4.75/5
Mane visada traukė Anglijos monarchai ir jų istorijos. Sunku paneigti jų įtaką Europai, menui, madai, mokslui, literatūrai, bendram kultūriniam, politiniam progresui. Karalienė Viktorija, nors soste sėdėjo daugiau nei šešis dešimtmečius, vis dėlto man visuomet reiškė daugiau savo vardo erą, nei kad žmogų, pagal kurį buvo pavadinta. Ne veltui. Mano išankstinį nusiteikimą, gal šiek tiek arogantišką ir snobišką, patvirtino ir pati knygos autorė – Viktorija iš tiesų yra ne pats įdomiausias žmogus. Kur kas įdomesnis yra laikotarpis, kuriame ji gyveno ir valdė. Vis dėlto, nors ji nebuvo nei apdovanota išskirtiniu protu, nei išvaizda, Viktorija yra geriausias įrodymas, kad net ir patys paprasčiausi žmonės, tiesiog per atsitiktinumą atsidūrę tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku, gali padaryti milžiniškus pokyčius – neišsišokdami, vertindami pareigas, kurios buvo jiems patikėtos (net jei tiesiog per laimėtas Kūdikių lenktynes), tarnaudami taip, kaip jaučia, kad yra geriausia. Viktorijos atveju – geranoriškai, nuoširdžiai trokštant, jos pačios žodžiais, „padaryti tai, kas tinkama ir teisinga“.
Nors Viktorija ir nebuvo įdomiausia asmenybė iš visų, valdžiusių Angliją, ši knyga – nepaprastai daugialypė ir pilna mane vis stebinusių atradimų, o ir itin reikalinga, norint geriau suvokti nelabai įdomios Viktorijos labai įdomų palikimą. Knyga ne tik išsiskiria smulkmeniškumu, kuris netampa nuobodžiu ir nevirsta tiesiog plokščiu įvykių atpasakojimu, bet ir L.Worsley noru Viktorijos bei ją supančiųjų elgesį paaiškinti ne dabartiniais, o tuometiniais standartais. Karalienės santykis su jos vyru Albertu, vaikais, šalimi, politika, yra paaiškinamas istorinėje perspektyvoje, pagrindžiamas pačios karalienės dienoraščių, laiškų ištraukomis. Užsimenama apie temas, kurios itin aktualios ir šiandien – lyčių lygybę, psichinius sutrikimus (pavyzdžiui, pogimdyvinę depresiją), stereotipus laužančius, o kartais juos iš naujo atkuriančius Viktorijos ir Alberto santykius. Autorė labai aiškiai argumentuoja šiais laikais sunkiai suvokiamą karalienės Viktorijos ir jos aplinkinių elgesį, nutildydama privilegijuotą šių dienų feministę manyje, liepdama mažiau vartyti akis ir daugiau gilintis į kontekstą. Jis šioje knygoje ir tampa bene antruoju pagrindiniu veikėju po pačios karalienės. Skaityti knygą įdomu ne tik dėl akivaizdžios autorės kompetencijos, bet ir dėl gyvos kalbos, subtilaus britiško humoro. Vienintelis dalykas, kurio pasigedau, buvo iliustracijos, kurios, tikiu, būtų ir taip gyvą knygą perkėlę į visai kitą lygmenį.
Papasakoti žmogaus gyvenimo istoriją – sąžiningai, be perteikiamų asmeninių nuostatų skaitytojui, be sudievinimo ir tuo labiau be sumenkinimo, atsižvelgiant į tuometines politines, socialines aplinkybes, remiantis patikimais istoriniais šaltiniais – toli gražu nėra lengva. Viena, kai pasakojama apie roko ar kino žvaigždę – norinčių ir galinčių pasipasakoti daug, puslapius lengva užpildyti gal nebūtinai realiomis, tačiau smagiomis pasakoti istorijomis, nuotraukomis. Visai kas kita, kai kalbama apie tokią asmenybę kaip karalienė Viktorija, kurios įvaizdis buvo griežtai formuojamas, kurią valdė ne tik monarchijos tradicijos ir ritualai, bet ir įsipareigojimai tautai, karūnai, tuometiniams įpročiams. Vis dėlto, perskaičius Lucy Worsley „Karalienę Viktoriją“, jaučiu absoliučią po-biografinę ramybę. Nejaučiu poreikio ieškoti daugiau knygų apie šią asmenybę, o ir nuoširdžiai tikiu, kad mano turėtos istorijos spragos buvo rūpestingai ir patikimai užpildytos. Talentingai autorės nupieštas karalienės portretas yra toks įvairialypis, kad neįsivaizduoju kaip istoriją galima būtų papasakoti įdomiau, smulkmeniškiau ir kompetetingiau.