What do you think?
Rate this book
Mergina po vidurnakčio
Naujienų portalo redaktorė Ema per metus persikrausto net šešis kartus. Sostinėje gyvenanti trisdešimtmetė vis pakuoja daiktus ir ieško naujų namų. Susitinka su draugais ir padeda jiems gelbėti savo gyvenimus. Bendrauja interneto pažinčių svetainėse ir vaikšto į pasimatymus, ieškodama to, kuris padės užmiršti praeities žaizdas bei susikurti nuostabią ateitį. Tik ar tai įmanoma?
Linksmas, šmaikštus ir šiek tiek sarkastiškas romanas apie santykius, kurie netrunka nė trejų metų. Apie moterų draugystę ir jų ryžtą rizikuoti. Apie nesėkmes ir džiaugsmus, kurie subrandina ir stiprina. Ir, žinoma, apie meilę, kuria apdovanojami drąsiausieji.
Linksmas, šmaikštus ir šiek tiek sarkastiškas romanas apie santykius, kurie netrunka nė trejų metų. Apie moterų draugystę ir jų ryžtą rizikuoti. Apie nesėkmes ir džiaugsmus, kurie subrandina ir stiprina. Ir, žinoma, apie meilę, kuria apdovanojami drąsiausieji.
128 pages, Hardcover
First published May 18, 2018
1 person is currently reading
32 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 21 of 21 reviews
April 17, 2019
Ne dažnai į rankas tenka paimti lietuvių autorių knygą. Vyrauja nuomonė, jog lietuvių literatūra persmelkta negatyvumo, blogų emocijų ir pilkumo. Tačiau kaskart pamatant išleistas naujienas, kyla susižavėjimas, nes dauguma autorių pradeda kurti kelionių, santykių, savų išgyvenimų, pamokymų, meilės ir kt. temomis, kurios ne visada yra neigiamos. Galima rasti tiek detektyvų, tiek veiksmo trilerių. Pasirinkimas tik auga.
Šią Editos Puskunigytės knygą gavau dovanų iš žmogaus, kuriam ji nepaliko didelio įspūdžio. Apskritai aplink šį kūrinį sklando gana vidutiniški arba net prastoki atsiliepimai. Mintyse bandos vedama nesitikėjau kažko pernelyg įspūdingo, labiau lengvo romano vienam vakarui. Lengvą romaną savo turiniu radau, tačiau jis taip pat paliečia ir labai svarbias temas moterims. Ar tikrai būtina sukurti šeimą, kol nepasiekei trisdešimties metų ribos, ar nuolatinis "kada susilauksi vaikų" skambėjimas ausyse yra normalus, ar ilgai galima kentėti aplinkinių spaudimą šia ir kitomis panašiomis temomis. Negi iš tiesų moters gyvenimo prasmė po savęs palikti palikuonių?
Labai nustebino ir rašymo stilius (gerąja prasme, suprantama). Nedvelkė nei banalumu, nei paaugliškais dialogais ar perdėtu dirbtiniu meniškumu, su kuriais tenka susidurti kituose lietuvių autorių kūriniuose. O vyšnaitę ant torto atstojo gera humoro dozė. Pagrindinė veikėja ne iš kelmo spirta, puikiai susidorojanti su nepatinkančiais vyrais, tokia sarkastiška ir savita. Taip pat be galo mylinti literatūrą. Negaliu nepacituoti: "Pasimatymai su literatūra vertingiausi. Deja, ne visi vyrai žino, kad geriausios meilužės - knygos.".
Labai rekomenduoju suteikti šansą šiam kūriniui, o jeigu ir nepatiks, daug laiko nesugaišite, nes knyga tik 128 puslapių. O aš tikrai stovėsiu eilėje kitų metų Knygų Mugėje su mintimis gauti autografą.
Šią Editos Puskunigytės knygą gavau dovanų iš žmogaus, kuriam ji nepaliko didelio įspūdžio. Apskritai aplink šį kūrinį sklando gana vidutiniški arba net prastoki atsiliepimai. Mintyse bandos vedama nesitikėjau kažko pernelyg įspūdingo, labiau lengvo romano vienam vakarui. Lengvą romaną savo turiniu radau, tačiau jis taip pat paliečia ir labai svarbias temas moterims. Ar tikrai būtina sukurti šeimą, kol nepasiekei trisdešimties metų ribos, ar nuolatinis "kada susilauksi vaikų" skambėjimas ausyse yra normalus, ar ilgai galima kentėti aplinkinių spaudimą šia ir kitomis panašiomis temomis. Negi iš tiesų moters gyvenimo prasmė po savęs palikti palikuonių?
Labai nustebino ir rašymo stilius (gerąja prasme, suprantama). Nedvelkė nei banalumu, nei paaugliškais dialogais ar perdėtu dirbtiniu meniškumu, su kuriais tenka susidurti kituose lietuvių autorių kūriniuose. O vyšnaitę ant torto atstojo gera humoro dozė. Pagrindinė veikėja ne iš kelmo spirta, puikiai susidorojanti su nepatinkančiais vyrais, tokia sarkastiška ir savita. Taip pat be galo mylinti literatūrą. Negaliu nepacituoti: "Pasimatymai su literatūra vertingiausi. Deja, ne visi vyrai žino, kad geriausios meilužės - knygos.".
Labai rekomenduoju suteikti šansą šiam kūriniui, o jeigu ir nepatiks, daug laiko nesugaišite, nes knyga tik 128 puslapių. O aš tikrai stovėsiu eilėje kitų metų Knygų Mugėje su mintimis gauti autografą.
December 30, 2018
Edita Puskunigytė "Mergina po vidurnakčio" - patiko, nors žaismingas, moteriškas pasakojimas galėjo būti pilnesnis. Man trūko išsamumo, daugiau detalių, labiau išvystytų veikėjų bei scenų. Matosi, kad tai pirmoji autorės knyga, tad labai norėčiau pagerinto šios istorijos tęsinio. Visgi matau, kad ši rašytoja debiutantė tikrai turi potencialo. Kol laukiu kitos jos knygos, vertinu šią 2/5
January 6, 2022
3 ⭐ už tai, kad tai lietuvių autorė ir jaučiu simpatijas ir siunčiu didžiulį palaikymą, nes rašyti ir kurti ne kiekvienas drįstams ir tai pateikti viešai.
Apie pačią istoriją - tai gal tiesiog kaip su maistu, kai paragauja įvairesnių patiekalų ir tampi išrankus skoniams, tai ši knyga man tiesiog kaip be prieskonių būtų patiekalas. Bet jei būčiau ją prieš 2-3 metus paėmusi skaityti, kai tik pradžia buvo prieš taip pamilstant knygas ir būtent romanus, tai manau visai kitaip vertinčiau ir min 4⭐ būtų ☺️
Apie pačią istoriją - tai gal tiesiog kaip su maistu, kai paragauja įvairesnių patiekalų ir tampi išrankus skoniams, tai ši knyga man tiesiog kaip be prieskonių būtų patiekalas. Bet jei būčiau ją prieš 2-3 metus paėmusi skaityti, kai tik pradžia buvo prieš taip pamilstant knygas ir būtent romanus, tai manau visai kitaip vertinčiau ir min 4⭐ būtų ☺️
June 21, 2019
Kažko trūko šiai knygai..
March 18, 2020
Man patiko. Lengvas, vietomis juokingas. Perskaitai ir pamiršti.
July 25, 2019
Pavėlavusi beveik metus, pagaliau ir aš perskaičiau debiutinį Editos Puskunigytės romaną „Mergina po vidurnakčio“. Bet geriau vėliau negu niekada, tiesa?
Pirmas įspūdis – plona knyga su pozityviai ryškiu viršeliu ir intriguojančiu pavadinimu. Smalsiausia ir buvo sužinoti, kas tokia ta paslaptingoji mergina ir kokia jos paslaptis? Ar tai dar viena šiuolaikinės pelenės interpretacija? Gal tai romanas apie pikantišką profesiją užsiimančią merginą? O gal su protagoniste po dvyliktos valandos vyksta kažkokie mistiniai („salėlydiški“) dalykai?
Ne. Tai – istorija apie Emą, jauną moterį, kurioje didelė dalis merginų atpažins save (jei išdrįs tai pripažinti). Ema – trisdešimtmetė naujienų portalo redaktorė, nekenčianti savo darbo, išsiskyrusi su ilgalaikiu vaikinu, pavogusi jo šunį, kankinama nemigos ir pasinėrusi į nevykusių pasimatymų liūną.
Romane plėtojamos šiuolaikinio sociumo problemos, besikertančios su vyriškumo bei moteriškumo vaidmeniu juose. Daug samprotaujama apie atitikimą visuomenės iškeltiems lūkesčiams bei etiketes, klijuojamas skirtingos lyties atstovams. Viskas atsiremia į stereotipais dusinančius santykius, kurių pradmenys sudedami į galvas berniukams ir mergaitėms dar vaikystėje ir ilgainiui persekioja juos-mus visą likusį gyvenimą.
Apie šį robotizuotai užburtą ratą nuolatos samprotauja Ema ir priešinasi tokiam pasenusiam požiūriui. Ji nori būti laisva, pati rinktis tinkamą vietą ir laiką; ji nori gyventi gyvenimą.
Romaną galėčiau apibūdinti kaip šiuolaikinio gyvenimo būdo satyrą, ironizuotą pasakojimą apie vienišos merginos požiūrį į visuomenę, ir visuomenės požiūrį į vienišą moterį. Autorė plėtoja gana negatyvų ir nepatiklų požiūrį į vyrus, kuriuos jos protagonistė stebi kaip pro padidinamąjį stiklą. Tokia jau ta išsilavinusios, turinčios meninį skonį ir išrankios moters tragedija, kai žinai savo vertę. Tačiau „visos moterys meluoja“ ir net pati šalčiausia, racionaliausia bei nepriklausomybę mėgstanti moteris, paslapčia svajoja apie „ilgai ir laimingai“. Tokia yra ir Ema.
„Mergina po vidurnakčio“ – tai pasakojimas apie sudėtingus vyrų ir moterų tarpusavio santykius, paremtus stereotipais, apie moterišką draugystę, laivę būti savimi ir begalinį troškimą surasti tuos „tikruosius namus“ sielai, į kuriuos norisi grįžti.
Labiausiai sužavėjo šmaikšti, atvira ir ironizuojanti autorės kalba, nenuobodūs dialogai bei protagonistės apmąstymai. Tiesa, vietomis šių apmąstymų buvo per daug (lyginant su kiek per greitu ir neišsamiu veiksmo plėtojimu) ir skaitytojui buvo paliekamas įsisavinti jau „sukramtytas“ jų turinys, nepaliekant vietos fantazijai ir asmeninėms interpretacijomis, vertinimams. Todėl kūrinio stilius dalinai primena dienoraštį, kuriame daugiau papasakojama, o ne parodoma.
Ko labiausiai trūko? Man trūko detalesnės pavadinimo plėtotės ir jo atskleidimo pačiame kūrinyje. Taip, pagrindinė veikėja kankinama nemigos, taip ją užklumpa apmąstymai naktį, taip ji turėjo naktinę telefoninę intrigėlę su buvusiuoju. Bet šių įvykių, minčių ir veiksmo būtent „po vidurnakčio“ buvo sąlyginai nedaug, nes didžioji dalis apmąstymų buvo plėtojami per visą romaną, nepriklausomai nuo paros laiko.
Apibendrinama, noriu pasakyti, kad Editos Puskunigytės „Mergina po vidurnakčio“ paliko gerą įspūdį ir šiltomis nuosėdomis nugulė galvoje, priversdama nusišypsoti, susimąstyti, pakelti akis ir stebėti praeivius, tiesiog žmones, pasaulį – gyventi. Romanas susiskaitė lengvai, pakeldamas nuotaiką ir primindamas, kad pirmiausia visi mes esame žmonės, nepriklausomai nuo lyties iškeltų stereotipų.
Romas yra tikrai vertas paskaityti.
Linkiu autorei kuo didesnės sėkmės tolimesnėje kūryboje, savęs paieškose ir labai lauksiu jos naujų romanų.
Pirmas įspūdis – plona knyga su pozityviai ryškiu viršeliu ir intriguojančiu pavadinimu. Smalsiausia ir buvo sužinoti, kas tokia ta paslaptingoji mergina ir kokia jos paslaptis? Ar tai dar viena šiuolaikinės pelenės interpretacija? Gal tai romanas apie pikantišką profesiją užsiimančią merginą? O gal su protagoniste po dvyliktos valandos vyksta kažkokie mistiniai („salėlydiški“) dalykai?
Ne. Tai – istorija apie Emą, jauną moterį, kurioje didelė dalis merginų atpažins save (jei išdrįs tai pripažinti). Ema – trisdešimtmetė naujienų portalo redaktorė, nekenčianti savo darbo, išsiskyrusi su ilgalaikiu vaikinu, pavogusi jo šunį, kankinama nemigos ir pasinėrusi į nevykusių pasimatymų liūną.
Romane plėtojamos šiuolaikinio sociumo problemos, besikertančios su vyriškumo bei moteriškumo vaidmeniu juose. Daug samprotaujama apie atitikimą visuomenės iškeltiems lūkesčiams bei etiketes, klijuojamas skirtingos lyties atstovams. Viskas atsiremia į stereotipais dusinančius santykius, kurių pradmenys sudedami į galvas berniukams ir mergaitėms dar vaikystėje ir ilgainiui persekioja juos-mus visą likusį gyvenimą.
Apie šį robotizuotai užburtą ratą nuolatos samprotauja Ema ir priešinasi tokiam pasenusiam požiūriui. Ji nori būti laisva, pati rinktis tinkamą vietą ir laiką; ji nori gyventi gyvenimą.
Romaną galėčiau apibūdinti kaip šiuolaikinio gyvenimo būdo satyrą, ironizuotą pasakojimą apie vienišos merginos požiūrį į visuomenę, ir visuomenės požiūrį į vienišą moterį. Autorė plėtoja gana negatyvų ir nepatiklų požiūrį į vyrus, kuriuos jos protagonistė stebi kaip pro padidinamąjį stiklą. Tokia jau ta išsilavinusios, turinčios meninį skonį ir išrankios moters tragedija, kai žinai savo vertę. Tačiau „visos moterys meluoja“ ir net pati šalčiausia, racionaliausia bei nepriklausomybę mėgstanti moteris, paslapčia svajoja apie „ilgai ir laimingai“. Tokia yra ir Ema.
„Mergina po vidurnakčio“ – tai pasakojimas apie sudėtingus vyrų ir moterų tarpusavio santykius, paremtus stereotipais, apie moterišką draugystę, laivę būti savimi ir begalinį troškimą surasti tuos „tikruosius namus“ sielai, į kuriuos norisi grįžti.
Labiausiai sužavėjo šmaikšti, atvira ir ironizuojanti autorės kalba, nenuobodūs dialogai bei protagonistės apmąstymai. Tiesa, vietomis šių apmąstymų buvo per daug (lyginant su kiek per greitu ir neišsamiu veiksmo plėtojimu) ir skaitytojui buvo paliekamas įsisavinti jau „sukramtytas“ jų turinys, nepaliekant vietos fantazijai ir asmeninėms interpretacijomis, vertinimams. Todėl kūrinio stilius dalinai primena dienoraštį, kuriame daugiau papasakojama, o ne parodoma.
Ko labiausiai trūko? Man trūko detalesnės pavadinimo plėtotės ir jo atskleidimo pačiame kūrinyje. Taip, pagrindinė veikėja kankinama nemigos, taip ją užklumpa apmąstymai naktį, taip ji turėjo naktinę telefoninę intrigėlę su buvusiuoju. Bet šių įvykių, minčių ir veiksmo būtent „po vidurnakčio“ buvo sąlyginai nedaug, nes didžioji dalis apmąstymų buvo plėtojami per visą romaną, nepriklausomai nuo paros laiko.
Apibendrinama, noriu pasakyti, kad Editos Puskunigytės „Mergina po vidurnakčio“ paliko gerą įspūdį ir šiltomis nuosėdomis nugulė galvoje, priversdama nusišypsoti, susimąstyti, pakelti akis ir stebėti praeivius, tiesiog žmones, pasaulį – gyventi. Romanas susiskaitė lengvai, pakeldamas nuotaiką ir primindamas, kad pirmiausia visi mes esame žmonės, nepriklausomai nuo lyties iškeltų stereotipų.
Romas yra tikrai vertas paskaityti.
Linkiu autorei kuo didesnės sėkmės tolimesnėje kūryboje, savęs paieškose ir labai lauksiu jos naujų romanų.
January 5, 2019
Neblogai praleisti du vakarai, bet ar atsiminsiu šitą knygą po savaitės? Abejoju.
August 12, 2019
Šią knygą skaičiau kiek sumišusiais jausmais. Pradžia prajuokino ir patiko. Vidurys pradėjo piktinti siužeto banalumu (taip spėjau per anksti pagalvoti) ir minčių nenuoseklumu, kuris vis tik vėliau išvirto į paieškas. Jaunos moters paieškas ir kelionę į save, tolyn nuo stereotipų ir aplinkinių lūkesčių. Bet apie viską nuo pradžių.
Ema – sostinėje gyvenanti trisdešimtmetė naujienų portalo redaktorė, neberandanti prasmės savo darbe, besikraustanti jau šeštą kartą, ne itin sėkmingai bandanti pamiršti buvusįjį, bendraudama pažinčių svetainėse ir keliaudama į pasimatymus. Knyga labai trumpa, vos virš šimto puslapių, bet autorė sugebėjo juose sutalpinti nemažai Emos nuotykių. Tiesa, jie praslenka tarsi epizodai iš jos gyvenimo, per ilgai neužsibūdami ir neatsibosdami, nes ne į juos sutelktas dėmesys, o į nuolatinę kelionę ir ieškojimus.
Romanas šmaikštus, sarkastiškas, tačiau man vietomis kliuvo per aštri Emos pozicija: visi aplink lūzeriai, aš pati intelektualiausia ir turinti teisę visus vertinti. Kita vertus, tai suteikė jai išskirtinumo ir sukūrė savitą vientisą charakterį. Patiko, kaip plėtojama moterų draugystė, palaikymas, kone besąlygiškas viena kitos priėmimas. Autorė nemažai nagrinėja vyrų ir moterų socialinių vaidmenų temą, įsigalėjusius stereotipus, siekia juos sugriauti ir ieško būdų užkirsti kelią jų plitimui. Kalba apie tai, koks be proto svarbus yra priėmimas savęs tokio, koks esi, nusimetimas kaukių, nerealių lūkesčių ir svetimų norų. Ko iš tiesų nori moterys? Ar tikrai kiekviena trokšta realizuoti save per šeimos sukūrimą? Čia klausiama, ko nori žmogus. Konkretus žmogus. Ne ko turi norėti moteris. Iki kokio amžiaus ji turi to ar ano norėti. Žinoma, visada buvo, yra ir bus visuomenės normos ir lūkesčiai, tačiau svarbu iškelti klausimą, kiek tam tikra norma ar lūkestis yra pagrįsti ir naudingi bendrai gerovei ir konkretaus žmogaus laimei. Ne ką mažiau svarbu kiekvienai (šiame kontekste daugiau kalbama moterų vardu, bet galioja ir vyrams 😊) sau atsakyti, ar tai, ką aš galvoju, yra mano mintys? Mano norai? Mano siekiai? Mano laimė?
Kuo ilgiau nešiojausi šią istoriją mintyse, tuo labiau ji man patiko. Galbūt, jei būčiau jaunesnė ar turėčiau kitokią patirtį nei dabar, knyga man pasirodytų per daug pesimistinė, nuoga, persmelkta aštriu sarkazmu, gal net netikroviška. O dabar – tai pasakojimas ir mintys iš galimos draugės ar mano pačios gyvenimo.
„Ko gero, pats geriausias jausmas ir papuošalas, kuriuo galime visos pasipuošti, - tai laisvė.“ p. 70
Ema – sostinėje gyvenanti trisdešimtmetė naujienų portalo redaktorė, neberandanti prasmės savo darbe, besikraustanti jau šeštą kartą, ne itin sėkmingai bandanti pamiršti buvusįjį, bendraudama pažinčių svetainėse ir keliaudama į pasimatymus. Knyga labai trumpa, vos virš šimto puslapių, bet autorė sugebėjo juose sutalpinti nemažai Emos nuotykių. Tiesa, jie praslenka tarsi epizodai iš jos gyvenimo, per ilgai neužsibūdami ir neatsibosdami, nes ne į juos sutelktas dėmesys, o į nuolatinę kelionę ir ieškojimus.
Romanas šmaikštus, sarkastiškas, tačiau man vietomis kliuvo per aštri Emos pozicija: visi aplink lūzeriai, aš pati intelektualiausia ir turinti teisę visus vertinti. Kita vertus, tai suteikė jai išskirtinumo ir sukūrė savitą vientisą charakterį. Patiko, kaip plėtojama moterų draugystė, palaikymas, kone besąlygiškas viena kitos priėmimas. Autorė nemažai nagrinėja vyrų ir moterų socialinių vaidmenų temą, įsigalėjusius stereotipus, siekia juos sugriauti ir ieško būdų užkirsti kelią jų plitimui. Kalba apie tai, koks be proto svarbus yra priėmimas savęs tokio, koks esi, nusimetimas kaukių, nerealių lūkesčių ir svetimų norų. Ko iš tiesų nori moterys? Ar tikrai kiekviena trokšta realizuoti save per šeimos sukūrimą? Čia klausiama, ko nori žmogus. Konkretus žmogus. Ne ko turi norėti moteris. Iki kokio amžiaus ji turi to ar ano norėti. Žinoma, visada buvo, yra ir bus visuomenės normos ir lūkesčiai, tačiau svarbu iškelti klausimą, kiek tam tikra norma ar lūkestis yra pagrįsti ir naudingi bendrai gerovei ir konkretaus žmogaus laimei. Ne ką mažiau svarbu kiekvienai (šiame kontekste daugiau kalbama moterų vardu, bet galioja ir vyrams 😊) sau atsakyti, ar tai, ką aš galvoju, yra mano mintys? Mano norai? Mano siekiai? Mano laimė?
Kuo ilgiau nešiojausi šią istoriją mintyse, tuo labiau ji man patiko. Galbūt, jei būčiau jaunesnė ar turėčiau kitokią patirtį nei dabar, knyga man pasirodytų per daug pesimistinė, nuoga, persmelkta aštriu sarkazmu, gal net netikroviška. O dabar – tai pasakojimas ir mintys iš galimos draugės ar mano pačios gyvenimo.
„Ko gero, pats geriausias jausmas ir papuošalas, kuriuo galime visos pasipuošti, - tai laisvė.“ p. 70
January 16, 2022
Toliau savo pačios iššūkį tęsiu, skaitydama lietuviškas knygas ir bandydama įsigilinti į autorės (-iaus) būseną ir iš kur ta istorija ateina, o ne iškart galvoti, ar tai man ar ne man. Malonu yra kitų žmonių mintimis pagyventi, ir tai jaučiau ir dabar, tačiau negalėjau savęs su šia knyga susieti. Jausmas toks, tarsi skaityčiau Cosmopolitan ar Panelė (jei ji dar išvis egzistuoja). Istorija yra gana paviršinė, praskrieja labai greitai. Tai labiau herojės gyvenimo stadijų nusakymas ir jos išvados, o ne pasakojimas. Matau talentą metaforoms prozoje ir flash fiction detalėms, tik jaučiau, jog dialogai biškutį dirbtini, o knyga savo rašymo stiliumi didaktiška. Manau, būtų buvusi gan wow, jei parašyta būtų 20 metų anksčiau, kada dar atviri pokalbiai apie neįsipareigojusios moters gyvenimą, jos siekius ir pasirinktą netobulumą Lietuvoje buvo tabu. O dabar viskas pasirodė kaip jau girdėta ir išėję iš galiojimo: man bent asmeniškai neįtikėtina, kaip visos moterys šioje knygoje tik tokius dodgy, macho ir insecure tipelius sutinka. Tas kažkaip dirbtinunu padvelkia. Nors veikėja nėra tobula, bet nėra scenų, kur jos elgesys nėra racionalizuojamas, tačiau vyrų neracionalaus elgesio pavyzdžių pilna. Pasiilgau veikėjų kaitos ir augimo, jų savęs supratimo vystymo, gal dėl to knyga pasijautė kaip žurnalo skaitymas. Tiesa, rato motyvas egzistuoja susietas su šunimi, tačiau nelabai aišku, kaip herojė priėmė išvadas ir ką tai reiškia jos ateičiai.
Verdiktas: skaitliukas papludimiui ar lėktuve, kai norisi greito ir neįpareigojančio pasakojimo, kurį tuoj užmiršti. Gerai prablaško mintis.
Verdiktas: skaitliukas papludimiui ar lėktuve, kai norisi greito ir neįpareigojančio pasakojimo, kurį tuoj užmiršti. Gerai prablaško mintis.
This entire review has been hidden because of spoilers.
November 5, 2018
Šiek tiek padvejodavau galvodama, ar turėčiau duoti dvi ar tris žvaigždutes šiai knygai, bet vis dėlto nusprendžiau duoti jai aukštesnį balą, nes meluočiau, jei sakyčiau, kad man ji nepatiko. Knyga trumputė, pagal savo apimtį labiau tiktų vadintis apysaka, o ne romanu, bet dabar tikriausiai jau niekas nebevadinama apysakomis - kažkoks pasenęs terminas. Na, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia tai, kas po šiais ryškiai rožiniais knygos viršeliais, ar ne? Skaitant šią knygą retkarčiais prisiminiau save, retkarčiaus drauges, kurioms galbūt pasiūlysiu taip pat paskaityti šią knygą kurį nors vakarą prieš miegą arba tada, kai turės laisvą savaitgalį. Knyga iš pirmo žvilgsnio yra vienos merginos meilės paieškos, daug kalbų apie seksą, bet realių intymių scenų išvis nėra, nemažai sarkazmo, nemažai nuorodų į kitus literatūros ir kitokio meno kūrinius, dėl ko šis pasakojimas skiriasi nuo kitų meilės romanų. Manau, šis romanas labiausiai patiktų jaunoms merginoms, studentiško amžiaus ir šiek tiek vyresnėms. Daug vyresnėms moterims gali būti nebeaktualus, ypač, jei vakarai su draugėmis, besvajojant apie savo princą žavųjį, jau taip toli praeityje, kad net nebeatrodo, kad tai apskritai kažkada buvo...
January 10, 2019
Imu kažko nebesuprasti: kas vyksta su mūsų leidyba? Rašymo stilius – fantastiškas, įdomu, traukia, potencialiai galėjo būti tikrai geras romanas, bet... Istorija, kurioje pagrindinės veikėjos siužetinė linija yra sakinio ilgumo, kurioje nėra jokių struktūros dalių, jokios kulminacijos, jokio romaniškumo romano prasme. Suprasčiau dar jeigu knyga būtų kažkokia nu labai šmaikšti ir toks būtų jos tikslas – pašmaikštinti, bet šmaikštumo čia tikrai neužtenka. Žodžiu, suskaičiau su pasimėgavimu, tikrai, bet trūksta bent kokių kelių šimtų puslapių, siužeto, veikėjų atskleidimo, emocijų.
February 24, 2019
Manifestas vienišoms trisdešimtmetėms (tinka ir kitoms amžiaus grupėms), beatodairiškai ieškančioms nustatytą reikalavimų kartelę atitinkančio "pono tobulojo". Tai pasakojimas apie tris merginas, beviltiškai siekiančias šio tikslo (vis primenant, kad vyrai yra tam tikros rūšies gyvūnai, kuriems rūpi tik viena, kitokių šios padermės atstovų nėra). Nors kai kurioms plėtojamoms idėjoms negali nepritarti, tačiau moralizuojantis/pamokslą primenantis didaktinis tekstas kiša koją - "kvepia" sutirštintų spalvų paveikslu feminizmui (kas, tinkamai pateikus, nebūtų prasta kūrinio minties vystymo ašis). Vis dėlto didžiausias šios knygos trūkumas (o galbūt kitiems tai pasirodys privalumas?) - nuspėjamas siužetas (lūžtantys batų kulniukai, išduodantys mylimieji iš Italijos, ledai aptariant nenaudėlius vyrus ir t. t. - visa tai jau kažkur girdėta ir matyta), kai jau perskaičius pirmąjį skyrių, neabejoji, koks bus paskutinis sakinys.
February 8, 2019
Knyga susiskaitė labai lengvai, per valandėlę kelionės autobusu. Ištiesų įtraukianti, nes tai kasdieniškas gyvenimas, pilnas nuotykių, gėdingų situacijų ir juokingų momentų. Bet po pusmečio jau net nelabai atmenu apie ką buvo knyga. Jei būtų šiek tiek storesnė knyga su kažkokia aiškia pabaiga, manau būčiau atsiminusi viską. Bet dabar net nebepamenu puse siužeto. O šiaip rekomenduoju!
May 13, 2019
Galvosiu tik apie atimtą šunį...
October 3, 2019
Really sensual and sarcasticly funny. Easy to read. You've got to read it.
January 20, 2020
Norejosi daugiau istorijos pletojimo o cia labai viskas greitai ivyko. Norejosi siokio tokio patampymo-paerzinimo. Per daug nuspejama.
March 30, 2020
Labai šokinėja mintys.. Banali istorija
August 17, 2020
Knyga, patekusi į Top 1 vieta mano bibliotekoje. Pasiėmusi iš bibliotekos supratau, kad noriu ją įsigyti ir visuomet turėti šalua savęs namuose!
December 29, 2023
Lengvas skaitinys, kuriam trūko "razinkos"
February 8, 2019
Knyga labai patiko. Frazės šiek tiek sunkesnės buvo bet paskaičius lėčiau, pagalvojus viska supranti. Labai patiko. Daugiau tokiu knygu, ir jaunu gražiu rašytoju ❤️
November 4, 2018
Knyga įtraukė taip, kad suvalgiau per kelias valandas. Buvo ir šmaikščių minčių bei situacijų. Šiuolaikiškos vienišos 30-metės istorija, kuri myli knygas, vyną ir vonią. Skaitysiu dar kartą, tik šį kartą lėtai, kad užsirašyčiau kai kurias mintis, frazes :)
Displaying 1 - 21 of 21 reviews