti psichologinius mamos, sūnaus, dukters skrodimus, tėvas kažkodėl lieka nuošalėje.
Iki galo, rodos, autorė išpildo nebent sesers portretą, labai gražiai ir įtikinamai parodydama ką reiškia augti čiūčiuojamo šeimos skaudulio, tiksinčios (ne)normalumo bombos šešėlyje. Gal knyga būtų geriau pavykusi, jei ir būtų eita tik šia linija. Visgi, lieku sukurptai situacijai kiek apatiška – ne bendrąja empatijos prasme, o grynai literatūrine. Viskas per daug greit, per daug sukramtytai ir suvirškintai, per daug brėžiant ribas tarp gėrio ir blogio, balto ir juodo, o tada demonstratyviai jas trinant, nes matot gi, ne viskas taip paprasta. Tikrai ne viskas. Bet tą gi žinojom ir iki tol, ką?
Man visada patiko tokios neįprastos temos. Galbūt dėl to, kad anksčiau pati buvau ta paauglė, kuri nekentė visų ir viso pasaulio, tačiau kažkaip išgyveno nieko žiauraus nepadariusi ar nepasidariusi. Man aplamai buvo įdomu, kas sukasi tų suaugusių žmonių ar paauglių galvose, kurie sugalvoja pasiimti ginklą ir įgyvendinti savo teisingumą. Tiesa, šįkart tai daugiau buvo ne paties pagrindinio veikėjo aplink kurį sukosi veiksmas mintis, o ją tiesiog jam pakišo gana sumanus asmuo, žinantis tokio kaip Aslakas mąstyseną. Jis nuo mažumės buvo tas vaikas, kurio bendraamžiai nesuprato ir su kuriuo nenorėjo draugauti. Visą gyvenimą jis buvo vienas, nes tėvas į jo pasaulį nesikišo, motina galbūt kišosi, tačiau ne taip, kaip reikėtų (man aplamai šioje knygoje motinos paveikslas sukėlė nemalonius jausmus, gal daugiau pyktį), o sesuo tiesiog norėjo, jog neegzistuotų, nes jis darė jai gėdą. Nors viena vieta taip ir lieka nepaaiškinta knygoje ir aš vis spėlioju, kas galėjo ten atsitikti, visa kita gana aiškiai nupasakojama. Tai knyga apie tėvų ir vaikų santykius, apie tai, kaip asmuo, nenorintis šeimos, yra priverčiamas sukurti šeimą iš baimės netekti savo mylimojo (bent jau aš taip supratau) ir vėliau pats supranta, kokias iš esmės klaidas darė, bandydamas užauginti vaikus, kurių iš esmės net nenorėjo.
Sako nespręsk apie knygą iš viršelio, bet žvelgiant į "Kai baigiasi laikas", vienaip ar kitaip jau supranti, kad nebus lengva suprasti tam tikrus dalykus ir norėsi kuo greičiau atsakymų sau, o kodėl šis vaikas toks išsigandęs ir liūdnas? Kas ne taip šioje istorijoje??
Pasakysiu atvirai - perskaičius knygą gavau tokį minčių kratinį, kad ilgai jos nepamiršiu.
Kiek mums svarbūs vaikų ir tėvų santykiai? Atrodo jų darna ir harmonija yra kiekvieno tėvų didžiausias siekis, bet ką daryti, kai viskas pasisuka kiek į kitą pusę?
Dažnai mes įpratę matyti ir užjausti tik vieną pusę, tą gražesnę arba auką, kurios norisi gailėtis ir užjausti, bet tuo pačiu nesusimąstyti apie kitą, apie tą, kuri kitoje pusėje. Ją iškart skubame kaltinti, smerkti, bet ar dažnas, kuris susimąstome kodėl jis toks? O kaip jaučiasi jo šeima?
Ši knyga tokia. Jos pirmas skyrius prasideda šūviu ir aukos pasirinkimu, o baigiasi sesers meile ir rūpesčiu broliui teroristui.
Knyga šalta ir stingdanti savo žvarbumu, bet skaitosi vistiek greitai, gal todėl, kad autorės pasakojimo tonas yra neutralus.
Ji istoriją pasakoja trijų žmonių pasakojimu. Mamos akimis žvelgiant į pasaulį, iškilusius egzistencinius klausimus ir dvejonės.
Antras pasakotojas - dukra ir jos gyvenimo pasirinkimas, supratimas, kad kažkas vyksta ne taip ir mintys sukasi kažkur bėgti, kažką keisti.
Trečiasis pasakotojas - teroristas, kuris gyvena savame pasaulyje.
Jeigu galvojate, jog tai pasakojimas vien apie terorą, tai tikrai taip nėra. Jo čia yra tik mažoji dalis.
Pagrindinė visos knygos mintis - šiuolaikinių pasaulio bėdų iškėlimas, šeimos krizės problemos ir nesusikalbėjimas bei baimė pažvelgti kitu kampu.
Perskaičiau ruošdamasi mugei, skaitėsi lengvai, pasimirš turbūt greitai. Turi daug dalykų, kurių nemėgstu, - vietom tiesmukas psichologizavimas (vaikystėj žmogus buvo TOKS, dėl to užaugęs ANOKS), bandymas paaiškinti kaip viskas yra (kodėl vyksta teroro aktai??), overdramatizuota mama.
Minusas, kuris tampa ir savotišku pliusu - sekso scenos: pirmas mamos susitikimas su tėvu vyksta kažkur Suomijos laukuose, seksas - čia pat, ŽVYRDUOBĖJE (netrukus jaučiau, kaip nugara remiasi į akmenukus). Wtf???? Ten pat buvo dar kažkas panašaus - ant grindų, ant stalo? - nebeatsimenu. Aš suprantu, geismas ir visa kita, bet vis tiek kažkaip too much egzotik.
Siužetas: Helsinky nuo stogo žmogus pradeda šaudyt į kitus žmones, visa knyga - to nusikaltimo genezė. Spoiler alert intriga: žmogus vaikystėj patyrė patyčias, neturėjo draugų, buvo vienišas liūdnas geekas, jį patraukė teroristai per ideologiją ir norą to belong. Nepamirštam wild sekso žvyrduobėj.
Pernelyg viskas išanalizuota ir smulkiai sukramtyta. Nepaliekama skaitytojui vietos pačiam palaužyti galvą ar įjungti vaizduotę. Užtenka tiesiog perskaityti.
In the world we live in today with gun men taking innocent lives, we all have been in tears listening to the devastating news. With this in mind I think the author has been very brave casting a scene full of horror in When Time Runs Out, with leading the reader into why and how such a horrible thing has just happened. When Aslak was a baby everybody would smile and talk to him, just like people normally do to every baby they see, but however in this story I immediately got that feeling that Aslak must have been a beautiful, cheerful boy. Despite all the sweet and innocence of Aslak he was a loner with no friends, he just didn't mix in with anyone. It isn't long before Aslak turns dangerous he climbs upon the roof of the Glass Palace in Helsinki with a gun. Chaos is about to start as he starts shooting, leaving four people with serious injuries. The police don't just arrest people, they have to talk people down from buildings and the police here have a hard time trying to talk Aslak down from the building before he shoots anyone else. As time is running out the police call Aslak's mother to help coax her son to climb down from the roof top. Will Aslak give himself up? The police don't just arrest people, they have to talk people down from buildings and the police here they have a hard time trying to talk Aslak down from the building before he shoots anyone else. As time is running out the police call Aslak's mother to help coax her son to climb down from the roof top. Will Aslak give himself up?
Dar vienas puikus kūrinys pakliuvęs man į rankas. "Kai baigiasi laikas" tai stiprus darbas apie šeimą, apie susvetimėjimą, tėvų ir vaikų santykius. Apie bandymą suprasti, ką padarėme blogai, kad viskas pasisuko tokia linkme. Mes esame įpratę stebėti tokius įvykius iš aukų perspektyvos visiškai neskirdami laiko išpuolį rengusio žmogaus artimiesiams, visiškai nekreipdami dėmesio į pasaulį, kuris subyrą, kuris palieka tik begales klausimų. Tik pradėjusi skaityti jau turėjau tam tikrą nuomonę apie šaulio artimuosius, apie jo tikslą, kodėl jis tą daro, tačiau verčiant lapą po lapo ji keitėsi. Kai kurios vietos buvo tokios jautrios, kad nejučia atrodė, kad tuoj teks nušluostyti ašarą nubyrėjusią skruostu. Kitos vietos buvo šiek tiek šokiruojančios, o dar kitos paliekančios begales klausimų, kad tikriausiai patys galėtume į juos atsakyti. Pabaigai galiu pasakyti, kad knyga yra verta viso mano skirto jai laiko ir dar to, kuris bus skirtas dar kartą pergalvoti, ką perskaičiau. Nuoširdžiai REKOMENDUOJU!
Kai baigiasi laikas, ką kiekvienas iš mūsų darome? Ogi darome tai, kas tuo metu šauna į galvą. Juk kiekvienas mes esame skirtingas individas ir kiekvienas mąstome skirtingai. Elina Hirvonen su savo naujausia knyga "Kai baigiasi laikas" mane šiek tiek šokiravo, šiek tiek nustebino, šiek tiek nuliūdino. Ne paslaptis, kad mėgstu knygas, kuriuose analizuojami tėvų ir vaikų santykiai, jų atšalimas ir kokios viso to gali būti pasekmės. O jos visada būna įvairios. Šios temos egzistavimas šioje knygoje toks šaltas kaip ir pats skandinaviškas klimatas, giliai įsismelkęs į tavo odą ir priverčiantis vietomis net sustingti tavo gyvybės tekėjimą arterijomis. Ir čia kyla vienas vienintelis klausimas, kas buvo ne taip padaryta, kad viskas pasibaigė būtent taip? Ko negalėjo atsižadėti kiekvienas knygos herojus, kad jų sūnus/brolis pasirinko tokį likimą? Vienas skaito paskaitas apie klimato kaitą, kitas atstatinėja pastatus, o trečioji dirba trečio pasaulio šalyse gelbėdama vaikus. Bet nei vienas iš jų nemato, kad viską atstatyti ir gelbėti reikia jų pačių šeimoje, kur viskas taip beprotiškai subyrėję į šipulius ir kuriems atstatyti tiesiog reikia pastangų ir laiko. Bet laikas jau yra pasibaigęs.... Todėl įvyko tai, kas turėjo įvykti. Ir visoje šioje istorijoje vis dar lieka daug neatsakytų klausimų, tačiau autorė turbūt to ir norėjo, kad kiekvienas skaitytojas juos atsakytų pats sau.
Stiprus, atviras ir labai paprastas pasakojimas, kuris aiškiai užduoda klausimus, kuriuos net nesitikėjai esant. Galbūt nujautei, bet taip niekad aiškiai sau ir neuždavei. Tuo labiau neieškojai atsakymų į juos. Bėgimas nuo tamsos, noras būti reikalingam, argumentai, pateisinantys smurtą, paprastumo siekis, nepritapimas visuomenėje ir amžina kaltės našta. Tai, ką aštriai ir tiksliai atveria kiekvienas šios istorijos sakinys. Istorijos, kuri praplečia suvokimą tos daugiabriaunės realybės, kurioje persidengia keli sluoksniai paprastų, atrodo niekuo iš masės neišsiskirančių, gyvenimų.
Alle vuorokaudessa luettu kirja oli vahvempi kuin osasin ajatella alun perusteella. Jos olisin lukenut tämän muutama vuosi sitten, heti ilmestyttyään, kun luin muutenkin vähemmän, olisin varmaan hurmaantunut enemmänkin. Nyt tarina tuntui hieman etäiseltä, tunteettomalta tai tunteita sensaationlailla hapuilevalta, en oikein tiedä kummalta enemmän.
Elina Hirvonen on kirjoittanut zeitgeist-romaanin, jonka arvo tulee tulevaisuudessa entisestään kasvamaan ilmastonmuutoksen seurauksien pahentuessa.
Ekoterrorismin kehykseen asetettu tarina on kertomus äitydestä ja vanhemmuudesta, perheestä, ja sille uhrautumisesta, rakastamisesta, suojelemisesta, itsekkyydestä, pettämisestä, sisaruussuhteista, herkkyydestä, kiusatuksi ja eristetyksi tulemisesta, yksinäisyydestä ja hyväksytyksi kokemisesta, itsensä etsimisestä sekä yrityksestä muuttaa maailmaa.
Vakar užsiminiau kolegei ir laikausi savo žodžio, kad šią knygą reikia perskaityti DABAR pat, TUOJ pat, ČIA pat!
KAI BAIGIASI LAIKAS meistriškai sukompiliuota istorija. Vakar likus 30 puslapių iki pabaigos, juos pasilikau šiandienos maršrutui Kalvarijų G. - Gedimino Pr., nes žinojau, kad namuose savęs nesuturėsiu. Priešais sėdi kostiumuoti vyrai. Du iš jų yra nugara į mane, o trečiasis veidu į mane gestikuliuodamas kalba. Rimtai į jį žiūrėti būtų sunku, kadangi jis nešioja tokius akinius, kuriuos aš būčiau turėjęs nešioti vaikystėje. Turėčiau nusišypsoti tam, kaip jis atrodo, bet vis dar liūliuoju istorijoje. Mama man visada sakydavo (vertinys iš rusų kalbos) - akys ant šlapios vietos.
Kiek ši knyga aktuali dabar, spręsti palieku Jums patiems. Pats tikiu, jog jos išleidimas reikiamu metu yra labai taikliai ištaikytas. Mėgindamas rasti vieną tinkamą žodį, apibūdinantį šią knygą, pavartočiau terorizmas. Tačiau tai rašydamas norėčiau pabrėžti, kad tai galėtų būti ne ta vienintelė reikšmė, kuri mums ateina į galvą.
Apie vyrą, kuris šeimą įsivaizduoja vaikams malantis aplinkui. Kuris ir pats malasi tarp kitų erdvių. Apie moterį, kuri nepasitiki savimi mamos vaidmeny. Kuri nusileidžia vyrui vardan to, kad jis būtų laimingas. Kuri turi SAVE - mamą ir kitą AŠ - moterį. Apie merginą, kuri nori būti kaip visi, bet labiau norėdama labiau tolsta. Apie vaikiną, kuris nepatogus, nematomas, bet liečiamas, apgaudinėjamas, tarsi paminklas. Apie kitus, kurie turi kertinius vaidmenis kiekvienam elgesio modeliui.
Pats nustebau, kai supratau, kiek ši istorija turėjo įtakos kasdieniam AŠ. Pastarosiomis dienomis jaučiausi piktas, irzlus, be gyvybės, savasties, prie ribos tarp neadekvataus elgesio ir sunkios ligos - ramybės.
Istorija, mano nuomone, labai smarki. Būtent toji, kurią kiek perleisi per save, tiek jos tavyje ir pasiliks. Manyčiau, kad nėra svarbu, koks esi - emocijų bombelė, argumentuotų paaiškinimų ir racionalių sprendimų aktyvistas ar sergantis bereikšmiste. Kiek leisies, tiek ir gausi. Norėčiau sakyti, kad dabar kiek geriau suprantu tuos, kurie išgyvena gyvenime tokias akimirkas, situacijas, nelaimes. Norėčiau sakyti, kad elgčiausi kitaip, spėčiau pastebėti visus signalus, priimčiau atitinkamus prevencinius sprendimus. Norėčiau sakyti, kad yra elgiamasi neteisingai, bet ar? Norėčiau sakyti, kad būčiau kitoks, nei mano tėvai, o obuolys vis tiek nuo obels netoli nurieda. Mes viską jaučiame, pastebime, toleruojame, akcentuojame, gretinamės, skaitome, kartojame. Nemanau, kad esame kiekvienas naujai sukurtas produktas - esame daugmaž tie patys, tik kiek kitaip užauginti, subrandinti, tobulinti, sugadinti.
Šiandien turėdamas vaikų į juos atsigręžčiau ir paklausčiau: - Ar TAU ir TAU šiandien viskas gerai? Nes gali būti, kad pasibaigus laikui, nebus ko paklausti, nebus kaip paklausti, nebebus.
Kun aika loppuu on kirja tärkeistä aiheista, joista jokaisen pitäisi lukea.
Pidin kirjasta ja luin sen lähes kokonaan yhdessä päivässä. Kirja käsittelee juuri sellaisia juttuja, joista itsekin haluaisin kirjoittaa, jos kirjoittaisin.
Kokonaisuutta kuitenkin häiritsi muutama seikka:
- ehkä turhankin monet sivupolut ja hahmot, jotka tekivät kirjasta hieman sekavan - alku, tarina imaisi kunnolla mukaansa vasta myöhemmin - loppu, jolta jäi kaipaamaan enemmän - syvyyden puute muutamien aiheiden ympäriltä
Kuitenkin enemmän pidin ja suosittelen tätä toki muillekin. Kunhan suurin kohu laskee, niin suosittelen kirjaa eritoten luettavaksi yläkouluissa ja lukioissa!
Yhdellä sanalla: hurja! Haastoi pohtimaan sekä vanhemmuutta että sitä, mitä itse tekee maailman tulevaisuuden hyväksi. Suuria aiheita, kauniisti ja saarnaamatta.
(Part of a Finnish project that celebrates Finland's 100th year of independence. 81 bloggers read altogether 101 books, and each book was selected on the basis of how it represents its publication year. I'm reading two, and although I didn't particularly like my first one, the second looks promising.)
Kun aika loppuu on monella tapaa ajaton. Vanhemmuuteen liittyvät tunteet, kuten syyllisyys ja voimattomuus, ovat sekä menneisyyttä, nykyisyyttä että tulevaisuutta. Riitänkö minä? Teenkö tarpeeksi? Arjen pienet onnen hetket voidaan muistaa vasta jälkikäteen. On laskujen maksua, harrastuksiin kiitämistä, töitä ja mitä vielä. Koko ajan rakastetaan, mutta sitä ei välttämättä sanota ääneen. Rakkautta on esimerkiksi sisarusten iltasatuhetki peiton alla vanhempien riidellessä toisessa huoneessa.
Hirvosen romaanistakin huokuu rakkaus, mutta vahvimpana epätoivo sekä epäusko. Lauran ja tämän tyttären näkökulmien vuorottelu tuo romaaniin kerroksellisuutta, ja näin muodostuva kuva muistoista on täynnä ristiriitaisuuksia ja säröjä. Muistot koostuvat pitkälti tunteista, ja faktat voivat sekoittua kuviteltuun. Tai ehkä toiveisiin.
Oma lapsi muistetaan ehkä sellaisena kuin tämän haluaisi olevan, tai millainen tämä on joskus ollut. Ehkä kuviteltua lasta ei olekaan ollut, vaan sisäinen maailma on jotain ihan muuta. Tässä onkin mielestäni yksi romaanin kiehtovimmista ajatuksista: missä määrin toisen ihmisen voi tuntea? Oli kyse sitten omasta lapsesta tai ei, kenenkään pään sisään ei voi täysin päästä. Hyvin usein myös kysytään, että miten kukaan voi antaa lapselleen anteeksi tämän tekemät rikokset. Ehkä tässä taas päästään takaisin alkuun, eli alkukantaiseen vanhemman ja lapsen suhteeseen.
Tarinan kehämäinen ja sirpaleinen rakenne on melkeinpä päällekäyvää. Hirvonen kirjoittaa elegantisti ja koskettavasti, mutta aiheiden runsaus ja tarinan rönsyily ja poukkoilu sinne tänne aiheuttaa väkisin sen, että kaikkeen ei päästä niin syvälle kuin toivoisi. Olisin kaivannut lisää iskevyyttä ja lihaa luiden päälle. Esimerkiksi ilmastonmuutosta käsitellään lähinnä sivujuonteena. Se on läsnä henkilöiden elämässä ja käynnistää tapahtumasarjan, mutta muiden teemojen rinnalla se tuntuu ohuelta. Romaanin keskiössä oleva Aslak antaa myös vaikutelman ohuesta monen asian summasta, eikä stereotyyppinen käsittelytapa paranna asiaa.
Ajattelemaan haastaminen taitaa tässä kuitenkin olla se juttu, mihin lukijat ovat tarttuneet. Vaikka itseäni jäi häiritsemään pinnallisuus ja teemojen polveilu, niin tämä on kuitenkin selvästi ansainnut paikkansa 101 kirjaa -listalla. Se on parhaimmillaan juuri perhesuhteiden ja muistojen kuvauksessa, eikä se taida menettää otettaan myöskään tulevaisuuden lukijoista.
Kun aika loppuu jättää jälkeensä myös erään hyvin olennaisen kaiun, joka voi ehkä olla peräti se kaikkein tärkein anti: toivon kipinä on aina säilytettävä, vaikka se olisi kuinka vaikeaa.
Staying with Finland, I can confidently say that When Time Runs Out by Elina Hirvonen is champing for a place in my top five of the year. I was absolutely mesmerised by the pure intensity and sensitivity of one family’s turmoil in the wake of a mass shooting. With shades of We Need To Talk About Kevin, Hirvonen meticulously and stealthily portrays the increasing emotional dislocation of a family, over a period of time, to the devastating effects of this inability for them to communicate and connect on an emotional level. Hirvonen broadens the sweep of the book even further with incisive comment on global human crises, and the ravaging of the environment which really engaged me and enraged me, but was wonderfully unflinching and truthful in its depiction. I am already recommending this left, right and centre, thrilled by its power as both a clear sighted narrative of familial breakdown, but also of the larger issues it encompasses in a comparatively condensed read.
Helsinkio centras, jaunuolis kuris nuo stogo šaudo į žmones. Mama, kuri su vakariene laukia savo sūnaus. Sesuo, kuri trečioje šalyje gydo žmones. Nesulaukus sūnaus, skaitant paskaita, mama sulaukia blogos žinios, sesuo iš draugų išgirtsa blogą žinią. Skambina vienai kitai, ir bando suprasti savo mylimo jauno žmogaus veiksmus, ar tu nujautei? Ar galėjom ką nors pakeisti? Skaitant knygą, vis norėjosi kuo greičiau rasti viso to priežastį, ir atsakymą. Knygoje paliesta daug temų, apie mus vaikus, tėvus, emocinį ryšį, tarpusavio bendravimą. Man asmeniškai norėjosi daugiau išplėtojimo, giliau pakapstyti. Knyga labai priminė Jodi Picoult "devyniolika minučių".
Noin kerran viidessä vuodessa käteeni osuu romaani, joka itkettää silkasta arkisesta ihmisyydestä, tämä oli sellainen. Miten me kasvamme meiksi, miten me kasvatamme rakkaimpamme, missä tapahtuu vakava harha askel, vai onko sellaista, mihin yksinäisyys vie, kenen vika, kenen vastuu. Näitä jäin pohtimaan. Lisäksi verrattain harvoin olen lukenut kirjaa, joka on tuttu, piilevän analyyttinen, tunnistettava tulevaisuuden kuva.
Koukuttava, ahdistava. Herättää ajatuksia niin ilmastonmuutoksesta kuin ihmisistäkin. Harmaana sadepäivänä luettu teos saa maailman näyttämään melko lohduttomalta paikalta. Suosittelen lukemaan, ravisteli. (Tein muuten huomion: hyvin monessa viime aikoina lukemassani suomalaisessa romaanissa on ahdistavan ongelmallinen perhesuhde.)
Wrongly marketed as a thriller in the UK, this book is a superbly powerful character study that centres around a shooting in Helsinki. Despite the errors made in a rushed translation, I couldn't read this one fast enough.
Lisää liian dramaattisia sukutarinoita. Tässä(kin) kirjassa isien ja äitien synnit monessa sukupolvessa kaatuvat tarinassa esitellyn sukupolven päälle kammottavina tapahtumina, joita ei voi mitenkään välttää. Äiti potee äitiysahdistusta, isä jää etäiseksi, sisar irrottautuu perheestä kokonaan ja veli jää kamppailemaan masennuksensa ja maailmantuskansa kanssa.
Ehkä teemoja oli kirjassa liikaa (äitiys, vanhemmuus, pitkä parisuhde, ilmastoahdistus, masennus, koulukiusaus, syrjäytyminen, internet) enkä sen vuoksi päässyt oikein kehenkään henkilöön kiinni. Myös tapahtumat olivat mielestäni epäuskottavia, enkä oikein vakuuttunut kirjan sijoittumisesta ajassakaan. Irrallinen ja hajanainen olo jäi tästä teoksesta.
Istoriją pasakoja iš savo pusės 3 veikėjai: mama (nenorėjusi vaikų), dukra (norėjusi turėti įprastą šeimą ir būti matoma) ir sūnus (šaulys, teroristas, kitoks vaikas, trokštantis atrasti savo vietą pasaulyje, prie ko nors pritapti). Paliečiamos klimato kaitos, vienišumo šeimoje, neišsipildžiusių lūkesčių, nepritapimo visuomenėje temos. Privertė susimąstyti, kad visuomenėje užjaučiamos tik aukų šeimos, o ką išgyvena žudiko artimieji, kurie negali išlieti savo skausmo ir privalo laikyti viską savyje.
After reading the first few chapters I thought this would be a rather interesting read, yet the more pages I turned the more my disappointment grew.
That initial intensity of a rogue roof top gunman morphed into ‘ordeal by flashback’. When the shockwaves of the shooter’s actions reached the main characters at the epicentre of the crisis they each begin to analyse their actions, and for me that is where the momentum ceased.
As the story meandered further down the path of ‘where did it all go wrong’ it seemed to lose itself along the way. Don’t get me wrong, I have no objection to narrators reflecting on life’s poignant ‘what ifs’, but I didn’t expect this would be the main plot development when it had promised so much more.
On a positive side, the condensed the chapters were a bonus as they enabled me to read in little nuggets rather than one big chunk. Plus these chapters where headed with an alternating narrator’s name but the ones involving the shooter were untitled, which gave a greater sense of their invisibility and detachment from those around them.
No doubt there will be many other readers who will appreciate how the network of those closest to us may influence the choices we make. For me, I’m very sad to say this wasn’t one of my favourites.
(I received a copy of this title via the publisher's "Readers First" website, so huge thanks to them for the opportunity.)
Tärkeän aiheensa takia tekisi mieli antaa parempi arvio, mutta kirja on aina paljon muutakin kuin aiheensa. Muilta osin arvioituna tämä oli mielestäni täysin keskinkertainen kirja. Hahmot koin stereotyyppisiksi. Esimerkiksi joukkosurmaaja Aslak oli oikea kliseepommi. Hän (yllätys, yllätys) viilteli itseään, asui pimennettyssä huoneessa, söi pelkkää pitsaa, ei siivonnut, ei käynyt suihkussa, ei välittänyt ulkonäöstään, pelasi pelejä jne. Lisäksi kohdat, jotka oli tarkoitettu herkiksi ja koskettaviksi olivat paikka paikoin hyvin imeliä: poika keijunsiivet selässään jne. Kielessä välillä saarnaava ja esseemäinen ote, mutta hyvää oli se, että kieli oli selkeää. Missään vaiheessa kirja ei koskettanut, vaikka yleensä liikutun helposti. Hyvä idea oli sijoittaa kirja tulevaisuuteen, mutta silti ihmetytti, että kirjan mukaan 15 vuoden päästä teknologia mm. internetin ja tietokoneiden suhteen ei vaikuttanut muuttuneen juuri lainkaan.