Dziedas

by Romas Treinys

Dzūkijos kaime prie Merkio, upės padalintame į Lietuvą ir Lenkiją, skleidžiasi žmonių likimai: žydai ir lietuviai, jų tarpusavio santykiai, kaimo kasdienybė ir ją sugriovęs karas, baisūs pokario metai, kaimynai, tapę partizanais ir išdavikais, žudynės ir tremtys, vidinė jėga, padedanti išlikti, ir mirtys tų, kuriems išlikti nepavyko. Ir pribloškiančios istorijos apie meilę ir kerštą, kurių negali užmiršti net užvertęs knygą. Tačiau su dzūkiškąja linija susipina istorija apie škotus Lietuvoje, prieš akis atskleidžianti Lietuvos istorijos puslapį, apie kurį tiek mažai žinome: Jono Karolio Chodkevičiaus žygiai drauge su škotu Edgaru Ramsay 1605 m., Kėdainių gimnazijos rektoriaus Tomo Ramzos parengtas ir išleistas pirmasis Naujojo Testamento vertimas į lietuvių kalbą, Boguslavo Radvilos bendražygio Mykolo Ramsay dvikovos, Kristupo Ramsay prekybiniai keliai, Tomas Ramza, 1812 m. karo karininkas...

Ar visa tai tikrai buvo? Dziedas gyveno tikrai. O dėl viso kito aišku viena: fiktyvūs veikėjai gyvesni už realius, istorija alsuoja, iš po žirgų kanopų virsta dulkių debesys, o Jokūbas neša Rachelę ant rankų, svaigdamas iš laimės ir aistros...

„Dziedas" – romanas, stiprus kaip dzūkiškos smėlynų pušies šaknys, deginantis kaip škotiškas viskis, pilnas istorijų apie susipynusius lietuvių, žydų, lenkų ir škotų likimus. Apie tai, iš kur mes esame kilę, apie mūsų stiprybę vienybėje, apie neužmirštamus senosios Lietuvos žmones.

Genres: Fiction

344 pages, Hardcover

First published January 1, 2018

Reviews

[cypt · Rating 3 out of 5]

Labai norėjau mėgti šią knygą ir iš dalies mėgau, bet iš kitos dalies miriau iš nuobodulio. Perskaityti irgi labai norėjau, bet galiausiai skaičiau labai sunkiai. Žodžiu - nevienareikšmiai įspūdžiai. Tarp tokių LT istorinių romanų, kokie yra dabar, tai vienas geresnių, parašytas labai lengva - gerąja prasme - ranka (vietom net galvoji - ne prasčiau už Sabaliauskaitę). Parašytas "neprofesionalaus" rašytojo (nefilologo, daugiau nepublikavusio) + išleistas pirminiu rankraščio pavidalu (atidavęs leidyklai, autorius mirė, paskui daryti tik minimalūs keitimai). Taigi labiau dokumentas / žalia medžiaga nei įprastas romanas. Pagavau save galvojančią, kad gal būtų buvę faina, jog romaną po autoriaus mirties būtų užbaigęs koks prozininkas ar prozininkė, kaip po Radzevičiaus mirties antrą "Priešaušrio vieškelių" tomą pabaigė Aputis. Bet gal čia per snobiškas noras.

Patiko:
- dzūkiška tarmė ir kaimo personažai, labai gyvi, o jų bajeriai - grynai kaip močiučių ir diedukų juokeliai, bet kartais net visai mieli:

Yra kaime toks Kęstas, bet vadinamas Keistu. Aukštas, vidutinio amžiaus, viecinis. Jo pravardė - Landsbergis, ir gavo jis ją per apmaudžią vienos kaimo moteriškės klaidą. Tuo metu visoje Lietuvoje buvo dvi žinomos pavardės - Landsbergis ir Sabonis. Kęstas, kaip pats aukščiausias kaime, žinoma, gavo Sabonio pravardę, bet atsitik tu man taip, kad viena moteriškė ėmė ir supainiojo:
- Nu šitas, kaip ten jį, nu... Landsbergis!!! (loc. 152)

- Many tam mūšy sužaidė, - toliau pasakojo Dziedas. - Viena gudukė paslėpė bulbų kapčiuj, išslaugė, žaizdas išgydzė, o paskui vežimaiciu ir iki Čapkelių atvežė. Taip aš vėl atsidūriau Plunksninėj. - O Vanagų matiau dar cik vienų kart [...]. (loc. 2486)

- kovos menų aprašymai - kaip iš "Kill Bill".
- vietomis simpatiški nuotykiai - piratavimas, vaiduoklių laivas kaip iš Haufo pasakų, kelionė rogėmis mušti švedų per Baltiją. Galvoju - jei tai būtų ne istorinis-patriotinis, o nuotykių romanas, gal būtų daug smagesnis.

Nepatiko:
- STEREOTIPAI. Apie žydą:

Gal tos gilios, amžinai ašarojančios akys, kupinos jo tautos išminties [...]. (loc. 582)

Apie Vyrą ir Moterį:

Tas vyras žavėjosi ja, neturėdamas tų patiniškų ir savininkiškų kęslų, kurie lydėdavo kitų jos dūsautojų mintis. Jis žavėjosi ja kaip saulėtekiu, kaip gražiu upės vingiu, kurių nei pasisavinsi, nei pakeisi, nei išsiveši su savim. Tai jaudino, tai kėlė jos pačios kainą bet kartu ir erzino, nes ji visiškai nenorėjo būti abstrakčiu garbinimo objektu, ji buvo iš kūno ir kraujo, ir tas kraujas kunkuliavo joje. (loc. 1126)

Jau būdamas su Marija jis bandė keletą kartų pabendrauti su savo vienmetėm panelėm ir, savo nuostabai, pastebėjo, kad neturi ką su jomis kalbėt, kad jos užstrigusios savo nekaltybės amžiuje, o tai dabar jam kraupiai neįdomu. Tai tas pat, kaip, dalyvavus tikroj medžioklėj, kitą dieną eiti jos žaist su mediniais šautuvėliais. (loc. 1832)

[...] po varginančių pono Tado pamokų buvo taip gera įeiti į visai kitą, Marijos sukurtą, moters paslapties apgaubtą, švelniausių jausmų ir juslių išaustą pasaulį. Kartais jam užtekdavo tik pasėdėti pas ją, paklausyti, atrodytų, bereikšmių jos kalbų, pasigrožėti neskubriais, bet tiksliais jos judesiais kuičiantis apie krosnį. (loc. 2133)

- tipo istorinis romanas, bet istorija pateikiama labai selektyviai. Apie bloguosius rusus - daug, rusas tai jau automatiškai iškrypėlis. Apie vokiečius - so-so, vokiečių okupacija jau žmonėms visai įprastas dalykas. Apie LT dalykus - įprastos lakūnos:

Iki karo Merkinėje gyveno per tūkstantį žydų, dabar į ištuštėjusius jų namus atsikėlė gyventi visokiausi svieto perėjūnai [...]. (loc. 1756)

- tipo sąmojingi intertekstai, bet.... jei jau kietas fechtuotojas - tai ponas Tadas, bet jei jau išdavikė k..va - tai Salomėja. Biški..... tiesiog prastas skonis, ir tiek.

Po Salės laidotuvių, kurias valdžia surengė labai jau iškilmingas - su raudonom draperijom, garbės sargyba, orkestru ir salvėm į dangų, lyg laidotų kokį generolą, o ne patvirkusią partorgo dukrą [...]. (loc. 2399)

- 250 karo linijų - karai su švedais, su napoleonais, partizanų karai. Tos linijos tarpusavy dera tik tuo, kad pagrindiniai herojai (vyrai karžygiai, savaime suprantama) priklauso vienai giminei, kilusiai iš Škotijos. Bet realiai visi jie tokie vienodi... Skaičiau ir negalėjau atskirti, kas kur apie ką ir su kuo mušasi, kur Tomas, o kur Egdaras, o dar kažkoks Andrius, o dar Maiklas. Svarsčiau laikytis strategijos "mir čitaju, voinu propuskaju", bet supratau, kad iš visos knygos liks tik 2 skyriai - mažoka. Plius, tos karo linijos dar kai kur išmėtyta vidine chronologija: tai matom Tomą prie mirties, tai dar jauną, tai žudantį žmonos žudiką, o kur ta žmona... ai žmona bus dar po 50 psl ir 6 fragmentų iš visų karų ir visų chronologijų.

*

Apskritai "savamoksliškas" menas, kai daroma specialiai pagal save, specialiai nežinant ir nesilaikant konvencijų, dažnai tampa ar bent gali tapt ir labai žavingas, ir kultinis (kaip Rousseau). Skaitydama "Dziedą" galvojau, kad jis irgi turi nemažą dalį to žavesio ir labai daug ką - keistą kompoziciją, užsiciklinimus ant kovos scenų - galima tam savamoksliškumui nurašyti. Tai nėra manieringas savamoksliškumas, kaip dažnai daro savo srities specialistai, tyčia laužantys taisykles ar imituojantys naivų žvilgsnį. Gal tekstas ir nebūtų pagerėjęs pravalius, pvz, tuos "dvasingus" moterų paveikslus ar "sutvarkius" kompoziciją - nežinau; gal kaip tik būtų tapęs nuobodžiu no-name'iniu pasakojimu, kokių ir taip pilna yra prirašyta. Gal ir dėsninga, kad vienas/vienus jis nervuoja, o kitoms/kitiems tampa didžiausiu atradimu. Apie save skaitydama supratau, kad man naivus stilius patinka tiek, kiek yra subversyvus, kažką apverčiantis, nu kaip Džordanos ankstyvieji dainų tekstai. Dziediškas tai ne, vis dėlto nelabai.

[Ringa Sruogienė · Rating 5 out of 5]

5* kaip lietuvių autoriaus knygai.
Pasididžiavimas savo šaknimis.
Labai lengvai skaitoma, nors tuo pačiu informatyvi istoriškai (faktai, kurie manęs nemigdo! Šimtas pliusų autoriui).
Kritikų minėta, jog sausoka psichologiniais charakteriais, bet man pasirodė, kad labai vyriškai pavaizduota (na, žinot, iš to kampo, kad vyrai neverkia, vyrai nepraskysta), tai man labai logiškai ir tinkamai pasirodė. Juolab, kad yra tokių skaudžių, siaubingų, rodos, neištveriamų likimo smūgių prirašyta, kad jei labai į jausmų aprašinėjimą būtų įsileista, būčiau pražliumbus visą knygą. O čia tik saikingai širdį suvirpino.
Labai surezonavo ši knyga ir dėl to, kad jei pati būčiau rašiusi knygą, tai idėją panašią turėjau, realių giminės medžio seniausiųjų narių gyvenimą aprašyti (kas būtų galėję būti, remiantis išlikusiomis istorijos nuotrupomis ir iš kartos į kartą pasakojamomis "legendomis").
Tikiuosi, kad šita knyga kada nors bus įtraukta į nagrinėjamų mokyklose sąrašą. Ji tikrai ugdo vertybes. Rekomenduoju.

[Virga · Rating 2 out of 5]

Įspūdis, kad nebaigta. Prirašyta visokių nuotykių, istorijų, kurios turėtų būti atrinktos ir mažiausiai pusė išimta, kad liktų dar dar vos vos įmanoma knyga.

Tos atskiros istorijos tarsi jungiasi į tris linijas, bet tos linijos tarpusavy tai nelabai (geneologiškai atseit jungiasi, nes jų pagrindiniai veikėjai yra vienas kito kažkokie pro-pro.., bet daugiau niekaip: jokia įdomesne mintim - nei turiniu, nei kompozicija - nesijungia).

Bet net išėmus pačius keisčiausius epizodus (tokias paaugliškos vaizduotės svajones apie karą, kurių ten yra...) ir palikus geresnes vietas, galvoju, ar jau ta knyga būtų man įdomi. Ir vis tiek nelabai. Ji būtų įdomi tik tiems, kuriems didvyriška Lietuvos istorija su aiškiais herojais ir antiherojais yra savaime suprantamas dalykas, o man nėra. Nei to savaime suprantamo dalyko nesuprantu savaime, nei matau kokių labai didelių herojų istorijoje, tik +- žmones. Tai todėl apibendrinu, kad nepatiko :)

[Vaiva Sapetkaitė · Rating 5 out of 5]

Rekomenduoju perskaityti "Dziedą". Mane šis romanas ne tik maloniai nustebino, bet ir suintrigavo daugiau domėtis istoriniu laikotarpiu, apie kurį mokykloje beveik nesimokėme (ar pastebėjote, kad keletas šimtmečių iki kažkur XIX a. pab. labai jau lakoniški? :) ) Tikrai noriu pasiskaityti apie mūsų didikų gimines, mūšius, Radvilų ir Chodkevičių nesutarimus, Hanzos miestus ir piratavimą Baltijos jūroje...

Šiaip pati istorija, nors tikrai įtraukianti, bet gan paini. Aš jau pati nebežinau, ar nebepainioju tų skirtingų Ramzių :) Vis tik įdomu į dalykus žvelgti iš to metų žmonių perspektyvos, pamatyti, kaip jie anuomet tikriausiai vertino Napoleoną, švedus ar Rusiją.

Žodžiu, perskaitykite - bus "kitaip" nei įprasta, bet gerai "kitaip".

[Ingrida Lisauskiene · Rating 5 out of 5]

Šią knygą man rekomendavo kolega, kuris taip pat yra knygų mylėtojas. Tikrai gavau lietuviškos literatūros perlą- meile kaimo žmogui, Dzūkijai, gamtai, lietuviškam gyvenimo būdui ir Lietuvos istorijai alsuojantis istorinis romanas. Sutinku su spaudoje publikuotu jo aprašymu: " Romo Treinio „Dziedas“: romanas, kuris nepalieka abejingų". Dar kartą supranti, kokia skaudi ir sudėtinga Lietuvos istorija. Tiek nėra, bet 6 žvaigdutės.

[Fantastiškų KŽL · Rating 5 out of 5]

Kadangi esu pirmoji komentatorė, tai su trupučiu magaryčiųir visiškai emociniu vertinimu - 5/5.

knyguziurkes.wordpress.com/2018/06/25...

[Emilis Kuke · Rating 5 out of 5]

Nei iš viršelio nei iš knygos pavadinimo knyga neatrodė įdomi. Tikrai turbūt nebūčiau pradėjęs skaityti, jei ne įsipareigojimas knygų klube ir kaltės jausmas, kad neperskaičiau praeito mėnesio knygos. Tad ir leidau sau pabandyti su idėja, kad jeigu neužkabins pirmi puslapiai tai nesilankinsiu ir nesivarginsiu toliau skaityti. Bet po pirmųjų kelių puslapių nebegalėjau atsigėrėti tiek kalbos grožiu, tiek rašymo stiliumi, tiek įtraukiančiais pasakojimais. Skaitydamas jaučiau atgaivą tarsi kaitrią vasaros dieną gerčiau vandinį iš tyro vėsaus šaltinio ar braidyčiau po jį. Vėliau dar labiau jaučiausi įsitraukęs ir pasimetęs tarp karų, meilės, keršto istorijų ir jų paralelinių linijų.
Skaitydamas kažkaip pagalvojau, kad įdomu kaip žmonės iš skirtingų kraštų maišosi. Kad vieni prigija, įsitvirtina, įsišaknija. Netgi užpavydėjau tokio įsišaknijomo, koks aprašomas knygoje. Karai ir apiplėšimai man skambėjo kartais kažkiek idealizuotai ir romantizuotai, nepaisant epizodiškai detalizuotų baisybių ar kraupios statistikos. Turiu įtarimą, kad bus daug temų knygą aptariant.

[Marijus Gailius · Rating 4 out of 5]

Ne kalbos gyvumas, ne metaforų ryškumas, ne retorinių figūrų ir kitų meninių priemonių arsenalas šio romano stiprybė, o detalių gausa ir romantiškas autoriaus požiūris į savo veikėjus bei kraštą. Tokia nuotaika galiausiai apsikrečia ir skaitytojas – negali nemylėt tokių šaunuolių, lietuviškųjų tomų kruziukų. R. Treinys vyrus idealizuoja, suteikia jiems homeriškų (arba holivudiškų) savybių. Deja, šaunūs ir apsukrūs veikėjai stokoja kitų psichologinių ypatybių, todėl gyvenimiškos ar egzistencinės scenos suplokštėja, tampa net schematiškos.

(Literatūra ir menas)

[Kriste · Rating 5 out of 5]

Penkios zvaigzdutes vien uz tai kad si knyga yra parasyta. Labai maloniai ir greit susiskaite ir kaip bebutu keista, noreciau daugiau istoriniu faktu apie Plunsknele suzinot.

Kadangi pati esu kilusi is Dzukijos, man si knyga buvo labai artima ir paliete skaudamas vietas, as gi savo senelio nepazinau, nes ji komunisai nusove kai mane teciui tebuvo 9 metai.

Vienintelis skundas, as labai noreciau suzinot kaip Ramzos/Ramseys is Kedainiu persikele i Dzukija.

Galiu tik labai rekomenduot, ir baigiant dzukiska citata:
“Yra zodis atsgerc ir yra zodis prisgerc. Skirtumu jauciat?”

[Indre Danazaite · Rating 2 out of 5]

Kažkaip lyg tvarkingai ir skoningai sudėliota, o kažko trūksta nors tu ką... Šiaip tikrai neblogiau už Sabaliauskaitės 'istorinius romanus'...

[Milita · Rating 5 out of 5]

Man patiko kaip parašyta knyga. Aš jei rašyčiau knygą, norėčiau taip sugebėti - paprastai, bet vaizdžiai, su meile ir kibirkštėle. Taip neįkyriai aprašyti istoriniai įvykiai. Skaitant jautėsi, kad šita knyga kažkokia sava, na tokia tikrai lietuviška.

[Ugnė · Rating 3 out of 5]

Pasitaiko, kad nepataikau. Šis kartas iš tų.

Arba ne mano, arba nesuprantu, arba prisiskaičiusi kitų aprašymų per daug tikėjausi. Pasakojimo stilius labai paprastas, bet jau tiek paprastas, kad net liūdna darosi. Įvykiai įdomūs, tačiau veikėjų aprašymai man pasirodė labai jau paviršutiniški ir neišplėtoti. Kodėl įžangoje buvo paminėti keli asmenys, kurių visame tekste paskui niekur neatpažinau, irgi mįsle liko. Taip truputį nusivyliau, ką padarysi.

[Ugnė · Rating 4 out of 5]

Viena mielesnių šiuolaikinių lietuvių autorių knygų, skaitytų pastaruoju laikotarpiu. Įprastai jos būna pakankamai grafomaniškos, kad norisi vimtelti. O ši baisiai paprasta ir primenanti vaikystės skaitinius, nors turinys jos jokiu būdu nėra vaikiškas, o pakankamai depresyvus ir žiaurus, nes rašoma apie karus. Visgi, rašymo stilius vietomis buvo per paprastas ir plokščias.
Iš pradžių skeptiškai žiūrėjau į tai, kad visiems herojams pabalo sruoga, atrodė, kad jie ne visai siejasi giminystės ryšiais, bet priešpriešpaskutinis, lyg ir, puslapis sudėliojo viską į savo vietas ir savo skepticizmą su mielu noru atsiimu.
Tekste turbūt atsispindėjo ir autorius, kadangi dauguma meilės istorijų romane baigėsi mirtimi, o jis taip pat su tuo susidūrė. Niekaip skaitant negalėjau atsieti autoriaus ir veikėjų gyvenimo detalių. Charakteriai nebuvo plačiai plėtojami, prie jų nebuvo ilgai sustota. Visgi, tai buvo daugiau nei tikėjausi.

[Zygintas · Rating 4 out of 5]

Pirmas sakinys: ... Pirmą kartą patekau į šilus pakviestas draugų.

Istorinis nuotykinis romanas. Būtų labai smagus, jeigu ne skaudi Lietuvos istorija: XX a. pirma pusė, Napoleono žygis į Maskvą, karai su švedais.

Kaip ir dera špagos bei apsiausto romantikai, vyrai romane – bravūriški, moterys – fatališkos. Psichologinių portretų čia nėra, tačiau ugnies – nors vežimais vežk.

Paminklas Dzūkijos kaimui. Ir truputį Kėdainių škotams.

Patiko dzūkiška šnekta, humoras, Dziedas, istorijos detalės.

Liūdna, kad tai pirma ir vienintelė Romo Treinio (1957-2018) knyga.

P. S. Netiesa, kad gyvenime matematikos nereikia: "Nusprendė draugiškai – kiek kieno gyvulių bandoj, tiek dienų ir ganai. O kadangi daugiau kaip vienos karvės laikyti buvo negalima, tai daug skaičiuoti ir nebuvo ko." (299 p.).

4.3/5✰

[Marius · Rating 4 out of 5]

Kažkas juk turi būti. Negali būti taip, kad nebūtų. Taigi turėjo būti ir ši knyga. Labai keista laikyti 2018 m. leidimą, o prie įrašo apie autorių matyti tuos pačius mirties metus. Bandžiau visaip atsiriboti, nuo tos minties skaitydamas knygą (kaip ir nuo jo ilgamečio draugo A. Mamontovo anotacijos knygos gale). Tikiuosi man pavyko.
Kas labai patiko. Dzūkų tarmė, gyvenimo būdo priminimas, labai realistiški personažai - kartais pasijusdavau tarsi skaityčiau istorijos vadovėlį (tačiau kur kas vaizdingesnį, daugialypį ne vien sausais faktais paremtą). Apskritai, kalba, kuria rašo R. Treinys gyva, raiški, kupina gamtos, žmogaus ir visur siekiamos santarvės tarp jų.
Kas truputį erzino. Mirčių gausa romanui einant į pabaigą. Ne tai, kad būčiau happyending'ų šalininkas, tačiau daugelis mirčių tapo iš anksto nuspėjamos, nujaučiamos ir dėl to kiek per daug romantizuotos (likdavo tik aktualus klausimas kokiu būdu). Vienok, karingi laikai aprašomi, taigi kaip ir natūralu. O kartais, dėl labai įtaigaus rašymo būdo, norėjosi ieškoti istorinėse knygose, nes gal gi iš tiesų taip ir buvo? Manau, keletą mane sužavėjusių faktų reikės būtinai patikrinti.
Pirmas ir deja vienintelis rašytojo kūrinys. Bet kažkas juk turi būti. Labiau džiaugiuosi, kad ši knyga yra, nei kad jos nebūtų.

[Silvija Franckeviciute-Pangonė · Rating 5 out of 5]

Labai patiko, gal todėl, kad Dzūkija su savo miškais ir pušynais tokia artima ir sava, o gal todel, kad sužinojau tiek daug istorijos, savo krašto istorijos persipynusios su visos Lietuvos istorija ir peržengusios netgi jos ribas!


5/5 🖤

“Visiems mums duota eiti tik į viena pusę ir tik atmintis leidžia truputėlį grįžtelti, ir tik išmintis lieka iš viso šito.”

[V. Le Mann · Rating 5 out of 5]

Labai patiko. Istorija, nuotykiai, žmonių likimai per skirtingus veikėjus ir skirtingas laiko gijas supinti į vieną istoriją. Nori nenori susimąstai apie savo gyvenimą ir mūsų visų bendrą istoriją.
Knyga, kuri praturtina. 4,5/5

[Greta · Rating 4 out of 5]

Kad ir kaip mirčiau iš nuobodulio skaitydama apie patrankas, mūšius, fechtavimąsi ir po laiminga žvaigžde gimusius karžygius, knyga palieka labai malonų įspūdį. Kažkaip paprastučiai kuria pasaulį, jungiantį individo čia ir dabar su didesniais absoliuto reikalais. Parodo, kad nėra skirtumo tarp tautų, yra skirtumas tarp gerų ir blogų žmonių. Ir kad yra dalykų, kurių, jei pats neatiduosi, nieks iš tavęs atimt negalės.

[Jolė Stimbirytė · Rating 5 out of 5]

„Dziedas“ – romanas, stiprus kaip dzūkiškos smėlynų pušies šaknys, deginantis kaip škotiškas viskis, kupinas istorijų apie susipynusius lietuvių, žydų, lenkų ir škotų likimus. Apie tai, iš kur mes esame kilę, apie mūsų stiprybę vienybėje, apie neužmirštamus senosios Lietuvos žmones.
Taip parašyta knygos aprašyme. Ir tuo viskas pasakyta...
Knyga tikrai stipri, gili, įtraukianti ir nepaleidžianti iki paskutinio puslapio. Kartu lengvai skaitoma ir paprasta.

[Daiva Skirkevičienė · Rating 4 out of 5]

Su šia knyga dar kartą pasinėriau į dramatiškus bei skaudžius Lietuvos istorijos tarpsnius. Karai su švedais, Napoleono žygis per Lietuvą į Rusiją bei atgal, Lietuvos padalijimas, vokiečių ir sovietų okupacijos, partizanų kovos — šie įvykiai papasakoti ne linijiniu būdu, bet iš vieno nusikeliant į kitą ir vėl grįžtant atgal. Epinis pasakojimas su herojiškais pagrindiniais veikėjais, romantiškomis bei fatališkomis meilės istorijomis, gal ir keista, kartais man sukeldavo asociacijų su Vinco Krėvės “Dainavos šalies senų žmonių padavimais” — jei kovoti su priešu, tai žūtbutinai, jei mylėti, tai ištikimai ir iki mirties.
P. S. Labai sužavėjo vaizdinga autoriaus kalba.

[Kamilė | Bukinistė · Rating 3 out of 5]

Nejučia kaip tai šiais metais labai daug lietuvių autorių pakliūna man į rankas. Gerai tai ar blogai - net ir nežinau, vertini - vistiek kitaip, savaip. Tik suprantu, jog visgi nėra ko čia skųstis, kad neturime gerų rašytojų, turime - tik mokėkite išsirinkti tai, ką mėgstate. Bet kol nenukrypau nuo temos - grįžkime prie Dziedo. Šis dėdė jau seniai manė kvietė pasmalsauti, kokią istoriją po savo dideliu švarku slepia. Žinoma -lietuvišką, neabejojau, žinoma - istorinę, buvau tikra, taigi- man turės patikti, žinojau.
Ir gavau ne vieną - o tris istorijas, visas seniai įvykusias, visas susirišusias, susipynusias laiko gijomis, kraujagyslėmis, pavardžių raidėmis. Ir pradžioje istorijos - jau supranti tai, tik tas laidų mazgas toks chaotiškas, kad išpainioti atrodo niekaip nepavyks. Nežinau, nežinau - sunkiai man ji skaitėsi, nors pasakotojo kalba visai paprasta, nors laidai galiausiai išsivyniojo, ir veiksmo, o tiksliau veiksmų ir scenų nepagailėta - tiek karo, tiek meilės, kažkodėl vistiek puslapiai buvo sunkūs ir negrabūs. Nežinau kodėl (nors pala - žinau, papasakosiu) man ši knyga siejosi ir lyginosi su Regimanto Dimos "Vilniaus plovu". Tai todėl - jog apie seniai gyvenusio lietuvio gyvenimą ir žygius pasakota, jo keliones po užsienį, o tarpais sugrįždavome į vėlesnius, artimus mūsų laikus. Tai jei jau pradėjau lyginti, tai "Dziedo" istorijoje tas sugrįžimas į čia ir dabar buvo man toks išbaigtesnis, subtilesnis, malonesnis, tuo tarpu "Vilniaus plove" - man jis apskritai gadino reikalą, nes istorinė dalis patiko, o tie dabarties įvykiai pasirodė tokie beskoniai, netikroviški ir jokios vertės nepridedantys. Bet istorinė siužeto linija, kaip tik "Vilniaus plove" pasirodė labiau kvapą gniaužianti ir negalėjau patikėti - tikra (bent iš dalies)!
O grįžtant (nes vėl nukrypau) prie "Dziedo" - gal visgi tosios patrankos ir mūšiai bei didvyriai užgožė tai, kas knygoje patiko. O patiko labiausiai istorijos mintis (bent jau man viena iš jų tokia pasirodė), jog karas ar ne, sunkūs ar sėkmingi laikai - yra blogi žmonės, yra geri žmonės. Yra kvailiai ir išmintingi. Ir nesvarbu, kokia santvarka, kas tavo priešas ar kas tavo draugas.

[Vaida Mickienė · Rating 3 out of 5]

Net nežinau kaip vertinti. Vieni skyriai skaitėsi labai įdomiai, o va kiti nors mirk iš nuobodulio. :))

[Petras · Rating 3 out of 5]

3.5*
Jeigu būtų istorija tik apie Dzūkijos kaimą be visų intarpų apie škotus – būtų pilni 5*

[Agnė Pačekajė · Rating 4 out of 5]

Gal dėl meilės Dzūkijai, prarijau viens du. Bet tai ne skanus saldainiukas poilsiui. Tai skausminga istorinė knyga. Graži ir net kažkaip riteriškai herojinė. Tiesa, turiu pripažinti, kad istorinė dalis mane kiek vargino - užtat Dzūkijos dalis - kažkas tokio.

[Lina Plesneviciute · Rating 5 out of 5]

7p. "Mirtis - toli gražu ne pabaiga. Mirtis - tai žmogaus gyvenimo viršūnė, žmogaus gyvenimo VAINIKAS."
99 p. "tavo laikas suskaičiuotas ir niekas neduos tau daugiau nei minutėlės. <...> Vadinasi, reikia gyventi kiekvieną akimirką iki galo, išgauti iš jos viską, ką tik ji gali duoti. Ne gyventi šia minute, bet išgyventi ją iki galo."
241 p." Trumpam Vanago ir Plunksnelės žvilgsniai susitiko. Pro užtinusių vokų plyšelius Plunksnelė pagavo jį pasiekusią Tiesą ir nejučiom ėmė šypsotis. Ir nė velnio jie nelaimėjo! Vanago akyse buvo tai, ko neatimsi, nebent žmogus pats tą atiduotų. Buvo tai, ką Plunksnelė regėjo vienintelėje išlikusioje vedamo į žvirduobę sušaudyti Jokūbo Jankelio akyje. Vado akyse spindėjo Garbė ir Orumas."
245 p. "Dievas turbūt išsikraustė iš proto, jei leidžia dėts tokiems dalykams. O gal čia jie, žmonės, pamynę Jo duotus priesakus, dabar moka tokią kainą, apie kurią ir pagalvoti sunku."
256 p. "...eik tik savo keliu, nesiklausyk patarimų. Dažnas patarimas priverčia nugyventi ne savo gyvenimą, o pažinodamas tave, galiu nebijoti, kad nuleisi perniek Dievo tau duotą dovaną. "
263 p. "Kad ir kaip stengėsi Plunksnelė prisikalbinti vienišą gulbiną, nieko, išskyrus šnypštėjimą, jis nesulaukė. Ir ko norėt - jo šeimą išžudė žmonės. O juos Anapilin pasiuntė Plunksnelė. Bet juk ir jie turėjo šeimas. Kas nutiko šiam pasauliui, kad skausmas, nė kiek nemažėdamas, ritasi nuo vienų pas kitus, trina gulbių ir žmonių likimus ir galo tam nematyti."

[Gediminas Kulikauskas · Rating 3 out of 5]

Keistoka knyga. Girdėjau gerų atsiliepimų, tad ir lūkesčiai buvo nemaži ir pradžioje visai pasiteisino - dzūkų kaimo, pačio Dziedo aprašymas - griebteli, įtraukia. Ypač pasakojimas apie nuotrauką (matomą viršelyje). Ir toliau knygoje panašiai - beveik visur kur aprašinėjamos mūsų dienos - gyvi, vaizdingi pasakojimai.
Tačiau likę 2/3 knygos - škotų giminės Lietuvoje istorija - mūšiai su švedais, maskvėnais ir t.t. - na, geriausiu atveju paaugliškos knygos, "kapitono Pramuštgalvio" stiliaus pasakojimas. Skaitai ir kraipai galvą - kam gi skirta ši knyga, įdaryta paviršutiniškais superherojais. Bet kuriam, bent kiek besidominčiam Lietuvos istorija žinomi atpasakojimai, pridėta šiek tiek Diuma stiliaus (bet ne Diuma lygio) fantazijos. Hm.
Pyragas, bet geriausiu atveju su pakenčiamu įdaru.
Galima tą disbalansą suprasti, sužinojus, kad tai pirmoji autoriaus knyga, galima atleisti tikintis, kad tobulės, nes jei jau vertinti kaip pirmąją - tai labai nebloga. Ketvirtoji - penktoji jau turėtų būti labai skanu. Deja, tai ir vienintelė autoriaus knyga ir daugiau jų nebebus.

[Eglė Martinkevičiutė · Rating 3 out of 5]

Nesuprantu dar kaip man vertinti šią knygą. Tam tikros vietos skaitėsi sunkiai, kitos - lengvai, su pasimėgaujimu, neriant į tą tikrą lietuvišką literatūrą.
Labai mėgstu, kai knygose aprašomi tie senoviniai kaimai, kuriuose žmonės vieni kitus pažįsta, aplink - pievos, miškai, ganosi gyvuliai ir tas naminis, savitas ir jaukus kvapas. Todėl ir čia visa tai buvo labai gražiai perteikta autoriaus.
Na, o pats Dziedas, kaip veikėjas, taip pat atrodė toks šiltas senukas, su savo dzūkišku akcentu, pasakojantis skaudžią gyvenimo istoriją, tarsi kurdamas filmą. Deja, Romas Treinys kažkaip gan sudėtingai keliavo per laikus, skaitytoją mėtydamas tai į vieną, tai į kitą metą ir jo įvykius. Dėl to buvo gan sunku gaudytis kas ir kur vyksta.
Bendrai - knyga nebloga, lietuviška savo aplinka ir istorija, o vien tai turėtų būti priežastis dėl ko verta skaityti.

[Jūratė Baltušnikienė · Rating 5 out of 5]

Kai norisi nebūti čia ir dabar...

Įsitraukimas į knygos siužetą yra viena geriausių priemonių, padedančių pabėgti nuo tvyrančios įtampos, kasdienių rūpesčių ir pasinerti į fantazijų pasaulį.

Romo Treinio istorinis romanas „Dziedas“ vaizdingos kalbos pagalba jau pirmuose puslapiuose nukelia į Lietuvos praeitį. Prieš akis skleidžiasi vienas už kitą įdomesni skirtingų tautų žmonių likimai: lietuvių, škotų, žydų, lenkų tarpusavio santykiai. Tik mintimis nusikeli į XVII a. Lietuvos istorines peripetijas ir kartu su Jono Karolio Chodkevičiaus kariauna leidiesi į karo žygius, čia, žiūrėk jau XIX a. keliauji su Napoleono vedama prancūzų kariuomene arba kartu su Dziedu esi įsukamas į XX a. karus, lenkmetį, sovietmetį, pokarį... O jau istorijų apie meilę gražumas... Tokios knygos pagalba nepaprastai lengva save išsviesti iš realybės😉


#bitėsrekomenduoja #romastreinys #dziedas

[Ąžuolas Krušna · Rating 5 out of 5]

Pašėlusi, užburianti, smagi ir tarpais graudi knyga. Romas jausmingai perteikia savo meilę dzūkijai, pasakoja apie senuosius lietuvius, škotus, lenkus, žydus. Špagų žvangėjimais suvirpina ir muškietų salvėmis nušviečia žymius lietuvių mūšius bei žygius. Nuostabi knyga ir labai smagu, kad parašyta lietuvio, tarpais galima išgirsti dzūkuojantį Dziedą. Tikrai rekomenduoju.

[Loreta Vainauskiene-Bielskyte · Rating 5 out of 5]

Knyga informatyvi (daug istorinių įvykių labai paprastai aprašytų; ypač patiko 1812 metų karo aprašymas "Napoleonas žiūrėjo į liepsnojančią Maskvą..."), intriguojanti. O labiausiai nustebino tai, kad visi įvykiai, veikėjai tarsi 'sugula' į vietas, perskaičius priešpaskutinį puslapį.