What do you think?
Rate this book
Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete
Knyga „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete" skiriama tiems, kas plačiau žvelgia į save ir kitus, nepaviršutiniškai vertina psichologines problemas, domisi sielogyda, psichoterapija ir jų sąsajomis, dvasine psichologinių problemų kilme ir įvairesniais sveikimo būdais.
Mintis rašyti knygą autorei kilo susidūrus su psichoterapiniam gydymui nepasiduodančiais žmonių negalavimais. Kad ir kokia pažanga būtų pasiekta, vidinio nelaimingumo šaltinis likdavo nepaliestas, kažkas neleisdavo atsiverti gyvenimo džiaugsmui. Kas tas „kažkas"? Gal žmogus apskritai negali būti laimingas? Nejaugi jis turi būti vidutiniškai patenkintas, drungnai mylintis arba vos vos ir tik kartais ramus...
Knygoje išsamiai, vaizdingai ir sąmojingai, pagyvindama pasakojimais psichologo kabinete, cituodama žymius psichologus, filosofus ir dvasinius mokytojus, autorė nagrinėja septynių sielos ligų apraiškas, dalijasi įžvalgomis ir neprimygtinai pataria, kaip įveikti dvasinius sunkumus, baimes ir atsiverti tikram ir sveikam gyvenimui.
Mintis rašyti knygą autorei kilo susidūrus su psichoterapiniam gydymui nepasiduodančiais žmonių negalavimais. Kad ir kokia pažanga būtų pasiekta, vidinio nelaimingumo šaltinis likdavo nepaliestas, kažkas neleisdavo atsiverti gyvenimo džiaugsmui. Kas tas „kažkas"? Gal žmogus apskritai negali būti laimingas? Nejaugi jis turi būti vidutiniškai patenkintas, drungnai mylintis arba vos vos ir tik kartais ramus...
Knygoje išsamiai, vaizdingai ir sąmojingai, pagyvindama pasakojimais psichologo kabinete, cituodama žymius psichologus, filosofus ir dvasinius mokytojus, autorė nagrinėja septynių sielos ligų apraiškas, dalijasi įžvalgomis ir neprimygtinai pataria, kaip įveikti dvasinius sunkumus, baimes ir atsiverti tikram ir sveikam gyvenimui.
- GenresPsychologySelf Help
392 pages, Hardcover
First published January 1, 2018
90 people are currently reading
629 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 41 reviews
December 19, 2020
TL,DR: NESUŽINOSITE, KAIP BŪTI GERESNIEMS.
Knyga žiauriai sutrikdė. Nuo "labai gerai" iki "ką aš čia skaitau" iki "gera išvada, bet kodėl knyga ne apie tai". Galiausiai, jei reiktų apibendrinti, sakyčiau, kad a) ji yra visiškai ne man, b) gana netiksliai marketinama, nes žinodama, kokios jos pagrindinės temos ir žinutės, į rankas turbūt nebūčiau ėmusi.
TIKSLAS, deklaruotas įvade: peržengti psichologizavimą, kuris atrodo jau visa ką persmelkęs ir galintis beleką pateisinti. Juk vis tiek sutariame, kad yra pamatiniai geri ir blogi dalykai, ne tik vaikystės traumos, ane? Nuo besaikio psichologizavimo ji žada žengti žingsnį tolyn ir kalbėti, kas slypi toliau, kur atsiranda etika ir moralė. Žiauriai įdomu ir atrodo labai reikalinga. Pasirinkta perspektyva - 7 didžiosios nuodėmės iš krikščioniškosios perspektyvos - ok whatever floats your boat, jei to reikia tikslui pasiekti.
REZULTATAS, pasiektas knygoje - žingsnis nuo psichologijos prie.. net nesakyčiau kad teologijos, nes nėra čia -logijos, nėra jokių svarstymų ar apmąstymų. Gal - prie bažnytinio mokymo, kuris ir tarsi nulemia tą nuostatą, kad visi yra nuodėmingi ir turi būti išganyti, ir kad išganymui kelias tik vienas (viena šviesa, vienas dievas). Esminė LV psichoterapinė nuostata - ieškoti Kūrėjo žmoguje (p. 374). Tai daryti turbūt legalu, bet... buvo taip sunku skaityti, atrodo, viskas priešinasi kiekvienam puslapiui. Veikiausiai esu diagnozuotina visomis 7 ir gal dar 777 nuodėmėm, ir taip ir yra, bet visai nesitikėjau, kad knyga taip greit pasakys: px tavo psichologinė būsena, eik plaukis nuodėmes.
Ir iki šiol nežinau, ką galvoti. Man irgi - net labai - atrodo, kad turi būt kažkas anapus nuolatinio ieškojimo kiekvienam savo šūdukui pateisinti ar paaiškinti visokiom vaikystės patirtim, kažkas daugiau - ir griežčiau - nei nesibaigianti savianalizė, kuri po n savianalizės metų nebeaišku kur turi vest. Kažkas bendresnio, nepajudinamo, kokia nors universali moralė. Bet ar tai ir yra išeitis - diagnozuoti totalines sielos ligas visiems? Kažkas viduj žiauriai priešinasi. Kaip rašoma kitoje apžvalgoje: nors ant viršelio parašyta, kad tai knyga apie meilę, meilės čia, na, nėra. Ji kažkur - kaip siekiamybė, kaip tai, ko praktiškai joks žmogus neturi, nes visi arba gašlūs, arba išpuikę, arba goduoliai, arba rūstūs. Arba šiaip paklydę. Ar paklydimas irgi nuodėmė? Tai aišku, gal kokia 19-a.
---
Nepatiko:
1. Visi žmonės, kurie cituojami ar išgalvojami, yra TOKIE nuodėmingi ir TOKIE durni. Jei į psi kabinetą įeina žmogus, tai tuoj pat a) pareiškia, kad nori su ja permiegoti, b) pareiškia, kad galėtų pats ar pati ją konsultuoti, nes daug išmano apie gyvenimą, c) slepia jausmus, d) plūstasi, e... Atsiminiau Kalschedą, kuris pasakoja apie žmonių ligų / sveikimo istorijas - matosi progresas, kaip nuo vienos būsenos einama prie kitos, kaip įkrentama į duobes ir kartais išlipama, kartais pasiliekama. O čia tai visi lėvi, ir tiek.
2. Nėra ne tik gerų žmonių, bet ir gerų dalykų. Kažkur čiut ne išnašoj rašo, kad, va, kelias iš nuodėmės yra kuklumas, dosnumas, susilaikymas. Paskui vėl 60 psl apie lėvakus, kokie visi nuodėmingi, jei tas labai dosnus - tai tikrai ne nuoširdus, o išpuikęs, jei anas labai susilaikęs - tai iš tikrųjų gašlus, tik užsislėpęs :D How iz diz buk gonna help, jei visi blogi ir viskas blogai? Kas yra tas dosnumas tada, jeigu kai dosnauji, tai iš tiesų slepi puikybę, jei bandai būt nuolanki, tai dangstai rūstumą?
3. Philosoraptor: jei esminė psichoterapijos užduotis yra įžiūrėti Kūrėją žmoguje, o paskui parašai 350 psl studiją apie tai, kokios juodos žmonių sielos, tai kaip tau sekasi įžiūrėti Kūrėją žmoguje?
4. Prie gašlumo nuodėmės aprašymo viskas beveik tvarkingai sudėliota, kad nieko neįžeistų, bet įvade dar netyčia liko tos pačios lyties orgijų aprašymuksas:
5. Žmogus, kuriam kyla minčių apie savižudybę, yra apimtas puikybės, ot lopas:
6. MINTĮ SUPRATOME, BET GAL NE SAVIPAGALBOS KNYGOSE, KĄ:
7. Svarbiausias būdas išlipti iš puikybės - nuolankumas, "būdas gyventi Dievo ir savo sąžinės akivaizdoje, pagarbiai parklumpant, suvokus Dievo meilės galybę" (p. 140). Taip išeina, kad netikintiems nėra būdo? Nežinau, ar čia labai krikščioniška.
8. Net ir krikščioniškai orientuota, šita savipagalba yra tokia first-world, kad kartais tiesiog širdį suspaudžia skaitant (be ironijos):
Čia vis dar prie puikybės nuodėmės. Taip, jūra yra amazing, bet ji taip pat yra labai brangi ir tikrai ne nemokama. Gal, aišku, čia taikoma tiems, kurie tik nori turėti turėti, perka perka ir neranda ramybės... Grand nuodėmės for grand people. O kas parašys mažiems žmonėms su mažomis galimybėmis, bet irgi kamuojamiems tų pačių sielos ligų?
Šuolis į godumo nuodėmės aprašymą, kur gulinėti ir džiaugtis nemokama, užsidirbta kasdienybe jau kažkodėl nebe taip feng šui:
Ką žn, kad kriauklelės nemokamai :D
9. Psichiatrija - blogai (vienpusiška), analize grįstos psichoterapijos - blogai (kapstosi savyje ir puoselėja puikybę). Egzistencinė psichoterapija + tikėjimas - gerai. Ką daryt netikintiems?
10. Nu ir čia tiesiai į pilvą:
Patiko:
1. Nuoširdžiai labai patiko ir turbūt man gražiausia knygos vieta, sustojau ir keliskart skaičiau (apie pavydo nuodėmę ir jos gydymą). Taip paprastai ir sykiu į patį taikinį:
(2a) Skyrius apie alkoholikų vaikus, kuris jau prieš kiek laiko gerai prasinešė žiniasklaidoje kaip mokslo populiarinimo straipsnis. Bet kodėl jis knygoje? Ar būti alkoholikų vaiku - nuodėmė? Ai, whatever, sueis už alkoholizmo nuodėmę, kaip tik šitoj vietoj reikia 8 psl. Ar daugiau, be suaugusių alkoholikų vaikų, yra kas nors apie alkoholizmo nuodėmę (čia prie rajumo), gal papasakojama, kokia sielos būsena numeta į šitą ligą, kaip iš jos kapanotis? Nope.
(2b) O jei esi alkoholikas, bet neturi ir neplanuoji turėti vaikų, tai kaip tau išlipt iš tos nuodėmės, pasak šios knygos?
---
Skaičiau apie tas nuodėmes ir, nors viskas buvo taip tamsu ir be prošvaisčių, labai daug kur atpažinau save - ir ten, ir ten, o čia tai grynai mano vidinį balsą išrašė. Taip ir būna psichologinėse / self-helpo knygose, jei gerai pataikai išsirinkti. Ir labai norėjau suprasti, paprastų paprasčiausiai, kaip būti geresnei. Bet atsakymo neradau, o vietom tapau net piktesnė. Kad tai rodo, jog knyga pataiko į kažkokią jautrią vietą, - taip. Bet ką su tuo daryti? Ką daryt visoms ir visiems, kas ją perskaito ir nežino, kur toliau eiti su tais savo sielos purvais? Tik į bažnyčią? Bet o kas bus joje? Kiek atsimenu savo jau labai senų religinių patirčių, stipriausios jos visada būdavo, kai kažką netikėto, naujo atskleisdavo apie santykį, kai iš tikrųjų gyvenime pamatydavai šventumą - ir kažkokiame įvykyje, ir kitame žmoguje, ir net savyje (nu tas tai jau labai retai). Bet čia, šitoj knygoj, į tai neinama, tave tiesiog palydi iki vartelių ir ten palieka. Aš nežinau, ar užtenka pasėdėt prie bažnyčios / bažnyčioj, kad tas nuodėmingumas imtų ir nusiplautų, bet kažkaip atrodo, kad ne, ne, ne taip.
Knyga žiauriai sutrikdė. Nuo "labai gerai" iki "ką aš čia skaitau" iki "gera išvada, bet kodėl knyga ne apie tai". Galiausiai, jei reiktų apibendrinti, sakyčiau, kad a) ji yra visiškai ne man, b) gana netiksliai marketinama, nes žinodama, kokios jos pagrindinės temos ir žinutės, į rankas turbūt nebūčiau ėmusi.
TIKSLAS, deklaruotas įvade: peržengti psichologizavimą, kuris atrodo jau visa ką persmelkęs ir galintis beleką pateisinti. Juk vis tiek sutariame, kad yra pamatiniai geri ir blogi dalykai, ne tik vaikystės traumos, ane? Nuo besaikio psichologizavimo ji žada žengti žingsnį tolyn ir kalbėti, kas slypi toliau, kur atsiranda etika ir moralė. Žiauriai įdomu ir atrodo labai reikalinga. Pasirinkta perspektyva - 7 didžiosios nuodėmės iš krikščioniškosios perspektyvos - ok whatever floats your boat, jei to reikia tikslui pasiekti.
REZULTATAS, pasiektas knygoje - žingsnis nuo psichologijos prie.. net nesakyčiau kad teologijos, nes nėra čia -logijos, nėra jokių svarstymų ar apmąstymų. Gal - prie bažnytinio mokymo, kuris ir tarsi nulemia tą nuostatą, kad visi yra nuodėmingi ir turi būti išganyti, ir kad išganymui kelias tik vienas (viena šviesa, vienas dievas). Esminė LV psichoterapinė nuostata - ieškoti Kūrėjo žmoguje (p. 374). Tai daryti turbūt legalu, bet... buvo taip sunku skaityti, atrodo, viskas priešinasi kiekvienam puslapiui. Veikiausiai esu diagnozuotina visomis 7 ir gal dar 777 nuodėmėm, ir taip ir yra, bet visai nesitikėjau, kad knyga taip greit pasakys: px tavo psichologinė būsena, eik plaukis nuodėmes.
Ir iki šiol nežinau, ką galvoti. Man irgi - net labai - atrodo, kad turi būt kažkas anapus nuolatinio ieškojimo kiekvienam savo šūdukui pateisinti ar paaiškinti visokiom vaikystės patirtim, kažkas daugiau - ir griežčiau - nei nesibaigianti savianalizė, kuri po n savianalizės metų nebeaišku kur turi vest. Kažkas bendresnio, nepajudinamo, kokia nors universali moralė. Bet ar tai ir yra išeitis - diagnozuoti totalines sielos ligas visiems? Kažkas viduj žiauriai priešinasi. Kaip rašoma kitoje apžvalgoje: nors ant viršelio parašyta, kad tai knyga apie meilę, meilės čia, na, nėra. Ji kažkur - kaip siekiamybė, kaip tai, ko praktiškai joks žmogus neturi, nes visi arba gašlūs, arba išpuikę, arba goduoliai, arba rūstūs. Arba šiaip paklydę. Ar paklydimas irgi nuodėmė? Tai aišku, gal kokia 19-a.
---
Nepatiko:
1. Visi žmonės, kurie cituojami ar išgalvojami, yra TOKIE nuodėmingi ir TOKIE durni. Jei į psi kabinetą įeina žmogus, tai tuoj pat a) pareiškia, kad nori su ja permiegoti, b) pareiškia, kad galėtų pats ar pati ją konsultuoti, nes daug išmano apie gyvenimą, c) slepia jausmus, d) plūstasi, e... Atsiminiau Kalschedą, kuris pasakoja apie žmonių ligų / sveikimo istorijas - matosi progresas, kaip nuo vienos būsenos einama prie kitos, kaip įkrentama į duobes ir kartais išlipama, kartais pasiliekama. O čia tai visi lėvi, ir tiek.
2. Nėra ne tik gerų žmonių, bet ir gerų dalykų. Kažkur čiut ne išnašoj rašo, kad, va, kelias iš nuodėmės yra kuklumas, dosnumas, susilaikymas. Paskui vėl 60 psl apie lėvakus, kokie visi nuodėmingi, jei tas labai dosnus - tai tikrai ne nuoširdus, o išpuikęs, jei anas labai susilaikęs - tai iš tikrųjų gašlus, tik užsislėpęs :D How iz diz buk gonna help, jei visi blogi ir viskas blogai? Kas yra tas dosnumas tada, jeigu kai dosnauji, tai iš tiesų slepi puikybę, jei bandai būt nuolanki, tai dangstai rūstumą?
3. Philosoraptor: jei esminė psichoterapijos užduotis yra įžiūrėti Kūrėją žmoguje, o paskui parašai 350 psl studiją apie tai, kokios juodos žmonių sielos, tai kaip tau sekasi įžiūrėti Kūrėją žmoguje?
4. Prie gašlumo nuodėmės aprašymo viskas beveik tvarkingai sudėliota, kad nieko neįžeistų, bet įvade dar netyčia liko tos pačios lyties orgijų aprašymuksas:
Tarkime, žmogaus kūne apsigyvena gašlumo esybė. Jos poreikiai begaliniai, iki galo niekada nepatenkinami. Kad ir kiek žmogus stengtųsi, viduje tūnantis gašlumas ragins stengtis vis labiau... Neturiu partnerių, gal tada mėgausiuos virtualiais; priešinga lytis nebedomina, noriu tos pačios; vienas partneris nebesuteikia malonumo, reikia grupės, ir t. t. (p. 57)
5. Žmogus, kuriam kyla minčių apie savižudybę, yra apimtas puikybės, ot lopas:
Puikybės apimtas žmogus mano pats padovanojęs sau gyvenimą ir turintis teisę pats spręsti, ar jis vertas savo paties dovanos. Neįtikėtina logika... O jei nusprendžia, kad nevertas, nesikuklina visur ir visiems tą demonstruoti. (p. 71)
6. MINTĮ SUPRATOME, BET GAL NE SAVIPAGALBOS KNYGOSE, KĄ:
Tokiai diskusijai pavadinti tiktų žodžių junginys "intelektinė tryda". [...] Dar būna "ezoterinė tryda" [...]. (p. 92)
7. Svarbiausias būdas išlipti iš puikybės - nuolankumas, "būdas gyventi Dievo ir savo sąžinės akivaizdoje, pagarbiai parklumpant, suvokus Dievo meilės galybę" (p. 140). Taip išeina, kad netikintiems nėra būdo? Nežinau, ar čia labai krikščioniška.
8. Net ir krikščioniškai orientuota, šita savipagalba yra tokia first-world, kad kartais tiesiog širdį suspaudžia skaitant (be ironijos):
Geriausius dalykus gauname nemokamai - meilę, draugystę, gamtą, saulę. Net ir materialius - pavyzdžiui, geriausia perskaityta knyga man nieko nekainavo, radau ją makulatūroje. Man aukščiausios klasės SPA - Karklė, kopos, natūralūs gubojų ir jūros kvapai, relaksacinė jūros ošimo muzika, natūralus soliarumas su natūralia vėjo gaiva - visiškai veltui. Mėlynės, žemuogės, miške rinktos, - nemokamai. (p. 144)
Čia vis dar prie puikybės nuodėmės. Taip, jūra yra amazing, bet ji taip pat yra labai brangi ir tikrai ne nemokama. Gal, aišku, čia taikoma tiems, kurie tik nori turėti turėti, perka perka ir neranda ramybės... Grand nuodėmės for grand people. O kas parašys mažiems žmonėms su mažomis galimybėmis, bet irgi kamuojamiems tų pačių sielos ligų?
Šuolis į godumo nuodėmės aprašymą, kur gulinėti ir džiaugtis nemokama, užsidirbta kasdienybe jau kažkodėl nebe taip feng šui:
Užsidirbti jachtai ir gyvenimui Floridoje, kad paskui dešimtmečius rinktum pajūryje kriaukleles ir žaistum mažąjį beisbolą, - ar tai tikrai viso gyvenimo vertas užsiėmimas? Negyventi pirmus 50 metų, plušėti ir vargti "dėl šviesaus rytojaus", o jam atėjus negyventi dar kelis dešimtmečius, nors jau pakankamai prikaupta, nes nebėra geresnio užsiėmimo, nei rinkti kriaukleles? [...] Kam tiek metų laukti, kad galėtum prisirinkti kriauklelių Floridoje? Arba žaisti beisbolą? Kodėl tų kriauklelių iki soties neprisirinkus vaikystėje? (p. 306)
Ką žn, kad kriauklelės nemokamai :D
9. Psichiatrija - blogai (vienpusiška), analize grįstos psichoterapijos - blogai (kapstosi savyje ir puoselėja puikybę). Egzistencinė psichoterapija + tikėjimas - gerai. Ką daryt netikintiems?
10. Nu ir čia tiesiai į pilvą:
O dabar kiek išsamiau aptarkime draugų temą - jau vien dėl to, kad dažnas tariasi turintis daug draugų, nors iš tiesų neturi nė vieno. (p. 266)
Patiko:
1. Nuoširdžiai labai patiko ir turbūt man gražiausia knygos vieta, sustojau ir keliskart skaičiau (apie pavydo nuodėmę ir jos gydymą). Taip paprastai ir sykiu į patį taikinį:
Apibendrinant galima sakyti, kad kankindamiesi savo pačių nelaisvėje vienas kitam labiausiai pavydime laisvės. Kartais sakome, kad pavydime finansinės arba saviraiškos laisvės, arba laisvės gyventi pagal savo taisykles. Bet iš esmės mes pavydime tiesiog laisvės. Todėl ir gydyti pavydą turėtume didindami savo vidinę laisvę, o ne kopdami per kitų galvas ir įsigydami tai, ką jau turi kitas. (p. 292)
(2a) Skyrius apie alkoholikų vaikus, kuris jau prieš kiek laiko gerai prasinešė žiniasklaidoje kaip mokslo populiarinimo straipsnis. Bet kodėl jis knygoje? Ar būti alkoholikų vaiku - nuodėmė? Ai, whatever, sueis už alkoholizmo nuodėmę, kaip tik šitoj vietoj reikia 8 psl. Ar daugiau, be suaugusių alkoholikų vaikų, yra kas nors apie alkoholizmo nuodėmę (čia prie rajumo), gal papasakojama, kokia sielos būsena numeta į šitą ligą, kaip iš jos kapanotis? Nope.
(2b) O jei esi alkoholikas, bet neturi ir neplanuoji turėti vaikų, tai kaip tau išlipt iš tos nuodėmės, pasak šios knygos?
---
Skaičiau apie tas nuodėmes ir, nors viskas buvo taip tamsu ir be prošvaisčių, labai daug kur atpažinau save - ir ten, ir ten, o čia tai grynai mano vidinį balsą išrašė. Taip ir būna psichologinėse / self-helpo knygose, jei gerai pataikai išsirinkti. Ir labai norėjau suprasti, paprastų paprasčiausiai, kaip būti geresnei. Bet atsakymo neradau, o vietom tapau net piktesnė. Kad tai rodo, jog knyga pataiko į kažkokią jautrią vietą, - taip. Bet ką su tuo daryti? Ką daryt visoms ir visiems, kas ją perskaito ir nežino, kur toliau eiti su tais savo sielos purvais? Tik į bažnyčią? Bet o kas bus joje? Kiek atsimenu savo jau labai senų religinių patirčių, stipriausios jos visada būdavo, kai kažką netikėto, naujo atskleisdavo apie santykį, kai iš tikrųjų gyvenime pamatydavai šventumą - ir kažkokiame įvykyje, ir kitame žmoguje, ir net savyje (nu tas tai jau labai retai). Bet čia, šitoj knygoj, į tai neinama, tave tiesiog palydi iki vartelių ir ten palieka. Aš nežinau, ar užtenka pasėdėt prie bažnyčios / bažnyčioj, kad tas nuodėmingumas imtų ir nusiplautų, bet kažkaip atrodo, kad ne, ne, ne taip.
February 22, 2024
Tokio manipuliatyvaus šlamšto jau seniai, o gal ir niekada nebuvau skaitęs. Pykstu! Autorės nepagrįsti išvedžiojimai labai kertasi su mano įsitikinimais ir vertybėmis. Tokius tekstus laikau žalingais.
Gal pradėsiu nuo to, kad tikrai gerbiu kiekvieno religinius įsitikinimus, nors savo viduje tai sieju su tam tikru silpnumu, kai ieškoma kažko stipresnio už save, idant nereiktų prisiimti atsakomybės (čia autorė mane drąsiai aplaltintų puikybe - tebūnie). Ir vis tik, jei knygoje abejojama viso ko psichologiniu pagrindimu, tai permetimas ant prigimtinės nuodėmės irgi ne kažką teišsprendžia. Pvz. suvesti depresiją į puikybę ir tingėjimą drąsu, bet taip ir lieka neiaišku, o kaip gi tą nuodėmę įveikti.
Mane erzina net viršelio frazė: “iš esmės ši knyga apie meilę”, bet kaip visada - ten kur tikėjimas, ten meilės lieka gerokai mažiau ir šioje knygoje jos pasigedau, gavau tik moralizavimą, pašaipas, kategorizavimą, skirstymą į juodą ir baltą, labai siaurą ir paviršutinišką vertinimą, kur meilės nebelieka, vos išėjus už autorės teisingo pasaulio suvokimo rėmelių.
Kai religinės dogmos įvelkamos į psichologijos kontekstą gaunasi toks didelis riebus šūdmalizmas. Pvz. “Dėl gašlumo deformuojasi psichika, kai žmogus nebesusigaudo kam dar jam duotas kūnas, jei ne valgyti ir daugintis.”
Nuneiginėjami arba ironizuojami natūralūs jausmai kaip pasišlykstejimas, liūdesys, nuovargis ar tuštumos jausmas. O kur dar visos prieštaros: jei įvardinsi savo pyktį - esi išpuikęs, jei užmaskuosi pyktį mandagumu, tada jau esi veidmainis ir narcizas. Pasitelkus tokius išvedžiojimus atrodo, kad vienintelė teisinga užduotis nieko nejausti, bet kaip? Visas tekstas tai šlykščios manipuliacijos iš viršesniojo pozicijos, persmelktos panieka. Tezių niekaip nemėginama paremti, tik iliustruojama išgalvotomis ir pritemptomis istorijomis, kurių kiekvienai sėkmingai galėčiau sugalvoti oponuojantį pavyzdį. Autorei pagal jos pačios minčių struktūrą sėkmingai galima diagnozuoti narcisistinį charakterį ir puikybę, nes bet kokį žmogišką jausmą ji laisvai interpretuoja ir sau patogiai gretina su nuodėme. Nesvarbu ką rodysi: priešiškumą ar nuolankumą - bet koks asmeninių lūkesčių ar poreikių tyrinėjimas jai yra nuodėmingas.
Pvz. ko vertas sakinys, kad savivertės stiprinimas slepia puikybę, o saugumo poreikiai augina godumą? Ką? Kas čia per įžvalgos?
Arba dar toks minties viražas: “Rimas apako! Matyt, žvelgti į pasaulį per gašlumo akinius nebuvo itin palanku jo regėjimui” Rimtai?!
“Nuslūgusi gyvybinė energija mėginama susigrąžinti bėgiojimais per žarijas, šokinėjimais į eketę. Griebiamasi ir įvairiausių kūno transformavimo projektų - nuo sunkumo kilnojimų iki lyties keitimo. “ Kaip visa tai galima suplakti į tokią beprasmę košę?
Net fiziologinius dalykus autorė interpretuoja savaip: “santykį su juslingumu praradę asmenys seksualinių poreikių tenkinimo kontrolę patiki protui. Iš to susikuria problemos kaip impotencija”.
O sprendimai pateikiami lakoniškai -
gašlumas ir rajumas gydomos visai paprastai - saiku ir susilaikymu. Va taip. Galit eiti į valgymo sutrikimo centrus su gerąja žinia.
Ačiū autorei už įtvirtintą mano nuostatą, kad kriksčionybė ir mokslas yra sunkiai suderinami tarpusavyje.
Ir reziumuojant leidžiu sau abejoti ar autorė tikrai yra psichologė, psichoterapeutė ir pedagogė kaip nurodoma knygoje, nes niekur neradau patikimos informacijos apie jos įgytą išsilavinimą, o jos įžvalgos iš esmės neigia visų psichoterpijos metodų veiksmingumą. Nesistebiu, kad mintis parašyti knygą autorei kilo susidūrus su gydymui nepasiduodančiais žmonių negalavimais. Panašu, kad nuodėmių aptarimas neveikia terapiškai.
Gal pradėsiu nuo to, kad tikrai gerbiu kiekvieno religinius įsitikinimus, nors savo viduje tai sieju su tam tikru silpnumu, kai ieškoma kažko stipresnio už save, idant nereiktų prisiimti atsakomybės (čia autorė mane drąsiai aplaltintų puikybe - tebūnie). Ir vis tik, jei knygoje abejojama viso ko psichologiniu pagrindimu, tai permetimas ant prigimtinės nuodėmės irgi ne kažką teišsprendžia. Pvz. suvesti depresiją į puikybę ir tingėjimą drąsu, bet taip ir lieka neiaišku, o kaip gi tą nuodėmę įveikti.
Mane erzina net viršelio frazė: “iš esmės ši knyga apie meilę”, bet kaip visada - ten kur tikėjimas, ten meilės lieka gerokai mažiau ir šioje knygoje jos pasigedau, gavau tik moralizavimą, pašaipas, kategorizavimą, skirstymą į juodą ir baltą, labai siaurą ir paviršutinišką vertinimą, kur meilės nebelieka, vos išėjus už autorės teisingo pasaulio suvokimo rėmelių.
Kai religinės dogmos įvelkamos į psichologijos kontekstą gaunasi toks didelis riebus šūdmalizmas. Pvz. “Dėl gašlumo deformuojasi psichika, kai žmogus nebesusigaudo kam dar jam duotas kūnas, jei ne valgyti ir daugintis.”
Nuneiginėjami arba ironizuojami natūralūs jausmai kaip pasišlykstejimas, liūdesys, nuovargis ar tuštumos jausmas. O kur dar visos prieštaros: jei įvardinsi savo pyktį - esi išpuikęs, jei užmaskuosi pyktį mandagumu, tada jau esi veidmainis ir narcizas. Pasitelkus tokius išvedžiojimus atrodo, kad vienintelė teisinga užduotis nieko nejausti, bet kaip? Visas tekstas tai šlykščios manipuliacijos iš viršesniojo pozicijos, persmelktos panieka. Tezių niekaip nemėginama paremti, tik iliustruojama išgalvotomis ir pritemptomis istorijomis, kurių kiekvienai sėkmingai galėčiau sugalvoti oponuojantį pavyzdį. Autorei pagal jos pačios minčių struktūrą sėkmingai galima diagnozuoti narcisistinį charakterį ir puikybę, nes bet kokį žmogišką jausmą ji laisvai interpretuoja ir sau patogiai gretina su nuodėme. Nesvarbu ką rodysi: priešiškumą ar nuolankumą - bet koks asmeninių lūkesčių ar poreikių tyrinėjimas jai yra nuodėmingas.
Pvz. ko vertas sakinys, kad savivertės stiprinimas slepia puikybę, o saugumo poreikiai augina godumą? Ką? Kas čia per įžvalgos?
Arba dar toks minties viražas: “Rimas apako! Matyt, žvelgti į pasaulį per gašlumo akinius nebuvo itin palanku jo regėjimui” Rimtai?!
“Nuslūgusi gyvybinė energija mėginama susigrąžinti bėgiojimais per žarijas, šokinėjimais į eketę. Griebiamasi ir įvairiausių kūno transformavimo projektų - nuo sunkumo kilnojimų iki lyties keitimo. “ Kaip visa tai galima suplakti į tokią beprasmę košę?
Net fiziologinius dalykus autorė interpretuoja savaip: “santykį su juslingumu praradę asmenys seksualinių poreikių tenkinimo kontrolę patiki protui. Iš to susikuria problemos kaip impotencija”.
O sprendimai pateikiami lakoniškai -
gašlumas ir rajumas gydomos visai paprastai - saiku ir susilaikymu. Va taip. Galit eiti į valgymo sutrikimo centrus su gerąja žinia.
Ačiū autorei už įtvirtintą mano nuostatą, kad kriksčionybė ir mokslas yra sunkiai suderinami tarpusavyje.
Ir reziumuojant leidžiu sau abejoti ar autorė tikrai yra psichologė, psichoterapeutė ir pedagogė kaip nurodoma knygoje, nes niekur neradau patikimos informacijos apie jos įgytą išsilavinimą, o jos įžvalgos iš esmės neigia visų psichoterpijos metodų veiksmingumą. Nesistebiu, kad mintis parašyti knygą autorei kilo susidūrus su gydymui nepasiduodančiais žmonių negalavimais. Panašu, kad nuodėmių aptarimas neveikia terapiškai.
September 5, 2022
Linos tekstų esu skaitęs jos blog’e. Dažniausiai labai patikdavo juose pateiktos įžvalgos, todėl nekantravau perskaityti ir šią knygą. Tačiau ją beskaitant jaučiau vis daugiau nusivylimo.
Pirmiausia pasirodė netikėta, kad psichologė į žmogų pažvelgė per dvasinę (katalikybės) prizmę. Tai nėra įprasta psichologams, kurie dažniausiai atsargiai kalba apie mistinius dalykus. Bet man toks priėjimas yra suprantamas, kadangi dvasingumas yra žmogaus gyvenimo dalis.
Knygos pagrindinė mintis yra, kad žmogui džiaugtis ir mylėti gyvenimą trukdo tam tikras elgesys, kurį autorė meistriškai įpina į 7 didžiųjų nuodėmių kontekstą. O dėl paties teksto, kaip pateikiama ši idėja, man kilo dvejopi jausmai. Iš vienos pusės atrodo, kad autorė sąžininga su savimi ir drąsiai, atvirai demaskuodama tam tikrą elgesį šaukia, kad "Karalius nuogas". Iš kitos pusės atrodo, kad knygoje tas "nuodėmingas" elgesys per daug demonizuojamas prilyginant jį "ligai" ir pan.
Skaitant knygą jaučiasi dichotomija - balta ir juoda. Balta - siela: meilė, išmintis, sąžinė, dorovė, vidinė šviesa, amžinumas, laimė, tikėjimas, valia, vidinė ramybė. Juoda - 7 didžiosios nuodėmės: puikybė, rūstumas, tinginystė, pavydas, godumas, gašlumas ir rajumas. Čia pasigedau kitų spalvų, kadangi gyvenime nėra viskas taip vienareikšmiškai juoda arba balta.
Galvoju, kad žmogaus tam tikras elgesys yra ne tik dėl to, kad taip "yra lengviau elgtis" kaip teigia autorė. Ne tik dėl to, kad yra lengviau nusidėti, nei eiti šviesos keliu. Manau jis nulemtas ir tam tikros patirties, aplinkos, genetikos, visuomenės ir/ar kitų subjektyvių dalykų. Taip susiformuoja mūsų vidinės moralinės taisyklės apie kurias autorė mažai terašo. Taip susiformuoja mums įprastas elgesys, kuris mums kažkuo yra naudingas. Tokio elgesio vienareikšmis demonizavimas kartais knygoje atrodo nepagrįstas.
Knygoje patiko vietos kur autorė rašo apie jausmus ir emocijas. Ji karts nuo karto ragina į juos atsisukti norint pajausti daugiau gyvenimo džiaugsmo. Skaitant galima sutikti ir daugiau auksinių įžvalgų, kurios labai pakelia knygos vertę.
Ant knygos viršelio rašoma, kad "iš esmės ši knyga apie meilę". Bet meilės aiškesnio dėmens kaip tik pritrūko šioje knygoje. Nes kažkodėl susidaro įspūdis, kad ši knyga apie tam tikro "nuodėmingojo" elgesio plakimą, o ne apie meilę. Tik pačioje pabaigoje autorė daugiau užsimena apie santykį su žmonėmis, kurį galima laikyti ženklu parodančiu ar einama teisingu keliu. Manau tai knygoje buvo galima labiau akcentuoti. Nes mano supratimu meilė ir yra apie santykį su pačiu savimi ir su aplinkiniais žmonėmis.
7/10.
Pirmiausia pasirodė netikėta, kad psichologė į žmogų pažvelgė per dvasinę (katalikybės) prizmę. Tai nėra įprasta psichologams, kurie dažniausiai atsargiai kalba apie mistinius dalykus. Bet man toks priėjimas yra suprantamas, kadangi dvasingumas yra žmogaus gyvenimo dalis.
Knygos pagrindinė mintis yra, kad žmogui džiaugtis ir mylėti gyvenimą trukdo tam tikras elgesys, kurį autorė meistriškai įpina į 7 didžiųjų nuodėmių kontekstą. O dėl paties teksto, kaip pateikiama ši idėja, man kilo dvejopi jausmai. Iš vienos pusės atrodo, kad autorė sąžininga su savimi ir drąsiai, atvirai demaskuodama tam tikrą elgesį šaukia, kad "Karalius nuogas". Iš kitos pusės atrodo, kad knygoje tas "nuodėmingas" elgesys per daug demonizuojamas prilyginant jį "ligai" ir pan.
Skaitant knygą jaučiasi dichotomija - balta ir juoda. Balta - siela: meilė, išmintis, sąžinė, dorovė, vidinė šviesa, amžinumas, laimė, tikėjimas, valia, vidinė ramybė. Juoda - 7 didžiosios nuodėmės: puikybė, rūstumas, tinginystė, pavydas, godumas, gašlumas ir rajumas. Čia pasigedau kitų spalvų, kadangi gyvenime nėra viskas taip vienareikšmiškai juoda arba balta.
Galvoju, kad žmogaus tam tikras elgesys yra ne tik dėl to, kad taip "yra lengviau elgtis" kaip teigia autorė. Ne tik dėl to, kad yra lengviau nusidėti, nei eiti šviesos keliu. Manau jis nulemtas ir tam tikros patirties, aplinkos, genetikos, visuomenės ir/ar kitų subjektyvių dalykų. Taip susiformuoja mūsų vidinės moralinės taisyklės apie kurias autorė mažai terašo. Taip susiformuoja mums įprastas elgesys, kuris mums kažkuo yra naudingas. Tokio elgesio vienareikšmis demonizavimas kartais knygoje atrodo nepagrįstas.
Knygoje patiko vietos kur autorė rašo apie jausmus ir emocijas. Ji karts nuo karto ragina į juos atsisukti norint pajausti daugiau gyvenimo džiaugsmo. Skaitant galima sutikti ir daugiau auksinių įžvalgų, kurios labai pakelia knygos vertę.
Ant knygos viršelio rašoma, kad "iš esmės ši knyga apie meilę". Bet meilės aiškesnio dėmens kaip tik pritrūko šioje knygoje. Nes kažkodėl susidaro įspūdis, kad ši knyga apie tam tikro "nuodėmingojo" elgesio plakimą, o ne apie meilę. Tik pačioje pabaigoje autorė daugiau užsimena apie santykį su žmonėmis, kurį galima laikyti ženklu parodančiu ar einama teisingu keliu. Manau tai knygoje buvo galima labiau akcentuoti. Nes mano supratimu meilė ir yra apie santykį su pačiu savimi ir su aplinkiniais žmonėmis.
7/10.
August 22, 2022
„Nors, be abejo, nerastume nė vieno žmogaus, kur, butų galima be vargo priskirti kuriam nors tipui, yra pastebėtos tokios meilės ir polinkio į psichikos ligą sąsajos: depresinės asmenybės nepajėgia mylėti savęs, bet slapta trokšta, kad jas, tokias nesėkmingas ir nevertas, mylėtų kas nors kitas; narcisistinės asmenybės pyksta, kad jų niekas nesugeba mylėti taip, kaip jos yra vertos; kompulsinės bando kontroliuoti, kad kiti jas mylėtų tinkamai, ir nusivilia, kai tas nepavyksta; isterinės nepasotinamos meile: jos lipa į sceną, rengia vaidinimus, alpsta, apsipila ašaromis, kad kuo daugiau žmonių pamatytų, kaip labai jas reikia mylėti. Nesocialios vaikšto su visais persipykusios ir deklaruoja, kad geriausia gyventi vienam: „Nereikia man tos meilės! Apsieisiu ir be jos!“
Dirbdama psichoterapinį darbą įsitikinau, kad būtent gebėjimas mylėti yra žmogaus psichikos sveikatos rodiklis ir pamatas. Jis kyla iš žmogaus sielos, bet apima ir veikia visas keturias žmogaus būties dimensijas – fizinę, socialinę, psichinę ir dvasinę. Meilė yra žmogaus psichikos sveikatos variklis, sąlyga ir šaltinis. Meilės trūkumas ar negebėjimas mylėti sukuria palankiausias sąlygas psichikos problemoms rastis. Todėl ir noriu atkreipti skaitytojų dėmesį į gebėjimą mylėti kaip į sielogydos esminę kryptį ir tikslą.
Gyvename iškilių psichologijos mokslo laimėjimų laikais, bet santykių krizes vis dažniau sprendžiame skyrybomis, nepageidaujamą nėštumą – abortais, o nepagydomas ligas – eutanazija. Kodėl? Todėl, kad dvasinę dimensiją pašalinus iš gyvenimo žmonės tampa ne tik neįgalūs mylėti, bet ir neįgalūs pasveikti.
Puikybė yra pamatinė pykčio priepuolių priežastis.
Pamatinė nerimo blogybė yra nuolat jaučiamas tikros šilumos, meilės ir prielankumo stygius.
„Iš akademinės psichologijos tyrimų lauko pradingus sielai, o su ja ir nuodėmei, prapuolė ir aiškios moralinės kategorijos. Dingo žinojimas, kur link turėtume eiti ieškodami psichikos sveikatos. Į godų, gašlų ar išpuikusį žmogų dabar įprasta žiūrėti kaip į unikalią, o ne sergančią asmenybę. Sakoma „toks jau jis yra“ ir lyg ir atmetama galimybė jam tapti kitokiam, sveikesniam. Panašiai niūrumo nuodėmės užvaldytasis vadinamas pesimistinės pasaulėžiūros introvertu. Tarsi toks jis būtų gimęs! Rajumo pasekmės aiškinamos šeimos genetika arba vidiniais konfliktais – nieko čia nebepadarysi, tokia duotybė… Atrodytų, pasukome begalinės atjautos ir tolerancijos keliu, o gal išties dabar tokia situacija, kad aklasis veda akląjį? Sergantieji ėmė gydyti sergančiuosius Ne išimtis ir psichologijos klasikai: Freudui ėmė atrodyti, kad sveikas žmogus yra tas, kuris laisvai išreiškia savo seksualines fantazijas, Adleriui – tas, kuris nebesijaučia menkavertis, Horney – tas, kuris ramus, Rogersui – tas, kuris save realizuoja…“
Dirbdama psichoterapinį darbą įsitikinau, kad būtent gebėjimas mylėti yra žmogaus psichikos sveikatos rodiklis ir pamatas. Jis kyla iš žmogaus sielos, bet apima ir veikia visas keturias žmogaus būties dimensijas – fizinę, socialinę, psichinę ir dvasinę. Meilė yra žmogaus psichikos sveikatos variklis, sąlyga ir šaltinis. Meilės trūkumas ar negebėjimas mylėti sukuria palankiausias sąlygas psichikos problemoms rastis. Todėl ir noriu atkreipti skaitytojų dėmesį į gebėjimą mylėti kaip į sielogydos esminę kryptį ir tikslą.
Gyvename iškilių psichologijos mokslo laimėjimų laikais, bet santykių krizes vis dažniau sprendžiame skyrybomis, nepageidaujamą nėštumą – abortais, o nepagydomas ligas – eutanazija. Kodėl? Todėl, kad dvasinę dimensiją pašalinus iš gyvenimo žmonės tampa ne tik neįgalūs mylėti, bet ir neįgalūs pasveikti.
Puikybė yra pamatinė pykčio priepuolių priežastis.
Pamatinė nerimo blogybė yra nuolat jaučiamas tikros šilumos, meilės ir prielankumo stygius.
„Iš akademinės psichologijos tyrimų lauko pradingus sielai, o su ja ir nuodėmei, prapuolė ir aiškios moralinės kategorijos. Dingo žinojimas, kur link turėtume eiti ieškodami psichikos sveikatos. Į godų, gašlų ar išpuikusį žmogų dabar įprasta žiūrėti kaip į unikalią, o ne sergančią asmenybę. Sakoma „toks jau jis yra“ ir lyg ir atmetama galimybė jam tapti kitokiam, sveikesniam. Panašiai niūrumo nuodėmės užvaldytasis vadinamas pesimistinės pasaulėžiūros introvertu. Tarsi toks jis būtų gimęs! Rajumo pasekmės aiškinamos šeimos genetika arba vidiniais konfliktais – nieko čia nebepadarysi, tokia duotybė… Atrodytų, pasukome begalinės atjautos ir tolerancijos keliu, o gal išties dabar tokia situacija, kad aklasis veda akląjį? Sergantieji ėmė gydyti sergančiuosius Ne išimtis ir psichologijos klasikai: Freudui ėmė atrodyti, kad sveikas žmogus yra tas, kuris laisvai išreiškia savo seksualines fantazijas, Adleriui – tas, kuris nebesijaučia menkavertis, Horney – tas, kuris ramus, Rogersui – tas, kuris save realizuoja…“
July 10, 2021
Viską puikiai apžvelgė cypt. Tikrai pagal pavadinimą tikėjausi kitko, o kai supratau, kad bus kalbama vien apie nuodėmes ir šaltiniai kone visi teologiniai, o du puslapiai jų ir rusiški, tai... Tai tiek. Gal gerai tikinčiam žmogui, nors ir pati sutinku, kad daugelis krikščioniškų dorybių neša ramybę į gyvenimą, bet sergant rimta depresija skaityti nepatariu, nes būsite išvadinti tinginiais ir rūstuoliais, t.y. jūs baisiai nuodėmingi. O depresuoliui tik to ir tetrūksta, kad prie visos psichologinės naštos prisidėtų ir tokie psichologės įvardijimai ir apibūdinimai.
August 31, 2020
Mano santykis su šia knyga buvo itin sunkus. Perskaičius pavadinimą "Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete" tikėjausi, jog turinys atsipindės autorės praktiką kabinete - apsigavau. Knygos pavadinimas kiek apgaulingas, "Septynios didžiosios nuodėmės vedančios link psichologo kabineto" galbūt būtų kiek tikslesnis turinio apibūdinimas. Epiloge autorė paaiškina knygos idėją: dauguma šiuolaikinių knygų koncentruojasi į žmogaus kūną ar protą, palikdamos nuošalyje sielą. Todėl ši knyga remiasi Biblijoje aprašytomis 7 mirtinomis nuodėmėmis (puikybė, gobšumas, pavydas, rūstumas, gašlumas, rajumas, tingumas/vangumas) bei jų pasireiškimu ir įtaka mūsų sielai (ir to pasekoje mūsų savijautai).
Idėja įdomi - tačiau išpildymas nuvylė. Man pasirodė, jog knygos išdėstymas ir argumentai vietomis buvo "pritempti" pagal knygos pirminę koncepciją. Žmonėms, svarstantiems šią knygą įsigyti/perskaityti, rekomenduoju peržvelgti komentarus ir knygos.lt kur atsiliepimai šiek tiek skiriasi nuo goodreads.
***
- rašymas pasirodė išplėstinis, vietomis balansuojantis ant moksleivio rašinėlio ribos, kuomet stengiamasi pasiekti tam tikrą žodžių kiekį įterpiant dar vieną pavyzdį ar epitetą. Kaip kažkas jau rašė - knyga tikrai galėjo būti trumpesnė, ko pasekoje ji būtų labiau išgryninta.
- autorė turi ilgą darbo patirtį, todėl tikėjausi, jog parinktos iliustracijos bus iš jos "kabineto". Suprantu konfidencialumo keliamus reikalavimus, tačiau tai nėra kliūtis, kurios neįmanoma apeiti. Skaityti kiek komiškas situacijas, tobulai atitinkančias argumentą, be jokios ar labai minimalia analize kiek nuvylė. Taip, situacijos mums visiems yra pažįstamos, tačiau tikros (t.y., iš psichologo kabineto) istorijos susietų su knygos pavadinimu bei suteiktų svarumo.
- pagrindiniai šaltiniai yra teologiniai, o likusieji - arba pasikartojantys (ypač Skarderud, "Nerimas: kelionės po modernųjį Aš"), arba kiek pasenę.
- argumentai ganėtinai dažnai prieštaravo vieni kitiems, o kartais kėlė daugiau klausimų nei atsakymų. Tarkim skyriuje apie puikybę autorė rašo: "Tokiam procesui reikalingas nuolankumas veikia puikybės virusą kaip stipriausias antibiotikas. ... Netikėtai pasimato, kad ir "paskutiniam alkoholikui" yra už ką padėkoti. Tarkim, už tai, kad savo pavyzdžiu parodė, kaip nereikia gyventi. Arba už tai, kad pasirinko priklausomybę, užuot pasiieškojęs kitos žmonos." arba skyriuje apie tinginystę pateikta iliustracija: "Toks jau mano likimas" - nuolankiai aimanuoja moteris negalinti susilaukti vaikų. ... vertinant objektyviau - visus šiuos žmones galima vadinti fatalistais. ...Tinginystės demonas ir vėl džiaugsmingai trina tankas: "Taip taip! Nebesivargink, viskas nulemta. Atsipalaiduok ir net nemėgink nieko keisti."
Kalbėdama apie kitas terapijos rūšis, autorė dažnai pabrėžė jų minusus: kaltindami tėvus dėl mūsų dabarties, mes perkeliame atsakomybės naštą nuo savęs. Tačiau ar kaltės perkėlimas demonams (pvz nuodėmės demonui) nėra lygiai toks pat atsakomybės numetimas? Autorė taip pat pastebi, jog savo veiksmų bei konfliktų supratimas "nekeičia pasaulėžiūros ir nepadeda susigrąžinti gebėjimo mylėti". Iš tiesų, supratus savo veiksmus sekantis klausimas turėtų būti apie tai, ką su tuo supratimu darysime, tačiau be supratimo kodėl mums skaudą galvą, paracetamolis tam tikrose situacijoje skausmą tik užmaskuos.
- rašymas balansavo tarp hiperbolizuotos iliustracijos ir generalizuotos pašaipos. Tarkim skyriuje apie gašlumą ir rajumą, autorė kalba apie mūsų sąmoningą kūno ir emocijų savikontrolę taip pat šio slopinimo įtaką mūsų kūnui ir sielai. Vienoje iš trijų pateiktų iliustracijų (verkimas ar žiovavimas viešumoje) autorė rašo: "Pasiprašyti į tualetą taip pat nemandagu, net kai labai norisi - nejau trukdysi svarbų pokalbį tokiu niekingu reikalu? Geriau valandą kitą pakentėti. Girdėjau japonai jau išsprendė šią problemą - į darbą vaikšto su sauskelnėmis."
***
Paskutiniai du punktai iliustruoja mano požiūrį į šią knygą: knygoje išsakyta įdomių įžvalgų ir susimąstyti skatinančių minčių, tačiau jos yra paslėptos tarp daugybės šaržuotų sakinių ar net pastraipų. Ir nors autorė kalba apie kelią link šviesos ir meilės, skaitant manęs neapleido sunkus kaltės jausmas bei jautėsi netiesioginis raginimas susiimti ir tiesiog eiti, daryti ir keisti. Kaip E. Laurinaitis yra pasakęs "mes dažnai sakome susiimti, bet už ko?."
Man tai buvo knyga, apibūdinanti paviršių, bet ne gylį - ji atsako į klausimą "ką" bet ne "kodėl".
Idėja įdomi - tačiau išpildymas nuvylė. Man pasirodė, jog knygos išdėstymas ir argumentai vietomis buvo "pritempti" pagal knygos pirminę koncepciją. Žmonėms, svarstantiems šią knygą įsigyti/perskaityti, rekomenduoju peržvelgti komentarus ir knygos.lt kur atsiliepimai šiek tiek skiriasi nuo goodreads.
***
- rašymas pasirodė išplėstinis, vietomis balansuojantis ant moksleivio rašinėlio ribos, kuomet stengiamasi pasiekti tam tikrą žodžių kiekį įterpiant dar vieną pavyzdį ar epitetą. Kaip kažkas jau rašė - knyga tikrai galėjo būti trumpesnė, ko pasekoje ji būtų labiau išgryninta.
- autorė turi ilgą darbo patirtį, todėl tikėjausi, jog parinktos iliustracijos bus iš jos "kabineto". Suprantu konfidencialumo keliamus reikalavimus, tačiau tai nėra kliūtis, kurios neįmanoma apeiti. Skaityti kiek komiškas situacijas, tobulai atitinkančias argumentą, be jokios ar labai minimalia analize kiek nuvylė. Taip, situacijos mums visiems yra pažįstamos, tačiau tikros (t.y., iš psichologo kabineto) istorijos susietų su knygos pavadinimu bei suteiktų svarumo.
- pagrindiniai šaltiniai yra teologiniai, o likusieji - arba pasikartojantys (ypač Skarderud, "Nerimas: kelionės po modernųjį Aš"), arba kiek pasenę.
- argumentai ganėtinai dažnai prieštaravo vieni kitiems, o kartais kėlė daugiau klausimų nei atsakymų. Tarkim skyriuje apie puikybę autorė rašo: "Tokiam procesui reikalingas nuolankumas veikia puikybės virusą kaip stipriausias antibiotikas. ... Netikėtai pasimato, kad ir "paskutiniam alkoholikui" yra už ką padėkoti. Tarkim, už tai, kad savo pavyzdžiu parodė, kaip nereikia gyventi. Arba už tai, kad pasirinko priklausomybę, užuot pasiieškojęs kitos žmonos." arba skyriuje apie tinginystę pateikta iliustracija: "Toks jau mano likimas" - nuolankiai aimanuoja moteris negalinti susilaukti vaikų. ... vertinant objektyviau - visus šiuos žmones galima vadinti fatalistais. ...Tinginystės demonas ir vėl džiaugsmingai trina tankas: "Taip taip! Nebesivargink, viskas nulemta. Atsipalaiduok ir net nemėgink nieko keisti."
Kalbėdama apie kitas terapijos rūšis, autorė dažnai pabrėžė jų minusus: kaltindami tėvus dėl mūsų dabarties, mes perkeliame atsakomybės naštą nuo savęs. Tačiau ar kaltės perkėlimas demonams (pvz nuodėmės demonui) nėra lygiai toks pat atsakomybės numetimas? Autorė taip pat pastebi, jog savo veiksmų bei konfliktų supratimas "nekeičia pasaulėžiūros ir nepadeda susigrąžinti gebėjimo mylėti". Iš tiesų, supratus savo veiksmus sekantis klausimas turėtų būti apie tai, ką su tuo supratimu darysime, tačiau be supratimo kodėl mums skaudą galvą, paracetamolis tam tikrose situacijoje skausmą tik užmaskuos.
- rašymas balansavo tarp hiperbolizuotos iliustracijos ir generalizuotos pašaipos. Tarkim skyriuje apie gašlumą ir rajumą, autorė kalba apie mūsų sąmoningą kūno ir emocijų savikontrolę taip pat šio slopinimo įtaką mūsų kūnui ir sielai. Vienoje iš trijų pateiktų iliustracijų (verkimas ar žiovavimas viešumoje) autorė rašo: "Pasiprašyti į tualetą taip pat nemandagu, net kai labai norisi - nejau trukdysi svarbų pokalbį tokiu niekingu reikalu? Geriau valandą kitą pakentėti. Girdėjau japonai jau išsprendė šią problemą - į darbą vaikšto su sauskelnėmis."
***
Paskutiniai du punktai iliustruoja mano požiūrį į šią knygą: knygoje išsakyta įdomių įžvalgų ir susimąstyti skatinančių minčių, tačiau jos yra paslėptos tarp daugybės šaržuotų sakinių ar net pastraipų. Ir nors autorė kalba apie kelią link šviesos ir meilės, skaitant manęs neapleido sunkus kaltės jausmas bei jautėsi netiesioginis raginimas susiimti ir tiesiog eiti, daryti ir keisti. Kaip E. Laurinaitis yra pasakęs "mes dažnai sakome susiimti, bet už ko?."
Man tai buvo knyga, apibūdinanti paviršių, bet ne gylį - ji atsako į klausimą "ką" bet ne "kodėl".
April 1, 2024
,,Tuomet - sveikas atvykęs į menkavertiškumo ir pranašumo pasauli! Ten, kur klesti puikybė. Vieno už kito puikesnė. Žmonės tuomet tampa
priešais ir konkurentais, pasaulis - nesaugus ir nedraugiškas. Alfredas Adleris visas žmogaus psichikos sveikatos problemas kildino iš, jo manymu, įgimto menkavertiškumo. O jeigu jis būtų ieškojęs igimto gerumo?"
Užvertus knygą man norisi paklausti o jei autorė būtų susitelkusi į meilę (kaip deklaruoja ant knygos viršelio) o ne į nuodėmę...
Knygoje neabejotinai yra vertingų minčių, autorė nemažai cituoja kitus autorius, tačiau visa tai sumaišyta su tokiu kategorišku pačios požiūriu, kad skaitant apima nemalonus pojūtis. Drįsčiau teigti, kad žmogui mažai susipažinusiam su psichologija ši knyga gali būti klaidinanti.
Ironiška, kad įpusėjusi šią susiradau knygą apie Tėvą Stanislovą. Norėjosi šviesos. Ir štai autorė knygos pabaigai pasirinko būtent Tėvo Stanislovo citatą.
priešais ir konkurentais, pasaulis - nesaugus ir nedraugiškas. Alfredas Adleris visas žmogaus psichikos sveikatos problemas kildino iš, jo manymu, įgimto menkavertiškumo. O jeigu jis būtų ieškojęs igimto gerumo?"
Užvertus knygą man norisi paklausti o jei autorė būtų susitelkusi į meilę (kaip deklaruoja ant knygos viršelio) o ne į nuodėmę...
Knygoje neabejotinai yra vertingų minčių, autorė nemažai cituoja kitus autorius, tačiau visa tai sumaišyta su tokiu kategorišku pačios požiūriu, kad skaitant apima nemalonus pojūtis. Drįsčiau teigti, kad žmogui mažai susipažinusiam su psichologija ši knyga gali būti klaidinanti.
Ironiška, kad įpusėjusi šią susiradau knygą apie Tėvą Stanislovą. Norėjosi šviesos. Ir štai autorė knygos pabaigai pasirinko būtent Tėvo Stanislovo citatą.
September 16, 2020
Rašoma, kad knyga apie meile, na nelabai sutikčiau, bet tikrai apie kiekvieno įprastas nuodėmes
Pavydas
Puikumas
Puikybė
Tinginystė
Godumas ir pnš
Labai daug artimų vietų apie mane, apie aplink mane supančius.
Parašyta lengvai, parastai, suprantamai. Verta apmastyti, permastyti apie visas turimas, ir matomas kitų nuodėmes.
Pavydas
Puikumas
Puikybė
Tinginystė
Godumas ir pnš
Labai daug artimų vietų apie mane, apie aplink mane supančius.
Parašyta lengvai, parastai, suprantamai. Verta apmastyti, permastyti apie visas turimas, ir matomas kitų nuodėmes.
June 8, 2023
Pavadinimas, mano nuomone, visiškai neatitinka knygos turinio. Nes apie nuodemes paichologo kabinete nieko nerašoma, kalba vyksta apie žmogaus nuodemes iš krikščioniškosios pusės. Tekste remiamasi Šventuoju raštu, Dievo žodžiu.
Skaitant dažnai kildavo klausimas: ,,tai kaip elgtis galų gale?", nes pasitaikydavo autorės dėstomų minčių neigimas vienai kita. Ko pasekoje knygą skaityti darėsi tik sunkiau.
Skaitant dažnai kildavo klausimas: ,,tai kaip elgtis galų gale?", nes pasitaikydavo autorės dėstomų minčių neigimas vienai kita. Ko pasekoje knygą skaityti darėsi tik sunkiau.
July 13, 2023
Pradėkim nuo to, jog knygos pavadinimas nelabai atitinka jos turinį.
Knyga labiau nepatiko nei patiko. Nors su kai kuriais autorės teiginiais ir sutinku, bet daug kur kaip paauglei teko vartyti akis....
Knyga labiau nepatiko nei patiko. Nors su kai kuriais autorės teiginiais ir sutinku, bet daug kur kaip paauglei teko vartyti akis....
September 26, 2021
Autorė Lina Vėželienė – psichologė-psichoterapeutė knygą „Septynios didžiausios nuodėmės psichologo kabinete“ parašė aptikusi tam tikrus dėsningumas tarp savo konsultuojamų klientų ir padariusi gilesnes negalavimo ištakų įžvalgas.
L. Vėželienė apžvelgia daugybę psichologijos mokyklų ir požiūrių į žmogaus psichiką bei elgseną, kartu įvesdama ir sielotyros sąvoką, kuri dažnu atveju psichologo kabinete būna užmiršta. Būtent sielos ligos tampa knygos objektu.
Knygos perspektyva – žmogaus elgesio ir minčių raiška per septynias didžiausias krikščioniškas nuodėmes. Apie jas VI a. pirmąkart kalbėti pradėjo popiežius Grigalius. Šia tema prisegu nuorodą į savo prieš kurį laiką pasidalintą nuomonę įraše.
Kokios tos didžiausios nuodėmės?
Puikybė, rūstumas, tinginystė, pavydas, godumas, gašlumas ir rajumas – septynios žaizdos, kurios gali atsiverti kiekvieno žmogaus sieloje ir neatpažįstamos bei nekontroliuojamos gali suvešėti. Žvelgiant į šias nuodėmes sistemingai ir tikint, kad meile sau ir kitiems yra pirminė būtinybė, galima galvoti, jog tokiu keliu žengiančio žmogaus laukia gražus gyvenimas.
„Dirbdama psichoterapinį darbą įsitikinau, kad būtent gebėjimas mylėti yra žmogaus psichikos sveikatos rodiklis ir pamatas.“
Knygos viršelyje mes randame sakinį „Iš esmės ši knyga apie meilę“. Norėčiau tikėti, jog ten, kur yra vietos sveikai, ne savanaudiškai meilei, nėra vietos jokioms ydoms.
Pati didžiausia ir sudėtingiausia nuodėmė yra puikybė. Tiesa pasakius, niekada nebuvau pagalvojusi, kad didžiulis drovumas ir kuklumas taip pat yra puikybė. Noras, jog mumis žavėtųsi už tai, kokie atsidavę savo kuklumo įsitikinimui esame. Žinoma, puikybė turi visiškai priešingą polių, kuris pasižymi didžiule didybe, noru būti geriausiu ir nesivaržant girtis, konkuruoti ir kovoti.
Rašydama kiekvieną apžvalgą plačiau pasidomiu autoriumi, jo gyvenimu ar veikla, tad atradau tikrai įdomų interviu ir norėčiau pasidalinti keliomis L. Vėželienės mintimis.
„Dažniausia meilės neįgalumo priežastis – puikybė. Būtent puikybė stipriausiai iškreipia artimus santykius. Puikybe apsirgę du žmonės vienas kitą pradeda vartoti, aršiai kovodami kiekvienas už savo vartotojo teises.“
Taip, žingsnis po žingsnio, autorė keliauja per visas nuodėmes, kurios gali slypėti mumyse net labai užsimaskavusios ir sunkiai atpažįstamos. Viena dažniausių – tinginystė. Nukeliame darbus kitai dienai, ignoruojame ar tiesiog atsisakome idėjos apskritai kažką daryti. Tingime pasistengti, kad kitiems šalia esantiems būtų maloniau šalia mūsų. Tinginystė dažnai užvaldo taip stipriai, kad kuo ilgiau jai pasiduodame, tuo sunkiau iš jos išsivaduoti. Iš karto pagalvoju apie sportą. Prisiversti pradėti visada reikia pirmadienio (tik neaišku kurio), visada sunku ir dažnai atidėliojama, o pradėjus gera, prasminga ir nebesinori sustoti.
„Tinginystė kaip desertas, suvalgytas prieš pietus. Gauni šį tą malonaus, bet atsižvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos išeina, kad skaudini save. Tą akimirką atrodo, kad save apdovanoju, palepini, bet netrukus viskas virsta į nieką.“
Manau, kad kiekvienam pravartu paskaityti šią knygą ir pažvelgti kritiškai ir kitu kampu į savo įpročius ir įsitikinimus. Galbūt gyvename įsitvėrę kažko, kas savaime visiškai nėra vertybė.
Tiesa ne visi knygoje pateikti pavyzdžiai mane palietė, kai kurie atrodo pritempti, tačiau pasiteikė ir tokių, kurie atspindėjo sutiktas gyvenimo situacijas ir leido pažvelgti į tai naujai.
Šiek tiek apie meilę
Viename interviu autorė pasakė įstrigusią mintį. Ji buvo paklausta, kas svarbiau, mokėti mylėti ar būti mylimam. Atsakymas palietė „Gebėjimas mylėti yra svarbiau. Nes jis randasi sulig skaidrėjančia sąmone, švarėjančia psichika. Tai reiškia, kad jei jau žmogus geba mylėti, jo vidiniame pasaulyje vyrauja daugiau tvarkos nei chaoso.“
„Šalia mylinčio žmogaus gali būti savimi ir nejausti baimės, kad kuo nors neįtiksi. Gali jaustis saugus, nes niekas tavimi nemanipuliuoja, tavęs neverčia jaustis nevykusio ar kalto.“
Pamaitindama savo puikybę (pažanga gebant identifikuoti ☺) galiu pasakyti, kad turėjau garbės netikėtai susipažinti su autore, nors dar iki tol knygą turėjau savo bibliotekoje. Tad knygos skaitymas tapo kiek intymesnis, artimesnis ir malonesnis.
Šiomis dienomis mes turime tiek daug įrankių save pažinti, tyrinėti ir tobulinti. Galime gerinti savo minčių, sielos, kūno ir gyvenimo kokybę. Išmokę suprasti ir pamilti save, neišvengiamai pageriname santykius ir su mus supančiais žmonėmis. Meilė yra ta valiuta, kuria dalinantis, ji tik didėja.
L. Vėželienė apžvelgia daugybę psichologijos mokyklų ir požiūrių į žmogaus psichiką bei elgseną, kartu įvesdama ir sielotyros sąvoką, kuri dažnu atveju psichologo kabinete būna užmiršta. Būtent sielos ligos tampa knygos objektu.
Knygos perspektyva – žmogaus elgesio ir minčių raiška per septynias didžiausias krikščioniškas nuodėmes. Apie jas VI a. pirmąkart kalbėti pradėjo popiežius Grigalius. Šia tema prisegu nuorodą į savo prieš kurį laiką pasidalintą nuomonę įraše.
Kokios tos didžiausios nuodėmės?
Puikybė, rūstumas, tinginystė, pavydas, godumas, gašlumas ir rajumas – septynios žaizdos, kurios gali atsiverti kiekvieno žmogaus sieloje ir neatpažįstamos bei nekontroliuojamos gali suvešėti. Žvelgiant į šias nuodėmes sistemingai ir tikint, kad meile sau ir kitiems yra pirminė būtinybė, galima galvoti, jog tokiu keliu žengiančio žmogaus laukia gražus gyvenimas.
„Dirbdama psichoterapinį darbą įsitikinau, kad būtent gebėjimas mylėti yra žmogaus psichikos sveikatos rodiklis ir pamatas.“
Knygos viršelyje mes randame sakinį „Iš esmės ši knyga apie meilę“. Norėčiau tikėti, jog ten, kur yra vietos sveikai, ne savanaudiškai meilei, nėra vietos jokioms ydoms.
Pati didžiausia ir sudėtingiausia nuodėmė yra puikybė. Tiesa pasakius, niekada nebuvau pagalvojusi, kad didžiulis drovumas ir kuklumas taip pat yra puikybė. Noras, jog mumis žavėtųsi už tai, kokie atsidavę savo kuklumo įsitikinimui esame. Žinoma, puikybė turi visiškai priešingą polių, kuris pasižymi didžiule didybe, noru būti geriausiu ir nesivaržant girtis, konkuruoti ir kovoti.
Rašydama kiekvieną apžvalgą plačiau pasidomiu autoriumi, jo gyvenimu ar veikla, tad atradau tikrai įdomų interviu ir norėčiau pasidalinti keliomis L. Vėželienės mintimis.
„Dažniausia meilės neįgalumo priežastis – puikybė. Būtent puikybė stipriausiai iškreipia artimus santykius. Puikybe apsirgę du žmonės vienas kitą pradeda vartoti, aršiai kovodami kiekvienas už savo vartotojo teises.“
Taip, žingsnis po žingsnio, autorė keliauja per visas nuodėmes, kurios gali slypėti mumyse net labai užsimaskavusios ir sunkiai atpažįstamos. Viena dažniausių – tinginystė. Nukeliame darbus kitai dienai, ignoruojame ar tiesiog atsisakome idėjos apskritai kažką daryti. Tingime pasistengti, kad kitiems šalia esantiems būtų maloniau šalia mūsų. Tinginystė dažnai užvaldo taip stipriai, kad kuo ilgiau jai pasiduodame, tuo sunkiau iš jos išsivaduoti. Iš karto pagalvoju apie sportą. Prisiversti pradėti visada reikia pirmadienio (tik neaišku kurio), visada sunku ir dažnai atidėliojama, o pradėjus gera, prasminga ir nebesinori sustoti.
„Tinginystė kaip desertas, suvalgytas prieš pietus. Gauni šį tą malonaus, bet atsižvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos išeina, kad skaudini save. Tą akimirką atrodo, kad save apdovanoju, palepini, bet netrukus viskas virsta į nieką.“
Manau, kad kiekvienam pravartu paskaityti šią knygą ir pažvelgti kritiškai ir kitu kampu į savo įpročius ir įsitikinimus. Galbūt gyvename įsitvėrę kažko, kas savaime visiškai nėra vertybė.
Tiesa ne visi knygoje pateikti pavyzdžiai mane palietė, kai kurie atrodo pritempti, tačiau pasiteikė ir tokių, kurie atspindėjo sutiktas gyvenimo situacijas ir leido pažvelgti į tai naujai.
Šiek tiek apie meilę
Viename interviu autorė pasakė įstrigusią mintį. Ji buvo paklausta, kas svarbiau, mokėti mylėti ar būti mylimam. Atsakymas palietė „Gebėjimas mylėti yra svarbiau. Nes jis randasi sulig skaidrėjančia sąmone, švarėjančia psichika. Tai reiškia, kad jei jau žmogus geba mylėti, jo vidiniame pasaulyje vyrauja daugiau tvarkos nei chaoso.“
„Šalia mylinčio žmogaus gali būti savimi ir nejausti baimės, kad kuo nors neįtiksi. Gali jaustis saugus, nes niekas tavimi nemanipuliuoja, tavęs neverčia jaustis nevykusio ar kalto.“
Pamaitindama savo puikybę (pažanga gebant identifikuoti ☺) galiu pasakyti, kad turėjau garbės netikėtai susipažinti su autore, nors dar iki tol knygą turėjau savo bibliotekoje. Tad knygos skaitymas tapo kiek intymesnis, artimesnis ir malonesnis.
Šiomis dienomis mes turime tiek daug įrankių save pažinti, tyrinėti ir tobulinti. Galime gerinti savo minčių, sielos, kūno ir gyvenimo kokybę. Išmokę suprasti ir pamilti save, neišvengiamai pageriname santykius ir su mus supančiais žmonėmis. Meilė yra ta valiuta, kuria dalinantis, ji tik didėja.
May 6, 2024
Ačiū autorei! Knyga sudėliojo visus taškus ant i mano galvoj, paskatino labiau veikti nei permąstinėti tam tikrus scenarijus. Knyga apie tai, kaip svarbu pačiam kažko imtis, o nepermesti kaltės kitiems ar praeičiai. Autorė eina į pačią šerdį, kuri apnuodija žmogų iš vidaus, ir tiesiai be jokių išvedžiojimų kalba apie nuodėmes, kurios yra mūsų pasirinkimo (nusigręžti nuo Dievo) padarinys.
March 8, 2020
Pirmiausia turėčiau paminėti, kad ir vėl "užkibau" ant to kabliuko, jog visi labai gyrė šią knygą, o aš kaip tik ieškojau būtent panašios knygos. Ir galutiniam rezultate, gavosi taip, kad eilinį kartą nusivyliau...
Autorė, žinoma tiesiog norėjo parodyti kokie mes esam netobuli, pabrėždama kiekvieną mūsų neigiamą savybę, kad šitas savybes galima panaikinti, jos nėra įgimtos, jas sukuriame mes patys. Nepaisant to, kad knygoje, na tikrai buvo ir gerų dalykų, gerų vietų, kurias galima būtų ir užasirašyti, tačiau man trūko būtent to, ko aš ieškojau...
Nepaisant to, kad knygoje tiesiog buvo išdėstytos neigiamos žmonių sąvybės, be jokių platesnių paaiškinimų kodėl, ką dėl to daryti, kaip spręsti, dar užkibo už akių ir tas, jog kažkokiu būdu tas kalbėjimas apie nieką buvo ištęstas taip ilgai... Iš tiesų, knyga labai ištempta, o konkretumo trūksta, todėl skaityti buvo sunku ir neįdomu. Dar vienas minusas tas, jog radau daug teiginių, kurie prieštaravo patys sau. Atrinkau keletą pavyzdžių, pagrįsti savo teiginį:
Kalbant apie poros santykius... Jūsų santykiai eina link krizės, jūs vienas kito nebesuprantat. Bet tu negali paklausti kas atsitiko, pasikalbėti su savo antrąja puse kur ta problema, nes jei lysi į kito žmogaus mintis ir klausi kokie jo jausmai kada tik panorėjus, tu tapsi išpuikusi. Nes tik išpuikęs žmogus gali taip "naglai" lysti į kito žmogaus smegenis.
Kita pusė tokia, kad jei kuo ilgiau tversi santuokoje su (tarkim) degradavusiu sutuoktiniu. Tada tu jau esi mazochistė, "žiemkentė" (kaip vadina autorė). Išvada: santykiams kažkas negerai - palik jį. Nes kalbėtis su juo ir spręsti problemą negali, kentėti negali taip pat. Išeini nieko nepaaiškinusi ir taip baigiasi santuoka.
Jei geri iš nešvaraus puodelio ir apie tai nepasakai garsiai: tu esi išpuikęs. Dėl to, kad geriau gersi arbatą iš purvino puodelio, nei pasirodysi nemandagus. BET jei pasakysi apie tai garsiai, vėl tapsi nemandagus, nes per daug reikalauji, nejauti dėkingumo... Argi ne taip?
Žodžiu, čia tik keli mano nesuprasti teiginiai knygoje, jų buvo daugiau...
Tiesiog ši knyga tikrai nebuvo Ta, kurios norėjau. Ir tikrai nuvylė...
Atsiprašau autorės už kritiką, bet kritika gyvenime vistiek yra reikalinga. Ir jei pati vadovaujatės knygoje nurodytomis "taisyklėmis", manau ši nuomonė Jūsų neigiamai tikrai labai stipriai nepaveiks, o bus tik nedidelis postūmis į priekį. Siekiant tobulėti ir žengti toliau. Tad sėkmės!
Autorė, žinoma tiesiog norėjo parodyti kokie mes esam netobuli, pabrėždama kiekvieną mūsų neigiamą savybę, kad šitas savybes galima panaikinti, jos nėra įgimtos, jas sukuriame mes patys. Nepaisant to, kad knygoje, na tikrai buvo ir gerų dalykų, gerų vietų, kurias galima būtų ir užasirašyti, tačiau man trūko būtent to, ko aš ieškojau...
Nepaisant to, kad knygoje tiesiog buvo išdėstytos neigiamos žmonių sąvybės, be jokių platesnių paaiškinimų kodėl, ką dėl to daryti, kaip spręsti, dar užkibo už akių ir tas, jog kažkokiu būdu tas kalbėjimas apie nieką buvo ištęstas taip ilgai... Iš tiesų, knyga labai ištempta, o konkretumo trūksta, todėl skaityti buvo sunku ir neįdomu. Dar vienas minusas tas, jog radau daug teiginių, kurie prieštaravo patys sau. Atrinkau keletą pavyzdžių, pagrįsti savo teiginį:
Kalbant apie poros santykius... Jūsų santykiai eina link krizės, jūs vienas kito nebesuprantat. Bet tu negali paklausti kas atsitiko, pasikalbėti su savo antrąja puse kur ta problema, nes jei lysi į kito žmogaus mintis ir klausi kokie jo jausmai kada tik panorėjus, tu tapsi išpuikusi. Nes tik išpuikęs žmogus gali taip "naglai" lysti į kito žmogaus smegenis.
Kita pusė tokia, kad jei kuo ilgiau tversi santuokoje su (tarkim) degradavusiu sutuoktiniu. Tada tu jau esi mazochistė, "žiemkentė" (kaip vadina autorė). Išvada: santykiams kažkas negerai - palik jį. Nes kalbėtis su juo ir spręsti problemą negali, kentėti negali taip pat. Išeini nieko nepaaiškinusi ir taip baigiasi santuoka.
Jei geri iš nešvaraus puodelio ir apie tai nepasakai garsiai: tu esi išpuikęs. Dėl to, kad geriau gersi arbatą iš purvino puodelio, nei pasirodysi nemandagus. BET jei pasakysi apie tai garsiai, vėl tapsi nemandagus, nes per daug reikalauji, nejauti dėkingumo... Argi ne taip?
Žodžiu, čia tik keli mano nesuprasti teiginiai knygoje, jų buvo daugiau...
Tiesiog ši knyga tikrai nebuvo Ta, kurios norėjau. Ir tikrai nuvylė...
Atsiprašau autorės už kritiką, bet kritika gyvenime vistiek yra reikalinga. Ir jei pati vadovaujatės knygoje nurodytomis "taisyklėmis", manau ši nuomonė Jūsų neigiamai tikrai labai stipriai nepaveiks, o bus tik nedidelis postūmis į priekį. Siekiant tobulėti ir žengti toliau. Tad sėkmės!
October 8, 2020
Perskaičiusi pirmus 40 puslapių, galvojau, kad nebetęsiu. Argumentai neįtikino, nepriimtinas pasirodė požiūris į pacientus, toks su kaltinimo ir viršenybės prieskoniu. Vis dėlto knygą baigiau. Dvilypiai jausmai. Tikrai yra gerų, dėmesio vertų įžvalgų, ypač skyriuje apie puikybę, tačiau skaitant nepalieka jausmas, kad autorę "už**iso" jos klientai ir ji juos teisia ir kaltina. Toks "tough love" požiūris į klientus, tai gal tai ir yra ta meilė, kurią knygos viršelis žada. Manau, šią knygą galima skaityti praleidžiant įvadinį skyrių, nes jis paviršutiniškas, neišbaigtas. Knygai būtų pravertęs didesnis redaktoriaus vaidmuo.
August 23, 2020
Tiesiai, aiškiai, be meilikavimų ir be asmeninėm nuoskaudom pasūdyto noro „pamokyti“ skaitytoją, kaip reikia gyventi. Paprastas ir tiesus tekstas apie sielos ligas (man ši sąvoka gražiausia, bet galima jas vadinti ir charakterio ydomis ar silpnybėmis), kurių dažnai nenorim pripažinti. O vietoj to įžvelgiam sąmokslo teorijas ir svetimą kaltę dėl savų problemų. Nors iš tiesų... kartais tiesiog labai tingim ko nors imtis.
Lina be užuolankų vynioja apie mistinę komforto zoną, kurioje iš tiesų nulis komforto ir milijonas baimių; apie nesiliaujančias „vidinio vaiko paieškas“, kurios tėra būdas užmušti laiką ir išsisukti nuo atsakomybės prisiėmimo už save, savo sprendimus ir apskritai savo gyvenimą; apie įsipatoginimą aukos vaidmenyje; apie puikybę ir pavydą; godumą ir gašlumą ir dažniausią visų mūsų nelaimių priežastį – elementarų tingumą.
Visi 392 puslapiai pripildyti dėmesio vertų įžvalgų ir skaitant vietomis kyla ne visia patogūs jausmai, nes supranti, kad gi čia apie tave, vaikel, rašo. Vis tik labiausiai man patiko nevyniojimas į vatą apie vadinamuosius pasaulio gelbėtojus: „Teiginyje, kad ką nors darau (mokausi, organizuoju) todėl, kad „noriu padėti žmonėms“ tiek daug saviapgaulės, kiek ir puikybės. Saviapgaulės – nes po šia deklaracija dažnai slepiasi nenoras padėti sau. Puikybės – nes padėdamas kitiems žmogus gali jaustis didesnis, galingesnis, išmintingesnis už tuos vargšus, kuriems reikia pagalbos.“
Knyga tiems, kurie nevengia sau užduoti nepatogių klausimų ir nuoširdžių atsakymų į juos.
Lina be užuolankų vynioja apie mistinę komforto zoną, kurioje iš tiesų nulis komforto ir milijonas baimių; apie nesiliaujančias „vidinio vaiko paieškas“, kurios tėra būdas užmušti laiką ir išsisukti nuo atsakomybės prisiėmimo už save, savo sprendimus ir apskritai savo gyvenimą; apie įsipatoginimą aukos vaidmenyje; apie puikybę ir pavydą; godumą ir gašlumą ir dažniausią visų mūsų nelaimių priežastį – elementarų tingumą.
Visi 392 puslapiai pripildyti dėmesio vertų įžvalgų ir skaitant vietomis kyla ne visia patogūs jausmai, nes supranti, kad gi čia apie tave, vaikel, rašo. Vis tik labiausiai man patiko nevyniojimas į vatą apie vadinamuosius pasaulio gelbėtojus: „Teiginyje, kad ką nors darau (mokausi, organizuoju) todėl, kad „noriu padėti žmonėms“ tiek daug saviapgaulės, kiek ir puikybės. Saviapgaulės – nes po šia deklaracija dažnai slepiasi nenoras padėti sau. Puikybės – nes padėdamas kitiems žmogus gali jaustis didesnis, galingesnis, išmintingesnis už tuos vargšus, kuriems reikia pagalbos.“
Knyga tiems, kurie nevengia sau užduoti nepatogių klausimų ir nuoširdžių atsakymų į juos.
April 10, 2023
Keista jausmų kombinaciją, paskaičius šią knygą - ir nervina, ir traukia.
Kodėl nervina?
Pirmiausia, turbūt dėl to įspūdžio, kad pačiai autorei šią knygą norėjosi parašyti iš to, kiek labai ją nervino jos pacientai, negalintys susidoroti su savo problemomis.
Iš to kyla knygoje besiskleidžianti panieka vargšams žmogeliams su traumomis iš vaikystės, kurie nesugeba sukaupti valios ir sukovoti su savo didžiosiomis nuodėmėmis.
Kodėl nepadėjau šios knygos į šoną? Joje radau įžvalgų, kurios man buvo įdomios ir visiškai priešingos toms, kurias buvau įpratusi rasti panašioje literatūroje. Teisinga tai ar ne, bet labai įdomu. Autorės išeities taškas - visos psichologų teorijos nieko vertos, nes besigydančiam žmogui jos duoda pagalbos ranką pasiteisinimui, kodėl nieko imtis neverta. Kuo praturtėja žmogus, psichologo kabinete išsiaiškinęs, kad dėl visko kalta vaikystės trauma? Anot autorės, tai nė kiek nepadeda jam kilti iš bėdos. Padeda jo paties apsisprendimas ir valia dorotis su puikybe, tinginyste, rajumu, godumu ar kita nuodėme.
Įžvalga, kurią pasistengsiu įsidėmėt, yra apie nepasitikėjimą savimi. Anot autorės, tai kyla iš puikybės. Iš puikybės manyti, kad esu tobulas žmogus, negalintis suklysti ar turėti trūkumų. Pasistengsiu nebūti puikybėje.
Kodėl nervina?
Pirmiausia, turbūt dėl to įspūdžio, kad pačiai autorei šią knygą norėjosi parašyti iš to, kiek labai ją nervino jos pacientai, negalintys susidoroti su savo problemomis.
Iš to kyla knygoje besiskleidžianti panieka vargšams žmogeliams su traumomis iš vaikystės, kurie nesugeba sukaupti valios ir sukovoti su savo didžiosiomis nuodėmėmis.
Kodėl nepadėjau šios knygos į šoną? Joje radau įžvalgų, kurios man buvo įdomios ir visiškai priešingos toms, kurias buvau įpratusi rasti panašioje literatūroje. Teisinga tai ar ne, bet labai įdomu. Autorės išeities taškas - visos psichologų teorijos nieko vertos, nes besigydančiam žmogui jos duoda pagalbos ranką pasiteisinimui, kodėl nieko imtis neverta. Kuo praturtėja žmogus, psichologo kabinete išsiaiškinęs, kad dėl visko kalta vaikystės trauma? Anot autorės, tai nė kiek nepadeda jam kilti iš bėdos. Padeda jo paties apsisprendimas ir valia dorotis su puikybe, tinginyste, rajumu, godumu ar kita nuodėme.
Įžvalga, kurią pasistengsiu įsidėmėt, yra apie nepasitikėjimą savimi. Anot autorės, tai kyla iš puikybės. Iš puikybės manyti, kad esu tobulas žmogus, negalintis suklysti ar turėti trūkumų. Pasistengsiu nebūti puikybėje.
Read
February 1, 2023Labai labai labai keista knyga. Jeigu reikėtų sakyti bendrai, tai šiai knygai aš NEpritariu ir man ji NEtinka. Ne mano knyga.
Knygos kalba man per kategoriška. Persmelkta savo neginčijamu teisumu, žinojimu, kaip viskas yra ir turi būti, daugybės klaidų ir neišmanymo matymo visuose aplinkui ir kvietimu visiems skaitytojams pajusti "esu kaltas, esu kaltas..."
Bet, iš kitos pusės, čia radau ir gražių minčių - "ištraukus" iš bendro konteksto jos buvo tikrai puikios :)
Taip visą knygą ir skaičiau - vis pasiklausdama savęs, ar jau sustot ir padėt į šalį, na, nes tikrai visai NE MANO, ar vis tik dar paskaityti toliau. Smalsumas nugalėjo ir perskaičiau iki galo. Bet nuomonė dėl to nepasikeitė :)
Knygos nevertinu, nes nežinau, kaip vertinti... :)
Kelios gražios ar įdomios mintys:
* "Žmonės sako, kad aš beprotis, nes nenoriu savo dienų parduoti už auksą. O aš sakau, kad bepročiai yra jie, nes jiems atrodo, kad mano dienos turi kainą." (Chalilis Džibranas)
* Pasak Ericho Fromo, brandus žmogus privalo mokėti rinktis ne turėti, o būti. Būti suaugusiam, o ne turėti suaugusiam būdingus požymius. Būti gerbiamam, o ne turėti tai, kas kelia pagarbą. Būti tėvu, o ne tiesiog turėti vaikų. Būti vyru, o ne tiesiog turėti moterį. Būti žmona, o ne tiesiog turėti vyrą. Būti, o ne atrodyti laimingam.
* Spinoza netgi suformulavo pavyduolio logiką nusakančią teoremą: "Jei manome, kad kas nors gauna malonumą iš ko nors, ką turi tik jis vienas, tai mes sieksime padaryti taip, kad to ko nors jis nebeturėtų."
* Mes visi galime rinktis: gyventi dėkodami už tai, ką jau turim, arba niršdami dėl to, ko neturim.
*Bet kurią emociją lydi fiziologinis atsakas, tai yra emocija turi materialinę raišką. Kūnas yra išmintingas ir jautrus, vieningai veikiantis su žmogaus psichika. (...) Kūnas niekuomet nelieka nuošaly, kad ir ką jaustume ar blokuodami sąmoningai ignoruotume. Tuo kūno išmintis pranašesnė, nes ji besąlygiškai sąžininga: reaguoja į visus emocinius dirgiklius - malonius ir nemalonius, pageidaujamus ir nepageidaujamus. Slopindami emocijas ar jas neigdami ("ne ne, aš nepykstu") mes sukuriame emocinę kūno įkrovą, o iškrovą uždraudžiame. Tuomet mūsų išmintingasis kūnas paslaugiai viską išslapsto. Jeigu taip elgiamės daugybę metų, turime savyje didžiulę emocinių blokų saugyklą su būdingais skausmais. (...) Apibendrinant K.Durckheimo mintis, galima teigti, kad santykis su kūnu gerėja elgiantis su juo sąžiningai, pagarbiai ir rūpestingai. Taip, kaip norėtume, kad kiti elgtųsi su mumis.
* Norų impulsai, kylantys iš širdies ir harmoningai rezonuojantys visame kūne, turi didelį gyvybinės energijos ir gyvenimo džiaugsmo užtaisą. Nė vienas sugalvotas teisingas noras ar suformuluotas protingas tikslas šio užtaiso neturi. Mūsų fizinis kūnas duotas gyvybę ir džiaugsmą nešantiems, iš širdies kylantiems sumanymams įkūnyti.
* Gyvenimo filosofiją žmogus renkais pats. Tik nuo žmogaus priklauso, ar jis atvers savo širdį meilei, ar jos bijodamas slapstysis pakampėse. Jei įsivaizduos, kad pasaulis yra didelė mėšlo krūva, galų gale pats toje krūvoje ir įklimps.
Kelios "VISAI NE MANO" mintys:
* Kiek žmogus geba mylėti ir kiek yra kitų mylimas, tiek jis ir sveikas. (...) Meilė yra žmogaus psichikos sveikatos variklis, sąlyga ir šaltinis.
* Meilė nėra proto ar pasąmon��s kategorija, meilė - sielos gebėjimas. O jeigu siela neįgali - tai nebe psichoanalizės sritis. Toliau ieškodami atsakymo randame teologiją ir pagrindinę sielos negebėjimo mylėti priežastį - nuodėmę. (...) Pats metas išvardyti septynias didžiąsias nuodėmes, kurias skelbia krikščionių teologija. Tai puikybė, godumas, gašlumas, rūstumas (niūrumas), pavydas, rajumas ir tingumas.
* Šių laikų psichoterapija orientuojasi į neskaidrų protą: padeda išspręsti vidinius konfliktus, gydo vaikystės traumas, padeda išsilaisvinti iš rigidiškų nuostatų ar neracionalios baimės sukeltų problemų, perkuria vidinius scenarijus. Visa tai nuostabu ir iš tiesų palengvina žmonių gyvenimą: kuriam laikui normalizuojasi santykiai, padidėja saviraiškos galimybės, nebekankina prasta nuotaika ar kitokie sergančios psichikos simptomai. Psichoterapija netgi kartais išgelbėja žmogų nuo skyrybų, savižudybių ir priklausomybių. Tačiau tik kartais... Ir niekada galutinai! Nes lieka dar "netyra širdis". Panašiai kaip vaikščioti išskalbtomis kojinėmis, nuvalytais batais, bet niekada nesiplauti kojų - šiurkštus palyginimas, bet čia visai tinkamas. O netyra širdis - tai dėmėta siela. Nuodėmės užteršia, užtemdo natūralų žmogaus sielos spindesį.
* Maloniau tikėti, kad aplinkybės nulėmė psichinius ar fizinius sutrikimus, o ne mūsų pačių charakterio ydos ir nuodėmės.
* Palyginkime du variantus: "Aš sergu depresija, nes man sutriko už žvalią nuotaiką atsakingų hormonų pusiausvyra" ir "Man depresija, nes esu labai įžeidus, ir mano puikybė neleidžia susitaikyti su pralaimėjimu". Simptomai tie patys, o išgijimo perspektyvos skirtingos.
* Jei augdamas vaikas alko meilės, jo siela tampa neatspari aplinkoje tvyrančiam purvui (pykčiui, skurtui patyčioms) ir ima jį kaupti, juo maitintis. O tai jau gera dirva nuodėmių virusams daugintis. Žvelgiant iš psichologinės pusės, galima sakyti, kad nuodėmės viruso sąjungininkais tampa vaikystės traumos, destruktyvi aplinka, netikę įpročiai, silpna valia, nuoskaudos, klaidingi įsitikinimai, baimės, ...
* Nereikėtų manyti, kad būna niūraus charakterio žmonių, yra tik žmonės, kurių charakterį deformavo niūrumo nuodėmė.
* Psichologijos teorijoje nerasite tokių žmogaus būties palydovų kaip sąžinė, melavimas, atjauta, gebėjimas mylėti.
* Žmogui, teigiančiam, kad jis nepasitiki savimi, norisi atkirsti: "Kas tu toks, kad drįstum nepasitikėti paties Dievo kūriniu?"
* Rūpinimasis savimi ir savivertės stiprinimas slepia puikybę, komforto ir saugumo poreikiai - godumą. Sėkmės troškimas nesunkiai užaugina pavydą, o liūdesys - rūstumą. Gašlumas suveša natūralių žmogiškų aistrų šešėliuose, kaip ir kitos nuodėmės. Mėgstamiausios gašlumo augimvietės - lytiniai poreikiai, romantika ir juslingumas, seksualumas ir kūniškumo garbinimas.
Knygos kalba man per kategoriška. Persmelkta savo neginčijamu teisumu, žinojimu, kaip viskas yra ir turi būti, daugybės klaidų ir neišmanymo matymo visuose aplinkui ir kvietimu visiems skaitytojams pajusti "esu kaltas, esu kaltas..."
Bet, iš kitos pusės, čia radau ir gražių minčių - "ištraukus" iš bendro konteksto jos buvo tikrai puikios :)
Taip visą knygą ir skaičiau - vis pasiklausdama savęs, ar jau sustot ir padėt į šalį, na, nes tikrai visai NE MANO, ar vis tik dar paskaityti toliau. Smalsumas nugalėjo ir perskaičiau iki galo. Bet nuomonė dėl to nepasikeitė :)
Knygos nevertinu, nes nežinau, kaip vertinti... :)
Kelios gražios ar įdomios mintys:
* "Žmonės sako, kad aš beprotis, nes nenoriu savo dienų parduoti už auksą. O aš sakau, kad bepročiai yra jie, nes jiems atrodo, kad mano dienos turi kainą." (Chalilis Džibranas)
* Pasak Ericho Fromo, brandus žmogus privalo mokėti rinktis ne turėti, o būti. Būti suaugusiam, o ne turėti suaugusiam būdingus požymius. Būti gerbiamam, o ne turėti tai, kas kelia pagarbą. Būti tėvu, o ne tiesiog turėti vaikų. Būti vyru, o ne tiesiog turėti moterį. Būti žmona, o ne tiesiog turėti vyrą. Būti, o ne atrodyti laimingam.
* Spinoza netgi suformulavo pavyduolio logiką nusakančią teoremą: "Jei manome, kad kas nors gauna malonumą iš ko nors, ką turi tik jis vienas, tai mes sieksime padaryti taip, kad to ko nors jis nebeturėtų."
* Mes visi galime rinktis: gyventi dėkodami už tai, ką jau turim, arba niršdami dėl to, ko neturim.
*Bet kurią emociją lydi fiziologinis atsakas, tai yra emocija turi materialinę raišką. Kūnas yra išmintingas ir jautrus, vieningai veikiantis su žmogaus psichika. (...) Kūnas niekuomet nelieka nuošaly, kad ir ką jaustume ar blokuodami sąmoningai ignoruotume. Tuo kūno išmintis pranašesnė, nes ji besąlygiškai sąžininga: reaguoja į visus emocinius dirgiklius - malonius ir nemalonius, pageidaujamus ir nepageidaujamus. Slopindami emocijas ar jas neigdami ("ne ne, aš nepykstu") mes sukuriame emocinę kūno įkrovą, o iškrovą uždraudžiame. Tuomet mūsų išmintingasis kūnas paslaugiai viską išslapsto. Jeigu taip elgiamės daugybę metų, turime savyje didžiulę emocinių blokų saugyklą su būdingais skausmais. (...) Apibendrinant K.Durckheimo mintis, galima teigti, kad santykis su kūnu gerėja elgiantis su juo sąžiningai, pagarbiai ir rūpestingai. Taip, kaip norėtume, kad kiti elgtųsi su mumis.
* Norų impulsai, kylantys iš širdies ir harmoningai rezonuojantys visame kūne, turi didelį gyvybinės energijos ir gyvenimo džiaugsmo užtaisą. Nė vienas sugalvotas teisingas noras ar suformuluotas protingas tikslas šio užtaiso neturi. Mūsų fizinis kūnas duotas gyvybę ir džiaugsmą nešantiems, iš širdies kylantiems sumanymams įkūnyti.
* Gyvenimo filosofiją žmogus renkais pats. Tik nuo žmogaus priklauso, ar jis atvers savo širdį meilei, ar jos bijodamas slapstysis pakampėse. Jei įsivaizduos, kad pasaulis yra didelė mėšlo krūva, galų gale pats toje krūvoje ir įklimps.
Kelios "VISAI NE MANO" mintys:
* Kiek žmogus geba mylėti ir kiek yra kitų mylimas, tiek jis ir sveikas. (...) Meilė yra žmogaus psichikos sveikatos variklis, sąlyga ir šaltinis.
* Meilė nėra proto ar pasąmon��s kategorija, meilė - sielos gebėjimas. O jeigu siela neįgali - tai nebe psichoanalizės sritis. Toliau ieškodami atsakymo randame teologiją ir pagrindinę sielos negebėjimo mylėti priežastį - nuodėmę. (...) Pats metas išvardyti septynias didžiąsias nuodėmes, kurias skelbia krikščionių teologija. Tai puikybė, godumas, gašlumas, rūstumas (niūrumas), pavydas, rajumas ir tingumas.
* Šių laikų psichoterapija orientuojasi į neskaidrų protą: padeda išspręsti vidinius konfliktus, gydo vaikystės traumas, padeda išsilaisvinti iš rigidiškų nuostatų ar neracionalios baimės sukeltų problemų, perkuria vidinius scenarijus. Visa tai nuostabu ir iš tiesų palengvina žmonių gyvenimą: kuriam laikui normalizuojasi santykiai, padidėja saviraiškos galimybės, nebekankina prasta nuotaika ar kitokie sergančios psichikos simptomai. Psichoterapija netgi kartais išgelbėja žmogų nuo skyrybų, savižudybių ir priklausomybių. Tačiau tik kartais... Ir niekada galutinai! Nes lieka dar "netyra širdis". Panašiai kaip vaikščioti išskalbtomis kojinėmis, nuvalytais batais, bet niekada nesiplauti kojų - šiurkštus palyginimas, bet čia visai tinkamas. O netyra širdis - tai dėmėta siela. Nuodėmės užteršia, užtemdo natūralų žmogaus sielos spindesį.
* Maloniau tikėti, kad aplinkybės nulėmė psichinius ar fizinius sutrikimus, o ne mūsų pačių charakterio ydos ir nuodėmės.
* Palyginkime du variantus: "Aš sergu depresija, nes man sutriko už žvalią nuotaiką atsakingų hormonų pusiausvyra" ir "Man depresija, nes esu labai įžeidus, ir mano puikybė neleidžia susitaikyti su pralaimėjimu". Simptomai tie patys, o išgijimo perspektyvos skirtingos.
* Jei augdamas vaikas alko meilės, jo siela tampa neatspari aplinkoje tvyrančiam purvui (pykčiui, skurtui patyčioms) ir ima jį kaupti, juo maitintis. O tai jau gera dirva nuodėmių virusams daugintis. Žvelgiant iš psichologinės pusės, galima sakyti, kad nuodėmės viruso sąjungininkais tampa vaikystės traumos, destruktyvi aplinka, netikę įpročiai, silpna valia, nuoskaudos, klaidingi įsitikinimai, baimės, ...
* Nereikėtų manyti, kad būna niūraus charakterio žmonių, yra tik žmonės, kurių charakterį deformavo niūrumo nuodėmė.
* Psichologijos teorijoje nerasite tokių žmogaus būties palydovų kaip sąžinė, melavimas, atjauta, gebėjimas mylėti.
* Žmogui, teigiančiam, kad jis nepasitiki savimi, norisi atkirsti: "Kas tu toks, kad drįstum nepasitikėti paties Dievo kūriniu?"
* Rūpinimasis savimi ir savivertės stiprinimas slepia puikybę, komforto ir saugumo poreikiai - godumą. Sėkmės troškimas nesunkiai užaugina pavydą, o liūdesys - rūstumą. Gašlumas suveša natūralių žmogiškų aistrų šešėliuose, kaip ir kitos nuodėmės. Mėgstamiausios gašlumo augimvietės - lytiniai poreikiai, romantika ir juslingumas, seksualumas ir kūniškumo garbinimas.
May 30, 2021
Rekomenduoju paskaityti VISIEMS.
Pagal knygos pavadinimą nebūčiau norėjus jos skaityti. Nes juk kas nori skaityti apie nuodėmes, o dar jei pamatysi, kad čia apie tave... Bet džiaugiuosi, kad knyga atsidūrė mano rankose, daug sužinojau ir supratau, ir geriau pažinau save. Dabar bus lengviau eiti toliau.
Ačiū, autorei, už tokią knygą ir tokią nepopuliarią pusę. Daug kam knyga nepatiks, nes lengviau apgaudinėti save pagražintais pavadinimais, ar permesti kaltę sunkiai vaikystei ar "esu toks, koks esu"..
Knyga skirta, kas nori kilti į šviesą, nuvalyti dėmes savo nuodėmių ir džiaugtis gyvenimu. Knyga - patiems stipriausiams :)
Pagal knygos pavadinimą nebūčiau norėjus jos skaityti. Nes juk kas nori skaityti apie nuodėmes, o dar jei pamatysi, kad čia apie tave... Bet džiaugiuosi, kad knyga atsidūrė mano rankose, daug sužinojau ir supratau, ir geriau pažinau save. Dabar bus lengviau eiti toliau.
Ačiū, autorei, už tokią knygą ir tokią nepopuliarią pusę. Daug kam knyga nepatiks, nes lengviau apgaudinėti save pagražintais pavadinimais, ar permesti kaltę sunkiai vaikystei ar "esu toks, koks esu"..
Knyga skirta, kas nori kilti į šviesą, nuvalyti dėmes savo nuodėmių ir džiaugtis gyvenimu. Knyga - patiems stipriausiams :)
March 22, 2021
Puiki knyga, visi dalykai išdėstyti lengvai ir aiškiai, nieko nepagražinant.
February 23, 2025
Tikrai paimtas įdomus kampas, daug gerų įžvalgų, bet pats apipavidalinimas keistokas bei religiniai epizodai neįtikino
September 3, 2023
Knyga reikalinga ir aktuali, tačiau ją apkartino nuolat juntamas nepagarbos atskonis skaitant autorės menamų ar buvusių pacientų istorijas.
January 5, 2019
Why'd you drag me like this? That's the question that constantly kept popping into my mind throughout the book. Vėželienė seems to be pretty good at making accurate insights - I've already noticed that earlier reading her blog and that's why this book caught my attention. It's not a comfortable or reassuring book, unless you keep looking for behaviour problems, character faults and soul diseases only in others and fail to take a good hard look at yourself - mostly it felt like you're getting exposed page after page. Also, definitely, it's not for those who claim to be allergic to even seeing God's name mentioned - it's heavily based on the Christian concept of seven deadly sins, which should be obvious from the title. It's full of vivid, at times exaggerated, anecdotal illustrations and there are even attempts at self-help pieces of advice.
Reading this book, I got the picture that according to author's view, the vast majority of us are sinful in one way or another, and so the question arises to me about the thing that isn't still clear after reading the whole book - so what is the role of a psychologist in helping heal the soul? Maybe I missed something, that's very likely. Nevertheless, this was a fresh (I haven't encountered literature of this kind before) view on psychological problems with a reminder, that healing the mind, the soul shouldn't be left neglected either, worth at the very least 4 stars.
Reading this book, I got the picture that according to author's view, the vast majority of us are sinful in one way or another, and so the question arises to me about the thing that isn't still clear after reading the whole book - so what is the role of a psychologist in helping heal the soul? Maybe I missed something, that's very likely. Nevertheless, this was a fresh (I haven't encountered literature of this kind before) view on psychological problems with a reminder, that healing the mind, the soul shouldn't be left neglected either, worth at the very least 4 stars.
October 1, 2021
"Mąstydamas, kokia psichoterapija mane šiuo metu labiausiai domina, nejučia pavartoju žodžius, kurie anksčiau šiame kontekste būtų skambėję keistai: mane labiausiai traukia dirbti su pacientais, kurie sutinka kartu ieškoti juose Dievo." 374 p.
June 24, 2021
Viena geresnių knygų, kurią parašė lietuvė psichologė-psichoterapeutė 👍
Ir tikrai, pastaruoju metu mano skaitytos tokio tipo knygos labai nuvylė, nes buvo visiškas pop'sas.
BET ši knyga, pirmiausia, mane apgavo dėl savo pavadinimo, nes nenumaniau apie kokias nuodėmes kalba 🙈
Antra, atsiliepimus apie knygą perskaičiau tik jau ją skaitydama: vieniems buvo pikta, kad autorė nesiūlo problemų sprendimo būdų ( o turėtų?), kitiems- nepatiko apipavidalinimas per žmogiškąsias nuodėmes (mano galva, puikiai parinktas "matymo kampas"), treti - knygą rekomenduoja perskaityti visiems 🙃
O aš nerekomenduosiu jos perskaityti visiems, nors man ji tikrai patiko: turėjau daug ką pasibraukt ir net išsirašyt, nes verta įsimint ir gyvenimiškai panaudot 🌞
Knygos nerekomenduoju tiems, kurie: yra jautresnės asmenybės, greičiau įsižeidžia, nors ir pvz. jiems nėra skirtas kažkoks pasisakymas, bet priima kaip už "gryną pinigą". Knyga stipri, autorės pasisakymai išrašyti tiesiai šviesiai be jokių minkštų pagalvių apdėliojimo, suprask, kad tik nieko neįžeist. Taigi, stiprūs akcentai apie žmogaus nuodėmes (pavydą, niūrumą, gašlumą, puikybė ir t.t.) gali pykdyti žmogų ir man visiškai aišku kodėl 🙂
O šiaip, ši knyga puikus startas pradėti imti gyvenimą už ragų 😎
Ir tikrai, pastaruoju metu mano skaitytos tokio tipo knygos labai nuvylė, nes buvo visiškas pop'sas.
BET ši knyga, pirmiausia, mane apgavo dėl savo pavadinimo, nes nenumaniau apie kokias nuodėmes kalba 🙈
Antra, atsiliepimus apie knygą perskaičiau tik jau ją skaitydama: vieniems buvo pikta, kad autorė nesiūlo problemų sprendimo būdų ( o turėtų?), kitiems- nepatiko apipavidalinimas per žmogiškąsias nuodėmes (mano galva, puikiai parinktas "matymo kampas"), treti - knygą rekomenduoja perskaityti visiems 🙃
O aš nerekomenduosiu jos perskaityti visiems, nors man ji tikrai patiko: turėjau daug ką pasibraukt ir net išsirašyt, nes verta įsimint ir gyvenimiškai panaudot 🌞
Knygos nerekomenduoju tiems, kurie: yra jautresnės asmenybės, greičiau įsižeidžia, nors ir pvz. jiems nėra skirtas kažkoks pasisakymas, bet priima kaip už "gryną pinigą". Knyga stipri, autorės pasisakymai išrašyti tiesiai šviesiai be jokių minkštų pagalvių apdėliojimo, suprask, kad tik nieko neįžeist. Taigi, stiprūs akcentai apie žmogaus nuodėmes (pavydą, niūrumą, gašlumą, puikybė ir t.t.) gali pykdyti žmogų ir man visiškai aišku kodėl 🙂
O šiaip, ši knyga puikus startas pradėti imti gyvenimą už ragų 😎
November 25, 2021
Knygos pavadinimas su turiniu turi nelabai ką bendro, rašoma iš biblinės pusės apie 7 nuodėmės, kurios susargdina sielą.
Knygoje radau minčių, kurios atsakė į kai kuriuos klausimus, patinkančių citatų.
Tačiau iš esmės erzino negavytus, kritikuojantis, smerkiantis, kategoriškas autorės požiūris. Siauras mąstymas. Susidarė įspūdis, kad psichoterapeutė pati jaučia pyktį savo klientams ir juos niekina dėl turimų nuodėmių. Knygos fonas labiau kaltinantis nei priimantis. Vietomis pati autorė sau prieštarauja: liepia nustoti kaltinti tėvus dėl nemeilės, o rašydama apie alkoholizmą ir tėvus alkoholikus, teigia, kad jie negrįžtamai pakeičia savo vaikų asmenybes, pasakoja apie neišmylėtuosius ir patiriamą žalą.
Knygoje radau minčių, kurios atsakė į kai kuriuos klausimus, patinkančių citatų.
Tačiau iš esmės erzino negavytus, kritikuojantis, smerkiantis, kategoriškas autorės požiūris. Siauras mąstymas. Susidarė įspūdis, kad psichoterapeutė pati jaučia pyktį savo klientams ir juos niekina dėl turimų nuodėmių. Knygos fonas labiau kaltinantis nei priimantis. Vietomis pati autorė sau prieštarauja: liepia nustoti kaltinti tėvus dėl nemeilės, o rašydama apie alkoholizmą ir tėvus alkoholikus, teigia, kad jie negrįžtamai pakeičia savo vaikų asmenybes, pasakoja apie neišmylėtuosius ir patiriamą žalą.
August 9, 2025
Tikėjaus knygos kaip Yalomo tipo, o šioji - labiau didaktinė, suskirstyta skyriais apie 7 nuodemes , kurias darydami žmonės patys save įstumia î kančią , ir pirmoji jų- puikybė , pasireiškianti per begalę dalykų , beje , pati sunkiausiai išraunama nuodėmė . O jos neatsikračius , žmogus niekada nepatirs sielos ramybės , kaip autorė pataria “ susimažink iki savo dydžio “ , nes tik jausdamas save tikrą, gali gyvent tikrą gyvenimą .
Gal ir gera / teisinga knyga , bet nuobodoka buvo skaityt .,
Gal ir gera / teisinga knyga , bet nuobodoka buvo skaityt .,
June 21, 2020
Ši knyga yra kažkas tokio. Ir taip manau ne tik aš, bet ir visa mano šeima, kuri jau spėjo ją perskaityti. Paremta tyrimais, bet ne per įkyriai, parašyta profesionaliai, bet tikrai ne nuobodžiai. Taip, kad pasiektų kiekvieno širdį ir sielą. Labai rekomenduoju! Labai!
Read
June 2, 2021"O ką daryti su savo paties puikybe - nesunku susiprasti. Telieka diena dienon lavinti nuolankumą. Tam specialisto pagalbos nereikia. Nuolankumo mokomasi savarankiškai nuo ryto iki vakaro, pamažu, kol šalia esantis žmogus ima atrodyti toks pat vertingas, kokį matai save."
September 6, 2022
Įdomi ir informatyvi knyga. Verta dėmesio tiems kas domisi psichologija. Autorė aiškiai ir suprantamai dėsto mintis, pateikia nemažai pavyzdžių, kurie padedu suprasti tekstą. Skaitosi nesunkiai, tačiau reikalauja susikaupimo ir įsigilinimo į tekstą.
July 22, 2018
Rating: 4,5
Displaying 1 - 30 of 41 reviews