What do you think?
Rate this book
Selfų slėnis
Šioje knygoje Monika parašė apie JUS.
#žmonės #happyfamily #supermama #selfųslėnis – tai grotažymės, žyminčios nerimastingą šio romano veikėjų kasdienybę.
Ridas – žurnalų žmogus, jo gyvenimas – kaip iš atviruko. Simona ir Robertas jau šešiolika metų laimingai susituokę. Luko mama atsidavusi motinystei, o Beatričė – svajoja tapti žvaigžde. Bet atvirukai turi antrąją pusę, laimei būdingi potvyniai ir atoslūgiai, atsidavimas gali kankinti, o šlovė taip lengvai nepasiekiama. Virtualų ir tikrą veikėjų gyvenimą jungia nematomas siūlas, kurį vienur vos timptelėjus, kitur prasideda griūtis.
Tai knyga apie Slėnį, egzistuojantį visai šalia mūsų – kompiuteriuose, mobiliuosiuose telefonuose, socialinių tinklų profiliuose, žurnalų viršeliuose, o dar dažniau – tiesiog kasdienybėje.
#žmonės #happyfamily #supermama #selfųslėnis – tai grotažymės, žyminčios nerimastingą šio romano veikėjų kasdienybę.
Ridas – žurnalų žmogus, jo gyvenimas – kaip iš atviruko. Simona ir Robertas jau šešiolika metų laimingai susituokę. Luko mama atsidavusi motinystei, o Beatričė – svajoja tapti žvaigžde. Bet atvirukai turi antrąją pusę, laimei būdingi potvyniai ir atoslūgiai, atsidavimas gali kankinti, o šlovė taip lengvai nepasiekiama. Virtualų ir tikrą veikėjų gyvenimą jungia nematomas siūlas, kurį vienur vos timptelėjus, kitur prasideda griūtis.
Tai knyga apie Slėnį, egzistuojantį visai šalia mūsų – kompiuteriuose, mobiliuosiuose telefonuose, socialinių tinklų profiliuose, žurnalų viršeliuose, o dar dažniau – tiesiog kasdienybėje.
192 pages, Hardcover
First published January 1, 2018
2 people are currently reading
54 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 23 of 23 reviews
June 17, 2018
Nesu didelė lietuvių autorių darbų gerbėja, tačiau ši knyga labai patiko. Pati tema ypač aktuali asmenukių, facebook ar instagram laike. Jau skaitydama knygą, galvojau, ką parašysiu. Ką galiu pasakyti apie ją, kaip ji mane paveikė ar kokį įspūdį paliko. Autorė kalba paprastai apie santykius, apie žmones, apie savęs pateikimą. Ji pasakoja keturias istorijas, kurios yra viena su kita susijusios. Viena iš šių istorijų, pirmoji, primena mane pačią. Apmąstydama ją pagalvojau, kaip šios istorijos pagrindinė veikėja yra panaši į mane, apie tą jos naivumą ir nuolankumą įsimylėjus, atleidimą įskaudinus ir tikėjimą matant tik gerus arba pateisinant visus prastus poelgius, nurašant, kad tas žmogus yra kitoks, jis menininkas ir tai tarsi jau yra pateisinimas. Tas žmogus žinojo jos silpnybes, žinojo, kada turi paskambinti, kad jam atleistų ir jis ja naudojosi. Tokį žmogų turėjau ir pati. Man ši knyga, ši istorija buvo tarsi leidimas pažvelgti į savo pačios panašią situaciją iš šono, apie tai kaip neteisingai vertinau save ar tą kitą žmogų, kaip tie buvę santykiai buvo kenksmingi man. Manau, kiekvienas iš mūsų paskaitęs šį romaną atrastų save, galėtų susitapatinti su vienu ar kitu personažu ir pamatyti, kokias kasdienes situacijas autorė aprašo, tokias, kurios įvyksta ir mums. Tikrai REKOMENDUOJU!
June 2, 2018
Na štai perskaičiau naujausią Monikos Budinaitės knygą "Selfų slėnis". Pažintį su autore pradėjau nuo jos romano "Knyga ištrintu skyriumi", kurį prieš kelis metus "suvalgiau" per vakarą ir kuris manyje paliko neišdildomą prisiminimą apie vyro ir moters santykius. O vėliau pažintis su autore įvyko dar tuometiniame knygyne, kai dirbau konsultante. Tiesa, tai buvo pokalbiai ne apie jos knygas, o apie kitus kūrinius. Tačiau, kai išgirdau, kad autorė išleido naują, jau ketvirtą savo darbą, norėjosi kuo greičiau pasiimti ir perskaityti. "Selfų slėnis" man pasirodė, kad tai knyga ne tik apie žvaigždes, kurios savo gyvenimus stengiasi paslėpti po gražiomis "selfio" nuotraukomis, bet tai knyga ir apie mus, kurie tarsi nusipiešiame sau gražų veidą, užsidedame sau tobulą šypseną ir fotografuojame save būtent tuo rakursu, kuriuo mes sau esame patys gražiausi. Todėl ir šios knygos keturios istorijos yra atskiros, bet tuo pačiu ir tarpusavyje labai susijusios: fotografas, kurio gyvenimas tarsi atvirukas, bet po savo gyvenimu objektyvu slepia pačias didžiausias gyvenimo nuodėmes; sutuoktiniai, kurie laimingai susituokę šešiolika metų, tačiau viską gerai maskuojantys nuo aplinkinių ir nemokantys rasti bendros kalbos net vaikų auklėjime; mama, kuri taip stipriai atsidavusi motinystei, bet taip ir nenorinti suprasti, kad vaikai anksčiau ar vėliau suauga ir palieka savo tėvus; mergina, kuri bet kokia kaina svajoja tapti žvaigžde, o kai tai nepasiseka, ji vėl turi grįžti į pradžių pradžią. Ir visi jie savo gyvemimus savo paskyruose ir profiliuose pateikia taip gražiai ir nušlifuotai, kad nepagalvotum jog kažkas jų gyvenime ar juose pačiuose yra negerai. Skaitydama pagalvojau, kad tokie dalykai tikrai vyksta ne tik aplink mus, bet ir mūsų pačių gyvenime, bet tu pats niekada nepažvelgi į tai iš šono, nes ir toliau lieki būti savo gražiai ir tobulai susikurtame kiaute. Ar knyga man patiko? Taip, nes ji savotiška, atspindintį realų dabartinį "selfių" ir "instagramo" gyvenimą, kuriame dalyvauja ir daugelis iš mūsų. Todėl labai pagirtina, kad autorė sugebėjo visa tai aprašyti ir mums parodyti, kaip mes atrodome iš tolo.
June 3, 2018
Monika Budinaitė “Selfų slėnis” Labai nekantravau perskaityti šią knygą ir likau sužavėta! 🤗
Šioje knygoje Monika parašė apie JUS. #žmonės #happyfamily #supermama #selfųslėnis – tai grotažymės, žyminčios nerimastingą šio romano veikėjų kasdienybę.
Man ši knyga patiko nuo pradžios iki pabaigos.Savitas rašymo stilius,įžvalgios mintys bei įtaigus pasakojimas,istoriją darė tik dar patrauklesne.Manau,kiekvienas iš Jūsų tam tikroje istorijoje galėjote atrasti nors lašelį savęs.. 😉 Kas dar neskaitėte - rekomenduoju!🤗 📖Vertinčiau 5/5 ⭐️
Šioje knygoje Monika parašė apie JUS. #žmonės #happyfamily #supermama #selfųslėnis – tai grotažymės, žyminčios nerimastingą šio romano veikėjų kasdienybę.
Man ši knyga patiko nuo pradžios iki pabaigos.Savitas rašymo stilius,įžvalgios mintys bei įtaigus pasakojimas,istoriją darė tik dar patrauklesne.Manau,kiekvienas iš Jūsų tam tikroje istorijoje galėjote atrasti nors lašelį savęs.. 😉 Kas dar neskaitėte - rekomenduoju!🤗 📖Vertinčiau 5/5 ⭐️
August 12, 2018
Nors Monikai Budinaitei "Selfų Slėnis" yra ketvirtoji parašyta knyga, man tai buvo pirmoji jos skaityta. Neslėpsiu, aprašymas bei didžioji dauguma atsiliepimų be galo sudomino. Ką jau ten sudomino... Užkabino taip stipriai, kad per didžiausią skubėjimą kraunantis lagaminą vis tik nepamiršau įsimesti į jį ir knygos. Įveikiau per du prisėdimus, tarp jų padariusi nemenką pauzę. Tai tikriausiai pirmoji knyga, kuri paliko mane su tokiais #mixedfeelings. Kūrinio idėja išties verta dėmesio, tačiau be autorės rašymo stiliaus, į įmantrų pavadinimą įvyniotos esmės apie geresnes mūsų versijas, talpinamas į soc.tinklų erdvę, trečios istorijos veikėjos susitikimo su savo pačios šmėkla bei ketvirtosios istorijos herojės draugės parašyto apsakymo, kuris savaip interpretavo Aldous Huxley romaną "Puikus naujas pasaulis", neradau nieko, kam galėčiau skirti daugiau žvaigždučių. Tiesiog teksto išpildymas manęs neįtikino. Jei tam tikros aprašytos gyvenimo detalės ir suteikė realybės jausmą (atšalę santykiai, savęs praradimas, neištikimybė ir pan.), tai vos po poros sakinių tas jausmas išgaruodavo it dūmas vėjyje. Vos tik kalba pasisukdavo apie instagramą ar feisbuką bei į juos nukreiptą veikėjų elgesį, tik suraukdavau antakius. Taip, žmonės mėgsta kurti laimingą paveikslą nuotraukų albumuose, tačiau tokių kraštutinumų (ir dar šeimose!) neteko nei girdėti, nei matyti (ačiū Dievui)... Tad sakinys, jog autorė parašė knygą apie JUS (įskaitant asmeniškai ir mane), suglumino bei privertė susimąstyti, ar tikrai?.. Suprantu, kur link autorė suko, bet nesutinku, kad savo idėją ji išpildė taip, kad būtų galima "mėtytis" tokiais pasakymais. Galbūt tai ne visai pasakojimas apie čia ir dabar, o labiau ateities vizija, turinti priversti susimąstyti, kas mūsų laukia, jei toliau nemąstydami vaikysimės idealaus gyvenimo iliuzijų?.. Šiaip ar taip, džiaugiuosi knygą įveikusi bei neatmetu galimybės, jog perskaitysiu ir kitų autorės darbų.
June 26, 2018
MONIKA BUDINAITĖ "SELFŲ SLĖNIS" #25
Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio į viršelį, o aplinkybės viską sudėliojo taip, kad buvau ir knygos pristatyme Kaune. Labai apsidžiaugiau, kai po jo pažįstama kūrybinio rašymo mokytoja paskolino man šią knygą. Iš to ką girdėjau per pristatymą maždaug žinojau ko tikėtis, bet perskaičius "Selfų slėnis" pranoko lūkėsčius. Knygoje paliesta ne viena aktuali tema, nuo skaudžių, apnuoginančių šiandienos realybę pasakojimų ne kartą šiurpo oda. Nejaugi iš tikrųjų taip trokštame būti matomi ir visų mylimi, kad dėl to ryžtames kone viskam? Ar tai rašant knygą buvo truputi perdėta? Deja, veikėjų gyvenimai knygoje man atrodė pakankamai artimi šiandienos žmonių gyvenimams.
Labai patiko, kad istorijas tarpusavyje jungė veikėjai ir detalės. Kaskart rasdama sąsajas prisimindavau ankstesne istoriją ir taip pavieniai pasakojimai tapdavo vientisu pasakojimu. Viskas ir visi susiję bei veikia vienas kitą.
Kas man labai nepatiko, kad knyga prieš išleidžiant nebuvo iki galo sutvarkyta: rasdavai pastraipų prikimštų nereikalingais įvardžiais, žodžiuose sukeistas ar praleistas raides. Net neminėčiau, jei tai tebūtų buvę pora žodžių, bet kai randi tiek... na imi mąstyt ar kai kam kaip tam abiturientui nepritrūko vienos nakties iki to išsvajotojo 100. Dar vienas dalykas, tai kad po pirmosios istorijos #žmonės galėjau ploti atsistojus ir sakyti liaupsės rašytojai, bet kitos mane truputi nuvylė, trūko išbaigtumo, nors ir išlaikė bendrą temos vietisumą. Dar prieš pabaigą pasipylė kontekstas, kurio taip ir likau nesupratusi, kaip ta Beatričė Joanos.
Be visų šių nesklandumų "Selfų slėnis" tikrai verta dėmesio ir skaitymo knyga. Asmeniškai norėčiau daugiau paskaityti apie selfus ir jų slėnį, tad mielai laukčiau tęsinio, kad ir "Sugrįžimas į selfų slėnį" po poros metų. Manau, tikrai dar liko ką papasakoti.
4/5
Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio į viršelį, o aplinkybės viską sudėliojo taip, kad buvau ir knygos pristatyme Kaune. Labai apsidžiaugiau, kai po jo pažįstama kūrybinio rašymo mokytoja paskolino man šią knygą. Iš to ką girdėjau per pristatymą maždaug žinojau ko tikėtis, bet perskaičius "Selfų slėnis" pranoko lūkėsčius. Knygoje paliesta ne viena aktuali tema, nuo skaudžių, apnuoginančių šiandienos realybę pasakojimų ne kartą šiurpo oda. Nejaugi iš tikrųjų taip trokštame būti matomi ir visų mylimi, kad dėl to ryžtames kone viskam? Ar tai rašant knygą buvo truputi perdėta? Deja, veikėjų gyvenimai knygoje man atrodė pakankamai artimi šiandienos žmonių gyvenimams.
Labai patiko, kad istorijas tarpusavyje jungė veikėjai ir detalės. Kaskart rasdama sąsajas prisimindavau ankstesne istoriją ir taip pavieniai pasakojimai tapdavo vientisu pasakojimu. Viskas ir visi susiję bei veikia vienas kitą.
Kas man labai nepatiko, kad knyga prieš išleidžiant nebuvo iki galo sutvarkyta: rasdavai pastraipų prikimštų nereikalingais įvardžiais, žodžiuose sukeistas ar praleistas raides. Net neminėčiau, jei tai tebūtų buvę pora žodžių, bet kai randi tiek... na imi mąstyt ar kai kam kaip tam abiturientui nepritrūko vienos nakties iki to išsvajotojo 100. Dar vienas dalykas, tai kad po pirmosios istorijos #žmonės galėjau ploti atsistojus ir sakyti liaupsės rašytojai, bet kitos mane truputi nuvylė, trūko išbaigtumo, nors ir išlaikė bendrą temos vietisumą. Dar prieš pabaigą pasipylė kontekstas, kurio taip ir likau nesupratusi, kaip ta Beatričė Joanos.
Be visų šių nesklandumų "Selfų slėnis" tikrai verta dėmesio ir skaitymo knyga. Asmeniškai norėčiau daugiau paskaityti apie selfus ir jų slėnį, tad mielai laukčiau tęsinio, kad ir "Sugrįžimas į selfų slėnį" po poros metų. Manau, tikrai dar liko ką papasakoti.
4/5
June 18, 2018
#knygaapiemus #skaudirealybė #tokiatatiesa
Norėčiau sakyti, kad knyga hiperbolizuota, per daug, per kraštus, per visur veržiasi tas perspaustas virtualus pasaulis. Bet. Ne. Knyga tikra ir atspindinti šiandienos realijas. Visas gyvenimas, diena iš dienos, nuo ankstyvo ryto, viskas - prasideda telefonu/kompiuteriu. Ir žmonės seka. Bala žino ką. Svarbu seka, skaito, dalinasi gyvenimo peripetijomis su žmonėmis, dalimis vis atpjausto savo dienos pyragą kitiems. Kol sau pačiam nelieka nieko. Kol ir savęs nelieka. Pakol visas žmogus atsiduria socialiniuose tinkluose. Sutelpa į paprastas grotažymes.
Nuo to sunku pabėgti, galgi ir neįmanoma, kai visa informacija srautais keliauja internetu tiesiai į mus. Bet visi turim pajusti tas ribas, kuomet per daug savęs atkandame facebookui, instagramui ir kt., ir kt., apart to, kad sugrįžtume į savo vidinį pasaulį ir pamatytume, kas aplink mus. Ne ekrane, o gyvenime.
Ačiū Monikai Budinaitei už krestelėjimą smegenyse. Nors ir neatrodo, kad dienas leidžiame telefone, bet kai kartais peržvelgi dieną ir artimam žmogui nori papasakoti ką nors, vis dažniau išprūsta: o šiandien tokį „postą“ skaičiau. Vietoje: o šiandien kalbėjau labai įdomia tema su....
Knyga labai verta perskaitymo.
Norėčiau sakyti, kad knyga hiperbolizuota, per daug, per kraštus, per visur veržiasi tas perspaustas virtualus pasaulis. Bet. Ne. Knyga tikra ir atspindinti šiandienos realijas. Visas gyvenimas, diena iš dienos, nuo ankstyvo ryto, viskas - prasideda telefonu/kompiuteriu. Ir žmonės seka. Bala žino ką. Svarbu seka, skaito, dalinasi gyvenimo peripetijomis su žmonėmis, dalimis vis atpjausto savo dienos pyragą kitiems. Kol sau pačiam nelieka nieko. Kol ir savęs nelieka. Pakol visas žmogus atsiduria socialiniuose tinkluose. Sutelpa į paprastas grotažymes.
Nuo to sunku pabėgti, galgi ir neįmanoma, kai visa informacija srautais keliauja internetu tiesiai į mus. Bet visi turim pajusti tas ribas, kuomet per daug savęs atkandame facebookui, instagramui ir kt., ir kt., apart to, kad sugrįžtume į savo vidinį pasaulį ir pamatytume, kas aplink mus. Ne ekrane, o gyvenime.
Ačiū Monikai Budinaitei už krestelėjimą smegenyse. Nors ir neatrodo, kad dienas leidžiame telefone, bet kai kartais peržvelgi dieną ir artimam žmogui nori papasakoti ką nors, vis dažniau išprūsta: o šiandien tokį „postą“ skaičiau. Vietoje: o šiandien kalbėjau labai įdomia tema su....
Knyga labai verta perskaitymo.
July 14, 2019
Šioje knygoje rašoma absoliuti tiesa. Kadangi pačiai šiek tiek teko suktis “influencerių” pasaulyje, pamačiusi, kad viskas pradeda krypti negera linkme, nusprendžiau pasitraukti iš šios virtuvės. Tai man nepriimtina ir netgi kartais amoralu. Žinoma, visi mes esame žmonės, netobulos būtybės (nors dalis įsivaizduoja kitaip), ir kartais norisi palepinti savo vidinį ego, tai normalu ir žmogiška, bet aš kaip sakau, visuomet reikalingas saikas, jog tas vidinis ego neišsikerotų ir neišbujotų. Bet vėlgi, visi pasirenkame asmeniškai kaip norime gyventi, ir jeigu tas netikrumo bei materializmo pasaulis teikia džiaugsmo ir užtikrina dvasinę pilnatvę - tebūnie. Manęs tai netenkina.
P.S. Trečiasis (perskaityti lietuvių autoriaus knygą) iššūkio “Vasara su knyga” skaitinys - done !
P.S. Trečiasis (perskaityti lietuvių autoriaus knygą) iššūkio “Vasara su knyga” skaitinys - done !
January 20, 2021
Keli personazai tokie panasus i pazistamus.. keliose pastraipose atradau ir save.
November 12, 2020
Keista, bet Monikos Budinaitės "Selfų slėnis" man paglostė širdį. Aš neturiu Instagram, bet naudojuosi Facebook. Į ten gana retai kažką keliu, tačiau kartais pasižiūriu, ką įkėlė kiti. Ir mane siaubingai nervina tie, kurie po kelis kartus per savaitę (laimei, ne per dieną) įkelia kažką apie savo idealią šeimą, idealias atostogas ar dar ką nors idealaus. Juk nieko idealaus nebūna. Visi tą žino. Bet gal ne visi suvokia. Kartais suvokti galima tik tada, kai kas nors iš šono į tai pabaksnoja. "Selfų slėnis" būtent tą ir daro.
Nors knyga priskirta romanų žanrui, atrodo, kad ją sudaro 4 apsakymai. Jie susiję savo skleidžiama idėja, o veikėjai nėra tiesiogiai susiję. Tiesa, galima pagauti smulkmenas, kurios ir veikėjus šiek tiek susieja. Nežinau, gal kai kurios tų smulkmenų tėra sutapimai, bet man norisi tikėti, kad vis tik gyvenimai yra persipynę. "#žmonės" skyriaus garsų fotografas Ridas yra Simonos brolis iš "#happyfamily" skyriaus. Tas pats straipsnis apie Ridą pasirodo ir "#žmonės", ir "#selfųslėnis" skyriuose. Įsivaizdavau, kad Šešėlis, arba Luko tėtis, iš "#supermama" skyriaus yra Bilas iš "#selfųslėnis" skyriaus.
"#žmonės" man pasirodė mažiausiai susijęs su knygos idėja, nes ten nebuvo socialinių tinklų, jie buvo pakeisti žiniasklaida. Ir Erikos nusivylimas man atrodė labiau paremtas Rido nepatikimumu nei pergyvenimu dėl įvaizdžio."#happyfamily" ir "#supermama" buvo patys įdomiausi skyriai. Juose puikiai atskleidžiama, kas iš tiesų vyksta už kadro. Luko ir jo mamos santykiai priminė kažkada skaitytą paauglės, kurios mama influencerė, pasakojimą. Mergaitė, neapsikentusi, kad jos mama vis į kadrą įtraukia ją ir iš to pelnosi, padarė sau ir jaunesnei sesutei bliuzonus su maždaug tokiu užrašu: "Aš nedaviau leidimo naudoti mano atvaizdą". Ir taip visos mamos nuotraukos tapo sugadintos."#selfųslėnis" vėl buvo mažiau įdomus, bet jame paaiškinama, kas vis tik yra tas Selfų slėnis. Jeigu J.R.R. Tolkien sukurti elfai yra visapusiškai idealios būtybės, tai selfai yra realių žmonių idealizuotos versijos, matomos tik socialiniuose tinkluose. Kai išgirdau apie šią knygą, galvojau, kad ji vadinasi "Selfių slėnis". Ir kai pastebėjau, kad ten nėra i, man pavadinimas ėmė keistai skambėti. Tačiau po paskutinio skyriaus viskas paaiškėjo ir pavadinimas, vis dėl to, tinkamas.
-----
2020-ųjų skaitymo iššūkis
III lygis
9. Pagrindinis veikėjas švenčia savo gimtadienį.
Veikėja bando surengti puikų gimtadienio vakarėlį.
-----
Magical Readathon: Winter 2019
Reading Prompt: Read a book that starts with the letter S, for Slytherin.
The title starts with an S and, as a bonus, both words in the title starts with S: "Selfų slėnis".
Nors knyga priskirta romanų žanrui, atrodo, kad ją sudaro 4 apsakymai. Jie susiję savo skleidžiama idėja, o veikėjai nėra tiesiogiai susiję. Tiesa, galima pagauti smulkmenas, kurios ir veikėjus šiek tiek susieja. Nežinau, gal kai kurios tų smulkmenų tėra sutapimai, bet man norisi tikėti, kad vis tik gyvenimai yra persipynę. "#žmonės" skyriaus garsų fotografas Ridas yra Simonos brolis iš "#happyfamily" skyriaus. Tas pats straipsnis apie Ridą pasirodo ir "#žmonės", ir "#selfųslėnis" skyriuose. Įsivaizdavau, kad Šešėlis, arba Luko tėtis, iš "#supermama" skyriaus yra Bilas iš "#selfųslėnis" skyriaus.
"#žmonės" man pasirodė mažiausiai susijęs su knygos idėja, nes ten nebuvo socialinių tinklų, jie buvo pakeisti žiniasklaida. Ir Erikos nusivylimas man atrodė labiau paremtas Rido nepatikimumu nei pergyvenimu dėl įvaizdžio."#happyfamily" ir "#supermama" buvo patys įdomiausi skyriai. Juose puikiai atskleidžiama, kas iš tiesų vyksta už kadro. Luko ir jo mamos santykiai priminė kažkada skaitytą paauglės, kurios mama influencerė, pasakojimą. Mergaitė, neapsikentusi, kad jos mama vis į kadrą įtraukia ją ir iš to pelnosi, padarė sau ir jaunesnei sesutei bliuzonus su maždaug tokiu užrašu: "Aš nedaviau leidimo naudoti mano atvaizdą". Ir taip visos mamos nuotraukos tapo sugadintos."#selfųslėnis" vėl buvo mažiau įdomus, bet jame paaiškinama, kas vis tik yra tas Selfų slėnis. Jeigu J.R.R. Tolkien sukurti elfai yra visapusiškai idealios būtybės, tai selfai yra realių žmonių idealizuotos versijos, matomos tik socialiniuose tinkluose. Kai išgirdau apie šią knygą, galvojau, kad ji vadinasi "Selfių slėnis". Ir kai pastebėjau, kad ten nėra i, man pavadinimas ėmė keistai skambėti. Tačiau po paskutinio skyriaus viskas paaiškėjo ir pavadinimas, vis dėl to, tinkamas.
-----
2020-ųjų skaitymo iššūkis
III lygis
9. Pagrindinis veikėjas švenčia savo gimtadienį.
Veikėja bando surengti puikų gimtadienio vakarėlį.
-----
Magical Readathon: Winter 2019
Reading Prompt: Read a book that starts with the letter S, for Slytherin.
The title starts with an S and, as a bonus, both words in the title starts with S: "Selfų slėnis".
August 27, 2018
Keturi pasakojimai: apie išpuikusį ir jausmus slepiantį pripažintą fotografą, nesugebantį atsiverti savo merginai, apie instagraminę šeimą, slepiančią nutylėjimus po virtualybės fasadu, apie kitą šeimą, kurioje motina jausmų deficitą užkamšo viešindama paauglio sūnaus gyvenimą, apie paikšą vidutinybę, trokštančią išgarsėti bet kokiomis priemonėmis. Visos keturios istorijos autonomiškos ir faktiškai nesusieinančios.
Veikėjai stokoja visaverčio ryšio ne tik vienas su kitu (nes tokia kūrinio idėja), ne tik tarp skirtingų kūrinio dalių (kitaip sakant, knyga nėra vientisa), veikėjai stokoja ryšio su pačiu pasakotoju – toks rimtas trūkumas. Užtat psichologinis teksto pagrindas tvirtas, tvirtesnis už samsungo ekraną, nesuskyla užvertus puslapį, todėl pasakojimas įtikina. Pati originaliausia ir pagaviausia, didžiausią vidinę teksto energiją spinduliuoja trečioji dalis apie paauglį Luką, kuris išsivaduoja nuo mylinčios motinos nesąmoningai organizuojamo virtualaus teroro.
(370 skaitykla)
Veikėjai stokoja visaverčio ryšio ne tik vienas su kitu (nes tokia kūrinio idėja), ne tik tarp skirtingų kūrinio dalių (kitaip sakant, knyga nėra vientisa), veikėjai stokoja ryšio su pačiu pasakotoju – toks rimtas trūkumas. Užtat psichologinis teksto pagrindas tvirtas, tvirtesnis už samsungo ekraną, nesuskyla užvertus puslapį, todėl pasakojimas įtikina. Pati originaliausia ir pagaviausia, didžiausią vidinę teksto energiją spinduliuoja trečioji dalis apie paauglį Luką, kuris išsivaduoja nuo mylinčios motinos nesąmoningai organizuojamo virtualaus teroro.
(370 skaitykla)
July 24, 2018
Knyga per viduriuka. Tikejausi kazko kito. Labiausiai nepatiko 3 istorija. Visos kitos neblogos bet per daug perspaustos. Bet temos aktualios ir tokiu zmoniu tikrai yra gyvenime. Leido susimastyt kad ne visas gyvenimas vyksta soc tinkluose. Bet yra zmoniu kurie del populiariumo net siela velniui parduotu.
March 23, 2020
Gražiai sudėliotos nūdienos istorijos...
November 22, 2018
I read this book in a few days. I literally couldn't take my eyes off of it. Each story is interesting and you can relate to each character. We've all been in similar situations along the way or at least we know somebody who did (or still is in one).
August 30, 2018
Tai va, esu gan subjektyvi vertintoja, nes man Monikos Budinaitės knygos labai patiko, patinka ji pati, toks jausmas, kad jei susitiktume kažkur netikėtai, tai taptume draugės. O gal kaip tik dėl jos rašymo stiliaus ir mano gebėjimo įžvelgti kažkur pažįstamus jausmus, žmones ir yra tai, kad aš ją labai mėgstu.
Knyga apie # ir 👍kaip jautiesi gyvas tik tiek, kiek įkėlei nuotraukų, kiek surinkai 👍 ir kiek turi sekėjų.
Jeigu geriau įsižiūrėtumėte, tainpamatytumėte, jog net pats viršelis atspindi tą, kuris jį fotografuoja. Žiūrėdama matau savo selfą...
Knyga skaitosi taip, lyg scrollintum per fb, be jokių pastangų. Tačiau kiek ji man primėtė minčių, dvejonių, nerimų.
Knyga apie # ir 👍kaip jautiesi gyvas tik tiek, kiek įkėlei nuotraukų, kiek surinkai 👍 ir kiek turi sekėjų.
Jeigu geriau įsižiūrėtumėte, tainpamatytumėte, jog net pats viršelis atspindi tą, kuris jį fotografuoja. Žiūrėdama matau savo selfą...
Knyga skaitosi taip, lyg scrollintum per fb, be jokių pastangų. Tačiau kiek ji man primėtė minčių, dvejonių, nerimų.
December 6, 2021
Plona, mažutė knyga, kuri vistik sugebėjo mane nustebinti. Girdėjau apie ją daug gerų atsiliepimų, todėl ir pati nusprendžiau pasiimti ją iš bibliotekos. Skaitydama nė akimirkos nepagalvojau suklydusi.
Knyga iš tiesų liečia labai daug kam artimas temas. Svarbiausia jų čia yra socialiniai tinklai ir noras juose pasirodyti geresniu žmogumi, turinčiu įdomesnį, linksmesnį gyvenimą, nei jis yra iš tiesų. Apie žmonių godumą, dėmesio troškimą, tikrojo gyvenimo nematymą, tikrųjų vertybių praradimą, bei dar daug kitų dalykų.
Ši knyga pasakoja 4 iš pažiūros skirtingas istorijas, kurios ne tik yra susijusios kai kuriomis detalėmis, bet ir jas sieja kai kas daugiau. Jos visos yra čia dėl tos pačios priežasties - žmonių noro būti kažkam svarbiems.
Internetas tai geriausias būdas pabėgti nuo realybės, parodyti kitiems tik gerąją savo pusę.
Tai pasaulis, kuriame nereikia įrodymų, todėl varguoliai čia gali tapti turtingais, o kvailiai - skaityti sudėtingas knygas, toksiški tėvai tapti atsidavusiais, o nemylintys - mylėti. Čia kiekvienas gali susikurti savąjį pasaulį.
Viskas skamba labai gražiai iki tol, kol nesusiduriame su realybe.
Kad už #happyfamily slepiasi griūnanti santuoka ir begantys iš namų vaikai. Kad #bestbirthdaywithcelebrities atsiranda permiegojus su garsesniu 15 metų vyresniu vyru. Kad #mybestson nuotraukos su miegančiu sūnumi feisbuke iš tiesų skaudina tą sūnų ir sukelia mokykloje patyčias. Kad prabangios mašinos, vakarėliai ir mėtymasis pinigais gali slėpti net depresiją ir psichologinius sutrikimus.
Kad nesame tai, kuo dedamės. Ir prie kokios manijos visa tai gali privesti.
Tikrai visu 100proc rekomenduoju perskaityti šią knygą visiems jums. Manau joje atrasite ne tik dalelę savęs, bet ir jūsų pažįstamų, draugų, šeimos narių bruožų. Galbūt net pakeisite požiūri ne tik į socialinius tinklus, bet ir į juose spindinčius, daug laikų surenkančius veidus.
Knyga iš tiesų liečia labai daug kam artimas temas. Svarbiausia jų čia yra socialiniai tinklai ir noras juose pasirodyti geresniu žmogumi, turinčiu įdomesnį, linksmesnį gyvenimą, nei jis yra iš tiesų. Apie žmonių godumą, dėmesio troškimą, tikrojo gyvenimo nematymą, tikrųjų vertybių praradimą, bei dar daug kitų dalykų.
Ši knyga pasakoja 4 iš pažiūros skirtingas istorijas, kurios ne tik yra susijusios kai kuriomis detalėmis, bet ir jas sieja kai kas daugiau. Jos visos yra čia dėl tos pačios priežasties - žmonių noro būti kažkam svarbiems.
Internetas tai geriausias būdas pabėgti nuo realybės, parodyti kitiems tik gerąją savo pusę.
Tai pasaulis, kuriame nereikia įrodymų, todėl varguoliai čia gali tapti turtingais, o kvailiai - skaityti sudėtingas knygas, toksiški tėvai tapti atsidavusiais, o nemylintys - mylėti. Čia kiekvienas gali susikurti savąjį pasaulį.
Viskas skamba labai gražiai iki tol, kol nesusiduriame su realybe.
Kad už #happyfamily slepiasi griūnanti santuoka ir begantys iš namų vaikai. Kad #bestbirthdaywithcelebrities atsiranda permiegojus su garsesniu 15 metų vyresniu vyru. Kad #mybestson nuotraukos su miegančiu sūnumi feisbuke iš tiesų skaudina tą sūnų ir sukelia mokykloje patyčias. Kad prabangios mašinos, vakarėliai ir mėtymasis pinigais gali slėpti net depresiją ir psichologinius sutrikimus.
Kad nesame tai, kuo dedamės. Ir prie kokios manijos visa tai gali privesti.
Tikrai visu 100proc rekomenduoju perskaityti šią knygą visiems jums. Manau joje atrasite ne tik dalelę savęs, bet ir jūsų pažįstamų, draugų, šeimos narių bruožų. Galbūt net pakeisite požiūri ne tik į socialinius tinklus, bet ir į juose spindinčius, daug laikų surenkančius veidus.
October 24, 2018
Nors selfų slėnis tai jau ketvirtoji Monikos Budinaitės knyga, tai man pirmoji jos skaityta knyga. Kadangi pati gyvenu ne Lietuvoje ir labai buvau išsiilgusi lietuviško rašto, tai prašiau sesers, kad man nupirktų ir atsiųstų daug knygų. Selfų slėnis buvo mano pageidaujamų atsiųsti knygų sąraše. Šios knygos norėjau, nes skaičiau keletą gerų atsiliepimų, taip pat man yra patikę iš anksčiau keletas Monikos raštų facebook‘e (ironiška ar ne?), o ir tema aktuali: gyvenimas socialiniuose tinkluose. Labai laukiau ir galvojau bus tikrai gera ir smagu skaityti selfų slenius, bet deja teko nusivilti. Ir dabar galvoju, tie kurie rašė gerus atsiliepimus knygai juos tokius rašė, nes jiems iš ties knyga patiko, ar rašė todėl, kad jiems Monika Budinaitė patinka.
Viena siš patikusių dalykų, tai knygos viršelis. Man tai aliuzija: į sudaužytas viltis, bet tuo pačiu kaip ir (ne)tobulai prirašytas mūsų gyvenimo lapas. Selfų slėniai parašyti su gražiais ir dailiais sakiniais. Aš dažnai „gaudau“ įspūdingai sudėliotus sakinius. Pateiksiu keletą man labiausiai patikusių citatų, tiek minties prasme, tiek ir žodžio grožio prasme: „Visa tai braunasi pro jos raineles ir cementuoja prisiminimus.“; „Nykščiais bėga nuo juos ištikusios vienatvės ir ten ieško bendruomenės“. „Atrodo, kad tos užuolaidos ir sunaikino jaunystės likučius.“. Knyga apie šiuo metu labai aktualią temą: socialiniai tinklai.
Mane dažnai stebina, kaip kai kurie žmonės sugeba pagauti pačius blogiausius ir liūdniausius temos aspektus, juos išnarplioti bei taip skrupulingai aprašyti. Taip dailiai, kad tu net tikrai jauti tas emocijas. Galbūt tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl man ši knyga nepatiko, nes man su kiekvienu sakiniu darėsi vis liūdniau ir nejaukiau Dėl perdėto negatyvumo ir net jokio mažo šviesulėlio knygoje nebuvimas mane atstumia nuo knygos. Aš gal per stipriai jaučiu negatyvias emocijas ir gal per stipriai noriu knygų kurios atneštų į mano gyvenimą džiaugsmą (kartais ir per liūdesį ateina džiaugsmas). Man net dauguma Jurgos Ivanauskaitės (o gi ji viena populiariausių Lietuvos rašytojų) knygų nepatiko, kai kurių net ir pradėjusi nebaigiau skaityti, vien dėl to, kad jose labai stipriai jautėsi negatyvumo banga ir jokios net mažytės properšos šviesai nebuvo.
Šioje knygoje pasakojamos keturios skirtingų žmonių istorijos, bet visos: socialiniuose tinkluose puikios ir nuostabios, o realiam egyvenime nepasisekusios. Ir šios istorijos nors ir apie skirtingus žmones, skirtingi įvykiai, bet mintis ta pati: socialiniai tinklai pražudo kontaktą su pačiu savimi bei aplinkiniais. Man buvo tiesiog per daug to niūrumo, vien blogosios socialinių tinklų pusės rodymo, na gi nėra tie socialiniai tinklai vien blogis ir nėra taip, kad kažkas gyventų vien tik tenais arba visuomet juose būtų, kartais būna 50-50, kartais 70-30, o kartais ir dar kitaip. Prieš pradėdama skaityti knygą tikėjausi, kad bus parodytos visos socialinių tinklų pusės ir galbūt net šiek tiek su šmaikštumu, o galų galiausiai bus bent kažkas link to kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp realaus gyvenimo ir gyvenimo socialiniuose tinkluose. Nes vien tik domonizuoti nėra prasmės, gyvenimas eina į priekį ir ateityje bus ne mažiau, bet daugiau socialiniai tinklai naudojami. Tik klausimas ar sugebėsim išlaikyti pusiausvyrą tarp realaus ir virtualaus, ar sugebėsim išlikti žmonėmis ir atvirai mąstančiomis būtybėmis ar bus taip, kaip viename iš Black Mirror epizodų, kur mūsų sėkmę ir gyvenimo kokybę lemia „like“ (tarp kitko, viena iš aprašomų istorijų (ir tai geriausia istorija iš visų keturių, galbūt neveltui ji pabaiga ir buvo palikta) šioje knygoje kaip tik labai priminė šitą epizodą).
Skaityt ar neskaityt?
Skaityti: -ieškantiems lengvo skaitymo, -nežinantiems kas tas selfų slėnis -"pekeliantiems" niūresnes knygas
Neskaityti: -ieškantiems rimtesnės literatūros, -žinantiems, kas tas selfų slėnis, -nemėgstantiems niūrių knygų.
Viena siš patikusių dalykų, tai knygos viršelis. Man tai aliuzija: į sudaužytas viltis, bet tuo pačiu kaip ir (ne)tobulai prirašytas mūsų gyvenimo lapas. Selfų slėniai parašyti su gražiais ir dailiais sakiniais. Aš dažnai „gaudau“ įspūdingai sudėliotus sakinius. Pateiksiu keletą man labiausiai patikusių citatų, tiek minties prasme, tiek ir žodžio grožio prasme: „Visa tai braunasi pro jos raineles ir cementuoja prisiminimus.“; „Nykščiais bėga nuo juos ištikusios vienatvės ir ten ieško bendruomenės“. „Atrodo, kad tos užuolaidos ir sunaikino jaunystės likučius.“. Knyga apie šiuo metu labai aktualią temą: socialiniai tinklai.
Mane dažnai stebina, kaip kai kurie žmonės sugeba pagauti pačius blogiausius ir liūdniausius temos aspektus, juos išnarplioti bei taip skrupulingai aprašyti. Taip dailiai, kad tu net tikrai jauti tas emocijas. Galbūt tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl man ši knyga nepatiko, nes man su kiekvienu sakiniu darėsi vis liūdniau ir nejaukiau Dėl perdėto negatyvumo ir net jokio mažo šviesulėlio knygoje nebuvimas mane atstumia nuo knygos. Aš gal per stipriai jaučiu negatyvias emocijas ir gal per stipriai noriu knygų kurios atneštų į mano gyvenimą džiaugsmą (kartais ir per liūdesį ateina džiaugsmas). Man net dauguma Jurgos Ivanauskaitės (o gi ji viena populiariausių Lietuvos rašytojų) knygų nepatiko, kai kurių net ir pradėjusi nebaigiau skaityti, vien dėl to, kad jose labai stipriai jautėsi negatyvumo banga ir jokios net mažytės properšos šviesai nebuvo.
Šioje knygoje pasakojamos keturios skirtingų žmonių istorijos, bet visos: socialiniuose tinkluose puikios ir nuostabios, o realiam egyvenime nepasisekusios. Ir šios istorijos nors ir apie skirtingus žmones, skirtingi įvykiai, bet mintis ta pati: socialiniai tinklai pražudo kontaktą su pačiu savimi bei aplinkiniais. Man buvo tiesiog per daug to niūrumo, vien blogosios socialinių tinklų pusės rodymo, na gi nėra tie socialiniai tinklai vien blogis ir nėra taip, kad kažkas gyventų vien tik tenais arba visuomet juose būtų, kartais būna 50-50, kartais 70-30, o kartais ir dar kitaip. Prieš pradėdama skaityti knygą tikėjausi, kad bus parodytos visos socialinių tinklų pusės ir galbūt net šiek tiek su šmaikštumu, o galų galiausiai bus bent kažkas link to kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp realaus gyvenimo ir gyvenimo socialiniuose tinkluose. Nes vien tik domonizuoti nėra prasmės, gyvenimas eina į priekį ir ateityje bus ne mažiau, bet daugiau socialiniai tinklai naudojami. Tik klausimas ar sugebėsim išlaikyti pusiausvyrą tarp realaus ir virtualaus, ar sugebėsim išlikti žmonėmis ir atvirai mąstančiomis būtybėmis ar bus taip, kaip viename iš Black Mirror epizodų, kur mūsų sėkmę ir gyvenimo kokybę lemia „like“ (tarp kitko, viena iš aprašomų istorijų (ir tai geriausia istorija iš visų keturių, galbūt neveltui ji pabaiga ir buvo palikta) šioje knygoje kaip tik labai priminė šitą epizodą).
Skaityt ar neskaityt?
Skaityti: -ieškantiems lengvo skaitymo, -nežinantiems kas tas selfų slėnis -"pekeliantiems" niūresnes knygas
Neskaityti: -ieškantiems rimtesnės literatūros, -žinantiems, kas tas selfų slėnis, -nemėgstantiems niūrių knygų.
December 20, 2020
Ėmiau skaityti iš karto, perskaičiau per pusantros dienos (knygą autorė rašė ketverius metus, tai paradoksas). Greitai skaitėsi ir dėl to, kad greitai skaitau, ir dėl to, kad buvo įdomu.
Nuo pat pirmųjų sakinių šios knygos stilius ir trikdė, ir traukė.
Trikdė todėl, kad regėjosi, jog autorė turi daugybę minčių galvoje, tačiau užrašo tik kas trečią, geriausiu atveju, o kai kuriais atvejais – kas dešimtą. Tarsi save stabdytų ir neleistų tekstui tekėti, arba jei tekstas tekėjo anksčiau, jį gerokai apkarpytų.
Minčių išdėstymas gana kapotas (o gal tai ir sąmoningai padaryta, rašant dvimatės realybės temomis), tačiau mintis, kurią sekiau, traukė. Pasakojimas linijinis (įvykiai seka vienas po kito), tačiau teksto kapotumas vis pateikia staigmenų – opa, peršokam. Opa – vėl peršokam. Nenuobodu, tas tai jau tikrai.
Autorės talento dėka kapotumas suvaldytas ir istorija sekti buvo lengva. Neatsakytų klausimų, neatitikimų, nelogiškumų ar neįtikėtinumo (tai, kas labai gadina knygos kokybę) neradau.
Nežinau, ar yra dar knygų, parašytų panašia tema, skirtų ne paaugliams. Prisipažinsiu, skaičiau ir širdyje džiaugiausi, kad aš dar ne tokia:) Tačiau labai taikliai anotacijoje parašė Rimantė Kulvinskytė:
“Šioje knygoje Monika aprašė JUS. <…> Pasidarykite selfį su šia knyga ir pasidalinę feisbuke pameluokite, kad esate ne tokie”
Knyga yra apie žmones, kurie gyvena menamame Selfų slėnyje (SELFŲ, ne selfių! Jei ką). Tai yra, jie gyvena dvigubus gyvenimus, beveik visai nesusijusius tarpusavyje. Vienas iš šių gyvenimų tikras, ten skaitytojas ir atvedamas, kitas – socialinių tinklų gyvenimas, kuris detaliai nerodomas, tačiau visą laiką numanomas. Man labai patiko toks autorės pasirinkimas – ne lygiomis dalimis pasakoti abu gyvenimus ir rodyti juos paraleliai, tačiau rinktis tikrąjį, kuris yra tiesiog persunktas, tarsi kempinė vandeniu – socialinių tinklų gyvenimu. Problema ta, kad jie neatitinka vienas kito. Visiškai neatitinka ir tai sukelia įtampą. Stresą, nerimą. Tiek personažui, tiek knygos skaitytojui.
Tema aktuali, įdomi, gyva, šiuolaikinė. Autorė nepasakoja apie save, ji pasakoja apie JUS. Tai yra mus, arba labai netoli mūsų. Čia būtų galima daug diskutuoti, kas teisinga ir kas ne, tačiau pagrindinis knygos tikslas – sukelti emocijas – pasiektas.
Autorės savybė – tarsi nutyli, bet pasako – atsiskleidžia ir čia. Ji neaprašo nei vieno iš savo personažų išvaizdos, tačiau labai nesunku juos įsivaizduoti. Tai, kad personažai atgyja, yra bruožas to, kad autorė rašė juos labai realiai “matydama”. Ji pavertė juos gyvais. Kaip tai padarė, čia, vėlgi, kitas klausimas, tačiau geros knygos rezultatas yra vien todėl, kad veikėjai ten vaikšto gyvi.
Ko pritrūko? Man asmeniškai pritrūko charakterių stiprumo. Druskos ir pipirų. Arba kitaip, žiūrint nuo temos pusės – silpnumo. Pirmoje istorijoje moteris galėjo neišeiti, būtų dar stipriau. Tikras sukrėtimas skaitytojui. Ji pasirinko vaiką, tai aišku, tačiau jeigu ne?… Antroje – vaikas galėjo žūti, o soc. tinkluose jo tėvai rodytų ką kita… ir panašiai. Tarsi viskas linko link to, link katastrofos (emocinės ar fizinės), tačiau pasibaigė švelniau, nei norėtųsi. Arba nei galėtų. Pasibaigė taip, kaip gyvenime, o ne kaip knygose.
Perskaičiusi šią knygą likau su dvipuse emocija: iš vienos pusės džiaugsmu, kad man dar ne taip blogai ir kad turėčiau pasisaugoti, kad taip neatsitiktų; iš kitos – trūkumu, kažko neužteko, norisi dar. Tarsi norisi stipriau, gyviau, labiau. Emociją gavau, bet ne iki galo. Jausmas toks: bandai, bandai užvesti variklį (tą, senovinį, kur reikėjo sukti rankeną automobilio priekyje), pagaliau jis užsiveda…džiaugsmas, euforija…tačiau tik užvedus jis vėl išjungiamas. Užvedei ir užteks. O norisi juk dar ir pasivažinėti.
Nuo pat pirmųjų sakinių šios knygos stilius ir trikdė, ir traukė.
Trikdė todėl, kad regėjosi, jog autorė turi daugybę minčių galvoje, tačiau užrašo tik kas trečią, geriausiu atveju, o kai kuriais atvejais – kas dešimtą. Tarsi save stabdytų ir neleistų tekstui tekėti, arba jei tekstas tekėjo anksčiau, jį gerokai apkarpytų.
Minčių išdėstymas gana kapotas (o gal tai ir sąmoningai padaryta, rašant dvimatės realybės temomis), tačiau mintis, kurią sekiau, traukė. Pasakojimas linijinis (įvykiai seka vienas po kito), tačiau teksto kapotumas vis pateikia staigmenų – opa, peršokam. Opa – vėl peršokam. Nenuobodu, tas tai jau tikrai.
Autorės talento dėka kapotumas suvaldytas ir istorija sekti buvo lengva. Neatsakytų klausimų, neatitikimų, nelogiškumų ar neįtikėtinumo (tai, kas labai gadina knygos kokybę) neradau.
Nežinau, ar yra dar knygų, parašytų panašia tema, skirtų ne paaugliams. Prisipažinsiu, skaičiau ir širdyje džiaugiausi, kad aš dar ne tokia:) Tačiau labai taikliai anotacijoje parašė Rimantė Kulvinskytė:
“Šioje knygoje Monika aprašė JUS. <…> Pasidarykite selfį su šia knyga ir pasidalinę feisbuke pameluokite, kad esate ne tokie”
Knyga yra apie žmones, kurie gyvena menamame Selfų slėnyje (SELFŲ, ne selfių! Jei ką). Tai yra, jie gyvena dvigubus gyvenimus, beveik visai nesusijusius tarpusavyje. Vienas iš šių gyvenimų tikras, ten skaitytojas ir atvedamas, kitas – socialinių tinklų gyvenimas, kuris detaliai nerodomas, tačiau visą laiką numanomas. Man labai patiko toks autorės pasirinkimas – ne lygiomis dalimis pasakoti abu gyvenimus ir rodyti juos paraleliai, tačiau rinktis tikrąjį, kuris yra tiesiog persunktas, tarsi kempinė vandeniu – socialinių tinklų gyvenimu. Problema ta, kad jie neatitinka vienas kito. Visiškai neatitinka ir tai sukelia įtampą. Stresą, nerimą. Tiek personažui, tiek knygos skaitytojui.
Tema aktuali, įdomi, gyva, šiuolaikinė. Autorė nepasakoja apie save, ji pasakoja apie JUS. Tai yra mus, arba labai netoli mūsų. Čia būtų galima daug diskutuoti, kas teisinga ir kas ne, tačiau pagrindinis knygos tikslas – sukelti emocijas – pasiektas.
Autorės savybė – tarsi nutyli, bet pasako – atsiskleidžia ir čia. Ji neaprašo nei vieno iš savo personažų išvaizdos, tačiau labai nesunku juos įsivaizduoti. Tai, kad personažai atgyja, yra bruožas to, kad autorė rašė juos labai realiai “matydama”. Ji pavertė juos gyvais. Kaip tai padarė, čia, vėlgi, kitas klausimas, tačiau geros knygos rezultatas yra vien todėl, kad veikėjai ten vaikšto gyvi.
Ko pritrūko? Man asmeniškai pritrūko charakterių stiprumo. Druskos ir pipirų. Arba kitaip, žiūrint nuo temos pusės – silpnumo. Pirmoje istorijoje moteris galėjo neišeiti, būtų dar stipriau. Tikras sukrėtimas skaitytojui. Ji pasirinko vaiką, tai aišku, tačiau jeigu ne?… Antroje – vaikas galėjo žūti, o soc. tinkluose jo tėvai rodytų ką kita… ir panašiai. Tarsi viskas linko link to, link katastrofos (emocinės ar fizinės), tačiau pasibaigė švelniau, nei norėtųsi. Arba nei galėtų. Pasibaigė taip, kaip gyvenime, o ne kaip knygose.
Perskaičiusi šią knygą likau su dvipuse emocija: iš vienos pusės džiaugsmu, kad man dar ne taip blogai ir kad turėčiau pasisaugoti, kad taip neatsitiktų; iš kitos – trūkumu, kažko neužteko, norisi dar. Tarsi norisi stipriau, gyviau, labiau. Emociją gavau, bet ne iki galo. Jausmas toks: bandai, bandai užvesti variklį (tą, senovinį, kur reikėjo sukti rankeną automobilio priekyje), pagaliau jis užsiveda…džiaugsmas, euforija…tačiau tik užvedus jis vėl išjungiamas. Užvedei ir užteks. O norisi juk dar ir pasivažinėti.
September 7, 2019
Bliamba, kaip sunku skaityti draugės knygą! Iškart pagalvojau - o tai ir mano draugės mano knygas taip skaito - kritiškiau ne bet kuris tikras literatūros kritikas, ir tuo pačiu su tuo visažinės skeptikės veidu, nes “aš gi ją pažįstu no trylikos metų, kuo ji čia gali mane nustebinti”? Siužete vis ieškojau pažįstamų žmonių ar situacijų, o Monika man vis rašė “Sveika, ką veiki, gal jau kartais jau perskaitei mano knygą?”
.
.
Perskaičiau. Asmeniškumus pamiršau gan greitai ir vis tik įsitraukiau į keturias labai skirtingas, bet tuo pačiu tarpusavyje bent vienu aspektu susijusias istorijas. Kiekvienoje jų radau dalelę savęs ar savo giminių - bet ne todėl, kad Monika rašytų apie konkrečius žmones. Ji parašė apie mus visus. Pasakojimas gerąja prasme Coelho’iškas - paprastas, aiškus, atrodo jau taip buvę tūkstančius kartų, bet niekas iki šiol apie tai taip aiškiai dar nekalbėjo. Apie išorinę sėkmę ir vidinius demonus. Apie norą atrodyti ir baimę prisipažinti, kaip iš tikrųjų viskas yra. Apie feisbuką, instagramą, laimingus fasadus ir svarbiausia - apie šimtus ištrintų, soc. medijoms netinkamų nuotraukų, kurios tam tikra prasme ir tampa pagrindiniu šios knygos pasakojimu.
.
.
Man asmeniškai nepatiko herojų vardai, bet apie tai jau pakankamai Monikai pabambėjau į AŽ. Skaitėt? Kaip jums? “Selfų Slėnis”. Rekomenduoju.
.
.
P.S. dar virtualūs aplodismentai Zigmantui Butaučiui už viršelį - jis kūrė ir mano “Viena Indijoje” viršelį, kuriuo irgi labai džiaugiuosi, nors kaip matau iš reakcijų, ne visiems LT lemta meną suprast 🙂
#selfuslenis #knyga #kalbekimesapieknygas
.
.
Perskaičiau. Asmeniškumus pamiršau gan greitai ir vis tik įsitraukiau į keturias labai skirtingas, bet tuo pačiu tarpusavyje bent vienu aspektu susijusias istorijas. Kiekvienoje jų radau dalelę savęs ar savo giminių - bet ne todėl, kad Monika rašytų apie konkrečius žmones. Ji parašė apie mus visus. Pasakojimas gerąja prasme Coelho’iškas - paprastas, aiškus, atrodo jau taip buvę tūkstančius kartų, bet niekas iki šiol apie tai taip aiškiai dar nekalbėjo. Apie išorinę sėkmę ir vidinius demonus. Apie norą atrodyti ir baimę prisipažinti, kaip iš tikrųjų viskas yra. Apie feisbuką, instagramą, laimingus fasadus ir svarbiausia - apie šimtus ištrintų, soc. medijoms netinkamų nuotraukų, kurios tam tikra prasme ir tampa pagrindiniu šios knygos pasakojimu.
.
.
Man asmeniškai nepatiko herojų vardai, bet apie tai jau pakankamai Monikai pabambėjau į AŽ. Skaitėt? Kaip jums? “Selfų Slėnis”. Rekomenduoju.
.
.
P.S. dar virtualūs aplodismentai Zigmantui Butaučiui už viršelį - jis kūrė ir mano “Viena Indijoje” viršelį, kuriuo irgi labai džiaugiuosi, nors kaip matau iš reakcijų, ne visiems LT lemta meną suprast 🙂
#selfuslenis #knyga #kalbekimesapieknygas
April 30, 2021
Knyga susidedanti iš 4 skirtingų pasakojimų apie asmenybes, šeimas ir jų dvigubus gyvenimus - realų ir viešą. Realus gyvenimas visuose pasakojimuose vaizduojamas melancholiškas, chaotiškas, su daug problemų, liūdesio, o viešą gyvenimą socialiniuose tinkluose ir spaudoje herojai pateikia, kaip tobulą - tobula šeima, vaikai, karjera ir t.t. Knyga labiausiai įtraukė pirmais dviem pasakojimais, trečias ir ketvirtas pasakojimai nuvylė šiek tiek. 4 žvaigždutės su dideliu avansu.
July 10, 2018
Knyga Lyg koks kiauras kibiras...autorė pila pila istoriją, bet ji kaip bėga taip ir prabėga nesusitelkdama į nieką įdomaus ir intriguojančio.
December 30, 2019
Labai patiko tokie nuoširdūs ir atviri skaitytojui knygos personažai.
March 5, 2020
Tuštybių mugė toks tolimas dalykas, kad visiškai niekas šioje knygoje nesurezonavo.
April 12, 2019
Spėju reikėtų pradėti nuo to, kad Selfų slėnis = 3 val. kelionė traukiniu. Lengvas romanas vakarui ar laisvai popietei. Visas kūrinys remiasi grotažymėmis. Būtent #happyfamily & #supermama atspindi visą romaną. Na dar šiek tiek psichologinių nuotrupų. Kažkaip po tokių romanų pradedu galvot kas slepiasi po tom gražiom IG & FB nuotraukom. Kiek kainuoja gražus ir idiliškas šeimos selfis, renkantis šimtus like'ų? Kiek tai kainuoja tėvams, kiek vaikams? Kaip dažnai vaikai nenorėtų, kad jų gyvenimas būtų viešinamas lipšniai per tėvelių soc. medijas?
Displaying 1 - 23 of 23 reviews