„Būdami dvidešimt penkerių, vyrai manosi jau viską žiną; trisdešimtmečiai paprastai per daug dirba ir būna pervargę; keturiasdešimtmečiai pasakoja begalines istorijas – visą cigarą surūko, kol užbaigia; šešiasdešimt... na, kai šešiasdešimt, tai jau netoli ir septyniasdešimt; o penkiasdešimt – malonus brandos amžius. Man patinka penkiasdešimtmečiai.“
Visi šio rinkinio apsakymai – labai keistos, svaiginančiu džiazo ritmu skambančios istorijos. Apie meilę ir nusivylimą, sėkmę ir grožį. Viename laiške F. S. Fitzgeraldas savo sesutei Annabel patarė, ką ji turėtų daryti, kad patiktų vaikinams. Tuos patarimus rasite apsakyme „Bernisė nusikerpa plaukus“. Romantiškai nusiteikusios pietietės neviltį Šiaurėje, kur visi pamažu niursta ir liūdnėja, pajusite skaitydami „Ledo rūmus“. O „Žiemos svajos“ – savotiški „Didžiojo Getsbio“ apmatai. „Beprotiškas sekmadienis“... tai „ne diena, o veikiau properša tarp dviejų kitų dienų“. Lemtinga properša. „Trumpa kelionė namo“ – šiurpokas pasakojimas, keistumu beveik prilygstantis „Keistai Bendžamino Batono istorijai“, pagal kurią 2008 m. režisierius Davidas Fincheris sukūrė fantastinę dramą, pelniusią daugybę kino apdovanojimų.
Apsakymai imti iš rinkinio Short Stories (1989 m.).
Francis Scott Key Fitzgerald, widely known simply as Scott Fitzgerald, was an American novelist, essayist, and short story writer. He is best known for his novels depicting the flamboyance and excess of the Jazz Age, a term he popularized in his short story collection Tales of the Jazz Age. During his lifetime, he published four novels, four story collections, and 164 short stories. Although he achieved temporary popular success and fortune in the 1920s, Fitzgerald received critical acclaim only after his death and is now widely regarded as one of the greatest American writers of the 20th century. Born into a middle-class family in Saint Paul, Minnesota, Fitzgerald was raised primarily in New York state. He attended Princeton University where he befriended future literary critic Edmund Wilson. Owing to a failed romantic relationship with Chicago socialite Ginevra King, he dropped out in 1917 to join the United States Army during World War I. While stationed in Alabama, he met Zelda Sayre, a Southern debutante who belonged to Montgomery's exclusive country-club set. Although she initially rejected Fitzgerald's marriage proposal due to his lack of financial prospects, Zelda agreed to marry him after he published the commercially successful This Side of Paradise (1920). The novel became a cultural sensation and cemented his reputation as one of the eminent writers of the decade. His second novel, The Beautiful and Damned (1922), propelled him further into the cultural elite. To maintain his affluent lifestyle, he wrote numerous stories for popular magazines such as The Saturday Evening Post, Collier's Weekly, and Esquire. During this period, Fitzgerald frequented Europe, where he befriended modernist writers and artists of the "Lost Generation" expatriate community, including Ernest Hemingway. His third novel, The Great Gatsby (1925), received generally favorable reviews but was a commercial failure, selling fewer than 23,000 copies in its first year. Despite its lackluster debut, The Great Gatsby is now hailed by some literary critics as the "Great American Novel". Following the deterioration of his wife's mental health and her placement in a mental institute for schizophrenia, Fitzgerald completed his final novel, Tender Is the Night (1934). Struggling financially because of the declining popularity of his works during the Great Depression, Fitzgerald moved to Hollywood, where he embarked upon an unsuccessful career as a screenwriter. While living in Hollywood, he cohabited with columnist Sheilah Graham, his final companion before his death. After a long struggle with alcoholism, he attained sobriety only to die of a heart attack in 1940, at 44. His friend Edmund Wilson edited and published an unfinished fifth novel, The Last Tycoon (1941), after Fitzgerald's death. In 1993, a new edition was published as The Love of the Last Tycoon, edited by Matthew J. Bruccoli.
F. Scott Fitzgerald "Keista Bendžamino Batono istorija ir kiti apsakymai" - tai šešių apsakymų rinkinys, kurį skaitydama negalėjau atsistebėti, kiek daug autorius sugeba pasakyti ir sukurti tokius įsimenačius, gyvus veikėjus turėdamas tik keliasdešimt puslapių. Atrodo, jog iš trumpučių istorijų pasisemi tiek, kiek iš ilgiausių romanų. Labiausiai patikę apsakymai - "Keista Bendžamino Batono istorija" ir "Bernisė nusikerpa plaukus", bet visi savaip sužavėjo. Aprašyme rinkinys labai taikliai apibūdintas, kaip "svaiginančiu džiazo ritmu skambančios istorijos". Siūlau net tiems, kam nepatinka apsakymai, Fitzgerald'as pakeis nusistatymą!
Kiek aplink gerų atsiliepimų apie Fitzgerald'o kūrybą. Vieni jį laiko įkvėpėju, kiti - literatūrine meile. Man kol kas nei viena, nei kita. Bet kasmet perskaitau po jo kūrybos knygą ir atrandu kažką naujo. Pirmoji mano skaityta buvo "Sugautas šešėlis", pamenu tik tiek, jog kaskart pabaigus trumputę istoriją, norėjosi dar ir dar, ir vis apnikdavo mintys apie apsakymų pabaigą: "tai kaip viskas klojosi toliau?", mat dauguma kūrinių man pasirodydavo be aiškios pabaigos, su daug vietos interpretacijai.
Šioji šiek tiek kitokia, bet patikusi labiau. Pirmieji apsakymai išvis kosmosas (Keista Bendžamino Batono istorija, Bernisė nusikerpa plaukus). Galėčiau apibūdinti vieninteliais žodžiais - neįtikėtinos ir giliai paveikiančios. Sakyčiau, jog priminė knygą "Tai, ko netekome ugnyje", mano vieną mylimiausių apsakymų rinkinių. Ne kiekvienas Fitzgerald'o apsakymas paliečia, jų yra įvairių, skirtingų literatūrinių skonių - kiekvienas atras savąjį.
Tai va taip ir būna su tais apsakymais. Atrodo skaitai, įsijauti, įsimyli ir bam netikėtai baigiasi, o tada tik norisi daugiau. Arba, atvirkščiai, beskaitydamas jauti, kad ne tavo skoniui ar nosiai kūrinys ir keliauji prie kito. Visada sunku spręsti apie knygą kaip apie apsakymų visumą, tačiau šią vertinu labai palankiai ir visiems rekomenduoju.
www.facebook.com/miciausknygos Vienintelė istorija, kuri patiko šioje knygoje buvo apie Bendžaminą Batoną. Kitos istorijos trumpos, tai susidaro įspūdis, kad pateiktos tik tam, kad susidarytų minimalios apimties knyga. Bandžiau jas skaityti, bet nepatiko, tas pateikiamas tuometinių vyrų naivumas ir lakstymas palei moterų sijonus. Tiesiog negaliu, tokiose istorijose jaučiu negatyvą šiuo požiūriu. Suprantu, tai klasika ir pan, tačiau vistiek nesuprantu kodėl šios istorijos tokios mėgstamos. Knygą sudaro penkios istorijos kurios vienaip ar kitaip pasakoja apie tuometinį visuomenės gyvenimą, kuris sukasi apie vyrus, moteris, šokių vakarus. Gryna tų laikų muilo opera.
Keistai nuskambės, bet nesu didelė apsakymų gerbėja, o jei juos ir skaitau, tai tikrai turi būti nepriekaištingai parašyti ir su gilia prasme. Kurių negaliu visų perskaityti vienu ypu, o tik po vieną per dieną, kad susivokčiau, kas buvo norima pasakyti autoriaus ir kokią prasmę jie suteikia. F. Scott Fitzgerald man nėra tas autorius, kurį aš beprotiškai mėgčiau ir garbinčiau, bet prisipažinsiu, kad jo "Didysis Getsbis" man buvo tikras gardumynas ne tik perskaičius mokykloje, bet ir prieš kelerius metus vėl pakartotinai jį prisiminus, o apie filmą tai jau net nekalbu, nes tai buvo kažkas tokio, kas nenusakoma žodžiais. Todėl pasirodžius "Keista Bendžamino Batono istorija ir kiti apsakymai", nesuskubau skaityti, nes žinau, kad geras knygas kartais reikia pasilikti desertui ir mėgautis tomis akimirkomis iš lėto ir neskubant. Turbūt dar neminėjau, kad be spalvotų knygų viršelių, man patinka niūrūs, juodi, su žmonių veidais. Galbūt juokingai nuskambės, bet mano giliu įsitikinimu, kad kuo niūresnis viršelis, tuo knyga yra įdomesnė. Ši kažkiek priminė man John Williams "Stouneris" knygos viršelį, todėl nusprendžiau, kad metas imtis ir Bendžamino Batono istorijos. Jei atvirai, tik perskaičius pastarąją, sustojau skaityti. Kodėl? Todėl, kad toks gilus, dviprasmis ir sukrečiantis pasakojimas pats priverčia tave sustoti, apmąstyti tai, ką perskaitei ir "kapstytis" tarp eilučių, norint dar kažką įžvelgti giliau. Anksčiau taip giliai mane priversdavo susimąstyti tik Jurgos Ivanauskaitės kūryba, kuriai buvau neabejinga. Apie kitus šios knygos apsakymus net nenoriu užsiminti, nes juos tiesiog reikia perskaityti ir jais mėgautis. Jie atrodo visi tokie fantastiniai, bet kartu tokie realistiški, kad perskaitęs pabaigą lieki apstulbęs, sukrėstas, susimąstęs ir dar vis iš naujo bandantis perskaityti paskutines eilutes, kad kūrinio kulminacija dar ilgai liktų atmintyje. Rekomenduoju tikriems geros literatūros gurmanams :)
Tai ne pirma skaityta šio autoriaus knyga ir galiu pasakyti, kad man labai patinka tokio tipo kūryba bei apsakymai. Ypač rekomenduoju skaitinį tiems, kurie skuba ir neturi laiko skaityti. Trumpi apsakymai padės ne tik nusikelti į XX a. pradžią, bet ir gerai praleisti laiką old money aplinkoje.
+ už „Keisą Bendžamino Batono istoriją”, „Ledo rūmus”, „Žiemos svajas”, „Beprotišką sekmadienį” ir „Trumpą kelionę namo” - apsakymus, kurie sužavėjo ir labai labai sujaudino; + užtai, kad kai kurie apsakymai išties primena klasikus - Salinger „Rugiuose prie bedugnės”, Austen „Puikybė ir prietarai”; + už, paviršutiniškai žvelgiant, lengvučius apsakymus, kurie savyje slepia gilią poteksę; + už tai, kad ši knyga yra kažkas tokio, po kurios tik dar labiau pamilsti skaitymą ir vis labiau norisi atrasti daugiau tokių panašių literatūrinių lobių; - už „Bernisę nusikerpa plaukus” - patį nelogiškiausią ir labiausiai kankinantį apsakymą.
Mano kolekcijoje glūdi dvi Francis Scott Fitzgerald knygos. Viena iš jų – būtent apsakymų rinkinys „Keista Bendžamino Batono istorija ir kiti apsakymai“. Iš jos nemažai ko tikėjausi, mat tai – apsakymų rinkinys, o apsakymai, kiek teko su jais susidurti, juos skaityti, man patinka visada. Tai lengvi, didelio dėmesio nereikalaujantys, bet pakankamai įtraukiantys kūriniai, savotiškai ypatingi ir savaip įsimenantys. Būtent dėl to lengvumo pasirinkau knygą skaityti rytais.
Tikrai negaliu paneigti, kad knygoje sudėti apsakymai yra išskirtiniai, kai kada jie net keisti, verčiantys susimąstyti, apie ką čia iš tiesų rašoma. Visi jie, kaip teigiama anotacijoje, svaiginančio džiazo ritmu skambančios istorijos, užburiančios, liūliuojančios savuose glėbiuose. Kiekvienas apsakymas turi savo paskirtį, unikalią mintį, kilmės istoriją, neretai susipinančią su pačio autoriaus gyvenimu, mintimis. Pavyzdžiui, kūrinys „Žiemos svajos“ įvardijamas lyg savotiški „Didžiojo Getsbio“ apmatai, Fitzgeraldo patarimus mažajai sesutei Annabel rasite apsakyme „Bernisė nusikerpa plaukus“, o „Beprotiškas sekmadienis“ keistai veikiau prilygsta properšai tarp dviejų dienų nei pačiai pilnai dienai, kas parodo rašytojo kūrybingumą, gebėjimą rašyti ne paprastą, lygų, bet įdomų ir savotišką tekstą.
Ne visi apsakymai įsiminė, dabar, aprašinėdama knygą po netrumpo laiko nuo skaitymo pabaigos, galiu pasakyti, kad jų visų tikrai neprisimenu. Nežinau ar todėl, kad ne visi man patiko ir specifiškai išsiskyrė, ar dėl to, kad mano atmintis šiaip prasta. Tikriausiai tiksliai atsakyti ir negalėsiu, bet žinau, jog ne visi šeši sutalpinti kūriniai mane sužavėjo.
Labiausiai patikęs apsakymas vienareikšmiškai būtų pats pirmasis, pavadinimu „Keista Bendžamino Batono istorija“. Per daug neišduosiu, tačiau tai išskirtinis, labai labai keistas pasakojimas apie Bendžamino Batono gyvenimą nuo pat pirmos gimimo dienos iki senatvės gniaužtų. Ar reikėtų sakyti atvirkščiai...? Trumpas, bet aiškus, neperpildytas ir neištemptas apsakymas, labai skaniai susikaitęs ankstyvais rytais, kai visi dar miega ir pasaulis toks jaunas, toks pat kaip ir... Na, viskas, patylėsiu. Sunku apibūdinti jį neišplepant detalių, tad perskaitykit ir sužinokit patys, kaip ten viskas klostosi.
Kaip dažnai daroma ko nors vertinimuose, apdovanojimuose, pridėsiu 𝘩𝘰𝘯𝘰𝘳𝘢𝘣𝘭𝘦 𝘮𝘦𝘯𝘵𝘪𝘰𝘯𝘴 (garbingus paminėjimus), t. y. apsakymus, ne visai sužavėjusius, tačiau visai įdomius, potencialo turinčius pasakojimus. Tokiai kategorijai priskirčiau šiuos: „Bernisė nusikerpa plaukus“, „Beprotiškas sekmadienis“, „Žiemos svajos“.
Apibendrinant, Francis Scott Fitzgerald apsakymų rinkinys „Keista Bendžamino Batono istorija ir kiti apsakymai“ iš tiesų atitinka savo pavadinimą. Man jame paminimas apsakymas ir pasirodė pats ryškiausias iš visų, iki galo nulipdytas, turintis aiškią mintį, savo keistumu ne atbaidantis, o traukiantis. Kiti kūriniai mano akyse buvo kiek blankesni, pirmajam tikrai neprilygo, nors galėjo. Kai kurios istorijų idėjos pasirodė labai geros, tačiau nepilnai išvystytos ar kažkaip kitaip pateiktos, nei norėjosi. Nežinau, ar tai aš nesutinku su F. Scott Fitzgerald rašymo stiliumi, ar tai lėmė kas nors kita, bet jo apsakymų rinkinys paliko mane su tokiomis mintimis. Negaliu teigti, kad visiškai nepatiko, bet ir nebuvo nieko ypatingai įspūdingo.
Visgi pažinties pradžia su šiuo rašytoju nebloga. Tikrai imsiu skaityti ir kitą jo kūrinį, glūdintį mano asmeninėje bibliotekoje, - „Švelni naktis“. Iš aprašymo spėju, jog knyga bus visai kitokio stiliaus, tad tikiuosi, kad patiks kiek labiau nei rašytojo apsakymai. O juos perskaityti vis tiek rekomenduočiau norintiems lengvų, nesudėtingų ir unikalių pasakojimų, ne visada logiškų, tačiau savotiškai įdomių istorijų. Ir žinoma, Sofoklio leidyklos serijos „Kultinės knygos“ rinkėjams.
Sunku patikėti, kad iš 40 psl istorijos yra sukurtas filmas. Knygoje yra 6 apsakymai apie meilę ir nusivylimą, sėkmę ir grožį. Labai panaši tematika su "Didysis Getsbis" jei patiko ji, patiks ir ši.
"Būdami dvidešimt penkerių, vyrai manosi jau viską žino: trisdešimtmečiai paprastai per daug dirba ir būna pervarge; keturiasdešimtmečiai pasakoja begalinės istorijas - visą cigarą surūko, kol užbaigia; šešiasdešimtmečiai... Na, kai šešiasdešimt, tai jau netoli ir septyniasdešimt, o penkiasdešimt - malonus brandos amžius. "
Tikra atgaiva sielai! Vietomis juokiausi balsu. Nesu apsakymų maniakė, bet knyga labai patiko. Cinizmu, humoru, romantiškais laikais, smagiais siužetais, tokiu pasiutusiu polėkiu ir šviežumu, menas rašyti taip paprastaiir kartu uždegčiai. Be galo gaila, kad pirmasis apsakymas nevirto romanu (bet virto puikiu filmu!), paskutinis apsakymas liko nesuprastas.
Viešai paskelbiu, jog F. Scott Fitzgerald nuo šiol mano vienas iš mėgstamiausių rašytojų! Ir neabejotinai ši knyga keliaus į mano geriausiųjų 2018m. sąrašą. O ar Jūs jau susipažinote su juo? Jei ne, tai manau nieko negali būti geriau, nei ši knyga! Kodėl? Visų pirma, todėl kad skaitant apima toks jausmas, tarsi sėdi su draugu ir klausai jo pasakojimų. Lengvai, žaismingai, su šypsenėle lūpose. Vietomis pasijuoki, vietomis tik įsitempi ir gaudai kiekvieną žodį, jog neprasprūstų koks padūkėlis tau pro ausį. Klausai ir net neabejoji pasakojimų tikrumu. Tik linksi galva pritariamai ir lauki kuo viskas baigsis. Antra, tai autoriaus iškalbingumas ir sugebėjimas net paprastus dalykus aprašyti taip, tarsi tai būtų didžiausias stebuklas. Tas žodžių žaismas, kurio buvo ne per daug, kad erzintų ir ne per mažai, jog kūriniui suteiktų žavesio.
... visuose kelio posūkiuose sutemos jau mieguistai žaidė šaškėmis su blėstančia dienos šviesa.
Nors visi apsakymai trumpi, bet pilni ryškių, išskirtinių ir netradicinių herojų. Visi savaip įtraukiantys ir nepaleidžiantys. Knyga vos 200 puslapių ir juose sutelpa 6 apsakymai, bet man asmeniškai nesinorėjo visko perskaityti per vieną dieną. Kaip tik atvirkščiai - po kiekvienos istorijos norėjosi padaryti pertrauką, atsikvėpti ir "suvirškinti", tarsi kiekviena istorija būtų atskira knyga. Visi apsakymai labai skirtingi: vieni gyvenimiški, kiti su mistikos prieskoniu, tad turėtų tikti ir patikti įvairių žanrų mėgėjams :) Tiesa visuose galima rasti kai ką panašaus - tai nuostabaus grožio merginą (dažniausiai aukštuomenės), be galo ją mylintį vaikiną, į kurį jo simpatija nekreipia dėmesio ir žinoma šokius. Toks įspūdis, jog autorius gyveno tame pasaulyje ir sėmėsi įkvėpimo savo kūriniams būtent iš to meto socialinio gyvenimo. Šiaip nesu mėgėja apsakymų, nes juose man trūksta "gilumo", išbaigtumo... Bet šie mane tiesiog sužavėjo :) Tokiais atvejais pagalvoji - štai ką reiškia talentas. Labai išsiplėsti nenoriu, nes ir pačios istorijos trumpos, tiesiog dar noriu paminėti, jog tai puiki atostogų knyga. Kai nereikia sėdėti įkritus į knygą ir pražiopsoti gražiausias atostogų akimirkas su pasiteisinimu "na juk dar vienas puslapis ir baigiu" :) Kai vienu prisedimi perskaitai viena istorija ir gali eiti braidyti tarp šokančių bangų. Tiesiog tobula! 
Ši knyga, priešingai nei šio autoriaus „Sugautas šešėlis“ knyga, kurią esu skaičiusi, man tikrai patiko.
Bendra visų 6 apsakymų tema - pavydas, pasireiškiantis vienokia ar kitokia forma, tačiau tikrai aiškiai pastebimas.⠀
Labiausiai patiko 2 apsakymai - „Keista Bendžamino Batono istorija“ ir „Žiemos svajos“.⠀
Pirmasis buvo toks visiškai netikėtas ir keistas, bet gerąja prasme. Perskaičiusi pavadinimą, iškart pradėjau kurti įvairias vizijas, kas ir kaip bus, bet su visomis prašoviau, likau maloniai nustebinta. Nors pati istorija keista ir fiziškai neįmanoma, bet ją skaityti tikrai buvo įdomu, autorius įtaigiai aprašė veikėjų jausmus, elgseną, pateikė aiškius išvaizdos aprašymus, kurie tikrai buvo reikalingi įspūdžiui sustiprinti. Šis apsakymas paliko keistus jausmus manyje, bet kol kas nieko panašaus nebuvau skaičiusi.⠀
Antrasis patikęs apsakymas apie meilę, bet tokią realistišką ir neišgalvotą, lygiai taip, kaip dažnai nutinka mūsų gyvenime - kai įsimylime žmogų, jo nepamirštame jokiomis aplinkybėmis ir, rodos, viską padarytume, kad tik galėtume būti kartu.⠀
Mažiausiai patikęs apsakymas - „Trumpa kelionė namo“. Man asmeniškai tai pasirodė mažiausiai įtikima ir ne itin įdomi istorija, daugelyje vietų trūko logiškumo, įtaigumo bei tikslumo.⠀
Nuostabios apysakos. Skirtingos, bet tuo pačiu turinčios daug bendrą. Jose detaliai apžvelgiamos ir kvescionuojamos tokios temos kaip žmogiškumas, meilė, sąžinė, tėvų ir vaikų santykiai, draugystė, materializmas, jaunystė. Apysakos pilnos nuostabių gamtos ir aplinkos aprašymų taip kaip sugeba tik pats F. Scott Fitzgerald. Apysakos gražios ir tuo, kad juose susipina skaudi realybė, fantastika, meilės kerai ir žmogiškosios ydos. Nors apysakos parašytos labai seniai, jos nėra senamadiškos ir yra itin lengvai skaitomos. Kiekvieną istoriją galima pukiai pritaikyti šiuolaikiniame pasaulyje. Aptariamos temos vis dar tebėra aktualios ir šiandien. Knyga puikiai tinka greitiems skaitiniams, bet priverčianti ir susimąstyti.
꧁ F. Scott Fitzgerald- Keista Bendžamino Batono istorija ir kiti apsakymai꧂
➪Tai jau antroji mano skaityta autoriaus knyga. “Sugautas šešėlis” vis dar mano viena iš mėgstamiausių knygų. Tad negalėjau neperskaityti ir šios, kuri traukė kaip magnetas, kiekvieną kartą praeinant pro lentyną. Tarsi kvietė: paimk mane ir greičiau perskaityk. Tai gi, pasidaviau ir skaičiau. Ir tai buvo dar geriau nei pirmoji autoriaus knyga.
📚 Tai šešių labai keistų apsakymų rinkinys, kuris jau nuo pradžių įtraukia ir stebina savo unikalumu. Pirmoji apysaka, kuri skamba kaip ir knygos pavadinimas, tarsi skatina skaitytoją pažvelgti į gyvenimą šiek tiek kitokiu kampu, lyg pasaulis būtų atvirkščias, kuriame viskas įmanoma, tik žmogus turi išeiti iš savo suvokimo ribų ir nebijoti kitoniškumo. ,,Bernisė nusikerpa plaukus” labai subtiliai bandoma perteikti gyvenimo tiesas: kokia turi būti mergina, kad patiktų vaikinui. Tarsi iškeliama tuštybė į dienos šviesą ir šmaikščiai pasijuokiama iš naivumo ir grožio. „Ledo rūmai” puikiai perteikia skirtingus žmoniu charakterius suformuotus aplinkybių. Na, o apie ,,Žiemos svajas”, ,,Beprotiška sekmadienį” , ,,Trumpa kelionė namo“ nepasakosiu. Lai lieka staigmena.
➪rekomenduoju šią knyga visiems, kas mėgsta kiek keistokas, šiurpokas, gilias apysakas. Tikrai reiks daug skaityti tarp eilučių, bet verta.
Apsakymų rinktinės nėra mano mėgstamiausias žanras, Fitzgeraldas nėra man patinkantis rašytoja, tad nežinau ko aš čia tikėjausi, bet gavau tai ką ir turėjau gauti. Rinktinė tikrai nėra bloga, buvo du tikrai geri apsakymai "Bernisė nusikerpa plaukus" ir "Ledo rūmai", o kiti egzistavo ir tiek. Kartais gerai ir tokios pamokos, supranti ko pačiam nereikia toliau skaityti ir eini ieškotis naujos knygos.
Knyga susideda iš apsakymų, pasakojant istorijas apie 19 a. pabaigos - 20 a. pradžios JAV, neatsiribojant nuo anksčiau įvykusio Pilietinio karo nuoskaudų. Knygoje daug tuometinio idealistinio romantizmo, kuris man pasirodė kiek perspaustas, momentais ji kažkuo primine ir "Rugiuose prie bedugnės". Bet kuriuo atveju, tarp apsakymų yra ir Bendžamino Butono istorija, kuri nėra visiškai tapati tikrai puikiam filmui.
"Keista Bedžamino Batono istorija" (prieš 10 m. perkelta į kino ekranus filme su B. Pittu ir C. Blanchet) ir dar 5 nuostabūs apsakymai - "Bernisė nusikerpa plaukus", "Ledo rūmai", "Žiemos svajos", "Beprotiškas sekmadienis" ir "Trumpa kelionė namo". Nors vos 200 psl. ir įveikiam per 1-2 dienas, tačiau iš tikrųjų pažintis su F. S. Fitzgeraldu verta lėto skaitymo malonumo.
Keista, tačiau labiausiai patiko „Keista Bendžamino Batono istorija“, nors siužetą žinojau iš filmo. Bet vis tiek 5+ už pasakotojo meistriškumą ir humorą. Prasčiausiai susiskaitė „Bernisė nusikerpa plaukus“ (3+). Visi kiti apsakymai - 4. Visą rinkinį perskaičiau su malonumu, juolab kad skaitymas neprailgsta.
Apsakymai man rečiau skaitomas žanras, bet įdomus. Kitoks. Trumpos koncentruotos istorijos. Šįkart buvo pirmoji pažintis su F. Scott Fitzgerald, kuris šiais savo apsakymais netikėtai stipriai įtraukė - istorijos tarsi lengvos Getsbio laikų akimirkos, tačiau savyje turinčios kažko prikaustančio dėmesį. Paskaitykit.
Kai mums aštuoniolika, mūsų įsitikinimai - kaip viršukalnės, nuo kurių žvelgiame į pasaulį; o kai keturiasdešimt penkeri, - kaip olos, kuriose slepiamės.